Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių mokėjimą už advokato teikiamas teisines paslaugas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-28-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02867-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.20

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovui J. B. dėl honoraro už suteiktas paslaugas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių mokėjimą už advokato teikiamas teisines paslaugas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 238 912,63 Lt (69 193,88 Eur) mokestį pagal teisinės pagalbos sutartį, 9620 Lt (2786,14 Eur) žalos, patirtos reiškiant ieškinį teisme atlyginimo, 9771,27 Lt (2829,96 Eur) palūkanų ir įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad jis 2009 m. rugsėjo 2 d. su atsakovu sudarė teisinių paslaugų sutartį, kuria įsipareigojo parengti dokumentus padedant atsakovui paveldėti tetos nekilnojamąjį turtą Didžiojoje Britanijoje, o atsakovas įsipareigojo mokėti už suteiktas paslaugas honorarą – 25 proc. nuo visos žinomo turto vertės. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 2 d. dėl ieškovo pastangų ir darbo gavo administravimo liudijimą ir taip paveldėjo nekilnojamąjį turtą, o 2010 m. lapkričio 30 d. fiziškai perėmė šio turto valdymą, taip pat jis paveldėjo pinigus, tačiau sutartyje nustatyta tvarka su ieškovu neatsiskaitė. Nors apie paveldėtas lėšas sudarant teisinių paslaugų sutartį nebuvo žinoma, tačiau, remiantis sutartimi, ieškovui priklausančio honoraro dydį sudaro 25 proc. viso paveldėto, o ne tik nekilnojamojo, turto vertės. Atsakovas ieškovui pervedė dalį honoraro – 20 000 Lt (5792,40 Eur), taip pripažindamas esamą prievolę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 5547 Lt (1606,52 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 5884,46 Lt (1704,26 Eur) valstybei.

Teismas nurodė, kad iki šiol nekilnojamasis turtas nėra paveldėtas ir atsakovas neturi nuosavybės teisės į jį, dėl šio turto Didžiosios Britanijos institucijose vyksta teisminiai ginčai. Teismas pažymėjo, kad pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. teisinių paslaugų sutartį ieškovas įsipareigojo ne tik dėti pastangas teikti tinkamos kokybės paslaugas, bet ir tinkamai parengti bei pateikti visus būtinus dokumentus ir užtikrinti realų kliento siektą rezultatą. Vertindamas sutarties dėl teisinės pagalbos turinį, teismas sprendė, kad atsakovas siekė gauti tokias paslaugas, kurių rezultatas būtų ginčo turto paveldėjimas. Kadangi ieškovas apie kilusį ginčą dėl paveldimo nekilnojamojo turto buvo informuotas dar iki sutarties sudarymo, tai teismas padarė išvadą, kad jis turėjo suprasti, jog pavedimo turinio esmė yra šio ginčo išsprendimas, o ne tik konsultavimas dėl reikiamų paraiškų pildymo. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovui išduotas administravimo liudijimas suteikia teisę administruoti atsakovo velionės tetos turtą, bet nėra nuosavybę patvirtinantis dokumentas, nes jis nesuteikia disponavimo turtu teisių – atsakovas negali turto parduoti. Šiuo metu nuosavybės teisės į ginčo turtą yra registruotos savininkų M. K. (velionė atsakovo teta) ir J. V. vardu. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad ieškovas neįvykdė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nepasiekė galutinio tikslo, t. y. atsakovas neįgijo nuosavybės teisės be suvaržymų į paveldimą nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovas neturi teisės į teisinių paslaugų sutartyje nurodytą honorarą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą; priteisė iš ieškovo atsakovui 832,52 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir valstybei 1496,18 Eur žyminio mokesčio.

Kolegija, remdamasi CK 6.193 straipsniu, 6.716 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties 1 punkto nuostatas, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pagal šią sutartį privalėjo išspręsti ginčą dėl Y. P. pareikštų pretenzijų į atsakovo paveldėtiną turtą. Kolegijos vertinimu, sutarties nuostatos leidžia daryti išvadą, kad ieškovo įsipareigojimai pagal sutartį apėmė konsultacijų teikimą ir dokumentų rengimą, pateikimą bei atsakovo atstovavimą paveldėjimo procese. Sutartyje nėra suderinta šalių valia ir nėra ieškovo įsipareigojimo dėl ginčo, kilusio tarp atsakovo ir Y. P., išsprendimo, atstovavimo atsakovui Didžiosios Britanijos teisminėse institucijose. Aplinkybė, kad ieškovui buvo žinoma situacija dėl Y. P. pretenzijų į atsakovo tetos M. K. turtą, nereiškia ieškovo įsipareigojimo šį ginčą išspręsti. Kolegija pažymėjo, kad vienašališkas Y. P. pranešimas (angl. unilateral notice) įregistruotas 2010 m. rugpjūčio 31 d., t. y. šalims jau sudarius teisinių paslaugų sutartį, todėl ir dėl šios priežasties sutartyje negalėjo būti ieškovui nustatyti įsipareigojimai dėl šio ginčo išsprendimo. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovas paveldėjo tetos M. K. nekilnojamąjį turtą. Dėl šių priežasčių kolegija laikė nepagrįstais pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentus, kad, esant įregistruotam Y. P. vienašališkam įspėjimui, sutartyje nustatytas tikslas nebuvo pasiektas. Kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas, sudarydamas sutartį su ieškovu, siekė pagrindinio tikslo – paveldėti nekilnojamąjį turtą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo pareigos išspręsti atsakovo ir Y. P. ginčą ir kad šis sutarties tikslas nebuvo pasiektas. Aplinkybė, kad nekilnojamajam turtui iki šiol yra neišregistruotas vienašalis pranešimas, kuris nedraudžia turto parduoti, tačiau suvaržo jo pirkimą, kolegijos vertinimu, nepaneigia fakto, kad atsakovas paveldėjo tetos turtą.

Kolegija, spręsdama dėl ieškovui priklausančios teisės į honorarą ir honoraro dydžio, taikydama sisteminį, lingvistinį ir loginį šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties nuostatų aiškinimo metodą, padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl ieškovo konsultacijų ir dokumentų paruošimo siekiant atsakovui paveldėti tetos konkretų nekilnojamąjį turtą Didžiojoje Britanijoje. Honoraro sumokėjimas siejamas su momentu, kai atsakovas paveldi tetos nekilnojamąjį turtą, o honoraro dydis priklauso nuo paveldėto nekilnojamojo turto vertės. Ieškovas, kolegijos vertinimu, nepagrįstai plečiamai aiškina sutarties 3 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad šalys susitarė dėl honoraro dydžio nuo viso pavedėto turto, taip pat ir lėšų, vertės.

Kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovas, sumokėdamas ieškovui dalį honoraro, šiais savo veiksmais pripažino ieškovo prievolės dalinį įvykdymą. Byloje nustatyta, kad sutartyje aptartas rezultatas buvo pasiektas – atsakovas paveldėjo tetos nekilnojamąjį turtą, tačiau, sprendžiant dėl ieškovui priklausančio honoraro dydžio, kolegijos vertinimu, svarbu atsižvelgti į tai, kokiu būdu šis rezultatas buvo pasiektas ir ar tai padaryta vien ieškovo darbu ir pastangomis. Įvertinusi šalių sudarytos sutarties ypatumą, kolegija sprendė, kad atsakovas sudarydamas sutartį turėjo pagrįstą lūkestį, kad ieškovas, vykdydamas sutartį, veiks savarankiškai ir, susitarus dėl didelio atlygio, atsakovui papildomai nereikės rūpintis paveldėjimo reikalais. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neturėjo pakankamai teisinių žinių ir galimybių tinkamai vykdyti sutartyje nustatytus įsipareigojimus, paslaugos buvo teikiamos ne visiškai efektyviai, nes atsakovui teko kelis kartus pačiam vykti į Didžiąją Britaniją, taip pat konsultuotis su ten gyvenančiu D. F., todėl sprendė, kad negalima daryti išvados, jog paveldėjimo rezultatas buvo pasiektas išimtinai tik dėl ieškovo veiksmų. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, rodo dalies sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymą.

Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad jis neprivalėjo išspręsti tarp atsakovo ir Y. P. kilusio ginčo, tačiau taip pat sutiko ir su atsakovo argumentais, kad jis sudarydamas su ieškovu sutartį tikėjosi, jog, paveldėjęs tetos nekilnojamąjį turtą, turės galimybę juo disponuoti. Pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį, prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Atsakovas nebuvo informuotas, kokių teisinių veiksmų ar priemonių gali imtis Y. P., siekdamas užtikrinti savo interesus, kaip užtikrinimo priemonės gali lemti atsakovo galimybę netrukdomai disponuoti paveldėtu turtu, tačiau sudarant sutartį tokios aplinkybės atsakovui nebuvo atskleistos. Ginčo sutarties kontekste ieškovas ir atsakovas pripažintini nelygiavertėmis šalimis, kadangi ieškovas yra teisininkas profesionalas, o atsakovas – specialiųjų teisinių žinių neturintis asmuo, todėl jis privalėjo būti informuotas, jog net ir paveldėjus turtą gali likti tam tikrų disponavimo turtu apribojimų. Ši informacija atsakovui nebuvo atskleista, todėl turi reikšmės atsakovo apsisprendimui susitariant dėl honoraro dydžio.

Kolegija, remdamasi CK 1.5 straipsnio 2 dalimi, Advokatūros įstatymo 49, 50 straipsniais, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendė, kad sutartyje nustatyto dydžio atlyginimas – 25 proc. nuo atsakovo paveldėto nekilnojamojo turto vertės – neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Kolegija konstatavo, kad atsakovo ieškovui sumokėta 20 000 Lt (5792,40 Eur) honoraro dalis atitinka abiejų šalių atliktus veiksmus sutarties rezultatui pasiekti, šalių interesus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl likusios honoraro dalies priteisimo.

Ieškovui neįrodžius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai), kolegija netenkino ieškovo reikalavimo dėl 9620 Lt (2786,14 Eur) žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, atmetus ieškovo reikalavimus dėl užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas priteisimo ir žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinių reikalavimų dėl palūkanų už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio dalį dėl 25 proc. dydžio nuo atsakovo paveldėto nekilnojamojo turto vertės atlyginimo priteisimo arba perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsirado sąlyginio sandorio sąlyga, t. y. atsakovas paveldėjo nekilnojamąjį turtą, pažeisdamas pacta sunt servanda principą ir Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalį, be teisinio pagrindo, ex officio pakeitė teisėtai sudarytos, galiojančios, nenuginčytos sutarties sąlygas. Taip teismas ne tik peržengė jam įstatymo suteiktas teises, byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), bet ir paneigė sutarčių laisvės principą ir vienašališkai pakeitė šalių sudarytos sutarties 3.2 punkte nustatytą sąlygą užmokestį advokatui mokėti vadovaujantis procentine išraiška nuo atsakovo gautos turtinės naudos, t. y. nuo pasiekto sutartimi sulygto pavedimo rezultato, nepagrįstai nustatydamas atlyginimą konkrečia, atsakovo vienašališkai nustatyta fiksuota pinigine išraiška. Teismas iš esmės paneigė galimybę advokatui ir klientui vadovautis Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise susitarti dėl procentinio atlyginimo priklausomai nuo bylos baigties. Taikydamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalies nuostatas prievolę mokėti atlyginimą teismas turėjo iš esmės susieti su sutartimi sulygto pavedimo rezultatu, o ne su kitomis aplinkybėmis, nes pasiekus sutartą rezultatą (konstatavus faktą) advokatas besąlygiškai įgyja teisę į sutartą sėkmės mokestį, o rezultato nepasiekus, advokato teisė į honorarą neatsiranda. Nagrinėjamu atveju teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo kištis į teisėtai sudarytą pacta de quota litis. Didesnio negu įprasta advokato atlyginimo nustatymas šiuo atveju, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų sudėtingumą, buvo teisingas ir pateisinamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies prasme. Tarptautinis pavedimo pobūdis, poreikis ieškovui persiorientuoti ir įsigilinti į kardinaliai kitokią ir specifiškumu pasižyminčią bendrosios teisės sistemą suponuoja ypatingą bylos sudėtingumą ir poreikį advokatui papildomai kelti kvalifikaciją, gilintis į Didžiosios Britanijos paveldėjimo teisės instituto niuansus ir specializuotis šiais teisės klausimais. Abi sutarties šalys suprato pavedimo unikalumą ir sudėtingumą, todėl laisva ir suderinta valia sutiko su 25 proc. dydžio atlyginimu nuo pasiekto rezultato, t. y. nuo paveldėto turto vertės. Toks susitarimas leido nepasiturinčiam, Didžiosios Britanijos advokatų samdyti neišgalinčiam atsakovui įgyvendinti savo teisę į teisinę pagalbą.

Teismas, netinkamai taikydamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), nepagrįstai panaikino advokato teisę susitarti dėl sėkmės mokesčio. Teismas CK 1.5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus privalėjo taikyti atsižvelgdamas į visą sutarties ir jos 3.2 punkto sudarymo, vykdymo ir rezultato kontekstą, vertinti ne tik ieškovo, kaip advokato pareigas, bet ir atsakovo elgesį iki sutarties sudarymo ir po pavedimo sutartimi pasiekto rezultato, jo gautą turtinę naudą. Netgi tuo atveju, jei būtų konstatuota būtinybė taikyti CK 1.5 straipsnį, sulygto sėkmės mokesčio mažinimas turėjo būti protingas ir proporcingas, adekvatus atsakovo įsipareigojimui ir ieškovo lūkesčiui, o ne kardinaliai paneigiantis šalių susitarimą, mažinantis atlygį dešimt kartų.

Teismas, neatsižvelgdamas į CK 6.198 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, neteisingai nustatė ieškovo honoraro skaičiavimo principą, pasirinktą „tvirtos sumos“ principą taikė nepagrįstai neįvertinęs ieškovo darbo laiko sąnaudų, bylos sudėtingumo, aplinkybės, jog per trejus veiklos metus ieškovas neėmė jokio atlygio, taip pat atsakovo gautos naudos dydžio ir kitų reikšmingų aplinkybių. Taip pažeidžiama ieškovo, kaip advokato, teisė gauti teisingą, dirbtų valandų skaičių atitinkantį honorarą.

Teismas, nustatydamas atlyginimo ieškovui dydį pagal vienašališką subjektyvią atsakovo valią, pažeidė civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) ir Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus advokato veiklos laisvės bei nepriklausomumo principus.

Advokato veiklos apimtis greta teisinės veiklos rezultato sudaro įrodinėjimo dalyką šios kategorijos bylose. Todėl teismas, spręsdamas dėl ieškovo sąlyginio atlyginimo dydžio Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2, 3 dalių prasme ir taikydamas protingumo kriterijų, turėjo įvertinti ieškovo atliktų darbų apimtį, tačiau nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos medžiagos ieškovo teiktą atliktų darbų sąrašą – įrodymą, tiesiogiai susijusį su šios bylos įrodinėjimo dalyku (ieškovo veikla pagal šalių sudarytą sutartį). Neįvertinęs ieškovo suteiktų paslaugų apimties, teismas negalėjo spręsti dėl sąlyginio atlyginimo dydžio pagrįstumo, advokato darbo ir jo užmokesčio adekvatumo principo teisingo taikymo. Teismas visiškai nepagrįstai analizavo su įrodinėjimo dalyku šioje byloje tiesiogiai nesusijusią atsakovo veiklą, kai šis konsultavosi su D. F.. Neteisingai nustatęs įrodinėjimo dalyką teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 1 punkto, 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ginčo atveju ieškovas negalėjo susitarti dėl sėkmės mokesčio ir sudaryti pactum de quota litis, nes, remiantis Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, dėl sėkmės mokesčio galima susitarti tik civilinėse arba baudžiamosiose bylose, kai jose pareiškiamas ieškinys ir jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams. Nagrinėjamu atveju nei civilinės, nei baudžiamosios bylos, kurioje pareiškiamas ieškinys, nebuvo. Atsakovui, kaip įpėdiniui, turinčiam paveldėjimo teisę, buvo teikiamos su nekilnojamojo turto paveldėjimo procedūromis susijusios paslaugos, todėl toks šalių susitarimas prieštarauja advokatų veiklos principams (Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 punktas, 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos advokatų etikos kodekso, patvirtinto teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 1.2.1, 6.6 punktai). Be to, Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra viešosios teisės norma, todėl negali būti aiškinama plečiamai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teikė paslaugas ir vykdė profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje – Didžiojoje Britanijoje, atsakovui taikytinos ir Europos Sąjungos advokatų profesinės etikos kodekso nuostatos, įskaitant ir draudimą sudaryti pactum de quota litis, t. y. susitarti su klientu dėl sėkmės mokesčio.

Tarp šalių buvo sudaryta ankstesnė 2008 m. sausio 24 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 7, kurios pagrindu ieškovas konsultavo atsakovą, rašė atsikirtimus į Y. P. ir jo advokatų rengiamus raštus bei ieškojo atsakovui Didžiosios Britanijos advokatų, kurie padėtų išspręsti ginčą su Y. P. ir paveldėti nekilnojamąjį turtą. Taigi ieškovas sudarydamas 2009 m. rugsėjo 2 d. sutartį dėl teisinės pagalbos puikiai suvokė ir suprato, kad pavedimo apimtis yra ne tik nekilnojamojo turto paveldėjimas, bet ir ginčo su Y. P. išsprendimas, nors šis ginčas nėra išspręstas iki šios dienos. Neišspręstas ginčas su Y. P. nulemia tai, kad sutartyje sutartas rezultatas ginčo atveju nėra pasiektas, todėl ieškovui nepriklauso sutartyje nustatytas atlygis. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, tačiau tai leidžia pakeisti šios nutarties motyvus.

Teismas, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi ir CK 1.5 straipsniu, turėjo teisę sumažinti ieškovui priteistino honoraro dydį, todėl kasacinio skundo argumentai dėl esminių pacta sunt servanda (CK 6.189 straipsnis) principo ir Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalies pažeidimo yra nepagrįsti. Teismas taip pat nepažeidė Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 punkto, tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką šioje byloje, analizavo ieškovo atliktų darbų apimtį ir nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl mokėjimo už advokato suteiktas teisines paslaugas

Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas, tvarką, teikiamas paslaugas ir mokėjimą už šias paslaugas reglamentuoja Advokatūros įstatymas. Nagrinėjamoje byloje aptariamos advokato teikiamos teisinės paslaugos 2009 m. rugsėjo 2 d. teisinių paslaugų sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Advokatūros įstatyme, taip pat ir šiuo metu galiojančio įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 18 d.) 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos vienodai – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba ir atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus atvejus, kai advokatai įgyvendina teisę teikti teisines paslaugas nemokamai. Advokatūros įstatymo 48 straipsnyje nustatyta, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Mokėjimą už advokato teikiamas teisines paslaugas reglamentuoja minėto įstatymo 50 straipsnis – advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį (1 dalis); civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams (2 dalis); nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant minėtas teisės normas, išaiškinta, kad paprastai asmenys teisinės pagalbos kreipiasi iškilus bylinėjimosi būtinumui, kad būtų apgintos jų pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymais saugomi interesai. Šis būtinumas neretai būna nulemtas ekstremalios situacijos. Tokiais atvejais besikreipiančiam teisinės pagalbos asmeniui yra svarbu apginti pažeistas teises, tačiau ne visi asmenys turi galimybę susimokėti už advokato paslaugas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema yra finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, tačiau šis finansavimas dažnai yra nepakankamas, todėl, siekiant užtikrinti efektyvų teisminės gynybos prieinamumą, reikalingi alternatyvūs teisinės pagalbos teikimo mechanizmai. Vienu iš tokių alternatyvių mechanizmų teisės doktrinoje pripažįstami sąlyginiai susitarimai dėl advokato honoraro, priklausančio nuo bylos baigties, nustatymo teikiant teisinę pagalbą – pacta de quota litis. Tokie susitarimai sudaro galimybę asmenims gauti teisinę pagalbą įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, kita vertus, advokatams leidžia už teisinę pagalbą gauti atitinkamo dydžio atlygį atsižvelgiant į bylos rezultatą ir, galiausiai, sudarius tokį susitarimą valstybei nereikia rūpintis teisinės pagalbos užtikrinimu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad atstovui, veikiančiam atstovaujamojo interesais, yra taikomos ne tik tam tikros pareigos, bet ir papildomi lojalumo, interesų konflikto vengimo ir kiti etiško elgesio standartai. Tarp advokato ir kliento susiklosto fiduciariniai atstovo ir atstovaujamojo santykiai, grįsti pasitikėjimu. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams taikomi didesni elgesio standartai. Tai reiškia, kad advokato veiklai taikomi ne tik bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, tiek ir profesinės etikos taisyklėse. Advokato ir kliento fiduciariniai santykiai nulemia tai, kad advokato honoraras yra profesinės etikos klausimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje advokatas J. L. v. A. V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-642/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-642/2013">3K-3-642/2013</a>).

Minėtas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas honoraro nustatymo būdas dar yra vadinamas sėkmės mokesčiu. Išskyrus tai, kad pirmiau nurodytoje Advokatūros įstatymo nuostatoje įtvirtinta taisyklė, jog šie susitarimai negali prieštarauti advokatų veiklos principams, jokių kitų nuostatų, skirtų tokiems susitarimams reglamentuoti, Lietuvos teisės aktai nenustato. Lietuvos advokatų etikos kodekso 6.6 punkte nurodyta, kad advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai; kodekso 7.1 punkte skelbiama, kad advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydžio nustatymo, mokėjimo ir apskaitos tvarką nustato Advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad susitarimas dėl sėkmės mokesčio yra sutarties laisvės principo įgyvendinimas, tačiau, kita vertus, sėkmės mokestis neturėtų būti neprotingai didelis. Advokato užmokestis už paslaugas turi būti protingas, kitaip tariant, atitikti protingumo standartą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje advokatas J. L. v. A. V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-642/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-642/2013">3K-3-642/2013</a>). Toks reguliavimas išplaukia iš pirmiau nurodytos įstatymo nuostatos, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo, 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje advokatas A. D. v. B. Š., bylos Nr. 3K-7-149-706/2015, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. sausio 15 d. prejudiciniame sprendime Šiba (C-537/13) nurodytus išaiškinimus, konstatavo, kad advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>; teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2012">3K-3-156/2012</a>).

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis 1 dalis). Šioje byloje teismų nustatyta, kad šalys 2009 m. rugpjūčio 2 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, kuria kasatorius įsipareigojo parengti atsakovui dokumentus, susijusius su tetos nekilnojamojo turto Didžiojoje Britanijoje paveldėjimu. Sutarties 3 straipsnio 2 dalimi susitarta, kad, atsakovui paveldėjus nekilnojamąjį turtą, kasatoriui priklauso 25 procentų honoraras nuo paveldėto turto vertės už jo teisinę veiklą pagal šią sutartį. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 2 d. gavo tetos turto administravimo liudijimą (angl. Grant of Administration), o 2010 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 2 d. fiziškai perėmė šio turto valdymą – jam buvo perduoti raktai nuo tetos namo. Atsakovas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Žemės registre yra registruotas kaip ginčo turto savininkas. Teismų taip pat nustatyta, kad sutarties rezultatas – nekilnojamojo turto paveldėjimas – buvo pasiektas ne vien dėl kasatoriaus pastangų (atsakovas dėl paveldėjimo procedūrų atlikimo ir paveldimam turtui taikytų apribojimų panaikinimo konsultavosi ne tik su jam atstovaujančiu kasatoriumi, bet ir su D. F., jis pats turėjo vykti į Didžiąją Britaniją). Aplinkybė, kad atsakovas minėtą sutartį sudarė siekdamas įgyvendinti paveldėjimo teisę, patvirtina, jog jis, sudarydamas sutartį, veikė siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Nors šalių sudaryta teisinių paslaugų sutartis nėra tipinė, tačiau, remiantis minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, tai nereiškia, kad ji neturėtų būti vertinama kaip vartojimo sutartis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis, reglamentuojančiomis mokėjimą už advokato suteiktas paslaugas, ir kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į minėtus teisinių paslaugų sutarčių ypatumus ir advokato veiklos principus, į tai, kad pacta de quota litis susitarimai pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą galimi tik civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams, kad šalių sudaryta sutartis turi vartojimo sutarties požymių, o sudaryta ji buvo dėl paveldėjimo procedūrų atlikimo, taip pat į teismų nustatytas aplinkybes dėl kasatoriaus suteiktų paslaugų kokybės (kasatorius pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus vykdė ne tokiu būdu ir apimtimi, kaip to reikalaujama iš profesionalo, sutarties rezultatas (nekilnojamojo turto paveldėjimas) buvo pasiektas ne tik dėl kasatoriaus veiksmų, atsakovui reikėjo pačiam aktyviai rūpintis paveldėjimo procedūromis), sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį ir CK 1.5 straipsnį, padarė pagrįstą išvadą, kad šalių sutartyje sutartas užmokestis (25 proc. nuo atsakovo paveldėto nekilnojamojo turto vertės, kas sudaro 193 425,50 Lt, arba 56 019,90 Eur) neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų ir kad atsakovo kasatoriui sumokėta 20 000 Lt (5792,40 Eur) honoraro dalis atitinka abiejų šalių atliktus veiksmus sutarties rezultatui pasiekti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo atliktas šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties sąlygų dėl užmokesčio advokatui vertinimas pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio nuostatas nereiškia sutarties sąlygų keitimo ar sutarties laisvės principo ribojimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, reiškia, kad, esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisės principus – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo vertybinius kriterijus. Nors advokato ir kliento susitarimas dėl nuo bylos rezultato priklausančio užmokesčio dydžio yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas kilus šalių ginčui negali būti vertinamas atsižvelgiant tiek į Advokatūros įstatyme nustatytus kriterijus, tiek į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje advokatas J. L. v. A. V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-642/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-642/2013">3K-3-642/2013</a>).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadų dėl bylos baigties teisinis pagrįstumas nenuginčytas. Nenustačius teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (ieškovo) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti 1042,44 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytos Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) 1,7 dydžio sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ji priteistina atsakovui iš kasatoriaus.

Kasacinis teismas turėjo 7,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. pažyma). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1042,44 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt du Eur 44 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 7,06 Eur (septynis Eur 6 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Donatas Šernas