I. V. pagal BK 156 str. 2 d., 36 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-495/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26767-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.1.2; 1.1.6.1; 2.1.3.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

išteisintiesiems ir atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės I. V. ir M. V., jų gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 24 d. nutarties, išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V. gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 24 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu M. V. ir I. V. pagal BK 156 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 36 straipsniu, padarytai nusikalstamai veikai praradus pavojingumą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir jiems baudžiamoji byla nutraukta.

M. V. ir I. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 24 d. nutartimi išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V., I. V., jų gynėjo advokato Rimo Andrikio ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Gitanos Kaupės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V., jų gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, prokuratūros kasacinį skundą atmesti, ir prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V. gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. V. ir I. V. pagal BK 156 straipsnio 2 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir jiems baudžiamoji byla nutraukta dėl to, kad jie žinodami, jog Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartimi iš jų, kaip tėvų, leista paimti jų mažamečius vaikus: P. V., gimusį (duomenys neskelbtini), B. V., gimusį (duomenys neskelbtini), ir L. V., gimusią (duomenys neskelbtini), žinodami, kad jų mažamečiai vaikai nuo 2023 m. birželio 1 d. apgyvendinti „(duomenys neskelbtini)“ (2023 m. birželio 1 d. vaiko laikino apgyvendinimo aktai Nr. 2VLA-311, Nr. 2VLA-312, Nr. 2VLA-313) ir Kauno miesto mero 2023 m. birželio 7 d. potvarkiais Nr. M1-79 – P. V., Nr. M1-80 – B. V. ir Nr. M1-78 – L. V. yra nustatyta laikinoji globa nuo 2023 m. birželio 1 d., globėju paskiriant „(duomenys neskelbtini)“ ir nustatant mažamečių vaikų gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), 2023 m. liepos 18 d. apie 9.55 val. atvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“ adresu: (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai, negavę įstaigos sutikimo ir leidimo, M. V. ant rankų laikant B. V., I. V., stovėjusiai prie „(duomenys neskelbtini)“ vartelių su L. V. ir P. V., priėjus prie automobilio ir įsodinus mažamečius vaikus L. V. ir P. V. į automobilį „Fiat Scudo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais M. V. vairuojamu automobiliu „Fiat Scudo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo nežinoma kryptimi. Tokiais bendrais veiksmais M. V. ir I. V. pagrobė savo mažamečius vaikus P. V., B. V. ir L. V. iš „(duomenys neskelbtini)“, kur jie teisėtai gyveno, ir laikė juos nenustatytoje vietoje, kol 2023 m. rugpjūčio 1 d. 12.50 val. buvo sulaikyti Ignalinos r. sav., Naujojo Daugėliškio sen., Molinės k., Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos pareigūnų.

2. M. V. ir I. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį išteisinti dėl to, kad jie 2023 m. rugpjūčio 1 d. apie 12.50 val. Ignalinos r. sav., Naujojo Daugėliškio sen., Molinės k. prieigose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos (toliau – VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkarda) saugomame pasienio ruože, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius valstybės sienos kirtimo tvarką – išorės sieną sausumoje galima kirsti tik po patikrinimų pasienio kontrolės punkte, išorės sieną pasienio vandenyse galima kirsti tik Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose nustatytose vietose, tyčia neteisėtai, neturėdami atitinkamo tai daryti leidžiančio dokumento, jie kartu su savo trimis mažamečiais vaikais ir su kitu asmeniu atvažiavo į saugomą pasienio ruožą su iš anksto šiai nusikalstamai veikai daryti įsigytu automobiliu „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vokiška registracija), kurį vairavo M. V., su savimi turėdami iš anksto pasiruoštus neteisėtai valstybės sieną pereiti padedančius įrankius ir priemones, t. y. teisės aktų reikalavimus neatitinkančius kelionės dokumentus, nusibraižytą kelionės maršrutą, kampinį šlifuoklį, peilį, izoliacinę juostą, drabužių, avalynės, 6 vnt. pripučiamų rankovių – plaukmenų (trims vaikams po dvi), ir būdami paruošę savo mažamečius vaikus, apsukant jų kojas lipniąja juosta ir taip apsaugant nuo sužeidimų bei vabzdžių įkandimų, kėsinosi neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusija ne per pasienio kontrolės punktą, tačiau važiuojant Puškų pasienio užkardos saugomu pasienio ruožu buvo sustabdyti VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos pareigūnų, su šiais pareigūnais M. V., norėdamas juos suklaidinti, kalbėjo vokiečių kalba ir pateikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius visų šeimos narių kelionės dokumentus, o pareigūnams nebaigus dokumentų patikrinimo, toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, dideliu greičiu M. V. vairuojamu automobiliu „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo link pasienio ruožo su Baltarusija, nereaguodami į pasienio pareigūnų raginimus sustoti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi, automobiliui užklimpus ir negalint toliau važiuoti, sustojo ir buvo sulaikyti Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos pareigūnų, t. y. tokiais bendrais veiksmais M. V. ir I. V. pasikėsino neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė L. Zakarauskaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, selektyviai vertino apeliacinio proceso metu apklaustos liudytojos M. S. parodymus, taip pat liudytojo L. J. parodymus, baudžiamosios bylos įrodymus vertino atsietai, nevertino jų viseto. Šis teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotu precedentu dėl pasikėsinimo padaryti formaliosios sudėties nusikalstamą veiką. Visa tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti byloje teisingą procesinį sprendimą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nustatyti M. V. ir I. V. atlikti veiksmai nepasiekė pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką stadijos. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotiems teismų praktikos išaiškinimams, kuriais apibrėžti rengimosi ir pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką stadijų skirtumai, jas atribojantys požymiai.

3.3. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo M. V. ir I. V. veiksmuose tiesioginę tyčią, kuri buvo nukreipta į siekį kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir patekti į Baltarusiją. Tačiau teismas neteisingai vertino, kad byloje nustatyti M. ir I. V. veiksmai atitinka rengimosi padaryti nusikalstamą veiką stadiją, padarė nepagrįstas išvadas, kad išteisintieji nebuvo privažiavę Lietuvos valstybės sienos, turėjo pakankamai laiko persigalvoti ir savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, o tai leidžia konstatuoti, jog asmenų veiksmai nebuvo pasiekę pasikėsinimo stadijos; jų veiksmus kaip pasikėsinimą kirsti Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybių sieną būtų galima vertinti tuo atveju, jeigu jie kartu su savo mažamečiais vaikais būtų pasiekę valstybės sieną ir būtų bandę sugadinti ten esančią tvorą, siekę ją perlipti ar kitais būdais kirsti sieną. Tokios teismo išvados nepagrįstos byloje esančių įrodymų visumos vertinimu, padarytos neįvertinus liudytojos M. S. apeliacinio proceso metu duotų parodymų, liudytojo L. J. 2024 m. kovo 21 d. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, taip pat neatsižvelgus į tikslią kaltinamųjų sudarytame kelionės maršrute pažymėtą vietą, kurioje buvo planuojama pereiti sieną, t. y. upę. Šių liudytojų parodymai yra itin svarbūs, sprendžiant dėl M. V. ir I. V. siekio padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl jų priartėjimo prie nusikalstamos veikos baigtumo laipsnio. Nustatytas I. V. ir M. V. siekis pereiti Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos valstybės sieną būtent pasienio ruožo atkarpoje, kurioje nėra tvoros ar kitų barjerų, paneigia paminėtą apeliacinės instancijos teismo išvadą apie kaltinamųjų veiksmus, kurie galėtų būti priskirti pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką stadijai.

3.4. Be to, skundžiamoje nutartyje padarytos iš esmės viena kitai prieštaraujančios išvados. Nutartyje iš pradžių konstatuojama, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad I. V. ir M. V. ketino neteisėtai kirsti valstybių sienas ir tam ruošėsi, tačiau vėliau padaroma išvada, kad išteisintieji nebuvo privažiavę Lietuvos valstybės sienos ir turėjo pakankamai laiko persigalvoti bei savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, todėl asmenų veiksmai nebuvo pasiekę pasikėsinimo stadijos.

3.5. Nustatyta, kad V. atliko aktyvius tyčinius veiksmus, susijusius su pasikėsinimu padaryti nusikalstamą veiką. Kaltinamieji paminėtu automobiliu „Ford Focus“ atvažiavo į saugomą pasienio ruožą, buvo sustabdyti VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos pareigūnų, su šiais pareigūnais M. V., norėdamas juos suklaidinti, kalbėjo vokiečių kalba ir pateikė jiems teisės aktų reikalavimų neatitinkančius visų šeimos narių kelionės dokumentus. Pareigūnams nebaigus dokumentų patikrinimo, jie toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, M. V. vairuojamu automobiliu „Ford Focus“ dideliu greičiu, nereaguodami į pasienio pareigūnų raginimus sustoti, važiavo link pasienio ruožo su Baltarusijos Respublika, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – automobilis užklimpo, todėl jie negalėjo toliau važiuoti.

3.6. Tokios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamieji tokiais savo veiksmais itin priartėjo prie jiems inkriminuotos BK 291 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos baigtumo momento. M. V. ir I. V. neabejotinai suvokė daromos veikos pavojingumą, norėjo taip veikti ir pabaigti veiką, to visomis įmanomomis priemonėmis aktyviai siekė, tačiau dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių to padaryti nesugebėjo, t. y. buvo sustabdyti pasienio pareigūnų, šiuos pareigūnus jie tyčia klaidino, nuo jų automobiliu bėgo ir toliau važiavo link kelionės maršrute pažymėtos vietos – Dysnos upelio, kol užklimpo. Nors išteisintieji turėjo pakankamai laiko nuspręsti netęsti nusikalstamų veiksmų, pasiduoti pasienio pareigūnams ar bandyti grįžti į gyvenamąją vietą, tačiau elgėsi priešingai. Taigi, byloje nustatyti M. V. ir I. V. veiksmai atitinka pasikėsinimo padaryti formaliosios sudėties nusikaltimą, nustatytą BK 291 straipsnio 1 dalyje, požymius.

4. Kasaciniu skundu išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V. gynėjas advokatas R. Andrikis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį, kuria M. V. ir I. V., vadovaujantis BK 36 straipsniu, pagal BK 156 straipsnio 2 dalį, padarytai nusikalstamai veikai praradus pavojingumą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir jiems baudžiamoji byla nutraukta, taip pat Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 24 d. nutarties dalį, kuria atmesti išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V., I. V., jų gynėjo advokato R. Andrikio apeliaciniai skundai, ir M. V., I. V. baudžiamąją bylą pagal BK 156 straipsnio 2 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje faktinės aplinkybės įvertintos esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 36 straipsnio, 156 straipsnio 2 dalies nuostatas. M. ir I. V. nepadarė jiems inkriminuotos BK 156 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

4.2. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria leista paimti mažamečius vaikus – P. V., B. V. ir L. V. iš jų tėvų – I. ir M. V. – ir kurios pagrindu priimti Kauno miesto mero 2023 m. birželio 7 d. potvarkiai nustatyti P. V., B. V. ir L. V. laikinąją globą nuo 2023 m. birželio 1 d., globėju paskiriant „(duomenys neskelbtini)“ ir nustatant mažamečių vaikų gyvenamąją vietą šioje įstaigoje, buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartimi. Šioje nutartyje konstatuota, kad „nagrinėjamoje byloje teismo leidimas paimti vaikus buvo išduotas, pažeidžiant tokio leidimo išdavimo procedūrą, nes teismas turi patvirtinti arba nepatvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos jau atliktą veiksmą – vaiko paėmimą, o ne išduoti leidimą atlikti veiksmą“, be to, priimtas naujas sprendimas – atsisakyti tenkinti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą išduoti teismo leidimą paimti nepilnamečius vaikus. Taigi, teismo nutartis leisti paimti iš tėvų jų mažamečius vaikus P., B. ir L. V. pripažinta neteisėta, o tai reiškia, kad ir jos pagrindu priimti paminėti Kauno miesto mero potvarkiai dėl mažamečių vaikų laikinosios globos yra neteisėti. Todėl neteisėta teismo nutartis negali mažamečių vaikų tėvams I. ir M. V. nustatyti tokių įpareigojimų, kurių pažeidimas – nevykdymas (ignoravimas) – būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Neteisėta teismo nutartimi priimtas sprendimas skubai ją vykdyti nutarčiai teisėtumo elemento nesuteikia. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas šių esminių aplinkybių tinkamai neįvertino.

4.3. Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartyje, kuria buvo panaikinta Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartis, išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota nuostata, kad „vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l 82-916/2020)“. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ne tik tada, kai Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius Kauno miesto apylinkės teismui pateikė prašymą išduoti teismo leidimą paimti iš I. ir M. V. jų mažamečius vaikus P., B. ir L. V., bet ir po įvykio. Todėl akivaizdu, kad I. ir M. V. mažamečių vaikų prievartinis paėmimas vertintinas kaip valstybės valdžios institucijų neteisėta intervencija į privatų ir šeimos gyvenimą, saugomą Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 2, 6 dalys). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, be leidimo išsiveždami iš globos įstaigos vaikus, I. ir M. V. siekė turėti galimybę auginti ir auklėti savo vaikus. Byloje neginčijamai nustatyta, kad, I. V. ir M. V. įvykio dieną (2023 m. liepos 18 d.) atvykus į „(duomenys neskelbtini)“, juos pasitiko jų mažamečiai vaikai, po to jie su vaikais išvyko. Jokios fizinės ar psichologinės prievartos prieš jokius asmenis jie nenaudojo. Dėl nurodytų aplinkybių I. V. ir M. V. veiksmai neturi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 156 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad netgi matydami, jog mažamečiai vaikai iš jų paimti nepagrįstai, I. V. ir M. V., būdami suaugę ir subrendę asmenys, turėjo galimybę rinktis savo elgesio būdą ir pasirinkti kitas teisines priemones, siekdami, kad jų mažamečiai vaikai grįžtų gyventi į šeimą. Taip pat konstatavo, kad I. V. ir M. V. „žinojo bei turėjo suprasti, jog iš jų paimti mažamečiai vaikai „(duomenys neskelbtini)“ buvo apgyvendinti teisinių institucijų sprendimų pagrindu“. Tačiau tokios I. ir M. V. elgesio vertinimo interpretacijos neparemtos įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad „M. V. ne kartą reiškė nepasitenkinimą bei reikalavo grąžinti iš jų neteisėtai paimtus vaikus“. Žinojimas, kad I. V. ir M. V. nepilnamečiai vaikai „(duomenys neskelbtini)“ apgyvendinti teisinių institucijų sprendimų pagrindu, pats savaime neapibrėžia jų ketinimų kaip nusikalstamų, nes teismo nurodomiems „teisinių institucijų sprendimams“ taikytini privalomi teisėtumo ir pagrįstumo kriterijai, kurie šiuo atveju akivaizdžiai pažeisti. Be to, I. ir M. V. nepilnamečių vaikų paėmimą lėmusi teismo nutartis buvo panaikinta būtent pagal I. V. ir M. V. atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka.

4.5. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas BK 36 straipsnio nuostatų taikymas, todėl „aukštesnysis teismas išsamiau dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nepasisako, skundžiamą nuosprendį šioje dalyje paliekant nepakeistą“. Toks atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės I. ir M. V. bei jų gynėjo apeliacinių skundų esmės ir argumentų įvertinimas yra ne tik BK 36 straipsnio esminės taikymo sąlygos („padaręs nusikalstamą veiką asmuo“), bet ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto išsamumo reikalavimo paneigimas, nes apeliaciniais skundais buvo ginčijamas I. ir M. V. kaltumo klausimas, kurio neišsprendus BK 36 straipsnio nuostatų taikymas negalimas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės L. Zakarauskaitės, išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V. gynėjo advokato R. Andrikio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 156 straipsnio 2 dalies ir BK 36 straipsnio taikymo

6. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V. gynėjas R. Andrikis, motyvuodamas tuo, kad M. ir I. V. mažamečiai vaikai iš tėvų buvo paimti neteisėtai valstybės institucijų priimtų sprendimų pagrindu, teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 156 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

7. BK 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tėvui, motinai ar artimajam giminaičiui, kurie pagrobė savo ar savo artimųjų vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno.

8. Paminėtame straipsnyje įtvirtintos vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaiku, interesai. Pagrobimą nuo teisėto vaiko paėmimo skiria tai, kad vaikas paimamas prieš tėvų, teisėtų vaiko atstovų arba asmenų, kurių žinioje vaikas teisėtai yra, valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-693/2017). Vaiko pagrobimas gali būti padaromas įvairiais būdais – atvirai, slapta, panaudojant fizinį smurtą, psichinę prievartą, apgaulę, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ir kitais būdais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2012, 2K-219-693/2017). Pagal teismų praktiką, vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, apgaule, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytas vaiko paėmimas kaltininko žinion iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos ir perkėlimas į kitą vietą, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo vaiko paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos prieš pastarųjų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-127/2008). Vaiko pagrobimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad pagrobia vaiką, ir nori tai padaryti. Vaiko pagrobimo sudėtis nesiejama su kaltininko motyvais, paskatomis, todėl jie šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2012).

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eS2-10839-1107/2023 2023 m. gegužės 30 d. priimta nutartimi, išnagrinėjus pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų atstovų pagal įstatymą išdavimo, leista paimti nepilnamečius vaikus P. V., B. V. ir L. V. iš jų tėvų I. V. ir M. V., nutarta nutartį vykdyti skubiai. Vykdant šią teismo nutartį, vaikai buvo apgyvendinti „(duomenys neskelbtini)“. Kauno miesto savivaldybės mero 2023 m. birželio 7 d. potvarkiais Nr. M1-78, M1-79, M1-80 likusiems be tėvų globos nepilnamečiams B. V., P. V. ir L. V. nustatyta laikinoji globa nuo 2023 m. birželio 1 d., jų globėju paskirtas „(duomenys neskelbtini)“, esantis (duomenys neskelbtini), ten nustatyta ir šių nepilnamečių globos vieta.

10. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad I. V. ir M. V. žinojo ir suprato, kad jų vaikai yra apgyvendinti „(duomenys neskelbtini)“, vykdant paminėtą Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartį ir Kauno miesto savivaldybės mero 2023 m. birželio 7 d. potvarkius, tačiau sąmoningai ignoravo minėtais procesiniais dokumentais jiems taikytus apribojimus, vengė priimti jiems siunčiamus dokumentus, pasirašytinai susipažinti su pateikiamais dokumentais, atsisakė bendradarbiauti su socialinę pagalbą teikiančiais specialistais. Jie, nesutikdami su vaikų paėmimu ir laikinosios globos jiems nustatymu, šių skubiai vykdomų sprendimų įstatymo nustatyta tvarka neapskundė, bet ėmėsi neteisėtų veiksmų, tai yra 2023 m. liepos 18 d. apie 9.55 val. I. V. ir M. V. atvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“ ir, negavę įstaigos darbuotojų leidimo (sutikimo), įstaigos socialinei pedagogei V. S. prieštaraujant, savavališkai įsisodino savo vaikus P. V., B. V. ir L. V. į automobilį „Fiat Scudo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir juos išsivežė bei laikė nenustatytoje vietoje.

11. Kaip matyti iš gynėjo kasacinio skundo turinio, esminis argumentas, ginčijant I. ir M. V. BK 156 straipsnio 2 dalies taikymą, yra tas, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria skubiai leista paimti nepilnamečius vaikus P. V., B. V. ir L. V. iš jų tėvų ir kurios pagrindu buvo priimti Kauno miesto savivaldybės mero 2023 m. birželio 7 d. potvarkiai Nr. M1-78, M1-79, M1-80 dėl laikinosios globos nurodytiems nepilnamečiams nustatymo ir jų apgyvendinimo, buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartimi. Tokia aplinkybė, pasak gynėjo, reiškia, kad mažamečiai vaikai iš tėvų buvo paimti neteisėtų valstybės institucijų priimtų sprendimų pagrindu, todėl negali mažamečių vaikų tėvams nustatyti tokių įpareigojimų, kurių pažeidimas – nevykdymas (ignoravimas) – būtų pagrindas jiems taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais.

12. Pirma, svarbu pažymėti, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartis buvo panaikinta dėl teismo padarytų procedūrinių pažeidimų. Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartyje buvo konstatuota, kad teismo leidimas paimti vaikus buvo išduotas, pažeidžiant tokio leidimo išdavimo procedūrą, nes teismas įstatymo nustatyta tvarka turi teisę tik patvirtinti arba nepatvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos jau atliktą veiksmą – vaiko paėmimą, o ne išduoti leidimą atlikti tokį veiksmą. Pabrėžtina ir tai, kad būtent dėl tos pačios priežasties šia apygardos teismo nutartimi buvo atmestas ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymas dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų atstovų pagal įstatymą išdavimo. Antra, reikšminga yra ir tai, kad aptariamoje nutartyje apygardos teismas nevertino materialiųjų vaikų paėmimo pagrindų (dėl tėvų (ne)veikimo teisėtumo mažamečių vaikų atžvilgiu). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartuose procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl I. V. ir M. V. atliktų veiksmų teisėtumo ir jų vertinimo BK 156 straipsnio 2 dalies prasme, teisinę reikšmę turi aplinkybė, kad, 2023 m. liepos 18 d. apie 9.55 val. M. V. ir I. V. iš „(duomenys neskelbtini)“ be leidimo išsivežant savo nepilnamečius vaikus, Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartis buvo įsiteisėjusi ir galiojanti (dėl jos nebuvo paduotas atskirasis skundas). Be kita ko, buvo galiojantys jos pagrindu priimti administraciniai aktai – Kauno miesto savivaldybės mero 2023 m. birželio 7 d. potvarkiai Nr. M1-78, M1-79, M1-80, kuriais buvo nustatyta ir nepilnamečių B. V., P. V. ir L. V. globa bei jų gyvenamoji vieta. Tai reiškia, kad tiek teismo, tiek Institucijos sprendimai turėjo būti vykdomi.

13. Įvertindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria skundžiamuose teismų sprendimuose padarytai išvadai, kad įvykio dieną M. V. ir I. V., be leidimo išsiveždami iš „(duomenys neskelbtini)“ jame teisėtai gyvenančius tris savo vaikus, elgėsi neteisėtai, jie suprato, jog pagrobia savo vaikus, ir norėjo taip veikti.

14. Kasatoriaus argumentas, kad I. V. ir M. V., paimdami ir išsiveždami iš „(duomenys neskelbtini)“ savo vaikus, prieš jokius asmenis nenaudojo fizinės ar psichologinės prievartos, taip pat nepaneigia BK 156 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių jų veiksmuose buvimo. Kaip jau minėta, vaiko pagrobimas gali būti padaromas įvairiais būdais, be kita ko, ir pagrobiant jį atvirai. Todėl vien tai, kad atleistieji nuo baudžiamosios atsakomybės, savavališkai, įstaigos darbuotojų akivaizdoje, be jų sutikimo pasiimdami ir išsiveždami savo vaikus, nenaudojo fizinio ir (ar) psichologinio smurto, vertinant pirmiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, savaime jų baudžiamosios atsakomybės nešalina.

15. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nustatę byloje pirmiau aptartas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog M. V. ir I. V. veiksmai turi jiems inkriminuotos BK 156 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

16. Pirmosios instancijos teismas, M. V. ir I. V. veiksmuose nustatęs BK 156 straipsnio 2 dalies požymius, priešingai nei teigia kasatorius, pagrįstai nusprendė ir dėl BK 36 straipsnio nuostatų taikymo.

17. Pagal BK 36 straipsnį, padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Taigi, šioje baudžiamojo įstatymo normoje įtvirtinti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šio straipsnio nuostatas. Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika ir (ar) ją padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2012, 2K-121/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk3LTY0OC8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-197-648/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-197-648/2023">2K-197-648/2023</a>).

18. Be kita ko, padarytos veikos pavojingumo išnykimas susidaro praėjus tam tikram laikui po nusikalstamos veikos padarymo, kai paaiškėja tam tikros aplinkybės ar sąlygos, kurios neegzistavo nusikalstamos veikos padarymo metu. Vis dėlto šių aplinkybių (sąlygų) atsiradimo faktas pats savaime nelemia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, nes pagal BK padarytos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas kaip nusikalstamos nesikeičia. Kiekvieną atskirą situaciją teismas įvertina ad hoc (tuo konkrečiu metu) pagal BK 36 straipsnio nuostatas ir priima atitinkamą sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk3LTY0OC8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-197-648/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-197-648/2023">2K-197-648/2023</a>).

19. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje pripažįstama, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą; vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais yra vienas esminių teisės į šeimos gyvenimą elementų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Zelikha Magomadova prieš Rusiją, peticijos Nr. 58724/14). Vaiko teisė į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius laikoma viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021, 32 punktas). Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnį, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams.

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. V. ir I. V. padaryta BK 156 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika prarado savo pavojingumą. Teismas įvertino tai, kad Kauno apylinkės teismo sprendimas leisti paimti iš jų nepilnamečius vaikus buvo panaikintas, vaikai buvo grąžinti tėvams. Vėliau, po vaikų grąžinimo, nagrinėjamoje byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie vaikų priežiūros pažeidimus, vaikų interesus pažeidžiantį tėvų valdžios panaudojimą. Kartu buvo atsižvelgta ir į tai, kad, atlikdami byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, M. V. ir I. V. siekė auginti ir auklėti savo vaikus patys.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, įvertinus susiklosčiusią situaciją, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ne tik dėl BK 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių M. V. ir I. V. veiksmuose buvimo, bet ir dėl jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo išnykimo, todėl BK 36 straipsnio taikymo klaidos nepadarė.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo, vykdant baudžiamąjį persekiojimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį

22. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. non bis in idem) yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Šis principas tiesiogiai yra išreikštas BK 2 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad principas non bis in idem reiškia, jog, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Šis principas reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, o administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, o kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, yra ne kartą pažymėjęs, kad administraciniai nusižengimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020 ir kt.). Procesinė situacija, kai asmeniui dėl nusikalstamos veikos pradedamas ir tęsiamas baudžiamasis procesas, o asmuo dar atskirai traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių, yra nepateisinama ir sukuria prielaidas pažeisti non bis in idem principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023, 2K-223-511/2023, 2K-237-594/2023 ir kt.).

24. EŽTT praktikoje non bis in idem principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10). EŽTT yra nurodęs, kad non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti iš esmės nėra būtina, jog tos pačios faktinės aplinkybės abiejuose procesuose pagal įstatymą sudarytų būtinąjį atitinkamų teisės pažeidimų sudėčių požymį ar požymius; pakanka, kad tos pačios faktinės aplinkybės pareiškėjui buvo inkriminuotos (pareiškėjas pripažintas dėl jų kaltu ir nubaustas), net jeigu atitinkamo teisės pažeidimo sudėtis savaime jų neapėmė (2020 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Bajčić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 67334/13). Sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.).

25. Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariate 2023 m. rugpjūčio 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (pasikėsinimas neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną), 2023 m. rugpjūčio 1 d. 13.05 val. M. V. ir I. V. kartu su jų mažamečiais vaikais sulaikius Ignalinos r. sav., Naujojo Daugėliškio sen., Molinės k. prieigose, VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos saugomame pasienio ruože (3 t., b. l. 105–106, 107–110). Be to, VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkardoje (toliau – Institucija) M. V. buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalį (statutinių valstybės tarnautojų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymas), ANK 426 straipsnio 4 dalį (nepaklusimas reikalavimui sustabdyti transporto priemonę) ir ANK 536 straipsnio 1 dalį (valstybės sienos kirtimą ir patikrinimą arba pasienio teisinį režimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas), o I. V. – pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį (5 t., b. l. 12–13, 119–120).

26. Ši baudžiamoji byla kartu su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, M. V. ir I. V. kaltinant, be kita ko, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, 2023 m. rugpjūčio 25 d. buvo perduota Kauno apylinkės teismui (6 t., b. l. 1–11). Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 1 d. baudžiamuoju įsakymu M. V. ir I. V. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti ne tik pagal BK 156 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (6 t., b. l. 14–29). Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartimi pagal kaltinamųjų prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme baudžiamoji byla, kurioje M. V. ir I. V. kaltinami pagal BK 156 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (6 t., b. l. 67).

27. Baudžiamojoje byloje M. V. ir I. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį kaltinimai pateikti dėl to, kad jie 2023 m. rugpjūčio 1 d. apie 12.50 val. Ignalinos r. sav., Naujojo Daugėliškio sen., Molinės k. prieigose, VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos saugomame pasienio ruože, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tyčia neteisėtai, neturėdami atitinkamo tai daryti leidžiančio dokumento, kartu su savo trimis mažamečiais vaikais ir su kitu asmeniu atvažiavo į saugomą pasienio ruožą iš anksto šiai nusikalstamai veikai daryti įsigytu automobiliu „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vokiška registracija), kurį vairavo M. V., su savimi turėdami iš anksto pasiruoštus neteisėtai valstybės sieną pereiti padedančius įrankius ir priemones (išvardyti kaltinime), kėsinosi neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusija ne per pasienio kontrolės punktą, tačiau važiuojant Puškų pasienio užkardos saugomu pasienio ruožu buvo sustabdyti VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos pareigūnų, su šiais pareigūnais M. V., norėdamas juos suklaidinti, kalbėjo vokiečių kalba ir pateikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius visų šeimos narių kelionės dokumentus, o pareigūnams nebaigus dokumentų patikrinimo, toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, dideliu greičiu M. V. vairuojamu automobiliu „Ford Focus“ nuvažiavo link pasienio ruožo su Baltarusija, nereaguodami į pasienio pareigūnų raginimus sustoti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi, automobiliui užklimpus ir negalint toliau važiuoti, sustojo ir buvo sulaikyti Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos pareigūnų, t. y. tokiais bendrais veiksmais M. V. ir I. V. pasikėsino neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

28. 2024 m. sausio 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis M. V. teismui pateikė Institucijos jam pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, 426 straipsnio 4 dalį, 536 straipsnio 1 dalį, 424 straipsnio 1 dalį surašytą 2023 m. spalio 12 d. administracinio nusižengimo protokolą su administraciniu nurodymu iki 2023 m. spalio 27 d. sumokėti 425 Eur dydžio baudą, jis buvo pridėtas prie bylos (administracinio nusižengimo byla Nr. 0025-ANR_P-598-2023; 6 t., b. l. 143–144, 145–147). Kartu kaltinamasis teismui nurodė, kad paminėtą baudą sumokėjo. Nagrinėjamoje byloje esantis Administracinių nusižengimų registro 2024 m. birželio 4 d. išrašas patvirtina, kad M. V. iš tikrųjų buvo surašytas paminėtas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu, M. V. jam paskirtą 425 Eur dydžio baudą sumokėjo 2023 m. spalio 24 d.

29. M. V. pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, 426 straipsnio 4 dalį, 536 straipsnio 1 dalį, ANK 424 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. apie 12.50 val. Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, Molinės kaimo prieigose, Puškų pasienio užkardos sargybai sustabdžius automobilį „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (registruotas Vokietijoje), kurį vairavo Lietuvos Respublikos pilietis M. V., šis VSAT pareigūnams pateikė neegzistuojantį asmens tapatybės dokumentą („fantazijos dokumentą“). Tikrinant minėtą automobilį, asmenis ir jų dokumentus, nebaigus patikrinimo, automobilio vairuotojas užvedė automobilio variklį ir dideliu greičiu pradėjo bėgti nuo pareigūnų. Automobilis buvo persekiojamas, įjungus mėlynos spalvos švyturėlius ir per garsinį signalą duodant nurodymus vairuotojui sustoti. Vairuotojas nepakluso reikalavimams, kelyje Kačergiškė–Meikštai ties Češulėnų kaimu pasuko link Navikų kaimo ir dideliu greičiu pradėjo važiuoti link valstybės sienos. Ties valstybės sienos ženklu (toliau – VSŽ) 1707 patrulio taku pasuko link VSŽ 1706, po to važiavo link VSŽ 1705. Privažiavęs VSŽ 1705, kur prasideda pelkėta vietovė, įklimpo, ten ir buvo sulaikytas. Aiškinantis įvykio aplinkybes, nustatyta, kad M. V. 2022 m. kovo 31 d. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. 01925755 paskelbtas negaliojančiu (7 t., b. l. 142–149).

30. Byloje nustatyta ir tai, kad I. V. Institucijos 2023 m. spalio 12 d. nutarimu taip pat nubausta pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį, jai paskirtas įspėjimas (administracinio nusižengimo byla Nr. 0025-ANR_N-465-2023). I. V. pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį nubausta už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. apie 12.50 val. Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Ignalinos rajone, Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, Molinės kaimo prieigose, prevencinių saugumo priemonių plano „Filtras-C“ metu sustabdžius automobilį „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Vokietijos registracija), patikrinimo metu nustatyta, kad automobiliu vykusi keleivė Lietuvos Respublikos pilietė I. V., būdama pasienio ruože, neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, taip pat buvo pasienio ruože, esant paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai dėl masinio užsieniečių antplūdžio, neįtraukta į sąrašą asmenų, kuriems leista būti pasienio ruože. Taip pažeidė 2000 m. gegužės 9 d. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1666 III 11 straipsnio 7 ir 10 dalių reikalavimus (7 t., b. l. 138–139).

31. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad pagal ANK 610 straipsnio 5 dalį, asmeniui ANK 610 straipsnio 1 dalyje nurodytu terminu sumokėjus administraciniame nurodyme nustatytą baudą, laikoma, jog administracinis nurodymas įvykdytas. Asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio nusižengimo teisena pasibaigia. Taigi įvykdytas administracinis nurodymas laikytinas galutiniu sprendimu (res judicata) non bis in idem principo kontekste.

32. Taigi, kaip nustatyta, šioje baudžiamojoje byloje buvo duomenys apie M. V. ir I. V. patraukimą administracinėn atsakomybėn ir nuobaudų paskyrimą už pirmiau nurodytų administracinių nusižengimų padarymą, tačiau, neįvertinus jiems abiejuose procesuose inkriminuotų veikų non bis in idem principo aspektu, baudžiamasis procesas toliau buvo tęsiamas. Galiausiai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, konstatavus, kad inkriminuotas nesunkus nusikaltimas nutrūko ne pasikėsinimo, o rengimosi stadijoje, M. V. ir I. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs prokurorės apeliacinį skundą, paliko galioti dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį.

33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėjamoje byloje tęsdami M. V. ir I. V. baudžiamąjį persekiojimą po to, kai M. V. 2023 m. spalio 12 d. surašytame administracinio nusižengimo protokole įrašytas administracinis nurodymas buvo įvykdytas 2023 m. spalio 24 d., atitinkamai I. V. 2023 m. spalio 12 d. priimtas nutarimas skirti jai įspėjimą administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjo, pažeidė iš non bis in idem principo kylantį draudimą vykdyti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą už iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, neatskiriamai susijusius su tuo pačiu laiku, ta pačia vieta ir tuo pačiu įvykiu.

34. Iš pirmiau išdėstytų, skirtinguose procesuose M. V. pateiktų kaltinimų matyti, kad administracinių nusižengimų byloje, kurioje teisena pasibaigė 2023 m. spalio 24 d., ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikti kaltinimai M. V., galimai veikusiam bendrininkų grupe su I. V., didžiąja faktinių aplinkybių dalimi yra tapatūs. Administracinių nusižengimų byloje M. V. buvo nubaustas ir šiame baudžiamajame procese pakartotinai persekiojamas už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. apie 12.50 val. Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, Molinės kaimo prieigose, neturėdamas atitinkamo tai daryti leidžiančio dokumento, atvažiavo į saugomą pasienio ruožą; sustabdžiusiems VSAT Vilniaus PR Puškų pasienio užkardos pareigūnams pateikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius dokumentus; pareigūnams nebaigus dokumentų patikrinimo, negavęs leidimo dideliu greičiu automobiliu „Ford Focus“ pasišalino iš tikrinimo vietos ir nuvažiavo link pasienio ruožo su Baltarusija; nereagavo į pasienio pareigūnų raginimus sustabdyti transporto priemonę. Nagrinėjamoje byloje M. V. pateiktas kaltinimas iš esmės neapėmė tik vienos administracinių nusižengimų teisenoje jam inkriminuotos faktinės aplinkybės – transporto priemonės vairavimo, kai vairuotojo pažymėjimas paskelbtas negaliojančiu. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytas idem factum elementas, t. y. šiame baudžiamajame procese M. V. buvo pakartotinai persekiojamas už tapačias veikas, už kurias buvo nubaustas administracine tvarka.

35. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neteisėtai pakartotinai šiame baudžiamajame procese buvo persekiojama ir I. V.. Nustatyta, kad 2023 m. spalio 12 d. administracinio nusižengimo byloje I. V. buvo nubausta ir šiame baudžiamajame procese pakartotinai persekiojama už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 1 d. apie 12.50 val. Puškų pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Naujojo Daugėliškio seniūnijoje, Molinės kaimo prieigose, neturėdama atitinkamo tai daryti leidžiančio dokumento ir asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, buvo saugomame pasienio ruože. Vertinant non bis in idem principo aspektu, svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ji buvo kaltinama veikusi bendrininkų grupe su M. V., pasikėsinus neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pagal pateiktus kaltinimus, M. V. buvo inkriminuota, kad būtent jis saugomame pasienio ruože vairavo automobilį, jis bendravo su pasienio pareigūnais ir jiems pateikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius visų šeimos narių kelionės dokumentus, pareigūnams atliekant dokumentų patikrinimą, automobiliu spruko link pasienio ruožo su Baltarusija, nereagavo į pareigūnų raginimus sustoti. Tokios kaltinime išdėstytos faktinės aplinkybės, be kita ko, esant inkriminuotai bendrininkų grupei, leidžia daryti išvadą, kad M. V. ir I. V. siejo bendra tyčia neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos sieną ir kartu tai reiškia, kad I. V. taip pat buvo neteisėtai persekiojama už tą pačią veiką po to, kai jai dar 2023 m. spalio 12 d. administracinė teisena iš esmės dėl tų pačių faktinių aplinkybių jau buvo baigta.

36. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, nustatę non bis in idem principo pažeidimą, paprastai nutraukia bylą, konstatuodami negalimumą antrą kartą bausti ar persekioti už tą pačią veiką. Tačiau kasacinės instancijos teismas yra suformulavęs ir klaidos taisymo taisyklę, pagal kurią baudžiamasis procesas gali būti pripažintas teisėtu, jeigu anksčiau, neatskleidus visų reikšmingų aplinkybių, pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis, tačiau teisinė klaida, kuri lėmė netinkamos atsakomybės rūšies taikymą, turi būti tikrai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-335/2012, 2K-167-788/2015, 2K-109-788/2016, 2K-36-697/2019, 2K-245-788/2019, 2K-P-51-719/2023). Šis non bis in idem principo pažeidimo ištaisymo būdas taikomas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), kai teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nukentėjusiojo teisių apsaugos ir kiti teisės principai neleidžia nutraukti kartotinio proceso ir kai nebelieka kitų teisinių instrumentų pažeidimui pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Tačiau tokios situacijos yra išimtinės ir gali susidaryti pagal nacionalinį reguliavimą tik tokiu atveju, kai dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms. Toks vertinimas turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas įsitikinimu dėl ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumo nagrinėjamai situacijai ir būtinumo taisyti padarytą teisingumo klaidą, be to, konstatuojant pagrindą naikinti ankstesnę administracinę nuobaudą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-788/2016, 2K-245-788/2019, 2K-P-51-719/2023, 2K-223-511/2023).

37. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padaryta šiurkšti, akivaizdžiai teisingumo principą pažeidžianti klaida, kuri lėmė netinkamos atsakomybės rūšies taikymą. M. V. ir I. V. kaltinimai buvo pateikti dėl pasikėsinimo padaryti nesunkų nusikaltimą – pasikėsinimo neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Minėta, kad M. V. administracinių nusižengimų byloje buvo patrauktas už didžiąją dalį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jam inkriminuotų veiksmų. I. V. taip pat buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už pasienio teisinį režimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Pagal nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktą kaltinimą jos, veikiant bendrininkų grupe su M. V., atlikti veiksmai pasireiškė bendrais paruošiamaisiais veiksmais neteisėtai kirsti valstybės sieną, vykimu kartu su sutuoktiniu ir pritarimu jo atliekamiems veiksmams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius byloje tokias aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad M. V. ir I. V. pritaikyta administracinė atsakomybė susiklosčiusioje situacijoje yra neadekvati.

38. Nustačius baudžiamojoje byloje non bis in idem principo pažeidimą dėl M. V. ir I. V. neteisėto pakartotinio baudžiamojo persekiojimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo spręsti dėl prokurorės paduoto kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 22 straipsnio 1 dalies ir 291 straipsnio 1 dalies taikymu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės, išteisintųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir I. V. gynėjo advokato Rimo Andrikio kasacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 24 d. nutartį pakeisti – panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl M. V. ir I. V. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 6 punktu, M. V. ir I. V. baudžiamąją bylą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjos Rima Ažubalytė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Daiva Pranytė-Zalieckienė