Civilinė byla Nr. 3K-3-242/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 42.8; 50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. R. ir R. R. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. R. ir R. R. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybės įmonė „Santakos butų ūkis“, P. N., B. N.; institucija, duodanti išvadą byloje, – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba; ir pagal atsakovo V. R. priešieškinį ieškovui Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir išduoti garantinius dokumentus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė iškeldinti atsakovus ir jų nepilnametę dukterį su visais jiems priklausančiais daiktais iš savavališkai užimtų gyvenamųjų patalpų Kaune (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2–5278/1998 pripažinti negaliojančiais ginčo buto privatizavimo, pirkimo–pardavimo sandoriai ir taikyta restitucija; butas grąžintas savivaldybei, kuri 2001 m. gruodžio 10 d. įregistravo nuosavybės teises į jį. Kauno miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. 543-v tretiesiems asmenims B. N. ir P. N. atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą Kaune, (duomenys neskelbtini), ir nustatyta, kad natūra jiems grąžinama dalis patalpų; likusios bus grąžintos, namo gyventojams suteikus kitas patalpas ar jiems išmokėjus kompensacijas. Kadangi atsakovai be teisinio pagrindo užima ginčo gyvenamąsias patalpas, nuomos sutartis su jais nesudaryta, tai jie iškeldintini iš atsakovo buto CK 6.612 straipsnyje nustatytu pagrindu. Ieškovas prašė priešieškinį atmesti.
Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą priimti sprendimą, kuriuo įpareigoti savivaldybės įmonę „Santakos butų ūkis” sudaryti su atsakovu V. R. buto Kaune, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį bei įpareigoti ieškovą išduoti atsakovui garantinius dokumentus. Jis nurodė, kad butą įsigijo teisėtai 1995 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, buvo apdairus ir rūpestingas. Tik po kelerių metų paaiškėjo, kad ginčo butas negalėjo būti privatizuotas buvusių nuomininkų P. K. ir J. T. ir vėliau parduotas fiziniams asmenims, esant prašymams atkurti nuosavybės teises į namą Kaune, (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimas dėl sandorio panaikinimo yra neteisėtas, pažeidžia jo interesus, tačiau dėl sunkios turtinės padėties neapskundė sprendimo. Panaikinus sandorius ir pritaikius abišalę restituciją, paaiškėjo, kad ji neįvykdytina, nes kita sandorio šalis neturi turto. Atsakovas atliko buto kapitalinį remontą, butu naudojasi daugiau kaip dešimt metų, moka mokesčius, todėl laiko, kad su savivaldybe susiklostė faktiniai buto nuomos santykiai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Teismas iškeldino atsakovus ir jų nepilnametę dukterį V. R., gim. (duomenys neskelbtini), su visais jiems priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė iš atsakovų po 50 Lt žyminio mokesčio ir po 40 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą ir po 500 Lt atstovavimo išlaidų trečiajam asmeniui B. N. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimu panaikintas pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo atsakovai įsigijo butą Kaune, (duomenys neskelbtini), bei taikyta abišalė restitucija. Nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovai prarado teisinį pagrindą naudotis gyvenamosiomis patalpomis, todėl visą laiką jose gyvena savavališkai. Atsakovai dalyvavo posėdyje, todėl jiems buvo žinomos sprendimo aplinkybės bei pasekmės; teismo sprendimas nebuvo apskųstas. Pirmiau nurodytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai, jog atsakovai yra savavališkai užėmę patalpas, t. y. įsikėlę į jas be nuomos sutarties, įrodyti, todėl pagal CK 6.612 straipsnį atsakovai ir jų nepilnametė duktė iškeldintini, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Vertindamas priešieškinio reikalavimus, teismas pažymėjo, kad atsakovų paaiškinimais nustatyta, jog Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjęs 1998 m. spalio 28 d. sprendimas dėl dalies dėl restitucijos taikymo neįvykdytas; atsakovai netinkamai gynė savo teises; jie nesikreipė į antstolius dėl priverstinio sprendimo vykdymo, per visą laikotarpį nuo sprendimo priėmimo (daugiau kaip aštuonerius metus) neatliko veiksmų susidariusiai situacijai išspręsti. Jie taip pat neteikė ieškovui prašymo kitam būstui įsigyti, t. y. veikė nerūpestingai, neatidžiai ir neapdairiai. Ieškovo atsiųstas atsakovams informacinio pobūdžio raštas dėl garantijų suteikimo negalėjo būti įgyvendintas dėl atsakovų, nes jame kalbama apie nuomininkus, tuo tarpu šie žinojo, kad nėra buto nuomininkai. Atsakovų teiginiai, kad su ieškovu susiklostė faktiniai nuomos santykiai, teismo vertinimu, nėra pagrindas sudaryti nuomos sutartį, nes pagal CK 6.579 straipsnį savivaldybės ir nuomininko sutartis sudaroma raštu. Atsakovai niekada nebuvo ginčo patalpų nuomininkai, panaikinus buto pirkimo sandorį, jie prarado nuosavybę ir neliko teisinio pagrindo atsakovams gyventi ginčo patalpose. Kadangi nepilnametė atsakovų duktė su motina gyvena ir mokosi Airijoje, tai, iškeldinus atsakovus, vaiko teisės nebus pažeistos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų, patvirtinančių atsakovų poziciją dėl šalių susiklosčiusių faktinių buto nuomos santykių. Kolegija laikė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuomos santykių buvimą, todėl teismas negalėjo jų vertinti; atsakovams nesuprantama nuomos sutarties sąvoka, įtvirtinta CK 6.576 straipsnyje; pagal CK 6.577 straipsnį savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos, remiantis savivaldybės institucijos sprendimu; tuo tarpu ieškovas nepriėmė sprendimo išnuomoti butą Kaune, (duomenys neskelbtini); byloje nėra įrodymų, kad būtų sudaryta nuomos sutartis pagal CK 6.578 straipsnio 3 dalyje, 6.579 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovai savavališkai užėmė patalpas, t. y. įsikėlė be nuomos sutarties, kolegija laikė pagrįsta; tokiais atvejais iškeldinama CK 6.612 straipsnio pagrindu. Kolegija taip pat sprendė, kad nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo teiginys, jog atsakovai yra grąžintino namo gyventojai, turintys teisių į valstybės teikiamas garantijas; pagal nustatytą teisinį reglamentavimą valstybės garantinis dokumentas išduodamas nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje, bute. Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimu panaikinus pirkimo–pardavimo sandorius, atsakovai netapo teisėti buto nuomininkai ir neperėmė buvusių nuomininkų teisių ir pareigų, kaip tai nustatyta CK 6.589 straipsnio 1 dalyje; atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių pagrindą, kuriuo remdamiesi jie mano esą buvusių nuomininkų teisių ir pareigų perėmėjai. Kolegija laikė nepagrįstu atsakovų argumentą, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog, pritaikius restituciją – sandorių panaikinimą bei šalių sugrąžinimą į pirminę padėtį, faktiniai buto gyventojai liko atsakovai ir kad jie, negavę įpareigojimo išsikelti, turėjo pagrindą laikyti save ginčo buto faktiniais nuomininkais; kolegijos vertinimu, pritaikius restituciją, atsakovai prarado visas teises į ginčo butą, jame gyveno savavališkai. Kadangi atsakovai nėra buto nuomininkai, tai jiems negalėjo būti išduotas garantinis dokumentas. Bylos duomenimis, atsakovams buvo siunčiami apklausos lapai, įstatymų ištraukos apie nuomininkams taikomas valstybės garantijas. Tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuosavybės teisės atkūrimo skyrius siuntė atsakovei R. R. raginimą sudaryti nuomos sutartį su VĮ „Santakos butų ūkio“ tarnyba bei ją pateikti skyriui dėl garantinio rašto gavimo, kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingas faktas, nes siųsti dokumentai neatitiko realios teisinės atsakovų padėties, kuri nulėmė tai, jog nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta. Kvitai apie sumokėtus mokesčius už suvartotas dujas, elektros energiją, vandenį, eksploatacinių išlaidų sumokėjimą, gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina faktą, kad atsakovai gyvena ginčo bute ir naudojasi teikiamomis paslaugomis. Kolegija taip pat pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad, iškeldinus atsakovus, bus pažeistos vaiko teisės, taip atimant galimybę atsakovų dukteriai mokytis ir gyventi Lietuvoje; bylos medžiaga nustatyta, kad V. R. kartu su motina gyvena Airijoje, ten mergaitė ir mokosi. Be to, užtikrinti vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas yra tėvų, bet ne valstybės pareiga. Ta aplinkybė, kad atsakovas, pritaikius restituciją, nereikalavo iš buvusio pardavėjo grąžinti pinigus už ginčo butą, neįrodo atsakovo teisėto gyvenimo jame. Atsakovų veiksmai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams elgtis apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai; protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, šiuos kriterijus atitinkantis asmuo atsakovų situacijoje būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, t. y. būtų kreipęsis į antstolius dėl turto išieškojimo ar apskundęs teismo sprendimą, domėjęsis savo teisėmis ir tinkama jų gynyba; teismas sprendime yra nurodęs, kad atsakovai buvo pasyvūs ir netinkamai gynė savo teises; asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai – elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kad yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kolegija nurodė, kad iškeldinimo bylose ieškovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo. Kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik bendruosius teisės principus ir teisės aktus, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bylose dėl iškeldinimo; kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, kuria rėmėsi apeliantas, teisės išaiškinimai dėl skirtingų ratio decidendi netaikytini nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat laikė nepagrįstais ir atmestinais atsakovų apeliacinio skundo argumentus dėl viešojo ir privataus interesų pusiausvyros, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio, bendrųjų teisės principų pažeidimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį, priimti naują sprendimą, priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčui byloje išnagrinėti taikytinos ne tik nuomos teisinius santykius reglamentuojančios materialinės teisės normos (CK 6.576–6.579 straipsniai), bet ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios savivaldybės ir grąžintinų namų savininkų santykius; jų analizė atskleistų faktinę ir teisinę situaciją, atsakovams apsigyvenant ginčo bute ir iš to išplaukiančias savivaldybės pareigas. Bylos duomenimis, kurių tinkamai netyrė ir nevertino teismai, ginčo buto pirmoji nuomos sutartis buvo sudaryta savivaldybės su P. K. ir J. T.; šie asmenys įstatymo nustatyta tvarka 1994 m. spalio 26 d. butą privatizavo; vėliau jis buvo parduotas S. Š., o pastarasis jį pardavė atsakovei R. R., kuri čia su šeima apsigyveno 1995 m. liepos 3 d., jame prisiregistravo ir atsakovas V. R. Kauno valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkis Nr. 543-v, kuriuo tretiesiems asmenims N. atkurtos nuosavybės teisės į namą Kaune, (duomenys neskelbtini), priimtas po to, kai ginčo butas šiame name 1994 m. spalio 26 d. buvo privatizuotas. Vadinasi, ieškovo priimtas potvarkis, nepaisant to, kad yra nauji buto šiame name savininkai. Ieškovas elgėsi nesąžiningai, nesudaręs nuomos sutarties su faktiniais ginčo buto nuomininkais, juolab po aštuonerių metų reikalaudamas atsakovus bei jų nepilnametę dukterį iškeldinti. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimu panaikinti buto įsigijimo sandoriai, tačiau atsakovai šiuo sprendimu nebuvo įpareigoti iš jo išsikelti; jame liko gyventi nesislapstydami, todėl turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių dėl Kauno miesto savivaldybės vykdytinų įsipareigojimų, kad šalių susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai bus įteisinti rašytine nuomos sutartimi. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementas, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo pareigą, vadovaudamiesi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, ginti atsakovų teisėtus lūkesčius. Grąžintinų namų gyventojai privalo mokėti Vyriausybės nustatytus mokesčius, bet yra atleidžiami nuo nuomos mokesčio mokėjimo. Atsakovai pagrįstai save laikė grąžintino namo gyventojais, turinčiais pareigą mokėti nustatytus mokesčius; pateikti įvairūs dokumentai, tarp jų sutartys dėl paslaugų teikimo, mokesčių mokėjimo kvitai ir kt. patvirtina, kad atsakovai šias pareigas vykdė. Kadangi Kauno miesto savivaldybė tik 2001 m. įregistravo nuosavybės teises į ginčo butą, tai iki tol atsakovai negalėjo kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo; ši aplinkybė taip pat lėmė tai, kad atsakovai save galėjo laikyti ne tik namo gyventojais, bet ir faktiniais buto nuomininkais, tikėtis nustatytų garantijų (teisių į kitą gyvenamąjį būstą, į kompensacijas).
2. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovų elgesys, t. y. jų pasyvumas, netinkamas savo teisėms ginti, todėl taikė dėl jų CK 1.90 straipsnio 5 dalies nuostatą, nepagrįstai konstatuodami, jog dėl atsakovų netinkamo elgesio jų teisės neginamos. Atsakovai įsigijo butą teisėtai; tik dėl ieškovo kaltės atsakovų sudarytas buto įsigijimo pirkimo sandoris vėliau teismo buvo pripažintas negaliojančiu. Atsisakymas ginti tam tikras teises, kai asmuo elgiasi itin neapdairiai ar nerūpestingai, turėjo būti taikomas ieškovui; dėl jo tarnautojų netinkamų ir neteisėtų veiksmų atsakovai prarado nuosavybės teises į teisėtai įgytą butą, po to net aštuonerius metus ieškovas neinformavo atsakovų apie tai, kad su jais nebus sudaryta nuomos sutartis ir kad jie bus iškeldinti; tokiais ieškovo veiksmais atsakovams buvo suteikta ne tik galimybių toliau gyventi bute, bet ir teisėtų lūkesčių, kad bus sudaryta rašytinė nuomos sutartis ir suteikta garantijų. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų kaita lėmė tai, kad keitėsi ir nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant turtą natūra, teisinis reglamentavimas, taip pat grąžintinuose namuose gyvenantiems nuomininkams valstybės nustatytos garantijos. Atsakovai ne kartą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašė spręsti jų gyvenamosios patalpos nuomos klausimą, tačiau nuomos sutartis nebuvo sudaryta ir nekeliamas iškeldinimo iš buto klausimas.
3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino, ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes atsakovų teisės pagal pareikštą priešieškinį negalėjo būti ginamos, taikant kitų įstatymų normas; minėta, kad po Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo 1998 m. spalio 28 d. priėmimo atsakovai liko gyventi ginčo bute, mokėjo mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas. Vadinasi, susiformavo faktiniai nuomos teisiniai santykiai, suteikę atsakovams teisėtų lūkesčių gauti garantijų, nustatytų Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. VIII–792; Žin., 1998, Nr. 61–1728; nuo 2003 m. spalio 31 d. galioja 2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX–1760 redakcija; Žin., 2003, Nr. 102–4582). Atsakovai po Kauno miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkio Nr. 543-v priėmimo pagrįstai laikė save grąžintino namo gyventojais, t. y. asmenimis, kurie ne tik faktiškai gyvendami ginčo bute, bet ir konkliudentiniais veiksmais – mokesčių mokėjimu, taip perėmę visas pirminių nuomininkų P. K. ir J. T. teises bei pareigas dėl buto Kaune, (duomenys neskelbtini), tapo faktiniai buto nuomininkai. Kauno miesto savivaldybės pareigūnų veiksmai dėl atsakovų buvo neteisėti; pirmiausia, 1994 m. leidę P. K. ir J. T. privatizuoti butą grąžintiname name, į kurį 1995 m. atkurtos nuosavybės teisės B. N. ir P. N., sukėlė neigiamų padarinių atsakovams, kai buto privatizavimo, taip pat atsakovų buto įgijimo sandoriai teismo tvarka buvo pripažinti negaliojančiais ir atsakovai prarado nuosavybės teises į ginčo butą, liko faktiniai nuomininkai. Be to, bylą nagrinėję teismai netyrė, kad atsakovė R. R. 1992 m. spalio 26 d. Kauno miesto savivaldybei buvo pateikusi dokumentus dėl valstybės paramos būstui įsigyti, kaip tai nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX–1188 redakcija). Savivaldybėje neišliko duomenų, kad dėl atsakovės prašymo būtų priimtas sprendimas dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos pardavimo ar kt. Tuo tarpu savivaldybės institucija pagal nustatytą teisinį reglamentavimą privalo suteikti informacijos dėl pareiškėjo teisių ir garantijų, dėl paramos apsirūpinant gyvenamuoju plotu. Bylą nagrinėję teismai pirmiau nurodyto įstatymo normų neaiškino ir nepasisakė dėl jų taikymo, sprendžiant dėl atsakovų prieišieškinio reikalavimų pagrįstumo.
4. Teismai nepagrįstai nesivadovavo CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatytais civilinių santykių reglamentavimo principais, netaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, kuriuose įtvirtintas asmens būsto neliečiamumas, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (pavyzdžiui, byloje Novoseletskij prieš Ukrainą Nr. 47148/99), kad, sprendžiant bet kokį ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, privalu apsvarstyti, kiek iškeldinimas yra nustatytas įstatymo, ar iškeldinimu siekiama teisėtų valstybės tikslų, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams, ar tai proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nenurodė teisės aktų, teisiškai pagrįstų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė apelianto argumentus dėl pirmiau nurodytų Konstitucijos, Konvencijos nuostatų nepaisymo, taip pažeidė CPK 331 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismai, spręsdami bylas, turi vadovautis galiojančia teise, tarp jų ir Lietuvos Respublikos ratifikuota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje J. B. prieš Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir kt., bylos Nr. 3K-3-231/2000, Teismų praktika 14; 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje T. G. prieš R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2003, Teismų praktika 19; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje M. B. prieš Teisingumo ministeriją ir kt., bylos Nr. 3K-7-298/2004, Teismų praktika 22 ir kt.).
5. Pirmosios instancijos teismas nevykdė CPK 2 straipsnyje nustatytų civilinio proceso tikslų; dėl CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimą ir vertinimą nustatančių taisyklių pažeidimo netinkamai įvertino mokesčių mokėjimo, kitus atsakovų pateiktus dokumentus, sprendžiant dėl šalių susiklosčiusių nuomos teisinių santykių pripažinimo; teismai nesivadovavo CPK 3, 4 straipsniais, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo sąžiningumo ir protingumo principais ir kad, taikydamas teisę, privalo atsižvelgti į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, sprendžiant dėl viešojo ir privataus interesų pusiausvyros principo laikymosi iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bylose, taip pat faktinių nuomos santykių vertinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš S. P., bylos Nr. 3K-3-524/2006, atskleista viešojo ir privataus interesų pusiausvyros principų esmė, pažymint, kad kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant bylą, privaloma visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ir įvertinti bylos aplinkybes, kurios leistų priimti teisėtą sprendimą, pagrįstą nuostatomis, jog iki nacionalizacijos buvusių savininkų teisės nėra absoliučios. Priimti teismų sprendimai neatitinka taip pat teismų praktikos nuostatų, kad iškeldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra kraštutinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje H. K. B. prieš A. B., bylos Nr. 3K-3-225/2000).
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo jį atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatų; teismai pagrįstai nurodė, kad atsakovai nėra buto Kaune, (duomenys neskelbtini), nuomininkai, gyvenantys savininkui grąžintiname name, todėl jiems neišduotinas garantinis dokumentas. Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų tarnybos pranešimai yra tik apklausos lapai, kurie, tikslinant duomenis apie savininkams grąžintiname name gyvenančius nuomininkus, buvo išsiųsti ir atsakovams. Žaliakalnio butų ūkio tarnybos 2004 m. balandžio 1 d. rašte atsakovei R. R. patvirtinama, kad nėra pagrindo sudaryti su atsakovais nuomos sutarties, jie nėra buto nuomininkai. Skundo teiginiai, kad tarp šalių susiklostę faktiniai nuomos santykiai, neatitinka tikrovės; atsakovai neįrodė, kad jie buvo teisėti buto nuomininkai, su jais nesudaryta nuomos sutartis, atitinkanti CK 6.576, 6.577 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovai manė esantys ne tik namo gyventojai, bet ir faktiniai buto nuomininkai, nes mokėjo mokesčius ir laukė garantijų, yra nelogiški ir nepatvirtinti įrodymais; įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus atsakovų buto įgijimo sandorį, jie netapo buto teisėti nuomininkai ir neperėmė buvusių nuomininkų teisių ir pareigų; atsakovų konkliudentiniai veiksmai taip pat nepatvirtino fakto, kad jie buvo savininkams grąžintino namo gyventojai, esant įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimui. Mokesčių mokėjimas tik patvirtina, kad atsakovai gyvena ginčo bute ir naudojasi teikiamomis paslaugomis, bet ne pagrindą, kuriuo remdamiesi mano esą buvusių buto nuomininkų teisių ir pareigų perėmėjai (CK 6.589 straipsnio 1, 2 dalys). Aplinkybė, kad atsakovai nereikalavo teismo sprendimo, kuriuo pritaikyta restitucija, įvykdymo, taip pat iš buvusių buto pardavėjų grąžinti pinigų už sumokėtą butą, nepatvirtina teisėto atsakovų gyvenimo ginčo bute. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovai buvo pasyvūs, netinkamai gynė savo teises, todėl padarė teisingą išvadą, jog jų teisės neginamos (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Bylą nagrinėję teismai vertino įrodymus, laikydamiesi CPK 185 straipsnyje nustatytų taisyklių, teisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas, pasisakė dėl jų argumentų, taip pat dėl to, kodėl vienus atmeta, kitus – pripažįsta.
Atsiliepime į kasacinį skundą tretieji asmenys B. N. ir P. N. nurodo, kad atsakovai nėra ir negali būti teisėti ginčo buto savininkai, į kurį tretiesiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės ir kurio įsigijimo sandorį Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. spalio 28 d. sprendimu pripažino negaliojančiu. Atsakovai ignoruoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą aplinkybę ir tai, kad nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos jie prarado teisinį pagrindą naudotis ginčo butu. Pirmiau nurodytu sprendimu buvo taikyta restitucija; iš buto pardavėjo atsakovams priteista 40 000 Lt, bet byloje nėra duomenų, kad restitucijai įvykdyti nėra galimybių. Kita vertus, tai, kad atsakovai nesikreipė dėl sprendimo priverstinio įvykdymo, rodo, jog pinigus, tikėtina, yra gavę, valstybės garantijų taikymas reikštų atsakovų praturtėjimą. Negalima sutikti ir su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovas Kauno miesto savivaldybė dėl atsakovų elgėsi nesąžiningai, nesudaręs nuomos sutarties. Aplinkybė, kad po Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimo atsakovai naudojosi ginčo butu, nereiškė teisėto naudojimosi juo fakto. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuomos santykių buvimą; nuomos santykiai kyla iš nuomos sutarties, tačiau tokia sutartis šalių nebuvo sudaryta; atsakovai gyveno bute savavališkai, nes neturėjo nei teismo sprendimo, privalomo pagal CK 6.577 straipsnį, nei nuomos sutarties. Vadinasi, atsakovai, savavališkai užėmę gyvenamąsias patalpas, elgėsi neteisėtai, o iš neteisėtų veiksmų nekyla teisėtos pasekmės. Teismas negali ginti interesų asmens, kuris pažeidė įstatymo reikalavimus, taigi elgėsi neprotingai ir nesąžiningai. Teisėtų lūkesčių principas taikomas, jeigu asmuo veikė protingai ir nuovokiai ir jeigu lūkesčiai buvo teisėti. Kadangi bute gyveno neteisėtai, tai jie negalėjo tikėtis, kad jų lūkesčiai gali būti apsaugoti. Atmestini tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad tik nuo 2001 m. gruodžio 10 d. atsirado teisinė galimybė atsakovams kreiptis į ieškovą dėl nuomos sutarties ar subnuomos sutarties sudarymo; atsakovai apskritai neturėjo tokios teisinės galimybės, esant įsiteisėjusiam Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimui. Tai, kad atsakovai prašė savivaldybės sudaryti su jais nuomos sutartį, patvirtina, jog jie suprato, kad nėra buto nuomininkai ir negali tikėtis garantinių raštų. Žaliakalnio butų ūkio tarnyba pranešė atsakovams apie tai, kad nuomos sutartis sudaroma, remiantis dokumentais, suteikiančiais teisę į gyvenamąją patalpą (orderis, sprendimas ar kt.). Atsakovai nesiėmė veiksmų šiems dokumentams gauti, toliau neteisėtai gyveno bute; gavę įspėjimą išsikelti, elgėsi pasyviai ir neapdairiai. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai netaikė ginčui išspręsti taikytinų teisės aktų, nesivadovavo Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, sprendžiant dėl viešojo ir privataus interesų gynimo principo pusiausvyros; tai yra deklaratyvūs teiginiai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5278/1998 pripažinti negaliojančiais buto Kaune, (duomenys neskelbtini), privatizavimo sandoriai, taip pat 1995 m. vasario 8 d. sandoris, kuriuo atsakovė R. R. nusipirko nurodytą butą; taikyta restitucija. Pirmiau nurodytame teismo sprendime nustatyta, kad tretieji asmenys B. N. ir P. N. 1991 m. padavė prašymus dėl nuosavybės teisių į pastatus Kaune, (duomenys neskelbtini), atkūrimo. Gyvenamasis namas Kaune, (duomenys neskelbtini), įrašytas į savininkams grąžintinų namų sąrašą. 1994 m. spalio 26 d. J. T. ir P. K. šiame gyvenamajame name privatizavo butą Nr. 3; pirmiau nurodyti asmenys 1995 m. sausio 9 d. butą pardavė S. Š., o šis – atsakovei R. R., 1995 m. vasario 8 d. sudaręs su ja pirkimo–pardavimo sutartį. Kauno miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. potvarkiu Nr. 543-v B. N. ir P. N. atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą Kaune, (duomenys neskelbtini). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad atsakovai netapo teisėti buto nuomininkai, jie neperėmė buvusių nuomininkų teisių ir pareigų, prarado teisinį pagrindą naudotis gyvenamosiomis patalpomis, jose gyvena savavališkai, t. y. įsikėlę be nuomos sutarties. Atsakovams netaikytinos nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintiname name, įstatymų nustatytos garantijos. Atsakovai ginčija, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, sprendžiant dėl šalių susiklosčiusių faktinių nuomos teisinių santykių pripažinimo, taip pat kad priėmė teisėtus sprendimus, neišdėstę savo pozicijos dėl pareikšto atsakovų priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, taikant kitų įstatymų normas.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Gyvenamoji patalpa, iš kurios ieškovas siekia iškeldinti atsakovus, buto privatizavimo 1994 m. spalio 26 d. sutarties pagrindu priklausė J. T. ir P. K. Butas Nr. 3 privatizuotas tuo metu, kai namas, kuriame yra šis butas, buvo įtrauktas į savininkams grąžintinų namų sąrašą. Savivaldybė tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. J. T. ir P. K. savininkams grąžintiname name privatizuotą butą pardavė S. Š., o šis – R. R.; buto pirkimo–pardavimo sandoriai pripažinti negaliojančiais (T. 1, b. l. 11).
Kauno miesto savivaldybė, pareikšdama ieškinį, nurodė, kad atsakovai ginčo butą užėmė savavališkai. Bylą nagrinėję teismai sutiko su tokiu ieškovo teiginiu, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta tokią teismų išvadą; teismai neatsižvelgė į tai, kad šioje konkrečioje byloje, taikant nuomos santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.576–6.579 straipsniai), būtina atsižvelgti į teisės normas, reglamentuojančias savivaldybės santykius ne tik su nuomininkais, bet ir su grąžintinų namų savininkais; teismai visiškai nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatų. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kauno miesto valdybos ir pirminių ginčo buto nuomininkų J. T. ir P. K. buvo sudaryta nuomos sutartis ir jie buvo teisėti nuomininkai, tai ši teisė perėjo vėliau patalpą įgijusiems asmenims. Būtent pirminiai šio buto nuomininkai 1994 m. spalio 26 d. privatizavo nuomojamas patalpas ir jas vėliau pardavė. Akivaizdu, kad ieškovas, priimdamas potvarkį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėjo žinoti apie privatizuotą butą savininkams grąžintiname name. Nuosavybės teisę į ginčo patalpą ieškovas įregistravo 2001 m. gruodžio 10 d. (T. 1, b. l. 5); vadinasi, savivaldybė iki šio momento negalėjo spręsti atsakovų prašymų dėl nuomos sutarties sudarymo, o pastarieji save laikė faktiniais nuomininkais, t. y. toliau gyveno ginčo bute, mokėjo mokesčius ir laukė priklausančių įstatymo nustatytų valstybės garantijų.
Teismai, tenkindami ieškinį, atkreipė dėmesį į atsakovų pasyvumą, netinkamą teisių gynybą ir kt. bei taikė dėl jų CK 1.90 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau visiškai nepagrįstai pažymėjo, kad dėl atsakovų netinkamo elgesio jų teisės neginamos, nes CK 1.90 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl esminio suklydimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo butą atsakovai įgijo teisėtai pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir tik dėl ieškovo darbuotojų veiksmų – leidžiant privatizuoti ginčo butą – sudaryti buto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais. Tik dėl Kauno miesto savivaldybės darbuotojų netinkamų ir neteisėtų veiksmų atsakovai, nors ir būdami teisėti įgijėjai, prarado nuosavybės teises į ginčo butą. Po Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 28 d. sprendimo atsakovai ir toliau gyveno ginčo bute, mokėjo priklausančius mokesčius, o ieškovas per jai pavaldžias įmones tuos mokesčius priėmė, todėl darytina išvada, kad tarp atsakovų ir Kauno miesto savivaldybės susiformavo faktiniai nuomos santykiai ir kad tokia susiklosčiusi padėtis leido atsakovams tikėtis garantijų pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, įstatymo nuostatas.
Bylą nagrinėję teismai nepaisė CPK 3, 4 straipsnių nuostatų, kad, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, privaloma vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pažeidė CPK 185 straipsnį, nes netinkamai vertino mokesčių mokėjimo fakto, kitų atsakovų pateiktų dokumentų duomenis ir reikšmę bei ieškovo ir atsakovų susiklosčiusius faktinius teisinius santykius.
Ieškinys pagal savo esmę yra negatorinis, t. y. pareikštas dėl atsakovų teisės naudotis turtu suvaržymo. Kadangi ginčo butas parduotas buvusių jo savininkų, kurie iš šio buto išsikėlė, tai laikytina, kad atsakovai, sąžiningai nusipirkę ginčo butą, įgijo visas teises, susijusias su buto nuoma, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo 20 straipsnio pagrindu nustatytas garantijas ir lengvatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas gali iškeldinti atsakovus tik tada, kai šie gaus įstatymo nustatytas garantijas ir lengvatas, todėl atsakovų iškeldinimas iš ginčo buto atidėtinas iki garantijų įgyvendinimo. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad atsakovai turi būti iškeldinti iš savininkams grąžintinų gyvenamųjų namų (gyvenamųjų patalpų) pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 357 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl teismų sprendimų dalis dėl atsakovų iškeldinimo paliktina nepakeista, patikslinant, jog atsakovai iš užimamos gyvenamosios patalpos galėtų būti iškeldinti tik tada, kai gaus įstatymo nustatytas garantijas ir lengvatas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutarties dalis dėl atsakovų V. R., R. R. su jų nepilnamete dukterimi V. R., gim. 1993 m. gegužės 18 d., iškeldinimo su visa manta iš gyvenamosios patalpos Kaune, (duomenys neskelbtini), iš esmės palikti nepakeistas. Iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos atidėti iki garantijų įgyvendinimo. Kitas sprendimo ir nutarties dalis pakeisti. Įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti su V. R. buto Kaune, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, taip pat išduoti V. R. valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui nustatomų valstybės garantijų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
