D. M. pagal BK 104 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–66/2013

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00001-1997-4

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.3.1; 2.1.7.4.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

išteisintajam D. F. (M.)

gynėjui advokatui Artūrui Jucevičiui,

nukentėjusiajai O. V. P.,

nukentėjusiųjų atstovei advokatei Violetai Savickienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio ir nukentėjusiųjų O. V. P. bei J. P. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendžiu D. F. (M.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 104 straipsnį (1961 m. BK 1961 m birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-7 redakcija) (dėl A. P. nužudymo) išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų O. V. P. bei J. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio jo ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiosios, prašiusios jos ir nukentėjusiojo J. P. bei prokuroro kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo D. F. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

D. M. pagal BK 104 straipsnį (BK 1961 m birželio 26 d. įstatymo redakcija) buvo kaltinamas tuo, kad 1996 m. gruodžio 31 dieną, apie 1–2 valandą, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), A. P. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvos ir kaklo sritį, dėl to nukentėjusiajai padarė poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke ir kairiame skruoste, povoratinklinę kraujosruvą, galvos smegenų sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, lūpose, dešiniajame viršugalvyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame užausyje, pasmakrėje, kaklo priekiniame paviršiuje, nubrozdinimus kairiame užausyje, kaktos dešinėje, nosies viršūnės dešinėje, dėl to nuo galvos smegenų sumušimo ir povoratinklinės kraujosruvos A. P. mirė.

Pirmosios instancijos teismas. remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai, tiek imant juos atskirai, tiek vertinant kaip visumą, yra tik kaltinimą pagrindžiančios prielaidos ir samprotavimai, tačiau ne kaltės įrodymai, todėl D. F. dėl pareikšto kaltinimo išteisino neįrodžius, kad jis padarė šį nusikaltimą.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Kastytis Šikšnys prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Iš pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas O. J. buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 163 ir 235 straipsnius, davė priesaiką, tačiau parodymų apie reikšmingas bylai teisingai išspręsti bei jam žinomas aplinkybes nedavė, teigdamas, kad yra persirgęs du insultus, turi problemų su atmintimi. Taip pat liudytojas O. J. nurodė, kad jis buvo apklaustas 2007 m. ir davė teisingus parodymus, teismas gali jo parodymais remtis. Iš minėto protokolo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BPK 276 straipsnio nuostatomis, neperskaitė ikiteisminio tyrimo metu 1997 m. sausio 6 d. prokurorui ir 2008 m. rugpjūčio 27 d. tyrėjai duotų liudytojo O. J. parodymų, nors nuosprendyje nurodė, jog „dėl patirto insulto neprisimena duotų parodymų, prašo jais vadovautis. Jo parodymai perskaityti remiantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu“.

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir, vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas, rėmėsi liudytojo O. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, kurie nebuvo ištirti BPK reglamentuota tvarka nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 276 straipsnio 4 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo ir 2012 m. liepos 5 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas O. J. patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teisme. Dar daugiau apeliacinės instancijos teismas, neištyręs ir nepatikrinęs liudytojo O. J. parodymų teisiamajame posėdyje, pažymėjo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo netikėti liudytojo O. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat ir šio liudytojo kategoriškais parodymais, jog A. P. su vaikinu nuėjo „Vairo“ gamyklos link. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra galimybės papildomai apklausti liudytoją O. J. ar kitaip patikrinti jo parodymų patikimumą, nes jis dėl pablogėjusios sveikatos neatsimena įvykio aplinkybių. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nėra teisiškai nepriekaištinga, nes teismai nedisponavo dokumentais, patvirtinančiais O. J. ligą, atminties praradimą, be to, apeliacinės instancijos teismas proceso tvarka šio liudytojo nešaukė į teismo posėdį.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo O. J. parodymus išimtinai analizavo ir vertino lygindamas su išteisintojo D. F. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, jog liudytojo O. J. parodymai iš dalies sutampa su D. F. parodymais. Kaip buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojas O. J. kategoriškai patvirtino, jog A. P. su vaikinu nuėjo „Vairo“ gamyklos link. Tuo tarpu išteisintasis D. F. parodė, kad A. P., išleidusi jį prie namo, nuvažiavo automobilių saugojimo aikštelės link pastatyti automobilio, pažadėjo pas jį ateiti, tačiau negrįžo. Tai reiškia, kad D. F. ir O. J. parodymuose nėra aptartų sutapimų, t. y. D. F. nepatvirtino matęs, jog A. P. nuėjo su kitu vaikinu „Vairo“ gamyklos link, o tik nurodė, kad tą vakarą A. P. pas jį į butą neatėjo.

