Dėl nuosavybės teisių atkūrimo

(S) Civilinė byla Nr.3K-3-552/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 123.9.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Ž. ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo; trečiasis asmuo – Kauno miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė

Kauno miesto savivaldybė 2002 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 40 patvirtino dviejų žemės sklypų (56 000 kv. m ir 2000 kv. m), suformuotų prie pastatų Kaune, (duomenys neskelbtini), detaliuosius planus.

Ieškovė 2003 m. kovo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo pastatus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). 2004 m. spalio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi ieškovei iki 2014 m. balandžio 2 d. išnuomotas 5,60 ha žemės sklypas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini).

Ieškovė yra pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo valdytą žemę Kauno rajone, o jos sutuoktinis L. Ž. – į jo tėvų valdytą žemę Klaipėdos rajone. Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. kovo 6 d. išvadoje Nr. 55/4763 nurodyta, kad L. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 8,20 ha žemės sklypą ir 2,95 miško sklypą, o Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 13 d. išvadoje Nr. B-392-3711 nurodyta, kad ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha žemės sklypą ir 0,31 ha miško sklypą. Ieškovė yra mirusio sutuoktino L. Ž. įstatyminė įpėdinė, ji priėmė jo palikimą ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. Ž. grąžintiną žemę.

Ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities viršininką, prašydama atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos ir Kauno miesto savivaldybės darbuotojų 2005 metų birželio mėnesį įvykusiame pasitarime buvo nutarta siūlyti perduoti ieškovei neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-270 netekino ieškovės prašymo atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini).

Ieškovė mano, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, netekindamas jos prašymo, pažeidė įstatymus, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Ieškovė prašė:

1) pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. V-270, kuriuo netenkintas jos prašymas atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygtinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini);

2) pakeisti 2004 m. spalio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. MI9/2004­0263, sudarytos Kauno apskrities viršininko administracijos ir ieškovės, 2 punktą, nustatant, kad "žemės sklypas išnuomojamas iki 2014-04-02, <...> skaičiuojant nuo šios sutarties sudarymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta naudoti žemės sklypą visuomenės poreikiams arba iki sprendimo atkurti nuosavybės teises nuomininkei priėmimo dienos,...(toliau – kaip tekste)“;

3) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovei nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, kurio plotas 5,60 ha, prie jai nuosavybės teise priklausiančių pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) preambulėje įtvirtinta nuostata, jog piliečiams yra grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama.

Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytas asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, sąrašas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei šio straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys, nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Iš Įstatymo 18 straipsnio 2, 3 dalių, 21 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, matyti, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo valią gali išreikšti visi 2 straipsnyje išvardyti asmenys. Viena pagrindinių sąlygų – turi būti dar nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jei toks sprendimas priimtas, įstatymų leidėjas suteikia teises jį keisti administracine tvarka. Pagal CK 5.1 straipsnį paveldėjimas – tai mirusiojo fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą. Iš to išplaukia, kad įpėdinis perima ne tik mirusiojo turtą, bet ir su juo susijusias turtines teises. Byloje nustatyta, kad L. Ž. vardu nuosavybės teisės dar nėra atkurtos. Todėl nėra pagrindo manyti, kad įstatymas ribotų įpėdinio teises pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą ar mažintų įpėdinių teisių apimtį. Iš Įstatymo 16 straipsnio 9 punkto turinio matyti, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šioje normoje išvardytais būdais. Asmuo, pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, gali išreikšti valią iki sprendimo priėmimo. Jeigu asmuo miršta nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šią valią visa apimtimi gali išreikšti ar ją keisti įstatymo nustatyta tvarka įpėdinis. Įstatymas neriboja asmenų, išvardytų įstatymo 2 straipsnyje, teisių. Ieškovė, kaip L. Ž. įpėdinė, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, turi tas pačias teises, kokios įstatymo buvo suteiktos L. Ž. Ieškovė, turėdama nuosavybės teise statinius, gali pasirinkti atkūrimo būdą, realizuojant L. Ž. teises įgyti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), vertė turi būti skaičiuojama kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės.

Teismas nustatė, kad pagal 2004 m. spalio 4 d. valstybinės žemės nuomos sutartį ieškovei iki 2014 m. balandžio 2 d. išnuomotas 5,60 ha žemės sklypas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini). Sutarties 3 punkte nustatyta, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – žemės ūkio, o žemės sklypo nominali vertė – 16 088 Lt. 2002 m. sausio 15 d. buvo patvirtintas žemės sklypų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), detalieji planai. Žemės sklypas prie ieškovei priklausančių pastatų ir įrenginių yra suformuotas, jo plotas ir ribos yra aiškūs. Iš detaliojo plano rengimo medžiagos matyti, kad 2001 m. rengiant šį planą buvo formuojamas žemės sklypas apie 56 000 kv. m, kurio tikslinė paskirtis – žemės ūkio žemė.

Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių atkuriamos nuosavybės teisės tik tiems žemės sklypams, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemėvaldų projektuose ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 15 d. sprendime Nr. 40, kuriuo buvo patvirtinti žemės sklypų detalieji planai, yra aiškiai nustatyta, kad ieškovei išnuomotas prie jos pastatų esantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties žemė. Šis teritorijų planavimo dokumentas – detalusis planas – pagal savo paskirtį konkrečiai reglamentuoja teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. Tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas, todėl jis galioja neribotą laiką. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kad sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta panaudoti individualiai statybai arba kitai ne žemės ūkio ir miškų ūkio paskirčiai. Todėl žemės sklypo vertės negalima skaičiuoti kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės vertės. Žemės paskirtis negalės būti pakeista anksčiau nei 2014 metais. Be to, šios žemės paskirties keitimas tiesiogiai priklauso nuo ieškovės, kaip detalaus planavimo organizatorės, valios. Teismas, įvertinęs žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini, vertę, nustatytą valstybinės žemės nuomos sutarties 9 punkte, ir ją palyginęs su žemės sklypų, į kuriuos turi teisę atkruti ieškovė ir L. Ž., vertėmis, padarė išvadą, kad šių sklypų vertės visiškai pakanka nuosavybės teisėms į ginčo žemės sklypą atkurti, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą prie ieškovės nuosavybės teise turimų pastatų. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog ginčo žemės sklype statiniai yra nusidėvėję ar žemės sklypas yra naudojamas ne pagal paskirtį, nepatvirtinti rašytiniais įrodymais. Be to, šie argumentai neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui, nes Įstatymas nesieja teisės atkurti nuosavybės teises buvimo su pastato nusidėvėjimu ar neeksploatavimu.

Teismas konstatavo, kad ginčijamas atsakovo įsakymas pažeidžia ieškovės teises, todėl naikintinas, valstybinės žemės nuomos sutarties 2 punktas tikslintinas, o atsakovas įpareigotinas atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (5,60 ha) prie pastatų Kaune, (duomenys neskelbtini.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Įstatymo 16 straipsnyje nenustatyta, jog piliečiai, pagal Įstatymo 2 straipsnį patenkantys į subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, negalėtų pasinaudoti kokiu nors nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Ieškovė pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį po savo sutuoktinio L. Ž. mirties, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, tapusi jo turtinės teisės atkurti nuosavybės teises įpėdine, gali pasinaudoti visais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdais, tarp jų ir į nuosavybės teisės į žeme atkūrimą ekvivalentine natūra prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų.

Pagrindo taikyti Žemės įvertinimo metodikos 1.9 punktą nėra. Iš Žemės įvertinimo metodikos 1.9 punkto turinio matyti, kad žemės sklypo įvertinimas pagal metodikos 3 punkte nustatytą tvarką vykdomas tik tuo atveju, kai prireikia pakeisti pagrindinę žemės sklypo naudojimo paskirtį. Žemės sklypo, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises ieškovė, pagrindinė naudojimo paskirtis šiuo metu nekeičiama.

Įstatymas teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų pasatų sieja su vienintele aplinkybe – pastatų valdymu nuosavybės teise faktu, todėl pastatų būklė šioje byloje teisinės reikšmės neturi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą ir perduodamo neatlygintinai piliečiui nuosavybės žemės sklypo vertės skaičiavimą, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismai nepagrįstai plečiamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė, turėdama nuosavybės teise statinius, gali pasirinkti atkūrimo būdą, įgyvendinant L. Ž. teises įgyti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų.

Piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra išvardyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1– 4 punktuose išvardyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Akivaizdu, kad įstatymas gina subjektų, išvardytų Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje teisę į nuosavybės atkūrimą, o ne šių subjektų paveldėtojų teisę. Sistemiškai aiškinant nurodytas įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte kalbama apie Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytus subjektus, kuriems įstatymo suteiktos pretendentų teises. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą lygiavertis turėtajam žemės sklypas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn tik tam asmeniui, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą ir kuris nuosavybės teise turi pastatus. Pagal Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. kovo 6 d. išvadą Nr. 55-4763 nuosavybės teisės į 8,20 ha žemės, 2,95 ha miško (bendra žemės vertė – 13 240 Lt) bus atkuriamos L. Ž., o ne ieškovei, nes būtent L. Ž. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

2. Teismai nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl ginčo žemės sklypo vertės apskaičiavimo kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės vertės.

Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 40 žemės sklypui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas žemės naudojimo būdas – specializuotų sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių ir medelynų ūkių žemė. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, šiame žemės sklype numatyta sodybinio užstatymo teritorija. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį bendrieji planai yra privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ir naudotojams. Atkuriant nuosavybės teisę į žemę ekvivalentine natūra ir apskaičiuojant ginčo žemės sklypo vertę, turi būti taikomas Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 1.9 punktas, nustatantis, kad žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuos pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta panaudoti individualiai statybai arba kitai (ne žemės ūkio ir miškų ūkio) veiklai (prireikus pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį), vertė apskaičiuojama pagal šios metodikos 3 punktą, t. y. kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės. Ginčo 5,60 ha žemės sklypo, kaip žemės ūkio paskirties žemė, indeksuota vertė yra 16 088 Lt, o kaip kitos paskirties žemės – 1 053 696 Lt. Kadangi ginčo žemės sklype galės būti plėtojama tik ta veikla, kuri susijusi su bendrame plane nustatytu teritorijos naudojimo režimu, tai teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas, taip pat pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

3. Teismai pažeidė CPK 176, 177, 185 straipsnius.

Teismai netinkamai įvertino Kauno apskrities viršininko administracijos sudarytos komisijos 2006 m. birželio 2 d. patikrinimo aktą Nr. 2Ž-9-(714), 2006 m. liepos 1 d. žemės naudojimo aktą Nr. 2Ž-20-(714), 2006 m. liepos 4 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, viešo registro duomenis, dėl to nepagrįstai atmetė atsakovo teisiškai reikšmingus argumentus dėl ieškovei priklausančių pastatų būklės bei jų neeksploatavimo. Ieškovei priklausantys pastatai traktuojami kaip objektas, kuriam eksploatuoti reikalingas žemės sklypas. Iš tikrųjų pastatai yra neuždengti, išdužusiais stiklais, jų eksploatacija kaip stacionarių šiltnamių negalima ir jie neatlieka savo funkcinės paskirties. Ieškovė į juos neinvestuoja, nesielgia kaip asmuo, ketinantis tęsti šiltnamių naudojimo santykius.

Prisidėjime prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė sutinka su skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą ir padarė pagrįstą išvadą, jog įstatyme nenustatytas ribojimas įpėdiniams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Žemės sklypo detaliajame plane aiškiai nurodyta jo paskirtis – tai žemės ūkio paskirties žemė. Aplinkybė, kad vėliau buvo patvirtintas teritorijos bendrasis planas ir pakeistas sklypo teisinis režimas, ieškovės naudojamo žemės sklypo teisiniam režimui nesukelia pasekmių, nes pagal Teritorijų planavimo įstatymą ir Detaliųjų planų taisykles žemės sklypo paskirtis be jos sutikimo negali būti pakeista. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovei priklausančių pastatų būklė neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui. Pažymėtina, kad ieškovė yra įsteigusi ūkininko ūkį, vykdo žemės ūkio veiklą, statiniai eksploatuojami pagal paskirtį, ji gavo leidimą jų rekonstrukcijai ir investuoja į tai lėšas

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

1. Kasacinio skundo argumentai dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo yra pagrįsti.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą tvarka. Šis straipsnis taikomas tais atvejais, kai žemė, miškas ar vandens telkiniai, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo pretendentai yra padavę pareiškimus arba kiti piliečiai teisėtai įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (pvz., paveldėjo, gavo pagal sandorį), yra valstybės išperkami. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyti būdai, kuriais valstybė atlygina piliečiams už išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius. Žemės išpirkimo atvejai reglamentuojami Įstatymo 12 straipsnyje, o miško – Įstatymo 13 straipsnyje.

Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad ji, kaip buvusio savininko duktė, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę Kauno rajone, o kaip paveldėtoja įgijo teisę atkurti nuosavybės teisę į sutuoktinio pretenduotą žemę ir mišką Klaipėdos rajone. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nurodytose vietose esantys žemė ir miškas pagal Įstatymo 12 ir 13 straipsnius yra valstybės išperkami. Bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės neišsiaiškino ir jos netyrė, nors tinkamam Įstatymo taikymui ir teisingam bylos išnagrinėjimui ši aplinkybė yra svarbi. Pažymėtina, kad ieškovės prašomas suteikti jai neatlygintinai prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų žemės sklypas nėra žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Tai tik žemės sklypas, kuris gali būti svarstomas kaip suteiktinas lygiavertis turėtajam.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto lygiavertiškumo principo. Pagal Įstatymą piliečiams gali būti atlyginama trejais atvejais: 1) už valstybės išperkamą turtą, 2) už nekilnojamąjį turtą, kurio Įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra (Įstatymo 16 straipsnio 3 dalis), 3) kai atlyginama už pagal šį Įstatymą negrąžinamą žemę (Įstatymo 16 straipsnio 4 dalis).

Bylą nagrinėję teismai neišsiaiškino ir nenustatė, kuris iš nurodytų atlyginimo atveju turi būti taikytinas ginčo situacijoje, todėl neaišku, ar ieškovės reikalavimai yra teisiškai pagrįsti. Nustačius šią aplinkybę, gali kisti ieškovės reikalavimai dėl perduodamo neatlygintinai žemės vertės nustatymo.

2. Kasacinio skundo argumentai, kad ginčo žemės sklypo vertė turi būti apskaičiuojama pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 3 punktą (kaip valstybinė kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemė) yra pagrįsti.

Byloje nustatyta, kad žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), detalusis planas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės 2002 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 40, o Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242. Pagal bendrąjį planą žemės sklype, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), numatyta sodybinio užstatymo teritorija. Pagal bendrojo plano patvirtinimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo (2003 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. IX–1512 redakcija) 9 straipsnio 10 dalį patvirtinus bendrąjį planą, netenka galios visi anksčiau atitinkamo lygmens priimti sprendimai, taip pat detaliųjų planų ir specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai, prieštaraujantys atitinkamo lygmens bendrojo plano sprendiniams. Iki bendrojo plano patvirtinimo galiojęs žemės sklypo detalusis planas neturi prieštarauti bendrajam planui (Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 11 dalies nuostata, jog sprendimai, priimti po detaliojo plano įsigaliojimo dienos ir prieštaraujantys detaliajam planui, negalioja, bendrajam planui netaikytina. Šiuo atveju taikomas bendrojo planavimo viršenybės principas, įtvirtintas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, pagal kurį patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu keisti ar papildyti detaliojo teritorijų planavimo dokumentus.

Iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad 2003 m. patvirtinus bendrąjį planą, pagal kurį ginčo žemės sklypo paskirtis pakeista iš ūkio paskirties žemės į sodybinio užstatymo teritoriją, neteko galios ginčo sklypo detaliojo plano dalis dėl žemės paskirties kaip neatitinkanti bendrojo plano. Pakeitus ginčo žemės sklypo paskirtį, atitinkamai pasikeitė jo vertė ir jos apskaičiavimo metodika. Sklypo vertei apskaičiuoti taikytinas Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 1.9 punktas, pagal kurį žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuos pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta panaudoti individualiai statybai arba kitai (ne žemės ūkio ir miškų ūkio) veiklai (prireikus pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį), vertė apskaičiuojama pagal šios metodikos 3 punktą, t. y. kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės. Atsakovas pagrįstai apskaičiavo ginčo žemės sklypo vertę pagal metodikos 3 punktą, ir nustatęs, kad sklypo vertė gerokai padidėjo (nuo 16 088 Lt iki 1 053 696 Lt), tuo pagrindu netenkino ieškovės prašymo atkurti jai nuosavybės teises, perduodant jai ginčo žemės sklypą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo ir Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu patvirtintinos Žemės įvertinimo metodikos nuostatas.

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 176, 171, 185 straipsnių pažeidimo yra faktinio pobūdžio, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neišsiaiškino visų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, dėl to neatskleidė bylos esmės ir netinkamai taikė materialinės teisės normas. Todėl priimti teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalis 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis