Dėl materialiosios teisės normų, nustatančių sandorio, sudaryto dėl suklydimo, negaliojimo pagrindus (CK 1.90, 1.91 straipsniai), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-7-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02468-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. teisių perėmėjų A. K. ir G. K. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, nustatančių sandorio, sudaryto dėl suklydimo, negaliojimo pagrindus (CK 1.90, 1.91 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti 2011 m. kovo 14 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia, taikyti tarp šalių restituciją ir grąžinti sumokėtus 16 000 Lt (4633,92 Eur) į ieškovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią BAB banke „Snoras“.

Ieškovas 2010 metais buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartį, jos terminas baigėsi 2011 m. kovo mėnesį. Ieškovui 2011 m. kovo 14 d. nuvykus į banką pratęsti sutarties, atsakovo darbuotoja pasiūlė pasidėti pinigus banke, perkant obligacijas, paaiškino, kad obligacijos, kaip ir indėliai, yra apdraustos. Tą pačią dieną ieškovas pasirašė ginčo sutartį, taip pat Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (toliau – ir Aptarnavimo sutartis) ir Kliento patvirtinimus. Kaip vėliau paaiškėjo, ieškovas atsakovo buvo suklaidintas. Ieškovas į banką kreipėsi, turėdamas tikslą pratęsti indėlio sutartį ir saugiai padėti pinigus; kai ieškovas rinkosi pinigų perdavimo bankui formą, jam buvo paaiškinta, kad pasirašoma sutartis saugi, atitinka ieškovo turėtą indėlio sutartį ir pinigai pagal šią sutartį visiškai apdrausti.

Ieškovo teigimu, sudarant sutartį atsakovas nesuteikė išsamios informacijos, nesupažindino su investavimo rizika ir galimybe netekti investuojamų pinigų, nebuvo paaiškinta apie galimus neigiamus sutarties padarinius, todėl ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, suklydo.

Dėl šių aplinkybių laikytina, kad Obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir suklydus. Be to, atsakovas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies 5 punkto reikalavimus, nes banko darbuotoja nebandė išsiaiškinti apie ieškovo žinias investavimo srityje, finansinę padėtį, tikslus, neįvykdė prievolės aiškiai įspėti apie galimas rizikas ir nepalankius investavimo padarinius. Ieškovas neturi investavimo patirties, yra pensininkas, gyvenantis iš gaunamos pensijos, ir jo tikslas buvo kaip galima saugiau pasidėti pinigus banke ir juos gauti suėjus terminui.

Ieškovo nuomone, Aptarnavimo sutarties priede Nr.1-F nurodyta sąlyga, kad, klientui atsisakius suteikti informaciją apie save bankui, pastarasis neturi pareigos įvertinti teikiamų finansinių priemonių tinkamumo, prieštarauja FPRĮ 5 straipsniui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas bandė surinkti informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, tačiau ieškovas atsisakė tokią pateikti, o Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovas patvirtino, kad susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko ir buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir suprato jų padarinius, sutarčių sąlygos atitiko ieškovo valią. Nei Prospekte, nei Galutinėse sąlygose nepateikta informacijos apie obligacijų draustumą pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), todėl tai, kad jie ieškovui buvo neįteikti, savaime nelėmė ieškovo suklydimo dėl sandorio esmės.

Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį skolos (ne nuosavybės) vertybinis popierius, koks yra obligacija, nėra draudimo objektas. Be to, specialiojoje Aptarnavimo sutarties dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad ieškovas išreiškė valią gauti didesnę grąžą, nes banko darbuotojai nurodžius, kad už obligacijas mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius, išreiškė valią įsigyti obligacijas. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ.

Be ginčijamos sutarties, ieškovas vėliau sudarė dvi terminuotojo indėlio sutartis, taip diversifikuodamas savo riziką. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti, o tik yra blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ nuostatas.

Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad nei Obligacijų pasirašymo sutarties, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties ir su ja pateiktų dokumentų neskaitė, prieš atvykdamas į banką nieko nežinojo apie tai, ar indėliai ir (ar) obligacijos yra draudžiami, todėl draudimo galiojimas nebuvo ginčijamos sutarties esminė sąlyga. Ieškovas neįrodė, kad banko darbuotoja jį suklaidino, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų), nes aplinkybė, ar draudimo apsauga buvo ar ne, nelėmė sandorio sudarymo.

Teismo vertinimu, ieškovas, sudarydamas Obligacijų pasirašymo sutartį ir neįsigilindamas į galimas rizikas ir sutarties sąlygas, pats buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 22 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia 2011 m. kovo 14 d. ginčo šalių sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taikė restituciją ir grąžino 15 999,58 Lt (4633,80 Eur) į ieškovo Terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atidarytą sąskaitą.

Kolegija nurodė, kad bankui pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį kaip paslaugų teikėjui kyla pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Ta aplinkybė, kad ieškovas atsisakė suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, atleido atsakovą nuo pareigos įvertinti finansinių priemonių ir siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui, tačiau neturėjo įtakos atsakovo informavimo pareigai, nustatytai FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje.

Svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>).

Kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys nepatvirtino, kad atsakovas tinkamai vykdė nurodytą pareigą, juolab kad nei Obligacijų pasirašymo sutartyje, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, jog obligacijos nėra draudžiamos; priešingai – Aptarnavimo sutartyje įtvirtinta nuostata, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, buvo sudaryta prielaida manyti, kad jo išperkamos obligacijos yra apdraustos (CPK 185 straipsnis). Aprašas nelaikytinas tinkamu informavimo šaltiniu, nes jame ieškovas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog obligacijos nėra apdraustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu.

Kolegija sprendė, kad atsakovo ieškovui pateikta informacija apie obligacijoms būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami, todėl buvo pagrindas ginčo sutartį pripažinti negaliojančia dėl esminio ieškovo suklydimo pagal CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalis, vadovaujantis CPK 185 straipsniu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, nepagrįstai pripažino ginčo sutartį negaliojančia dėl ieškovo suklydimo, konstatuodamas, kad šis suklydo dėl sutarties esmės, nes pats ieškovas patvirtino, jog pasirašydamas ginčo sutartį ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį jų neskaitė. Taigi asmens, kuris neskaitė sudaromos ginčo sutarties sąlygų, valia negalėjo būti iškreipta ar jis laikomas suklaidintu dėl sudaromos sutarties esminių sąlygų.

Aplinkybė, kad ieškovas manė, jog obligacijos, kaip ir terminuotieji indėliai, yra apdraustos indėlių draudimu, nelaikytina esminiu suklydimu, t. y. sprendžiant dėl ieškovo esminio suklydimo nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar esmine sandorio sąlyga, apie kurią kalbama CK 1.90 straipsnio 4 dalyje, gali būti laikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl indėlių draudimo netaikymo banko skolos vertybiniams popieriams.

IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis (netaikomas indėlių draudimas), o ginčo šalys nagrinėjamoje byloje susitarimu negalėjo pakeisti šių imperatyviųjų teisės normų. Ieškovui pačiam neišsiaiškinus, kas yra indėlių draudimas, jo nurodoma sąlyga – indėlių draudimo netaikymas banko obligacijoms – jam ginčo sutarties su banku sudarymo metu nebuvo esminė, ji ieškovui reikšminga tapo tik iškėlus bankroto bylą bankui.

Apeliacinės instancijos teismas įstatymo nežinojimą prilygino ieškovo esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi pripažinti sutartį negaliojančia, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>).

FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte finansų makleriui nenustatyta pareigos konsultuoti klientą ir įspėti jį apie finansų priemonei taikomas ar netaikomas garantijas, nurodytas IĮIDĮ.

Ginčo sutarties 1.22 punkte nurodyta, kad ieškovas, pasirašydamas šią sutartį, patvirtino, jog visos sutartyje nurodytos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ieškovas su jomis sutiko, prieš pasirašydamas sutartį, buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei rizika, kylančia investuojant, ir suprato teisinius sutarties padarinius. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ginčo sutartį ir netaikydamas CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto principo, padarė neteisingą išvadą, kad banko ieškovui pateikta informacija apie obligacijų, kaip finansinės priemonės, esmę ir joms būdingą riziką (taip pat ir obligacijų neapdraudimą) buvo neaiški ir neišsami.

Pagal CK 6.64 straipsnio 3 dalį, jeigu kreditorius (ieškovas) pažeidžia prievolę susipažinti su sutarties turiniu, skolininkas (atsakovas) laikomas jos nepažeidusiu. Taigi šioje byloje negalima teigti, kad atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų ieškovui susipažinti su visomis sutarties sąlygomis. Dėl to atsakovui nekilo pareiga įrodinėti, jog jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir supažindino ieškovą su visais dokumentais, nurodytais sutartyse ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ginčo sutarčių nuostatas ir neteisingai įvertino banko veiksmus, todėl netinkamai taikė IĮIDĮ nuostatas, neatsižvelgė į tai, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata, nurodanti, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nėra klaidinanti; ieškovo įsigytos banko obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu, bet ieškovui taikomos IĮIDĮ nustatytos garantijos kaip investuotojui.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalimi, reglamentuojančia indėlių draudimo išimtis, neatsižvelgdamas į tai, kad IĮIDĮ nustatytos garantijos investuotojams (IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalyje) taikytinos ieškovui.

Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu draudėjas investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Kitais atvejais banko obligacijų savininkams indėlių draudimas netaikomas, tačiau yra taikomas investuotojų draudimas, pagal kurį nagrinėjamoje byloje ieškovo teisės galėjo būti ginamos (IĮIDĮ 2 straipsnio 11, 12 dalys, 3 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 1 dalis).

Ginčo sutarties galiojimui neturėjo įtakos neteisėti kasatoriaus veiksmai, todėl jis neturi pareigos atsakyti ieškovui pagal banko prievoles; kitu atveju kasatoriui sukuriama prievolė kaip ginčo sandoryje nedalyvavusiam asmeniui.

Sprendžiant dėl momento, nuo kurio taikytina restitucija, svarbu nustatyti ir įvertinti, ar nuginčijamas sandoris negalioja ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis) ar ex nunc (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutartis galiojo ir sukėlė teisinius padarinius šalims, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš banko palūkanų, todėl negalėjo būti pripažinta negaliojančia ab initio. Dėl to, nagrinėjamoje byloje nuginčijus sutartį, restituciją galima teisiškai taikyti tik nuo atitinkamo teismo sprendimo (nutarties), kuriuo (kuria) byla išnagrinėta iš esmės, įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis).

Sutartį pripažinus negaliojančia nuo teismo įsiteisėjimo momento ir ieškovo pagal sutartį sumokėtas lėšas bankui pripažinus ieškovo lėšomis banko sąskaitose, šie pinigai automatiškai netampa indėlių draudimo objektu.

Ieškovas pripažino neskaitęs ginčo sutarties ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties; be ginčo sutarties, jis vėliau sudarė dvi terminuotojo indėlio sutartis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, netyrė ieškovo paaiškinimų ir elgesio.

Kasatoriaus pareiga vykdant IĮIDĮ apskaičiuoti ir sumokėti išmokas indėlininkams ir investuotojams nėra sutartinė prievolė ir negali būti vertinama per draudimo santykių prizmę.

Kadangi draudimo santykius reglamentuojantis Draudimo įstatymas ir atitinkamos CK normos (CK 6.992 straipsnio 2 dalis) netaikomi IĮIDĮ reglamentuojantiems santykiams, teismų praktika dėl pareigos įrodinėjant apie draudimo įmonės kliento susipažinimą su standartinėmis sutarties sąlygomis turėtų būti vertinama kritiškai.

Suklydimas yra siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) ir priklauso būtent nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir jo valios, todėl bankas negalėjo būti įpareigotas įrodyti, kad ieškovas nesuklydo, nes suklydimą galėjo patvirtinti arba paneigti tik teigiantis, kad suklydo, asmuo. Dėl to nepagrįstai bankui buvo perkelta pareiga įrodyti, kad ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, nesuklydo.

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sudarytą ginčo sandorį CK 1.90 straipsnio aspektu, pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygų. Ieškovas, pasirašydamas sutartį, buvo įsitikinęs, kad pasirašė indėlių draudimo sutarčiai analogišką sandorį.

Teismas taip pat teisingai nustatė, kad ieškovo ir banko 2011 m. kovo 14 d. pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal turinį yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu paslaugų teikėjui kilo pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, teikimo terminais, galimais padariniais ir panašiai.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovo atsisakymas suteikti apie save informaciją neturėjo įtakos atsakovo pareigai tinkamai informuoti klientą apie sudaromą sandorį bei įsitikinti, kad jis aiškiai suvokė pasirašomos sutarties esmę. Ieškovui apie investicijų draudimą bendrais bruožais buvo žinoma tik iš visuotinai prieinamos informacijos, todėl teismas teisingai įvertino ieškovo neišprusimą investavimo srityje, tinkamai atsižvelgė į jo amžių ir išsilavinimą.

Nors kasaciniame skunde pateikiamas argumentas, kad ieškovas privalėjo įrodyti ieškinio dalyką, tačiau Obligacijų pasirašymo sutartis buvo standartinis atsakovo parengtas dokumentas, todėl atsakovas turėjo įrodyti aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis. Atsakovas, išskyrus 2011 m. kovo 14 d. Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) standartinę sąlygą, kuria išreikštas obligacijų savininko patvirtinimas, jog jis yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, nepateikė kitų, šią aplinkybę patvirtinančių, įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas netinkamai įvykdė pareigą informuoti kitą sutarties šalį apie sudaromos sutarties riziką ir galimus padarinius. Ieškovas nesuprato pasirašomų dokumentų, nesugebėjo su jais tinkamai susipažinti, pateikti pasirašyti dokumentai buvo parengti smulkiu tekstu, sudėtingais ir sunkiai suprantamais terminais, todėl ieškovas vadovavosi pagrindine informacija, kurią žodžiu suteikė banko darbuotojas.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-559/2013, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nutartyje nurodytais klausimais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamos civilinės bylos V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-559/2013, ratio decidendi sutampa, t. y. abiejose bylose ieškovai ginčija Obligacijų pasirašymo sutartis, keliamas klausimas dėl obligacijų draustumo ar nedraustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikti klausimai spręstini ir nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartimi sustabdytas šios civilinės bylos Nr. 3K-3-19/2014 (pakeistas Nr. 3K-3-7-687/2016) nagrinėjimas iki bus gautas ESTT sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 (pakeistas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>).

ESTT 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:

1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.

Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą šios civilinės bylos Nr. 3K-3-7-687/2016 nagrinėjimas buvo atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi.

Byloje paaiškėjus duomenims, kad ieškovas S. K. 2015 m. birželio 29 d. mirė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. sausio 11 d. nutartimi pakeitė ieškovą S. K. jo teisių perėmėjais A. K. ir G. K., nes jie 2015 m. rugsėjo 28 d. pareiškimu dėl palikimo priėmimo, pateiktu Pasvalio rajono 1-ojo notaro biuro notarei L. J., priėmė mirusio S. K. palikimą ir dėl jo turto yra 2015 m. spalio 2 d. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. spalio 28 d. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

Ieškovas ginčija obligacijų įsigijimo sutartį, nurodydamas, kad ji sudaryta jam suklydus. Teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>).

Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMy0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-23-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-23-248/2015">3K-3-23-248/2015</a>; kt.). CK 1.90 straipsnyje ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl suklydimo.

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Pagal šiuos kriterijus vertinama, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovo) suklydimo.

Dėl suklydimo sudarant ginčo obligacijų įsigijimo sutartį

Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.

FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje vertinant galimą ieškovo suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamą obligacijų įsigijimo sandorį, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorių sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus. Teismas sprendė, kad ieškovo parašas minėtoje sutarties dalyje patvirtina dokumentų įteikimą; ieškovas, nors ir neigė gavęs tokius dokumentus, šį faktą paneigiančių įrodymų nepateikė.

Ginčo obligacijų įsigijimo sutartyje ieškovas patvirtino susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Byloje nustatyta, kad ieškovas išreiškė susidomėjimą pirkti atsakovo obligacijas. Sudarant sutartis ieškovas atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo padariniai jam buvo išaiškinti. Neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovą, bankas galimai negalėjo suteikti informacijos pagal jo individualius poreikius. Byloje nustatyta, jog ieškovas nuo 2005 metų buvo atsakovo klientas ir turėjo 15 terminuotųjų indėlių sutarčių, didžiąją dalį jų kasmet pratęsdavo, o ginčo obligacijų sutartį pasirašė neskaitęs jos sąlygų, taigi neįsigilindamas į galimas rizikas ir ginčo sutarties sąlygas. Pripažintina, kad ieškovas pats buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir išsilavinimo, fizinės sveikatos.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovui turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio, joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės. Pirmiau minėta, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Teismas nustatė, kad ieškovas fakto, jog buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, nenuginčijo.

Šios aplinkybės sudaro galimybę teigti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti vartojant specifinius terminus, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.

Vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Pirmiau nurodyta, kad nuo tam tikrų rizikų, išskyrus emitento nemokumą, vertybiniai popieriai yra apdrausti pagal Investuotojų direktyvą įgyvendinantį IĮIDĮ. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčo obligacijų įsigijimo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo. Apeliacinės instancijos teismui netinkamai taikant materialiosios ir proceso teisės normas ginčo sandoris buvo nepagrįstai pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo, todėl šio teismo nutartis panaikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

2016 m. sausio 4 d. kasaciniame teisme gautas kasatoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dokumentas, įvardytas kaip prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų ir papildomi paaiškinimai, kuriuo pateikiami papildomi paaiškinimai ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį proceso šalis gali teismui pateikti prašymą dėl advokato išlaidų atlyginimo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Dėl to toks prašymas šioje byloje priimtinas.

Teisėjų kolegija kitą prašymo dalį, kuria trečiasis asmuo pateikia paaiškinimus ir nurodo papildomus argumentus dėl kasacinio skundo, vertina kaip kasacinio skundo papildymą. Pagal CPK 350 straipsnio 8 dalį, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima. Vadovaudamasi šia norma, teisėjų kolegija grąžina trečiajam asmeniui jo pateiktą dokumentą ir dėl jame nurodytų teiginių nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkinus trečiojo asmens kasacinį skundą, šiam asmeniui priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi. Trečiasis asmuo pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už kasacinio skundo parengimą jis sumokėjo advokatams 796,46 Eur pagal 2013 m. sausio 15 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (iki 2015 m. kovo 19 d. galiojusi redakcija) nurodyti rekomenduotini priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dydžiai, taip pat Rekomendacijų 11 punktas leidžia nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgdama į tai, kad trečiasis yra dalyvavęs ne vienoje analogiško pobūdžio ir buvo atstovaujamas tų pačių advokatų civilinėse bylose, kuriose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, taip pat į tai, kad šioje byloje reikštas reikalavimas nebuvo didelis, į bylą teisių perėmėjais įstojo kiti asmenys, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui iš ieškovo teisių perėmėjų priteistina po 200 Eur šioms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 13,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus trečiojo asmens kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo teisių perėmėjų po lygiai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. papildomą nutartį.

Priteisti trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) iš ieškovo S. K. teisių perėmėjo A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) iš ieškovo S. K. teisių perėmėjo G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo S. K. teisių perėmėjo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,86 Eur (šešis Eur 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš ieškovo S. K. teisių perėmėjo G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,86 Eur (šešis Eur 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Grąžinti kasatoriui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016 m. sausio 4 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis