Civilinė byla Nr. 3K-3-91-686/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02974-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 42.6; 45.2; 45.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Andžejaus Maciejevskio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. N. ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės būstai“ dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos bankas“ ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Tauneris“, G. K., uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių preliminariąją būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė K. N. ir atsakovas UAB „Sostinės būstai“ 2008 m. liepos 29 d. sudarė preliminariąją būsimų nekilnojamų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo pastatyti ir parduoti, o ieškovė – nusipirkti dviejų kambarių butą (preliminarus plotas – 52,82 kv. m) ir automobilio stovėjimo vietą, kurių statyba vyks atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).
Šalys 2009 m. lapkričio 23 d. susitarimu nutraukė 2008 m. liepos 29 d. sutartį, ir sudarė preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. KRIST/SB-2009, kuria susitarė dėl dviejų kambarių buto, balkono, adresu (duomenys neskelbtini), preliminarus bendras plotas 56,43 kv. m, ir automobilių stovėjimo vietos, esančios ten pat, pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ne vėliau kaip iki 2010 m. liepos 1 d. Ieškovės pagal 2008 m. liepos 29 d. sutartį sumokėtus 262 000 Lt (75 880,44 Eur) šalys įskaitė į pagal sudaromą 2009 m. lapkričio 23 d. preliminariąją sutartį mokėtinas sumas.
Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nustatytu laiku nebuvo sudaryta. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi UAB „Sostinės būstai“ iškelta restruktūrizavimo byla.
Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė:
pripažinti galiojančia šalių sudarytą dviejų kambarių 56,43 kv. m preliminaraus bendro ploto (su 15,27 kv. m ploto balkonu) gyvenamosios paskirties patalpos – buto, statomo adresu (duomenys neskelbtini), šeštame aukšte, ir dalies automobilių stovėjimo aikštelės, esančios pastato rūsyje, taip pat 0,6809 ha ploto žemės sklypo idealiosios bendrosios dalinės nuosavybės dalies, proporcingos buto plotui, pirkimo–pardavimo sutartį ir patvirtinti šios sutarties sudarymą;
įpareigoti atsakovą sudaryti pirmiau nurodyto buto (projektinis numeris F6-5) kadastro duomenų bylą ir nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre šio buto, kaip atskiro nekilnojamojo turto vieneto, kadastro duomenis, taip pat įregistruoti Nekilnojamojo turto registre šį butą kaip atskirą nekilnojamojo turto vienetą.
Ieškovė nurodė, kad 2009 m. lapkričio 23 d. sutartis yra preliminarioji nepastatyto buto pirkimo–pardavimo sutartis, o jos pagrindu tarp šalių susiklostę santykiai atitinka CK 6.401 straipsnio normų reguliuojamus teisinius santykius. Visa 2009 m. lapkričio 23 d. sutartyje nurodyto turto pirkimo kaina buvo sumokėta dar 2008 metais, todėl laikytina, kad ieškovė buvo buto ir automobilių stovėjimo vietos pirkėja, kuri finansavo šio nekilnojamojo turto statybą ir nuo 2009 m. lapkričio 23 d. sutarties sudarymo momento CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu įgijo nuosavybės teisę į šį turtą.
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, UAB „Medicinos bankas“ pareikštu ieškiniu prašė šalių 2009 m. lapkričio 23 d. sudarytą preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes ji prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80, 4.37 straipsniai). Trečiasis asmuo nurodė, kad jis yra atsakovo hipotekos kreditorius, kuriam yra įkeistas visas atsakovo turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Hipotekos lakštais (identifikaciniai kodai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) susitarta, kad be raštiško trečiojo asmens sutikimo atsakovui draudžiama perleisti ar kitaip apriboti savo teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ant jo pastatytą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat draudžiama inventorizuoti, dalinti ar kitaip skaidyti įkeistą pastatą į atskirus turtinius vienetus ar atskirus objektus ir juos registruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi bet kokia sutartis, kuria ribojamos atsakovo teisės į pirmiau nurodytą įkeistą turtą, galėjo būti sudaryta tik gavus raštišką trečiojo asmens sutikimą. Kadangi ieškovė 2009 m. lapkričio 23 d. preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį sudarė neturėdama raštiško trečiojo asmens sutikimo, tai ji šį sandorį sudarė savo rizika. Ieškovei pasirašant ginčo sutartį, hipoteka buvo įregistruota, todėl ji negali teisintis, kad nežinojo apie ginčo preliminariąja sutartimi ketinamo įsigyti turto įkeitimą. Be to, 2009 m. lapkričio 23 d. sutarties 5.2 punktas patvirtina, kad ieškovei buvo pranešta, jog tiek žemės sklypas, tiek pastatas, kuriame statomas butas, yra įkeisti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto apygardos teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, o trečiojo asmens – atmetė ir pripažino 2009 m. lapkričio 23 d. preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį joje nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartimi; atmetė kitus ieškovės ieškinio reikalavimus; priteisė iš trečiojo asmens ieškovei 4800 Lt (1390,18 Eur) bylinėjimosi išlaidų ir 89,39 Lt (25,89 Eur) valstybei.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad aplinkybė, jog ginčo sutartis buvo sudaryta esant įregistruotai nekilnojamojo turto hipotekai, t. y. turtas buvo įkeistas trečiajam asmeniui kredito sutarties įvykdymui užtikrinti, neturi esminės reikšmės vertinant sutarties teisėtumą. Aplinkybė, kad ieškovė, sudarydama sutartį, neturėjo raštiško hipotekos kreditoriaus – trečiojo asmens – sutikimo, šioje situacijoje negali būti vertinama kaip pažeidžianti CK 4.37 straipsnio nuostatas ir (ar) trečiojo asmens interesus, nes atsakovas preliminariojoje sutartyje prisiėmė pareigą visus suvaržymus panaikinti, o trečiasis asmuo žinojo apie tokių sutarčių sudarymą, atsakovui tai buvo normali ūkinė praktika, kurios pagrindu jis vystė statybos projektą ir tokiu būdu gautomis pajamomis atsiskaitinėjo su trečiuoju asmeniu. Ieškovės nesąžiningumas byloje neįrodytas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl ginčijamos sutarties sudarymo sumažėjo atsakovo galimybė atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant trečiąjį asmenį. Restruktūrizavimo byla atsakovui iškelta daug vėliau po ginčijamos sutarties sudarymo, o pinigai pagal šią sutartį sumokėti dar iki restruktūrizavimo proceso, mokėjimas atliktas tiksliai pagal sutartyje nustatytą teisinę prievolę, vykdant prisiimtus įsipareigojimus.
Vertindamas ieškovės ieškinio pagrįstumą, teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia pripažinti, jog šiuo atveju tarp šalių susiklostę santykiai atitinka CK 6.401 straipsnyje įtvirtintą būsimo gyvenamojo namo (buto) pirkimo–pardavimo sutarties sąvoką. Teismas pažymėjo, kad nutraukiant 2008 m. liepos 29 d. sutartį ir sudarant ginčo sutartį iš esmės buvo pakeistas tik sutarties objektas – ieškovės įgyjamas butas tame pačiame statomame name, o sutartinių santykių pobūdis išliko nepakitęs. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyba buvo finansuojama iš šio namo butų pirkėjų lėšų, tarp jų ir ieškovės 2008 m. liepos mėnesį sumokėtų pinigų, namo statyba buvo vienintelė atsakovo vykdoma veikla, o iš namo butų pirkėjų gaunamos lėšos – vienintelės atsakovo ūkinės komercinės veiklos pajamos. Dėl to teismas sprendė, kad, nepaisant to, jog atsakovas ir trečiasis asmuo 2009 m. rugsėjo 21 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. LOAN 45531, kuria refinansuotas atsakovo įsiskolinimas AB „Parex“ bankui, ginčo buto (namo dalies) statybą visa apimtimi finansavo ieškovė, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad baigus statybą ieškovė įgyja į jį nuosavybės teisę CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu. Aplinkybė, kad atsakovui 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla, teismo vertinimu, negali būti kliūtis tenkinti ieškinį. Teismas nurodė, kad atsakovas ginčo sutartimi įsipareigojo iki pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties 2010 m. liepos 1 d. sudarymo panaikinti visus perkamo turto suvaržymus, o ieškovė, sudarydama sutartį, nedavė savo sutikimo įkeisti šį turtą trečiajam asmeniui. Ieškovė, kaip restruktūrizuojamo atsakovo kreditorė, balsuojant dėl restruktūrizavimo plano, nebuvo supažindinta su galutine šio plano versija – su kreditoriais bus atsiskaitoma tik tuomet, kai bus visiškai atsiskaityta su hipotekos turėtoju, kurią trečiasis asmuo atsiuntė prieš pat kreditorių susirinkimą. Be to, ieškovė, kaip ir kiti smulkieji kreditoriai, savo turimais balsais realiai nebūtų pakeitę balsavimo rezultatų. Teismo vertinimu, jeigu trečiasis asmuo iš tiesų būtų draudęs preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, atsakovas nebūtų galėjęs vystyti komercinio statybos projekto ir verstis ūkine komercine veikla, iš kurios gavo pajamas ir atsiskaitinėjo pagal kredito sutartį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pareikštu ieškiniu žemės sklypo ir pastato hipotekos neginčijo, o pagal CK 4.171 straipsnio 9 dalį hipoteka seka paskui daiktą; nėra pagrindo pripažinti, kad hipoteka yra pasibaigusi ieškovei visiškai atsiskaičius už perkamą turtą, nes butas ir (ar) automobilių aikštelė, kaip atskiri turto vienetai, hipoteka nesuvaržyti.
Teismas, įvertinęs CK 6.394 straipsnio, Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 punkto nuostatas, aplinkybę, kad šalys preliminariojoje sutartyje iš esmės susitarė dėl žemės sklypo dalies, tenkančios pagal buto idealiąją dalį statomo namo savininkų bendrijai, o tokia bendrija įgyvendina savininkų teises ir interesus, susijusius su turto valdymu, naudojimu, priežiūra, bet ji negali valdyti savininkų turto nuosavybės teise, t. y. tokio turto neįgyja, padarė išvadą, jog sutartimi šalys susitarė, kad žemės sklypas bus perleidžiamas namo patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybe, t. y. perleidžiant ieškovei idealiąją (1/250) žemės sklypo bendrosios dalinės nuosavybės dalį, proporcingą buto plotui name (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Pripažinus preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, ieškovės reikalavimas ją patvirtinti, teismo vertinimu, yra perteklinis, o jos nuosavybės teisės į butą bus įregistruotos registre teismo sprendimo pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 26 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas trečiojo asmens argumentą, kad ieškovė jau yra pasirinkusi savo teisių gynimo būdą kreipdamasi dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo restruktūrizavimo byloje, nurodė, jog finansinio reikalavimo patvirtinimas neužkerta kelio ieškovei pareikšti ne tik piniginio pobūdžio, bet ir kitokių turtinio pobūdžio reikalavimų. Dėl to restruktūrizavimo plano 3.1 dalis, kurioje nustatyta restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, negali apriboti ieškovės teisės į teisminę gynybą.
Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2009 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis atitinka CK 6.401 straipsnio 2 dalies sąlygas, kartu pripažįsta, kad 2008 m. liepos 29 d. preliminarioji sutartis atitinka pirmiau nurodytos teisės normos reikalavimus. Aplinkybė, kad 2008 m. liepos 29 d. sutartis nutraukta ir ginčo sutartis sudaryta tą pačią dieną, teismo vertinimu, patvirtina, jog šalių santykiai, siekiant įgyti nekilnojamąjį turtą, iš esmės nepakito (buvo pakeistas tik sutarties dalykas), todėl nėra pagrindo teigti, kad būsimo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis tapo tiesiog sutartimi dėl pagrindinės sutarties sudarymo (CK 6.165, 6.193, 6.401 straipsniai). Kadangi nagrinėjamu atveju buvo statomas daugiabutis gyvenamasis namas, o už lėšų, gautų pagal 2008 m. liepos 29 d. sutartį, panaudojimą buvo atsakingas atsakovas, tai nėra pagrindo teigti, jog ieškovė, siekdama įgyti nuosavybės teises į ginčo turtą, turėjo įrodyti statybos finansavimą savo lėšomis.
Nesutikdamas su trečiojo asmens argumentu, kad 2009 m. lapkričio 23 d. sutartis buvo sudaryta nesant jo sutikimo, taip pažeidžiant 2007 m. rugsėjo 27 d. ir 2009 m. spalio 27 d. hipotekos lakštuose nustatytus įkeisto turto savininko įsipareigojimus, teismas pažymėjo, jog trečiasis asmuo neginčija 2008 m. liepos 29 d. sutarties teisėtumo, o, kaip minėta, sudarant 2009 m. lapkričio 23 d. sutartį buvo vykdomi tęstiniai šalių įsipareigojimai. Be to, po 2009 m. lapkričio 23 d. susitarimo dėl 2008 m. liepos 29 d. sutarties nutraukimo ir ginčo sutarties tą pačią dieną sudarymo, atsakovo įsipareigojimai ieškovei pagal 2008 m. liepos 29 d. sutartį pasibaigė (CK 6.130 straipsnis) ir atitinkamai minėtu turtu buvo užtikrinta trečiojo asmens interesų apsauga, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo sutartimi buvo pažeistos jo teisės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad daikto įkeitimas netrukdo jo perleisti kito asmens nuosavybėn (CK 4.171 straipsnio 9 dalis), o jokių reikalavimų, susijusių su hipotekos panaikinimu, ieškovė nekėlė ir pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu jokio sprendimo nepriėmė (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Nors, trečiojo asmens teigimu, ginčo sutartyje nėra susitarimo dėl žemės sklypo dalies perdavimo, tačiau nuosavybės teisių į dalį žemės sklypo perdavimą konkrečiu atveju reglamentuoja imperatyviosios teisės normos (CK 6.394 straipsnio 1, 2 dalys), kurių šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Medicinos bankas“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o trečiojo asmens – tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:
1. Dėl trečiojo asmens pareikštų reikalavimų. Hipotekos lakšte nustatyti draudimai, susiję su hipotekos objekto suvaržymu, yra privalomi hipoteka įkeisto daikto savininkui ir asmenims, su hipotekos objekto savininku sudarantiems sandorius dėl hipotekos objekto (CK 1.2 straipsnis, iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusių CK 4.170 straipsnio, 4.171 straipsnio 9 dalies redakcija (šiuo metu galiojančio CK 4.170 straipsnio 5, 6 dalys). Tai reiškia, kad hipotekos objekto savininkas turi teisę valdyti, naudoti įkeistą daiktą ir juo disponuoti, taip pat perleisti įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, tačiau ši jo teisė nėra absoliuti (CK 4.37 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis), ji yra apribota hipotekos kreditoriaus teisėmis, įtvirtintomis įstatymo – ginčo sandorio sudarymo metu galiojusiuose CK 4.189–4.193, 4.196 straipsniuose – ir hipotekos sutartyje.
Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad net ir tuo atveju, jeigu hipotekos kreditorius ir hipotekos objekto savininkas hipotekos sutartyje susitaria, kad hipotekos objekto savininkas neturi teisės niekaip apriboti savo teisių į hipotekos objektą (įskaitant, bet neapsiribojant įsipareigojimu ateityje hipotekos objektą parduoti konkrečiam asmeniui), toks susitarimas neturi jokios reikšmės ir daikto savininkas gali jį perleisti kitiems asmenims be hipotekos kreditoriaus sutikimo, netinkamai kvalifikavo tokį hipotekos sutarties šalių susitarimą ir jo reikšmę, pažeidė materialiosios teisės normas, ginančias sąžiningo hipotekos kreditoriaus teises, bei šiuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką (2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusi CK 4.197 straipsnio 6 dalies redakcija; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bajorkiemis“ v. AB DnB Nord bankas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-546/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-546/2012">3K-3-546/2012</a>; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. T. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-293/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-293/2013">3K-3-293/2013</a>). Tuo atveju, jeigu hipotekos sandoryje yra numatyti ribojimai hipotekos objekto savininkui, tai be hipotekos kreditoriaus sutikimo tokie ribojimai negali būti pažeisti.
Ieškovei pasirašant ginčo sutartį, hipoteka buvo įregistruota (CK 4.185 straipsnis), jai taip pat buvo pranešta apie tai, kad nekilnojamasis turtas yra įkeistas (ginčo sutarties 5.2 punktas), todėl ji negali teisintis nežinojusi apie įkeitimą. Kadangi ieškovė, net ir sužinojusi apie tai, kad ketinamas įsigyti turtas yra įkeistas hipotekos kreditoriui, nesikreipė nei į viešus registrus, nei į hipotekos skyrių, nei į hipotekos kreditorių ir nesiaiškino ketinamo įsigyti įkeisto turto apribojimų, ji negali būti laikoma sąžininga ginčo sutarties šalimi.
2. Dėl ieškovės pareikštų reikalavimų.
Nuosavybės teisė negali būti įgyta neteisėtai sudaryta sutartimi – ieškovė ieškinio reikalavimų pagrindu nurodė ginčo sutartį, tačiau ši sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, todėl yra neteisėta ir negali sukelti ieškovės pageidaujamų padarinių net ir tuo atveju, jeigu nebūtų pripažinta negaliojančia pagal šioje byloje pareikštus trečiojo asmens reikalavimus (CK 1.80 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo sutartį ir šalių ikisutartinius santykius, todėl sutartį nepagrįstai pripažino būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria aiškinant taikytinas CK 6.401 straipsnis. Preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ir nuo būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties skiriasi savo turiniu. Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, kurią nustatant taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193–6.195 straipsniai). Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>; kt.).
Lingvistinis ginčo sutarties sąlygų aiškinimas ir vertinimas patvirtina, kad šalys šia sutartimi susitarė dėl būsimos pagrindinės sutarties sudarymo ginčo sutartyje nustatytomis sąlygomis, o ne dėl būsimo buto įsigijimo. Ginčo sutartis visiškai atitinka preliminariosioms sutartims būdingus bruožus (CK 6.165 straipsnis). Šalių valia sudaryti ateityje pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta. Atsižvelgiant į skirtingus dalyvaujančių byloje asmenų interesus, lingvistinė ginčo sutartimi sulygtų sąlygų analizė yra itin svarbi ir padeda nustatyti tikrąją šalių valią, buvusią šios sutarties sudarymo metu, o ne vėliau. Po ginčo sutarties sudarymo dėl restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo fakto pasikeitusi šalių valia gali neatspindėti jų tikrųjų ketinimų ir tikslų, kurių buvo siekiama nagrinėjama sutartimi. Ginčo sutartis nelaikytina būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartimi, nes ji neatitinka CK 6.401 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, keliamų tokiai sutarčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. BUAB „Atkirtos būstas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2014">3K-3-134/2014</a>). Pirmiau nurodyto straipsnio reikalavimus galėtų atitikti tik šalių 2008 m. liepos 29 d. sudaryta preliminarioji būsimų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau ji šalių sutarimu buvo nutraukta 2009 m. lapkričio 23 d.
Teismas nepagrįstai ir neteisėtai plečiamai išaiškino ginčo sutarties ir jos 2.3 punkto turinį, todėl nepagrįstai pripažino, kad sutartimi buvo susitarta ir dėl žemės sklypo dalies pardavimo. Ginčo sutartyje nėra susitarta nei dėl žemės sklypo ar jo dalies, kaip pirkimo–pardavimo objekto, nei dėl jo kainos, t. y. nėra nė vienos CK 6.305 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų.
Atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla, kurioje patvirtinti ieškovės 262 000 Lt (75 880,44 Eur) ir trečiojo asmens 12 466 666,21 Lt (3 610 596,10 Eur) finansiniai reikalavimai, 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi patvirtintas atsakovo restruktūrizavimo planas. Dėl to teismas, pripažinęs ginčo sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, pažeidė Restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2009 m. gruodžio 28 d. įstatymo redakcija), pagal kurį restruktūrizuojama įmonė savo įsipareigojimus kreditoriams privalo vykdyti restruktūrizavimo plane nustatytais terminais ir mastais (Restruktūrizavimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė K. N. prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės teigimu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl trečiojo asmens rašytinio sutikimo nebuvimo, sudarant ginčo sutartį, dėl ieškovės sąžiningumo, ginčo sutarties kvalifikavimo, žemės sklypo dalies pardavimo ir ieškovės teisės reikšti nagrinėjamą ieškinį pagrįstumo. Atsiliepime pažymėta, kad trečiojo asmens nurodomos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios hipotekos kreditoriaus interesų apsaugą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes jos nereglamentuoja pardavėjo hipotekos kreditoriaus ir pirkėjo santykių, teisių ir interesų. Pardavėjo hipotekos kreditoriaus teisės negali turėti prioriteto prieš sąžiningo pirkėjo teises ir teisėtus interesus. Kai pirkėjo su daiktų pardavėjo kreditoriumi jokie prievoliniai santykiai nesieja, pirkėjui negali tekti daiktų pardavėjo prievolių neįvykdymo šio kreditoriui neigiamos pasekmės. Pripažinus pirkėjo teisėtą interesą į pirkimo–pardavimo sandoriu įgytus daiktus ir daiktines teises į juos, taip pat konstatavus, jog šių daiktų pirkėjas visiškai įvykdė savo pareigas pardavėjui pagal su juo sudarytus susitarimus, pardavėjo kreditoriaus interesų tenkinimas negali būti laikomas sąžiningu ir teisingu išliekant hipotekos teisei į pirkėjo įsigytus daiktus. Sąžiningas daiktų įgijėjas negali būti atsakingas už pardavėjo skolas ir turi teisę reikalauti panaikinti hipoteką daiktui, kai sąžiningai atsiskaitė už jį, neturėdamas tikslo jį įgyti nuosavybėn kaip įkeistą (suvaržytą hipoteka) (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-45/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-45/2012">2A-45/2012</a>; 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTgzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-183/2012">2A-183/2012</a>).
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių sudarytos preliminariosios sutarties kvalifikavimo kaip būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties ir nuosavybės teisių į butą pagal tokią sutartį įgijimo CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu
Kasatorius, ginčydamas teismų priimtus procesinius sprendimus, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo sutartį ir šalių ikisutartinius teisinius santykius, todėl sutartį nepagrįstai pripažino būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartimi, kurią aiškinant taikytinas CK 6.401 straipsnis. Preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ir nuo būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties skiriasi savo turiniu: lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, jų atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus.
Byloje nustatyta, kad UAB „Sostinės būstai“ (pardavėjas, atsakovas) ir K. N. (pirkėja, ieškovė) 2008 m. liepos 29 d. sudarė preliminariąją būsimų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį pardavėjas įsipareigojo pastatyti ir parduoti, o pirkėjas nusipirkti už sutartyje nurodytą kainą ir sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis dviejų kambarių butą su automobilio stovėjimo vieta. Sutartimi taip pat buvo susitarta, kad žemės sklypas teisės aktų nustatyta tvarka bus perduotas su visomis teisėmis ir pareigomis statomo pastato patalpų savininkų bendrijai. Sutarties 5 punkte buvo nustatyta mokėjimo už sutarties dalyką tvarka: pirkėjas 1000 Lt (289,62 Eur) sumokėjo iki sutarties pasirašymo, o likusius pinigus privalėjo sumokėti per 10 kalendorinių dienų po sutarties pasirašymo. Pardavėjas sutarties 6 punktu įsipareigojo iki 2009 m. spalio 1 d. pasirašyti bute ir automobilių aikštelėje atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą ir ne vėliau kaip po 30 dienų nuo darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos pasirašyti pagrindinę turto (buto su automobilio statymo vieta) pirkimo–pardavimo sutartį notarine forma, taip pat iki 2009 m. lapkričio 1 d. priduoti statinį Statybos įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka sudarytai komisijai. Sutarties 6.3 punkte šalys sutarė, kad visas statinys ir žemės sklypas bus įkeisti, tačiau pardavėjas įsipareigojo ir užtikrino, jog, pasirašius pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, įkeitimas bus panaikintas. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė (nekilnojamojo turto pirkėja), be iki sutarties pasirašymo sumokėtų 1000 Lt (289,62 Eur), likusią sumą, t. y. 261 000 Lt (75 590,82 Eur) sumokėjo sutarties sudarymo dieną – 2008 m. liepos 29 d. Taigi konstatuotina, kad pirkėja už jai statomą butą pagal sutarties sąlygas yra visiškai atsiskaičiusi. Tarp sutarties šalių 2009 m. lapkričio 23 d. buvo sudarytas susitarimas dėl minėtos sutarties nutraukimo, kurio 2 punkte nurodyta, kad K. N. sumokėti 262 000 Lt (75 880,44 Eur) negrąžinami ir įskaitomi į mokėtinas sumas pagal 2009 m. lapkričio 23 d. sudarytą preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį tarp tų pačių šalių dėl kito būsimo buto pirkimo. Šios susitarimo 3 punkte nurodyta, kad jokių pretenzijų šalys viena kitai neturi. Taigi naująja 2009 m. lapkričio 23 d. preliminariąja nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi iš esmės buvo susitarta tik dėl kito 2 kambarių buto su balkonu ir automobilio aikštelės pastatymo, o apmokėjimo sąlygos ir tvarka jau buvo įvykdytos vadovaujantis 2008 m. liepos 29 d. sutarties nuostatomis. Tarp pardavėjo ir pirkėjos 2010 m. rugpjūčio 18 d., t. y. dar iki restruktūrizavimo bylos UAB „Sostonės būstai“ bylos iškėlimo 2010 m. rugsėjo 30 d., buvo pasirašytas susitarimas dėl prievolių įvykdymo terminų pratęsimo, kuriuo UAB „Sostinės būstai“ (skolininkas pagal šį susitarimą) ir K. N. (kreditorius) susitarė pratęsti visų skolininko prievolių kreditoriui įvykdymo terminus iki 2010 m. gruodžio 31 d. (sudaryti pagrindinę sutartį).
Iš nurodytų bylos aplinkybių matyti, kad 2008 m. liepos 29 d. sutartimi šalys susitarė dėl to, kad pardavėjas (atsakovas) statomame daugiabučiame name pastatys ir parduos butą pirkėjai (ieškovei), o ši nusipirks butą už sutartyje nurodytą kainą. Toks šalių susitarimas, atsižvelgiant į jo turinį, šalių valią, tikruosius tikslus ir atliktus veiksmus vykdant šią sutartį, iš esmės atitinka CK 6.401 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį. Minėtas CK straipsnis nustato, kad pirkėjas – fizinis asmuo, gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo, įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja jį nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių; tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį; sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. UAB „Beržolė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-441/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-441/2006">3K-3-441/2006</a>; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. IĮ v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-455/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-455/2008">3K-3-455/2008</a>). Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Alsva“, bylos Nr. 3K-3-608/2008; 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. BUAB „Atolas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72/2013">3K-3-72/2013</a>). CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad preliminariojoje sutartyje gali būti numatyta, jog pirkėjas finansuoja buto statybą sutartyje nustatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo. Jau minėta, kad pirkėja (ieškovė) numatytą statybos kainą atsakovui sumokėjo pirmosios sutarties pasirašymo dieną, t. y. 2008 m. liepos 29 d., todėl, remiantis nurodyta teisės norma, tuo metu ji formaliai įgijo nuosavybės teisę į jai statomą butą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į faktinį ginčo pagrindą ir šiuos šalių santykius reglamentuojančias teisės normas, ieškovė pagrįstai prašė pripažinti 2009 m. lapkričio 23 d. preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi ir teismai, tinkamai taikydami ir aiškindami šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai šį reikalavimą tenkino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties šalimi yra pirkėjas (fizinis asmuo), perkantis iš verslininko (juridinio asmens) nekilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, tokia sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, todėl būtina užtikrinti vartotojo (fizinio asmens), kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai, plečiamai aiškindami ginčo sutarties 2.3 punkto turinį, nepagrįstai pripažino, jog sutartimi buvo susitarta dėl žemės sklypo dalies pardavimo, nes sutartyje nėra susitarta dėl žemės kaip pirkimo–pardavimo objekto kainos. Minėta, kad visi ieškovės mokėjimai buvo atlikti pagal 2008 m. liepos 29 d. šalių sudarytą preliminariąją sutartį, kurios 4.2 punkte susitarta, kad į buto kainą įskaičiuota ir butui tenkančios žemės sklypo dalies kaina. O ginčo sutarties preambulėje nurodyta, kad ieškovės sumokėtos lėšos pagal nutrauktąją sutartį įskaitomos į pagal šią sutartį mokėtinas sumas, todėl atskirai aptarinėti žemės sklypo dalies kainos nebuvo pagrindo ir būtinumo.
Kasaciniame skunde kasatorius taip pat teigia, kad hipotekos lakšte nustatyti draudimai, susiję su hipotekos objekto suvaržymu, yra privalomi hipoteka įkeisto daikto savininkui ir asmenims, su hipotekos daikto savininku sudarantiems sandorius dėl hipotekos objekto. Tai reiškia, kad hipotekos objekto savininkas turi teisę valdyti, naudoti įkeistą daiktą ir juo disponuoti, tačiau ši jo teisė nėra absoliuti, ji yra apribota hipotekos kreditoriaus teisėmis. Dėl šios priežasties be hipotekos kreditoriaus sutikimo sudaryta ginčo preliminarioji sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatoriaus argumentai nesudaro teisino pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus. Jau minėta, kad 2008 m. liepos 29 d. preliminarioji būsimų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta iki statomo pastato įkeitimo kasatoriui. Šios sutarties 6.3 punkte buvo nurodyta, kad visas statinys ir žemės sklypas bus įkeisti, o pardavėjas įsipareigoja ir užtikrina, jog, pasirašius pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, turto įkeitimas bus panaikintas. Pagal šią sutartį ieškovė sumokėjo visas jai sutartimi nustatytas pinigų sumas, t. y. visiškai įvykdė savo sutartinę prievolę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas (kasatorius) neginčija 2008 m. liepos 29 d. šalių sudarytos sutarties teisėtumo, o sudarius 2009 m. lapkričio 23 d. sutartį ja buvo vykdomi tęstiniai šalių įsipareigojimai dėl statomo buto įgijimo. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai ginčo santykiui sureguliuoti taikoma CK 6.401 straipsnio 5 dalis, o ieškovės, kaip vartojimo sutarties šalies, interesai turi būti prioritetiškai ginami, ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nereiškė reikalavimo dėl hipotekos panaikinimo, o pagal tuo metu galiojusią CK 4.171 straipsnio 9 dalies redakciją perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybės, hipoteka seka paskui daiktą, pripažinti negaliojančia 2009 m. lapkričio 23 d. preliminariąją nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, neginčijant 2008 m. liepos 29 d. preliminariosios sutarties, nėra teisinio pagrindo. Dėl šios priežasties kasacinis skundas atmestinas, o teismų priimti procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Netenkinus kasacinio skundo naikintina laikinoji apsaugos priemonė, taikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. birželio 5 d. nutartimis (CPK 150 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnis 5 dalis, 363 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio skundo netenkinus, kasatoriaus (trečiojo asmens) turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš trečiojo asmens.
Ieškovė K. N. prašo priteisti iš trečiojo asmens jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1210 Lt (350,44 Eur) už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ir surašymą. Kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ji sumokėjo 1210 Lt (350,44 Eur). Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.14 punktuose nustatyto Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl iš trečiojo asmens priteistina visa ieškovės patirta advokato atstovavimo išlaidų suma – 350,44 Eur.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. sausio 16 d. pažymą, kasacinis teismas turėjo 13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasacinį skundą padavusio trečiojo asmens UAB „Medicinos bankas“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti laikinąją apsaugos priemonę – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 1/298 dalies stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/250 dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių K. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) areštą, taikytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. birželio 3 d. ir 2014 m. birželio 5 d. nutartimis.
Priteisti iš trečiojo asmens UAB „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) ieškovei K. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350,44 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 44 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš trečiojo asmens UAB „Medicinos bankas“ (juridinio asmens kodas 112027077) valstybei 13 (trylika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Nutarties kopiją išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Andžej Maciejevski
