Baudžiamoji byla Nr. 2K-57-1073/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05332-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.2.6.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,
nuteistajam G. D. (naudojant „Zoom“ platformą) ir jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,
nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovui advokatui Daliui Poviliui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. ir nukentėjusiųjų E. T. bei E. P. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendis.
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (trys veikos) galutine subendrinta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, o pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinus prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinius skundus, G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys veikos) paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams septyniems mėnesiams bausmė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo advokato, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo advokato atmesti, nukentėjusiųjų atstovo advokato ir prokuroro, prašiusių nukentėjusiųjų atstovo advokato kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys veikos) už tai, kad, įgijęs nukentėjusiųjų Pe. ir Po. G. bei E. P. pasitikėjimą, panaudodamas apgaulę, savo naudai iš Pe. G. (laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.), Po. G. (laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d.) ir E. P. (laikotarpiu nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2014 m. lapkričio 21 d.) įgijo svetimą, nukentėjusiesiems priklausantį turtą (iš Pe. G. – 4412,09 Eur (15 234,07 Lt), iš Po. G. – 3845 Eur (13 276,02 Lt), iš E. P. – 2712,29 Eur (9364,99 Lt)).
2. G. D. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį tuo, kad, pasinaudodamas E. T. ir E. P. materialiniu priklausomumu, kilusiu dėl įsikurti skirtų vienkartinių socialinės paramos išmokų, apgaulės būdu įgytų iš pastarųjų, kaip buvusių vaikų globos namų auklėtinių, ir pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka, jų gyvenimišku nepatyrimu ir jaunu amžiumi, panaudodamas apgaulę – melagingai E. T. žadėdamas padėti jam Jungtinėje Karalystėje ir rūpintis juo kaip savo vaiku, susirašinėdamas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. spalio 28 d. kalbino E. T., o per šį – ir E. P., atvykti į Jungtinę Karalystę dirbti, taip juos verbavo, turėdamas tikslą juos išnaudoti – neteisėtai pasisavinti iš jų Jungtinėje Karalystėje uždirbtas pajamas. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, G. D. organizavo nukentėjusiųjų gabenimą į Jungtinę Karalystę, t. y. surado iš Šiaulių į Noridžo (Norwich) miestą Jungtinėje Karalystėje vykstantį mikroautobusą ir pranešė E. T. apie jo išvykimo laiką ir vietą, ten 2015 m. spalio 29 d. E. T. ir E. P. įsėdo į mikroautobusą ir išvyko į Jungtinę Karalystę. 2015 m. spalio 31 d. apie 5.00 val. E. T. ir E. P. atvykus į Jungtinę Karalystę, Noridžą, juos pasitiko G. D. ir mikroautobuso vairuotojui sumokėjo už kelionę, taip G. D. gabeno E. T. ir E. P. iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, turėdamas tikslą juos išnaudoti – neteisėtai pasisavinti iš jų Jungtinėje Karalystėje uždirbtas pajamas. Tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, G. D. į Jungtinę Karalystę atvykusius E. T. ir E. P. įdarbino automobilių plovyklose, statybų ir konteinerių krovos darbuose ir nurodė, kad jie jam yra skolingi už kelionės išlaidas, būsto nuomą ir maistą, taip jie tapo finansiškai priklausomi nuo G. D. ir G. D. reikalavo už šias jo nurodytas skolas perduoti jam uždirbamas lėšas, ir didžiąją, tiksliai nenustatytą, šių lėšų dalį, neadekvačią jo nurodytam įsiskolinimui, tiek E. T. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gegužės mėn., tiek E. P. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. birželio mėn. atiduodavo G. D..
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė G. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kad netinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pobūdį, nuteistojo asmenybę ir paskyrė pernelyg švelnias bausmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, kad dėl G. D. nusikalstamų veikų nukentėjo trys itin pažeidžiamo socialinio sluoksnio asmenys, t. y. vaikų globos namų auklėtiniai, kad nuteistasis įgijo ne tik turto už nukentėjusiesiems valstybės įsikurti skirtas vienkartines išmokas, bet taip pat iš nukentėjusiųjų Pe. ir Po. G. apgaulės būdu įgijo jų sukauptas visas lėšas, kad nukentėjusieji apgaule buvo įtikinti išeiti iš vaikų globos namų, kad Pe. ir Po. G. buvo pažadėta juos apgyvendinti nuolatiniame būste ir įdarbinti, tačiau pažadai nebuvo įvykdyti, kad nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, kad nusikaltimus prieš Pe. ir Po. G. G. D. padarė būdamas teistas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato apeliacinių skundų dalis dėl G. D. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad nėra šio nusikaltimo sudėties požymių. Teismo vertinimu, G. D. ir E. T. neintensyvus susirašinėjimas ir jo turinys neleidžia konstatuoti, kad E. T. buvo verbuojamas vykti į Jungtinę Karalystę dirbti, G. D. turint tikslą jį išnaudoti, o E. P. savarankiškai nusprendė vykti kartu. Teismas pripažino, kad nukentėjusieji buvo gabenami, tačiau nenustatė, kad panaudojus apgaulę jie buvo išgabenti į Jungtinę Karalystę, nes buvo tikslas juos išnaudoti. Teismo vertinimu, tai, kad G. D. nukentėjusiajam E. T. parašė, jog jis viskuo E. T. Jungtinėje Karalystėje padės ir juo rūpinsis kaip savo vaiku, nėra apgaulė, nes E. T. apsisprendimą vykti dirbti į Jungtinę Karalystę iš esmės nulėmė jo paties įsivaizdavimas ir minėto parašymo savitas interpretavimas, nevertinant to, kad gyvenimui užsienio valstybėje, geram darbui ir uždarbiui taip pat yra reikalingas išsilavinimas ir lėšos pragyventi. Taip pat teismas nenustatė tikslo išnaudoti nukentėjusiuosius, siekiant iš jų darbo gautas pajamas neteisėtai pasisavinti, nes G. D. pasiimdavo tik realiai susidariusią skolą. Kartu teismas pažymėjo ir tai, kad nukentėjusieji, atvykę į Jungtinę Karalystę, buvo fiziškai laisvi. E. T. iš esmės pats sprendė dėl savo tolesnio gyvenimo, jo apsisprendimo laisvė nebuvo nei atimta, nei taip suvaržyta, kad dėl susiklosčiusių jo ir G. D. santykių jis nebūtų galėjęs nuspręsti pats. Teismas nenustatė, kad G. D. būtų pasinaudojęs nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir jų priklausomumu, be to, teismo vertinimu, byloje liko nepaneigta tai, kad nukentėjusiųjų nusistatymą prieš nuteistąjį galėjo lemti jų Jungtinėje Karalystėje nesusiklostęs gyvenimas.
III. Kasacinių skundų argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikintos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat iš naujo paskirtos ir subendrintos bausmės, ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nepagrįstai, nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo praktikos dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių turinio, nepripažino G. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, netinkamai taikė bausmių skyrimo nuostatas, be teisinio pagrindo, nepateikdamas pakankamų motyvų, už nesunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Šis teismas nuosprendyje nenurodė absoliučiai jokių motyvų, kodėl negalėtų būti taikomas BK 75 straipsnyje įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas.
5.2. Egzistuoja G. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis kaltę dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, visiškai pripažino beveik viso baudžiamojo proceso metu, t. y. ir ikiteisminio tyrimo metu (2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. lapkričio 29 d., 2020 m. liepos 21 d. vykusių apklausų metu), ir teisiamajame posėdyje. Jis neprisipažino tik ikiteisminio tyrimo pradžioje, t. y. 2019 m. sausio 29 d. ir 2019 m. vasario 5 d. apklausų metu. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti teiginiai, kad G. D. sąmoningai nutylėjo tam tikrus bylai reikšmingus faktus ir sau palankiai interpretavo tam tikras aplinkybes, yra grįsti ne bylos aplinkybių analize, o prokuroro apeliaciniame skunde pateiktu interpretavimu, neva G. D. netinkamai apibrėžė savo tyčios turinį ir neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į prokuroro procesinės pozicijos nenuoseklumą, nes to paties prokuroro surašytame 2020 m. spalio 31 d. kaltinamajame akte nurodyta, kad dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį G. D. kaltę pripažino visiškai. G. D. neturi teisinio išsilavinimo ir teisinių žinių, todėl, duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek teisme, apie atliktus veiksmus, apie suvokimo turinį, apie veikimo motyvus paaiškino savais žodžiais. Iš kaltinamojo negalima reikalauti, kad jis pateiktų teisingą ir preciziškai tikslų savo veiksmų teisinį įvertinimą. Jei kaltinamasis pripažįsta, kad įvykdė sukčiavimą ir apgaule pasisavino svetimą turtą, bet negeba teismui patinkančiu būdu paaiškinti teisinės sąvokos – tyčios – turinio, negeba atsakyti, kada tiksliai jis apsisprendė, kad pasisavintų lėšų negrąžins nukentėjusiajam, tai nereiškia, kad jis nepripažįsta savo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo kelis neesminius neatitikimus tarp G. D. parodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jų pagrindu teigdamas, kad G. D. nebuvo nuoširdus ir savanoriškai neatskleidė visų tikrųjų padarytų nusikaltimų aplinkybių. Tačiau teismų praktikoje nurodoma, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu. Nuoširdžią atgailą ir kritišką nusikalstamų veiksmų vertinimą patvirtina G. D. elgesys po nusikalstamų veikų atlikimo. Kasatorius ikiteisminio tyrimo metu ne tik atsiprašė nukentėjusiųjų, bet ir savanoriškai, niekieno neverčiamas pradėjo atlyginti nukentėjusiesiems E. P. ir Pe. G. padarytą turtinę žalą, taip stengdamasis sušvelninti savo nusikalstamų veiksmų padarinius.