Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-379/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01877-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 65; 114.4; 114.11

2014 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nomera“, tretiesiems asmenims akcinei bendrovei SEB bankui ir Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami proceso teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo klausimai.

2008 m. birželio 2 d. UAB „Žydra“ ir UAB „Nomera“ pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 26, pagal kurią ieškovas UAB „Žydra“ pagamino ir pardavė atsakovui UAB „Nomera“ prekių pagal 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių atsakovas neapmokėjo, todėl liko skolingas 494 963,83 Lt. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo skolą bei metines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UAB „Nomera“ 49 296,30 Lt skolos, 6 procentų metines palūkanas nuo 2010 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 443 666,68 Lt už jam pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 10315, Nr. 10316, Nr. 10317, Nr. 10318, Nr. 10319, Nr. 10320 ir Nr. 10346 patiektas prekes, nes nurodytą sumą ieškovui yra sumokėjęs AB SEB bankas pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. faktoringo sutartį. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą pagal AB SEB banko 2009 m. kovo 10 d. raštą Nr. 08.04.08-03830 „Regresas“, nes iš jo turinio ir esmės nėra pagrindo daryti išvados, kad AB SEB bankas perleido ieškovui reikalavimo teises į atsakovą. Kita ieškovo nurodoma aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtino trečiojo asmens kreditoriaus AB SEB banko 1 083 317,37 Lt reikalavimą BUAB „Žydra“ bankroto byloje, taip pat neįrodo AB SEB banko reikalavimo teisių ieškovui perleidimo fakto. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog yra ieškovui sumokėjęs likusią 49 296,30 Lt sumą už pateiktas prekes pagal pirmiau nurodytas sąskaitas faktūras, teismas šią ieškinio dalį tenkino.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsakovo UAB „Nomera“ apeliacinį skundą tenkino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui BUAB „Žydra“ iš atsakovo UAB „Nomera“ 49 296,30 Lt skolos ir 6 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad trečiasis asmuo AB SEB bankas pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 10315, Nr. 10316, Nr. 10317, Nr. 10318, Nr. 10319, Nr. 10320 ir Nr. 10346 sumokėjo ieškovui BUAB „Žydra“ 445 467,54 Lt, t. y. 90 procentų ieškovo atsakovui išrašytų ginčo sąskaitų bendros sumos (494 963,98 Lt), o likusios 10 procentų sąskaitų sumos (49 496,44 Lt) ieškovas iš AB SEB banko negavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo faktoringo sutarties nuostatas, remdamasi CK 6.903 straipsniu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2012, pateiktu faktoringo santykių išaiškinimu, padarė išvadą, kad finansuotojas AB SEB bankas šiuo atveju sumokėjo ieškovui BUAB „Žydra“ faktoringo avansą, dėl to nurodytos sumos reikalavimo teisė perėjo finansuotojui AB SEB bankui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į UAB „Nomera“ ta apimtimi, kuria buvo finansuotos ginčo sąskaitos pagal faktoringo sutartį, yra teisingos ir pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas negavo iš banko faktoringo likučio (10 procentų ginčo sąskaitų sumos), pripažintina, kad ieškovas turėjo teisę reikalauti iš atsakovo to, ko jis negavo pagal ginčo sąskaitas faktoringo sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo teiginius, kad jis iš AB SEB banko susigrąžino reikalavimo teises į UAB „Nomera“, pažymėjusi, jog AB SEB banko finansinio reikalavimo patvirtinimas BUAB „Žydra“ bankroto byloje nėra reikalavimo teisės perleidimo pagrindas, įrodymų apie ieškovo atsiskaitymą su finansuotoju pagal faktoringo sutartį byloje nėra, o AB SEB banko 2009 m. kovo 10 d. rašte Nr. 08.04.08-03830, kuriuo remiasi ieškovas, nėra jokių nuostatų apie reikalavimo teisių grąžinimą ieškovui.

Dėl likusios reikalavimo sumos (šiuo atveju 49 496,44 Lt) teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui jo reikalaujamą skolą (banko nefinansuotą faktoringo sutarties pagrindu). Šią išvadą teisėjų kolegija padarė atsižvelgusi į nustatytus duomenis apie atsakovo ieškovui atliktų mokėjimų aplinkybes: mokėjimų terminus, tai, kad mokėjimai buvo atliekami į ieškovo (pardavėjo) atsiskaitomąją sąskaitą, t. y. mokėjimai iš esmės atitiko pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, atliekant mokėjimus buvo nurodoma tokių mokėjimų paskirtis, kuri iš esmės atitiko ginčo sąskaitomis perduotas prekes, be to, įvertinta tai, kad duomenys apie vėlesnius (po ginčo sąskaitų išrašymo dienos) šalių komercinius santykius bei sutartinius įsipareigojimus, kitos ieškovo atsakovui išrašytos sąskaitos (2008 m. spalio – lapkričio mėn.) tokių mokėjimų nepaneigė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Žydra“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovu pagal ginčo sąskaitas faktūras. Perdavus skolą AB SEB bankui, atsakovo pateiktuose mokėjimo pavedimuose nurodyta, kad mokama už cukrų, kuris buvo tiekiamas toliau vykstant komercinei veiklai tarp įmonių. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai sutapatina pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą su banko specialiąja sąskaita, į kurią atsakovas privalėjo pervesti pinigus, o nekonkretizuojant, kaip ir kada atsakovas sumokėjo ieškovui skolą, apeinamas tiesioginis kreditorius AB SEB bankas.

2. Kasatorius nurodo, kad finansuotojo AB SEB banko nepadengtas ginčo sąskaitų likutis buvo apskaitomas tik iki bankroto bylos UAB „Žydra“ iškėlimo, o teisme nepateikta įrodymų, jog atsakovas iki tol būtų apmokėjęs 49 496,44 Lt, dėl to darytina išvada, kad visa komercinė veikla vyko iki bankroto bylos iškėlimo, o įmonių finansiniai atsiskaitymai negali būti vertinami kaip dalinis skolos atsiskaitymas už bankui perduotą skolą. Kasatorius pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis atsiskaitė su UAB „Žydra“ ar AB SEB banku pagal laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 11 d. iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. išrašytas sąskaitas. Dokumentas, patvirtinantis, kad atsakovas yra įvykdęs savo prievolę, nebuvo išduotas, dėl to teismo išvada, jog skola kreditoriui atsakovo buvo iš dalies apmokėta, nepagrįsta.

3. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas įskaitė atsakovo skolą, ją panaikindamas, nesant skolos pasibaigimą patvirtinančių dokumentų, be to, taip buvo pažeistos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Skola panaikinta neįvertinus faktoringo sutarčių ir skolų susidarymo sąlygų tarpusavio ryšio, šalių tikrųjų ketinimų, jų elgesio po skolos perdavimo bankui ir kitų aplinkybių.

4. Teismas, priimdamas ginčo nutartį, neanalizavo visų ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio reikalavimus ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Tirdamas įrodymus, teismas turėjo įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš jų viseto padaryti išvadą. Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, neanalizavo skolos susidarymo aiškinimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko padarytos nepagrįstos išvados, kasatoriaus nuomone, nesusijusios su ieškinio pagrindu ir dalyku, taip pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas.

5. Remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, būtent atsakovas, teigiantis, kad prievolė yra įvykdyta ir pasibaigusi, turėjo įrodyti šią aplinkybę, t. y. kad jis grąžino skolą. Atsakovas patvirtinimo apie skolos grąžinimą nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, nesant atitinkamo dokumento, yra nemotyvuota ir nepagrįsta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BUAB „Nomera“ prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Atsakovo teigimu, vertindamas kasatoriaus reikalavimą priteisti likusią 49 496,44 Lt skolą pagal ginčijamas sąskaitas, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo ir pakankamumo taisyklėmis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismas rėmėsi 2008 m. liepos 11 d. – 2008 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpiu išrašytomis sąskaitomis faktūromis, iš kurių matyti, kad kasatorius pardavė atsakovui prekių, už kurias pirkėjas įsipareigojo atsiskaityti per 90 kalendorinių dienų. Iš ieškovo banko sąskaitos matyti, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2008 m. spalio 29 d. sumokėjo kasatoriui 1 401 557 Lt, mokėjimo pavedimuose nurodyta, jog mokėjimai atlikti už prekes, duomenų apie pradelstus mokėjimus pagal kitas sutartis nenustatyta. Be to, atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. lapkričio 13 d. suteikė kasatoriui transporto paslaugų už 61 615,83 Lt. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kiti byloje esantys duomenys apie šalių tarpusavio santykius po ginčo sąskaitų išrašymo dienos nepaneigia nurodytų mokėjimų. Visa tai patvirtina, kad atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su kasatoriumi.

2. Priešingai nei teigia kasatorius, būtent kasatorius yra atsakovo skolininkas, nes iš UAB „Nomera“ buhalterinės apskaitos išrašo dėl atsiskaitymų su UAB „Žydra“ matyti, kad skolos kasatoriui buvo dengiamos nuosekliai pagal pirmiausiai išrašytas sąskaitas faktūras, už ginčo sąskaitas pinigai sumokėti visa apimtimi, jokių pretenzijų kasatorius nereiškė. Visos sąskaitos buvo apmokėtos laiku, išskyrus laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. išrašytas sąskaitas už 501 174,75 Lt, tačiau ši suma įskaityta 2008 m. lapkričio 18 d., su kuo kasatorius sutiko ir tai neginčijamai nustatė bylą nagrinėję teismai. Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Žydra“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį įtrauktas atsakovas, turintis 55 817,97 Lt kredito reikalavimą, šis reikalavimas yra galiojantis ir neginčijamas.

3. Be to, atsakovo teigimu, kasatorius visus savo reikalavimus, kylančius iš ginčo sąskaitų faktūrų, yra perleidęs trečiajam asmeniui AB SEB bankui. Pagal faktoringo sutartį apmokėjęs 90 proc. sąskaitų faktūrų sumos, trečiasis asmuo įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl visos sumos, bankas šios reikalavimo teisės neperleido, negrąžino ar kitokiu būdu nesuteikė kasatoriui.

4. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi faktoringo santykių esmės išaiškinimu, pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2012, teisingai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas susiklosčiusiems prievoliniams santykiams, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jais vadovaudamasis nustatė teisinius faktus, bylos esmę ir turinį. Teismas išvadą dėl skolos likučio ieškovui sumokėjimo padarė remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (mokėjimų pavedimų išrašais), paties ieškovo paaiškinimais. Taigi teismas savo nuožiūra įvertino įrodymus ir jų įrodomąją reikšmę nustatė pagal savo vidinį įsitikinimą, dėl to nėra pagrindo teigti, kad pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo proceso taisyklės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų, patvirtinančių atsiskaitymą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, vertinimu

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas atsiskaitė su ieškovu pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Kasatoriaus teigimu, atsakovas lėšas turėjo pervesti ne į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą, bet tik į banko nurodytą specialiąją sąskaitą, skirtą atsiskaityti pagal faktoringo sutartį, o apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai kasatoriui pervestas lėšas nepagrįstai įvertino kaip atsiskaitymą. Be to, vėlesni šalių santykiai, vykę po PVM sąskaitų faktūrų, iš kurių kildinamas reikalavimas, išrašymo, neturėtų būti teisiškai reikšmingi.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo proceso yra nuosekliai išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DNSB,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. R. S., I. S., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“, A. D. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes: trečiasis asmuo AB SEB bankas pagal kasatoriaus išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. 10315, Nr. 10316, Nr. 10317, Nr. 10318, Nr. 10319, Nr. 10320 ir Nr. 10346 sumokėjo kasatoriui 445 467,54 Lt, t. y. 90 procentų ieškovo atsakovui išrašytų ginčo sąskaitų bendros sumos (494 963,98 Lt), o likusios 10 procentų sąskaitų sumos (49 496,44 Lt) ieškovas iš AB SEB banko negavo. Apeliaciniu skundu nebuvo ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas kasatoriaus reikalavimas priteisti iš atsakovo 494 963,38 Lt, sudarančius 90 procentų nuo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumos, kuriuos kasatorius gavo iš AB SEB banko kaip faktoringo avansą. Išsiskyrė bylą nagrinėjusių teismų vertinimas, ar atsakovas sumokėjo kasatoriui likusius 10 procentų (49 496,44 Lt) pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių, kaip faktoringo likučio, AB SEB bankas kasatoriui nepervedė.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad faktinių aplinkybių nustatymas yra bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija, kasacinis teismas jų iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tik tiek, kiek tai būtina įvertinti teisės normų taikymo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-331/2010, 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. R. P. ir R. P., bylos Nr. 3K-3-72/2009).

Vertindama kasacinio skundo argumentą, kad lėšų pervedimas ne į banko nurodytą specialiąją, o į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą neturėtų būti laikomas tinkamu atsiskaitymu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytą ir šalių neginčijamą aplinkybę, jog kasatoriaus reikalavimo teisės pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras yra perleistos AB SEB bankui remiantis kasatoriaus ir banko 2007 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos Faktoringo sutarties Nr. 0370751365104-11 nuostatomis. Tuo tikslu kasatoriaus išrašytose PVM sąskaitose faktūrose yra padarytas įrašas, nurodant, kad iš šios sąskaitos kylantys piniginiai reikalavimai yra perleisti AB SEB bankui, ir šioje sąskaitoje nurodytą sumą privaloma sumokėti AB SEB bankui į atitinkamą sąskaitą, nurodant šios sąskaitos išrašymo datą ir numerį. Byloje nustatyta ir šalių nėra ginčijama, kad tokių mokėjimų AB SEB bankui atsakovas neatliko. Tačiau Faktoringo sutartyje yra aptarta situacija, kai atsakovas (Faktoringo sutartyje įvardijamas Debitoriumi) perveda sumas pagal išrašytas sąskaitas ne AB SEB bankui, o tiesiogiai kasatoriui. Remiantis Faktoringo sutarties 12 punktu, „jei Debitorius dėl kokių nors priežasčių sumokėjo pirkimo kainą ar jos dalį ne Bankui, o tiesiogiai Klientui ar kitam asmeniui, Klientas privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną, sužinojęs apie šį faktą, raštu informuoti Banką ir pervesti minėtą pirkimo kainą Bankui“. Taigi sąskaitų apmokėjimas ne vien bankui, bet ir tiesiogiai kasatoriui gali būti laikomas tinkamu atsiskaitymu, panaikinančiu atsakovo prievolę. Teisiškai reikšminga šiuo atveju yra aplinkybė, ar atsakovas bet kokia forma (bankui ar tiesiogiai kasatoriui) apmokėjo pastarojo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o ne banko sąskaita, per kurią vyko ar galėjo vykti atsiskaitymas. Atsakovo atsiskaitymas pagal perleistus reikalavimus ne su banku, o su pačiu kasatoriumi galėtų būti reikšmingas AB SEB banko ir kasatoriaus (Faktoringo sutartyje įvardyto Klientu) tarpusavio santykiams, tačiau ne nustatant, ar atsakovo atliktas lėšų pervedimas tiesiogiai kasatoriui panaikino atsakovo prievolę apmokėti išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vertino atsiskaitymus, atliktus per netinkamą sąskaitą, atmestini.

Vertinant, ar apeliacinės instancijos teismas nepadarė teisės normų pažeidimo pripažindamas, kad atsakovas atsiskaitė su kasatoriumi pervesdamas šiam į jo atsiskaitomąją sąskaitą banke 1 401 557 Lt, teisiškai reikšminga yra apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog iki ginčijamų sąskaitų išrašymo atsakovas neturėjo pradelstų mokėjimų kasatoriui pagal kitas pastarojo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu nėra ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2008 m. spalio 29 d. atsakovas įvairiais mokėjimo pavedimais sumokėjo ieškovui 1 401 557 Lt, mokėjimai buvo atliekami į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB SEB banke. Mokėjimų pavedimuose nebuvo detalizuota, pagal kokią konkrečią sutartį ir sąskaitą atliekamas mokėjimas, tačiau mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, kad atliekami mokėjimai „už cukrų“, „išankstinis apmokėjimas už prekes“ ir pan. Kasatoriaus įsitikinimu, PVM sąskaitos faktūros, iš kurių šioje byloje kildinamas jo reikalavimas, nėra apmokėtos, tačiau teisiniais argumentais tokio nesutikimo nepagrindžia. Pasak kasatoriaus, nurodyti apmokėjimai padaryti kitų, t. y. 2008 m. spalio–lapkričio mėnesiais išrašytų, PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Byloje nustatyta, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros šalių tarpusavio santykiuose kasatoriaus buvo išrašytos pirmiausiai. Remiantis CK 6.55 straipsnio 1 dalimi, skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, jog grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kad nuorodos į konkrečią PVM sąskaitą faktūrą atsakovo atliktuose mokėjimo nurodymuose nebuvo, jų priskyrimas seniausiems įsiskolinimams dengti neprieštarauja šalių tarpusavio sutartiniame santykiams ir atitinka teisinį reguliavimą.

Byloje nustatyta, kad ne visos kasatoriaus išrašytos atsakovui PVM sąskaitos faktūros yra apmokėtos, liko 501 174,75 Lt įsiskolinimas kasatoriui už jo patiektas prekes. Atsakovas nurodo, kad ši prievolė kasatoriui pasibaigė 2008 m. lapkričio 18 d. pranešimu įskaičius priešpriešinį atsakovo reikalavimą, kylantį iš 2008 m. liepos 26 d. Laidavimo sutarties, kuria kasatorius laidavo atsakovui už UAB „Daga“ prievoles. Klausimai, susiję su šiuo įsiskolinimu bei įskaitymu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų ir jas aiškinančių teismų praktikos taisyklių. Teismo išvados grįstos bylos aplinkybių visumos vertinimu, ištyrus šalių į bylą pateiktus ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus. Tai patvirtina apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys. Teismas analizavo byloje pateiktus šalių bankų sąskaitų išrašus, faktoringo bei pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, sąskaitas faktūras. Minėti įrodymai analizuoti sistemiškai su kitais įrodymais, kuriais remiantis padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2008 m. spalio 29 d. atsakovo atlikti mokėjimai ieškovui apėmė finansuotojo AB SEB banko nepadengtą ginčo sąskaitų likutį (10 proc. sąskaitų sumos – 49 496,44 Lt). Kasatorius, teigdamas priešingai, nustatytų aplinkybių objektyviais duomenimis nepaneigė. Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai, kad skolos grąžinimo faktas nustatytas nesant atitinkamo jos grąžinimą patvirtinančio dokumento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009, pažymėjo, kad teisės normose nėra įtvirtinta, jog piniginis atsiskaitymas turi būti įforminamas ar patvirtinamas raštu. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmiau nurodytus byloje pateiktus įrodymus, inter alia mokėjimo pavedimus ir buhalterinės apskaitos ataskaitas, banko sąskaitų išrašus, išvadą dėl to, kad atsakovas pagal ginčo sąskaitas faktūras yra atsiskaitęs su kasatoriumi, padarė vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, patikrinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, pagrindo jį naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 42,63 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš ieškovo BUAB „Žydra“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš BUAB „Žydra“ į valstybės biudžetą 42,63 Lt (keturiasdešimt du litus 63 ct) bylinėjimosi išlaidų, priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus