Dėl pastatų priklausymo nuosavybės teise fakto nustatymo, įsakymo panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo iš dalies

Civilinė byla Nr. 3K-3-240/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2,

34.5, 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovams R. Z. P., D. S. B., Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarei G. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl pastatų priklausymo nuosavybės teise fakto nustatymo, įsakymo panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo iš dalies, trečiasis asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo:

1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvui V. V. nuo 1945 m. iki (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė pastatai – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė – klojimas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlis – svirnas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 870, kuriuo buvo suteikta teisė O. V. vardu atlikti pastatų – gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, sandėlio, malkinės, vasaros virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją;

3) iš dalies panaikinti Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarės G. P. 1996 m. rugsėjo 23 d. R. Z. P. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į 1/3 dalį gyvenamojo namo, tvarto, daržinės ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini);

4) iš dalies panaikinti Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarės G. P. 2005 m. kovo 22 d. D. S. B. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į 1/3 dalį gyvenamojo namo, tvarto, daržinės ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini);

5) iš dalies panaikinti Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarės G. P. 1996 m. gruodžio 3 d. G. V. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), į 1/3 dalį gyvenamojo namo, tvarto, daržinės ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini).

Ieškovas teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad ginčo pastatai – gyvenamasis namas, tvartas, klojimas ir svirnas, esantys (duomenys neskelbtini), 1945 m. buvo suteikti ieškovo tėvui V. V., kaip naujakuriui, dar iki santuokos su ieškovo motina O. S. sudarymo 1947 m. Ieškovo teigimu, šie pastatai ieškovo tėvui priklausė asmeninės nuosavybės teise, kaip įsigyti iki santuokos sudarymo. Juos ieškovo tėvas prižiūrėjo, mokėjo žemės mokesčius, pradėjo privatizavimo procesą, kurio nebaigęs (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovo tėvų santuokos metu buvo pastatyta malkinė, viralinė, kiti kiemo statiniai, kurie, ieškovo manymu, laikytini bendrąja jungtine nuosavybe.

Ieškinyje teigiama, kad prašomas panaikinti Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 3 d. įsakymas Nr. 870, kuriame nurodyta, kad ginčo statiniai nuosavybės teise priklausė O. V. iki mirties (duomenys neskelbtini) buvo priimtas suklastotos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos dėl ginčo pastatų priklausymo O. V. pagrindu. Klaipėdos apskrities valdytojo administracija, priimdama šį įsakymą, pažeidė Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011 „Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo“1, 2, 8 ir 10 punktus, nepareikalavo visų reikalingų dokumentų, neišsiaiškino, kam statiniai priklauso nuosavybės teise, kas mokėjo žemės mokesčius. Paveldėjimo teisės liudijimų dalys, pagal kurias atsakovės D. S. B., R. Z. P. ir ieškovas pagal įstatymą paveldėjo po 1/3 dalį gyvenamojo namo, tvarto, daržinės ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), naikintinos kaip prieštaraujančios palikimo atsiradimo metu galiojusioms paveldėjimo teisinius santykius reglamentavusioms teisės normoms. Tokia pozicija grindžiama teigiant, kad ieškovo tėvas testamentu visą savo turtą paliko ieškovui, o ginčo gyvenamasis namas, tvartas, daržinė ir svirnas ieškovo tėvui priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl atsakovėms D. S. B. ir R. Z. P. paveldėjimo teisės liudijimai į 1/3 dalį nurodytų statinių išduoti neteisėtai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarės G. P. atsakovei D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. išduotą papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį į 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinės (klojimo), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas atmetė reikalavimus dėl Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. 870 panaikinimo ir papildomų paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų, išduotų 1996 m. rugsėjo 23 d. ir 1996 m. gruodžio 3 d. atitinkamai atsakovei R. Z. P. ir ieškovui, nuginčijimo kaip pareikštus praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnis, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis) ir neprašius jo atnaujinti, o atsakovams prašius taikyti ieškinio senatį. Teismas nusprendė, kad ieškinio senaties termino eiga šiems reikalavimams reikšti prasidėjo 1996 m. gruodžio 3 d., kai ieškovui prašomo panaikinti įsakymo pagrindu buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į po tėvo ir motinos mirties likusį turtą, o ieškinio senaties termino eigos pradžios sieti su ieškovo nurodoma data – 2004 m. sausio 2 d., kada ieškovas gavo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos siųstą dokumentą ir, ieškovo teigimu, sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas patenkino reikalavimą dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, 2005 m. kovo 22 d. išduoto atsakovei D. S. B. į 1/3 dalį ginčo statinių, nuginčijimo, nurodęs, kad byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog O. V. mirė (duomenys neskelbtini), V. V. – (duomenys neskelbtini), prieš tai sudaręs testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko ieškovui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – V. V. 1995 m. liepos 3 d. sudarytas testamentas, Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 3 d. įsakymas Nr. 870 – patvirtina, kad nurodytas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas buvo išduotas netinkamai taikius palikimo atsiradimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio normas, kuriose nustatyta, kad turtas, įgytas sutuoktinių santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad buvo neteisingai nustatyta po O. V. mirties likusio paveldimo turto dalis, nes O. V. įregistruotas turtas buvo padalytas įpėdiniams neišskyrus jos sutuoktinio dalies šiame turte ir į O. V. įpėdinių sąrašą neįtraukiant jos sutuoktinio.

Reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė ieškovo tėvui V.V., nustatymo buvo atmestas, nurodžius, kad ieškovas pareikšto reikalavimo nepagrindė įrodymais. Teismas pažymėjo, kad, norint nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą, būtina, jog nuosavybės teisė būtų buvusi įgyta įstatymų nustatytu pagrindu ir tvarka, tačiau nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai būtų dingę ir kitokia tvarka jų gauti būtų neįmanoma. Nesant ginčo pastatų nuosavybę V. V. vardu pagrindžiančių dokumentų, nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad šie pastatai asmeninės nuosavybės teise priklausė V. V.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia atsakovei D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo į 1/3 dalį gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-297-03/2004 ir priėmė naują sprendimą – bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams pripažinti negaliojančiais Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. 870 ir 1996 m. rugsėjo 23 d. bei 1996 m. gruodžio 3 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus, išduotus atitinkamai atsakovei R. Z. P. ir ieškovui, reikšti, kartu pažymėdama tai, kad pirmosios instancijos teismas, ieškovui nereiškiant prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, o atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai atmetė šiuos reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, naikindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta atsakovei D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo į 1/3 dalį ginčo statinių dalis, pabrėžė tai, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžios, kartu ir ieškovo teisių pažeidimo sieti su minėto paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo data, nes ieškovui apie jo teisių pažeidimą turėjo būti žinoma nuo 1996 m. gruodžio 3 d., todėl minėtas ieškovo reikalavimas turi būti atmestas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Vertindama ieškinio reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija nustatė, kad 2004 m. vasario 9 d. G. V. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvui nuo 1945 m. iki mirties – (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė ginčo pastatai; Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškimas buvo patenkintas; 2005 m. sausio 17 d. R. Z. P. ir 2005 m. balandžio 7 d. D. S. B. kreipusis dėl proceso atnaujinimo, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nutartimi procesas civilinėje byloje Nr. 2-297-03/2004 buvo atnaujintas. Bylos medžiaga buvo nustatyta, kad ginčo statiniai Nekilnojamojo turto registre 1996 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruoti O. V. vardu, 1996 m. rugsėjo 23 d. 1/3 dalis šių statinių buvo įregistruota R. Z. P. vardu. Ieškovas, siekdamas atlikti tų pačių pastatų teisinę registraciją, kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad juridinis faktas, kurį pareiškėjas prašė nustatyti, jam nesukurs tų teisinių pasekmių, kurių jis siekė, nes ginčo pastatų savininkės buvo nurodytos viešame registre. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byla dėl tokio pobūdžio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtina teisme (CPK 444 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, buvo panaikinta (CPK 329 straipsnio 1 dalis), o bylos dalis dėl pastatų valdymo fakto nustatymo paveldėjimo tikslu nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 dalis), kartu patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes joje nepasisakyta dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 10 d. sprendimo atnaujintoje civilinėje byloje, nurodant, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 10 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - bylos dalis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutrauktina, t. y. sprendimo dalis, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl pastato valdymo juridinio fakto nustatymo naikintina dėl CPK normų pažeidimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis), o bylos dalis dėl pastatų valdymo fakto nustatymo paveldėjimo tikslu nutrauktina.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011,,Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo” 1, 2, 8 ir 10 punktų, kuriuose apibrėžiama, kokius dokumentus būtina pateikti registruojant nuosavybės (patikėjimo) teisę į statinius, nuostatas ir tai lėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą. Kasatorius teigia, kad Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugsėjo 3 d. įsakymas Nr. 870 buvo priimtas remiantis suklastotais dokumentais, todėl šis įsakymas turėjo būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.138 straipsnio 7 dalis). Teismai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo namų valda buvo suteikta V. V., o ne O. V. Šį faktą, kasatoriaus teigimu, patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1152, jog V. V. 1945 m., kaip naujakuriui, buvo neatlygintinai suteikti ginčo pastatai; tai, kad 1963 m. minėti pastatai V. V. vardu buvo įregistruoti (duomenys neskelbtini) seniūnijos knygose; 1992-1994 m. V. V. privalėjo mokėti mokesčius už pastatus ir žemės sklypą, bet nuo mokesčių buvo atleistas; 1963 m. V. V. gyvenamojo namo remontui kolūkio buvo skirta statybinių medžiagų.

2. Teismų išvados dėl to, kad kasatorius praleido trejų metų ieškinio senaties terminą palikimui priimti yra nepagrįstos, nes 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas yra bendrasis ieškinio senaties terminas. Kasatoriaus teigimu, ieškinio senaties terminas palikimui priimti įtvirtintas 1964 m. CK 587 straipsnyje. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Kasaciniame skunde akcentuojama tai, kad minėtas terminas nebuvo praleistas. Po O. V. mirties sutuoktinis ir vaikai laiku kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Nors Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartyje buvo nurodyta, kad po O. V. mirties paveldimas turtas turi būti dalijamas į keturias dalis – sutuoktiniui ir trims vaikams, tačiau nagrinėdami bylą iš naujo teismai nesiaiškino aplinkybės, kodėl O. V. pergyvenusiam sutuoktiniui nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į palikėjos turto dalį (1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi teismai neišsiaiškino faktinių bylos aplinkybių, tai netinkamai taikė įstatymą ir priėmė neteisėtus procesinius sprendimus.

3. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad byloje yra dvi Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimtos nutartys, kuriose šalių ginčui spręsti buvo taikomos skirtingos teisės normos. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartyje nurodyta, kad palikimas po O. V. mirties turėjo būti dalijamas į keturias dalis; konstatuota, kad vieno iš sutuoktinių vardu įregistruotas turtas priklausė abiem sutuoktiniams – O. V. ir V. V. – bendrosios jungtinės nuosavybės teise; nurodyta, kad nagrinėjant bylą iš naujo privaloma aiškintis nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo pagrindą; buvo atmesti atsakovių reikalavimai taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė šių apeliacinės instancijos teismo nurodymų, nesprendė klausimo dėl paveldimo turto padalijimo keturiems O. V. įpėdiniams, o Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartimi ieškinio reikalavimai buvo atmesti pritaikius ieškinio senatį ir procesinį sprendimą grindžiant motyvais, prieštaraujančiais Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartyje išdėstytiesiems.

4. Kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad jis neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog jo tėvui nuo 1946 m. iki mirties nuosavybės teise priklausė ginčo statiniai, teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 56,,Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą” ir CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Kasatorius teigia, kad jo tėvas nuosavybės teisę į ginčo pastatus įgijo galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka – jie buvo suteikti neatlygintinai, kaip naujakuriui. Kadangi nuosavybės dokumentai buvo dingę, tai nebuvo galimybės nuosavybės teisės įregistruoti viešame registre. Juridinio fakto nustatymas būtinas siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą. Ta aplinkybė, kad ginčo statiniai viešame registre buvo įregistruoti O. V. vardu kasatoriui nebuvo žinoma, nes atsakovės tai nuo jo slėpė. Be to, pastatai buvo įregistruoti suklastotų dokumentų pagrindu.

Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovės R. Z. P. ir D. S. B. teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, kurių kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti. Atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodoma:

1. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. 870 buvo priiimtas pateikus visus reikalingus dokumentus – prašymą, seniūnijos pažymą, namų valdos techninės apskaitos bylą, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011,,Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo” reikalavimai. Kasatoriaus teiginys, kad šis įsakymas buvo priimtas pateikus suklastotus dokumentus, nepagrįstas leistinais įrodymais.

2. Spręsdami klausimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, teismai teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Atsakovė D. S. B. akcentuoja tai, kad teismai nesvarstė nei klausimo dėl senaties termino palikimo priėmimo faktui taikymo, nei dėl palikimo dalies po O. V. mirties V. V. nustatymo, nes tokių reikalavimų nebuvo reikšta, todėl kasaciniame skunde negalima kelti klausimo dėl netinkamo teisės normų taikymo ir aiškinimo minėtiems teisiniams santykiams.

3. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, laikėsi visų Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartyje nurodytų įpareigojimų – surinko visus galimus rašytinius įrodymus, apklausė 1945–1947 m. pastatų perdavime dalyvavusius liudytojus, objektyviai juos įvertino, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė apeliacinės instancijos teismo duotų nurodymų.

4. Teismai tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą. Be to, kasaciniame skunde nenurodoma konkrečių netinkamų teisės normų taikymo ir aiškinimo sprendžiant šį klausimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra teisės klausimai, susiję su įpėdinių teisių įgijimo ir jų teisminio gynimo terminais bei sąlygomis pastato valdymo nuosavybės teise juridiniam faktui nustatyti.

Dėl įpėdinių teisių įgijimo ir jų gynimo įstatyminių terminų

Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai nustato specifinę įpėdinio teisių į palikimą įgyvendinimo tvarką. Paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimas tiek pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, tiek pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra iš esmės analogiškas. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi įstatymo nustatyta forma išreikšti valią, kad palikimą priima (CK 5.50 straipsnio 2 dalis; 1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 dalys). Tinkama forma pareiškęs valią, kad palikimą priima, įpėdinis įgyja jam tenkančią paveldėto turto dalį; teisė į palikimą jį priėmusiam įpėdiniui priklauso nuo palikimo atsiradimo momento, o paveldėto turto masė nustatoma iškirtinai pagal objektyvų kriterijų - priėmęs palikimą įpėdinis įgyja teises į visą palikimu esantį turtą (jam tenkančią dalį) (CK 5.1 straipsnio 2 dalis; 1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį įpėdinis turi priimti palikimą per tris mėnesius nuo jo atsiradimo dienos; tai yra teisės į palikimą įgyvendinimo, o ne jos gynimo terminas (CK 5.57 straipsnis); 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas ilgesnis - šešių mėnesių - terminas palikimui priimti, tačiau šio termino teisinė reikšmė ta pati (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2001).

Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.67 straipsnis), tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas. Analogiškos taisyklės nustatytos 1964 m. CK 598, 599 straipsniuose.

Tuo atveju, kai įpėdinio teisės į paveldėtą turtą yra pažeidžiamos, jų teisminiam gynimui taikomi ieškinio senaties terminai. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas palikimo priėmimui ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti, teisės į ieškinį atsiradimo diena šiuo atveju yra palikimo atsiradimo diena arba diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Kitais įpėdinio teisių pažeidimo atvejais taikytini bendrieji įstatyminiai ieškinio senaties terminai, o ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 straipsnio taisykles. 1964 m. CK specialių ieškinio senaties terminų paveldėjimo teisiniuose santykiuose nenustatyta.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1995 m. birželio 16 d. mirus ieškovo motinai O. V. jos įpėdiniai pagal įstatymą buvo vyras V. V. ir trys vaikai: ieškovas G. V. ir atsakovės R. Z. P. ir D. S. B. Teismai konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnį po O. V. mirties likęs turtas, taip pat ir gyvenamasis namas su priklausiniais, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, priklausiusi jai ir jos vyrui V. V. lygiomis dalimis. Visi įpėdiniai priėmė O. V. palikimą kreipdamiesi į notarą ir gaudami paveldėjimo teisės liudijimus, be to, pergyvenusiam sutuoktiniui V. V. buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas į pusę mirusios žmonos turėtų piniginių indėlių. Gyvenamasis namas nebuvo teisiškai įregistruotas, palikimo priėmimo dokumentai dėl šio turto nebuvo sutvarkyti, tačiau pagal analizuotas pirmiau 1964 m. CK 587 straipsnio normas ši aplinkybė nepakeitė įpėdinių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą, įgytų priėmus palikimą, turinio ir apimties. Taigi po O. V. mirties pusė ginčo gyvenamojo namo nuosavybės teise priklausė V. V. kaip pergyvenusiam sutuoktiniui, o kitą pusę lygiomis dalimis - po 1/8 dalį – paveldėjo mirusiosios įstatyminiai įpėdiniai (V. V., G. V., R. Z. P., D. S. B.).

(Duomenys neskelbtini) mirus ieškovo tėvui V. V., paveldėjimas atsirado 1995 m. liepos 3 d. sudaryto testamento pagrindu, visą palikėjo turtą paveldėjo ieškovas G. V. Ieškovas palikimą po tėvo mirties priėmė 1996 m. rugpjūčio 2 d. paduodamas pareiškimą notarui, taip įgydamas nuosavybės teisę į visą tėvui priklausiusį turtą - taip pat ir į 5/8 dalis ginčo gyvenamojo namo su priklausiniais. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui ir atsakovėms išduoti paveldėjimo teisės liudijimai neatitiko jų įgytų turtinių teisių apimties: ieškovui 1996 m. gruodžio 3 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į 1/3 dalį gyvenamojo namo ir priklausinių, kai tuo tarpu priėmęs abiejų tėvų palikimą jis turėjo nuosavybės teisę į 6/8 dalis; atsakovei R. Z. P. 1996 m. rugsėjo 23 d., o atsakovei D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į tą patį gyvenamąjį namą - kiekvienai po 1/3 dalį, nors faktiškai priėmusios motinos palikimą jos turėjo nuosavybės teisę į mažesnę turto dalį – į 1/8 dalį kiekviena.

Pažymėtina, kad tas faktas, jog ieškovui G. V. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į mažesnę turto dalį negu jis faktiškai turėjo, savaime nereiškia jo teisių į paveldėtą turtą pažeidimo. Pagal analizuotą įstatyminį reguliavimą (1964 m. CK 587, 598, 599 straipsniai) pareiškėjas laikytinas ne visa apimtimi įgyvendinusiu teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą, šia teise ieškovas gali pasinaudoti tol, kol paveldėjimo teisės liudijimai į jam tenkančią turto dalį nėra išduoti kitiems asmenims. Paveldėjimo teisės liudijimų į ieškovui priklausančią paveldėto turto dalį išdavimas atsakovėms yra ieškovo teisių pažeidimas, atsakovės prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl sprendžiant dėl ieškovo teisių gynimo turi būti nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas, t. y. kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie įvykusį teisių pažeidimą. Atsakovei D. S. B. paveldėjimo teisės liudijimas į 1/3 dalį gyvenamojo namo buvo išduotas 2005 m. kovo 22 d., ši data laikytina ieškovo teisių į jam priklausančią paveldėto turto dalį pažeidimu; ieškinys dėl paveldėjimo teisės liudijimo pareikštas 2005 m. spalio 13 d., nepraleidus CK 5.8 straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino. D. S. B. paveldėjimo teisės liudijimas neteisėtai išduotas į didesnę negu jai priklausanti 1/8 ginčo pastatų dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šios ginčo dalies pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senaties instituto taisykles, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas dėl atsakovei D. S. B. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo prasidėjo 1996 m. gruodžio 3 d. yra neteisinga, nes nepagrįsta įstatymu ir faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies keistini sumažinant atsakovei D. S. B. išduotame paveldėjimo teisės liudijime nurodytą paveldėto gyvenamojo namo ir priklausinių dalį iki 1/8.

Atsakovei Z. S. P. paveldėjimo teisės liudijimas į 1/3 dalį gyvenamojo namo išduotas 1996 m. rugsėjo 23 d., tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas dėl šio reikalavimo prasidėjo 1996 m. gruodžio 3 d. ieškovui gavus paveldėjimo teisės liudijimą. Teismai tokią išvadą grindė tuo, kad ieškovas turėjo žinoti paveldėjimo byloje esančių dokumentų turinį ir viešojo registro duomenis apie Z. S. P. vardu įregistruotą ginčo turto dalį. Teisėjų kolegija su šiomis teismų išvadomis sutinka. 1964 m. CK 86 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Bylą nagrinėjusių teismų konstatuotos aplinkybės pakankamos spręsti, kad 1996 m. gruodžio 3 d. gavęs paveldėjimo teisės liudijimą į 1/3 dalį ginčo pastatų ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisių į paveldėtą turtą pažeidimą (atsakovei Z. S. P. paveldėjimo teisės liudijimas išduotas anksčiau, apie tai pažymėta ieškovui išduotame paveldėjimo teisės liudijime). Be to, byloje nustatytos kitos svarbios aplinkybės: kad atsakovė Z. S. P. įregistravo paveldėjimo teisės liudijimą viešame registre, ieškovo šeima iš paveldėto namo išsikėlė po V. V. mirties jame apsigyvenus atsakovei, ieškovas aštuonerius metus nesirūpino savo teisėmis į gyvenamąjį namą. Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 1999 m. gruodžio 3 d. Pažymėtina, kad ieškovo pozicija šiais klausimais prieštaringa, o paaiškinimai, kad jis neskaitė paveldėjimo teisės liudijimo ar nesuprato jo turinio, kitų bylos aplinkybių kontekste yra neįtikinami. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip objektyviai sutrukdžiusios laiku rūpintis pažeistų teisių gynimu.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo instituto

Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pastato valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra būtinos specialios sąlygos: 1) kad asmuo buvo įstatymų nustatyta tvarka įgijęs nuosavybės teisę į pastatus ir 2) kad turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, kurie yra prarasti. Pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas, kai nėra nors vienos iš nurodytų sąlygų. Tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į pastatus ir koks šios teisės turinys, pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatinėjamas; tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su pastatais susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas įstatymo aiškinimo ir taikymo faktinėms bylos aplinkybėms klausimas - ginčo pastatai buvo asmeninė ar bendroji jungtinė pareiškėjo tėvų nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisena yra negalima ir bylą dėl šios dalies nutraukė. Bylą nagrinėję teismai vertino su ginčo pastatų įgijimu ir valdymu susijusias faktines aplinkybes ir padarė išvadą, kad pagal galiojusius įstatymus šie pastatai O. V. mirties momentu priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios junginės nuosavybės teise, pastatų teisinė registracija vieno sutuoktinių vardu jų nuosavybės teisės turinio ir apimties nekeitė. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginį, kad turtas, kaip įgytas iki santuokos, priklausė jo tėvui asmeninės nuosavybės teise. Papildomai pažymėtina, kad, bylos duomenimis, ginčo pastatai turėjo kolūkinio kiemo turto statusą (išrašai iš (duomenys neskelbtini) kolūkio ūkinių knygų 1964-1988 m. laikotarpiu), pagal 1964 m. Civilinio kodekso 132, 133 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė jo nariams, o 1990 m. lapkričio 27 d. Įstatymu dėl kaimo vietovėje nuosavybės teises turinčių savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės santykiai buvo transformuoti į sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės santykius.

Konstatavusi pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su pastatų teisine registracija, neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies kriterijų – nėra pagrindo manyti, kad kasatoriaus nurodyti pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Dėl to detaliau ši kasacinio skundo dalis nenagrinėjama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartį ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovo reikalavimą dėl atsakovei D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo patenkinti iš dalies. Pripažinti negaliojančiu atsakovei D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 5/24 dalių gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; D. S. B. 2005 m. kovo 22 d. išduoto papildomo paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 1/8 dalies gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo palikti galioti.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė