Civilinė byla Nr. 3K-3-26-684/2016
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00182-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.5.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ieškinį atsakovui Š. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – T. Ž.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė BUAB „Skanvolvita“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Š. Š. 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi iškėlė jai bankroto bylą ir paskyrė administratorių. Šis, vykdydamas pagal Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ir ĮBĮ) jam tenkančias pareigas, nustatė, kad 2008 m. sausio 30 d. ieškovė, atstovaujama atsakovo, su UAB „Hansa lizingas“ sudarė dvi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, jų pagrindu į įmonės sąskaitą buvo pervesta iš viso 1 298 772,24 Lt (376 150,44 Eur).
Ieškovės akcininkai atsakovas Š. Š. ir trečiasis asmuo T. Ž., turintys po 50 proc. akcijų, 2008 m. vasario 1 d. akcininkų susirinkime nusprendė, kad atsakovas savo akcijas parduoda trečiajam asmeniui už 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur), o ieškovė šioms akcijoms apmokėti suteikia trečiajam asmeniui 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) paskolą. Trečiasis asmuo gautą paskolą kaip atsiskaitymą už įsigytas akcijas pervedė į atsakovo banko sąskaitą.
Ieškovė teigia, kad trečiasis asmuo akcininkų susirinkime negalėjo balsuoti paskolos suteikimo klausimu, nes buvo svarstomas paskolos suteikimas pačiam akcininkui. Atsakovas, būdamas ir akcininkas, ir įmonės vadovas, taip pat balsavo už paskolos suteikimą, kurios paskirtis buvo įsigyti akcijų už labai didelę kainą iš paties akcininko, t. y. iš atsakovo. Pastarasis net netyrė trečiojo asmens galimybių grąžinti gautą paskolą, nepareikalavo garantijų. Atsakovas iš esmės veikė savo interesais, t. y. siekė gauti iš UAB „Skanvolvita“ UAB „Hansa lizingas“ pervestas lėšas. Tokie veiksmai nesąžiningi bendrovės atžvilgiu.
Ieškovė nurodo, kad pagal 2008 m. balanso duomenis įmonė buvo nemoki, po akcijų perleidimo veiklos nebevykdė. Tokiu paskolos suteikimu ir lėšų pervedimu atsakovui buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2008 metais, įmonei jau būnant nemokiai, pardavus jos turtą, gauti pinigai nebuvo panaudoti įmonės veiklai, o tik sukurtos sąlygos atsakovui (įmonės vadovui ir akcininkui) gauti įmonės lėšas. Faktas, kad tik pardavus įmonės turtą UAB „Hansa lizingas“ tą pačią dieną buvo priimtas ir sprendimas parduoti akcijas už didelę kainą bei suteikti paskolą trečiajam asmeniui, įrodo, kad įmonė kitų pinigų neturėjo ir paskolos suteikti negalėjo, juolab kad įmonės veikla nebuvo susijusi su paskolų teikimu. Tokie atsakovo neteisėti veiksmai lėmė tai, kad įmonė neteko lėšų. Žala įmonei padaryta, nes atsakovas iš neteisėtų veiksmų gavo naudos, o įmonei liko nuostoliai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 3 d. nutartimi paliko Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą.
Kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes dėl nekilnojamojo turto pardavimo UAB „Hansa lizingas“, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir paskolos trečiajam asmeniui suteikimo, sprendė, kad įmonės vadovas, suteikdamas didelę paskolą iš įmonės lėšų fiziniam asmeniui, veikė aiškiai aplaidžiai ir viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, juolab kad paskolų teikimas nebuvo įmonės veiklos sritis. Taip buvo siekta patenkinti savo asmeninius interesus ir gauti reikiamą sutartą kainą už dalies įmonės akcijų pardavimą kitam akcininkui, nepaisant rizikingo sandorio sudarymo ir iš to galimai kilsiančių padarinių įmonei bei jos kreditoriams. Tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta abiejų įmonės dalyvių (akcininkų) pritarimu, kolegijos vertinimu, vadovo atsakomybės neeliminuoja ir nemažina.
Kolegija nurodė, kad vien faktas, jog įmonė nebuvo nemoki ĮBĮ prasme (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) tuo metu, kai akcininkui buvo suteikiama paskola, nereiškia, kad jos valdymas buvo tinkamas ir nepažeidė įmonės bei kitų suinteresuotų asmenų (kreditorių) interesų.
Kolegija sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog trečiasis asmuo įmonei paskolos visiškai negrąžino, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo duomenų apie bent dalies paskolos įmonei sugrąžinimą į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties atsakovas, bendrovės vardu sudaręs įmonei nuostolingą sandorį, privalo atlyginti sumažėjusio įmonės turto ekvivalentą – visą suteiktą paskolos sumą. Žala įmonei pasireiškė tuo, kad, neteisėtai suteikiant paskolą įmonės akcininkui ir jos neatgavus, suprastėjo turtinė įmonės padėtis, buvo apribotos galimybės plėtoti verslą, dėl to galimai išaugo įmonės skolos. Tai, kad įmonė mokėjo įmokas lizingo bendrovei iki 2009 m. balandžio 2 d. ir kurį laiką po ginčo paskolos suteikimo dar vykdė veiklą, kolegijos vertinimu, nepaneigia žalos tiek įmonei, tiek jos kreditoriams fakto.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka pagal atsakovo kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Kasacinis teismas nurodė, kad bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei jo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas.
Kasacinis teismas sprendė, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, jog paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui sandoris buvo sudarytas iš esmės vien atsakovo interesais, siekiant asmeninės naudos sau, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas ir imperatyvųjį draudimą suteikti bendrovės lėšomis paskolas tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, įtvirtintą Akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, galiojusi sandorio sudarymo metu) 44 straipsnio 9 dalyje ir skirtą bendrovės kapitalui apsaugoti. Dėl šios priežasties kasacinis teismas konstatavo, kad sandoris buvo sudarytas nesąžiningai ir verslo sprendimo taisyklės (angl. business judgment rule) apsauga šiuo atveju atsakovui netaikoma.
Kasacinis teismas nurodė, kad šioje byloje sprendžiamas atsakovo atsakomybės klausimas pagal CK 2.87 straipsnį, todėl ieškovės (ne)mokumas sudarant paskolos sandorį nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšminga aplinkybė.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį. Šiuo atveju yra būtina nustatyti, ar pažeidžiant fiduciarines pareigas ir suteikiant trečiajam asmeniui paskolą buvo padaryta žalos; jei buvo, tai kokio dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas.
Kasacinis teismas sprendė, kad teismai, priteisdami iš atsakovo visą reikalaujamą sumą kaip ieškovei padarytą realią žalą, neįvertino ir nenustatė realių trečiojo asmens galimybių ir ketinimų grąžinti visą ar bent dalį paskolos, o nuo tinkamo šios aplinkybės nustatymo priklauso atsakovo civilinės atsakomybės taikymo apimtis.
Kasacinis teismas nurodė, kad įmonės vadovo atsakomybė yra subsidiari, todėl jis atsako tokia apimtimi, kiek prievolės nevykdo tiesioginis skolininkas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atsisakė įgyvendinti (neįgyvendina) reikalavimo teisę paskolos gavėjui – trečiajam asmeniui (ieškovė atsiėmė kitoje byloje trečiajam asmeniui pareikštą reikalavimą įvykdyti prievoles pagal paskolos sutartį). Todėl trečiojo asmens negalėjimas įvykdyti prievolių dėl paskolos sutarties nevykdymo priklauso nuo pačios įmonės veiksmų ar neveikimo. Kadangi sandoris, iš kurio kildinama žala, nėra nuginčytas ir tebegalioja, tai žala nėra atsiradusi, kol nėra įrodymų, kad sandoris nebus įvykdytas (iš viso ar iš dalies).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, dar kartą išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2015 m. birželio 17 d. nutartimi paliko Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą.
Kolegija, tirdama aplinkybes dėl trečiojo asmens galimybių grąžinti skolą ieškovei, nustatė, kad šis asmuo skolos gera valia nemoka, niekur nedirba, jokių išmokų, prilyginamų darbo užmokesčiui, negauna, o nukreipti išieškojimą į jo turtą nėra galimybės, nes jo vardu įregistruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių nėra; kad rastos trys jo vardu atidarytos banko sąskaitos yra areštuotos antstolio patvarkymais, tačiau lėšų jose nėra; lėšos iš areštuotų bankų sąskaitų į antstolės depozitinę sąskaitą pervestos nebuvo.
Kolegija sprendė, kad byloje įrodyta, jog BUAB „Skanvolvita“ neturi galimybės atgauti atsakovo sprendimu, – kaip jau nustatyta, neteisėtais veiksmais, – T. Ž. suteiktą paskolą, dėl faktinio šio asmens nemokumo. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad atsakovo neteisėtais veiksmais bendrovei yra padaryta 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) žala.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Š. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasacinio teismo šioje byloje nustatytą faktą, kad paskolos sutartis, iš kurios kildinama atsakovo tariamai padaryta žala, nėra nuginčyta ir tebegalioja, vadinasi kol nėra įrodymų, kad sandoris nebus įvykdytas, žala nėra atsiradusi. Tai, kad tiesioginis skolininkas bent iš dalies vykdo paskolos sutartį, nepaisant vykdymo apimties, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad jau sutarties vykdymo eigoje atsirado ir bendrovės vadovo civilinė atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo. Taigi tokiu atveju turi būti išaiškinta, nuo kurio momento ir kokioms sąlygoms esant galiojanti sutartis sukelia teisinius padarinius bendrovės vadovui.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo kasacinio teismo nurodymą nustatyti realiai ieškovei padarytos žalos dydį iš atsakovo priteisdamas visą paskolos, kurią gavo trečiasis asmuo, dydį. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai netaikė CK 6.259 straipsnio ir nemažino priteistinos žalos dydžio.
Skundžiama nutartimi yra padaryta žala pačiam atsakovui, nes nuo gautų pajamų už akcijų pardavimą jis 192 966 Lt (55 886,8 Eur) sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau šis asmuo nėra įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė BUAB „Skanvolvita“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo T. Ž. neturi jokių pajamų ir turto, todėl išieškoti iš jo skolą galimybių nėra.
12.2. Ieškovė nėra atsisakiusi reikalavimo teisių į trečiąjį asmenį, nėra jo atleidusi nuo prievolės grąžinti gautą paskolą ir mokėtinas palūkanas už naudojimąsi paskola, tačiau trečiojo asmens galimybės vykdyti paskolos sutartį priklauso nuo faktinio galėjimo tokį vykdymą atlikti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar teisėti interesai civilinės teisės reguliuojamose srityse pažeisti, teisę kreiptis dėl jų gynimo į teismą. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-425/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-425/2012">3K-3-425/2012</a>). Toks teisės į teisinę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo ribas nustato šalys.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė BUAB „Skanvolvita“ kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, taikant buvusiam įmonės vadovui civilinę atsakomybę. Pažymėtina, kad atsakovas, kasatorius, sudarant sandorius buvo ne tik įmonės vadovas, bet valdė ir 50 proc. šios įmonės akcijų. Sandoriai, iš kurių sudarymo kildinama ieškovės reikalavimo teisė bei atitinkamai atsakovo pareiga atsakyti dėl sandoriais sukeltų teisinių padarinių, t. y. įmonės akcijų pardavimas ir šioms akcijoms apmokėti paskolos suteikimas iš įmonės lėšų trečiajam asmeniui, buvo sudaryti su trečiuoju asmeniu, kuris sudarant ginčijamus sandorius taip pat valdė 50 proc. įmonės akcijų, o po ginčijamų sandorių įgijo visas 100 proc. įmonės akcijų ir tapo šios įmonės savininku ir vadovu. Taigi nepaisant to, kad galimai dėl žalos, kuri atsirado sudarius šiuos sandorius, yra ne tik atsakovo, kasatoriaus, tuo metu buvusio įmonės vadovo, bet ir kitų asmenų kaltės, nei ieškovė, nei atsakovas byloje nekėlė solidariosios atsakomybės klausimo. Kadangi bylos nagrinėjimo ribas nustato šalys ir jos renkasi savo pažeistų teisių gynimo būdą ir apimtį, teismai, priimdami sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė reikšdamas reikalavimą ar atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, ir išplėsti reikalavimo ribas. apimties.
Atitinkamai nagrinėjamu atveju vertinama, ar buvo visos sąlygos kasatoriaus kaip įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti. Pagrindas taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę gali atsirasti pažeidus tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytas, tiek fiduciarines pareigas įmonei, taip pat ir aptartais aspektais kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas.
Nagrinėjamoje byloje neteisėti kasatoriaus, kaip įmonės vadovo, veiksmai nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-916/2015">3K-3-220-916/2015</a>, nurodant, kad paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui sandoris buvo sudarytas iš esmės vien kasatoriaus interesais, siekiant asmeninės naudos sau, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas.
Kita svarbi sąlyga įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti yra jo neteisėtais veiksmais padaryta žala, t. y. būtina nustatyti vadovo veiksmais padarytos žalos faktą ir dydį (CK 6.249 straipsnis). Būtent šioms aplinkybėms nustatyti kasacinis teismas 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjAtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-220-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-220-916/2015">3K-3-220-916/2015</a>, šią bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodydamas, kad byloje turi būti ištirta, ar trečiasis asmuo, kuriam iš įmonės lėšų buvo paskolinta ginčijama suma, galės įvykdyti savo prievoles.
Žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, atstovaujamas tuometinio įmonės vadovo, atsakovo, 2008 m. sausio 30 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Hanza lizingas“, pagal kurias įmonė, įvykdžiusi išperkamosios nuomos sąlygas, turėjo įgyti savo nuosavybėn lizingo bendrovei parduotą turtą. Šių sutarčių pagrindu ieškovė gavo 1 298 772,24 Lt (376 150,44 Eur). Tuo metu tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo buvo vieninteliai įmonės akcininkai. 2008 m. vasario 1 d. akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas dėl paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui. Taigi nepaisydamas pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų (nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis buvo patvirtintos ir išperkamosios nuomos sąlygos, pagal kurias ieškovė turėjo sumokėti UAB „Hanza lizingas“ turto kainą), tuometinis ieškovės vadovas, atsakovas, 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) paskolino trečiajam asmeniui. Pažymėtina, kad įmonė yra atskiras juridinis asmuo, turintis savo turtą, skolas ir įsipareigojimus. Įmonės vadovas, nors ir yra įmonės akcininkas, su savo vadovaujama įmone yra saistomas pasitikėjimo santykiais ir turi veikti įmonės, o ne atskirų jos akcininkų naudai, turi siekti užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas įmonei, kuriai vadovavo, paskolindamas trečiajam asmeniui įmonės lėšas, įgytas pagal kitas sutartis, pagal kurias įmonė už perskolintą pinigų sumą buvo prisiėmusi tam tikrus įsipareigojimus. Būtent ši neteisėtais vadovo veiksmais įmonės prarasta lėšų dalis ir yra pirminis faktinis žalos dydis, kuris gali būti mažinamas atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių ir kokia apimtimi trečiasis asmuo nevykdo savo įsipareigojimų įmonei ir negrąžina iš jos pasiskolintų lėšų. Šias aplinkybes kasacinis teismas buvo įpareigojęs ištirti apeliacinės instancijos teismą, bylą grąžindamas nagrinėti iš naujo.
Kasatorius byloje teigė, kad trečiasis asmuo, asmeniškai laidavęs už įmonę, ieškovę, jai sudarant pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Hanza lizingas“, paskolos iš įmonės gavimo metu buvo mokus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, žinodamas, kad trečiasis asmuo laiduoja savo turtu už didelės vertės įmonės sandorį, turėjo būti ypač atsargus, įvertindamas tai, ar pagrįsta tikėtis, jog trečiasis asmuo galės įvykdyti ne tik įsipareigojimus įmonei, bet ir reikalui esant įsipareigojimus už įmonę pagal kitas pirmiau aptartas sutartis. Tai, kad priimdamas sprendimą suteikti trečiajam asmeniui iš įmonės lėšų paskolą, kasatorius pardavė 50 proc. savo valdytų įmonės akcijų ir taip pasitraukė iš įmonės valdymo ir veiklos, nereiškia, kad jis galėjo nevertinti sandorių teigiamų (neigiamų) perspektyvų ne tik tuo metu, kai buvo suteikiama paskola, bet ir ateityje. Byloje nustatyta, kad paskola iš įmonės lėšų trečiajam asmeniui buvo suteikta siekiant patenkinti atsakovo, kaip įmonės akcininko, interesus, nepaisant įmonės interesų, nors tuo metu atsakovas ėjo įmonės vadovo pareigas ir negalėjo veikti pažeisdamas jos interesus. Taigi nors pats sandorio sudarymas interesų konflikto situacijoje savaime nepatvirtina žalos įmonei padarymo, tačiau atsižvelgiant į šio sandorio sudarymo aplinkybes konstatuotina, kad sudarytas sandoris ne tik buvo ieškovei nuostolingas, bet ir buvo sudarytas atsakovui pažeidžiant bendrovės vadovo fiduciarines (lojalumo, sąžiningumo, protingumo, įpareigojimo vengti situacijos, kai asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir kt.) pareigas bei akivaizdžiai peržengiant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, ištyrė trečiojo asmens galimybes įvykdyti įsipareigojimus ir grąžinti įmonei lėšas, kurias jis pasiskolino prievolei atsakovui įvykdyti. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo neturi nei darbo, nei nekilnojamojo turto, o jo turimos įmonės nepaneigia fakto apie jo sunkią finansinę padėtį, be to, jis pats vengia vykdyti įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Epizodiniai trečiojo asmens atliekami mažų sumų mokėjimai, kuriuos nurodo kasatorius, nesudaro pagrindo neabejotinai tikėtis, kad įmonei gali būti grąžinta visa paskolos suma. Tai, kad paskolos sutartis nėra nuginčyta ir tebegalioja, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas, pažeisdamas fiduciarines pareigas ir veikdamas tik savo, bet ne tuo metu vadovaujamos įmonės interesais, nepadarė įmonei žalos. Kaip nurodyta pirmiau, žala atsirado dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, itin neatsargaus, rizikingo veiksmo suteikiant paskolą ir taip finansinių įsipareigojimų turinčiam trečiajam asmeniui, kad būtų patenkinti tik jo asmeniniai interesai.
Tai, kad ieškovė pasirinko reikalauti iš atsakovo, kaip tuometinio įmonės vadovo, atlyginti žalą, o ne toliau tęsė civilinį procesą byloje dėl skolos išieškojimo iš trečiojo asmens, yra ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas, todėl teismas, kaip nurodyta pirmiau, vertina, ar šis ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir galimas tenkinti. Pažymėtina, kad ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas neturėtų būti vertinamas kaip jos prisidėjimas prie prievolės neįvykdymo, dėl ko galėtų būti sumažinta atsakovo atsakomybė CK 6.259 straipsnio kontekste.
Priežastinis ryšys tarp atsakovo, kasatoriaus, neteisėtų veiksmų ir jo tuo metu vadovaujamai įmonei padarytos žalos yra akivaizdus. Kasatoriaus argumentai, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas, sudarydamas sandorius, veikė tyčia ir siekė sukelti kreditoriams neigiamus padarinius, yra nepagrįsti. Kaip pažymėta pirmiau, atsakovas, suteikdamas trečiajam asmeniui paskolą iš įmonės lėšų savo valdomoms akcijoms išpirkti, veikė išimtinai savo asmeniniais interesais, nevertino šių sandorių įvykdymo perspektyvų ir jų įtakos jo tuo metu vadovaujamos įmonės veiklai. Ši kolegijos išvada nereiškia, kad atsakovo neteisėti veiksmai lėmė ir įmonės nemokumą, tačiau ištyrus šioje byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad jie yra tiesioginė įmonei padarytos žalos priežastis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškovei padarytos žalos dydį, neatsižvelgė į tai, kad 192 966 Lt (55 886,8 Eur) atsakovas, pardavęs akcijas, sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl tokia ieškovės žalos dalis yra pas šį asmenį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, yra ne atsakovo akcijų pardavimas, o paskolos iš įmonės lėšų suteikimas trečiajam asmeniui. Tokiu būdu Valstybinė mokesčių inspekcija turėjo pagrindą apskaičiuoti ir gauti gyventojų pajamų mokestį nuo atsakovo gautų pajamų pardavus jo valdytas įmonės akcijas, o tai, kad atsakovas dėl sumokėto mokesčio gavo mažesnę naudą, nei padaryta ieškovei žala, nėra pagrindas mažinti žalos dydį nagrinėjamoje byloje dėl tuo momentu privalomos mokestinės prievolės įvykdymo.
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę, apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas patyrė 14,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Š. Š. (a. k. duomenys neskelbtini) 14,54 Eur (keturiolika Eur 54 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