Be to, būtina atkreipti dėmesį ir įvertinti dar du momentus: pirma, D. F. parodymus davė tik susipažinęs su bylos medžiaga, įskaitant liudytojo O. J. 1997 m. sausio 6 d. duotus parodymus, savo gynybinę poziciją priderindamas prie šio liudytojo parodymų; antra, liudytojo O. J. parodymai prieštarauja kitiems objektyviems duomenims ir loginei aplinkybių sekai. Esminis prieštaravimas yra tas, kad, pasak O. J., A. P. kartu su vaikinu nuėjo „Vairo“ gamyklos link, t. y. į priešingą pusę, nei ta vieta, kur tuo metu gyveno D. F., tačiau nužudyta A. P. rasta ne prie „Vairo“ gamyklos, o prie Tilžės g. 65 namo, kuriame gyveno D. F.. Taigi akivaizdu, kad D. F., pasinaudodamas tuo, jog liudytojas O. J. neįsidėmėjo kartu su A. P. buvusio vaikino išskirtinių išorės požymių, ir siekdamas sukelti daugiau abejonių dėl savo kaltės, bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad būdamas tardymo izoliatoriuje iš kito kalinamojo sužinojo, jog prieš nužudymą A. P. artimai bendravo su asmeniu vardu „S.“, pas kurį lankydavosi kiekvieną vakarą, o jos automobilį matydavo prie Tilžės g. 71 namo. Nurodydamas S. Ž. kaip asmenį, su kuriuo A. P. artimai bendravo, D. F. iškelia abejonę, kad S. Ž. galėjo susitikti su ja prie automobilių saugojimo aikštelės ir kartu nueiti „Vairo“ gamyklos link. Tačiau šią gynybinę versiją paneigė apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja apklausta S. Ž. motina V. Ž. parodžiusi, kad sūnus artimos draugės neturėjo, į namus jokių draugių nesivedžiojo, pažinojo A. P., vyko į jos laidotuves. Pažymėtina, kad šią versiją paneigia ir kiti įrodymai, t. y. liudytojų A. M., A. S., O. P., K. V., A. T.-J., D. K., D. J. parodymai.

Taip pat bylos įrodymai paneigia D. F. gynybinę versiją, kad jis iš anksto buvo suplanavęs 1996 m. gruodžio 31 d. išvykti verslo reikalais į Rusijos Federaciją. Priešingai, jis išvyko staiga, nežinant kitiems su juo bendraujantiems asmenims. Tai patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai A. P., V. M. ir A. M.. A. P. teisme parodė nežinojęs, kur po A. P. nužudymo dingo D. F., jam nebuvo žinomi pastarojo planai, kur nors išvykti. Teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai V. M. ir A. M., su kuriais paskutiniais D. F. bendravo 1996 m. gruodžio 30 d. vakarą ir 1996 m. gruodžio 31 d. naktį, taip pat patvirtino nieko nežinoję apie D. F. išvykimą į Rusijos Federaciją. Liudytoja L. P., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad apie tai, jog D. F., dingo sužinojo tik iš laikraščių ir pažįstamų. Kur tiksliai jis išvyko, nežinojo. Teisme liudytoja L. P. pakeitė savo ankstesnius parodymus ir jau teigė neva D. F. „žadėjo ant dienų į Maskvą važiuoti, laukė skambučio“, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas poveikis, todėl davė priešingus parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, neaptardamas liudytojos L. P. parodymų pasikeitimo, konstatavo, kad iš šios liudytojos parodymų galima spręsti, jog D. F. planavo išvykti į Rusijos Federaciją. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad remiasi liudytojos L. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau iš apklausos protokolų turinio matyti, kad tokių duomenų liudytoja L. P. nebuvo nurodžiusi ir, kaip jau minėta, šie parodymai prieštarauja jos teisme duotiems parodymams. Tai akivaizdžiai parodo, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik neišsamiai ištyrė liudytojos L. P. parodymus, bet ir padarė nepagrįstas ir išteisintajam palankias išvadas.

Pažymėtina, kad, paneigiant D. F. gynybinę versiją būtina remtis dokumentiniais įrodymais, patvirtinančiais tai, jog 1996 m. lapkričio-1997 m. sausio mėnesių laikotarpiu D. F. buvo Šiaulių miesto apylinkės teismo, kur buvo nagrinėjama jo baudžiamoji byla, žinioje, taip pat šioje byloje jis buvo įsipareigojęs dalyvauti teisminiame nagrinėjime ir, siekiant tai užtikrinti, jam 1996 m. rugpjūčio 5 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – 4000 Lt užstatas. 1996 m. lapkričio 6 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo posėdyje D. F. dalyvavo, šiame posėdyje buvo paskelbta apie bylos nagrinėjimo atidėjimą iki 1997 m. sausio 9 d., 10.00 val., jam pasirašytinai įteiktas teismo šaukimas, tačiau į teismo posėdį jis neatvyko ir apie neatvykimo priežastį nepranešė.

Taip pat byloje nėra duomenų, kad D. F. būtų kreipęsis į kompetentingą instituciją dėl vizos gavimo, taigi 1996 m. gruodžio 31 d. į Rusijos Federaciją jis vyko neturėdamas reikiamos vizos (jo nėra tarp asmenų, tvarkiusių vizą į Rusijos Federaciją). Akivaizdu, kad teismai nesirėmė aptartais dokumentiniais įrodymais, paneigiančiais D. F. sukurtą planuoto išvykimo į Rusijos Federaciją versiją.

Apibendrinant konstatuotina, kad D. F. išteisintas nepagrįstai, remiantis teisiamajame posėdyje neištirtais ir nepatikrintais liudytojo O. J. parodymais, neišsamiai ir atskirai vertinant bylos įrodymus, jų nesusiejant į visumą, taip pat nevertinant dalies reikšmingų bylai duomenų. Taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnis, 242 straipsnio 1 dalis, 276 straipsnio 1 ir 4 dalys.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji O. V. P. bei J. P. prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai teigia, kad nebuvo imtasi visų įstatyme numatytų priemonių visoms bylos aplinkybėms ištirti (BPK 241 straipsnio 2 dalis), o surinkti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. priimant tik D. F. palankius įrodymus, tai leidžia teigti apie teismų šališkumą. Tai aiškiai parodė pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinamajam kardomąją priemonę į švelnesnę. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismų sprendimai grindžiami tik D. F. parodymais, kurių patikimumu nesuabejota, ir tais liudytojų parodymais, kurie palankūs išteisintajam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis vengė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes, o tie nedetalūs parodymai, kuriuos sutiko duoti, visiškai skiriasi nuo parodymų, kuriuos davė teisiamojo posėdžio metu. Jo parodymų analizė leidžia teigti, kad viso proceso metu jis melavo, davė nenuoseklius, tendencingus, save ginančius ir prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams bei sveikai logikai parodymus, kuriuos teisminio bylos nagrinėjimo metu priderino prie baudžiamosios bylos medžiagos (detalius parodymus jis davė tik susipažinęs su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, ištyrus visus įrodymus teismo posėdžių metu). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad teismai nepagrįstai jo parodymus įvertino kaip patikimus.

Taip pat, kasatorių manymu, nepagrįsta teismo išvada, jog nepaneigtas kaltinamojo teiginys, kad A. P., nužudymo naktį žadėjusi pas jį ateiti, taip ir neatėjo. Visų pirma nors nė vienas liudytojas nematė, ar A. P. 1996 m. gruodžio 30 d. į 31 d. naktį buvo nuėjusi pas D. F. į jo butą, tačiau teismas nepagrįstai teigia, kad nė vienas liudytojas nežino, ar A. P. 1996 m. gruodžio 30 d. į 31 d. naktį buvo nuėjusi pas D. F.. Antai liudytojas A. M. parodė, kad apie 24.00 val. D. M. su A. P. nutarė važiuoti pas D. M. į namus, o jį pakeliui užvežė į namus. Be to, teismas nepagrįstai teigė, kad buto apžiūra nedavė pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog A. P. buvo bute 1996 m. gruodžio 30 d. į 31 d. naktį, apie pirmą-antrą valandą, o ten rastas plaukų kuokštelis taip pat to neįrodo. Tačiau kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog plaukų kuokštelis gali priklausyti A. P.. Vertinant tai, kad buvo rastas plaukų kuokštas iš 10 plaukų vienoje vietoje, galima daryti išvadą, jog plaukai buvo išrauti naudojant fizinį poveikį. Todėl tikėtina, kad konflikto metu D. F. buvo sugriebęs A. P. už plaukų ir taip išrovė plaukų kuokštelį. Atkreiptinas dėmesys, kad D. F. yra itin tvarkingas ir pedantiškas, todėl neįtikėtina, kad tokie plaukų kuokštai galėjo mėtytis jo bute ilgą laiką, nes, pasak jo, A. P. jo bute lankėsi retai. Kasatoriai nurodo, kad A. P. padarytiems sužalojimams, dėl kurių įvyko mirtis, nebūdingas išorinis kraujavimas, todėl kraujo pėdsakų galėjo ir nebūti.

Pasak kasatorių, teismai nepagrįstai nurodė, kad A. P. tą vakarą, pastačiusi automobilį aikštelėje, susitiko ne su D. F., o su kitu draugu, pas kurį ir nuėjo. Tokią išvadą teismai padarė teigdami, jog nėra pagrindo netikėti D. F. parodymais, tačiau, kasatorių manymu, juos paneigia faktas, kad A. P. savo mobiliojo telefono neturėjo. Todėl neįtikėtina, kad kitam vaikinui ji būtų skambinusi iš D. F. mobiliojo telefono, nes byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad D. F. kontroliavo A. P. bendravimą su kitais asmenimis. Tokio fakto, kad A. P. būtų naudojusis D. F. mobiliuoju telefonu, nenurodė net jis pats. Nuo pat susitikimo su D. F. momento A. P. visą laiką buvo kartu su juo ir kartu važiavo pas jį į namus. Nė vienas iš kavinėje buvusių asmenų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, nepatvirtino, kad A. P. iš kurio nors kito mobiliojo telefono būtų skambinusi kitam vaikinui. Todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, kad iki pat nužudymo momento A. P. neturėjo galimybė susisiekti su kitu vaikinu, su kuriuo ji neva galėjo susitikti prie automobilių saugojimo aikštelės, ir tai, kad nuo automobilio pastatymo l.00 val. iki jos mirties – 2.00 val. praėjo labai mažai laiko, galima teigti, jog minėtos teismo išvados yra nepagrįstos. Nors šios aplinkybės buvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų netyrė. Be to, teismai, remdamiesi tik liudytojo O. J. ir D. K. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad A. P. ruošėsi nutraukti santykius su D. F. ir susitiko ar turėjo susitikti su kitu vaikinu. Šias aplinkybes paneigė nukentėjusios artimieji, parodę, kad ji turėjo tik vieną draugą – D. F.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi D. F. aiškinimu, kad jis yra aukštesnis nei vaikinas, apie kurį parodymus davė liudytojas O. J., o įvykio metu vilkėjo ne juodą, o šviesią striukę. Tačiau toks D. F. teiginys neatitinka tikrovės, nes jis to vaikino nematė, be to, pats D. F. yra žemesnis negu A. P. ir, kaip parodė kiti liudytojai, vilkėjo juodą striukę.

Kasatorių manymu, nepagrįsta teismų išvada, kad nepavyko neginčijamai nustatyti, kas ir kur sudavė mirtiną smūgį A. P., o liudytojos J. R. nuomonė, išsakyta ikiteisminio tyrimo metu, jog niekas kitas, o tik D. F. galėjo nužudyti A. P., negali būti vertinama kaip neginčijamas įrodymas. Susiejus įrodymus į vieningą loginę grandinę akivaizdu, kad D. F. nužudė A. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad D. F. iki įvykio mušdavo A. P., buvo labai pavydus, net buvo prirakinęs savo bute prie spintelės. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojos I. P., V. K., D. K., D. J., K. V., S. V., A. T. –J. bei pati artimiausia D. F. giminaitė liudytoja L. P., kuriai A. P. taip pat pasakojo apie D. F. vartojamą smurtą. Kasatoriai pažymi, kad nei jie, nei jų dukra dėl D. F., kuris priklausė nusikalstamai grupuotei, vartojamo smurto į teisėsaugas nesikreipė, nes bijojo. Byloje nustatyta, kad vakarą iki nusikalstamos veikos padarymo A. P. mažai bendravo su D. F.. Tą patvirtino ir liudytojos A. S. bei J. R.. Tai rodo, kad A. P. planavo nutraukti santykius su D. F..

Nustatyta, kad 1996 m. gruodžio 31 d., apie 1.00 val., A. P. savo automobilį pastatė automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje Pramonės ir Tilžės gatvių kampe (arčiausiai D. F. gyvenamosios vietos) ir kartu nuėjo su vaikinu, kurio apibūdinimas atitinka D. F. ūgį, išvaizdą bei aprangą. Būdama kartu su D. F., A. P. negalėjo susisiekti su jokiu kitu vaikinu. A. P. mirtis įvyko 1996 m. gruodžio 31 d., apie 2.00 val., t. y. apytiksliai praėjus vienai valandai po to, kai ji išėjo iš automobilių saugojimo aikštelės. Nustatyta, kad nuo mirtino smūgio į galvą A. P. iškart turėjo netekti sąmonės ir nebegalėjo atlikti aktyvių veiksmų, jos kūnas gulėjo prie namo kampo, kūno viršutinės dalies nesimatė, nes buvo uždengta jos pačios striuke, kuri buvo užtraukta (lyg bandyta nuvilkti per galvą). Be to, aplink įvykio vietą jokių tempimo žymių nesimatė, o lavono radimo vietoje nerasta jokių grumtynių pėdsakų (pėdų sniege, kraujo ir pan.), A. P. drabužiai tvarkingi, nesuplėšyti. Išanalizavus nurodytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad D. F. 1996 m. gruodžio 31 d. tarp l.00 ir 2.00 val., savo bute, esančiame Tilžės g. 65-36, tyčia sudavė A. P. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 12 smūgių į galvos ir kaklo sritį ir taip ją nužudė.

Kasatorių teigimu, nepagrįsti teismų teiginiai, kad gyvenimas užsienyje su suklastotu pasu nereiškė, jog D. F. slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, nes nužudė A. P.. Bylos duomenys patvirtina, kad D. F. išvykimas į Rusiją buvo staigus ir neplanuotas, o jo paties parodymai dėl šios aplinkybės yra nenuoseklūs, prieštaraujantys bylos medžiagai.

Kasatoriai pažymi, kad D. F. ikiteisminio tyrimo metu apie savo išvykimą parodymų nedavė, o susipažinęs su bylos medžiaga teisme ir savo parodymus priderinęs prie jau surinktų byloje įrodymų teigė, jog į Rusiją planavo išvykti seniai, kad vizą „suveikė“ greitai, todėl suplanavo išvykti naktį iš gruodžio 30 į 31 d., o A. P. turėjo padėti jam susikrauti daiktus, tačiau pastačiusi automobilį taip ir neatėjo. Kasatorių manymu, tokie jo parodymai prieštarauja logikai: neįtikėtina, kad jis net artimiausiems draugams, su kuriais visą vakarą linksminosi, neprasitarė apie planus vykti į Rusiją ir kurti ten verslą. Be to, Rusijos ambasada informavo, kad D. M. nebuvo tarp asmenų, 1996 m. tvarkiusių vizą į Rusijos Federaciją. Taip pat jis išvyko iš Lietuvos apie tai neinformavęs Šiaulių miesto apylinkės teismo, kuriame buvo nagrinėjama jo baudžiamoji byla ir paskirta kardomoji priemonė. D. F. negalėjo paaiškinti, kokiu automobiliu jis išvyko iš Lietuvos, nurodė, kad juo naudojosi pagal įgaliojimą, o vėliau Rusijoje pardavė, tačiau tai yra melas, nes tuo metu galioję teisės aktai draudė kirsti sieną be automobilio savininko ir be jo žinios parduoti Lietuvoje registruotą automobilį. Taip pat D. F. negalėjo nurodyti ir pasienio posto, pro kurį teigia kirtęs Lietuvos ir Latvijos valstybių sienas. Būdamas užsienyje, D. F. pakeitė savo asmens duomenis ir sulaikytas Rusijos Federacijoje besinaudojantis I. O. V. (gim. 1975 m. rugpjūčio 20 d.) vardu išduotais dokumentais.

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Kastyčio Šikšnio ir nukentėjusiųjų O. V. P. bei J. P. kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) ir bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų pažeidimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šio reikalavimo nesilaikymas vertinant įrodymus pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų.

Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pagal santykį su įrodinėtomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Tiesioginiai įrodymai nėra pranašesni už netiesioginius. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pažymėtina, kad loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neanalizuodamas ir nevertindamas įrodymų visumos.

Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose – nesuabejojo pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios nepagrįstos išsamiu bylos duomenų išnagrinėjimu, jų nepatikrino ir, neįvertinęs įrodymų visumos, paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Teismų išvada, kad 1996 m. gruodžio 31 d. A. P. nebuvo atėjusi į D. F. butą, nes ją prie automobilių parkavimo aikštelės pasitiko kitas asmuo (ne D. F.), nepagrįsta bylos duomenimis ir netgi prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tokią išvadą teismai grindžia D. F. parodymais, kad nukentėjusioji neatėjo į jo butą, ir liudytojo O. J. (parkavimo aikštelės sargo) ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, beje, netirtais teisme kaip to reikalauja BPK 276 straipsnio 4 dalis. Liudytojas O. J. parodė, kad A. P. 1996 m. gruodžio 31 d., apie 1 val., pasistatė automobilį aikštelėje, tada prie jos priėjo jaunas vaikinas, apie 170 cm. Ūgiu žemesnis už merginą, trumpai „ežiuku“ kirptais plaukais, vilkintis juodą striukę, abu nusijuokė ir apsikabinę nuėjo „Vairo“ gamyklos link. Vaikiną jis teigia matęs 3-4 metrų atstumu. Teismai nevertino ikiteisminio tyrimo metu duotų A. M. parodymų apie tai, kad tą vakarą D. F. vilkėjo juodą striukę (taigi ne šviesią, kaip teigia pats D. F.). Tariamas D. F. ūgio neatitikimas liudytojo O. J. apibūdintam vaikinui prieštarauja ir kitiems bylos duomenims. Paties D. F. teigimu (kitų duomenų byloje nėra), jo ūgis 180 cm. Teismo medicinos ekspertizės akte užfiksuota, kad A. P. ūgis 175 cm, o ji avėjo storapadžius aukštakulnius pusbačius. Ir D. F. teisme parodė, kad A. P. visada avėdavo aukštakulniais ir turėdavo būti už jį aukštesnė. Šie bylos duomenys visiškai netirti ir neįvertinti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai, darydami išvadą, jog A. P. susitiko su kitu vaikinu, nesiaiškino ir nenurodė, kokiu būdu ji galėjo susitarti su juo susitikti, jeigu pati telefono neturėjo, o asmenys, su kuriais tą vakarą ir naktį bendravo, neparodė, kad ji būtų kam nors skambinusi svetimu telefonu. Taigi teismų išvada, kad A. P. susitiko su kitu vaikinu, nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teismas nepripažino įrodymu plaukų sruogos, rastos D. F. bute. Paminėjo, kad pagal DNR ekspertizės išvadą 80 proc. tikimybė, jog plaukai priklausė A. P., tačiau tai nieko neįrodo, nes ji bute lankėsi ir anksčiau. Liko neanalizuoti ir neįvertinti D. F. giminaitės liudytojos L. P. parodymai, kad D. F. buvo pedantiškai tvarkingas, ir ta aplinkybė, kad dešimties plaukų sruogos plaukai buvo vienoje projekcijoje, o tai nebūdinga savaiminiam plaukų iškritimui arba šukavimuisi.

Teismai neanalizavo nustatytų faktų chronologinės sekos ir dėl to nepasisakė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes tą naktį 00.30 val. A. P. skambino motinai ir žadėjo greitai grįžti namo. Tuo metu ji buvo su D. F.. Pagal teismo medicinos specialisto išvadą A. P. mirtis įvyko tarp 1-2 val., 3 val. prie Tilžės g. 65 namo lavono nebuvo (V. K. parodymai). Lavoną rado liudytoja A. P. 6 val. ryto. Teismai nepasisakė dėl šių liudytojų parodymų, faktų chronologine tvarka neanalizavo ir nesusiejo su skubotu D. F. pasitraukimu į Rusijos Federaciją ir ilgalaikiu gyvenimu toje šalyje naudojantis suklastotu pasu bei kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Teismai suabejojo nukentėjusiųjų O. V. P. ir J. P. bei liudytojų K. V., A. T. –J., J. R., D. K. parodymais apie tai, kad D. F. buvo pavydus ir mušdavo A. P.. Teismai abejones grindė tuo, kad dėl sumušimų nebuvo kreiptasi į policiją ir kad nėra ikiteisminių tyrimų, tačiau teismai nukentėjusiųjų argumentuotų parodymų dėl nesikreipimo į policiją priežasčių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

Apeliacinio teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Be to, kolegija, privalėdama patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, to nepadarė, neištyrė bei neįvertino kiekvieno įrodymų atskirai ir neatliko įrodymų vertinimo visumos, vadovaujantis BPK 20 įtvirtintais įrodymų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo principais, kaip to prašė apeliantai, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytini esminiais. Dėl esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Greičius

Antanas Klimavičius