Dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu

Civilinė byla Nr. 3K-3-375/2014

Teisminio proceso Nr. 2-03-02434-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 128.16.1

2014 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Š. ir S. Š. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys – V. Š. ir R. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu nutraukė pareiškėjų santuoką bendru sutikimu ir patvirtino jų sudarytą santuokos nutraukimo teisinių padarinių sutartį. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo dalį dėl turto padalijimo ir grąžino šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad santuokos nutraukimo padarinių sutartis neatitiko įstatymo reikalavimų, nes ja buvo išspręsta dėl į bylą neįtraukto kreditoriaus R. Š. teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjų bendro turto, įgyto santuokoje, padalijimo, įtraukti kreditoriai R. ir V. Š. nepareiškė savarankiškų reikalavimų, nors teismo buvo pasiūlyta pasinaudoti tokia teise, o pareiškėjai pakeistos santuokos nutraukimo padarinių sutarties dalies dėl turto padalijimo teismui nepateikė bei reikalavimų, kaip kitaip, nei nurodyta santuokos nutraukimo padarinių sutartyje, išspręsti santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimą, nepareiškė. Pareiškėjas, motyvuodamas tuo, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nepavyko pasiekti visiems priimtino susitarimo, prašė palikti pareiškimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nenagrinėtą arba sustabdyti bylą CPK 540 straipsnio 4 dalies pagrindu šešiems mėnesiams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjų prievolė grąžinti suinteresuotiems asmenims R. Š. ir V. Š. 200 000 Lt skolą yra solidari; padalijo pareiškėjų santuokoje įgytą turtą, nustatydamas, kad: žemės sklypas ir jame esantis vienbutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), su visais name esančiais daiktais po santuokos nutraukimo tampa A. Š. asmenine nuosavybe, o butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonė – automobilis BMW 525, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – S. Š. asmenine nuosavybe; priteisė iš pareiškėjų po 30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas atmetė pareiškėjo prašymą palikti pareiškimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nenagrinėtą, konstatavęs, kad tokiu atveju santuokos nutraukimo byloje liktų neišspręstas santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas, o tai prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms; pabrėžė, kad pareiškėjai, nors naudojosi advokatų pagalba, per pusę metų nepateikė teismui nei pakeistos santuokos nutraukimo padarinių sutarties dalies, nei įstatymo reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento, kuriame būtų prašoma teismo šį klausimą išspręsti kitu pareiškėjų ar vieno iš jų nurodytu būdu. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų kreditoriai R. ir V. Š., įtraukti dalyvauti byloje, nepareiškė savarankiškų reikalavimų, teismas taip pat atmetė prašymą stabdyti bylą CPK 540 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas įvertino, kad susiklosčiusi procesinė situacija, kai dalyvaujantys byloje asmenys nebendradarbiauja ir nesprendžia ginčo, kilusio dėl prievolės kreditoriams, negali būti toleruojama, reikštų proceso vilkinimą, be to, kai ilgą laiką po santuokos nutraukimo neišsprendžiamas pareiškėjų santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas, tai nesuderinama su civilinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo principais. Dėl nurodytų priežasčių teismas, veikdamas ex officio, sprendė dėl pareiškėjų ir kreditorių teisinių santykių, pareiškėjų prievolės kreditoriams pobūdžio, taip pat santuokoje įgyto turto padalijimo, remdamasis pozicija, pateikta pareiškėjų 2011 m. gegužės 3 d. santuokos nutraukimo padarinių sutartyje, vertindamas ją pagal byloje esančius duomenis.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, vadovaudamasis CK 3.109 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjų prievolė kreditoriams R. ir V. Š. yra bendra solidarioji prievolė. Teismas pažymėjo, kad, nutraukiant santuoką, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas. Atsižvelgdamas į tai, kad abu pareiškėjai buvo atstovaujami advokatų, į pareiškėjų procesinį elgesį, teismas nutarė neturintis pagrindo veikti aktyviai ir nustatyti pareiškėjų santuokoje įgyto turto sudėties, jo rinkos vertės, savo iniciatyva analizuoti ir spręsti, kokiu būdu, kokiomis dalimis padalyti santuokoje įgytą turtą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad, atsiradus kreditorių reikalavimui, 2011 m. gegužės 3 d. santuokos nutraukimo padarinių sutartyje nurodytas turto padalijimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui tenka visas butas, esantis (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjas nelieka be gyvenamojo ploto, be to, jam iš santuokoje įgyto turto liko didelės vertės automobilis BMW. Teismas sutiko, kad pareiškėjai tenka didesnė bendro turto dalis, tačiau su ja liko gyventi du mažamečiai vaikai, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pripažino, jog dėl sunkios finansinės padėties neteikia vaikams išlaikymo. Ta aplinkybė, kad po santuokos nutraukimo padarinių sutarties sudarymo buvo išspręstas pareiškėjų bendros prievolės kreditoriams klausimas, nėra pagrindas teismui savo iniciatyva perdalyti visą santuokoje įgytą turtą kitaip, negu jo padalijimo klausimas išspręstas 2011 m. gegužės 3 d. pareiškėjų sudarytoje santuokos nutraukimo padarinių sutartyje, nes pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė reikalavimo padalyti kitokį turtą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šeimos bylose teismas turi būti aktyvus ir veikti ex officio, todėl, net ir nesant pareikšto kreditoriaus reikalavimo, teismas išsprendžia kilusį ginčą ir nurodo, kokius pripažįsta teisinius pareiškėjų ir kreditoriaus santykius (pripažįsta prievolę asmenine, solidariąja, pasibaigusia ar kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėjas neginčijo, kad pareiškėjų prievolė kreditoriams R. ir V. Š. yra solidari. Tai konstatavus, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl to, kokia tikslia tvarka ši prievolė turi būti įvykdyta, nes kreditoriai R. ir V. Š. turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu pareiškėjai (skolininkai) bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Be to, solidariosios prievolės konstatavimas nėra kliūtis pareiškėjams siekti susitarimo su kreditoriais dėl skolos dalių nustatymo, taip pat dėl skolos grąžinimo terminų, o bendraskolis, įvykdęs solidariąją pareigą kreditoriams, turi teisę regreso tvarka pareikšti atgręžtinį reikalavimą kitam bendraskoliui ir įrodinėti, kokia skolos dalis kiekvienam iš jų priklauso, atsižvelgiant, be kita ko, ir į bendrąja jungtine nuosavybe buvusio turto padalijimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, išsprendęs pareiškėjų prievolės kreditoriams klausimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai kartu išsprendė pareiškėjų santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, kuriame konstatuota, kad teismas bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka. Teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjai teismui nepateikė pakeistos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje būtų abiem šalims prieinamu taikiu būdu išspręstas klausimas dėl bendro turto pasidalijimo ar bendros skolos pareiškėjo tėvui grąžinimo, neįgyvendino teisės pateikti pareiškimą dėl kitokios santuokoje įgyto turto padalijimo tvarkos, nors pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs šalis pateikti savo siūlomo turto padalijimo variantą, nurodyti argumentus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad teismas pažeidė lygiateisiškumo principą tik jį vieną įpareigojęs sumokėti žyminį mokestį už pareiškimą dėl kitokios bendro turto padalijimo tvarkos, nes pagal bendrąją taisyklę žyminį mokestį moka tas asmuo, kuris reiškia ieškinį, pareiškimą ar kitokį savarankišką reikalavimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad, nors A. Š. tenka didesnė bendro turto dalis, su ja liko gyventi du mažamečiai vaikai, o pareiškėjas yra pripažinęs, jog dėl sunkios finansinės padėties neteikia vaikams išlaikymo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad bendras pareiškėjų turtas, nurodytas 2011 m. gegužės 3 d. sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, buvo padalytas pažeidžiant sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir pareiškėjo interesus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas S. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį dėl sutuoktinių turto ir prievolių padalijimo ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir turto padalijimą, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių neatitiko įstatymo reikalavimų, o šią bylos dalį nagrinėjant iš naujo pareiškėjams nepavykus susitarti dėl bendro turto padalijimo, byla, remiantis CK 3.53 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti sustabdyta, iki sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Be to, kasatorius buvo aktyvus ir teikė naujus sutarties variantus kitai sutarties šaliai, kuriai nesiekiant išspręsti ginčo, kilo pagrindas klausimą palikti nenagrinėtą. Kasatorius pažymėjo, kad, ginčą nagrinėjant supaprastinto proceso tvarka, teismas neturi teisės savo iniciatyva dalyti sutuoktinių turto, o tik patikrina, ar pareiškėjų išreikšta valia neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamu atveju sutuoktinių valia nebuvo išreikšta, santuokos nutraukimo padarinių sutarties dalis dėl turto padalijimo buvo panaikinta, o į ginčo teiseną nepereita. Kasatorius nurodo, kad 200 000 Lt reikalavimas, atsižvelgiant į kiekvienai iš šalių tekusio turto vertę, sukūrė tarp pareiškėjų nelygiavertę padėtį. Kasatoriaus vertinimu, 200 000 Lt paskolos grąžinimas iš esmės pakeitė teisėtą ir teisingą sutuoktinių interesų pusiausvyrą, todėl byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, siekiant tinkamai išspręsti turto padalijimo klausimą, o ne vien formaliai dėl naujai atsiradusio kreditoriaus įtraukimo į procesą. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo turto padalijimo taisyklėmis bei kasacinio teismo praktika ir, savo nuožiūra padalindamas turtą, ypatingosios teisenos byloje išsprendė ginčo teisenoje nagrinėtiną klausimą.

2. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Kasatoriaus nuomone, priimant ginčijamą nutartį buvo pažeistos ypatingosios teisenos taisyklės, nes pirmosios instancijos teismas neteisėtai savo iniciatyva padalijo sutuoktinių turtą nesant įstatymų reikalavimus atitinkančios santuokos nutraukimo padarinių sutarties. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. Š. ir V. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-384/2008, kurioje išaiškinta, kaip privalo elgtis teismas susiklosčius situacijai, kai atsiranda kreditorius, kurio reikalavimo sutuoktiniai nėra aptarę santuokos nutraukimo padarinių sutartyje, t. y. kasacinis teismas išaiškino, jog, sutuoktiniams nesusitarus dėl turto padalijimo, pareiškimo dalis dėl bendro turto padalijimo paliktina nenagrinėta. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. ir R. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2011, aptartą teismo teisę veikti ex officio, spręsdamas turtinį ginčą tarp sutuoktinių. Kasatorius pabrėžė, kad bylą nagrinėję teismai ignoravo santuokos nutraukimo taisykles, taikomas bylą nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka, nes remtasi kasacinio teismo praktika dėl santuokos nutraukimo bylose, nagrinėtose ginčo teisenos tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 10 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Be to, nagrinėjamoje byloje šalims nepateikus naujos sutarties, klausimas dėl turto padalijimo turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes, kaip yra išaiškinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. R. ir M. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-313/2011, teismas tokiu atveju šio klausimo spręsti ginčo teisenos tvarka negali.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja A. Š. prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Pareiškėjos teigimu, CK 3.59 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kokius klausimus turi išspręsti teismas, nutraukdamas santuoką, tarp kurių privalomas išspręsti yra turto padalijimo klausimas, todėl teismas, negavęs abiejų šalių patvirtintos naujos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių, klausimą išsprendė ex officio, patvirtindamas anksčiau pasirašytą sutartį. Palikus prašymą nenagrinėtą, susiklostytų teisinė situacija, kai šalys nebėra sutuoktiniai, tačiau privalomi spręsti klausimai lieka neišspręsti. CK 3.53 straipsnis taikytinas tuo atveju, kai santuoka dar nenutraukta, priešingai nei šiuo atveju, todėl teismas imperatyviai turėjo išspręsti santuokos nutraukimo padarinių klausimą.

2. Pareiškėja nurodo, kad kasatorius turėjo visas įstatymo nustatytas galimybes apginti savo teises, jeigu jis nesutiko su turto padalijimo tvarka, nustatyta santuokos nutraukimo padarinių sutartyje. Kasatorius pateikė teismui pareiškimą dėl kitokio santuokoje įgyto turto padalijimo, tačiau, teismui nustačius terminą trūkumams pašalinti, jų nepašalino, nutarties neskundė, todėl pirmiau nurodytas pareiškimas jam buvo grąžintas. Be to, kasatorius neprašė teismo atidėti ar atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nors įstatymas tokią teisę numato. Pažymėtina, kad kasatorius buvo atstovaujamas advokato, todėl pripažintina, kad procesinės teisės ir pareigos jam buvo išaiškintos, tačiau kasatorius pats nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, gindamas savo interesus.

3. Pareiškėja nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad, padalijus santuokoje įgytą turtą, atsižvelgiant į 200 000 Lt prievolės dydį, šalių padėtis tapo nelygiavertė. Kasatoriui ginčo sutartimi teko pareiškėjai 2/3 dalimi asmeninės nuosavybės teise priklausęs butas, kuriame jis gyvena, todėl teiginiai, kad esą kasatorius lieka be jokio turto, yra nepagrįsti. Be to, kasatorius išlaikymo dviem mažamečiams vaikams, likusiems gyventi su pareiškėja, neteikia. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad turto padalijimas, protinga dalimi nukrypstant nuo lygių dalių principo, pažeidžia kasatoriaus interesus. Pareiškėja pažymėjo, kad kreditorių atsiradimas niekaip nesusijęs su lygiateisiškumo principo įgyvendinimu, nes skolinis įsipareigojimas, pripažintas solidariuoju, abiem šalims teko tokia pačia dalimi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto padalijimo klausimo išsprendimo, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu

Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, bylą nagrinėdamas supaprastinto proceso tvarka, tik patikrina, ar santuokos nutraukimo padarinių sutartis yra teisėta ir nepažeidžia šalių ar jų kreditorių interesų, todėl savo iniciatyva spręsti ginčo teisenoje nagrinėtino klausimo dėl sutuoktinių turto padalijimo negali, tačiau nagrinėjamoje byloje teismas padalijo sutuoktinių bendrą turtą savo iniciatyva.

Santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu reglamentuoja CK trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio ir CPK XXXV skyriaus teisės normos. Nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu galima tada, kai sutuoktiniai sutaria ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl teisinių jos padarinių. CK 3.53 straipsnio 2 dalyje ir CPK 539 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu nutraukti santuoką sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.). CPK 539 straipsnio 1 dalies 4 punkte sutuoktiniai įpareigojami prašyme nutraukti santuoką nurodyti duomenis apie sutuoktinių arba vieno iš jų kreditorius. CPK 540 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą sutuoktinių ar vieno iš jų kreditoriai pareiškia reikalavimus, teismas sustabdo bylą, kol bus išspręsti kreditorių reikalavimai. CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių, jeigu ji prieštarauja viešajai tvarkai ar pažeidžia vaikų, vieno iš sutuoktinių teises ir teisėtus interesus, o bylą sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu sutuoktiniai nevykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą. Taigi sutuoktiniai nutraukti santuoką supaprastinto proceso tvarka gali tik tuo atveju, jeigu prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių atitinka CK ir CPK normų reikalavimus, t. y. neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Priešingu atveju, teismui nustačius, kad prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių neatitinka įstatymo reikalavimų ir sutuoktiniams nepašalinus nustatytų trūkumų, prašymas nutraukti santuoką paliekamas nenagrinėtas.

Šioje byloje susidarė teisinė situacija, kai santuoka sutuoktinių bendru sutarimu nutraukta, tačiau, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl turto padalijimo ir perdavus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, liko neišspręstas klausimas dėl santuokos nutraukimo padarinių. Kasatoriaus nuomone, nebesant suderintos šalių valios dėl turto padalijimo ir esant panaikintai teismo sprendimo daliai, kuria išspręstas turto padalijimo klausimas, teismui neperėjus į ginčo teiseną, nebuvo pagrindo spręsti turto padalijimo klausimą.

Ši byla pradėta nagrinėti kaip byla dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, tačiau apeliacine tvarka panaikinus sprendimo dalį dėl bendro turto padalijimo ir grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sutuoktinių bendro sutikimo šiuo klausimu nebeliko. Kasatorius siekė iš esmės pakeisti anksčiau šalių sutartas turto padalijimo sąlygas, kurios jo buvusiai sutuoktinei tiko. Teisėjų kolegija šioje byloje nepasisako dėl to, ar, apeliacine tvarka apskundus teismo sprendimą nutraukti santuoką bendru sutikimu, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti tik sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo padarinių, palikdamas galioti sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia situaciją, kai, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui nutraukti santuoką ir teismui iš naujo nagrinėjant vien bendro turto padalijimo klausimus, tarp šalių kyla ginčas dėl turto padalijimo.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismas bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad santuokos nutraukimo bylose dalinio teismo sprendimo (CPK 261 straipsnis) ar reikalavimų padalyti bendrą turtą išskyrimas į atskirą bylą (CPK 136 straipsnis) taikomas tik išimtiniais atvejais siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Taigi pagal bendrąją taisyklę nutraukiant santuoką turi būti išspręstas sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Išimtis, kai santuoka nutraukiama, tačiau bendras turtas nepadalijamas, neturėtų būti išplečiama ir taikoma tokiu būdu, kad turtas apskritai nebūtų dalijamas arba jo padalijimas nusitęstų neapibrėžtam laikui.

Išreikšta sutuoktinių valia tiek dėl santuokos nutraukimo, tiek dėl jos nutraukimo padarinių yra viena iš esminių CK 3.51 straipsnyje nustatytų teisinių sąlygų, leidžiančių bylą nagrinėti supaprastinto proceso tvarka. Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį (CK 3.53 straipsnio 4 dalis). Įstatyme nenumatyta, kad teismas galėtų patvirtinti sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių dalį, o dėl likusių klausimų paliktų prašymą nenagrinėtą. Toks aiškinimas lemtų, kad būtų galima apeiti imperatyvų įstatymo reikalavimą santuokos nutraukimo byloje išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimo padariniais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turtą tarp šalių, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pagrįstai padalijo vadovaudamasis šalių sudarytos 2011 m. gegužės 3 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių nuostatomis, papildomai pripažindamas solidariąja šalių prievolę grąžinti suinteresuotiems asmenims R. Š. ir V. Š. 200 000 Lt. Pirmiausia, kasatorius jokiais įrodymais nepagrindė, kodėl abiejų šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių nebeatitinka kasatoriaus valios ir pažeidžia jo interesus. Apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, buvo grindžiami tik bendro sutuoktinių kreditoriaus teisių pažeidimu, jo neįtraukus į bylą ir nepasisakius dėl kreditoriaus reikalavimo, o ne kasatoriaus teisių pažeidimu. Antra, kasatoriui manant, kad, į sutuoktinių bendrą turtą įtraukus jų prievolę kreditoriams, sutuoktinių teisių ir pareigų pusiausvyra buvo iškreipta tokia apimtimi, kad ankstesnė sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių tapo iš esmės pažeidžianti kasatoriaus interesus, būtent jis turėjo būti aktyvus ir reikšti byloje reikalavimus dėl kitokio turto padalijimo, nei buvo susitarta šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių. Minėta, kad buvusią kasatoriaus sutuoktinę tenkina tiek turto padalijimas, dėl kurio šalys susitarė pirminėje sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, tiek tas, kuris buvo nustatytas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu, pripažįstant solidariąja buvusių sutuoktinių prievolę kreditoriams. Trečia, pakartotinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalims buvo sudarytos visos sąlygos pateikti sutartį dėl bendro turto kitokio padalijimo arba pareikšti ieškinį dėl turto padalijimo, kad teismas turto padalijimo klausimą galėtų nagrinėti ginčo teisenos tvarka. Teismas keletą kartų buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą, abi šalys buvo atstovaujamos advokatų, kasatorius teikė ieškinį dėl turto padalijimo, tačiau pastarajam nesumokėjus žyminio mokesčio ieškinys buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Kasatoriaus argumentas, kad be pagrindo jam, o ne kitai šaliai uždėta našta reikšti ieškinį ir kad jis neturėjo lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti, atmetamas remiantis tuo, kad būtent kasatorius siekė kitokio turto padalijimo, nei numatyta 2011 m. gegužės 3 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, o neturėdamas lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti nebandė pasinaudoti dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio institutu (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Ketvirta, turto padalijimas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu niekaip nepažeidė kreditorių R. Š. ir V. Š. teisių, nes buvusių sutuoktinių prievolė šiems kreditoriams pripažinta solidariąja. Pažymėtina, kad nors Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas apeliacine tvarka buvo panaikintas dėl kreditorių neįtraukimo į bylą, šie asmenys savo reikalavimų santuokos nutraukimo byloje nepareiškė. Taigi kasatorius, nesutikdamas su skundžiamais teismų sprendimais, kreditorių neįtraukimo į bylą faktą siekia panaudoti tam, kad iš esmės pakeistų sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių nustatytas turto padalijimo sąlygas.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme nebuvo jokio susitarimo dėl turto padalijimo, todėl teismas, nenagrinėdamas šalių poreikių ir nenustatinėdamas dalytino turto vertės, padalijo turtą savo iniciatyva. 2011 m. gegužės 3 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių dalis dėl turto padalijimo nors ir nebuvo patvirtinta teismo, tačiau materialine teisine prasme išreiškė šalių valią pasidalyti turtą nurodytu būdu. Todėl kasatoriui siekiant nebesilaikyti pirminės sutarties, bet šalims nepateikus kitokios sutarties ar ieškinio padalyti turtą, teismas turėjo pagrindą padalyti turtą 2011 m. gegužės 3 d. sutartyje nurodytu būdu, papildomai išspręsdamas prievolės kreditoriams klausimą. Pažymėtina, kad kasatorius, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo santuokoje įgyto turto padalijimo taisyklėmis ir sprendė tik dėl naujai atsiradusio kreditoriaus įtraukimo į procesą, o ne dėl turto padalijimo iš esmės, prieštarauja kitam savo teiginiui, jog teismas savo iniciatyva iš naujo perdalijo turtą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo spręsti, jog bendras pareiškėjų turtas, nurodytas sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, pirmosios instancijos teismo buvo padalytas pažeidžiant sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir kasatoriaus interesus, nes neatsižvelgta į šalims tenkančios skolos dydį. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl turto padalijimo, atsižvelgė į tai, kad į bylą įtraukti kreditoriai išreiškė poziciją, jog jiems nesvarbu, kuri iš šalių ir kokiomis dalimis grąžins skolą, įvertino, kad su pareiškėja liko gyventi du mažamečiai vaikai, o kasatorius dėl sunkios finansinės padėties vaikams išlaikymo neteikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas šalių lygiateisiškumo principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, nepažeidė, o kreditorių teisės nurodytu turto padalijimo būdu užtikrintos tinkamai.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad, nesant šalių susitarimo dėl bendro turto padalijimo, pareiškimo dalis turėjo būti palikta nenagrinėta, taigi iš esmės siekia rezultato, jog santuoka liktų nutraukta, tačiau bendras turtas nepadalytas. Jei teismas, kaip nurodo kasatorius, santuokai jau esant nutrauktai, pareiškimo dalį dėl bendro turto padalijimo būtų palikęs nenagrinėtą, nebūtų jokio procesinio instrumento, kuris įpareigotų šalis vėliau padalyti bendrą turtą susitarimu ar reikšti atitinkamą ieškinį teisme. Tai lemtų teisinių santykių nestabilumą ir buvusių sutuoktinių turto, buvusio bendrąja nuosavybe, statuso neapibrėžtumą. Turto padalijimo klausimas turėtų būti sprendžiamas toje pačioje byloje, kurioje sutuoktiniai siekia nutraukti ar jau nutraukė santuoką, o pareiškimo dalies palikimas nenagrinėta šiai taisyklei prieštarautų. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti civilinių santykių apibrėžtumą ir stabilumą, pagrįstai santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą išsprendė pagal byloje esančius duomenis, atsižvelgdamas į tai, kaip dėl turto padalijimo pareiškėjų susitarta santuokos nutraukimo padarinių sutartyje.

Kasaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos santuokos nutraukimo bylose, kai sutuoktiniai nesusitaria dėl turto padalijimo atsiradus kreditoriui, kurio reikalavimo iki tol jie nebuvo aptarę sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.

Pabrėžtina, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. R. Z. ir P. L., bylos Nr. 3K-3-429/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje restruktūrizuojama UAB „Urbico“ v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-650/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. R. ir M. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-313/2011, kuria remiasi kasatorius, vertino susidariusią situaciją, kai teisme iš naujo buvo nagrinėjama tik bylos dalis dėl turto padalijimo; kasacinis teismas konstatavo, kad, sutuoktiniams nepateikus įstatymo reikalavimus atitinkančios turto padalijimo sutarties, teismai turėjo pagrindą vadovautis CK 3.53 straipsnio 4 dalimi bei palikti pareiškimą dėl turto padalijimo nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Vis dėlto priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pirmiau nurodytos bylos dalis dėl santuokos nutraukimo padarinių buvo nagrinėjama teisme iš naujo po to, kai buvo atnaujintas procesas nustačius, kad pareiškėjas santuokos nutraukimo metu dėl savo psichinės būklės negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių bei neturėjo jo interesams tinkamai atstovaujančio atstovo, o sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių pažeidžia jo interesus (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi bylos dalis dėl sutartimi išspręstų santuokos nutraukimo padarinių buvo nagrinėjama nustačius šalies valios ydingumą ir jos teisių pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kokiu būdu 2011 m. gegužės 3 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių pažeistų kasatoriaus teises, be to, bylos dalis buvo perduota nagrinėti iš naujo dėl kreditorių, o ne kasatoriaus teisių pažeidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. Š. ir V. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-384/2008, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškimą dėl bendro turto padalijimo paliko nenagrinėtą, sutuoktiniams atsisakius sudaryti naują sutartį, kurioje būtų išspręsti kreditoriaus reikalavimai. Šioje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar bylą nagrinėję teismai turėjo sudaryti turto balansą, nustatyti prievolės pobūdį, jos atsiradimo pagrindą, ginčo turto teisinį režimą, atsakomybės subjektus pagal prievolę, kai nebuvo pareikštas toks reikalavimas. Kasacinis teismas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas bylą supaprastinto proceso tvarka, nenustatinėja turto balanso, prievolių pobūdžio ir atsiradimo pagrindo, t. y. šiuo atveju netaikomos CK trečiosios knygos VIII skyriaus normos (tarp jų ir CK 3.118 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kad teismas, kuriam perduota iš naujo nagrinėti bylą, negali padalyti turto remdamasis ankstesne sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių, jei toks dalijimas nepažeidžia sutuoktinių ir jų kreditorių interesų. Teisėju kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmiau nurodytoje byloje konstatuotas esminis kreditorių teisių pažeidimas visą nekilnojamąjį turtą paliekant vienam iš sutuoktinių, o šioje nagrinėjamoje byloje kreditoriaus teisių pažeidimo faktas panaudotas kaip instrumentas siekiant iš esmės pakeisti buvusias bendro turto padalijimo sąlygas, nemato pagrindo konstatuoti esminių aplinkybių tapatumą, dėl kurių būtų pagrindas civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2008 priimta nutartimi vadovautis kaip precedentu.

Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos taikant pirmiau nurodytas taisykles, reglamentuojančias santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Dėl pagrindo sustabdyti santuokos nutraukimo bylą, jei nagrinėjant bylą reikalavimą pareiškia sutuoktinių kreditoriai

Sutarčiai dėl santuokos nutraukimo padarinių, kaip ir bet kokiai kitai sutarčiai, taikomas sutarties uždarumo principas – jos šalys turi teisę savo valia, pasirinkimu ir apsisprendimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Atitinkamai šalys, sudarydamos sutartį, neturi teisės susitarti dėl sutartyje nedalyvaujančių asmenų teisių (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Santuokos nutraukimo atveju, jeigu sutuoktiniai turi kreditorių, duomenys apie kreditorių turi būti pateikiami į bylą ir teismas privalo patikrinti, ar, sudarant ir patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, nebus pažeidžiamos jo teisės.

Nagrinėjamu atveju kasatorius su pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir pateikė sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje nenurodė turintys kreditorių, ir sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių nesprendė prievolių kreditoriui įvykdymo klausimo. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjų santuoką nutraukė ir sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių patvirtino. Pažymėtina, kad teismas negali tvirtinti nuostatų, susijusių su sutuoktinių kreditorių teisėmis ar pažeidžiančių jų interesus, jeigu kreditorius nedalyvauja byloje (CPK 265 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pirmiau nurodytoje sutartyje nepasisakyta dėl pareiškėjų kreditoriaus, bylos dalį dėl turto padalijimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; sprendimo dalis dėl pareiškėjų santuokos nutraukimo įsiteisėjo.

Kaip minėta, byla yra sustabdoma, jeigu kreditorius įstoja į bylą, nagrinėjamą pagal abiejų sutuoktinių bendrą sutikimą, su savarankiškais reikalavimais (CPK 540 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgus į tai, kad, bylą nagrinėjant pakartotinai, kreditorius reikalavimų nepareiškė, atmestini kasatoriaus argumentai dėl bylos sustabdymo šiuo pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai byloje sprendžiama ar pasisakoma dėl kreditoriaus teisių dėl vieno ar abiejų sutuoktinių (pvz., ar jų prievolė solidarioji ar ne, bendra ar asmeninė sutuoktinio prievolė), o kreditorius reikalavimo nėra pareiškęs, bet yra pareiškęs atsikirtimus, kuriais nesutinka su sutuoktinių sudarytos santuokos nutraukimo padarinių nuostatomis dėl jo teisių, yra pagrindas spręsti, jog kilo ginčas dėl teisės. Ginčo aplinkybės turi būti išnagrinėtos ir ginčas išsprendžiamas teismo sprendimu. Pagal CPK 443 straipsnio 7 dalį teismas išnagrinėja bylas ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl kreditoriaus teisės reikalauti skolos (iš abiejų ar vieno kurio nors sutuoktinio, dėl skolos dydžio ar jos sąlygų). Vadovaudamasis principu, kad šeimos bylose teismas turi būti aktyvus ir veikti ex officio, teismas, ir nesant pareikšto reikalavimo, nereikalaudamas pareiškėjų sutarties pakeitimo, išsprendžia kilusį ginčą nepatvirtindamas sutarties ir nurodo, kokius pripažįsta teisinius pareiškėjų ir kreditoriaus santykius (pripažįsta prievole asmenine, solidariąja, pasibaigusia ar kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. ir R. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kreditorių išreikštą poziciją dėl pareiškėjų skolos, nereikalaudamas sutarties, pagrįstai išsprendė kilusį ginčą, pareiškėjų prievolę kreditoriams pripažindamas solidariąja. Tai konstatavus, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl to, kokia tikslia tvarka ši prievolė turi būti įvykdyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditoriai sutinka su prievolės pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 32,13 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš pareiškėjo S. Š. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo S. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 32,13 Lt (trisdešimt du litus 13 ct) bylinėjimosi išlaidų, priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus