Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinio sudarytos laidavimo sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-52-781/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00479-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.8.3; 2.6.16.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. G. kasacinį skundą ir atsakovo J. G. prisidėjimą prie kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,SB lizingas“ ieškinį atsakovams A. G. ir J. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė,,GTV“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinio sudarytos laidavimo sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB,,SB lizingas“ 2021 m. spalio 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. G. ir J. G. 796 455,05 Eur skolą, 401 015,12 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 28 d. UAB „SB lizingas“ (iki 2015 m. birželio 1 d. buvęs pavadinimas – UAB Ūkio banko lizingas) ir trečiasis asmuo BUAB,,GTV“ sudarė lizingo sutartį, pagal kurią ieškovė 2011 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – lizingo sutartis) nupirko iš trečiojo asmens BUAB,,GTV“ jos 2009 m. sukurtą ir pagamintą krabų lazdelių pakavimo liniją (toliau – turtas). Ši linija 2011 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo–priėmimo aktu buvo perduota trečiajam asmeniui BUAB,,GTV“ laikinai valdyti ir naudoti už užmokestį. Sumokėjus visas įmokas turtas turėjo pereiti trečiojo asmens nuosavybėn. Šalių 2013 m. sausio 25 d. sudarytu susitarimu Nr. 1 sutartyje nustatytas galutinis terminas įmokoms už turtą sumokėti – 2012 m. gruodžio 28 d. – buvo pakeistas, nustatant naują terminą – 2013 m. birželio 28 d. Atsakovai A. G. ir J. G. 2011 m. gruodžio 28 d. pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis jie laidavo už tinkamą lizingo gavėjos BUAB,,GTV“ prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymą (toliau – laidavimo sutartys, laidavimo sutartis). Suėjus galutiniam prievolės įvykdymo terminui, lizingo gavėja savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė – negrąžino turto, nesumokėjo neišpirktos turto vertės. Vėliau paaiškėjo, kad lizingo gavėja turto nėra išsaugojusi, jai yra iškelta bankroto byla.

4. Ieškinyje nurodyta, kad neišpirkto turto vertė yra 796 455,05 Eur, taip pat ieškovė yra apskaičiavusi 286 723,82 Eur delspinigių sumą po 0,2 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, bet ne daugiau kaip už 180 dienų, ir 401 015,12 Eur palūkanų sumą, skaičiuojamą po 6 proc. nuo neišpirktos turto vertės už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2021 m. spalio 5 d. Kadangi ir palūkanos, ir delspinigiai atlieka tą pačią, t. y. nuostolių kompensavimo, funkciją, delspinigių ieškovė priteisti iš atsakovų neprašo, reiškia reikalavimą dėl neišpirktos turto vertės ir palūkanų priteisimo.

5. Kauno apygardos teismas 2021 m. spalio 13 d. preliminariu sprendimu ieškovės UAB,,SB lizingas“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė solidariai iš atsakovų 1 197 470,17 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5019 Eur žyminį mokestį.

6. Atsakovai pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, prašydami taikyti ieškinio senatį, preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apygardos teismas 2023 m. vasario 21 d. galutiniu sprendimu 2021 m. spalio 13 d. preliminarų sprendimą pakeitė: (1) priteisė ieškovei UAB,,SB lizingas“ solidariai iš atsakovų A. G. ir J. G. 1 158 443,88 Eur skolą (796 455,06 Eur skolą ir 361 988,82 Eur palūkanas), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 4407,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; (2) grąžino ieškovei 1162,50 Eur ir 12,50 Eur, o atsakovams – 1162,50 Eur ir 12,50 Eur permokas už ekspertizę; (3) priteisė valstybei iš atsakovų po 9 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

8. Teismas visų pirma nepagrįstais pripažino atsakovų prieštaravimų argumentus, kad 2011 m. gruodžio 28 d. UAB Ūkio banko lizingo ir trečiojo asmens BUAB,,GTV“ sudaryta sutartis negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis, nes lizingo davėja nebuvo tapusi daikto, perduodamo pagal lizingo sutartį, savininke. Teismas nustatė, kad lizingo sutarties dalykas yra pačiai lizingo gavėjai priklausęs daiktas, kurį lizingo davėja iš jos nusipirko, davė įgaliojimą paimti bei pagal tą patį įgaliojimą perduoti tam pačiam asmeniui, esant daikto pardavėjos ir lizingo gavėjos sutapčiai. Ir nors teismas sutiko su atsakovais, kad į bylą nėra pateiktas daikto perėmimą iš daikto pardavėjos pirkėjai (lizingo davėjai) įrodantis turto perdavimo aktas, tačiau perdavimo faktą patvirtina pateiktas įgaliojimas, kurį lizingo davėja suteikė BUAB „GTV“ tuometiniam direktoriui. Įgaliotinė, užuot surašiusi du perdavimo aktus, viską atliko vienu perdavimo aktu, daiktą perdavė pati sau kaip lizingo gavėjai. Toks perdavimo įforminimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja, atitinka šalių susitarimo turinį, nepaneigia lizingo sutarties esmės, juolab kad nekilo ginčo, jog lizingo dalyką gavėja gavo ir naudojo. Todėl teismas konstatavo, kad lizingo sutartis buvo sudaryta.

9. Kaip nepagrįstus teismas atmetė ir tokius atsakovų argumentus, kad lizingo sutarties objektu buvusi krabų lazdelių pakavimo linija yra išlikusi ir ieškovė gali ją atsiimti. Teismo ekspertas doc. dr. J. G., apžiūrėjęs įrenginius jų buvimo vietoje, savo 2022 m. gruodžio 5 d. išvadoje nurodė, kad pakavimo linija yra išrinkta, jos detalės nėra sužymėtos taip, kad jas pagal techninę dokumentaciją būtų galima nustatyti ir surinkti į veikiančią pakavimo liniją. Pateikta techninė dokumentacija yra aprašomojo pobūdžio, tai nėra techninis dokumentas, kuriame būtų nurodytos detalės, techniniai brėžiniai, pagal kuriuos būtų galima surinkti šias detales ir įvairias jungtis tarpusavyje į vieną gamybinį įrenginį. Techniniai brėžiniai ekspertui nebuvo pateikti, be to, detalių skaičius yra nepakankamas, norint surinkti krabų lazdelių pakavimo liniją, – visų įrenginiui veikti reikalingų detalių yra tik apie 1 proc. Dalis pateiktų detalių ir komponentų yra sugedę, paveikti korozijos, subraižyti, todėl nebegali būti naudojami nei krabų lazdelių pakavimo linijoje, nei apskritai maisto pramonėje. Ekspertas į teismo užduotus klausimus atsakė, kad su esamomis detalėmis neįmanoma surinkti krabų pakavimo linijos ir kad dėl detalių trūkumo bei komplektuojančiųjų dalių būklės linija pagal paskirtį veikti negali.

10. Įvertinęs tokias eksperto išvadas, teismas nusprendė, kad lizingo dalykas neegzistuoja, nes yra sugadintas ir iš dalies išnykęs (trūksta detalių). Teismas pažymėjo, kad lizingo sutartis nenustato lizingo davėjos pareigos pasibaigus sutarties terminui ar sutartį nutraukus priimti lizingo sutarties dalyko likučius ir atimti jų vertę iš lizingo gavėjos nesumokėtų sumų. Todėl būtų nepagrįsta, nesąžininga ir netikslinga vertinti atskirai kiekvieną detalę ir ją perduoti lizingo davėjai prieš jos valią.

11. Teismas nustatė, kad lizingo davėja ėmėsi priemonių, užtikrinančių prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymą, – turto, kuris buvo perduotas pagal lizingo sutartį, draudimo, kito turto įkeitimo ir laidavimo. Iš lizingo sutarties 5.12 papunkčio teismas nustatė, kad lizingo gavėja BUAB,,GTV“ įsipareigojo sudaryti turto draudimo sutartį visam lizingo sutarties galiojimo laikotarpiui, laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas. Tačiau ieškovė draudimo išmokos negavo, nes lizingo gavėja BUAB,,GTV“, kuri ir turėjo sudaryti tokią sutartį bei mokėti įmokas ir kurios akcininku bei direktoriumi buvo atsakovas J. G., turtą – lizingo objektą UAB „PZU Lietuva“ buvo apdraudusi tik laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. Vėliau lizingo gavėja, pažeisdama lizingo sutarties sąlygas, įsipareigojimo drausti turtą nevykdė. Tai, kad nauja draudimo sutartis nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. nebuvo sudaryta, yra pačios BUAB „GTV“ atsakomybė ir rizika, nes pagal lizingo sutartį pati lizingo gavėja liko atsakinga už įmokų lizingo davėjai mokėjimą.

12. Nors lizingo sutarties tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas ir hipoteka – lizingo gavėja BUAB „GTV“ 2013 m. vasario 8 d. įkeitė lizingo davėjos naudai reikalavimo teisę į lėšas, gautinas iš UAB „Alga“ pagal 2012 m. liepos 3 d. sutartį, tačiau ieškovės atstovė 2023 m. vasario 1 d. teismo posėdyje nurodė, kad įkeista reikalavimo teisė į lėšas faktiškai neegzistavo. UAB „Alga“ įrodė, kad nėra skolinga BUAB „GTV“, o tai paneigiančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Be to, lizingo gavėja per mėnesį, t. y. iki 2013 m. vasario 25 d., įsipareigojo pateikti UAB „Skirgesa“ laidavimą už lizingo įsipareigojimų vykdymą, tačiau per nustatytą terminą laidavimo ji nepateikė. Pagal lizingo sutarties 7.4 papunktį, lizingo gavėja ir atsakovas J. G. taip pat buvo įsipareigoję iki 2012 m. kovo 31 d. įkeisti lizingo davėjos naudai administracinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), 7744 vnt. BUAB „GTV“ akcijų ir autorių teises į krabų lazdelių sudėjimo į pakuotes liniją, tačiau nė vienos iš užtikrinimo priemonių lizingo gavėja ir atsakovas J. G. neįvykdė.

13. Teismas atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad su atsakovais sudarytų laidavimo sutarčių 6.1 ir 6.3 papunkčiuose yra nurodyta, jog laiduotojai atsisako savo teisės reikalauti, kad lizingo bendrovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į lizingo gavėjos turtą ar įvykdytų kitas užtikrinimo priemones. Laiduotojai sutiko, kad lizingo bendrovė, nepriklausomai nuo laiduotojų prievolių įvykdymo, savo nuožiūra nustatytų kitų kredito užtikrinimo priemonių įvykdymo eiliškumą ir įvykdytų kredito užtikrinimo priemones iki visiško lizingo gavėjos prievolių įvykdymo.

14. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovų prieštaravimų argumentus, kad pati ieškovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga. Žinodama, kad kitos užtikrinimo priemonės nėra įvykdytos, yra pasibaigusios arba negaliojančios, ieškovė neinicijavo lizingo sutarties nutraukimo, todėl ir pati yra kalta dėl žalos atsiradimo. Teismo vertinimu, šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 4 dalis nėra aktuali, kadangi ši norma taikytina nustatant kaltę kaip civilinės atsakomybės sąlygą, o šiuo atveju ieškovė remiasi šalių sudarytomis laidavimo sutartimis, pagal kurias šalių kaltė atsakomybės taikymui reikšmės neturi. Pažymėtina, kad ir laidavimo sutartyse nebuvo nustatyta, jog laidavimas galios tik tokiu atveju, jeigu negalios kitos užtikrinimo priemonės. Atsakovai prisiėmė atsakomybę už visą neįvykdytą prievolę, todėl jų atsakomybės mažinti nėra jokio pagrindo. Lizingo gavėjos akcininkas ir direktorius iki pat nemokumo bylos jai iškėlimo buvo atsakovas J. G., o tai reiškia, kad jis pats ir buvo atsakingas dėl kitų prievolės užtikrinimo priemonių nevykdymo arba negaliojimo.

15. Teismas nesutiko ir su atsakovės A. G. pozicija, kad jos sudaryta laidavimo sutartis turi būti vertinama kaip vartojimo sutartis ir jai taikytina 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EBB) nustatyta apsauga bei CK 6.2284 straipsnio nuostatos. Kaip nustatė teismas, atsakovė pati asmeniškai sudarė laidavimo sutartį, neginčijo savo parašų kiekviename sutarties lape ir sutarties pabaigoje. Taigi, kiekviena laidavimo sutarties sąlyga su atsakove buvo asmeniškai derinama ir ji turėjo galimybę keisti sąlygas, nesutikti su kuria nors sąlyga ar su visa sutartimi. Kokiais motyvais atsakovė sudarė laidavimo sutartį, ji pati nepaaiškino. Duomenų, kad santuoka su atsakovu A. G. būtų nutraukta, teismui nepateikta, abu atsakovai gyvena kartu tuo pačiu adresu. Nurodytos faktinės aplinkybės lėmė teismo išvadą, kad atsakovė A. G., kaip atsakovo J. G., buvusio BUAB „GTV“ akcininko ir direktoriaus, sutuoktinė, žinojo visas aplinkybes apie lizingo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, tikėtina, kad turėjo ir naudos iš BUAB „GTV“ gautos kainos už parduotą krabų pakavimo liniją, nors kai kurį nekilnojamąjį turtą sutuoktiniai buvo pasidaliję 2008 metais. Teismo vertinimu, atsakovų santuokiniai ryšiai bei gyvenimas kartu patvirtina atsakovės funkcinį ryšį su BUAB „GTV“.

16. Teismas nurodė, kad, atsakovei žinant (turint žinoti) apie įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, vien tokia aplinkybė, jog buvo pratęstas lizingo sutarties terminas, negali būti vertinama kaip atsakovės teisių pažeidimas. Pažymėjo, kad atsakovei, kaip laiduotojai, skirti dokumentai buvo siunčiami ir įteikti tiek jai, tiek ir atsakovui, ji pati ne kartą teikė prašymus ieškovei.

17. Nesutiko teismas ir su tokiais atsakovų argumentais, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, todėl egzistuoja šis savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Reikalavimas priteisti 796 455,06 Eur neišpirkto turto vertę yra kilęs iš lizingo sutarties pažeidimo, todėl jam taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2013 m. birželio 28 d., kai suėjo terminas lizingo įmokoms sumokėti. Ieškinys šioje byloje pareikštas 2021 m. spalio 8 d., atitinkamai 10 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas nurodė, kad reikalavimui priteisti 401 015,12 Eur palūkanų sumą taikytinas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.127 straipsnio 5 dalis). Skaičiuojant nuo 796 455,06 Eur nesumokėtos turto vertės, palūkanų suma už 5 metus sudaro 361 988,82 Eur (796 455,05 Eur neišpirkta vertė dauginama iš 0,0909 palūkanų metinės normos ir dauginama iš 5 metų). Taigi, preliminariu sprendimu priteista palūkanų suma sumažinta iki 361 988,82 Eur.

18. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovų J. G. ir A. G. apeliacinius skundus, 2023 m. liepos 5 d. nutartimi nutarė Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą pakeisti: ieškinį patenkinti iš dalies; priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 796 455,05 Eur nuostolių atlyginimo, 238 936,52 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 035 391,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovų po 3858,35 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžinti ieškovei iš Kauno apygardos teismo depozitinės sąskaitos 1162,50 Eur permoką už ekspertizę, įmokėtą 2022 m. vasario 28 d. ir 2022 m. spalio 19 d. mokėjimais.

19. Faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas atsakovams nukreiptas ieškinio reikalavimas, ir ginčo santykių teisinis reglamentavimas suteikė pagrindą teisėjų kolegijai padaryti kitokią išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ne reikalavimas dėl skolos pagal lizingo sutartį priteisimo, o sudėtinis reikalavimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo – nuostolių, patirtų netinkamai vykdant lizingo sutartį (nemokant palūkanų), taip pat nuostolių dėl neišsaugoto ir negrąžinto pagal sutartį perduoto daikto, kai šis daiktas negrąžintas dėl lizingo gavėjos kaltės, atlyginimo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimui dėl nuostolių, siejamų su neišsaugotu ir po sutarties nutraukimo neperduotu daiktu, atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tačiau, priešingai nei siekia byloje įrodyti atsakovai, nėra pagrindo sutikti su tokia jų pozicija, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir vien dėl šios priežasties prarado teisę apginti savo pažeistas teises teisme.

21. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokio pobūdžio nuostolių, kurie pagal CK 6.574 straipsnio nuostatas turi būti atlyginami lizingo gavėjui pažeidus lizingo sutartį ir lizingo davėjui ją nutraukus, objektyviai nebūtų galimybės identifikuoti bei nustatyti jų dydžio, atitinkamai ir kreiptis į teismą dėl jų atlyginimo, kol nėra parduotas lizingo sutarties dalykas. Todėl iki lizingo sutarties nutraukimo (2021 m. rugsėjo 22 d.) ir ieškovės sužinojimo (2021 m. liepos 29 d.), kad lizingo dalykas jai nebus grąžintas, apie savo teisių pažeidimą (t. y. apie tokio pobūdžio nuostolius, kurių atlyginimo yra reikalaujama iš laiduotojų) ji negalėjo ir neturėjo sužinoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, lizingo davėjai apie tai, kad lizingo sutartis nebus vykdoma, o atsakovų deklaruojami ketinimai surasti jo pirkėją nėra tikri ir faktiškai ginčo turto jau nebėra, tapo žinoma ne anksčiau nei 2021 m. liepos 29 d., nuvykus pas lizingo gavėją BUAB,,GTV“ apžiūrėti šio turto. Taigi ieškinio senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartos bei įvertintos faktinės aplinkybės, susijusios su lizingo sutarties vykdymu, tiek ir teisėjų kolegijos sprendžiant reikalavimo kvalifikavimo bei ieškinio senaties instituto taikymo klausimus nustatytos aplinkybės dėl lizingo davėjos siekio išsaugoti sutartį suponuoja išvadą, kad lizingo davėjos kaltė nėra įrodyta. Atsakovas J. G., kaip trečiojo asmens BUAB,,GTV“ vadovas ir akcininkas, priėmė sprendimą sudaryti lizingo sutartį, taigi jis turėjo ir galėjo imtis visų lizingo sutartyje nustatytų jos įvykdymo užtikrinimo priemonių. Duomenų, kad lizingo davėja būtų (su)klaidinusi lizingo gavėją, neatskleidusi visos informacijos, byloje nėra. Be to, lizingo sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, kuriam neabejotinai turėjo ir galėjo būti suprantama tiek lizingo sutarties esmė, tiek ir joje nustatytų draudimo, įkeitimo sutarčių esmė, galimi jų nesudarymo neigiami padariniai ir kylančios rizikos. Be to, pačios BUAB,,GTV“ aktyvūs veiksmai lėmė tai, kad lizingo sutartis ilgą laiką nebuvo nutraukta. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nenustatė lizingo davėjos kaltės dėl nuostolių atsiradimo ar padidėjimo.

23. Vertindama atsakovų argumentus dėl įrangos vertės, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovai nėra pateikę jokių leistinų įrodymų, paneigiančių eksperto išvadą. Vien deklaratyvūs jų teiginiai, kad liniją įmanoma surinkti ir ji turi vertę, neleidžia pagrįstai suabejoti specialių žinių turinčio asmens (teismo eksperto) išvados teisingumu ar tokios įrodinėjimo priemonės patikimumu. Teismo ekspertizės akto forma ir turinys atitinka jam keliamus įstatymo reikalavimus. Duomenų apie eksperto šališkumą, suinteresuotumą į bylą taip pat nepateikta. Sutartyje nėra nustatyta lizingo gavėjos teisė perduoti sutarties dalyko kurią nors dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad sąlygos atlikti ir antrąją teismo skirtos ekspertizės dalį bei nustatyti atskirų, itin mažą dalį įrenginio sudarančių detalių rinkos vertę šiuo konkrečiu atveju nesusiklostė.

24. Teisėjų kolegija atmetė ir atsakovės argumentus, kad jos sudaryta laidavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors atsakovė teigia, jog 2008 m. gruodžio 24 d. sutuoktinių sudaryta turto pasidalijimo sutartimi buvo susitarta, kad šios bendrovės akcijos yra asmeninė atsakovo J. G. nuosavybė, jokių tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų, be kita ko, ir šios sutarties, į bylą nėra pateikusi. Taigi nėra ir pagrindo padaryti išvadą, kad sudarant laidavimo sutartį atsakovė nebuvo funkciniais ryšiais susijusi su BUAB,,GTV“. Priešingai, nėra jokių abejonių, kad atsakovė su bendrove yra susijusi per savo sutuoktinį. Kokie kiti motyvai galėjo lemti laidavimo sutarties už bendrovės prievoles pasirašymą, atsakovė neįvardijo. Be to, aptartų faktinių aplinkybių kontekste svarbu ir tai, kad lizingo sutartis buvo sudaryta ne šeimos ar asmeniniams, o verslo interesams tenkinti.

25. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime taikydamas 9,09 proc. dydžio metinių palūkanų normą ir iš viso, atsižvelgiant į senatimi ribojamą terminą, iš atsakovų ieškovei priteisęs 361 988,82 Eur palūkanų sumą, peržengė ieškinio ribas ir priėmė iš dalies siurprizinį sprendimą, nes ieškiniu buvo prašoma taikyti 6 proc. palūkanų normą. Teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovei iš atsakovų priteistina ne 361 988,82 Eur, o 238 936,52 Eur palūkanų suma, t. y. 6 proc. dydžio metinės palūkanos už neišpirktą turto vertę, jas skaičiuojant už 5 metų laikotarpį.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu atsakovė A. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškovės ieškinio reikalavimui ieškinio senatį ir ieškinį atmesti; netaikant ieškinio senaties termino reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovei A. G. atmesti kitais kasaciniame skunde nurodytais pagrindais. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Skundžiamais procesiniais sprendimais teismai pažeidė CK 1.127 straipsnį bei suformuotą ieškinio senaties instituto taikymo praktiką, pagal kurią, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Skaičiuodami senaties termino pradžią nuo sutarties nutraukimo momento, o ne nuo terminuotos prievolės įvykdymo termino, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiurkščiai pažeidė CK 1.127 straipsnį.

26.2. Ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl ieškovės pagrindinis tikslas buvo palūkanų ir turto kainos sumos gavimas iš trečiojo asmens BUAB „GTV“, o ne siekis atgauti lizingo objektą. Turto apžiūros momentas yra visiškai nuo subjektyvių ieškovės veiksmų priklausantis veiksnys, nuo kurio negali būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia. Todėl ieškovės teisės buvo pažeistos ir ji žinojo apie šių teisių pažeidimą, kai skolininkė BUAB „GTV“ pažeidė savo prievolę mokėti palūkanas, o pasibaigus pagrindinės prievolės įvykdymo terminui skolininkė BUAB „GTV“ nesumokėjo turto – lizingo objekto kainos.

26.3. Prievolė BUAB „GTV“ sumokėti lizingo objekto kainą suėjo 2013 m. birželio 28 d., todėl nuo šio termino prasidėjo ieškinio senaties terminas ir jokie ieškovės veiksmai, nustatant BUAB „GTV“ papildomus terminus prievolei įvykdyti, nenutraukė ir nesustabdė ieškinio senaties terminų.

26.4. Teismai neišsprendė nuostolių dydžio klausimo. Teismo sprendimas dėl žalos atlyginimo gali būti priimtas tik tada, kai nustatytas žalos dydis. Net ir sumažėjusi turto vertė (ar galimybė parduoti turtą už likutinę vertę) nesudaro pagrindo lizingo davėjui atsisakyti perimti turtą ir jį parduoti. Situacijos, kai lizingo dalyką galima parduoti už likutinę vertę, yra galimos ir, atsakovės nuomone, šioms situacijoms turėtų būti taikoma suformuota kasacinio teismo praktika. Tuo tarpu šioje byloje lizingo davėja buvo atleista nuo pareigos parduoti lizingo dalyką už likutinę vertę, o nuostolių suma buvo priteista tokio dydžio, lyg lizingo dalykas apskritai neegzistuotų (būtų galutinai sunykęs).

26.5. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovės kaltę dėl nuostolių atsiradimo. Atidumo ir rūpestingumo standartas buvo ieškovei nepagrįstai sumažintas, o favor contractus principo taikymas pažeidė CK 6.248 straipsnio 4 dalį, 6.259 straipsnio 2 dalį. Nesirūpinimas nuosavybės teise priklausančiu turtu, jo draudimu, papildomomis lizingo prievolės įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis (skolininko administracinio pastato įkeitimu, UAB „Skirgesa“ laidavimu, autorių teisių įkeitimu) daugiau kaip 8 metus, kai yra nevykdoma lizingo sutartis, negali būti vertinamas kaip atidaus ir rūpestingo elgesio standartas. Kreditorės atleidimas nuo atsakomybės, remiantis favor contractus principu, yra neteisėtas ir prieštaraujantis suformuotai teismų praktikai.

26.6. Kreditorius privalo inicijuoti sutarties nutraukimą, jei tolesnis sutarties galiojimas gali sukelti ar sukelia jam nuostolių, ypač kai sutartyje yra įtvirtinta, jog konkretaus sutarties pažeidimo atveju sutartis turi būti nutraukiama. Neatlikdamas šios pareigos, leisdamas nuostoliams dar labiau didėti, kreditorius veikia neatidžiai ir nerūpestingai. Tuo tarpu ieškovė, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, faktiškai savo įsipareigojimų nevykdančiai BUAB „GTV“ pratęsė terminą prievolei įvykdyti iki 2013 m. birželio 28 d., nors privalėjo nutraukti sudarytą lizingo sutartį 2012 m. gruodžio 28 d., atsiimti lizingo objektą ir kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Situacija šioje byloje akivaizdžiai neatitinka atsakingo skolinimo principo, dėl to, vadovaujantis teismų praktika, konstatuotini neteisėti ieškovės veiksmai, sudarantys pagrindą mažinti atsakovų atsakomybę.

26.7. Teismai nepagrįstai atsakovės sudarytos laidavimo sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties. Pagrindas konstatuoti funkcinių ryšių su verslu turėjimą yra tokiu atveju, kai sandorį sudaręs asmuo yra įmonės, gavusios pirminę paskolą, akcijų, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bendraturtis, nes taip per bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę jis yra susijęs su ta įmone. Vien tai, kad laiduotojas yra komercinės įmonės akcininko sutuoktinis, savaime nesudaro pagrindo teigti egzistuojant funkcinius ryšius, nes akcininkui akcijos gali priklausyti ir asmeninės nuosavybės teise. Šiuo atveju byloje yra įrodymai, kad atsakovė nėra BUAB „GTV“ akcijų bendraturtė, tačiau laidavimo sutarties sąlygos nebuvo peržiūrėtos vartotojų teisių gynimo aspektu.

26.8. Tokiu atveju, kai kyla ginčas dėl sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo, teismas turėtų būti aktyvus ir įspėti šalį, kad reikalingi detalesni duomenys, patvirtinantys vartojimo teisinių santykių egzistavimą (neegzistavimą). Priešingu atveju gali susidaryti situacija, kai asmuo yra įsitikinęs, kad jis yra vartotojas, mano, kad yra pakankamai duomenų tam pagrįsti, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, padaro išvadą, kad tokių duomenų nepakanka ir asmuo nepagrįstai netenka vartotojo teisinės apsaugos. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad trūksta įrodymų, vertinant atsakovės kaip vartotojos statusą, privalėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomus įrodymus, tačiau to nepadarė.

26.9. Atsakovės pasirašytos laidavimo sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, nebuvo jokios galimybės derinti laidavimo sutarčių sąlygų, nes sutarties sąlygos yra akivaizdžiai nepalankios laiduotojai: laiduotoja įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei BUAB „GTV“ neįvykdys prievolės, taip pat A. G. privalėjo atsisakyti teisės reikalauti, kad lizingo įmonė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į BUAB „GTV“ turtą, privalėjo sutikti, kad lizingo davėja savo nuožiūra keistų visas lizingo sutarties sąlygas be laiduotojos sutikimo, ir kt.

26.10. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai ignoravo ir netinkamai vertino ypač svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes. Byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, kad ieškovė pati nevykdė lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (nesirūpino turto draudimu, turto būkle, nes turtą pirmą kartą nuo lizingo sutarties sudarymo apžiūrėjo tik 2021 m. liepos 29 d., nesiėmė veiksmų, kad skolininkė prievolę užtikrintų kitomis prievolės užtikrinimo priemonėmis, laiku negynė savo pažeistų teisių, nutraukdama sutartį, atsiimdama ir parduodama turtą, kreipdamasi į teismą ir kt.). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šias aplinkybes visiškai ignoravo, dėl to nepagrįstai buvo nuspręsta, kad dėl kilusių nuostolių nėra kreditorės kaltės.

26.11. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje, kvalifikuodamas ieškovės reikalavimą kaip reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, visiškai neanalizavo būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio, visoje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie šią būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą.

27. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas J. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškovės ieškinio reikalavimui ieškinio senatį ir ieškinį atmesti; netaikant ieškinio senaties termino reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovei A. G. atmesti kitais kasaciniame skunde nurodytais pagrindais. Pareiškime nurodomi šie argumentai:

27.1. Byloje liko neišsiaiškintas tikrasis ieškovės patirtų nuostolių dydis, o tai yra esminė sąlyga teismui priimant sprendimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Nors bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas buvo skyręs ekspertizę, kurios metu turėjo būti nustatyta turto vertė, tačiau Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartis dėl turto vertinimo ekspertizės liko neįvykdyta, liko neišsiaiškinta krabų lazdelių pakavimo linijos dalių vertė, linijos likutinė vertė (metalo laužo), taip pat nebuvo nustatytas konkretus ieškovės patirtų nuostolių dydis.

27.2. Lizingo gavėja BUAB „GTV“ neturi teisinio pagrindo naudotis turtu, kai lizingo sutartis yra nutraukta. Todėl šiuo atveju susiklostė situacija, kad ieškovė nepasiima jai priklausančio turto, o BUAB „GTV“, kuriai buvo perduotas turtas, neturi teisės naudotis ir disponuoti šiuo turtu ar jo parduoti už likutinę vertę.

27.3. Atsakovas sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju dėl kilusių nuostolių yra ir kreditorės kaltė, o jos veiksmai negali būti pateisinami tik siekiu išsaugoti sutartį (favor contractus principu). Ieškovei yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, o lizingo veikla yra ieškovės profesinė veikla. Net ir pratęstu terminu BUAB „GTV“ savo prievolės neįvykdė, o tai reiškė esminį sutarties pažeidimą, todėl, veikdama atidžiai ir rūpestingai, ieškovė turėjo nutraukti sutartį, nes buvo akivaizdu, kad sutartis nebus įvykdyta. Tokiu būdu būtų buvę išvengta didesnių nuostolių, nes krabų lazdelių pakavimo linija buvo veikianti.

27.4. Ieškovė visiškai nesirūpino lizingo objektu ir jo draudimu. Ieškovė, kaip lizingo įmonė, turėjo suvokti, kad kuo ilgiau delsiama įforminti lizingo sutarties nutraukimą, tuo labiau nuvertėja lizingo objektas, nes lizingo dalykui yra būdinga amortizacija. Ieškovės atsakingas elgesys ir lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų laikymasis būtų leidę jai laiku inicijuoti vienašališką sutarties nutraukimą, lizingo objekto atsiėmimą ir jo pardavimą.

27.5. Ieškovės veiksmai, delsiant įforminti faktiškai pasibaigusios lizingo sutarties nutraukimą, lėmė ir nepagrįstai skaičiuojamas palūkanas. Delsimas įforminti sutarties nutraukimą, siekiant gauti palūkanas už ilgesnį laikotarpį, neatitinka sąžiningo prievolių vykdymo principo bei imperatyvo, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu.

27.6. Atsakovės sudaryta laidavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, viešo registro duomenys, įrodantys sutuoktinių turto atskirumą, teismui buvo pateikti ir ieškovės neginčyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio vertinimo kaip vartojimo, pripažįstamas aktyvus teismo vaidmuo, atsižvelgiant į aplinkybę, kad vartotojų teisių gynimas yra viešasis interesas. Be to, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais. Ieškovė neginčijo aplinkybių, kad A. G. nėra BUAB „GTV“ akcininkė. Be to, jokie byloje esantys įrodymai neprieštaravo faktui, kad BUAB „GTV“ akcijos yra asmeninė J. G. nuosavybė.

27.7. Nors Lietuvos apeliacinis teismas teisingai nustatė, kad šiuo atveju nagrinėjamas ne skolos, o nuostolių atlyginimo reikalavimas, kuriam taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, tačiau, pakeitus santykių teisinį kvalifikavimą, nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, kurios leistų pakeisti senaties termino eigos pradžią, kuri prasidėjo nuo 2013 m. birželio 28 d. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Kauno apygardos teismo galutinio teismo sprendimo išvadomis, apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais bei ieškovės teiginiais dėl ieškinio senaties termino pradžios momento ir savo iniciatyva sprendė, kada ieškovė sužinojo apie savo pažeistas teises.

27.8. Lietuvos apeliacinis teismas pablogino atsakovų (apeliantų) padėtį, be jokio pagrindo nustatydamas vėlesnį ieškinio senaties termino pradžios momentą, nors ši aplinkybė apeliaciniais skundais ginčyta nebuvo. Dėl ieškinio senaties termino neegzistavo jokios aplinkybės, sudarančios pagrindą išeiti už apeliacinio skundo ribų, apie tokią galimybę šalys nebuvo informuotos.

27.9. Lizingo davėjos teisės buvo pažeistos tada, kai iki 2013 m. birželio 28 d. nebuvo sumokėta neišpirkto turto vertė. Tai buvo esminis lizingo sutarties pažeidimas, nulėmęs žalos atsiradimą ieškovei. Ieškovė yra finansų įstaiga, kurios interesas buvo gauti pinigus, o ne perimti turtą natūra. Turto atsiėmimas ir jo pardavimas yra lizingo davėjo veikimas, nutraukus sutartį, siekiant padengti kilusius nuostolius. Tačiau pačią žalą sukelia tai, kad laiku nebuvo sumokėta lizingo objekto vertė. Ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su turto apžiūros momentu, juo labiau kai ieškovė turto neapžiūrėjo 8 metus nuo esminio sutarties pažeidimo ir tokia aplinkybe net negrindė savo teisių pažeidimo. Bendradarbiavimas ir derėjimasis dėl taikaus ginčo sprendimo nėra svarbi priežastis, pateisinanti ieškinio senaties termino praleidimą, todėl neegzistuoja jokios svarbios aplinkybės, dėl kurių galėtų būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas.

27.10. Byloje ne tik nebuvo nustatytas tikslus nuostolių dydis, bet ir visiškai neanalizuotos ir neatskleistos priežastinio ryšio ir kaltės sąlygos. Ir pati ieškovė neįrodinėjo jokių civilinės atsakomybės sąlygų, nes neprašė taikyti atsakovams civilinės atsakomybės.

28. Ieškovė UAB „SB lizingas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Kasaciniame skunde keliami argumentai, susiję su ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu, sudaro išimtinai fakto klausimą, kuris kasaciniame teisme nenagrinėtinas.

28.2. Atsakovė nurodo neteisingą prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymo terminą, kadangi šalių konkliudentiniais veiksmais lizingo sutarties įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2021 m. rugsėjo 22 d., o vadovaujantis CK 6.209 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ieškovė, suteikusi atsakovams papildomą terminą prievolei įvykdyti, neturėjo teisės kreiptis į teismą anksčiau nei 2021 m. rugsėjo 22 d. Tiek BUAB „GTV“, tiek atsakovai ne kartą teikė ieškovei prašymus pratęsti lizingo sutarties įvykdymo terminą. Ieškovė, atsižvelgdama į tokius lizingo gavėjos ir atsakovų prašymus, įvertindama, kad BUAB „GTV“ prašymus pratęsti prievolės įvykdymo terminą teikė kartu su objektyviais galimybes įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagrindžiančiais įrodymais, atsižvelgdama į sutarties išsaugojimo, šalių bendradarbiavimo principų svarbą, nuspręsdavo pratęsti lizingo sutarties įvykdymo terminus.

28.3. BUAB „GTV“ teikiant nuolatinius ir periodinius prašymus pratęsti prievolės įvykdymo terminą ir nurodant, kad prievolės ji neginčija ir neneigia, ieškinio senaties terminas kiekvienu tokiu atveju nutrūkdavo ir prasidėdavo iš naujo (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). Lizingo gavėjos veiksmai iki pat 2021 m. rugsėjo mėn. patvirtina, jog ji pripažino prievolę sumokėti lizingo davėjai neišpirkto turto vertę: nė viename iš periodiškai lizingo davėjai teiktų prašymų ši lizingo gavėjos pareiga nebuvo kvestionuojama, priešingai – visuose lizingo davėjai teiktuose prašymuose buvo nurodoma, kad lizingo gavėja prievolę be jokių išlygų pripažįsta ir ją įvykdys.

28.4. Ieškovės pareikštiems reikalavimams taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas, kadangi jos reikalavimai yra kildinami iš reikalavimų atsakovams vykdyti prievolę natūra, o ne iš reikalavimų atlyginti nuostolius. Todėl net ir tuo atveju, jeigu ieškinio senaties termino pradžios momentu būtų laikoma 2013 m. birželio 28 d., ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

28.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog byloje nebuvo nustatytas ieškovės patirtų nuostolių dydis. Ieškovė pasirinko ne reikalauti iš atsakovų nuostolių atlyginimo, tačiau prašė įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti likusią kainos dalį, turtą paliekant lizingo gavėjai. BUAB „GTV“ negrąžinus lizingo sutarties dalyko, ieškovė įgijo teisę reikalauti sumokėti likusią neišpirktą turto vertę, o toks reikalavimas nėra niekaip susijęs su nuostolių atlyginimu. Ieškovės pareikštas reikalavimas galėtų būti kvalifikuojamas kaip reikalavimas atlyginti nuostolius tik tuo atveju, jeigu lizingo sutarties dalykas (turtas) būtų grąžintas ieškovei, parduotas, o turto pardavimo kaina nepadengtų likusios pagal lizingo sutartį neišpirktos turto vertės.

28.6. Net ir tuo atveju, jei būtų kvalifikuojama, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, laikytina, kad byloje tinkamai nustatytas nuostolių dydis. Byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad ginčo turtas nėra išlikęs, kadangi lizingo gavėja jo neišsaugojo, taigi lizingo davėja net neturėjo galimybės perimti sutarties dalyko ir jo parduoti. Atitinkamai nuostolių dydis, nesant išlikusio lizingo sutarties objekto – turto, negali būti nustatomas atsakovės nurodomu būdu, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuostolių dydį prilygino pagal lizingo sutartį likusiai mokėti neišpirkto turto kainos daliai.

28.7. Aplinkybė, kad ieškovė iki 2021 m. rugsėjo mėn. nenutraukė lizingo sutarties, buvo nulemta pačios lizingo gavėjos ieškovei teiktų duomenų, sudariusių pagrindą tikėti BUAB „GTV“ galimybėmis įvykdyti įsipareigojimus ir dėl to pratęsti lizingo sutarties įvykdymo terminą. Lizingo sutarties pratęsimas buvo pačios BUAB „GTV“ veiksmų, kuriems pritarė ir atsakovė, pasekmė – neabejotina, jog jeigu nebūtų teikiami prašymai pratęsti lizingo sutarties galiojimą kartu su įrodymais, pagrindžiančiais galimybes įvykdyti prievolę, lizingo sutartis būtų nutraukta kur kas anksčiau. Nepaisant to, lizingo davėjos suteiktą pasitikėjimą BUAB „GTV“ bei atsakovės teiktais duomenimis ir siekį išsaugoti lizingo sutartį atsakovė siekia panaudoti prieš pačią ieškovę.

28.8. Nesuprantamais laikytini kasacinio skundo motyvai, neva šalių faktiniai sutartiniai santykiai nutrūko 2013 m. birželio 28 d. ir kreditorė turėjo suprasti ir suprato, kad sutartis nebus įvykdyta. Atsakovė, teigdama, kad faktiniai sutartiniai šalių santykiai neva nutrūko 2013 m., visiškai nepasisako, kokiu pagrindu tada 2021 m. rugsėjo mėn. teikė prašymą pratęsti lizingo sutarties vykdymo terminą. Šalis negali ginčyti savo pačios prieš tai pripažintų faktų, draudžiama veikti pažeidžiant ankstesnius savo pareiškimus.

28.9. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių atsakovės teiginius, jog BUAB „GTV“ akcijos laidavimo sutarties sudarymo metu buvo asmeninė J. G. nuosavybė. Vis dėlto net jeigu tai ir pasitvirtintų, iš verslo gaunamos pajamos vis tiek būtų laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovės funkcinius ryšius su BUAB „GTV“ patvirtina ir jos paskutinis prašymas pratęsti lizingo sutartį, iš kurio aiškiai matyti, kad ji žino tiek apie lizingo sutartį, tiek ir apie BUAB „GTV“ reikšmę jos profesinei veiklai. Taigi akivaizdu, kad iš BUAB „GTV“ verslo gauta nauda naudojosi abu sutuoktiniai. Be to, atsakovė ir pati yra verslininkė, vadovauja odontologijos kabinetui ir iš jos teiktų prašymų akivaizdu, kad laidavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai turi tiesioginę įtaką jos vykdomai komercinei veiklai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rašytinių paaiškinimų ir žodinio bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme

29. Atsakovė po kasacinio skundo priėmimo, atsakydama į ieškovės atsiliepimą, 2023 m. lapkričio 29 d. pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė nesutikimo su ieškovės atsiliepimu į kasacinį skundą argumentus.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reguliavimas nenustato teisės dalyvaujantiems byloje asmenims kasaciniame procese teikti rašytinius paaiškinimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 355 straipsnis). CPK 350 straipsnio 8 dalis imperatyviai draudžia pildyti ar keisti kasacinį skundą išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, priėmus kasacinį skundą nebegali būti pateikiami. Civilinio proceso įstatymo nuostatos taip pat nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą, teikti papildomus rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus.

31. Atsakovė taip pat pateikė prašymą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovė nurodo, kad nustatęs, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai konstatavo atsakovės funkcinius ryšius su BUAB „GTV“, kasacinis teismas turės spręsti dėl vartotojo teisių gynimo nuo nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų, todėl labai svarbu yra įvertinti pačios atsakovės asmenybę, kaip ji suvokė pasirašomos laidavimo sutarties pasekmes, ar jai buvo atskleistos visos sutarties sąlygos, ar ji turėjo galimybę nesutikti pasirašyti laidavimo sutarties ar derėtis dėl šios sutarties sąlygų. Ar laidavimo sutarties sąlygos buvo atskleistos atsakovei, objektyviausiai galima išsiaiškinti žodinio proceso metu.

32. CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecija nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis).

33. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią vilkinti procesą, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).

34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, o teismas sprendžia, kiek pateikti argumentai reikšmingi ir ar jie pagrindžia poreikį nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 52 punktas).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pateiktame prašyme nepagrindžia išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų būtina bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje. Atsakovės teisė būti išklausytai kasaciniame procese buvo įgyvendinta jai pateikus savo poziciją kasaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, taigi, pats faktinių aplinkybių nenustato.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Taigi nurodytas atsakovės prašymas netenkintinas ir byla pagal CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

37. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

38. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 796 455,06 Eur skolą ir 361 988,82 Eur palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 796 455,05 Eur nuostolių atlyginimo, 238 936,52 Eur palūkanų.

39. Kasaciniu skundu ir prisidėjimu prie kasacinio skundo yra prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškovės ieškinio reikalavimui ieškinio senatį ir ieškinį atmesti; netaikant ieškinio senaties termino reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, ieškovės ieškinį atsakovei A. G. atmesti.

40. Iš nuosekliai suformuotos kasacinio teismo praktikos matyti, kad, pagal bendrą taisyklę, tais atvejais, kai kasaciniu skundu ginčijama tik tam tikra dalis apeliacinės instancijos teismo argumentų, neginčijama procesinio sprendimo dalis nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, atitinkami jos argumentai paliekami galioti dėl jų atskirai nepasisakant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Atsakovė kasaciniame skunde kelia klausimus dėl tinkamo ieškinio senaties termino taikymo, taip pat teigia, kad šiuo atveju nebuvo nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos – tinkamai nenustatytas žalos dydis, nenagrinėtas priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo, neatkreiptas dėmesys ir į ieškovės kaltę dėl nuostolių atsiradimo. Kasaciniame skunde taip pat keliamas atsakovės pasirašytos laidavimo sutarties kvalifikavimo klausimas. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad ši sutartis turi būti laikoma vartojimo sutartimi, kuriai turi būti taikomi vartojimo sutarčių instituto apsaugos aspektai ir vartotojo apsaugą įtvirtinančios teisės normos, tarp jų – nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolė. Atsakovės teigimu, teismai šiuo atveju turėjo būti aktyvūs ir, kilus neaiškumų dėl atsakovės statuso, pareikalauti papildomų įrodymų. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad BUAB „GTV“ akcijos sudarant laidavimo sutartį buvo asmeninė J. G. nuosavybė. Be to, atsakovės ir BUAB „GTV“ funkcinius ryšius patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Dėl ieškinio senaties taikymo

42. Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiamais procesiniais sprendimais teismai pažeidė CK 1.127 straipsnį bei suformuotą ieškinio senaties instituto taikymo praktiką, pagal kurią, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Skaičiuodamas senaties termino pradžią nuo sutarties nutraukimo momento, o ne nuo terminuotos prievolės įvykdymo termino, apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė CK 1.127 straipsnį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.

43. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44. Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

45. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis).

46. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo iš lizingo sutarties vykdymo. Byloje nustatyta, kad pagal lizingo sutartį lizingo gavėja įsipareigojo sumokėti sutarties mokestį, mokėti palūkanas mokėjimų grafike nurodytais terminais ir iki 2012 m. gruodžio 28 d. sumokėti neišpirkto turto vertę. Lizingo sutartyje nustatytas terminas 2013 m. sausio 25 d. buvo nukeltas šalims sudarius Susitarimą Nr. 1, kuriuo galutinis atsiskaitymo terminas pratęstas iki 2013 m. birželio 28 d. Po šio termino BUAB „GTV“ dar sumokėjo įmokas 2013 m. lapkričio 21 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir 2014 m. gruodžio 5 d. Byloje taip pat nustatyta, kad J. G., veikdamas kaip BUAB,,GTV“ vadovas ir akcininkas, ir po 2013 m. birželio 28 d. ne kartą kreipėsi į lizingo davėją su prašymais atidėti tiek sutarties nutraukimą, tiek ir įmokų bei palūkanų mokėjimą. Atitinkami prašymai, susitarimai, komerciniai ir investavimo pasiūlymai, sudaryti su dar kitais Lietuvos ir užsienio juridiniais asmenimis, lizingo davėjai buvo teikiami periodiškai iki pat 2021 m. rugsėjo 28 d. Lizingo sutartis nutraukta tik 2021 m. rugsėjo 22 d., ieškovei 2021 m. liepos 29 d. apžiūrėjus turtą.

47. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. gruodžio 28 d., kai suėjo lizingo sutartyje nustatytas terminas (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). Tačiau bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šalys pasibaigus sutarties įvykdymo terminui vis dar bandė spręsti susidariusią situaciją geranoriškai, pripažino, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo galutinai žinoma ne vėliau kaip 2021 m. liepos 29 d., kai ieškovė apžiūrėjo turtą ir nustatė, kad jis nėra išlikęs, todėl šią dieną laikė ieškinio senaties termino pradžia.

48. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje aktualūs ir taikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo klausimas, taip pat sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų nustatymas yra fakto klausimai ir kasaciniame teisme nenustatomi (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau kasacinis teismas, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 26 punktą; 2023 m. vasario 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023 68 punktą ir kt.).

49. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje nurodoma, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 26 punktas).

50. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad lizingo sutartyje įtvirtintas prievolės įvykdymo terminas (2012 m. gruodžio 28 d.) atsakovo prašymu ne kartą buvo pratęstas. Prašymai pratęsti sutartį ieškovei buvo teikiami periodiškai iki pat 2021 m. rugsėjo 28 d., lizingo gavėja iki 2014 m. gruodžio 5 d. taip pat mokėjo įmokas, o lizingo sutartis nutraukta tik 2021 m. rugsėjo 22 d., todėl laikytina, kad prievolės įvykdymo terminas šalių sutarimu buvo pakeistas. Atsižvelgdama į ieškovės pasirinktą teisių gynimo būdą, taip pat byloje nustatytas aplinkybes apie sutarties šalių bendradarbiavimą ir pastangas vykdyti sutartį jau pasibaigus joje nustatytam įvykdymo terminui (tokiu būdu faktiškai nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, CK 6.209 straipsnis), teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami šalių elgesį po sutartyje nustatyto termino pabaigos ir padarę išvadą, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju prasidėjo 2021 m. liepos 29 d., ieškovei apžiūrėjus turtą ir nustačius, kad jis, kaip vientisas lizingo sutarties objektas, nėra išlikęs, nepažeidė pirmiau aptartų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės nurodytose kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020) nebuvo pasisakoma dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, kai yra nustatomas papildomas terminas prievolei įvykdyti. Taigi nagrinėjamos bylos ir atsakovės nurodytų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties termino pradžią siedamas su ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą momentu, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

Dėl atsakovės sudarytos laidavimo sutarties kvalifikavimo

52. Pagal kasacinio teismo praktiką, vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – disponavimo informacija galimybių, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių – yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 37 punktą). Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina didesnę vartotojo teisių apsaugą ir nustato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės.

53. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, jog tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 28 punktą).

54. Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020, 27 punktas). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (žr. CPK 2 straipsnį). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga.

55. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ieškovė ir trečiasis asmuo BUAB,,GTV“ 2011 m. gruodžio 28 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią ieškovė 2011 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko iš trečiojo asmens BUAB,,GTV“ jos sukurtą ir pagamintą turtą. Turtas 2011 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo–priėmimo aktu buvo perduotas trečiajam asmeniui BUAB,,GTV“ laikinai valdyti ir naudoti už užmokestį. Atsakovai A. G. ir J. G. 2011 m. gruodžio 28 d. pasirašė laidavimo sutartis, kuriomis jie laidavo už tinkamą lizingo gavėjos BUAB,,GTV“ prievolių pagal lizingo sutartį įvykdymą.

56. Atsakovų teigimu, atsakovė A. G. laidavimo sutartį sudarė siekdama ne verslo, o asmeninių tikslų, jos su BUAB „GTV“ nesieja jokie funkciniai ryšiai, todėl atsakovės sudaryta laidavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiems atsakovų argumentams nepritarė, laikė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovės funkcinius ryšius su BUAB „GTV“, todėl byloje netaikė vartotojo apsaugą reglamentuojančių teisės normų.

57. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato ieškovas. Jo suformuluotas ieškinio dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas ieškinys, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto ieškinio ar su juo sutikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015).

58. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 36 punktas).

59. Šiuo atveju atsakovės atsikirtimai į ieškovės ieškinio reikalavimus buvo grindžiami vartotojų teises reglamentuojančiomis teisės normomis. Atsakovė teigė, jog sudarydama laidavimo sutartį ji veikė ne kaip verslininkė, o su BUAB „GTV“ jos nesieja jokie funkciniai ryšiai, kadangi ji nėra minėtos įmonės akcininkė. Šiuos teiginius atsakovė grindė tuo, kad 2008 m. gruodžio 24 d. tarp atsakovų buvo sudaryta turto pasidalijimo sutartis, taip pat ir povedybinė sutartis, pagal kurias buvo pasidalytas visas sutuoktinių turtas. Pasak atsakovės, šių sutarčių pagrindu BUAB „GTV“ akcijos tapo asmenine atsakovo J. G. nuosavybe. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, funkcinį atsakovės ryšį su BUAB „GTV“ pagrindžia atsakovų santuokiniai ryšiai bei gyvenimas kartu, be to, atsakovė nepaaiškino sandorio sudarymo motyvų ir, tikėtina, iš šio sandorio gavo naudos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas laikė, kad nėra pagrindo padaryti išvadą, kad sudarant laidavimo sutartį atsakovė nebuvo funkciniais ryšiais susijusi su BUAB,,GTV“, kadangi į bylą nepateiktos sutuoktinių turto pasidalijimo sutartys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokių abejonių, kad atsakovė su bendrove yra susijusi per savo sutuoktinį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija tokiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentams nepritaria.

60. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 40 punktas). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuojantis CK 6.2284 straipsnis įgyvendina Direktyvą 93/13/EEB.

61. Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) ir nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 22 punktas).

62. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, aiškinant Direktyvos 93/13/EEB nuostatas, vartotoju pripažintas fizinis asmuo, užtikrinantis įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė verslininkas (t. y. komercinė bendrovė) bankui, įvykdymą (ESTT 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis byloje Dumitru Tarcău ir Ileana Tarcău prieš Banca Comercială Intesa Sanpaolo România SA ir kt., C-74/15). Remiantis ESTT išaiškinimais, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13/EEB, apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos arba profesijos tikslais. Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (ESTT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Asbeek Brusse ir de Man Garabito prieš Jahani BV, C-488/11; 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Birutė Šiba prieš A. D., C-537/13). Ši apsauga ypač svarbi banko su vartotoju sudarytos hipotekos ar laidavimo sutarties atveju. Iš tiesų tokia sutartis grindžiama asmeniniu laiduotojo įsipareigojimu sumokėti trečiojo asmens prisiimtą skolą. Taip įsipareigojęs asmuo prisiima didelės apimties pareigas, dėl kurių jo paties turtui atsiranda finansinė rizika, kurią dažnai sunku apibrėžti (minėtos nutarties Tarcău 23, 24, 25 punktai).

63. Atsakydamas į klausimą, ar fizinis asmuo, užtikrinantis įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį bankui prisiėmė komercinė bendrovė, įvykdymą, gali būti laikomas vartotoju, ESTT išaiškino, kad hipotekos ar laidavimo sutartis, jei dėl jos dalyko ją galima laikyti pagrindinę sutartį, pagal kurią atsirado skola, papildančia sutartimi, susitariančių šalių požiūriu, yra atskira sutartis, nes ją sudarė ne pagrindinės sutarties šalys, bet kiti asmenys. Taigi, atsižvelgiant į hipotekos ar laidavimo sutarties šalis, reikia įvertinti, koks jų statusas. ESTT nusprendė, kad Direktyva 93/13/EEB gali būti taikoma hipotekos ar laidavimo sutarčiai, sudarytai fizinio asmens su kredito įstaiga siekiant užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė šiai įstaigai, įvykdymą, jei šis fizinis asmuo veikė siekdamas tikslų, kurie nesusiję su profesine veikla, ir jo su minėta bendrove nesieja jokie funkcinio pobūdžio ryšiai (minėtos nutarties Tarcău 26, 30 punktai).

64. Taigi, pagal pirmiau nurodytą ESTT praktiką, tais atvejais, kai fizinis asmuo sudaro laidavimo sutartį, kvalifikuojant laidavimo sutartį kaip vartojimo, būtina vertinti ne kokiu tikslu buvo sudaryta pirminė paskolos (lizingo) sutartis, o kokiu tikslu veikė fizinis asmuo, sudarydamas laidavimo sutartį. Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, nustatant, ar buvo sudaryta vartojimo sutartis, nėra reikšminga, ar atsakovė žinojo aplinkybes, susijusias su lizingo sutarties sudarymu, taip pat kad lizingo sutartis sudaryta verslo interesams tenkinti. Vertinant sutarties sudarymo tikslą turi reikšmės aplinkybė, ar asmuo laidavimo sutartį sudarė turėdamas funkcinių ryšių su verslu (ūkine komercine veikla), kuriam finansuoti buvo sudaryta paskolos (laidavimo) sutartis, ar tokią sutartį sudarė ne dėl savo profesinės veiklos, bet kitokių asmeninių ryšių.

65. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė, sudarydama laidavimo sutartį, vykdė savo profesinę veiklą, kadangi atsakovės profesinė veikla nėra susijusi su BUAB „GTV“ vykdyta veikla (ginčo dėl to byloje nėra). Šalių pozicija išsiskyrė nustatant, ar atsakovė yra funkciniais ryšiais susijusi su BUAB „GTV“. Pagal kasacinio teismo ir ESTT praktiką, vien aplinkybė, kad asmuo yra įmonės, kurios sandoris užtikrinamas laidavimo sutartimi, akcininko sutuoktinis, nesudaro pagrindo konstatuoti tokio funkcinio ryšio egzistavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2022 ir joje nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkamai nesudaro pagrindo konstatuoti funkcinio ryšio egzistavimą ir aplinkybė, kad sutuoktiniai gyvena kartu.

66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2022 pažymėta, kad pagrindas konstatuoti funkcinių ryšių su verslu turėjimą yra ir tokiu atveju, kai sandorį sudaręs asmuo yra įmonės, gavusios pirminę paskolą, akcijų, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bendraturtis, nes taip per bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę jis yra susijęs su ta įmone. Taigi nustatant funkcinius fizinio ir juridinio asmens ryšius yra būtina nustatyti šio juridinio asmens akcijų priklausomybę.

67. Iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad BUAB „GTV“ įsteigta 1991 m. gegužės 21 d. (ankstesnis pavadinimas – J. G. mokslinių paslaugų firma „GTV“). Įmonės įstatinį kapitalą sudaro 224 555,84 Eur. Įstatinis kapitalas padalytas į 7754 vardines paprastąsias akcijas, kurių vienos nominalioji vertė 28,96 Eur. Kaip BUAB „GTV“ akcininkas nuo 2009 m. vasario 5 d. yra įregistruotas atsakovas J. G.. Byloje nėra ginčo dėl to, jog J. G. ir A. G. santuoka sudaryta iki BUAB „GTV“ įsteigimo.

68. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalį, sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Taigi įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas taikomas tik tuo atveju, jei sutuoktiniai nėra susitarę dėl kitokio turto režimo. Šiuo atveju, kaip teigia atsakovai, 2008 m. gruodžio 24 d. tarp atsakovų buvo sudaryta turto pasidalijimo sutartis, taip pat ir povedybinė sutartis, pagal kurias buvo pasidalytas jų turtas, įskaitant ir BUAB „GTV“ akcijas. Nors pačių sutarčių į bylą atsakovai nepateikė, iš 2021 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atsakovo J. G. asmeninė nuosavybė pagal 2008 m. gruodžio 24 d. Turto padalinimo sutartį Nr. 5-1-1065. Tuo tarpu žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė atsakovės A. G. nuosavybė pagal tą pačią turto padalijimo sutartį. Šios aplinkybės suteikia pagrindą spręsti, kad sutuoktiniai tarpusavio susitarimu yra nustatę sutuoktinių turto (ar jo dalies) teisinį režimą. Vis dėlto byloje nesant pačios 2008 m. gruodžio 24 d. sutarties, nėra galimybės nustatyti, kokia yra šios sutarties apimtis ir ar ji taikytina ir BUAB „GTV“ akcijoms. Atsakovai teigia, kad tarp jų taip pat buvo sudaryta ir povedybinė sutartis, kuri taip pat įtvirtino sutuoktinių turto atskirumą. Pasak atsakovų, ši sutartis buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre.

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas). CPK 179 straipsnio, nustatančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (to paties straipsnio 3 dalis).

70. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nevykdė jiems nustatytos pareigos imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės ir tinkamai kvalifikuoti materialieji teisiniai santykiai. Byloje esant neaiškumų dėl BUAB „GTV“ akcijų priklausomybės, taip pat netiesioginių įrodymų, kad sutuoktinių turtas (ar jo dalis) yra padalytas sutuoktinių sudarytomis sutartimis, pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovams šių sutarčių pateikti, taip pat nepasinaudojo duomenimis, esančiais viešuose registruose. Sutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė neginčijo atsakovų nurodomos aplinkybės dėl sutuoktinių turto atskirumo, taigi atsakovai neturėjo pagrindo imtis papildomų įrodinėjimo priemonių savo teiginiams pagrįsti. Aplinkybės dėl BUAB „GTV“ akcijų priklausomybės liko nenustatytos ir apeliacinės instancijos teisme.

71. CPK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė aptartas įrodymų vertinimo jų pakankamumo aspektu taisykles, nes atsakovės funkcinio ryšio faktą nustatė neištyrę ir neįvertinę visų reikšmingų įrodymų. Byloje esant netiesioginių duomenų apie atsakovų turto pasidalijimo sutartį, t. y. dėl jų turto (ar jo dalies) kitokio nei įstatymo nustatytas teisinio režimo nustatymo, teismai šio fakto neištyrė ir išvadą apie akcijų priklausomybę atsakovei padarė pažeisdami įrodymų pakankamumo taisyklę. Byloje taip pat liko nenustatyta, ar atsakovė gavo naudos iš BUAB „GTV“ sudarytos lizingo sutarties ir ar tokia nauda, jos pobūdis galėtų būti pakankami funkciniam ryšiui konstatuoti. Taigi byloje liko nenustatyta, ar atsakovė buvo susijusi funkciniais ryšiais su verslu, kurio prievolės įvykdymui užtikrinti buvo sudaryta laidavimo sutartis.

72. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atsakovės A. G. atsikirtimus, pirmosios instancijos teismas visų pirma turėjo nustatyti, ar atsakovės A. G. sudaryta laidavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Kvalifikuodami šią sutartį teismai turėjo vertinti laidavimo sutarties sudarymo tikslą, netapatindami jos tikslo su lizingo sutarties tikslu. Laikydami, kad nepakanka įrodymų kvalifikavimui nustatyti, teismai turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, atsižvelgdami į šalių įrodinėjimo naštą byloje. Nuo laidavimo sutarties (ne)kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties priklauso procesinės bylos nagrinėjimo taisyklės (byloje įrodinėtini faktai, įrodinėjimo naštos paskirstymas ir pan.). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės civilinės atsakomybės sąlygomis.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

73. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad netinkamas šioje nutartyje nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Šie pažeidimai laikytini esminiais ir jie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo teisinius santykius, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir nenustatė atsakovės atsikirtimų pagrįstumui įvertinti reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su BUAB „GTV“ akcijų priklausomybe, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Byloje taip pat buvo netinkamai taikytos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Tai reiškia, kad bylos esmė nebuvo tinkamai atskleista, o ginčo klausimas neperžengiant kasacinio skundo ribų turi būti nagrinėjamas iš naujo beveik visa apimtimi naujais aspektais ir byla šia apimtimi perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Dėl nurodytų pažeidimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys dėl reikalavimų atsakovei A. G. panaikinamos ir ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).

74. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 21 d. galutinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,SB lizingas“ naudai solidariai iš atsakovės A. G. priteista skola ir palūkanos, taip pat dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir perduoti bylą dėl šių dalių iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis

Jūratė Varanauskaitė