Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-89/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01045-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.6; 116.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Donato Šerno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. D. (G. D.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Galvijų gausa“ ieškinį atsakovams G. D. ir D. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Galvijų gausa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio kasos išlaidų orderius: 2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97; priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 162 945,82 Lt (47 192,37 Eur), 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodyta, kad atsakovė D. V. nuo 2010 m. balandžio 1 d. buvo paskirta UAB „Galvijų gausa“ direktore, atsakovas G. D. nuo 2007 m. sausio 29 d. pagal darbo sutartį dirbo UAB „Galvijų gausa“ vadybininku. Atsakovui G. D. buvo išduota UAB „Galvijų gausa“ prokūra nuo 2005 m. sausio 12 d. iki 2010 m. spalio 21 d.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi iškėlė UAB „Galvijų gausa“ bankroto bylą ir iki nutarties įsiteisėjimo dienos areštavo visą UAB „Galvijų gausa“ nekilojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei lėšas, esančias banko sąskaitose. Teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010 m. spalio 14 d. Tuo laikotarpiu, kai jau galiojo laikinosios apsaugos priemonės, buvusi įmonės vadovė D. V. įmonės darbuotojui G. D. kasos išlaidų orderiais išmokėjo: 2010 m. birželio 30 d. – 22 300 Lt (6 458,53 Eur); 2010 m. liepos 22 d. – 2 760 Lt (799,35 Eur); 2010 m. liepos 31 d. – 56 946,01 Lt (16 492,70 Eur); 2010 m. rugsėjo 30 d. – 31 000 Lt (8 978,22 Eur); 2010 m. spalio 6 d. – 20 000 Lt (5 792,40 Eur). Po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis dėl ieškovo bankroto bylos iškėlimo, atsakovui G. D. 2010 m. spalio 22 d. buvo išmokėta 29 939,81 Lt (8 671,17 Eur) suma. Ginčijamais išlaidų orderiais atsakovui G. D. iš viso buvo išmokėta 162 945,82 Lt (47 192,37 Eur). Nurodoma, kad šie pinigai buvo išmokėti be jokio teisinio pagrindo. Kadangi įmonės darbuotojui G. D. buvo išduota prokūra, tai jis privalėjo veikti tik įmonės interesais.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – pripažino pirmiau nurodytus kasos išlaidų orderius niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais, taikė restituciją iš dalies ir ieškovui BUAB „Galvijų gausa“ solidariai iš atsakovų G. D. bei D. V. priteisė 139 323,84 Lt (40 350,97 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų G. D. ir D. V. apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dalinė restitucija, ir dėl šios dalies bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dalinė restitucija, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita sprendimo dalis – CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais pripažinti UAB „Galvijų gausa“ ginčijamus kasos išlaidų orderius (2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97) niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento – yra įsiteisėjusi.

Teismo vertinimu, byloje pateikti įsigytų prekių (paslaugų) pardavimo pridėtinės vertės mokesčio registravimo žurnalai už ginčo laikotarpį ir pridėtos sąskaitos bei kvitai pagrindžia faktinę aplinkybę, kad visos išlaidos pagal ginčijamus kasos išlaidų orderius yra apskaitytos ir pagrįstos mokėjimo bei apskaitos dokumentais. Byloje pateikti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat pagrindė aplinkybę, kuri ieškovo nebuvo ginčijama, kad atsakovai iš UAB „Galvijų gausa“ nėra gavę jokio turto, kurį būtų galima priteisti, grąžinti ieškovui, taikant restituciją. Teismas sprendė, kad G. D. atsiskaitė už avansinius mokėjimus bendrovėje nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis vertintinas kaip atskaitingas asmuo, o ne kaip bendrovės kreditorius. Ta aplinkybė, kad G. D. su kitais ūkio subjektais atsiskaitydavo anksčiau, nei jam buvo išmokami pinigai iš bendrovės kasos pagal avansinius mokėjimus, t. y. panaudodavo savo asmenines lėšas, teismo vertinimu, nekeičia susiklosčiusių teisinių santykių turinio, nes iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, jog G. D. visais atvejais veikė kaip bendrovės darbuotojas ir prokuristas, bet ne kaip asmuo, kurį su bendrove galėjo sieti sutartiniai santykiai. Dėl to spręsta, kad atsakovo G. D. ir įmonės teisiniai santykiai nebuvo tokie, pagal kuriuos jam išmokėtas sumas būtų galima kvalifikuoti kaip prievolės atsakovui įvykdymą, taip pat nepagrįsti ieškovo argumentai, jog lėšų atsakovui išmokėjimu buvo pažeistos kitų bendrovės kreditorių teisės.

Atsakovės D. V. atsakomybė buvo grindžiama jos neteisėtais veiksmais išmokant pinigus iš bendrovės kasos po to, kai buvo priimta teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet negrindžiant reikalavimo civilinės atsakomybės pagrindų buvimu. Kadangi nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo buvo taikytos ir laikinosios apsaugos priemonės, tai įmonės vadovė neturėjo teisės atsiskaityti pagal finansines prievoles, atsiradusias tiek iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, tiek po jų pritaikymo, išskyrus tas, kurios nagrinėjamu atveju pripažintinos būtinomis gyvulių išlaikymui ir žemės naudmenų plotų priežiūrai. Kadangi ieškovas neteikė argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima išskirti konkrečią pinigų sumą, kuri buvo išmokėta kaip bendrovės turtui būtinos išlaidos, tačiau prašė priteiti visą išlaidų sumą, teismas savo iniciatyva nesprendė, už kokią sumą buvo pirkta prekių ir paslaugų, kuri turėtų būti pripažinta būtinomis išlaidomis, o kokia ne. Teismas nurodė, kad nors ir konstatavus, jog dalis kreditorių neteisėtai gavo apmokėjimą iš bendrovės pirmiau už kitus kreditorius (taikant Įmonių bankroto įstatymo normas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką), ir įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, vadovo neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo pripažinti, jog tie kreditoriai nebegali būti tvirtinami bankroto byloje, įtraukiant juos į reikalavimų tenkinimo eilę. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad teisingam bylos išnagrinėjimui nėra svarbu nustatyti tikslią būtinų mokėjimų ir pripažintinų neteisėtais mokėjimų sumą, nes ieškovui nėra užkertamas kelias reikšti ieškinius tiems kreditoriams, kurie, jo manymu, neteisėtai gavo prievolės įvykdymą anksčiau už kitus kreditorius, ir įrodinėti tokių ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas BUAB „Galvijų gausa“ ieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo atsakovui G. D., ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: reikalavimą dėl restitucijos taikymo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui BUAB „Galvijų gausa“ iš atsakovo G. D. 111 984,12 Lt (32 432,84 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovei D. V., paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, kuria dėl restitucijos taikymo byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodyta, kad dalis išmokėtų pinigų panaudota bendrovės turto išlaikymui ir tokiu atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytos aplinkybės, leidžiančios teismui išimties tvarka iš dalies netaikyti restitucijos, tačiau būtina objektyviai nustatyti, kokios išlaidos buvo panaudotos įmonės turtui išlaikyti ir išsaugoti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išplėsti bylos nagrinėjimo ribų ir iš naujo vertinti tarp ieškovo ir atsakovo G. D. susiklosčiusių santykių, atliekant mokėjimus pagal nuginčytus išlaidų orderius. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas darė priešingą išvadą, nei yra padaryta įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, t. y. kad G. D. atsiskaitė už avansinius mokėjimus bendrovėje nustatyta tvarka ir terminais, todėl jis vertintinas kaip atskaitingas asmuo, o ne kaip bendrovės kreditorius. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti išmokėtų lėšų, kurios buvo būtinos įmonės turėtam specifiniam turtui išlaikyti, dalį ir dėl šių lėšų išimties būdu restitucijos netaikyti, o dėl kitos neteisėtai išmokėtų lėšų dalies taikyti restituciją. Kadangi byloje nustatyta, kad dalis atsakovui G. D. išmokėtų lėšų buvo skirtos turėtoms būtinoms išlaidoms atlyginti (bendrovės gyvulių išlaikymui ir žemės ūkio naudmenų priežiūrai), tai tokiu atveju egzistuoja CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytos aplinkybės, leidžiančios teismui išimties tvarka iš dalies netaikyti restitucijos. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl restitucijos, vadovavosi bendrovės išlaidų nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. spalio 22 d. detalizacijoje pateiktais duomenimis, nes byloje nekilo ginčo dėl šių duomenų teisingumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pažymoje apie išlaidas nurodytas išlaidų rūšis, sprendė, kad prie būtinųjų išlaidų priskirtinos šios išlaidos: kuras (išskyrus išlaidas kurui įsigyti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. spalio 22 d., nes nustatyta, jog jau 2010 m. spalio 1 d. bendrovei priklausę galvijai buvo parduoti kitam ūkio subjektui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTMxMi8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1312/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1312/2012">2A-1312/2012</a>), o tai reiškia, kad įmonė nebepatyrė išlaidų, susijusių su pašarų gyvuliams gabenimu ar kita su gyvulių išlaikymu ar priežiūra tiesiogiai susijusia veikla, dėl kurios buvo galima patirti kuro išlaidų), pašarai, veterinariniai vaistai, gaišenų tvarkymas, žemės gerinimo darbai. Nustatyta, kad tokių rūšių būtinosios išlaidos pagal išlaidų detalizacijoje pateiktus duomenis sudaro 50 961,70 Lt (14 759,53 Eur), todėl dėl šių išlaidų išimties tvarka restitucija netaikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kitos išlaidų detalizacijoje nurodytos išlaidos negali būti priskiriamos tokioms būtinosioms išlaidoms, be kurių įmonės specifinis turtas (gyvuliai ir žemės naudmenos) būtų galėjęs itin pablogėti ar net žūti (būti prarastas), t. y. būtinosiomis išlaidomis nelaikytinos išlaidos teisinėms paslaugoms, sėkloms, trąšoms, gyvuliams pirkti ir kitos pažymoje išvardytos išlaidos. Dėl to konstatuota, kad ieškovui iš atsakovo G. D., kuriam buvo išmokėtos ieškovo lėšos pagal šiuos orderius, priteistina 111 984,12 Lt (32 432,84 Eur).

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš ieškinio pagrindo matyti, jog pinigų priteisimą iš atsakovų ieškovas siejo būtent su restitucijos taikymu, t. y. ieškovas siekė neteisėtų sandorių negaliojimo teisinių padarinių, o ne civilinės atsakomybės taikymo. Šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė sandorių (pinigų išmokėjimo pagal ginčytus kasos pajamų orderius) pripažinimas niekiniais ir negaliojančiais ab initio, o civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ieškovas neįrodinėjo. Atsakovė D. V. nebuvo nuginčytų sandorių šalimi, todėl restitucija jos atžvilgiu negalima, o civilinės atsakomybės taikymo sąlygos nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo G. D. priteisiamos ne 6 proc., kaip nurodyta ieškinyje, bet 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą grąžinti pinigų sumą, skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Kasaciniai skundai ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas G. D. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą pripažinus negaliojančiais ne sandorius, o buhalterinius dokumentus. Teismas neteisėtai taikė restituciją ne ieškovo nuginčytiems sandoriams, bet buhalteriniams pinigų apskaitos dokumentams, t. y. kasos išlaidų orderiams. Pripažinus negaliojančiais ne sandorius, bet tik grynųjų pinigų judėjimą įforminusius dokumentus, buvo netinkamai pritaikyta restitucija, buvo suklysta dėl restitucijos taikymo būdo. Dėl šios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos pritaikyta restitucija šalis grąžino ne į status quo poziciją, o suteikė perdėtą pranašumą ieškovui. Iki nuginčytų kasos išlaidų orderių pasirašymo ieškovas buvo skolingas atsakovui už prekes ir paslaugas, kurias ieškovas jau buvo gavęs iš trečiųjų asmenų ir už kurias atsakovas jau buvo sumokėjęs iš savo asmeninių lėšų. Pritaikius restituciją po kasos išlaidų orderių panaikinimo, padėtis turėjo likti tokia pat, kokia ji buvo iki šių dokumentų surašymo momento, tačiau po apeliacinės instancijos sprendimo susidarė situacija, kad atsakovas ne tik prarado savo, kaip buvusio ieškovo kreditoriaus, teises, bet dar privalo sumokėti ieškovui analogiško dydžio pinigų sumą, t. y. tapo ieškovo skolininku. Ieškovas iki šiol nėra grąžinęs atsakovui prekių ir nėra kompensavęs jam už paslaugas, už kurias atsakovas dar iki ginčijamų kasos išlaidų orderių surašymo sumokėjo už ieškovą tretiesiems asmenims savo lėšomis. Iš atsakovo negalėjo būti dar kartą priteista tokio pat dydžio pinigų suma. Apeliacinės instancijos teismas suklydo dėl sandorių sąvokos, kasos išlaidų orderį laikydamas savarankišku sandoriu, nes tai tik dokumentas, kuriuo įforminamas grynųjų pinigų judėjimas šalims atsiskaitant pagal sudarytus sandorius. Jeigu teismas būtų pripažinęs negaliojančiais sandorius – neteisėtų prekių ir paslaugų įsigijimą, tokiu atveju būtų tinkamai pritaikęs restituciją. Kadangi kasos išlaidų orderių surašymo metu būtent ieškovas buvo skolingas atsakovui, bet ne priešingai, restitucija turėjo sukurti situaciją, kai ieškovas vėl tampa skolingas atsakovui, o ne tai, kad ieškovas pasilieka visas atsakovo nupirktas prekes ir papildomai įgyja teisę iš atsakovo reikalauti priteistos 111 984,12 Lt (32 432,84 Eur) pinigų sumos. Byloje nustatyta, kad BUAB „Galvijų gausa“ iš įvairių prekių ir paslaugų teikėjų gavo prekių ir paslaugų už 162 945,82 Lt (47 192,37 Eur), už kuriuos sumokėjo įmonės įgaliotas asmuo G. D. ir kuriam vėliau minėtos piniginės lėšos buvo grąžintos kasos išlaidų orderių pagrindu. Ieškovas neturėjo teisės reikalauti jokios restitucijos, kadangi įmonės balanse buvo įtrauktos visos prekės ir paslaugos, kurių teikėjai už jas buvo gavę apmokėjimą. Atsakovas, veikdamas ieškovo vardu kaip darbuotojas ir prokūristas, nepraturtėjo. Iš jo galėjo būti priteistas nebent ieškovo galbūt patirtos žalos atlyginimas, tačiau ne restitucija.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatą, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų G. D. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį, kuria taikyta dalinė restitucija, ir dėl šios dalies bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas. Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalis, kuria buvo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais šie ieškovo BUAB „Galvijų gausa“ kasos išlaidų orderiai: 2010 m. birželio 30 d. Nr. 52, 2010 m. liepos 22 d. Nr. 61, 2010 m. liepos 31 d. Nr. 64, 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 86, 2010 m. spalio 6 d. Nr. 87, 2010 m. spalio 22 d. Nr. 97, kurių pagrindu atsakovui G. D. buvo išmokėta 162 945,82 Lt (47 192,37 Eur), įsiteisėjo. Šiuo įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu ir įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi nustatyta, kad minėtų orderių pagrindu pinigai atsakovui G. D. buvo išmokėti pažeidžiant teismo nutartimi, kuria ieškovo BUAB „Galvijų gausa“ turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nustatytus apribojimus, taip pat pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas bei viešąją tvarką (CK 1.80 bei 1.81 straipsniai).

Šioje byloje priimtais įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais pripažinus niekiniais ir negaliojančiais ieškovo išduotus kasos išlaidų orderius, faktiškai buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu kaip sandoris ieškovo atsiskaitymas su atsakovu – ieškovo kreditoriumi. Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. sprendimu buvo išspręstas tik restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančiu įvykdytą atsiskaitymą, klausimas. Taigi, kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai taikė restituciją ne ieškovo nuginčytiems sandoriams, bet buhalteriniams pinigų apskaitos dokumentams, t. y. kasos išlaidų orderiams, ir suklydo dėl restitucijos taikymo būdo, nėra pagrįstas.

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-4/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-4/2006">3K-7-4/2006</a>; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532/2009">3K-3-532/2009</a>).

Apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo, pripažinus niekiniais ir negaliojančiais kasos išlaidų orderius, kurių pagrindu ieškovui buvo išmokėtos piniginės lėšos, t. y. faktiškai pripažinus negaliojančiu atsiskaitymo su atsakovu sandorį, vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatęs, kad dalis atsakovui išmokėtų lėšų yra panaudota ieškovo būtinosioms išlaidoms, nusprendė restitucijos iš dalies netaikyti ir priteisė iš atsakovo ieškovui tik dalį nuginčytų kasos išlaidų orderių pagrindu išmokėtų lėšų.

Kasatorius, be kita ko, teigia, kad teismas, taikydamas restituciją, suteikė perdėtą pranašumą ieškovui: iki nuginčytų kasos išlaidų orderių pasirašymo ieškovas buvo skolingas atsakovui už prekes ir paslaugas, kurias ieškovas jau buvo gavęs iš trečiųjų asmenų ir už kurias atsakovas jau buvo sumokėjęs iš savo asmeninių lėšų. Pritaikius restituciją po kasos išlaidų orderių panaikinimo, kasatoriaus teigimu, susidarė situacija, kad atsakovas ne tik prarado savo, kaip buvusio ieškovo kreditoriaus, teises, bet dar privalo sumokėti ieškovui analogiško dydžio pinigų sumą, t. y. tapo ieškovo skolininku.

Atsižvelgdama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismų nustatyta ir neginčijama aplinkybė yra tai, kad atsakovas G. D. už UAB „Galvijų gausa“ vardu pirktas prekes ir paslaugas atsiskaitydavo asmeninėmis lėšomis, taip tapo įmonės kreditoriumi. Taigi, iki pinigų išmokėjimo ieškovui ginčijamų orderių pagrindu momento ieškovas buvo skolingas atsakovui ir buvo jo kreditorius, o ginčijamais mokėjimais su juo buvo atsiskaitoma. Todėl pripažinus mokėjimus niekiniais ir negaliojančiais bei pritaikius restituciją, skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įpareigojo grąžinti tiek niekinių atsiskaitymo sandorių pagrindu gautų lėtų, kiek jų panaudota ne bendrovės būtinosioms išlaidoms padengti, o atsiskaityti su ieškovu, kaip bendrovės kreditoriumi, t. y. šias lėšas pagrįstai priteisė iš atsakovo. Ieškovui išieškojus šias lėšas iš atsakovo, šis vėl tampa ieškovo kreditoriumi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui UAB „Galvijų gausa“ iškelta bankroto byla, atsakovo finansinis reikalavimas gali būti tenkinamas tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi kasatoriaus teiginys, jog skundžiamu sprendimu pritaikius restituciją po kasos išlaidų orderių panaikinimo susidarė situacija, kad jis prarado savo, kaip buvusio ieškovo kreditoriaus, teises, o ieškovui buvo suteiktas perdėtas pranašumas, nepagrįstas.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas suklydo dėl sandorių sąvokos, kasos išlaidų orderį laikydamas savarankišku sandoriu, nes, pasak jo, tai tik dokumentas, kuriuo įforminamas grynųjų pinigų judėjimas šalims atsiskaitant pagal sudarytus sandorius.

Šioje nutartyje jau minėta, kad, šioje byloje priimtais įsiteisėjusiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais pripažinus niekiniais ir negaliojančiais ieškovo išduotus kasos išlaidų orderius, ieškovo atsiskaitymas su atsakovu, kaip ieškovo kreditoriumi, faktiškai buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu kaip sandoris.

Pagal CPK 18 straipsnio nuostatą, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Kasatorius yra šioje byloje dalyvaujantis asmuo ir šioje byloje priimti įsiteisėję teismų sprendimai bei jais nustatytos aplinkybės jam yra privalomi. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl aplinkybių, nustatytų šioje byloje priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo objektai, negali sudaryti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teisinio pagrindo jį naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasaciniame teisme patirta 4 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. sausio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. D. (duomenys neskelbtini) 4 (keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas