Dėl įsiskolinimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-90/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00563-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.8; 42.9; 45.6; 63.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. galutinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. ir J. M. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai R. M. ir J. M. nurodė, kad 2007 m. lapkričio 9 d. sutartimi pardavė atsakovui A. Ž. 696/1500 dalis 0,15 ha ploto žemės sklypo, nebaigtą statyti butą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta parduodamo turto kaina – 480 000 Lt (139 017,60 Eur); visiškai atsiskaityti atsakovas privalėjo iki 2008 m. birželio 30 d., tačiau 180 000 Lt (52 131,60 Eur) jis nesumokėjo. Be to, 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštu ieškovas R. M. paskolino atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur) statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos darbams apmokėti; šios sumos atsakovas taip pat nėra grąžinęs. Dėl to ieškovai prašė priteisti iš atsakovo: 180 000 Lt (52 131,60 Eur) įsiskolinimo, 150 000 Lt (43 443 Eur) skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško nurodytų sumų grąžinimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai ieškovams iš atsakovo 180 000 Lt (52 131,60 Eur) įsiskolinimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 150 000 Lt (43 443 Eur) skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3650 Lt (1057,11 Eur) žyminio mokesčio išlaidų atlyginimo solidariai ieškovams iš atsakovo.

Atsakovui pareiškus prieštaravimus, išnagrinėjęs bylą Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad kitoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 18 d. sprendimu atsakovo reikalavimus nutraukti 2007 m. lapkričio 9 d. sutartį ir pripažinti negaliojančiu 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-325/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-325/2012">2A-325/2012</a>) šį sprendimą paliko nepakeistą. Teismas sprendė, kad šių aplinkybių įrodinėti nebereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas įvykdė savo prievolę atsiskaityti pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį už įsigytą nekilnojamąjį turtą, todėl jis pažeidė prievolę ir privalo grąžinti įsiskolinimą, taip pat sumokėti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą. Nors atsakovas teigė, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai ir šalys buvo susitarusios parduoti aptariamą nekilnojamąjį turtą bei pasidalyti pelną, tačiau nepateikta jokių įrodymų, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. Atsakovo gautą sumą pagal paskolos sutartį patvirtina 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštas. Pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatas tuo atveju, jei paskolos sutartyje nėra numatytas skolos grąžinimo terminas, ji turi būti grąžinta per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Teismas nustatė, kad ieškovas 2010 m. kovo 3 d. pareiškė rašytinį reikalavimą atsakovui grąžinti skolą, šis skolos negrąžino, dėl to ją priteisė kartu su 5 proc. metinėmis palūkanomis už priteistą sumą.

Apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 3 d. nutartimi nutarė pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:

„Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. preliminarų sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai ieškovams R. M. ir J. M. iš atsakovo A. Ž. 330 000 Lt (trijų šimtų trisdešimties tūkstančių litų) (95 574,61 Eur) dydžio įsiskolinimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 180 000 Lt (52 131,60 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. balandžio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 150 000 Lt (43 443 Eur) sumos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško sprendimo įvykdymo, taip pat po 1 825 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt penkis litus) (528,56 Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šalių ginčą, keistina tik sprendimo dalis dėl 5 proc. dydžio palūkanų už 150 000 Lt (43 443 Eur) nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 330 straipsnis).

Teismas nustatė, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovais pagal pirkimo–pardavimo ir paskolos sutartis. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios paties rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita; paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (2 dalis). Teismo vertinimu, 2008 m. balandžio 29 d. dokumentas, įvardytas kaip paskolos raštas, negali būti laikomas paskolos sutartimi, nes jame tik nurodyta, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 150 000 Lt (43 443 Eur) už statybines medžiagas ir atliktus statybos darbus, o ši suma atsakovui kaip paskolos gavėjui nebuvo tiesiogiai perduota. Nurodyta pinigų suma yra tam tikra kompensacija ieškovui už atsakovo interesais nupirktas medžiagas ir atliktus darbus. Toks susitarimas teisei neprieštarauja, nes pagal CK 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Atsakovas neįrodė, kad 150 000 Lt (43 443 Eur) vertės medžiagų ir darbų nebuvo pateikta. 2008 m. balandžio 29 d. dokumente numatyta, kad apeliantas grąžins ieškovui 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą pardavęs 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantį žemės sklypą ir butą. Pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas į perkamą turtą nuosavybės teisę įgyja tik tuomet, kai sumoka visą kainą (7.2, 7.3 punktai). Tai nepadaryta, todėl atsakovas, netapęs savininku, neturėjo teisės disponuoti turtu (CK 4.48 straipsnio 1 dalis), taigi ir aplinkybė, su kuria sietas 150 000 Lt (43 443 Eur) sumokėjimas, neatsirado. Atsakovas yra skolingas ieškovams 180 000 Lt (52 131,60 Eur) pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau dėl savo turtinės padėties jis negalėjo ir negali sumokėti šios sumos ir įgyti nuosavybės teisės į perkamą turtą, todėl, neįgijęs nuosavybės teisės į turtą, negali jo parduoti, o su tuo yra siejamas 150 000 Lt (43 443 Eur) sumokėjimas ieškovams pagal 2008 m. balandžio 29 d. dokumentą. Sumokėjęs priteisiamą 180 000 Lt (52 131,60 Eur) įsiskolinimą pagal 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas įgis nuosavybės teises į turtą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, pagal nurodytą pirkimo–pardavimo sutartį įgytas turtas tampa atsakovo nuosavybe, jo nuosavybės teisės į turtą gali būti registruojamos viešame registre.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį bei priimti naują sprendimą (prašomo priimti naujo sprendimo nekonkretizuoja). Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

Byloje teismų atliktas šalių sutartinių santykių teisinis kvalifikavimas neatitinka CK 6.193–6.195 straipsnių teisinio reglamentavimo. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai yra reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-288/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-288/2010">3K-3-288/2010</a>). Bylos nagrinėjimo metu teismai neišsiaiškino, kokios buvo 2007 m. lapkričio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir 2008 m. balandžio 29 d. paskolos rašto sudarymo priežastys, jų pasirašymo aplinkybės, sutarčių tarpusavio ryšys. Kasatoriaus teigimu, pirkimo–pardavimo sutartis buvo pagrindas vykdyti bendrą su ieškovu verslą; kasatorius, investavęs į gyvenamojo namo statybą, vėliau jį būtų pardavęs ir pelną pasidalijęs su ieškovu. Pagal sutartyje numatytą atsiskaitymo tvarką (3.3.1–3.3.3 punktai) ieškovui kasatorius perdavė visą sutartą sumą, t. y. 300 000 Lt (86 886 Eur), ir sutartyje įrašė sąlygą (3.3.4 punktas), kad likusius 180 000 Lt (52 131,60 Eur) pirkėjas įsipareigoja pervesti į pardavėjo sąskaitą iki 2008 m. birželio 30 d. Kasatorius tikėjosi, kad iki nustatyto termino užbaigs ne tik statybos darbus, bet ir parduos gyvenamąjį namą. Už statybines medžiagas bei atliktus darbus ieškovas sumokėjo 150 000 Lt (43 443 Eur) ir, kaip to patvirtinimą, 2008 m. balandžio 29 d. kasatorius pasirašė paskolos raštą, kuriame nurodė: „esu skolingas R. M. 150 000 Lt (43 443 Eur), sumokėtus už statybines medžiagas ir atliktus statybos darbus name (bute), ir pinigus grąžinsiu pardavęs minėtą namą su žemės sklypu“. Vykdydamos susitarimą bendrai parduoti gyvenamąjį namą, 2008 m. pavasarį šalys teikė skelbimus į spaudą ir interneto puslapius. Iš kasatoriaus gautų pinigų R. M. baigė įrengti ne tik gyvenamąjį namą, nurodytą 2007 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, bet ir pastatė tame pačiame sklype esantį kitą gyvenamąjį namą. Jam išleistus pinigus R. M. įtraukė į ginčo namo sąmatą ir tokiu būdu norėjo kasatorių apgauti. Siekdamas išvengti galimų pretenzijų, jis nurodytą namą 2009 m. balandžio 27 d. padovanojo sūnui ir beveik tuo pat metu pateikė kasatoriui ieškinį dėl skolos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje ne tik netinkamai kvalifikavo šalių santykius, aiškino sudarytas sutartis ir nustatė jų tikslą, bet ir neteisingai nustatė nuosavybės teisių perėjimo momentą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Sutartyje buvo numatyta, kad nuosavybės teisės į parduodamą turtą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, kuris turi būti įformintas šalių pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (7.1 punktas), ir kad šalys susitaria, jog pardavėjai perduos, o pirkėjas priims turtą, pirkėjui sumokėjus likusią pardavimo kainą, pasirašydami priėmimo–perdavimą aktą, patvirtintą notaro. Taigi nuosavybės teisių perėjimą šalys susiejo ne su kainos sumokėjimu, o su daiktų priėmimu–perdavimu. Teismai taip pat neišaiškino, ar šalys galėjo susitarti, kam teks rizika, jei pasikeis aplinkybės (sunkmetis, krizė ir kt.), ir ar galėjo viena šalis prisiimti visą atsakomybę dėl nekilnojamojo turto rinkoje įvykusių pokyčių, dėl kurių kasatorius nesugebėjo parduoti nekilnojamųjų daiktų už iš anksto numatytą kainą.

Ieškovų R. M. ir J. M. atsiliepimus į kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. liepos 9 d. ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimis dėl atsiliepimų neatitikčių jiems keliamiems turinio ir pateikimo termino teismui reikalavimams, nustatytiems CPK 347 straipsnio 3, 4 dalyse ir 351 straipsnio 1 dalyje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sudarytų sandorių pagrindu susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo; susitarimo dėl jungtinės veiklos įrodinėjimo

Kasatorius išdėstė kasaciniame skunde argumentus, kuriais jis nurodo sutinkantis su bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendime bei nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie jo kaip pirkėjo įsiskolinimą ieškovams (pardavėjams) pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir paskolos raštą dėl įsiskolinimo už ieškovo nupirktas statybines medžiagas ir atliktus darbus. Tačiau kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, teigia, kad teismai tinkamai neįvertino nurodytų abiejų sandorių sudarymo aplinkybių, sandorių tarpusavio ryšio ir siekiamo tikslo, o atsižvelgiant į tai, kasatoriaus teigimu, buvo pagrindas teisiškai kvalifikuoti ginčą kaip kilusį iš bendro su ieškovu verslo – gyvenamojo namo statybos ir jo pardavimo, t. y. bendrosios jungtinės veiklos.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų –sandoriai (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Sutartis kaip sandorių rūšis saisto jos šalis ir turi jiems privalomą įstatymo galią. Kilus ginčui dėl tam tikros sutarties vykdymo, tai, kaip teismas teisiškai kvalifikuoja susiklosčiusius šalių teisinius santykius, lemia ne sutarties pavadinimas ar forma, o jos turinys, kuriame išdėstytos šalių teisės ir pareigos, sutarties sąlygos, kurios teisiškai kvalifikuojamos kaip būdingos tam tikrai Civiliniame kodekse reglamentuojamai sutarčių rūšiai. Sutartis pagal jos turinį gali turėti kelių sutarčių rūšių požymių (mišrios sutartys) arba šalys gali sudaryti ir kitokias, CK neišvardytas sutartis, jeigu jos pagal savo pobūdį neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individualiai įmonei „Aldaujana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>).

Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė 2007 m. lapkričio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir 2008 m. balandžio 29 d. paskolos rašto turinį, jų sudarymo bei vykdymo aplinkybes ir nustatė, kad kasatorius liko nesumokėjęs kainos dalies už nupirktą nekilnojamąjį turtą – 180 000 Lt (52 131,60 Eur) ir neapmokėjo ieškovui 150 000 Lt (43 443 Eur) už šio kasatoriaus interesais nupirktas statybines medžiagas ir atliktus darbus, šis įsiskolinimo dydis fiksuotas 2008 m. balandžio 29 d. ieškovo bei kasatoriaus pasirašytame dokumente – paskolos rašte. Pažymėtina tai, kad šie sandoriai yra galiojantys, nė viena šalis jų neprašo pripažinti negaliojančiais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Kitoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-325/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-325/2012">2A-325/2012</a> priimta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimas, kuriuo atmestas A. Ž. ieškinio reikalavimas nutraukti 2007 m. lapkričio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštą. Nurodytoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pirkėjas laiku nesumokėjo už nupirktą nekilnojamąjį turtą sutartyje nurodytos visos kainos, o pardavėjas gali pagrįstai tikėtis likusios kainos dalies pavėluoto sumokėjimo, nes tai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Pasirašiusios 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštą, šalys patvirtino įsiskolinimo faktą. Aptariamoje byloje teismo pripažinti neįrodytais pirkėjo teiginiai apie šalių ketinimus kartu parduoti nekilnojamąjį turtą ir pasidalyti pajamas. Nurodyta byla išnagrinėta, joje priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai tarp tų pačių šalių, dėl to juose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir tų aplinkybių nebereikia iš naujo nustatinėti nagrinėjamoje byloje. Pripažintos neįrodytomis aplinkybės apie šalių ketinimus sudarant sandorius kartu parduoti nekilnojamąjį turtą ir pasidalyti pajamas. Jei būtų įrodytos aplinkybės, kad sudarydamos sandorius šalys ketino kartu parduoti nekilnojamąjį turtą ir pasidalyti pajamas, tokie sandoriai turėtų susitarimo dėl jungtinės veiklos požymių, išvardytų CK 6.969 straipsnio 1 dalyje, o aplinkybės būtų reikšmingos teismui sprendžiant dėl šalių santykių, kaip kilusių iš jungtinės veiklos, teisinio kvalifikavimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius įgijo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pripažino, kad ieškovas sumokėjo už statybines medžiagas ir darbus pastatų statybai užbaigti; šalys nepateikė įrodymų apie jų tarpusavyje suderintą ir išreikštą valią sudaryti susitarimą dėl jungtinės veiklos, nepateikta jungtinės veiklos sutarties. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatas, taikomas civiliniame procese, įrodinėjimo pareiga apie tam tikrų aplinkybių buvimą tenka bylos šaliai, besiremiančiai tomis aplinkybėmis. Taigi kasatorius, teigdamas buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, šį teiginį turėjo pagrįsti jį patvirtinančiais įrodymais. Tačiau, kaip pirmiau nurodyta, tokių įrodymų byloje nepateikta. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nenustatydami jungtinės veiklos fakto bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai būtų nesilaikę įrodinėjimą reglamentuojančių CPK normų nuostatų.

Dėl pardavėjo teisės reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą už daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį

CK 6.314 straipsnio 6 dalyje pripažįstama pardavėjo teisė reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą, kai šis atsisako priimti nupirktus daiktus ir už juos sumokėti. Įgyvendindami šį įstatyme įtvirtintą pardavėjo teisių gynimo būdą, byloje ieškovai pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo nesumokėtą kainos dalį pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir įsiskolinimą pagal paskolos raštą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę. Pavyzdžiui, kreditoriui pareikalavus vykdyti prievolę, skolininkas, kai yra tam įstatyme nustatytas pagrindas, gali sustabdyti prievolės vykdymą, taikyti įskaitymą, reikšti priešieškinį dėl sutarties nutraukimo ir pan. Taigi tam, kad jis teisėtai išvengtų prievolės vykdymo, jis turi reikšti įstatymo nustatytus reikalavimus dėl savo teisių gynimo būdų taikymo ar remtis kitomis įstatymo nustatytomis sąlygomis, leidžiančiomis nevykdyti atsiskaitymo prievolės. Tačiau jei pirkėjas elgiasi pasyviai ir priėmęs daiktą nepareiškia jokių reikalavimų taikyti įstatymo nustatytus teisių gynimo būdus, jis negali pagrįstai tikėtis, kad priešingos šalies reikalavimas nebus tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ruukki Lietuva“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-512/2010).

Nagrinėjamoje byloje ieškovams pareiškus reikalavimą atsakovui sumokėti įsiskolinimą, šis pateikė atsikirtimus, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai ir šalys buvo susitarusios parduoti aptariamą nekilnojamąjį turtą ir pasidalyti pajamas. Pirmiau konstatuota, kad neįrodyta ir bylą išnagrinėjusių teismų nepatvirtinta aplinkybė apie šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos buvimą. Todėl, nenustačius jungtinės veikos sutarties kaip teisiškai reikšmingo fakto ieškovų teisėms įgyvendinti, ieškovai, kaip pardavėjai, pagal pirkimo–pardavimo sutartį įgijo ir teisę reikalauti iš atsakovo visos sutartyje sulygtos kainos už parduotą sutartyje įvardytą nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perėjimą pirkėjui susiejo su priimtos nutarties įsiteisėjimo diena, nes nutartimi priteista sumokėti likusi kainos dalis bus vykdoma šio teismo procesinio sprendimo pagrindu, o nupirkto turto visos kainos priteisimas atitinka pirkėjo teisę į nuosavybės teisių perėjimą, nes tik po perėjimo pirkėjas įgis teises disponuoti įgytais daiktais.

Pasirašydamas 2008 m. balandžio 29 d. paskolos raštą atsakovas pripažino įsiskolinimą ieškovui už atsakovo interesais sumokėtas statybines medžiagas ir darbus; ieškovo atliktus statybinių medžiagų ir atliktų darbų apmokėjimus atsakovas pripažino bylos nagrinėjimo metu. Šis susitarimas galioja, nėra duomenų apie šio sandorio prieštaravimą teisei, jo pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti apmokėti įsiskolinimą. Atsakovui nepareiškus įstatymuose reglamentuojamų reikalavimų dėl savo teisių gynimo būdų taikymo, taip pat nesiremiant kitomis įstatymo nustatytomis sąlygomis, leidžiančiomis nevykdyti atsiskaitymo prievolės, ir galiojant šalių susitarimui, nustačiusiam ieškovo reikalavimo teisę, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams nebuvo pagrindo netenkinti ir šio ieškovo reikalavimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. sausio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus kartu su 6300 Lt (1824,61 Eur) žyminiu mokesčiu, kurio mokėjimas kasatoriui buvo atidėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. Ž. 1832,61 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt du eurus 61 ct) valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski