Civilinė byla Nr. 3K-3-102/2007
Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl pažeistų teisių atkūrimo.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2005 m. lapkričio 29 d. d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad jis Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu negalėjo tinkamai įgyvendinti teisės privatizuoti jo nuomojamą kambarį bendrabutyje (duomenys neskelbtini), nes bendrabučio pastatas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 926 „Dėl Radvilų rūmų perdavimo Lietuvos dailės muziejui” buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui kaip respublikinės reikšmės istorijos architektūros paminklas, o gyventojus buvo nuspręsta iškeldinti į kitas patalpas, tačiau Vilniaus miesto valdyba tuo laiku nepasirūpino. Ieškovo teigimu, jis buvo tinkamas privatizavimo subjektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, kita paskirta gyvenamoji patalpa būtų tinkamas privatizavimo objektas ir jis, jei būtų buvęs iškeldintas laiku, būtų turėjęs teisę kreiptis dėl patalpų privatizavimo ir tinkamai įgyvendinti savo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau dėl savivaldybės institucijų kaltės iškeldinamam ieškovui butas (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas tik 2005 metais, nuomos sutartis sudaryta 2005 m. birželio 13 d. Ieškovas, remdamasis Gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo, tačiau jam buvo pasiūlyta kreiptis į teismą. Ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, prašė teismo atkurti jo pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą leisti jam privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) už kainą, nustatytą iki 1998 m. liepos 1 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino ieškovui teisę privatizuoti jo nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), nustatant, kad nurodyto buto pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus (1990 m. sausio 10 d. orderį, Lietuvos dailės muziejaus 2006 m. vasario 11 d. raštą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus), nustatė, kad ieškovo nuomojamas kambarys buvo bendrabutyje ir galėjo būti privatizuotas, tačiau bendrabučio pastatas (duomenys neskelbtini) Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 926 „Dėl Radvilų rūmų perdavimo Lietuvos dailės muziejui” buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui, t. y. paimtas visuomenės reikmėms, todėl ieškovas dėl šios priežasties negalėjo privatizuoti nurodyto kambario Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka, iš ieškovo, kaip ir iš kitų bendrabučio gyventojų, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo priimami rašytiniai pareiškimai privatizuoti gyvenamąsias patalpas bendrabutyje. Teismas vertino, ar ieškovas atitiko Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus privatizuojant butą ir nustatė, kad ieškovas iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo bendrabučio kambario (duomenys neskelbtini) nuomininkas, todėl padarė išvadą, kad ieškovas turėjo teisę Butų privatizavimo įstatymo sąlygomis privatizuoti gyvenamąją patalpą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios užkirstų kelią ieškovui privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą bendrabutyje; nurodė, kad jei nebūtų vilkinamas ginčo buto suteikimas ieškovui ir šis butas ginčo būtų suteiktas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, ieškovas būtų galėjęs įgyvendinti savo teisę privatizuoti suteiktą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2006 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad ieškovas bendrabučio kambaryje (duomenys neskelbtini) gyveno iki tol, kol jis buvo iškeldintas į butą (duomenys neskelbtini), nes Vyriausybė 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 926 perdavė bendrabučio pastatą Lietuvos dailės muziejui, nusprendė iškeldinti bendrabučio gyventojus, suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti istatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. bendrabučio pastatas turėjo būti paimtas visuomenės poreikiams. Kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, nurodė, kad nors Vyriausybės nutarime nebuvo suformuluota sąvoka, jog pastatai buvo paimti visuomenės poreikiams, byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad pastatas (duomenys neskelbtini) buvo įrašytas į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, tačiau įvertinusi bylai reikšmingas aplinkybes pripažino, kad buvo teisinis pagrindas pripažinti, jog Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 926 pastatas (duomenys neskelbtini) buvo paimtas visuomenės poreikiams ir ieškovas, dėl šių aplinkybių iškeldintas iš šio pastato, turėjo teisę pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą privatizuoti jam suteiktą butą (duomenys neskelbtini). Kolegija, įvertinusi įrodymus, nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog bendrabučio gyventojai, esant priimtiems Vyriausybėms nutarimams, iki 1998 m. liepos 1 d. turėjo teisinę ir faktinę galimybę privatizuoti bendrabučio patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą ir kad ieškovas šia teise nepasinaudojo dėl savo valios trūkumų. Juolab kad iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2005 m. gegužės 30 d. rašto matyti, jog, įgyvendinant Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimą Nr. 926 dėl bendrabučio pastato perdavimo, bendrabučio pastato gyventojai negalėjo privatizuoti šių butų. Kolegija taip pat nurodė, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, jog bendrabučio patalpos negalėjo būti privatizuotos, nes jos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kaip gamybinės patalpos; kolegija, remdamasi bylos duomenimis, konstatavo, kad ieškovas bendrabučio patalpą nuomojo kaip gyvenamąją patalpą, Vyriausybės nutarimu bendrabučio patalpos buvo pripažįstamos gyvenamosiomis patalpomis, todėl jei ieškovas būtų laiku buvęs iškeldintas iš bendrabučio patalpų ir jam kita gyvenamoji patalpa būtų buvusi suteikta Vyriausybės 1994 m. balandžio 25 d. nutarime Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 926 vykdymo“ nustatytu terminu (iki 1998 m. sausio 1 d.), tai jis būtų galėjęs įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme jam suteiktą teisę lengvatine tvarka įsigyti nuosavybėn suteiktą butą, tačiau dėl ne nuo ieškovo priklausančių priežasčių jis buvo iškeldintas ir jam butas suteiktas pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui, todėl ieškovas, remdamasis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turi teisę ginti savo pažeistas teises. Be to, kolegija, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, papildomai nurodė, kad, nepaisant to, jog savivaldybės patalpos nebuvo įrašytos į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, tačiau nuomininkas buvo iš tų patalpų iškeldintas, jis negalėjo jose likti gyventi dėl svarbių nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių ir dėl to jam nebuvo galima tų patalpų privatizuoti, todėl, atsakovui nevykdant pareigos iki 1998 m. sausio 1 d. suteikti ieškovui kitas gyvenamąsias patalpas, kurias jis būtų galėjęs privatizuoti lengvatine tvarka, darytina išvada, jog buvo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, leidžiančios ieškovui lengvatine tvarka privatizuoti ginčo butą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Aiškindami Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kasatoriaus manymu, teismai turėjo nustatyti juridinių faktų sudėtį: ar gyvenamoji patalpa buvo pripažinta avarine, įrašyta į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą ar į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą; ar dėl to šios gyvenamosios patalpos nuomininkas buvo iškeldintas arba buvo priimtas atitinkamas sprendimas iškeldinti jį iš gyvenamosios patalpos; ar dėl nurodytų priežasčių savivaldybės gyvenamosios patalpos nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nenustačius bent vieno juridinio fakto, nebuvo teisinio pagrindo ieškovui leisti privatizuoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka. Be to, bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą, ar ieškovas apskritai būtų įgijęs teisę privatizuoti savivaldybės patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, jei nebūtų iškeldintas arba nebūtų priimtas sprendimas jį iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, nesilaikė įrodymų įvertinimo taisyklių, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, nepagrįstai pripažino, kad buvo nustatytos visos sąlygos, būtinos taikant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad patalpos (duomenys neskelbtini) buvo tinkamas privatizavimo objektas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog nurodytos patalpos negalėjo būti privatizuotos. Teismai nevertino Lietuvos dailės muziejaus 2006 m. vasario 11 d. rašto Nr. V.5-47 ir prie jo pridėtų Nekilnojamojo turto registro išrašų apie tai, kad patalpos (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotos kaip gamybinės patalpos, kurios negalėjo būti privatizuotos galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Teismai, pripažindami patalpas (duomenys neskelbtini) gyvenamosiomis, rėmėsi Vyriausybės 1992 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 926 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 30-878 „Dėl gyventojų iškeldinimo iš patalpų (duomenys neskelbtini) ir butų išnuomojimo“, tačiau šie teisės aktai, kasatoriaus manymu, nėra leistini įrodymai sprendžiant patalpų (duomenys neskelbtini) paskirties klausimą, nes šiuose aktuose nėra konstatuota, kad patalpos yra gyvenamosios, patalpų paskirtis yra fiksuojama patalpų inventorinėje byloje, šie duomenys registruojami Nekilnojamojo turto registre, o visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Nekilnojamojo turto registro išrašai laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, tuo tarpu Vyriausybės 1992 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 926 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 30-878 nepaneigia Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodytos informacijos apie tai, kad patalpos (duomenys neskelbtini) yra gamybinės. Bylą nagrinėję teismai, kvalifikuodami ginčo teisinį santykį ir nustatydami reikšmingas bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą, poįstatyminius teisės aktus; konstatuodami, kad ieškovas negalėjo privatizuoti patalpų (duomenys neskelbtini), nes nebuvo iškeldintas nustatytu terminu, rėmėsi tik Vyriausybės 1992 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 926 3.2 punktu ir Vyriausybės 1994 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 926 vykdymo“ 2 punktu, tačiau neatsižvelgė į tai, jog pagal nurodyto nutarimo 1 punktą Finansų ministerija 1995, 1996 ir 1997 metų valstybės biudžetų projektuose turėjo numatyti lėšas Vilniaus miesto valdybai gyventojų iškeldinimo iš patalpų (duomenys neskelbtini) išlaidoms padengti, o šios lėšos Vilniaus miesto savivaldybei buvo skirtos tik 2004 m. birželio 22 d. priėmus 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymą. Dėl to, kasatoriaus manymu, sistemiškai aiškinant šiuos teisės aktus, darytina išvada, kad ginčo buto (duomenys neskelbtini) suteikimas ieškovui 2005 m. gegužės 26 d. (nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui) nebuvo Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo pasekmė.
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.
k o n s t a t u o j a:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas nuo 1981 metų gyveno nuomojame bendrabučio kambaryje (duomenys neskelbtini). Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 926 „Dėl Radvilų rūmų perdavimo Lietuvos dailės muziejui” šis bendrabučio pastatas buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui, t. y. paimtas visuomenės reikmėms, o ieškovui iki 1998 m. sausio 1 d. turėjo būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, tačiau iškeldinamam ieškovui kitas butas buvo suteiktas tik 2005 metais, todėl ieškovas ne dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių nespėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti savo teisės lengvatine teise privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl šią teisę gali įgyvendinti teismo sprendimu, remdamasis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Valstybė turi teisę savo valia disponuoti jai priklausančiu turtu, savivaldybės turtą naudoja turto patikėjimo teise. Valstybė, kaip savininkė, veikdama per atitinkamas valstybės institucijas, sprendžia disponavimo savo turtu klausimą, priima tam tikrus teisės aktus, kuriuose nustato valstybės turto naudojimo, valdymo ar disponavimo turtu tvarką. 1991 metais sprendžiant valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo klausimus, buvo priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuris yra disponavimo valstybiniu turtu aktas ir kuriuo valstybė išsprendė valstybinio ir visuomeninio turto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn tvarką. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė; ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Būtent Butų privatizavimo įstatymo pagrindu buvo derinami ir ginami asmenų, gyvenusių valstybinėse gyvenamosiose patalpose, interesai ir teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Asmenys, turėję teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, galėjo tai padaryti galiojant šiam įstatymui, tačiau valstybė, suteikusi asmenims teisę privatizuoti valstybinį turtą atitinkamo teisės akto pagrindu, turėjo ginti ir tų asmenų, kurie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku šios teisės įgyvendinti, interesus, t. y. asmenų, negalėjusių tinkamai įgyvendinti teisės privatizuoti visuomenines gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, teises ir interesus šiuo metu gina 1992 m. balandžio 7 d. priimtas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, kurio ketvirtajame skirsnyje yra nustatyta savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis tvarka.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai tyrė ir aiškino Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimą Nr. 926 „Dėl Radvilų rūmų perdavimo Lietuvos dailės muziejui”, kuriuo ieškovo nuomotas kambarys bendrabutyje buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui kaip respublikinės reikšmės istorijos architektūros paminklas, o gyventojus buvo nuspręsta iškeldinti į kitas patalpas, ir Vyriausybės 1994 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 926 vykdymo“ ir nustatė, kad pastato (duomenys neskelbtini) patalpos buvo gyvenamosios, jos buvo paimtos visuomenės poreikiams, ieškovas dėl šių aplinkybių buvo iškeldintas iš šio pastato, todėl negalėjo privatizuoti nurodyto bendrabučio kambario, t. y. bylą nagrinėję teismai pripažino, kad ieškovas turėjo teisę pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą privatizuoti jam suteiktą butą (duomenys neskelbtini). Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija remiasi šiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis ir tik patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai šioms teismų nustatytoms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatine tvarka, kai nuomininkai iškeldinami iš visuomenės poreikiams paimtų patalpų.
1991 m. gegužės 28 d. priimto Butų privatizavimo įstatymo paskirtis buvo užtikrinti sklandų valstybės turto (gyvenamųjų patalpų) perleidimo lengvatine tvarka privačių asmenų nuosavybėn tvarką, asmenys, atitikę šio įstatymo reikalavimus, įstatyme nustatyta tvarka ir terminais galėjo įgyvendinti teisę privatizuoti (išsipirkti) jų nuomotą būstą, atitinkantį įstatyme nustatytus pirkimo–pardavimo objekto kriterijus. Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyti terminai, per kuriuos asmenys, siekę sukurti privatizavimo teisinius santykius, turėjo pateikti paraiškas; jei asmenys, turėję teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, ne dėl savo kaltės šia teise paduoti paraišką nepasinaudojo, tokiems asmenims įstatymas pratęsė kreipimosi terminą, tačiau terminai išreikšti valią sukurti privatizavimo teisinius santykius nebuvo taikomi tiems nuomininkams, kurie norėjo privatizuoti jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas, nes jie buvo iškeldinti iš ankstesnių jų gyvenamųjų patalų, šias paėmus valstybės reikmėms, t. y. tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte suteikta teise privatizuoti jam suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovui 2005 metais buvo suteiktas socialinis būtas, 2005 m. birželio 13 d. sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis; pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 7 straipsnio 2 dalį socialinis būstas neprivatizuotinas, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 12 straipsnyje, todėl darytina išvada, kad, ginčo santykiams taikant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą privatizavimo pagrindą, ieškovas gali įgyvendinti nurodytame įstatyme jam suteiktą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ne dėl savo kaltės negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija pripažįsta šią teismų išvadą pagrįsta ir motyvuoja, kad Vyriausybė, 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 926 „Dėl Radvilų rūmų perdavimo Lietuvos dailės muziejui” 1 punktu nutarusi perduoti respublikinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklą – Radvilų rūmus (duomenys neskelbtini) Lietuvos dailės muziejui, šio nutarimo 3 punktu pavedė Vilniaus miesto valdybai spręsti klausimus dėl butų suteikimo gyventojams, iškeldintiems iš pastatų (duomenys neskelbtini) (Nutarimo 3.2 punktas). Šio nutarimo 4 punkte buvo nutarta iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų padengti gyventojų iškeldinimo iš pastatų (duomenys neskelbtini) išlaidas. Vyriausybė, vykdydama šį nutarimą, 1994 m. balandžio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 926 vykdymo“, kuriuo konkrečiai įpareigojo Finansų ministeriją numatyti rengiamuose Lietuvos Respublikos 1995, 1996 ir 1997 metų valstybinių biudžetų projektuose lėšas Vilniaus miesto valdybai dėl gyventojų iškeldinimo iš Radvilų rūmams priklausančių pastatų (Nutarimo 1 punktas), taip pat įpareigojo Vilniaus miesto valdybą iki 1998 m. sausio 1 d. suteikti iškeldintiems iš bendrabučių (duomenys neskelbtini) gyventojams butus. Taigi šiais Vyriausybės nutarimais buvo nustatyti ne tik patalpų statusas (bendrabučiai), bet ir iškeldinamų iš bendrabučio patalpų (jas paėmus visuomenės poreikiams) gyventojų teisių į būstą įgyvendinimo garantijos ir konkreti šių garantijų įgyvendinimo data. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad lėšos, skirtos gyventojams iškeldinti iš pastato (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybei Vyriausybės nutarime nustatytu laiku nebuvo skirtos (pavyzdžiui, 2004 m. birželio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymą). Šiuo atveju gyventojams, kurie iš bendrabučio kambarių buvo keldinami dėl jų gyvenamųjų patalpų įrašymo į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą ir dėl to nebuvo galima butų privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, iki galiojant šiam įstatymui nebuvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, kaip tai buvo nurodyta minėtame Vyriausybės nutarime. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidžiant ieškovui privatizuoti jo nuomojamą būstą remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nebūtų pažeisti kasatoriaus (Vilniaus miesto savivaldybės) interesai (ieškovui privatizavus socialinį būstą, sumažėtų savivaldybės socialinio būsto fondas). Iš Lietuvos Respublikos 2004 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2004 metais iš valstybės gavo lėšas, skirtas gyventojams iškeldinti iš patalpų (duomenys neskelbtini), perduotų Lietuvos dailės muziejui. Minėtais Vyriausybės nutarimais (nutarimų pirmi punktai) pastatas (duomenys neskelbtini) ir kiti įvardyti kaip respublikinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklai – Radvilų rūmai Vilniuje, kurie perduoti Lietuvos dailės muziejui, todėl negalima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad pastatai buvo paimti ne visuomenės poreikiams. Muziejų veikla skiriama visuomenės poreikiams tenkinti, tai patvirtinta šią veiklą reglamentuojantis 1995 m. birželio 8 d. Muziejų įstatymas (2 straipsnis) bei kiti istorijos ir architektūros paminklų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu negalėjo privatizuoti bendrabučio kambario (duomenys neskelbtini), nes bendrabučio pastatas Vyriausybės nutarimu buvo paimtas visuomenės poreikiams; valstybei laiku neįvykdžius pareigos suteikti iškeldinamam gyventojui kitą gyvenamąją patalpą, šis ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jam Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą; ši ieškovo įgyta teisė gali būti ginama teismo tvarka, pripažįstant ieškovui teisę privatizuoti jo nuomojamą butą, remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dabar galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą) nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų teises, jeigu nustatoma, kad jų įgytos subjektinės teisės buvo pažeistos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes tai nesudaro teisinio pagrindo peržiūrėti apskųstus teismų sprendimus kasacine tvarka; pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatę, jog ieškovas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo įgijęs pagal šį įstatymą teisę privatizuoti jo nuomojamą kambarį bendrabutyje, tačiau ne dėl ieškovo kaltės ši teisė nebuvo įgyvendinta, o buvo pažeista, pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą byloje nustatytoms aplinkybėms ir nepažeidė nurodytuose straipsniuose nustatytų teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Aloyzas Marčiulionis
