Nr. DOK-3238
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00341-2020-8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
2022 m. birželio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),
susipažinusi su 2022 m. birželio 14 d. paduotu suinteresuoto asmens G. U. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-361-567/2022 peržiūrėjimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Margūnas“ kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB, atsakovė, bendrovė) „Litoplast“ bankrotą tyčiniu ir nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis. Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi nutarė pripažinti LUAB „Litoplast“ bankrotą tyčiniu; pripažinti G. U. atsakingu asmeniu dėl LUAB „Litoplast“ tyčinio bankroto. Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis palikta nepakeista.
Teismai pripažino BUAB „Litoplast“ bankrotą tyčiniu Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje (bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose (nuostolingų sandorių sudarymas ir nuostolingų veiksmų atlikimas), 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte (atsiskaitymo pirmenybės suteikimas pasirinktiems kreditoriams), 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte (bendrovės veiklos perkėlimas į susijusią įmonę) nustatytais pagrindais.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė BUAB „Litoplast“ nemoki tapo 2020 m. kovo 31 d., todėl suinteresuotas asmuo G. U., būdamas vadovu, turėjo imtis aktyvių veiksmų dėl bendrovės nemokumo bylos inicijavimo. Tačiau bankroto byla bendrovei iškelta pagal kreditorės UAB „Margūnas“ 2020 m. birželio 17 d. pareiškimą. Atsakovė jau 2020 m. kovo mėn. buvo nutraukusi savo pagrindinę veiklą. Neatsiskaitymas su ilgalaikiais kreditoriais, pagrindinės veiklos sustabdymas, ginčijimas skolos kreditorei UAB „Margūnas“ ir delsimas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą lėmė atsakovės veiklos nuostolingumą, turto sumažėjimą, todėl toks atsakovės turtinės padėtis bloginimas atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytą tyčinio bankroto sąlygą. Iki 2020 m. kovo 31 d. sudaryti nuostolingi sandoriai lėmė atsakovės nemokumo atsiradimą, o po nurodytos datos su UAB „Sileda“ sudarytas sandoris dar labiau pablogino įmonės turtinę padėtį. Didelės vertės atsakovės atsargų panaudojimą neaiškiais tikslais apeliacinės instancijos teismas vertino, kaip tuo metu jau nemokios bendrovės turtinės padėties iš esmės pabloginimą. Tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį. Atsakovė, būdama nemoki ir turėdama ilgalaikes pradelstas skolas pareiškėjai ir kitiems kreditoriams, vykdė atsiskaitymus kitiems kreditoriams, nurodydama su jais atsiskaityti savo skolininkams, tai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, kai atsiskaitoma pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. G. U. ir jo vadovaujama bendrovė perkėlė bendrovės veiklą į UAB „Plasteks“. Suinteresuotas asmuo G. U., būdamas vadovu, organizavo bendrovės veiklą ir priėmė bendrovės veiklai reikšmingus sprendimus, lėmusius bendrovės nemokumą, turtinės padėties po nemokumo pabloginimą, neatsiskaitymą su kreditoriais.
Kasatorius G. U. 2022 m. balandžio 5 d. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo; šį skundą 2022 m. balandžio 13 d. atrankos kolegijos nutartimi Nr. DOK-1900 atsisakyta priimti.
Suinteresuotas asmuo dar kartą pateikė kasacinį skundą dėl minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties. Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktu – nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Atrankos kolegija pažymi, jog kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – būtina įvardyto kasacijos pagrindo buvimą pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra pateikta išaiškinimo, ar pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo metu nustatant įmonės nemokumo momentą įmonės ginčijama skola ar skola, dėl kurios priteisimo teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, įskaičiuojama į bendrą įmonės įsipareigojimų masę ir tokiu atveju apie įmonės (ne)mokumo momentą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis. Teismai, nustatydami Bendrovės nemokumo momentą 2020 m. kovo 31 dienai netinkamai taikė JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, pažeidė CPK 18 straipsnį. 2021 m. kovo 31 d. įmonės kreditorius UAB „Margūnas“ neturėjo vykdytinos neginčijamos reikalavimo teisės sumokėti 925 909,99 Eur įsipareigojimų sumą, dėl ko ši suma negalėjo būti įskaityta į Bendrovės 2020 m. kovo 31 d. turimus įsipareigojimus. Esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad Bendrovė ginčijo kreditoriaus skolą, kuri Bendrovės buhalteriniais apskaitos duomenimis nustatinėjamo nemokumo momentu (2020 m. kovo 31 d.) sudarė esminę dalį visų kreditorių reikalavimų (1 595 494 Eur) tuo pagrindu, kad pagal susitarimą nebuvo suėjęs skolos apmokėjimo terminas, atitinkamai, Bendrovės ginčijama įsipareigojimų suma 925 909,99 Eur turėjo būti atimta iš įsipareigojimų, kurie pagal audito ataskaitos 2 lentelėje pateiktus duomenis 2020 m. kovo – spalio mėn. laikotarpiu kito nuo 1 595 494 Eur iki 1 313 589 Eur. Atitinkamai, atėmus 925 909,99 Eur ginčytą įsipareigojimų sumą, vertintinų Bendrovės įsipareigojimų suma 2020 m. kovo – spalio mėn. laikotarpiais lieka lygi nuo 669 584,01 Eur iki 387 679,01 Eur, nors turėto vien ilgalaikio turto vertė sudarė mažiausiai 1 299 200 Eur pagal nemokumo administratoriaus į bylą pateiktas vertinimo ataskaitas, t.y. pripažįstami įsipareigojimai nesudarė net pusės turimo vien ilgalaikio turto vertės iki pat Bendrovės bankroto iškėlimo momento.
2. Teismai, spręsdami dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais aiškinant Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) įtvirtintus bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijus. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies nuostatą sprendžiant dėl juridinio asmens tyčinio bankroto vertinamas yra bankroto aspektas, o pagal JANĮ – nemokumo aspektas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 12 dalies nuostatas, bankrotas laikomas tyčiniu tada, kai sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, įmonė privedama prie bankroto. Tuo tarpu pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį ir 70 straipsnio 1 dalį nuostatas, bankrotas laikomas tyčiniu tada, kai dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, kyla juridinio asmens nemokumas. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto tyčinio bankroto apibrėžimo aiškinimas plečiamai, pagal kasacinio teismo ankstesnį, aiškinant ĮBĮ pateiktą, išaiškinimą, neatitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tyčinio bankroto pagrindinės sąlygos, jog juridinio asmens nemokumas turi būti kilęs dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo ir/ar juridinio asmens vardu sudarytų sandorių.
3. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nenumato juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo nevykdymo kaip atskiro tyčinio bankroto požymio. JANĮ 6 straipsnio 2 punkte reglamentuota, jog juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: <...>; nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Taigi, nuo to momento, kai bendrovės vadovas sužino, kad bendrovė jau tapo nemokia, vadovas įgyja pareigą inicijuoti nemokumo procesą, bet ne kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo. Tai yra įstatymu nustatyta pareiga, tačiau nei jos, nei pareigos inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą savalaikis nevykdymas JANĮ nėra kvalifikuojami kaip tyčinio bankroto požymis. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą bendrovės vadovo pareigos kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo nevykdymas buvo įtvirtintas kaip tyčinio bankroto prezumpcija. Aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimas vertinamas tik kartu su šioje normoje įtvirtinta tyčinio bankroto sąlyga – kai nemokumas kilo dėl juridinio asmens vardu sudarytų sandorių. Kai nustatoma JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąlyga – juridinio asmens nemokumą lėmęs sąmoningai blogas juridinio asmens valdymas - nėra vertinama, ar kreditorių teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Bet kuriuo atveju, sistemiškai aiškinant JANĮ 6 straipsnio 2 punktą ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, nei juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą, nei kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo nevykdymas nepriskirtinas juridinio asmens valdymui JANĮ 70 straipsnio 1 dalies kontekste, kadangi jau nemokios įmonės vadovo delsimas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą negali dar kartą privesti nemokios įmonės prie nemokumo.
4. Teismai padarė materialinės teisės normos pažeidimą, JANĮ 6 straipsnio 2 punkte įvardintą juridinio asmens vadovo pareigą inicijuoti nemokumo procesą pakeisdami į įstatyme neįtvirtintą pareigą inicijuoti nemokumo bylą (nemokumo bylos iškėlimą), kas reiškia, kad teismų vertinimu, ne vėliau kaip 2020 m. kovo 31 d. kasatorius turėjo jau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo (pirmosios instancijos teismo nutarties 83 pastraipa), kai tokia pareiga įstatyme jam nėra įtvirtinta. Teismų suformuluotos išvados – ne vėliau kaip nemokumo dieną inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą - prieštarauja JANĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio nuostatoms, kur teigiama, kad nemokumo procesas juridinio asmens vadovo inicijuojamas pateikiant pranešimą kreditoriams, o ne kreipiantis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Teismai nenustatinėjo momento, kada Kasatorius sužinojo apie Bendrovės nemokumą.
5. Teismų nebuvo nustatyta tyčia Bendrovės vadovo veiksmuose sudarant nuostolingus sandorius ir (ar) vykdant nuostolingą produkcijos gamybą. Taigi, teismų buvo tik konstatuotas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygos egzistavimas, tačiau toks sąlygos egzistavimas, nesant JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, nelemia tyčinio juridinio asmens bankroto. Sandorio nuostolingumas paprastai pasireiškia per jo sudarymą rinkos ar ne rinkos kaina, kadangi tik sudarius sandorį ne rinkos kaina, jo sudarymo metu faktiškai yra įmanoma suvokti, kad toks sandoris yra ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas bendrovei. Teismai nutartyse konstatavo, kad sandorių nuostolingumas kaip tyčinio bankroto požymis pasireiškė iš esmės tuo, kad produkcija buvo gaminama nepagrįstai didele savikaina. Tačiau padarydami tokias išvadas, teismai nesiaiškino šių sandorių atitikimo rinkos vertei. Vadinasi, teismai nustatė egzistuojant JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą požymį, nevertindami ar ginčo atveju egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kadangi nevertino Kasatoriaus suvokimo, ar sandoriai (veiksmai) iš tiesų jų sudarymo metu buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, ką galima buvo įvertinti tik per sandorių neatitikimą rinkos kainai.
6. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, veiklos perkėlimo kaip tyčinio bankroto požymio esmė yra ta, kad veiklos perkėlimo veiksmais siekiama Bendrovėje esantį turtą ir reikalavimo teises perkelti būtent sau, siekiant išvengti atsakomybės prieš kreditorius, o ne kitiems asmenims ir tokiu perkėlimu susijusi įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė dvi sąlygas – UAB „Plasteks“ buvo perduotas pagrindinis Bendrovės turtas (PET ruošinių gamybos linijos) bei perėjo dirbti Bendrovės darbuotojai. Tačiau pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien tik šie požymiai nėra reikšmingi nustatant tyčinio bankroto požymį pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Šiuo atveju nors teismų ir buvo nustatyta, kad visi pagrindiniai Bendrovės pirkėjai yra ir UAB „Plasteks“ pirkėjai, tačiau nebuvo įrodyta, kad šie pirkėjai buvo perimti iš Bendrovės, perimant nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises. Šiuo atveju nebuvo įrodytas ir Kasatoriaus bei Bendrovės buvimas susijusiais asmenimis su UAB „Plasteks“.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiami jame nurodomi kasacinio skundo pagrindai dėl nurodytų teisės normų pažeidimo. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiama teismo nutartimi bei nepagrindžiama, kad bylą išnagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
