Baudžiamoji byla Nr. 2K-89-303/2017 Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00445-2015-7 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nuosprendžiu J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, J. J. viso bausmės vykdymo metu paskiriant įpareigojimą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu J. J. paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu J. J. paskirta ir neatlikta bausme – 30 MGL dydžio bauda, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 40 MGL dydžio bauda, ir galutinė subendrinta bausmė J. J. paskirta – laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams ir šešiems mėnesiams su įpareigojimu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda.
Iš J. J. priteista civiliniam ieškovui UAB B. 3854,84 Eur turtinei žalai atlyginti ir 400 Eur už advokato teisinę pagalbą.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartimi nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Iš J. J. priteista 300 Eur UAB B. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. J. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 5 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, būdamas UAB B. vadybininkas, neturėdamas įgaliojimo, pardavė UAB „T.“ direktorei E. B. automobilį „Renault Premium 420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB B., už 3854,84 Eur, neįnešdamas gautų pinigų į UAB B. kasą, taip pasisavino svetimą UAB B. priklausantį 3854,84 Eur turtą.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo J. J. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą J. J. nutraukti, jam pareikštus ieškininius palikti nenagrinėtus, iš jo nepriteisti jokių bylinėjimosi išlaidų ir panaikinti šioje byloje J. J. taikomas procesinės prievartos priemones.
2.1. Kasatorius nurodo, kad jo paduotas apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nevisiškai, dėl to yra pagrindas šią bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad J. J. versija, jog automobilį ir jo detales jis pirko iš savo lėšų, jį pardavė su UAB B. žinia ir net turėdamas tam rašytinį įgaliojimą ir pagal susitarimą jis neturėjo UAB B. grąžinti už automobilį gautų pinigų, nėra pagrįstos jokiais bylos duomenimis, padarytos neištyrus byloje surinktų įrodymų visumos – vienus įrodymus vertinant ir jais remiantis, o kitus visiškai nutylint, apeinant. Teismas tinkamai neišnagrinėjo J. J. parodymų, Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. E2-5601-800/2015, esančių duomenų apie automobilio „Renault Premium 420“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusio UAB B., pardavimo UAB „T.“ aplinkybes, liudytojos E. B. parodymų, neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų dokumentų ir jų įrodomosios reikšmės, neįvertino aplinkybės, kad UAB B. nepateikė jokių dokumentų, liudijančių, kad ji būtų buvusi išdavusi J. J. 12 533,66 Lt (t. y. 3629,99 Eur) automobiliui pirkti. Taip pat priimant apeliacine nutartį apygardos teismas niekaip nevertino ir apeliacinio skundo argumentų, kad UAB B. nevedė savo vidinės dokumentacijos taip, kaip reikalauja norminiai aktai, dėl to byloje tapo dar sunkiau nustatyti tikrąsias aplinkybes, kai tuo tarpu visos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Kasatoriaus manymu, nepaneigus J. J. parodymų apie jo piniginius santykius su UAB B., nėra pagrindo išvadai, kad jis, neperdavęs šiai įmonei pinigų, gautų už jos vardu buvusį registruotą automobilį, būtų padaręs tai įmonei turtinės žalos. Taip pat teismas neišnagrinėjo ir apelianto argumentų, kad byloje nepaneigti J. J. parodymai apie tai, jog jam UAB B. dar buvo likusi skolinga ir už jo nupirktas „B.” vardu registruotiems automobiliams detales; šios aplinkybės byloje liko nevisiškai išsiaiškintos, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo atmesti J. J. gynybos prašymai dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, nors šiuos J. J. parodymus patvirtina byloje surinkti mokėjimo už detales dokumentai. Kartu pažymima, kad UAB B. nepateikė įrodymų, jog pinigus J. J. už jo nupirktas detales įmonė būtų grąžinusi. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl didesnės dalies apeliacinio skundo argumentų, grindžiamų konkrečiais byloje esančiais įrodymais, kurių turinys, nuteistojo gynėjo nuomone, paneigia J. J. inkriminuotą kaltinimą.
2.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus atskirai vieną nuo kito, nevertindamas kitų, nuteistojo gynybos apeliaciniame skunde išskirtų duomenų, prieštaraujančių bylos duomenų kontekste nuteistajam inkriminuoto kaltinimo versijai, neįvertino bylos įrodymų visumos ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus. Ignoruodamas didesnę dalį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, dėl jų nepasisakydamas, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.3. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BK bendrosios dalies normų, dėl to yra pagrindas šią baudžiamąją bylą nutraukti. Šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. J. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kasatoriaus manymu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakyta į visus esminius apelianto argumentus ir išdėstytos išvados, kad byloje nėra jokių duomenų, jog J. J. automobilį pardavė su UAB B. žinia ir net turėdamas tam rašytinį įgaliojimą. Siūlyti panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo, nes Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų šioje byloje nėra.
3.2. Šioje baudžiamojoje byloje teismų sprendimais nustatytas veikos teisiniam vertinimui reikšmingas aplinkybes, kad J. J., neturėdamas įgaliojimo, pardavė UAB B. priklausantį automobilį ir gautų pinigų neįnešė į UAB B. kasą, taip juos tyčia pasisavindamas, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. J. J. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
4. Nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo
5. Kasaciniu skundu nuteistojo J. J. gynėjas savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, savo išvadas padarė neištyręs byloje surinktų įrodymų visumos, netinkamai įvertinęs nuteistojo parodymus, neišnagrinėjęs visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl skunde nurodytų dokumentų įrodomosios reikšmės, netinkamai vedamos UAB B. buhalterijos, J. J. piniginių santykių su bendrove, jos skolos už J. J. nupirktas automobilių detales. Taip pat kasatorius mano, kad dėl netinkamo įrodymų vertinimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, t. y. nepagrįstai, J. J. veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje – dėl to yra pagrindas teismų sprendimus panaikinti ir šią baudžiamąją bylą nutraukti.
5.1. Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą iš esmės motyvuoja ginčydamas, jo nuomone, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles nustatytas faktines bylos aplinkybes. BPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
5.2. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylai reikšmingi duomenys buvo ištirti, įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs šio teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, J. J. padaryta nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neturi pagrindo.
5.3. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Turto pasisavinimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Turto pasisavinimo subjektas – specialus, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams.
5.4. Byloje nustatyta, kad J. J., būdamas UAB B. vadybininkas, neturėdamas teisiškai apibrėžto įgaliojimo (pavyzdžiui, parduoti bendrovės automobilį), pardavė UAB „T.“ bendrovei B. priklausantį ir jam darbinių santykių pagrindu patikėtą automobilį „Renault Premium 420“ už 3854,84 Eur sumą (UAB „T.“ PVM sąskaita faktūra, serija B. Nr. 0000293) ir už šį sandorį gautų pinigų (pagal UAB „T.“ 2014 m. gegužės 5 d. kasos išlaidų orderį), neįnešė į UAB B. kasą, taip pasisavindamas svetimą, UAB B. priklausantį 3854,84 Eur dydžio turtą. Ir nors J. J. iškėlė versiją, dėstomą ir jo gynėjo kasaciniame skunde, kad automobilį bei jo detales jis pirko už savo pinigus, automobilį pardavė turėdamas tam bendrovės rašytinį įgaliojimą, o už automobilį gautų pinigų pagal susitarimą jis ir neturėjo grąžinti jam įsiskolinusiai įmonei, tačiau teismų sprendimuose ši versija motyvuotai, remiantis byloje ištirtais įrodymais, atmesta. Įrodymų, kurie patvirtintų, kad J. J. buvo minėto automobilio savininkas ar kad UAB B. būtų turėjusi jam kokių nors piniginių prievolių ar įsiskolinimų, byloje nėra. Automobilio registracijos liudijimas patvirtina, kad transporto priemonės „Renault Premium 420“ savininkas yra UAB B. (tai ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir pats J. J.). Byloje esantys buhalteriniai dokumentai (2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaita faktūra, serija TNG Nr. 000811, 2013 m. kovo 19 d. pinigų priėmimo kvitas, serija ACB Nr.236207, UAB B. kasos už 2013 m. sausio 1 d. – kovo 31 d. išrašas), liudytojų V. B. ir J. V. parodymai patvirtina, kad automobilį „Renault Premium 420“ įsigijo UAB B. už savo, o ne nuteistojo asmenines lėšas. Iš UAB B. vardu išrašytų sąskaitų matyti, kad už automobilio detales taip pat buvo apmokama iš įmonės sąskaitos mokėjimo pavedimu arba grynaisiais įmonės pinigais. Kasaciniame skunde minima aplinkybė, kad nuteistasis turėjo rašytinį įgaliojimą parduoti automobilį, paneigta – pagal 2014 m. balandžio 27 d. UAB B. įgaliojimą Nr. 5 vadybininkas J. J. buvo įgaliotas atstovauti bendrovei, užregistruojant vilkiką „Renault Premium“, ir paimti laikinus numerius.
5.5. Pasisavinimas pagal BK 183 straipsnį laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo pasisavinamo turto rūšies. Pasisavinus individualius požymius turinčius daiktus (pvz., automobilį), nusikaltimas laikomas baigtu nuo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti svetimais daiktais kaip nuosavais atsiradimo momento arba nuo teisės, suteikiančios galimybę jiems viešpatauti, įgijimo momento. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pvz., pinigus), nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas, arba kai kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti ar jais naudotis, ir pan. Teismai nustatė, kad nuteistasis J. J. pardavęs jam patikėtą UAB B. priklausantį automobilį už jį gautus grynuosius pinigus neteisėtai pasiliko sau. Byloje nustatyta, kad J. J. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, jog pardavęs svetimą turtą už jį gautus pinigus paverčia savo nuosavu turtu, taip siekdamas sau naudos turto savininko sąskaita. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, J. J. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, jo padarytoje veikoje nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai.
5.6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėsčius motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvių nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
5.7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais teismų sprendimus naikinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Aldona Rakauskienė Audronė Kartanienė