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė pripažinti G. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes nukentėjusiųjų patirtą turtinę žalą kasatorius atlygino tik iš dalies, tačiau, pagal teismų praktiką, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį turi būti nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, 2K-48-628/2019). Apeliacinės instancijos teismas nenurodė pakankamų, įtikinamų ir pagrįstų motyvų, kodėl dalinis žalos atlyginimas negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas kritikuoja tai, kad G. D. nukentėjusiesiems E. P. ir Pe. G. dalį padarytos turtinės žalos atlygino tik ikiteisminio tyrimo metu, o per beveik dvejus metus trukusį bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme daugiau žalos neatlygino, kita vertus, teismas pripažįsta, kad G. D. atlygino dalį žalos ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, taigi žalos atlyginimo procesas nėra sustojęs ar nutrūkęs. G. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė objektyvią priežastį, kodėl tuo metu negalėjo atlyginti nukentėjusiesiems žalos, – jam buvo nurodyti neteisingi banko sąskaitų duomenys. Tai, kad buvo nesusipratimų dėl nukentėjusiųjų tikslių banko sąskaitų duomenų, pasitvirtino bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kai G. D. per klaidą pervedė dalį žalos atlyginimo E. T., o ne Po. G.. Nukentėjusiesiems E. P., Pe. ir Po. G. iš viso priteista beveik 13 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ši suma, atsižvelgiant į kasatoriaus ir jo šeimos turtinę padėtį, yra didelė, todėl jis objektyviai negali atlyginti visos nukentėjusiesiems priteistos žalos iš karto. Jo aktyvūs veiksmai, siekiant išsiaiškinti tikslius nukentėjusiųjų banko sąskaitų duomenis, taip pat iki šiol atlygintas žalos dydis pagrindžia faktą, kad kasatoriaus pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį yra nuoširdžios, kad žalos atlyginimo procesas nesustos, nenutrūks ir G. D. pastangomis visa žala bus atlyginta. Prie šio skundo pridedamas mokėjimo pavedimas patvirtina, kad iki skundo pateikimo G. D. nukentėjusiajam Pe. G. pervedė dar 500 Eur.
5.4. Net ir tuo atveju, jei nebūtų nustatytos G. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra jokio teisinio pagrindo paskirti pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, paskiriant ją vykdyti realiai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas G. D. asmenybę, prioritetą suteikė jį neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms, nurodydamas, kad jis padarė nusikalstamą veiką, būdamas teistas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir baustas administracine tvarka, be to, po byloje nagrinėjamų veikų padarymo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto visos paskirtos baudos ir nuobaudos yra įvykdytos, taigi G. D. nevengia prisiimti atsakomybės. Be to, nuosprendis priimtas 2011 m., teismo baudžiamasis įsakymas – 2017 m., o nagrinėjamoje byloje aptariami nusikaltimai padaryti 2013–2014 m. Po to jokių kitų nusikalstamų veikų kasatorius nepadarė, jis nėra nei įtariamasis, nei kaltinamasis jokiuose kituose baudžiamuosiuose procesuose, todėl nusikaltimų darymas nebuvo jo gyvenimo būdas ir pajamų šaltinis, o labiau atsitiktinis gyvenimo tarpsnis. Šiuo metu G. D. gyvenimo būdas apibūdintinas vien tik pozityviai: susituokęs, išlaiko du mažamečius vaikus iš ankstesnės santuokos, sutuoktinė laukiasi, gimdymas planuojamas už kelių mėnesių, G. D. dirba (yra Jungtinėje Karalystėje veikiančių bendrovių direktorius ir akcininkas, čia dirbo pastaruosius penkerius metus), turi teisėtą pajamų šaltinį ir nuolatinę gyvenamąją vietą. G. D. izoliavimas nuo visuomenės praėjus devyneriems metams nuo veikų padarymo nėra nei proporcingas, nei tikslingas, nei teisingas, juo bus įgyvendintas vienintelis bausmės tikslas – neproporcingas nubaudimas, o tokia bausmė itin neigiamai paveiks G. D. socialinius ir šeiminius ryšius, jo mažamečių vaikų interesus, darbo santykius ir atitinkamai jo resocializacijos galimybes. Be to, tai turės neigiamos įtakos ne tik pačiam G. D., jo artimiesiems, bet ir neliks galimybės iki galo atlyginti žalą nukentėjusiesiems E. P., Pe. ir Po. G.. Kaltininkas ir jo prieš devynerius metus padarytos veikos nėra tiek pavojingi, kad bausmės tikslai būtų pasiekti tik skiriant laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad esminė reikšmė buvo suteikta aplinkybei, jog nusikalstamos veikos padarytos prieš tris itin pažeidžiamo socialinio sluoksnio asmenis, t. y. vaikų globos namų auklėtinius. Neginčijant šios aplinkybės svarbos, vien ji savaime nėra pagrindas kasatoriaus nusikalstamas veikas vertinti kaip išskirtinai pavojingas.
5.5. G. D. neatliko jokių veiksmų, dėl kurių procesas užsitęsė taip ilgai, t. y. nuosprendis įsiteisėjo praėjus devyneriems metams nuo veikų padarymo, ši trukmė dėl trijų nesunkių nusikaltimų, kai byloje yra trys nukentėję asmenys ir vienas kaltinamasis, yra akivaizdžiai neproporcinga bylos apimčiai, sudėtingumui, nusikaltimų sunkumui. Jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių tokią proceso trukmę, nėra, taigi tai reiškia, jog tyrimo ir kaltinimo institucijos neįgyvendino savo pareigos užtikrinti greitą ir racionalią proceso trukmę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuojama, kad tinkamiausiu reagavimo į pernelyg ilgą proceso trukmę būdu pripažįstamas taikomų teisinių sankcijų švelninimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-314/2007). Nors teismų praktikoje ilga proceso trukmė yra apibrėžiama kaip skiriant bausmę reikšmingas veiksnys, kurį teismai turi analizuoti, kuriam turi skirti daug dėmesio ir kuris gali lemti išimtinių institutų taikymą – švelnesnės, nei įstatyme nurodyta, bausmės skyrimą, tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje net nepaminėjo. Kasatorius neprašo skirti jam švelnesnės, nei nustatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, bausmės ar taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų, bet prašo tik skirti tokią bausmę, kurią įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs kaip tinkamą ir pakankamą už nesunkaus nusikaltimo įvykdymą, – baudą.
5.6. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė ir nepateikė jokių motyvų dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Toks nuosprendžio surašymo būdas yra vertinamas kaip esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimas, sukliudęs išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. BK 75 straipsniu įstatymų leidėjas įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės asmenims, kai tai įmanoma. Pagal teismų praktiką, paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).
6. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas advokatas D. Povilius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendį ir G. D. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, taip pat tenkinti nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. civilinius ieškinius. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagristai nenuteisė G. D. už sunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymą.
6.2. G. D. kryptingai ieškodavo vaikų namų globotinių, tuojau sulauksiančių ar ką tik sulaukusių pilnametystės, puikiai suvokdamas, kad minėti asmenys yra visiškai nepatyrę, lengvai apgaunami, savo gyvenime turėję mažai malonaus draugiško bendravimo, pažadais, nedidelėmis dovanomis ir rodomu dėmesiu įgydavo jų pasitikėjimą ir jais pasinaudodavo – apgaule išviliodamas iš jų jiems įsikurti skirtas lėšas. G. D. šia veikla užsiimdavo sistemingai, ir nors jis formaliai pripažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau teismui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. melavo dėl savo paskatų padaryti nusikalstamas veikas, ir dėl nusikalstamų veikų padarymo nesigailėjo.
6.3. G. D., pasinaudojęs nukentėjusiaisiais Pe. ir Po. G. bei E. P., jiems nurodė nebesirodyti. Po kurio laiko G. D. išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę (tuo metu Lietuvoje jis turėjo didesnę nei 300 000 Lt skolą, nuo 2014 m. balandžio mėnesio jis bandė inicijuoti bankroto bylą). Nuvykęs gyventi į Jungtinę Karalystę, G. D. vėl prisiminė asmenis, kuriuos jam pavyko sėkmingai išnaudoti, dėl to nesulaukus jokių pasekmių. G. D. vėl tapo itin malonus, žadėjo visokeriopą rūpestį, pas jį atvykus, nukentėjusįjį vadino savo vaiku, mažyliu. Toks kardinaliai pasikeitęs bendravimas rodo tai, kad G. D. verbuodamas naudojo anksčiau išbandytą taktiką – parodyti kuo didesnį draugiškumą, atjautą, sukurti šeimos neturėjusiam, globos įstaigoje augusiam nukentėjusiajam iliuziją, kad jis tokią šeimą gali turėti. Situaciją sunkina tai, kad abiejų instancijų teismai įvertino tokį G. D. elgesį sukčiaujant, tačiau, vertindami analogišką G. D. elgesį dėl nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnyje, padarymo, netikėjo nukentėjusiųjų parodymais ir bandė G. D. veiksmuose neįžvelgti apgaulės.
6.4. Byloje nėra jokio paaiškinimo, kodėl G. D. turėjo kviestis atvykti į Jungtinę Karalystę E. T. ir E. P., rūpintis jų gyvenamąja vieta, įdarbinimu ir maitinimu, dėl to ne kartą vykti į kitus miestus. Išskyrus siekį išnaudoti nukentėjusiuosius, G. D. atlikti minėtus veiksmus nebuvo jokio tikslo ir naudos. G. D., E. T. ir E. P. nebuvo tarpusavyje susiję giminystės, draugystės ar geros pažinties ryšiais. Jie neturėjo bendrų pomėgių, profesinių ar verslo interesų. Tai visiškai skirtingo amžiaus, gyvenimiškos patirties, socialinės ir šeiminės padėties asmenys. Asmenis siejo tik tai, kad G. D. buvo išnaudojęs E. P. ir turėjo sėkmingos praktikos išnaudojant kitus globos įstaigose augusius asmenis. Nėra absoliučiai jokio duomens, patvirtinančio, kad G. D. jaučia ar kada nors apskritai jautė nors vienam iš nukentėjusiųjų kokį teigiamo pobūdžio jausmą, dėl kurio verbuojami asmenys galėjo atvykti į Jungtinę Karalystę. G. D. apmokėjo nukentėjusiųjų kelionės išlaidas, bet nėra jokio paaiškinimo, kodėl jis taip pasielgė, išskyrus akivaizdų jo siekį atsivilioti pažeidžiamus asmenis, kad juos galėtų išnaudoti. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, teismai turėjo vertinti G. D. ir su juo aiškiai susijusių asmenų, taip pat nukentėjusiųjų parodymus, tačiau to nepadarė. Atitinkamai yra atsiradę aiškūs prieštaravimai dėl analogiškų G. D. veiksmų vertinimo, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimu, nes netinkamas aplinkybių vertinimas aiškiai sukliudė teismui tinkamai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą apkaltinamąjį nuosprendį.
6.5. Byloje yra pateiktos dvi įvykių versijos: nukentėjusiųjų (nuvykus į Jungtinę Karalystę G. D. pasisavindavo jų uždirbtas lėšas ir taip juos išnaudojo), G. D. ir jo teisme prašytų apklausti liudytojų: V. D., T. R., E. V., T. Ž., A. B., R. M., J. L., M. M., D. L., R. B. (E. T. ir E. P. niekas neišnaudojo, niekas jų atlygio nepasiimdavo, o jei ir buvo paimamos kokios lėšos, jomis buvo apmokamos nukentėjusiųjų skolos G. D. už jų išlaikymą). G. D. darė įtaką asmenų parodymams, pavyzdžiui, liudytojas A. L. parodė, kad G. D. jam buvo nurodęs, kokius parodymus reikia duoti ikiteisminio tyrimo metu. Abiejų instancijų teismai A. L. parodymus vertino kaip nepatikimus, atsižvelgdami į tai, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi nuo parodymų, duotų teisme, visiškai neatsižvelgdami į to priežastis. Nukentėjusieji, praėjus nuo įvykių daugiau nei septyneriems metams, esmines įvykių aplinkybes, kurios yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei, viso proceso metu nurodė taip pat. Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad G. D. pakviesti liudytojai nusikalstamų veikų padarymo metu dalyvavo aptariamuose įvykiuose ir turėjo nors kokį kontaktą su E. T. ir E. P.. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti asmenys bylai reikšmingu metu dirbo įmonėse, kuriose dirbo E. T. ir E. P., ar kad valdė gyvenamąjį plotą, kuriame jie gyveno, ar buvo toje vietovėje, kurioje tuo metu buvo nukentėjusieji. Ar minėti asmenys yra susiję su E. T. ir E. P., jokia forma nepatikrinta ir neišsiaiškinta. Vien dėl tokių parodymų išimtinio deklaratyvumo jie turėjo būti vertinami kritiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas G. D. parodymus vertino kaip patikimus, nepaisydamas to, jog jie ne kartą skyrėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.
6.6. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad nukentėjusiųjų verbavimas neįrodytas, grindė per mažu bendravimo ir įtikinėjimo atvykti intensyvumu. BK 147 straipsnyje nurodytam nusikaltimui įrodyti neturi reikšmės tai, koks buvo įtikinėjimo (verbavimo) intensyvumas ir jo būdai, verbuotojų pasirinkta verbavimo taktika. Svarbu nustatyti, ar toks įtikinėjimas buvo ir kokie jo tikslai. Byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių įtikinėjimo faktą ir leidžiančių padaryti pakankamai pagrįstas išvadas apie tokio įtikinėjimo tikslą. Tai ir kardinaliai pasikeitęs G. D. bendravimo pobūdis įtikinėjimo metu, ir staiga užsimezgęs bendravimas su nukentėjusiuoju kaip su savo šeimos nariu, G. D. negebėjimas nors kiek paaiškinti, ko jis siekė padėdamas, kaip pats teigė, geriantiems, narkotikus vartojantiems, jokio darbo tinkamai nedirbantiems, į darbą neišeinantiems asmenims. Kelionės apmokėjimas ir tolesnis nukentėjusiųjų uždirbamų pajamų nuolatinis nusavinimas grindžia tai, kad G. D. verbavo nukentėjusįjį atvykti į Jungtinę Karalystę, jį gabeno ir išnaudojo.
6.7. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apgaulės, ignoravo aplinkybę, kad nors verbuojant nukentėjusiesiems nebuvo nurodytos konkrečios darbo, gyvenimo aplinkybės, tačiau G. D. nenurodė, kad iš jų bus sistemingai nusavinamas darbo užmokestis. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusieji vienareikšmiškai nurodė, kad jei būtų žinoję, kas jų laukia atvykus pas G. D., jie niekada ir nė už ką nebūtų pas jį vykę.
6.8. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad iš nukentėjusiųjų nebuvo nusavinamas jų darbo užmokestis, netinkamai vertino bylos aplinkybes, suteikdamas aukštesnę įrodomąją galią vieniems, kritiškesnio vertinimo reikalaujantiems, įrodymams, taip padarė esminių klaidų, kurios sutrukdė priimti teisingą nuosprendį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo G. D. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato D. Poviliaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023, 2K-4-594/2024). Nukentėjusiųjų atstovo kasacinis skundas iš esmės yra tapatus jo apeliaciniam skundui, jame dėstant nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nenuteisti G. D. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, pateikiant savą įvykio ir įrodymų vertinimą bei teisinį kvalifikavimą. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, tikrinanti nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumą, todėl abstraktūs, formalizuoti teiginiai apie tai, kad abiejų instancijų teismai suteikė išimtinę reikšmę vieniems įrodymams, nevertino kaip įrodymų kitų svarbių duomenų ir kt., aiškiai nenurodant, kokiems konkretiems įrodymams teismai suteikė išskirtinę reikšmę ir kas tai pagrindžia, nelemia kasacijos pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-719/2023, 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023, 2K-4-594/2024). Taigi teisėjų kolegija nukentėjusiųjų atstovo kasacinį skundą nagrinėja tik ta apimtimi, kiek jis atitinka BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
9. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniu skundu nukentėjusiųjų atstovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendį ir G. D. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, taip pat tenkinti nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. civilinius ieškinius. Tai reiškia, kad kasatorius prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Toks prašymas neatitinka BPK 382 straipsnio, kuriame nurodytos nutartys (ne nuosprendžiai), kurias gali priimti kasacinės instancijos teismas, nuostatų. Iš kasatoriaus skunde suformuluotų argumentų matyti, kad yra prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Atitinkamai, esant pagrindui, kasacinės instancijos teismas galėtų priimti tik tokį sprendimą.
10. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo G. D. kasaciniame skunde nurodyti teiginiai, susiję su ilga proceso trukme, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, pabrėžiant, kad nuosprendis buvo priimtas praėjus devyneriems metams po nusikalstamų veikų padarymo, buvo nenagrinėti. Pažymėtina, kad šis klausimas ir nebuvo keliamas apeliacinės instancijos teisme. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius netinkamai interpretuoja ir ilgą proceso trukmę, ją siedamas su laikotarpiu nuo nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2017 m., o pranešimas apie įtarimą G. D. įteiktas 2019 m. Taigi procesas G. D. truko ketverius metus, o pagal teismų praktiką tokia proceso trukmė paprastai nelaikoma labai ilga, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokios pareigos pasisakyti dėl galimai per ilgos proceso trukmės ir juolab atsižvelgti į proceso trukmę skirdamas bausmę.
11. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina tik tai, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 147 straipsnio 2 dalį, konstatuodamas, kad G. D. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, konstatuodamas, kad nėra G. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir BK 75 straipsnį, nesvarstydamas galimybės taikyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.
Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo
12. Nagrinėjamoje byloje G. D. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį tuo, kad, pasinaudodamas dviejų nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, jų priklausomumu, panaudodamas apgaulę, verbavo ir gabeno juos į Jungtinę Karalystę, siekdamas, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami iš jų darbo gautoms pajamoms neteisėtai pasisavinti. Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nusprendęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutiko. Teisėjų kolegija, kasacine tvarka patikrinusi skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo daryti priešingos išvados.
13. Prekybos žmonėmis, už kurią atsakomybė nustatyta BK 147 straipsnyje, tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-258-788/2022, 2K-1-1073/2023). Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant, ar buvo padarytas nusikaltimas, nurodytas BK 147 straipsnio 2 dalyje, pirmiausia reikia nustatyti, ar egzistavo tikslas išnaudoti nukentėjusiuosius, jei taip, kokiai išnaudojimo rūšiai jis galėtų būti priskirtas.
14. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad nukentėjusieji E. P. ir E. T. buvo socialiai pažeidžiami ir kad jie buvo gabenami į Jungtinę Karalystę, tačiau nenustatyta, kad jie, pasinaudojus jų pažeidžiamumu ir priklausomu, panaudojus apgaulę, buvo verbuojami ir išgabenti į Jungtinę Karalystę, nes buvo tikslas juos kokia nors forma išnaudoti. Sutiktina su nukentėjusiųjų atstovo argumentu, kad G. D. ankstesni veiksmai, susiję su sukčiavimu E. P. atžvilgiu, taip pat su veiksmais, nukreiptais į E. T. išmokos panaudojimą (už sukčiavimą E. T. atžvilgiu nuteistas kitas asmuo, susijęs su G. D.), neabejotinai turėtų įtakos vertinant ir tolesnius jo veiksmus, t. y. sprendžiant, ar buvo įvykdytas nusikaltimas, nurodytas BK 147 straipsnio 2 dalyje. Tačiau nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami. Vien tik byloje nustatytas G. D. siekis pasisavinti nukentėjusiųjų už darbą gautas pajamas (dalį jų) pagal nustatytas aplinkybes nėra pakankamas išvadai, kad šis siekis pagal teismų praktikoje aptartą pavojingumo ir šiurkštaus žmogaus teisių pažeidimo kriterijų atitinka būtinąjį prekybos žmonėmis nusikaltimo elementą. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas itin detaliai pasisakė nuosprendžio 26–52 punktuose, nuosekliai įvertindamas nuteistąjį tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, gretindamas juos tarpusavyje ir pateikdamas vertinimą dėl jų patikimumo.
15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusieji Jungtinėje Karalystėje buvo fiziškai laisvi, turėjo dokumentus, telefonus, mokėjo anglų kalbą, galėjo keisti ir keitė darbus savo iniciatyva, turėjo pinigų, kuriais disponavo pirkdami sau reikalingus daiktus, be to, abu nukentėjusieji savo noru išvyko atgal į Lietuvą ir niekas jų nevertė pasilikti Jungtinėje Karalystėje. Pagal kaltinimą išnaudojimas buvo grindžiamas tuo, kad G. D. paimdavo dalį nukentėjusiųjų uždirbtų pinigų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad pinigai būdavo paimami esant susidariusiai skolai už nukentėjusiųjų kelionės išlaidas, nuomą, maistą. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kad iš dalies savavališkas skolos atsiėmimas iš nukentėjusiųjų nagrinėjamu atveju nevertintinas kaip jų išnaudojimas BK 147 straipsnio 2 dalies prasme.
16. Atitinkamai, nesant išnaudojimo tikslo, nėra pagrindo svarstyti dėl kitų nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 11–52 punktuose pateikė itin detalų įrodymų vertinimą, atskleisdamas nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, nustatytas byloje aplinkybes siedamas su teismų praktikoje išaiškintu BK 147 straipsnio turiniu.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų taikymo
17. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria pašalintos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi) ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (savo noru atlygino padarytą žalą), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio 59–67 punktuose detaliai ir motyvuotai atskleisdamas, kodėl nėra G. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
18. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė bus pripažįstama tuo atveju, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi turi būti nustatyti du šios aplinkybę lengvinančios aplinkybės aspektai: pirma, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; antra, kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372-697/2017, 2K-132-976/2023). Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-697/2017). Prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023). Nuoširdus gailėjimasis paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs viso proceso metu nuteistojo duotus parodymus ir sugretinęs juos su pirmosios instancijos teismo nustatytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, konstatavo, kad nuteistojo parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nebuvo savanoriškas, kad iš esmės visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kitais surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais ir kad nuteistasis nebuvo nuoširdus, savo elgesio nevertino kritiškai. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo neprisipažinimo nesiejo su jo teisiniu veikos vertinimu, tačiau siejo su jo sąmoningu tam tikrų bylai reikšmingų faktų nutylėjimu, be kita ko, pabrėždamas nuteistojo siekį tam tikras aplinkybes aiškinti sau palankia linkme, nukrypstant nuo byloje nustatytų aplinkybių. Teismas nustatė, kad G. D. nebuvo nuoširdus ir sau palankiai interpretavo bylai reikšmingas aplinkybes, sumenkindamas savo atliktus nusikalstamus veiksmus, įskaitant tyčią įgyti nukentėjusiųjų turtą. Be to, priešingai nei nurodo kasatorius, prokuroras viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pirmiausia tai nurodė kaltinamajame akte.
20. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Žalos atlyginimo būdai gali būti įvairūs: kaltininkas grąžina pagrobtą turtą, pinigais atlygina pagrobto turto vertę, sutaiso sugadintą daiktą ir pan. Žalos atlyginimo motyvai taip pat gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-28/2014, 2K-362-942/2015, 2K-326-303/2019). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-326-303/2019).
21. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai yra atlyginama visa padaryta žala. Tai iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nebuvo padaryta, todėl nebuvo jokio pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Antra, dalinis žalos atlyginimas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti nustatytas taikant BK 59 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai nurodoma ir pirmiau aptartoje teismų praktikoje. Taigi nagrinėjamoje byloje galėtų būti keliamas klausimas tik dėl BK 59 straipsnio 2 dalies, bet ne dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo.
22. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors kasatorius nurodo, jog buvo nesusipratimų dėl nukentėjusiųjų tikslių banko sąskaitų duomenų, kai G. D. per klaidą pervedė dalį žalos atlyginimo E. T., o ne Po. G., tačiau matyti, kad apeliacinės instancijos teismo 2023 m. vasario 8 d. posėdyje nuteistojo gynėjas aiškiai nurodė, jog yra pridedami išrašai dėl pervestų E. P. ir E. T. po 1000 Eur. Nors kasatorius nurodo, kad nukentėjusiesiems iš viso priteista beveik 13 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o ši suma, atsižvelgiant į kasatoriaus ir jo šeimos turtinę padėtį, yra didelė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie teiginiai nėra teisiškai reikšmingi, nes G. D. dar ikiteisminio tyrimo metu – 2019 m. sumokėjo 8000 Eur užstatą, vadinasi, jis turėjo galimybę atlyginti nukentėjusiesiems 2013–2014 metais padarytą žalą.
23. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu, t. y. iki pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio priėmimo, G. D. nukentėjusiesiems E. P. ir Pe. G. atlygino dalį žalos (P. G. – 500 Eur, E. P. – 900 Eur), o per beveik dvejų metų laikotarpį trukusį bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nuteistasis žalos neatlygino. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2023 m. sausio 31 d. G. D. pervedė E. P. ir E. T. po 1000 Eur. Taigi, iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka Po. G. nebuvo atlyginta jokia jam padarytos žalos dalis, Pe. G. buvo atlyginta itin maža dalis jam padarytos žalos, o E. P. atlyginta padarytos žalos dalis, įvertinus praėjusį laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo, nelaikytina ženklia. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad žalos atlyginimas turėtų būti vykdomas nuosekliai ir neturėtų būti proginis kaip nagrinėjamoje byloje, t. y. vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu, po to nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo padėtį bloginančius apeliacinius skundus, vėliau prieš paduodant kasacinį skundą ir prieš posėdį kasacinės instancijos teisme, ir formalus, o turėtų būti nukreiptas į siekį kaip įmanoma greičiau atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, kad nukentėjusiesiems iki šiol nėra atlyginta visa priteista žala, o Po. G. žala pradėta atlyginti tik 2023 m. rugpjūčio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo G. D. ir praėjus beveik dešimt metų nuo prieš Po. G. padarytos nusikalstamos veikos bei bylai esant kasacinės instancijos teisme. Taigi, kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, simbolinis žalos atlyginimas nėra pakankamas konstatuoti esant atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino jo dedamas pastangas atlyginti padarytą žalą.
Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo
24. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – bauda, be pakeitimų, tačiau kartu nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl BK 75 straipsnio taikymo.
25. Už BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą galima skirti penkias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba terminuotą laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas už kiekvieną nusikalstamą vaiką ir atitinkamai galutinę subendrintą bausmę paskyrė baudą.
26. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinius skundus, be kita ko, jais prašant už nusikaltimų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti laisvės atėmimo bausmes. Nuteistojo gynėjas 2023 m. sausio 31 d. teismo posėdyje baigiamosios kalbos metu, prašydamas atmesti apeliacinius skundus, be kita ko, nurodė, kad jei būtų parinkta laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymas turėtų būti atidedamas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas (12 t., b. l. 199).
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vietoj baudos bausmės paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas, paskirdamas už kiekvieną nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, nuosprendžio 68–74 punktuose įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įskaitant nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, taip pat nepadarė įstatymo taikymo klaidų, bausmes bendrindamas tarpusavyje. Kasatorius nepateikia tai paneigiančių teisinių argumentų. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadai, pažymi, kad nusikaltimus Pe. ir Po. G. G. D. padarė būdamas teistas, kad po šių nusikaltimų (2014 m. sausio mėnesį) jis padarė naują nusikaltimą, už šį nusikaltimą buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, o po to, kai buvo padarytas pastarasis nusikaltimas, jis sukčiavo E. P. atžvilgiu. Taigi baudos bausmė būtų pernelyg švelni, neadekvati ir neproporcinga nuteistojo asmenybei, ja ne tik nebūtų pasiekti visi bausmės tikslai, bet taip pat būtų paneigiama teisingos bausmės paskirtis.
28. Kartu nustatyta, kad skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta. BK 75 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija). BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-689/2021, 2K-10-628/2023). Taigi BK 75 straipsnio 8 dalis akivaizdžiai lengvina nuteistojo teisinę padėtį, todėl turi grįžtamąją galią. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo motyvuoti, kodėl nėra taikomas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.
29. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo BK 75 straipsnio 8 dalimi, tačiau tai nelaikytina esminiu nuosprendžio trūkumu dėl kelių priežasčių. Pirma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, 2023 m. kovo 30 d. nutartimi priimdama nuteistojo kasacinį skundą, sustabdė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalies dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taigi nuteistasis neatlieka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Antra, kasacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo laiką, t. y. į tai, kad jos padarytos prieš dešimt metų (2013–2014 m.), į tai, kad nuteistasis atlygino dalį žalos nukentėjusiesiems, taip pat siekdamas užtikrinti nukentėjusiųjų teisę į kuo greitesnį jiems padarytos visos žalos atlyginimą, nagrinėjamoje byloje taiso apeliacinės instancijos teismo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir nutaria pritaikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, G. D. atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam vienerių metų terminui.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytų nusikaltimų, priskiriamų nusikalstamoms veikoms nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, pobūdį, į asmenų, kuriems buvo padaryti nusikaltimai, socialinį pažeidžiamumą, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems iš nuteistojo priteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, į tai, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo dešimt metų, o nukentėjusiųjų teisė į žalos atlyginimą vis dar neįgyvendinta, taip pat į tai, kad nuteistasis dalį žalos jau yra atlyginęs, įpareigoja nuteistąjį iki 2024 m. gegužės 1 d. atlyginti visą Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu nukentėjusiesiems Pe. ir Po. G. bei E. P. priteistą turtinę ir neturtinę žalą (BK 75 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad G. D. gyvena Jungtinėje Karalystėje, jam yra skiriamas įpareigojimas visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, laikantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo nuostatų, bendradarbiauti su probacijos tarnyba ir sudaryti visas sąlygas vykdyti probaciją (BK 75 straipsnio 6 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Atmesti nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinį skundą.
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl G. D. paskirtos bausmės.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tris veikas paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo vieneriems metams septyniems mėnesiams bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, įpareigoti G. D. iki 2024 m. gegužės 1 d. atlyginti visą Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą: Pe. G. – 4911,95 Eur, Po. G. – 4982,28 Eur, E. P. – 2857,18 Eur.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, įpareigoti G. D. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, laikantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo nuostatų, bendradarbiauti su probacijos tarnyba ir sudaryti visas sąlygas vykdyti probaciją.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
