Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ bankroto byloje

Civilinė byla Nr. 3K-3-230/2011 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

126.5; 126.8

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo kreditoriaus AB DnB NORD banko ir suinteresuoto asmens BUAB,,Gertauta“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės,,Gertauta“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. nutartimi UAB,,Gertauta“ iškelta bankroto byla.

2010 m. balandžio 8 d. įvyko pakartotinis BUAB,,Gertauta“ kreditorių susirinkimas dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, administravimo išlaidų sąmatos, lizingo bendrovei priklausančių automobilių pardavimo.

AB DnB NORD bankas 2010 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2010 m. balandžio 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo dalis dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, administravimo išlaidų sąmatos, lizingo bendrovei priklausančių automobilių pardavimo. Skunde nurodoma, kad tokie kreditorių susirinkimo sprendimai neatitinka bankroto proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, kreditorių interesų apsaugos principų, prieštarauja imperatyviosioms normoms, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo principams. Patvirtintoje administratoriaus ataskaitoje yra daugybė neaiškumų, neatitikties įstatymo reikalavimams. Pareiškėjas nesutiko su administratorius ataskaitoje esančiomis išlaidomis (2155 Lt) į įmonę juristu priimtam R. N. sumokėti, nes šiam asmeniui buvo pavesta atlikti užduotis, kurias turėjo atlikti bankroto administratorius; be to, jis vertino įmonės sandorius, kurie buvo sudaryti tuo metu, kai R. N. dirbo įmonės vadovu. Administratorius bankrutuojančiai įmonei atstovauti teisme taip pat samdė advokatą, nors šias pareigas galėjo atlikti į įmonę juristu priimtas asmuo. Tokie administratorius veiksmai, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai sukėlė interesų konfliktą, pažeidė kreditorių teises, todėl kreditorių susirinkimas, patvirtindamas ataskaitą, nepagrįstai pritarė tokiems administratoriaus veiksmams. Kreditorių susirinkimas negalėjo tvirtinti išlaidų, susijusių su dviem lizinguojamais automobiliais, t. y. jų remonto, kuro, lizingo ir draudimo išmokomis, nes jos taip pat pažeidžia kreditorių interesus. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl išlaidų nepagrįstumo, atkreipė dėmesį į tokias aplinkybes: vienu iš šių automobilių naudojasi juristu priimtas dirbti R. N.; pateiktoje kuro sąnaudų ataskaitoje nenurodyta, kada ir kur buvo vykstama įmonės automobiliais, koks tokių išvykų tikslas ir rezultatas; nors įmonės lizingo sutartys nutrauktos, nepaaiškinami administratoriaus veiksmai mokant už šių automobilių remontą, draudimą; nepagrįsta pastato nuomos kaina. Pareiškėjas nesutiko su kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nes buvo patvirtinta ta pati sąmata, kaip ir prieš metus, neįvertinus darbo apimčių, kaip ir kodėl buvo naudojamos lėšos per praėjusius metus. Skunde pažymėta, kad administravimo lėšos nepagrįstai buvo naudojamos darbo sąnaudoms dengti, transporto išlaidoms, lizingui, draudimui, teisinėms paslaugoms apmokėti. Pareiškėjo nuomone, kreditorių susirinkimo sprendimas surasti potencialų lizinguojamų automobilių pirkėją prieštarauja imperatyviosioms normoms, nes lizingo sutartys yra nutrauktos ir sprendimai perleisti pagal sutartį teises galimi tik gavus antrosios šalies sutikimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks kreditorių susirinkimo sprendimas yra finansiškai žalingas įmonei, nes šiam turtui išlaikyti buvo išleista 60 000 Lt, o jį perleisti ketinama už 5000 Lt ir 3000 Lt. Tokiu sprendimu vilkinamas automobilių grąžinimas savininkui, didinamos įmonės išlaidos jiems išlaikyti ir atitinkamai mažinamas įmonės turtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė pareiškėjo AB DnB NORD banko skundą. Teismas nurodė, kad nėra procedūrinių kreditorių susirinkimo priimant skundžiamus nutarimus pažeidimų; kreditorių susirinkimo nutarimai priimti kreditorių dauguma ir juos naikinti pareiškėjo samprotavimų pagrindu nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 29 d. nutartimi tenkino dalį pareiškėjo atskirojo skundo, panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 5 pripažinimo negaliojančiu, kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimo nepagrįstumas įrodinėjamas R. N. netinkamumu dirbti BUAB „Gertauta“ teisininku, administratoriaus neįvykdytu 2009 m. kovo 27 d. pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu, kuriuo administratorius buvo įpareigotas pateikti informaciją apie bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto subnuomos sutartį. Remdamasi bylos medžiaga, kolegija pažymėjo, kad R. N. buvo BUAB „Gertauta“ NT projektų vadovu ir nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. paskirtas laikinai eiti BUAB „Gertauta“ direktoriaus pareigas, BUAB „Gertauta“ laidavo už R. N. atstovaujamų subjektų įsipareigojimus tretiesiems asmenims, tačiau tai nėra teisinės aplinkybės, kurioms esant pagal ĮBĮ ar kitų teisės normų pagrindu būtų draudžiama R. N. dirbti bankrutuojančios įmonės teisininku. BUAB „Gertauta“ kreditoriai pritarė tokiam administratoriaus pasirinkimui. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad laidavimo sutartys, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas ir kuriomis grindžiamas R. N. netinkamumas dirbti šios įmonės teisininku, Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-404-343/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-383/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2009 pripažintos teisėtomis. Dėl argumento, kad bankroto administratorius neįvykdė pareigos pateikti informaciją apie nekilnojamojo turto subnuomos sutartį, kolegija nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo pripažintas negaliojančiu kreditorių susirinkimo nutarimas, taigi administratoriui nebeliko pareigos pateikti informaciją apie nekilnojamojo turto subnuomos sutartį. Kolegija pažymėjo, kad net jei tokia pareiga būtų išlikusi, subnuomininko ir nuomininko teisiniai santykiai neturėtų teisinės reikšmės, nes BUAB „Gertauta“ sudaryta nuomos sutartis nenutraukta ir galioja. Vadovaudamasi šiais argumentais, kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 2 punkto pagrįsta.

Pasisakydama dėl administratoriaus pateiktos kreditoriams tvirtinti administravimo išlaidų sąmatos projekto, kolegija nurodė, kad administratorius pateikė analogišką 2009 m. sąmatai administravimo išlaidų sąmatą, nes, tvirtinant ją, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios iš esmės keistų BUAB „Gertauta“ bankroto proceso eigą. Kreditoriai pateiktai sąmatai pritarė ir taip, administratorius nuomone, išreiškė nuoseklią, tęstinę kreditorių daugumos valią. Dėl to kolegija laikė, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria netenkinta skundo dalis dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 3 punkto.

Vertindamas kreditorių susirinkimo 5 punktą lizinguojamų automobilių klausimu, kolegija

nustatė, kad UAB „DnB NORD lizingo“ ir BUAB „Gertauta“ buvo sudariusios dvi lizingo sutartis. Kadangi po bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti finansines prievoles, iškėlus BUAB „Gertauta“ bankroto bylą, ji neturėjo pareigos mokėti pagal sudarytas lizingo sutartis, o UAB „DnB NORD lizingas“ – turėjo nutraukti ĮBĮ numatytų sumų pagal lizingo sutartis skaičiavimą, t. y. sustojus lizingo sutarčių vykdymui, BUAB „Gertauta“ turėjo perduoti automobilius lizingo davėjui, o dėl nesumokėtų skolų UAB „DnB NORD lizingas“ turėjo kreiptis į bankroto administratorių su kreditoriaus reikalavimu. Kolegija nurodė, kad pareigos perduoti lizingo dalykus lizingo davėjui bankrutuojanti įmonė neįvykdė ir nepagrįstai lizingo dalykų likimą sprendė kreditorių susirinkime. Dėl to, kolegijos nuomone, kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 5 pripažintinas negaliojančiu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartį priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir pripažinti 2010 m. balandžio 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimus 2, 3, 5 klausimais negaliojančiais. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl CPK 326 straipsnio 2 dalies, 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Kasatorius pažymi, kad pagal CPK 326 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka bylą, gali palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą, arba išspręsti ginčą iš esmės, pakeisdamas priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priimdamas naują arba pavesdamas ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepriėmė nė vieno iš nurodytų sprendimų – panaikino dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau nepriėmė naujo sprendimo ir neperdavė šio klausimo nagrinėti iš naujo. Teismas pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepriėmė kokio nors sprendimo dėl ginčo esmės, t. y. rezoliucinėje procesinio sprendimo dalyje neįvertintas klausimo teisėtumas;

2) dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teismo sprendimo motyvavimą, pažeidimo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl susirinkimo darbotvarkės 5 klausimo teisėtumo, pripažino bankroto administratoriaus veiksmus, įmonei toliau naudojant lizingo bendrovei priklausančius automobilius, neteisėtais, nurodė, kad bendrovė po bankroto bylos iškėlimo turėjo pareigą grąžinti lizinguojamus automobilius lizingo bendrovei, taip pat pripažino kreditorių susirinkimo sprendimus dėl automobilių naudojimo ar pirkėjų paieškos neteisėtais. Kadangi neteisėtais pripažinti veiksmai, negrąžinant lizinguojamų automobilių savininkui, glaudžiai susiję su kitais kreditorių susirinkimo klausimais, tai pagal šias konstatuotas aplinkybes turėjo būti įvertintas ir kitų kreditorių susirinkimo klausimų teisėtumas. Kasatorius pažymi, kad kreditoriaus pateiktoje administravimo išlaidų sąmatoje nurodytos 58 977 Lt išlaidos yra atsiradusios būtent naudojant po bankroto bylos iškėlimo lizinguojamus automobilius (jų remontas, išlaikymas, draudimo ir lizingo įmokos). Dėl to akivaizdu, kad, pripažinus administratoriaus veiksmus neteisėtais, negali būti tvirtinama administratoriaus veiklos ataskaita, kurioje atsiskaitoma dėl šių pripažintais neteisėtais veiksmų ir pateikiamos tvirtinti faktinės išlaidos tokiems veiksmams atlikti. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2009, nurodytu išaiškinimu, jog jeigu konkreti įrodinėjimo priemonė ar įrodymas įvertinti naudojant ne visus civilinėje byloje nustatytus duomenis, tai yra pagrindas konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą;

3) dėl administravimo išlaidų sąmatos nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasatorius pažymi, kad pagal ĮBĮ nuostatas administratorius negali laisvai disponuoti lėšomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti ir yra varžomas pareigos jas atsiskaityti. Teismas vykdo administravimo išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad administratorius nepagrįstai ir neteisėtai negrąžino automobilių lizingo bendrovei, todėl, kasatoriaus nuomone, neteisėtai patyrė išlaidų automobilių remontui, draudimui ir išlaikymui apmokėti. Tokios nustatytos aplinkybės sudaro imperatyvųjį pagrindą netvirtinti administratoriaus ataskaitos ir kartu pateiktos administravimo išlaidų apskaitos. Lėšos, išleistos be teisėto pagrindo, pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, taip pat prieštarauja protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmetęs kasatoriaus skundą dėl 2 ir 3 klausimų, pažeidė ĮBĮ nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis UAB,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta UAB,,Strauja“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-354/2009).

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė,,Gertauta“ prašo panaikinti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutarties dalį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas draudimas negali būti taikomas finansinėms prievolėms, kurios kilo po bankroto bylos iškėlimo. Kasatorius pažymi, kad UAB,,DnB NORD lizingas“ ir UAB,,Gertauta“ sudarytos lizingo sutartys iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomos tinkamai; iškėlus bankroto bylą, lizingo sutartimi prisiimtų prievolių įmonė nebeturėjo. BUAB,,Gertauta“ lizingo sutartimi prisiimti įsipareigojimai mokėti periodines įmokas atsirado po bankroto bylos iškėlimo. Kasatorius pažymi, kad, iškėlus bankroto bylą, administratorius praneša suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas nepasibaigęs, nevykdys ir šios sutartys laikomos pasibaigusiomis. Administratorius ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta tvarka sprendžia dėl įmonių sandorių, kurių įvykdymo terminas nepasibaigė, tolesnio vykdymo, jei įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą ir suinteresuotiems asmenims praneša, kad įmonė sutartis, kurių terminas nepasibaigęs, vykdys. Taigi, lizingo sutarčių vykdymas dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nesustoja ir jų galiojimas galėjo pasibaigti tik bankroto administratoriui ĮBĮ nustatytu terminu pranešus apie jų nevykdymą. Nors bankroto bylos iškėlimas sudarė galimybę panaikinti pareigą vykdyti lizingo sutartis, tačiau teisė vykdyti lizingo sutartis neišnyko. Kasatorius pažymi, kad administratorius pranešė lizingo davėjui, kad sutartys bus vykdomos toliau, UAB,,DnB NORD lizingas“ šias sutartis nutraukė, prasidėjo ikiteisminis ginčas dėl sutarčių vykdymo. Kasatorius mano, kad kreditoriai administratoriaus iniciatyva šiuo atveju pagrįstai susirinkime nurodė kreditoriui veikimo būdą, t. y. kaip išspręsti kilusį ginčą.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas AB DnB NORD bankas prašo atmesti suinteresuoto asmens kasacinį skundą ir tenkinti pareiškėjo pateiktą kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) atsiliepime teigiama, kad suinteresuoto asmens kasaciniame skunde nenurodyta ir negalima numatyti nė vieno CPK 346 straipsnyje nustatyto pagrindo kasaciniam skundui nagrinėti. Be to, kasatorius BUAB,,Gertauta“ skundą grindžia ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostata, pagal kurią bankroto administratoriui suteikta teisė informuoti suinteresuotus asmenis, kurie iš bankrutuojančios įmonės sandorių bus vykdomi po bankroto bylos iškėlimo, ir mano, kad teismas į ją neatsižvelgė. Pareiškėjas AB DnB NORD bankas nurodo, kad šiuo atveju suinteresuotas asmuo neatsižvelgia į sandorių (lizingo sutarčių) esmę ir paskirtį, taip pat bankrutuojančios įmonės statusą. Atsiliepime pažymima, kad šių dviejų lengvųjų automobilių (vienas iš jų daugiau kaip 100 000 Lt kainuojantis prabangus visureigis) naudojimas lizingo būdu bankrutuojančios įmonės veikloje niekaip nesuderinamas nei su įmonės veikla, nei su jos poreikiais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad lizingo objektus pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą po bankroto bylos iškėlimo grąžinti jos savininkui. Dėl tokių automobilių naudojimo patirtos išlaidos pripažintinos neteisėtomis ir nepagrįstomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo iškėlus bankroto bylą vykdyti finansines prievoles

Kasatorius BUAB,,Gertauta“ nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada pripažinti, kad po bankroto bylos iškėlimo bendrovė turėjo nutraukti lizingo sutartis ir privalėjo grąžinti lizingo automobilius jų savininkui, todėl mano, kad buvo netinkamai taikytos ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios draudimą vykdyti finansines prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais ir pažymi, kad pagal ĮBĮ reglamentavimą, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Šis įstatyme reglamentuotas draudimas vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, nustatytas bankrutuojančiai įmonei ir tokio draudimo tikslas yra užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo tiek materialiosios, tiek proceso teisės lygmeniu įgyvendinimą, t. y. užtikrinti visų kreditorių reikalavimų proporcingą patenkinimą, pvz., kad bankroto byloje reikalavimus pareikštų tiek kreditoriai, kurių reikalavimo tenkinimo terminas suėjęs, tiek kreditoriai, kurių reikalavimo tenkinimo terminai nesuėję. Atsižvelgiant į tai, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonei taikomas specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nebevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, šiuo atveju aktualus kitas aspektas – kokioms sąlygoms esant jo nesilaikoma. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies reglamentavimu bankroto administratoriui suteikiama tam tikra diskrecijos teisė įstatyme nustatytu terminu apsispręsti, ar bankrutuojanti įmonė vykdys tam tikras anksčiau sudarytas savo sutartis. Taip siekiama subalansuoti bankrutuojančios įmonės ir kitos sutarties šalies ekonominius interesus. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą administratoriui leidžiama vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytas įmonės sutartis, jeigu tokių sutarčių vykdymas naudingas bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Kartu šia norma siekiama apsaugoti kitos sutarties šalies teises. Taigi, administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta tvarka turėjo nutraukti UAB,,DnB NORD lizingas“ ir BUAB,,Gertauta“ sudarytą finansinės nuomos sutartį ir perduoti lizingo sutarčių dalykus teisėtam jų savininkui, dėl nesumokėtų skolų UAB,,DnB NORD lizingas“ turėjo kreiptis su kreditoriaus reikalavimu į bankroto administratorių. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neįvykdžius pareigos perduoti lizingo dalykus jų davėjui, kreditorių susirinkimas neteisėtai sprendė šių objektų likimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju po bankroto bylos iškėlimo toliau vykdant finansinės nuomos sutartis nebuvo atsižvelgta į visų kreditorių interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą, neįvertinti bankrutuojančios įmonės interesai, taip pat kitos sutarties šalies teisės ir interesai. Taigi, tokių sutarčių vykdymas po bankroto bylos iškėlimo negali būti pripažįstamas teisėtu ir atitinkančiu bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus ir turėjo būti nutraukiamas. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl administratoriaus ataskaitos vertinimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo

Bankroto proceso paskirtis – patenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto. Skolininkui nebeišgalint vykdyti turtinių įsipareigojimų kreditoriams, kreditoriai perima bankrutuojančios įmonės turto valdymo teisę, siekdami kuo efektyviau patenkinti savo reikalavimus, t. y. kreditoriai veikia dėl savo pačių teisių. Dėl to ĮBĮ nuostatomis kreditoriams yra suteikti įgaliojimai spręsti įvairius su bankrutuojančia įmone susijusius klausimus.

Visų bankroto procedūrų vykdymas susijęs su tam tikromis išlaidomis. Kadangi su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis tiesiogiai susijęs klausimas, kokios išlaidos bus skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, ĮBĮ 23 straipsnio, kuriame nustatyta kreditorių susirinkimo kompetencija, 5 punkte garantuota teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. Pagal ĮBĮ reglamentavimą kompetencija tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priklauso kreditorių susirinkimui, tačiau teismas, apskundus tokį kreditorių susirinkimo nutarimą, gali atlikti administravimo išlaidų sąmatos kontrolę. Tokiu atveju teismas turėtų įvertinti, ar patvirtintoje sąmatoje nurodytos išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar išlaidų dydžiai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, taip pat tai, ar laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimų priėmimo tvarkos.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas: bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išlaidos, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Otega“ v. antstolė V. Žydelienė, BUAB,,Ekranas“, bylos Nr. 3K-3-112/2011; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Strauja“ v. AB Swedbank, bylos Nr. 3K-3-354/2009). Taigi pagal ĮBĮ teisinį reglamentavimą kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje turėtų būti įtraukiamos tik tokios išlaidos, kurios būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti. ĮBĮ 36 straipsnyje nepateikiami kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas administravimo išlaidų, išskyrus administratoriaus atlyginimą, dydis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje UAB,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010, išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės administravimą. Taigi, kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto procedūrų apimtį ir kitas konkrečias įmonės bankrotui reikšmingas aplinkybes, šią sąmatą tvirtina ar atsisako ją tvirtinti.

Minėta, kad byloje apeliacinės instancijos teismo konstatuota, jog administratorius nepagrįstai ir neteisėtai negrąžino lizinguojamų automobilių savininkui, toliau mokėjo lizingo, draudimo įmokas, kitas su automobilių priežiūra susijusias išlaidas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 5 negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pripažinus faktą, jog po bankroto bylos iškėlimo nepagrįstai buvo vykdomos lizingo sutartys, apeliacinės instancijos teismas nevertino šių lizingo sutarčių pagrindu atsiradusių išlaidų pagrįstumo, t. y. nagrinėdamas kreditorių susirinkimo nutarimus dėl administratoriaus veiklos ataskaitos ir administravimo išlaidų sąmatos, nesvarstė ir nevertino, ar tokios išlaidos atitinka administravimo išlaidų paskirtį, ar jos gali būti pripažintos teisingomis ir protingomis išlaidomis tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesų atžvilgiu, be to, ar jos buvo būtinos tinkamai įmonės administravimo veiklai užtikrinti ir pan. Dėl nepagrįstai po bankroto bylos iškėlimo vykdytų lizingo sutarčių atsiradusių išlaidų dydis šiuo atveju nepagrindžia bankrutuojančios įmonės naudos ir nesuponuoja išvados, kad tokiais veiksmas buvo siekiama užtikrinti kreditorių interesus. Teisėjų kolegijos nuomone, administratoriaus veiksmai po bankroto bylos iškėlimo negrąžinant lizinguojamų automobilių jų savininkui turi įtakos ne tik vertinant kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo sprendžiamas tolesnis šių automobilių likimas, bet pirmiausia ši konstatuota aplinkybė turi esminę reikšmę administravimo išlaidų ir administratoriaus veiklos pagrįstumui vertinti. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus AB DnB NORD banko kasacinio skundo argumentą, kad, netinkamai vertinant byloje nustatytas aplinkybes, buvo pažeistos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios administravimo išlaidų sąmatos nustatymą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikina ir perduoda šį klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas, atsižvelgdamas į konstatuotas aplinkybes, kad bankroto administratoriaus veiksmai po bankroto bylos iškėlimo toliau vykdant lizingo sutartis neteisėti, ir dėl to negali būti pripažįstamos pagrįstomis dėl jų vykdymo atsiradusios išlaidos, jų pagrindu sudaryta administratoriaus ataskaita, turi įvertinti tiek šių išlaidų pagrįstumą, tiek administratoriaus ataskaitą pagal administravimo išlaidų sampratą ir jų teisinę prigimtį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, taip pat atsižvelgiant į visų bankrutuojančio įmonės kreditorių interesus. Svarstant išlaidų sąmatos ir administratoriaus veiklos ataskaitos pagrįstumą, konstatuotų aplinkybių kontekste įvertintinos ir kitos aplinkybės, pvz., iš esmės lizinguojamais automobiliais naudojosi įmonėje juristu priimtas dirbti buvęs įmonės vadovas; administratoriaus veiksmai samdant juristą toms funkcijoms, kurias pagal ĮBĮ reglamentavimą turi atlikti bankroto administratorius; administratoriaus darbo apimtis ir išlaidų juristui ir advokato pagalbai apmokėti būtinybė; bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto nuomos klausimai, taip pat aplinkybė, kad kreditorių susirinkimui buvo pateiktas analogiškas ankstesniam sąmatos projektas, nepagrindžiant jau patirtų išlaidų dydžio, jų svarbos įmonei administruoti, nors būsimos išlaidos koreguojamos ir prognozuojamos pagal jau patirtas ir įvertintas kaip būtinas įmonei administruoti išlaidas, juolab kad bankroto procese keičiasi tiek administratoriaus veikla, tiek vykdytini uždaviniai, tiek darbų apimtys.

Dėl proceso teisės normų, formuluojant rezoliucinę sprendimo dalį, taikymo

Nagrinėjamoje situacijoje apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs motyvuojamojoje procesinio sprendimo dalyje administratoriaus veiksmus, negrąžinant po bankroto bylos iškėlimo lizinguojamų automobilių jų savininkui, prieštaraujančiais ĮBĮ nuostatoms ir dėl to kreditorių susirinkimo sprendimą dėl automobilių naudojimo ar pirkėjų paieškos neteisėtu, rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pakeičia pirmosios instancijos teismo nutartį, panaikina nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 5 pripažinimo negaliojančiu; kitą nutarties dalį palieka nepakeistą. Kasatorius AB DnB NORD bankas nurodo, kad šiuo atveju susidarė teisinė situacija, kai negalioja dalis pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo ir dėl jo nepriimta naujo sprendimo. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 326 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priima sprendimą palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą arba pats išsprendžia ginčą – pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, perduoda pirmosios instancijos teismui ginčą nagrinėti iš naujo arba bylą nutraukia ar ieškinio pareiškimą palieka nenagrinėtą. Procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas pateikia galutinę išvadą, grindžiamą sprendimo motyvuojamąja dalimi (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 331 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas motyvuojamojoje dalyje argumentus daromai išvadai pagrįsti, ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, nei pats išsprendė ginčą, nei perdavė šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų pagrindu nepadarė (nesuformulavo) rezoliucinėje dalyje galutinės išvados. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, 326 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 38,45 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad suinteresuoto asmens skundas atmestinas, o pareiškėjo kasacinis skundas tenkintinas ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys