Baudžiamoji byla Nr. 2K-73/2013
Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00106-2008-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.4; 2.4.2.1; 1.2.4.2.8.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2008 m. balandžio 2 d.
Iš M. R. priteista nukentėjusiesiems: L. S. 17 999,89 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; V. S. 6 028 Lt turtinės ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; R. L. 114,73 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; A. S. 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Be to, iš M. R. išieškotos išlaidos, turėtos advokato paslaugoms apmokėti: R. Lelionaitei, A. S. ir V. S. po 500 Lt, L. S. 4 500 Lt, 51,20 Lt proceso išlaidų valstybei.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendis pakeistas: M. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pirmosios instancijos nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.
Iš M. R. priteista nukentėjusiosioms A. S. 10 000 Lt, R. L. 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Ištaisytas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytas rašybos netikslumas, nurodant pavardę,,A. G. “, vietoje to įrašant „...bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus M. R. bausmę...“
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė:
M. R. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą. 2008 m. kovo 16 d., apie 0.40 val., Kretingos r., Salantų mstl., Turgaus a., ties namu Nr. 9, be jokios priežasties elgdamasis neleistinai ir moralės požiūriu nepriimtinai, trikdydamas visuomenės rimtį ir pažeisdamas viešąją tvarką, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pro nuleistą automobilio,,Rover 620“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių langą kumščiu tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį automobilio vairuotojo vietoje sėdėjusiai L. S. į veidą, padarydamas jai sužalojimus: veido sumušimą, dviejų dantų išmušimą, dviejų dantų panarinimą, dantų vainikų dalinį nuskėlimą ir žaizdą apatinėje lūpoje, kur liko ryškiai pastebimas randas, kuriam pašalinti reikalingas operacinis gydymas; taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiajai sveikatą dėl nepataisomai subjauroto veido.
M. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką. 2008 m. kovo 16 d., apie 0.40 val., viešoje vietoje, Kretingos r., Salantų mstl., Turgaus a., ties namu Nr. 9, veikdamas bendrai su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, neleistinu akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. M. R. be jokios priežasties užšoko ant V. S. priklausančio automobilio,,Rover 620“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklio dangčio, vieną kartą spyrė į automobilio priekinį stiklą, taip juos apgadindamas, po to, nušokęs ant žemės, kumščiu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį automobilyje sėdėjusiai L. S. į veidą (taip padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą). Tuo metu asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta, spyrė ne mažiau kaip vieną kartą į automobilio,,Rover 620“ dešinės pusės galines dureles, taip šias apgadindamas, jas atidaręs pagriebė nukentėjusiąją A. S. už švarkelio, ištraukė iš automobilio ir laikydamas už pečių trenkė ne mažiau kaip penkis kartus į automobilį, pagriebęs ranka už plaukų trenkė A. S. galvą į asfaltą (taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą - galvos sumušimą, kraujosruvas, muštinę žaizdą ir odos nubrozdinimus įvairiose kūno vietose; be to, ranka sugriebė nukentėjusiosios R. L. kaklą, pargriovė ją ant asfalto (taip sukeldamas fizinį skausmą); kiti nenustatyti asmenys lazdomis ir kojomis smūgiavo į įvairias automobilio,,Rover 620“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vietas taip jį apgadindami.
Be to, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, M. R. nuteistas ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad nurodytomis aplinkybėmis, bendrai veikdamas su kitais asmenimis, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų A. S. ir R. L. sveikatą, nes dėl prieš jas padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiosioms išsivystė potrauminio streso sutrikimas.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 3 punktų pagrindu, konstatavęs, kad, sprendžiant klausimą dėl M. R. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir bendrininkavimo požymių buvimo, padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas pripažino esant M. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe, tačiau teisiškai neteisingai įvertino jo kaip bendrininko atsakomybę už tokia veika sukeltas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju A. S. ir R. L. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė (to priežastimi buvo) ne tik kitų asmenų, bet ir su jais bendrai vykdžiusio nusikaltimą M. R. kalti veiksmai.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kasatorius, remdamasis BK 141 straipsniu, pažymi, kad BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, nes sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, kurių 6.12 punkte nurodyta: „nepataisomas kūno subjaurojimas, kai prie tokių išvadų prieina teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos ekspertų išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės“. Kasatoriaus manymu, ši taisyklė prieštarauja baudžiamojo įstatymo normai, numatančiai subjektyvią teisėsaugos institucijos intervenciją į teismo medikų išvadą. Kūno subjaurojimo nepataisomumas nustatomas specialistų (medikų), o ne teisėsaugos institucijų, tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių „Metodinių nurodymų“ 13.3 punktą, kuriame paaiškinta, kad kūno sužalojimo ar susargdinimo bei sveikatos sutrikdymo masto įvertinimui negali turėti įtakos rekonstrukcinės-plastinės operacijos; ši nuostata prieštarauja tiek minėto 6.12 punkto turiniui, tiek baudžiamajame įstatyme vartojamos nepataisomumo sąvokos esmei. Kasatorius samprotauja, kad teisės taikymo prasme yra konkurencija, o medicininiu požiūriu galimas kūno sužalojimo padarinių likvidavimas ar esminis pataisymas iš esmės yra draudžiamas. Manydamas, kad nagrinėjamo sveikatos sutrikdymo – nusikalstamos veikos požymio klausimo teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinių teisinės valstybės principų, yra nekonkretus ir painus, iškreipia minėtos BK 135 straipsnio (ar BK 141 straipsnio) dispozicijos turinį, kasatorius teigia, kad kartu, nesant pakankamo ir objektyvaus pagrindo, išplečiamos šios normos subjektyvaus taikymo ribos, paliekama pernelyg daug interpretavimo laisvės, o dėl to įmanoma manipuliuoti ir piktnaudžiauti taikant šį baudžiamąjį įstatymą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad konstatuodami sunkų L. S. sveikatos sutrikdymą dėl nepataisomai subjauroto jos veido, teismai rėmėsi medicininių tyrimų išvadomis, tačiau dėl jų teisingumo kasatoriui kyla abejonių. Be to, pasak kasatoriaus, šioms išvadoms galėjo turėti įtakos išankstinė ikiteisminio tyrimo pareigūnų pozicija, kurią paveikti galėjo aktyvūs nukentėjusiųjų atstovės priekaištai tyrimą atlikusiems ir kontroliavusiems pareigūnams.
Kasaciniame skunde pažymima, kad, kilus abejonių dėl specialistų išvadų, apeliacinės instancijos teismas paskyrė teismo medicinos komisijos ekspertizę, kurią atliko tos pačios įstaigos - Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus ekspertai. Be to, komisijos ekspertizė apsiribojo ankstesnių tyrimų duomenimis, nematė realių sužeidimų, net neapžiūrėjo nukentėjusiosios L. S. ir telkė dėmesį į ankstesnių išvadų pagrindimą. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, neturėjo pakankamo pagrindo remtis komisijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) 12(03) išvada (dėl abejonių jos išsamumu, objektyvumu ir nešališkumu). Kasatoriaus nuomone, tokiu atveju komisijos ekspertizę dėl L. S. sveikatos sutrikdymo turėjo atlikti ne Klaipėdos, o kito skyriaus ekspertai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl sužalojimo nepataisomumo, rėmėsi nepatikimu įrodymu (komisijos ekspertine išvada) ir ne iki galo išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą.
Kasatorius pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, teismas turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. Pasisakydamas dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą (bylos duomenų pripažinimą įrodymais, jų vertinimą), kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai neatliko pareigos išsamiai ištirti ir nešališkai vertinti visus bylos duomenis, kai kurių esmė nutylėta, taip iškreipta bylos duomenų prasmė. Teismų sprendimuose motyvai išdėstyti taip, kad įvykio situacija lieka neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių. Kasatorius cituoja vieną pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginį dėl nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymų vertinimo ir tuo remdamasis tvirtina, jog teismas nutylėjo nukentėjusiųjų pirminiuose paaiškinimuose bei parodymuose nurodytas aplinkybes - kad juos užpuolusių asmenų jie neatpažino, ankščiau nėra matę; šias aplinkybes savo tarnybiniame pranešime užfiksavo į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas. Kasatorius nurodo, kad prieš įvykį tarp M. R. ir V. S. kilus konfliktui, į kurį įsitraukė ir nukentėjusiosios A. S. bei R. L., visi vieni kitus gerai matė, be to, nuvykę vėliau į įvykio vietą (degalinę), nukentėjusieji peržiūrėjo vaizdo kamerų įrašus, pasidarė jų kopijas, šia informacija buvo pasinaudota ieškant automobilio „Toyota Corolla“. Taip suradus minėtą automobilį, išsiaiškinus jo savininką bei juo važiavusius asmenis, nukentėjusiųjų parodymų turinys iš esmės pasikeitė - jie nurodė ne tik konkrečius užpuolikus, bet ir kiekvieno jų veiksmus. Dėl to pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti nukentėjusiųjų ir jiems artimų liudytojų neabejotiną suinteresuotumą ir jų parodymų nepatikimumą. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris apsiribojo formaliu šių asmenų, aktyviai siekusių kaltinti, parodymų (kaip patikimų) vertinimu, jų nesugretino su kitais bylos duomenimis. Kasatorius teigia, kad, nepaisant gynybos prašymų, tiriant ir teismuose nagrinėjant šią bylą nebuvo pasinaudota BPK 197 straipsnyje numatyta galimybe atkurti įvykio situaciją, ypač dėl gebėjimo matyti tamsoje asmenis ir juos identifikuoti, nurodant kiekvieno jų buvimo vietą automobilyje (,,Toyota Corolla“), juo labiau kad pirmosios instancijos teismas įvykius Salantuose tiesiogiai kildina iš žodinio V. S. ir M. R. konflikto degalinėje, kurio metu V. S., A. S., L. S., R. L. tiesiogiai matė M. R. ir A. G., kuriems (vėliau išsiaiškinus automobilyje „Toyota Corolla“ buvusius asmenis) ir priskyrė pagrindinius smurtinius veiksmus. Tai, kad buvo būtina atkurti įvykio situaciją, rodo ir policijos pareigūno V. Č. 2008 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo turinys, kuriame išdėstyta visų nukentėjusiųjų paaiškinimų iš karto po įvykio esmė, taip pat - ir dėl tamsos, ir dėl negalimumo atpažinti užpuolusių asmenų. Tik nustačius visus konflikte dalyvavusius asmenis (kurių buvo ne mažiau kaip 10) ir atlikus tokiais atvejais privalomus procesinius veiksmus, atsirastų pagrindas pripažinti nukentėjusiųjų parodymus apie M. R. smurtinius veiksmus teisiškai reikšmingais faktais, tačiau ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo nei išsamus, nei objektyvus. Remdamasis išdėstytais argumentais kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria M. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kasatorius nurodo, kad teismo išvados konstatuojant nesunkų nukentėjusiųjų A. S. ir R. L. sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį potrauminio streso sutrikimu, kelia abejonių, nes šiai aplinkybei patvirtinti bylos duomenų nepakanka. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo teismo psichiatrijos ekspertizių Nr.85 TPK-202 ir 85TPK-220 išvadomis, kurios yra paviršutiniškos ir nemotyvuotos, net nenurodytas vadinamojo potrauminio streso sutrikimo laikotarpis. Teismas nevertino ir to, kad ekspertizė atlikta praėjus gerokai daugiau nei metams po įvykio ir kad jos išvados paremtos ne objektyviais duomenimis, o tik apylinkės psichiatro pastebėjimais, kurių šaltinis ir buvo A. S. bei R. L. nusiskundimai, tačiau vien jų nepakanka. Tai reiškia, kad potrauminio streso sutrikimas konstatuotas ne teismo psichiatrų, o apylinkės gydytojo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas privalėjo apklausti teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusį specialistą, o neapsiriboti jo apklausa pirmosios instancijos teisme, nes potrauminio streso sutrikimas yra laikinas reiškinys, kurio objektyvus patvirtinimas gana sudėtingas. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. ir R. L. nusiskundimų, apie kuriuos nurodyta išvadose, neminėjo. Kasatoriaus manymu, esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad potrauminis stresas A. S. ir R. L. atsirado ne dėl M. R. veiksmų, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendį, neteisingai aiškino bendrininkavimo turinį ir atsakomybės pagrindus.
Netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (pripažįstant nuteistąjį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą), apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl civilinių ieškinių A. S. ir R. L. priteisimo negali būti pripažintas teisėtu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. R. kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir L. S. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas), jo kaltę grindė vien nukentėjusiųjų ir jiems artimų asmenų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu šių įrodymų vertinimu, iš esmės nusižengė BPK 20 straipsnio nuostatoms.
Pasak kasatoriaus BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai pasireiškė ir tuo, kad buvo ignoruoti ir teismo nemotyvuotai atmesti pagrįsti ir teisėti gynybos prašymai dėl BPK 197 straipsnyje numatyto eksperimento atlikimo, taip pat skubotai, todėl nepagrįstai A. G. byla išskirta į atskirą procesą. Tai kasatorius vertina kaip neišsamų bylos aplinkybių ištyrimą ir daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepaisė baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bylų apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų.
Atsiliepimu į nuteistojo M. R. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. A. prašo jį atmesti.
Pasak prokuroro, kasatoriaus argumentai, susiję su netinkamu BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 284 straipsnio 1 dalies taikymu, yra nepagrįsti. Pirma, tai BK 135 straipsnio dispozicija nėra blanketinė, joje nėra nuorodų į poįstatyminius aktus. Antra, BK 141 straipsnyje tik išaiškinta atitinkamų institucijų kompetencija nustatant sveikatos sutrikdymo požymius ir mastą. BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytas požymis - sunkus kūno sužalojimas ar susargdinimas, o BK 141 straipsnyje pateiktas sąvokų išaiškinimas, nurodant, kad minėto požymio turinį apibrėžia Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/A1-86 (toliau – ir Taisyklės). Nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalyje, požymiai „sunkus sveikatos sužalojimas ar susargdinimas“ yra medicininio pobūdžio, todėl pagal Taisyklių 2 punktą sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis. Teismo medicinos eksperto išvados įvertinimas yra teismo kompetencija. Iš susiformavusios teismų praktikos matyti, kad teismams nekyla abejonių dėl BK 135 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo. Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sužalojimą ar susargdinimą kyla, kai nustatomi šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje išvardyti požymiai, o ne Taisyklėse nurodytų sveikatos sutrikdymo medicininių kriterijų pagrindu. Atsiliepime daroma išvada, kad teisės aktų, susijusių su BK 135 straipsnio normų taikymu, reikalavimai nebuvo pažeisti.
Prokuroro teigimu, komisijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) 12(03) išvados yra išsamios, motyvuotos, todėl pagrįstai jokių abejonių nekėlė. Iš to, kad jos yra nepalankios nuteistajam, nėra pagrindo teigti apie išvadų neteisingumą. Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad šios ekspertizės išvados kelia abejonių dėl to, kad ją atliko Teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos, o ne kito skyriaus ekspertai, tuo tarpu kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie leistų specialisto R. P. Pečkaus ir komisijos teismo medicinos ekspertizės akto išvadas vertinti kaip neišsamias ar nepatikimas. Taigi įrodymai dėl L. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo gauti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiosios L. S. veidą bjaurojančiam randui pašalinti būtinas operacinis gydymas. Tai reiškia, kad teismai M. R. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Jo kaltumas įrodytas BPK nustatyta tvarka.
Atsiliepime pažymima, kad, sprendžiant M. R. atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą klausimą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, jog nukentėjusiosios L. S. ir R. L. emocinį stresą ir šoką patyrė nuo įvykio metu atliktų nusikalstamų veiksmų visumos. Byloje, remiantis įrodymais, neginčytinai nustatyta, kad dalį šių veiksmų tiesiogiai atliko nuteistasis M. R.. Nustatytos įvykio aplinkybės neabejotinai rodo, kad nukentėjusiosioms nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nusikalstamais veiksmais, lėmusiais jų emocinį stresą, t. y. psichinį sveikatos sutrikimą. Tokie faktai konstatuoti ir minėtose teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadose, kurių vertinti kaip nepatikimų nėra pagrindo, nes apie tai negauta jokių duomenų. Taigi įrodymai dėl L. S. ir R. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo gauti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Dėl to ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl civilinių ieškinių priteisimo yra pagrįstos ir teisėtos.
Prokuroras mano esant nepagrįstus ir kasatoriaus argumentus, susijusius su M. R. pripažinimu kaltu padarius viešosios tvarkos pažeidimą ir sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, turėjusių įtakos skundžiamiems teismų sprendimams, taip pat nepadaryta. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, taip pat patikrino bylos duomenų gavimo teisėtumą ir, be kita ko, įvertino naujus įrodymus. Vertindami įrodymus teismai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Priimtuose sprendimuose buvo išanalizuoti tiek paties M. R., tiek ir jo ginčijami nukentėjusiųjų V. S., L. S., A. S., R. L., liudytojų V. D., E. P., R. B. (ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti) parodymai, teismo medicinos specialistų ir ekspertizių aktų išvados, specialistų paaiškinimai. Visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados dėl M. R. padarytų veikų įrodytumo, motyvuotai įvertinti. Prokuroras pažymi, kad teismai pagrįstai M. R. parodymus vertino kritiškai kaip siekimą išvengti atsakomybės arba ją sušvelninti ir atmetė kaip neatitinkančius tikrovės bei prieštaraujančius byloje surinktų duomenų visetui; jo paaiškinimai apie tai, kad įvykio metu jis jokių aktyvių veiksmų neatliko, tai kad visi įvykyje dalyvavę asmenys nebuvo nustatyti, nereiškia, kad nepakanka įrodymų M. R. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikaltimų pagrįsti. Pasak prokuroro, abiejų instancijų teismuose byla išnagrinėta nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), proceso dalyvių pateikti prašymai išspręsti pagal baudžiamojo proceso įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, paaiškinančias, kodėl nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmetamas. Prokuroro nuomone, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde nurodyti du apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai – netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Tačiau nors kasatorius teigia, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant visas nuteistojo veikas, t. y. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 284 straipsnio 1 dalis ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas, bet argumentuoja tik BK 135 straipsnio taikymo netinkamumą, tuo tarpu iš esmės jokių argumentų, susijusių su kitų – BK 284, 138 straipsnių taikymo klaidomis, nenurodo ir tokį pagrindą (baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu) šiuo atveju tik deklaruoja. Kasaciniame skunde teigiant, kad M. R. netinkamai taikyti BK 284 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas, nurodomi BPK normų pažeidimai. Taigi teisėjų kolegija nagrinėja bylą vadovaudamiesi BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostata, t. y. tikrina skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu ir BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, pagal kasaciniame skunde nurodytus teisinius argumentus (kiek jie susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais BPK pažeidimais).
Dėl BK 135 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde kalbama apie BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto netinkamą taikymą dėl to, kad šios nusikalstamos veikos padariniai – sunkus sveikatos sutrikdymas, kai nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas (nagrinėjamu atveju – veidas), kaip nusikalstamos veikos požymis, kasatoriaus manymu, teisiškai nėra tinkamai ir aiškiai apibrėžtas. Kasatorius mano BK 135 straipsnį esant blanketine norma, nes BK 141 straipsnyje nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės; tarp jų nuostatų kasatorius įžiūri prieštaravimų, taip pat mato prieštaravimus bei konkurenciją tarp šių taisyklių ir baudžiamojo įstatymo normų (BK 135, 141 straipsniai).
Kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai – nepagrįsti. Kaip matyti iš skundo turinio, kasatorius neteisingai interpretuoja nurodytų BK normų ir sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių esmę bei prasmę, painioja teisinį nusikaltimo sudėties požymio vertinimą su medicininiais kriterijais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 135 straipsnį klausimą, pakankamai aiškiai pasisakė dėl teisinę reikšmę turinčių aplinkybių nustatymo bei vertinimo.
BK 135 straipsnyje numatytas nusikaltimas žmogaus sveikatai, jo sudėties požymis – padariniai – yra sunkus sveikatos sutrikdymas (sužalojimas ar susargdinimas). Akivaizdu, kad atsakant į klausimą, kokie sužalojimai žmogui yra padaryti, reikalingos specialios medicininės žinios, tačiau tai visiškai nereiškia, kad BK 135 straipsnis yra blanketinė norma; apie nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, teisiškai vertindamas faktines bylos aplinkybes. BK 141 straipsnyje pateiktas sąvokų išaiškinimas nurodant, kad sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto taisyklės; konkrečiai tai yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, reglamentuojančios sveikatos sutrikdymo masto nustatymo medicininius kriterijus. Pagal BK 135 straipsnio dispoziciją nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas (veidas – kūno dalis) reiškia sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokį sutrikdymą apibūdina du elementai: 1 – subjaurotas (kūnas), kurį nustato teismas, vadovaudamasis estetiniais ir pan. kriterijais, ir 2 – nepataisomumas (subjaurojimo), kurio nustatymui reikalingos specialios medicininės žinios, todėl apie tai teismas sprendžia remdamasis teismo medicinos ekspertų (ar specialistų) išvadomis (įvertinus jų įrodomąją reikšmę BPK nustatyta tvarka). Minėtose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nustatyta, kad ekspertas teikia išvadą dėl kūno sužalojimo (subjaurojimo) pasekmių pašalinimo galimybės; sužalojimo masto įvertinimui negali turėti įtakos rekonstrukcinės – plastinės operacijos. Teismo medicinos ekspertų išvadų, kaip įrodymo, įvertinimas yra teismo kompetencija. Taigi nagrinėjamos teisinės situacijos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo įstatymo normos ir Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių nuostatos yra suderintos, teisinis reglamentavimas aiškus, iš susiformavusios teismų praktikos taip pat matyti, kad teismams nekyla abejonių dėl BK 135 straipsnio taikymo. Kaip matyti iš šios bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio, pripažindami, kad dėl M. R. veikos nukentėjusiajai L. S. buvo nepataisomai subjaurotas veidas, t. y. ji buvo sunkiai sužalota, teismai tinkamai aiškino ir taikė BK 135 straipsnį.
Dėl BPK normų pažeidimų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio, o apeliacinės instancijos teismas – ir apeliacinį procesą reglamentuojančias BPK normas, nes neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą.
BPK 20 straipsnio pažeidimai argumentuojami tuo, kad M. R. dalyvavimas jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme grindžiamas nepatikimais įrodymais, kuriems patikrinti buvo būtina atlikti eksperimentą (pasak kasatoriaus, šis gynybos prašymas nepagrįstai atmestas), be to, skubotas bylos dėl A. G. (vieno iš asmenų, kaltinamų dėl tos pačios veikos) išskyrimas pakenkė bylos aplinkybių ištyrimo išsamumui. Konstatuojant sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai L. S. ir nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiosioms A. S. ir R. L. byloje remiamasi ekspertų ir specialistų išvadomis, kurios, kasatoriaus nuomone, yra nepatikimos. Pažymėtina, kad esminių BPK normų pažeidimų buvimas kasaciniame skunde grindžiamas ir ne teisiniais argumentais nurodant konkrečius pažeidimus, o tiesiog nesutinkant su teismų padarytomis išvadomis ir pateikiant savą įrodymų vertinimą, kuris esą ir būtų tinkamas bei teisingas. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, tai yra pirmosios instancijos teismo, priimančio apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio apskųsto nuosprendžio teisingumą, nagrinėjimo dalykas.
Kasacinio skundo argumentai, kurie susiję su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir apeliacinio skundo nagrinėjimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pažeidimais – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Abiejų instancijų teismai pripažino įrodyta, kad M. R. kaip bendrininkas dalyvavo darant viešosios tvarkos pažeidimą, kai agresyviais, vandališkais veiksmais buvo niokojamas V. S. priklausantis automobilis, įžūliai užpultos automobilyje sėdėjusios nukentėjusiosios, vienai iš jų - L. S. M. R. be jokios priežasties smogė į veidą, kiti asmenys naudojo fizinį smurtą prieš A. S. ir R. L. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal paduotus apeliacinius skundus (nuteistojo ir prokuroro), be kita ko, dar kartą vertino kasaciniame skunde kritikuojamus nukentėjusiųjų (L. S. ir kitų) bei įvykio liudytojų parodymus. Jų turinys plačiai išdėstytas ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet analizuotas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame šių asmenų parodymai palyginti tarpusavyje, taip pat – su kitais bylos įrodymais. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą buvo papildomai apklausti nukentėjusieji L. S., A. S., V. S., R. L., kaip liudytoja – A. J., atlikusi šioje byloje dalį tyrimo veiksmų – asmenų atpažinimą. Taigi, teismas patikrino ir motyvuotai įvertino visų įrodymų patikimumą, argumentuotai pasisakė ir dėl paties M. R. parodymų, kuriais rėmėsi iš dalies, vertinimo. Tai, kad nebuvo atliktas eksperimentas (BPK 197 straipsnyje numatytas veiksmas) atkuriant tiriamo įvykio situaciją, asmenų veiksmus ir pan., nagrinėjamu atveju nereiškia, kad dėl to bylos aplinkybės nebuvo išsiaiškintos išsamiai, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas visas keliamas abejones pašalino, motyvavo išvadas dėl įrodymų pakankamumo tam, kad būtų nustatytos tikslios įvykio aplinkybės, M. R. dalyvavimas darant konkrečius nusikalstamus veiksmus; visos faktinės aplinkybės, leidžiančios spręsti baudžiamosios atsakomybės taikymo M. R. klausimus, nurodytos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė apie tai, kad reikšmingos tiesos nustatymui informacijos gavimui (sprendžiant M. R. kaltės klausimus) nesukliudė A. G. bylos išskyrimas (tokia nutartis priimta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. G. pasislėpus).
Konstatuodamas nukentėjusiosioms L. S., A. S. ir R. L. padarytus sveikatos sutrikdymus, jų sunkumą, apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodymais teisėtais būdais gautus duomenis – teismo specialistų ir ekspertų išvadas (BPK 20 straipsnio 2, 4 dalys). Siekdamas pašalinti bet kokias abejones, kurias iškėlė gynyba dėl L. S. sukeltų sveikatos sutrikdymo padarinių, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas paskyrė komisijos teismo medicinos ekspertizę L. S. sužalojimų mastui nustatyti; be kitų klausimų, teismas pateikė ekspertams ir klausimus, susijusius su sužalojimo nepataisomumu medicininiu požiūriu, t. y. dėl sužalojimo (rando) veide pašalinimo galimybių ir būdų, perspektyvos išnykti randui natūraliu būdu. Gautas ekspertizės aktas su išvadomis ištirtas teismo posėdyje, be to, apklaustas vienas iš šią ekspertizę atlikusių teismo medicinos ekspertų – R. P.. Taigi, medicinos komisijos ekspertizė paskirta vadovaujantis BPK 286 straipsnio (ir kitų BPK normų, reglamentuojančių ekspertizės skyrimo pagrindus bei tvarką) nuostatomis; ją teismo pavedimu atliko kompetentingi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus, esančio Liepojos gt. 41 A, ekspertai (į komisijos sudėtį įtrauktas ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos specialistas). Šį ekspertinį tyrimą atliko kiti ekspertai, nei ikiteisminio tyrimo metu tyrimą atlikęs ir specialisto išvadą pateikęs asmuo - Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus, esančio Švyturio gt. 6A, ekspertas R. P. Pečkus, kuris taip pat buvo apklaustas teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Taigi, kasatoriaus teiginiai apie BPK pažeidimų dėl esą neišsamaus ir neobjektyvaus bylos aplinkybių, susijusių su L. S. sužalojimo nustatymu, ištyrimo visiškai nepagrįsti. Nustatydamas nukentėjusiosioms A. S. ir R. L. padarytų sveikatos sutrikdymų sunkumą apeliacinės instancijos teismas, be kitų įrodymų, kuriais grindė M. R. baudžiamąją atsakomybę už kilusius padarinius, rėmėsi byloje gautomis ir pirmosios instancijos teismo ištirtomis teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadomis. Jose nurodyta, kad A. S. ir R. L. išsivystė potrauminis stresas, kuris atitinka nesunkų psichinės sveikatos sutrikdymą. Minėtos išvados pateiktos ištyrus pačias nukentėjusiąsias, jų ligos istorijas (medicininius dokumentus) bei vadovaujantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Kasatorius, ginčydamas šių išvadų tikrumą, pateikia subjektyvius samprotavimus, tuo tarpu teismai minėtus įrodymus pripažino kaip turinčius įrodomąją reikšmę, o apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas dėl M. R. atsakomybės už A. S. ir R. L. sukeltus padarinius (psichinį sveikatos sutrikdymą). Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir priimtame nuosprendyje pateikė išsamius bei motyvuotus atsakymus dėl visų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad kasatorius skunde pateiktą prašymą argumentuoja nekreipdamas dėmesio į apeliacinės instancijos teismo padarytas motyvuotas išvadas, šių išvadų nekartoja. Taigi, naikinti šio teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų kasacinio skundo ribose naikinti ar keisti skundžiamus teismų nuosprendžius.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. R. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą.
Teisėjai Valerijaus Čiučiulkos
Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
