Dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos G. B. atsakomybei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 (vieniems) metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta

Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-334/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01338-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

dalyvaujant

prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,

nukentėjusiajam E. Š. ir jo atstovui advokatui Pauliui Žukauskui,

atleistam nuo baudžiamojo atsakomybės pagal laidavimą A. B. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Marcinkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos G. B. atsakomybei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 (vieniems) metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – nuspręsta panaikinti.

Priteista E. Š. iš A. B.:

- 451,40 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt vienas euras 40 ct) turtinei žalai atlyginti;

- 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti;

- 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (iš viso už 1051,40 Eur (už vieną tūkstantį penkiasdešimt vieną eurą 40 ct) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško nuosprendžio dalies įvykdymo.

Procesas dėl Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinių ieškinių nutrauktas.

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi, išieškotina iš A. B. nukentėjusiajam E. Š. 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) įgaliotojo atstovo pagalbai (už atstovavimą) apmokėti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2022 m. gruodžio 21 d. apie 21.55 val. prie prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini) esančio įėjimo į kino centrą (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiuoju E. Š. metu, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į galvą nukentėjusiajam E. Š., po to jį pargriovė ant grindinio ir gulinčiam tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą; tęsdamas savo veiką, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė atsistojusiam nukentėjusiajam E. Š. du smūgius į pilvą, o nukentėjusiajam susirietus, tyčia kairės kojos keliu spyrė du kartus jam į galvą; taip sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam E. Š. ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą (padarė poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, paakyje ir dešinėje plaštakoje; odos nubrozdinimą dešiniame paakyje; muštinę žaizdą dešiniame skruoste; dešinės plaštakos penkto piršto minkštųjų audinių sumušimus).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. Š. prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Prašo surengti žodinį bylos nagrinėjimą.

2.1. Nukentėjusysis teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant nukentėjusiojo teisę į teisingą kaltininkų nubaudimą, įtvirtintą BPK 44 straipsnyje, nukentėjusiojo teisę prašyti pakeisi kaltinimą ir netinkamai pritaikant BK 40 straipsnio nuostatas.

2.2. Apeliantas teigia, kad teismas neįgyvendino BPK 256 str. 2 d. įstatymų leidėjo nukentėjusiajam nustatytos teisės pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Nurodo, kad jo atstovas advokatas teisme pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą, tačiau teisėjas pasisakė tik dėl vieno iš prašymų, t. y. nusprendė negrąžinti baudžiamosios bylos prokurorei, o jo prašymą dėl kaltinimo keitimo A. B. ignoravo. Todėl teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą be nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, pažeidė BPK 256 str. 2 d. nuostatas, o taip pat ir nukentėjusiojo teisę į teisingą teismo sprendimą, savo neveikimu sudarė sąlygas abejoti teisingumo vykdymo nešališkumu ir išvengti kaltinamajam A. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. Kadangi vadovaujantis BPK 255 str., baudžiamoji byla pirmos instancijos teisme privalėjo būti nagrinėjama ir pagal nukentėjusiojo prašymą pakeisti A. B. kaltinimą, jį kaltinant ir pagal BK 284 str., tai yra už viešosios tvarkos trikdymą, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl nuosprendis naikintinas ir grąžintinas nagrinėti į pirmosios instancijos teismą, iš naujo.

2.3. Apeliantas taip pat teigia, kad prokurorė surašė iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, kadangi ne visiems kaltiems asmenims buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto teigimu, A. B. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje kartu su A. S., tačiau įtarimai kitam asmeniui - liudytojui A. S. nebuvo pareikšti. Apeliantas nurodo, kad ir teismas dar pasirengimo nagrinėti baudžiamąją bylą metu, turėjo susipažinti su baudžiamąja byla ir išsiaiškinti ar nėra akivaizdžių kliūčių nagrinėti bylą teisme, ir tik tada perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Anot apelianto, šiuo atveju peržiūrėjus vaizdo medžiagą, teismas negalėjo nematyti, kad aptariamą nusikalstamą veiką padarė ne tik A. B., bet ir A. S., t. y. A. S. pirmiausiai pastumia nukentėjusįjį (žr. nuo 10 min ir 05 s.), du kartus dešine koja spiria jam į pilvo ir krūtinės sritis (žr. nuo 11 min. ir 10 s.), o vėliau laiko jį už sprando, kol kaltinamasis A. B. rankomis ir keliu jam smūgiuoja į veido sritį. Tai, kad A. B. ir A. S. veikė vieninga tyčia, kad juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys veikos darymo metu - jie abu atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, abu savo konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams ir suprato, kokios pasekmės nukentėjusiojo sveikatai gali kilti, tačiau nepaisydami to, vis tiek elgėsi pavojingai ir nusikalstamai.

2.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad A. B. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau kaltinamajame akte šios sunkinančios aplinkybės nėra nurodyta. Apeliantas pažymi, kad 2023 m. kovo 17 d. A. B. pareikštame įtarime buvo nurodyta, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tuo tarpu kaltinamajame akte šios sunkinančios aplinkybės nebeliko, nors liudytojas A. S. patvirtino, kad tą vakarą jie vartojo alkoholinius gėrimus, o 2023 m. rugpjūčio 8 d. apklausos metu tyrėja S. J. nukentėjusiajam nurodė, kad įtariamasis A. B. nusikalstamą veiką padarė neblaivus ir jis tą pripažįsta.

2.5. Apelianto teigimu, kaltinamojo A. B. (taip pat ir A. S.) veiksmai privalėjo būti kvalifikuoti ne tik kaip nusikalstama veika, numatyta BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas), bet ir kaip BK 284 str. (viešosios tvarkos pažeidimas). Apeliantas pažymi, kad iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad kaltinamasis A. B. (taip pat ir A. S.) savo smurtiniais veiksmais ne tik, kad nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, bet tą padarė puikiai suvokdamas, kad yra viešoje vietoje (prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) įėjimo), konfliktą mato prekybos centro lankytojai ir praeiviai (vitrinose degė šviesa, buvo judinama vaizdo kamera, pro šalį važiavo automobiliai, ėjo praeiviai), ir dėl jo veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

2.6. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju ne tik ikiteisminis tyrimas buvo atliktas skubotai ir aplaidžiai, bet ir rengiantis bylos nagrinėjimui, taip pat ją nagrinėjant pirmos instancijos teisme buvo ignoruojama ir galiausia pažeista pareiga, įtvirtinta BPK 241 str. 2 d. imtis visų įstatymų numatytų priemonių (per pateiktų prašymų objektyvų išnagrinėjimą, susipažinimą su byla rengiantis bylos nagrinėjimui, pagaliau ne formaliai, bet realiai atnaujinant byloje įrodymų tyrimą, pripažinus neišsamų bylos išnagrinėjimą), kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės. Anot apelianto, teismas, peržiūrėjęs analizuojamus vaizdo įrašus, privalėjo identifikuoti, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymų reikalavimų, kadangi nepareiškus kaltinimo A. S., neįmanoma šio trūkumo ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir aišku tokie trūkumai trukdo teismui nustatyti tiesą, todėl privalėjo konstatuoti kaip esminį BPK 219 straipsnio pažeidimą.

2.7. Skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs. Nurodo, kad pats kaltinamasis A. B. teismo posėdžio metu pripažino, kad jis nė nebandė atsiprašyti, nes galvoja, kad nukentėjusysis jam daugiau padarė. Be to, apklausiama A. B. žmona G. B. teismui taip pat patvirtino, kad A. B. nebandė atsiprašyti, nes po to nebegalėjo tai padaryti ir dėl to, kad jos manymu, „jie daugiau kentėjo" „mes pykstame ant E.". Anot apelianto, tai, kad A. B. ne tik, kad iki prašymo pateikimo teismui neatsiprašė jo, bet ir nebuvo atlyginęs (ir iki šiol neatlyginęs) nė euro cento jam padarytos turtinės bei neturtinės žalos, taip pat tai, kad A. B. nesiekė, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa, nes šis nepagrįstai teigė, kad A. S. tariamai tik skyrė jį nuo nukentėjusiojo, nors kaip matyti iš vaizdo įrašo, A. S. taip pat smurtavo jo atžvilgiu, bei tai, kad A. B. bandė teigti, kad nukentėjusysis tariamai inicijavo konfliktą, (bandė menkinti savo vaidmenį ir atsakomybę), rodo ne jo nuoširdų prisipažinimą, o siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pripažino tariamai esant A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - pastarojo tariamą nuoširdų prisipažinimą ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos (Nr. 2K-108-697/2017), todėl nuosprendis ir šioje dalyje naikintinas dėl netinkamo BK 59 str. aiškinimo ir taikymo A. B. atžvilgiu.

2.8. Dėl kaltinamojo A. B. atsakomybės sunkinančios aplinkybės nepripažinimo, t. y. kad nusikalstamą veiką A. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, apeliantas nurodo, kad teismas tik deklaratyviai nurodo, kad tariamai alkoholis neturėjo įtakos neteisėtam A. B. veiksmų apsisprendimui, tačiau jokia bylos medžiaga nesiremia. Apeliantas pažymi, kad pats A. B. pripažįsta, kad vakaro pradžioje pirmoje kavinėje pastarasis išgėrė maždaug 2 bokalus alaus, tada antroje kavinėje galėjo išgerti tris ar keturis butelius trauktinės. Toks alkoholio kiekis asmeniui yra pakankamai didelis, kad neturėtų reikšmės svarbių sprendimų priėmimui. Apeliantas taip pat nurodo, kad ir iš byloje analizuoto vaizdo įrašo matyti, kad A. B., naudodamas fizinį smurtą jo atžvilgiu, šlitinėjo į šalis, jo veiksmai buvo nebekordinuoti, jis buvo agresyviai nusiteikęs. Todėl akivaizdu, kad teismas visiškai nepagrįstai daro priešingas išvadas aiškiai ir nedviprasmiškai matomoms aplinkybėms, o tai leidžia spręsti, kad teismas nepagrįstai nepripažino A. B. atsakomybės sunkinančios aplinkybės, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

2.9. Dėl BK 40 straipsnio aiškinimo ir taikymo A. B. atžvilgiu, apeliantas cituoja teismų praktiką ir teigia, kad tik esant BK 40 straipsnio 1, 2 dalyje numatytų sąlygų visumai, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Anot apelianto, šiuo atveju A. B. neatitinka net kelių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinųjų sąlygų, t. y. nėra visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi bei susitarimo dėl žalos atlyginimo. Be to, apeliantas pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad laiduotoja G. B., ne tik, kad nepadarys teigiamos įtakos A. B., bet ši viešame teismo posėdyje pati neigė A. B. bet kokią kaltę ir net nurodė, kad pyksta ant nukentėjusiojo. Tokiu būdu teismas atleisdamas A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, iš laidavimo instituto padarė ne atleidimo nuo bausmės, bet išvengimo (išsisukimo) nuo bausmės priemonę.

3. Teismo posėdyje nukentėjusysis E. Š. ir jo atstovas advokatas P. Žukauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. B., jo gynėjas advokatas G. Marcinkevičius ir prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiojo E. Š. apeliacinis skundas atmetamas

4. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei A. B.veikos kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatytu, taip pat jo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, nukentėjusysis tvirtina, kad prokurorė surašė iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, o apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą be nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, pažeidė BPK 256 str. 2 d. nuostatas. Taigi, teisėjų kolegija, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose.

Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje, tiek ir BPK 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. BPK 218 straipsnyje nurodyta, jog prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, atlikęs šiame straipsnyje numatytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą ir jį kartu su visa bylos medžiaga perduoda teismui, kuriam ta byla teisminga.

6. BPK 234 straipsnio 2 dalis numato, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. BPK 219 straipsnyje išsamiai išvardinti būtini reikalavimai kaltinamojo akto turiniui bei formai. Kaltinamojo akto turinys iš esmės neatitinka įstatymų reikalavimų, jeigu jame nėra nurodyti esminiai duomenys, išvardinti BPK 219 straipsnyje ir tai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą bei kitų proceso dalyvių teises. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą bei kitų proceso dalyvių teisės, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013). Iš kaltinamojo akto šioje baudžiamojoje byloje matyti, kad jame nurodyti visi BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus atitinkantys duomenys: aprašyta nusikalstama veika, nurodant jos padarymo vietą, laiką, būdą ir padarinius, BK straipsnis, pagal kurį šį veika kvalifikuota (2 t., b. l. 83-91), todėl tvirtinti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nėra pagrindo.

7. Be to, sutinkamai su BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas iš esmės apibrėžia prokuroras surašydamas kaltinamąjį aktą, nes pagal aukščiau nurodytą normą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui kaltinant A. B.nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, todėl baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl šio kaltinamojo ir šios nusikalstamos veikos. Teismui nustačius, jog nusikalstamą veiką gali būti padaręs ir kitas asmuo, vadovaujantis BPK 257 straipsniu, teismas motyvuota nutartimi tai turi pranešti prokurorui, tačiau teismas negali nei įpareigoti prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą, nei juo labiau nurodyti surašyti kaltinamąjį aktą. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių paaiškėjimas (tai, kad kaltinamojo veiksmais galėjo būti padaryta kita nusikalstama veika ar nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo), nelaikomas pagrindu pripažinti kaltinamąjį aktą neatitinkančiu reikalavimų ir tokiu pagrindu baudžiamąją bylą dėl trūkumų šalinimo grąžinti prokurorui. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui taip pat suteikta teisė perkvalifikuoti veiką, prieš tai pranešant kaltinamajam, kaip tai numato BPK 255 straipsnio 2 dalis, jeigu įrodymų tyrimo teisme metu ar juos ištyrus atsiranda tam būtinybė.

8. Apeliantas taip pat tvirtina, kad apylinkės teismas padarė BPK 256 straipsnio pažeidimą, kadangi gavus nukentėjusiojo atstovo pateiktą rašytinį prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, apie tai nepranešė proceso dalyviams ir šio prašymų nuorašų neįteikė kaltinamajam A. B. ir jo gynėjui advokatui bei prokurorui. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo atstovo prašymas pakeisti kaltinimą, buvo pateiktas teisiamojo posėdžio metu ir teismas apie tokį prašymą pranešė proceso dalyviams. Visiems proceso dalyviams šio prašymo esmė buvo aiški ir suprantama, prašymų ar pastabų pateikta nebuvo (dėl susipažinimo, dėl nuorašų įteikimo), todėl vien tai, kad prašymo nuorašų teismas neįteikė kiekvienam proceso dalyviui asmeniškai, nelaikytina esminiu proceso pažeidimu.

9. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju apylinkės teismas padarė kitą baudžiamojo proceso pažeidimą. BPK 273 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, jog prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. A. B. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą A. B.prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, davė parodymus apie padarytos nusikalstamos veikos esmines faktines aplinkybes ir sutiko, kad kiti įrodymai byloje nebūtų tiriami, su sutrumpintu įrodymų tyrimu taip pat sutiko prokuroras ir gynėja, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis viso proceso metu ginčijo veikos kvalifikavimą, teigiant, kad A. B. veika turėtų būti kvalifikuota ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 284 straipsnį, kas rodo, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nebuvo aiškios ir kėlė tam tikrų abejonių. Tokiu būdu apylinkės teismas, nenustatęs visų BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, sutrumpintą įrodymų tyrimą atliko pažeidžiant BPK nuostatas. Todėl teisėjų kolegija, ištaisydama apylinkės teismo padarytus proceso pažeidimus atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti liudytojai A. S. ir A. K., davė paaiškinimus A. B. ir nukentėjusysis E. Š..

Dėl A. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

10. Nukentėjusysis E. Š. nesutinka su A. B. veikos kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad šiuo atveju E. B. veiksmai – fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį E. Š.– buvo atlikti viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, todėl dėl jo veiksmų kilo būtent BK 284 straipsnyje (Viešosios tvarkos pažeidimas) numatyti padariniai.

11. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiojo apeliacinio skundo turinį, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi liudytojus A. K. ir A. S., išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus ir paaiškinimus, konstatuoja, kad skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nors apylinkės teismas, kaip minėta, atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą pažeidžiant BPK nuostatas, tačiau iš esmės, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat pagrįstai šiuo atveju taikė laidavimo institutą, todėl naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

13. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-408/2013). Tokiu atveju nusikalstama veika paprastai kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį.

14. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai, kokios tokių veiksmų paskatos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-164-387/2022).

15. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog A. B.smurtavo prieš E. Š., t. y. kad, suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam E. Š. į galvą, po to jį pargriovė ant grindinio ir gulinčiam suduodamas vieną smūgį į veidą; tęsdamas savo veiką, suduodamas atsistojusiam nukentėjusiajam E. Š. du smūgius į pilvą, o nukentėjusiajam susirietus, tyčia kairės kojos keliu spirdamas du kartus jam į galvą, sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Taip pat nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad nuosprendyje nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieša vieta - prie prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini) esančio įėjimo į kino centrą (duomenys neskelbtini). Tačiau vien tai, kad šiuo atveju fizinis smurtas buvo pavartotas viešoje vietoje, vis tik neleidžia konstatuoti, kad tokiais veiksmais A. B. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, kadangi toks A. B. elgesys, visų pirma, buvo sąlygotas konfliktinės situacijos – asmeninio pobūdžio nesutarimo.

16. Teisiamojo posėdžio metu A. B. parodė, kad 2022 m. gruodžio 21 d. apie 18.30–19 val. su savo draugais A. S. ir A. K. susitiko kavinėje „L. G.“ (esančioje prekybos centre (duomenys neskelbtini)), nes norėjo atšvęsti savo dukros gimimą ir savo gimtadienį. Maždaug po 15 minučių prie jų prisijungė žmonos sesers sutuoktinis E. Š.. Iš pradžių jie visi šventė kavinėje „L. G.“, po to nuėjo į prekybos centre (duomenys neskelbtini) esančią kavinę „(duomenys neskelbtini)“. Švęsdami visi vartojo alkoholį. Už visas vaišes sumokėjo jis. Išeinant iš kavinės „(duomenys neskelbtini)“ A. K. ir A. S. grąžino jam dalį pinigų – nemažiau 100 Eur. Jie šiuos pinigus padėjo ant stalo. Tačiau išeidamas iš kavinės E. Š. šiuos pinigus savavališkai pasiėmė ir įsidėjo pas save į kišenę. Išėjus iš kavinės jis pasakė E. Š., kad grąžintų ne savo pinigus, kad šiuos pinigus grąžintų A. S. ir A. K.. Tačiau E. Š. pinigų negrąžino. E. Š. jo neklausė ir pradėjo konfliktuoti, elgtis neadekvačiai. Dėl neadekvataus E. Š. elgesio su juo (su E. Š.) nebuvo galima susikalbėti, todėl jis paskambino E. Š. sutuoktinei ir liepė pasiimti neadekvačiai besielgusį E. Š.. Taip pat davė E. Š. savo telefoną, kad šis pakalbėtų su savo sutuoktine. Tačiau E. Š. atsisakė kalbėti su savo sutuoktine ir išmušė jo telefoną jam iš rankų, dėl ko jo telefonas nukrito ant žemės ir suskilo. Dėl tokio E. Š. poelgio jis supyko, todėl sudavė smūgius rankomis ir spyrė E. Š.. Nors nukentėjusysis E. Š.tvirtino, kad jį užpuolė ir sumušė be jokios priežasties, vis tik A. B.versija dėl konfliktinės situacijos atsiradusios dėl pasisavintų pinigų ir neadekvataus E. Š. elgesio, bylos duomenimis nėra paneigta. Priešingai, šią versiją iš esmės patvirtina ir įvykio metu buvę liudytojai.

17. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. S. parodė, kad išeinant iš kavinės „(duomenys neskelbtini)“ už sąskaitą sumokėjo A. B., bet jis iš draugiškumo nuo savęs ant stalo padėjo 50 Eur, o ar dar kas dėjo pinigus, jis nematė. Tačiau šiuos pinigus pasiėmė E. ir įsidėjo į kišenę. Išėjus į lauką, A. B. ir E. Š. susiginčijo. Konfliktas galimai įvyko dėl pinigų, paimtų nuo stalo. E. Š. buvo pergėręs ir agresyviai elgėsi, todėl A. skambino jo žmonai, kad atvažiuotų jo pasiimti. A. ir E. pradėjo muštis, o jis bandė juos išskirti. E. Š. jam bandė suduoti, bet jis net nepataikė, smūgiai skriejo į visus kampus. Jis nesudavė jokio smūgio E. Š., bandė gintis, kad nepataikytų žemiau juostos. Jis laikė labiau E. Š., nes jis buvo labiau agresyvesnis, bet ir A. B. laikė, tačiau jie abu bandė kovoti toliau. Kai vyko konfliktas, kitų žmonių nebuvo, A. K. šalia visai nebuvo, jis buvo toliau.

18. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. K. parodė, kad išeinant iš kavinės, įvyko konfliktas. Kavinėje A. B. apmokėjo sąskaitą, paskui gal ir metėsi pinigus apmokėjimui, neprisimena, gal kiek atidavė. Nieko labai neatsimena ir nelabai ką matė, nes jis stovėjo atokiau, laukė taksi. Lauke jie šurmuliavo, bet kas su kuo ginčijosi nematė, viskas buvo už mašinų.

19. Be to, A. B. parodymus ir liudytojo A..S. parodymus atitinka ir vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip 2022 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 21.44 val. iki 22 val., prie įėjimo į prekybos ir pramogų centrą (duomenys neskelbtini) A. B. ir nukentėjusysis E. Š. konfliktuoja tarpusavyje, kaip A. B. dešine ranka suduoda vieną smūgį į galvos sritį nukentėjusiajam E. Š., kaip nukentėjusysis nukrenta ant žemės, kaip A. B. suduoda gulinčiam nukentėjusiajam dešine ranka vieną smūgį į veidą, kaip prie A. B. ir E. Š. prieina A. S. ir padeda E. Š. atsistoti, nukentėjusiajam E. Š. atsistojus, A. B. tuo metu nuo žemės pasikelia savo telefoną. E. Š. atsistojęs dešinės rankos delnu paliečia A. S. kairį petį. Tuomet prieina A. B. ir E. Š. dešinės rankos kumščiu suduoda A. B. vieną smūgį į galvą, A. S. stovi tarp jų. Po ko A. S. suimdamas E. Š. už dešinės rankos jį traukia priešinga kryptimi nuo A. B.. A. S. laikydamas E. Š. už striukės gobtuvo pakelia dešinę koją, tačiau per A. B. ir E. Š. susistumdymą, nematyti ar kam iš kojos pataiko, nes tuo metu A. B. suduoda du smūgius dešine ranka į pilvą nukentėjusiajam, o pastarajam pasilenkus kairės kojos keliu spiria du kartus į galvos sritį nukentėjusiajam E. Š.. Po suduotų smūgių nukentėjusysis E. Š. nukrenta ant žemės, o V. S. nueina prie A. K., E. Š. atsistoja, A. B. pakelia nuo žemės E. Š. akinius, paduoda E. Š., jie kalbasi (1 t., 31, 32–33, 35–37 b. l.).

20. Be kita ko vaizdo įrašas nepatvirtina nukentėjusiojo E. Š. argumentų dėl V. S. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. Iš vaizdo įrašo galima spręsti, jog V. S. ketino išskirti besistumdančius A. B. ir E. Š..

21. Taigi, teisėjų kolegija, ne tik dar kartą išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, bet ir atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, tai yra išklausiusi nurodytus asmenis bei atlikusi kitus nurodytus veiksmus, ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad A. B. veikoje dominavo ne chuliganiškos, o asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į asmeninių santykių išsiaiškinimą su konkrečiu asmeniu – su nukentėjusiuoju E. Š.. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines veikos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl veikos teisinio vertinimo, tai yra A. B.veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pripažinęs, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės rimtį

22. Atsakydama ir tuo pačiu atmesdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad veiksmai (sveikatos sutrikdymo padarymas) viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra padariniai (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-54-222/2017). Nors nukentėjusysis E. Š., tiek jo atstovas, įsitikinęs, kad aptariami A. B.veiksmai sukėlė nurodytus padarinius, nes, anot jo, smurtą matė prekybos centro lankytojai ir praeiviai (vitrinose degė šviesa, buvo judinama vaizdo kamera, pro šalį važiavo automobiliai, ėjo praeiviai), tačiau byloje surinkti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju dėl A. B. smurtinio elgesio E. Š.atžvilgiu realiai būtų buvusi sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

23. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nenustatyta, kad įvykęs konfliktas pašaliniams asmenims būtų sukėlęs kokias nors neigiamas emocijas, kad jie dėl to būtų šokiruoti, išsigandę, kad būtų sutrikęs darbas ar būtų kilusi kokia nors sumaištis ir panašiai. Nors smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį galimai pastebėjo kiti asmenys (vaizdo įraše matyti du praeiviai; pravažiuojantys automobiliai), tačiau akivaizdu, kad jų dėmesio A. B. veiksmai neatkreipė, t. y. jie net nestabtelėjo. Jokių kitų aplinkybių, kad dėl A. B. veiksmų, būtų nutrauktas žmonių darbas – stebėjo įvykį, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla – apribotas įėjimas į prekybos centrą ar žmonėms sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis - kviestos spec. tarnybos, byloje nėra ir nebuvo nustatyta. Tokiu būdu, atsižvelgdama į visas paminėtas aplinkybes, apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog A. B. veiksmai visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Todėl perkvalifikuoti A. B. veiką į BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl A. B.atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

24. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti A. B.BK 40 straipsnio nuostatas, tai yra atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Anot apelianto, šiuo atveju A. B.atžvilgiu negalėjo būti taikomas laidavimas, nes: 1) nėra esminės BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką; 2) nėra susitarimo dėl žalos atlyginimo; 3) abejoja laiduotojos galimybėmis daryti teigiamą įtaką A. B.. Kitos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos nėra ginčijamos.

25. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas, kai asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019).

26. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nustatęs, kad A. B.pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo poelgio ir atsiprašė nukentėjusiojo, visiškai atlygino nusikalstama veika padarytą žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, taip pat įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam E. Š. priteistą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat atsižvelgęs į A. B.charakterizuojančių duomenų visumą (dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigimai, neteistas, administracine tvarka nebaustas (ankstesnis administracinis baustumas išnykęs), vedęs, augina mažametį vaiką, šios aplinkybės leidžia manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, sprendė, kad yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog A. B. sutuoktinė G. B., pateikusi prašymą būti laiduotoja, yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką A. B., kad šis laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti išdėstytų aplinkybių ir daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti A. B.nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra neteisingas ar neteisėtas, neturi pagrindo.

27. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Tam, kad būtų galima konstatuoti esant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, teismas turi nustatyti, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl šių aplinkybių, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teismai taip pat pripažįsta, jog asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti visas pastangas atlyginti žalą, jei tokia padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-7-44-719/2021).

28. Šioje byloje nustatyta, kad A. B.ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis buvo apklaustas tris kartus. Pirmos apklausos metu jis nurodė, kad įtarimo esmę supranta, parodymus šiai dienai neduos, juos duos vėliau pasitaręs su advokatu (2 t., b. l. 26-27). Antros apklausos metu A. B.jau parodė, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, dėl šio įvykio labai nuoširdžiai gailisi ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes bei paaiškino tokio savo elgesio priežastis, nurodė, kad įvykio metu E. Š. pradėjo elgtis neadekvačiai, todėl jis paskambino jo (E. Š.) žmonai, kad ji atvažiuotų jo pasiimti, tačiau jis (E. Š.) tyčia išmušė jam iš rankų telefoną, kuris nukrito ir suskilo; dėl tokio jo elgesio supyko, todėl norėdamas sutramdyti sudavė smūgius (2 t., b. l. 39-40). Apklausiamas papildomai A. B.visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, laikėsi savo anksčiau duotų parodymų, papildomai pažymėjo, kad visiškai atlygino padarytą žalą, žalos atlyginimą patvirtinantys dokumentai yra pridėti prie bylos (2 t., b. l. 48-49). Pirmosios instancijos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje A. B.parodė, kad kaltu prisipažįsta visiškai ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes bei paaiškino savo elgesio priežastis, kurias buvo nurodęs ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat pripažino, kad tokiais savo veiksmais jis galėjo sužaloti E. Š. ir sukelti jam fizinį skausmą. Nuoširdžiai gailisi dėl fizinio smurto panaudojimo prieš E. Š. ir jo sužalojimo, atsiprašo E. Š.. Jis atlygino žalą Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, taip pat įsipareigoja atlyginti teismo nustatytą žalą E. Š..

29. Analizuojant A. B. parodymus galima daryti išvadą, kad esmines jam inkriminuojamos veikos aplinkybes jis pripažino, jų neginčijo, jo parodymų turinys leidžia teigti, kad A. B. parodymai pasižymi nuoseklumu, t. y. nuo pirmosios apklausos (kuomet jis pirmą kartą davė parodymus) ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai nekito, jie papildo vieni kitus ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Nesutiktina su apelianto vertinimu, kad A. B.savo parodymais apkaltino E. Š. konflikto inicijavimu ir tokiu būdu siekė sumenkinti savo vaidmenį ir atsakomybę. Kaip matyti, A. B.teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog smūgį nukentėjusiajam sudavė tyčia, o tai, kad jis pateikė tokių savo veiksmų vertinimą ir tokio savo poelgio priežastis (kad jo vertinimu, jo veiksmus lėmė neadekvatus nukentėjusiojo elgesys, telefono išmušimas iš rankų), kurios nesutampa su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, nereiškia, jog jo prisipažinimo negalima laikyti visišku kaltės pripažinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo išvadai, kad A. B.kaltės pripažinimas ir išsakytas gailestis yra deklaratyvūs, tai yra, kad jis iš tikrųjų kritiškai nevertina savo elgesio ir nesikremta dėl padarytos nusikalstamos veikos. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. B.prisipažino kaltu, davė išsamius parodymus, ne kartą išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų ir atsiprašė nukentėjusiojo. Be to, ne tik A. B. išsakytas ketinimas atlyginti E. Š. padarytą žalą, tačiau ir A. B. veiksmai, kai jis atlygino civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos pareikštą 111,95 Eur civilinį ieškinį ir civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo pareikštą 303,10 Eur civilinį ieškinį, bei tai, kad šiuo metu nukentėjusiajam E. Š. taip pat atlyginta visa padaryta žala, (žalos atlyginimą patvirtinantys dokumentai yra pridėti prie bylos), rodo, kad A. B.suvokė, jog yra kaltas dėl savo veiksmų ir stengėsi atlyginti padarytą žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. B.veiksmus, elgesį, parodymų turinį viso proceso metu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. B.visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir toks jo prisipažinimas atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą būtinąją laidavimo sąlygą.

30. Pasisakant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos buvimo, t. y. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, A. B. atlygino civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos pareikštą 111,95 Eur civilinį ieškinį bei civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo pareikštą 303,10 Eur civilinį ieškinį ir teisiamojo posėdžio metu įsipareigojo atlyginti teismo nustatytą žalą E. Š.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis E. Š. patvirtino, kad žala jam atlyginta, teismo išlaidos taip pat visiškai atlygintos. Byloje pateikti ir žalos atlyginimą patvirtinantys dokumentai (3 t., b. l. 49). Taigi, akivaizdu, kad A. B. atitinka ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą būtinąją laidavimo sąlygą.

31. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis E. Š. nurodo ir abejones dėl G. B.tinkamumo būti laiduotoja. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Asmenį pripažįstant turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais yra grindžiamas laidavimo prašymas (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat yra nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę arba panaikinti. Laiduotojas gali būti tik tas vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdžiai matoma (žr. pvz., LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko bei laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės buvo tinkamai įvertintos apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje.

32. Kaip matyti, vienintelis apeliacinio skundo argumentas, dėl ko, apelianto manymu, nėra pagrindo vertinti, jog G. B.yra verta teismo pasitikėjimo ir gali būti laiduotoja, yra tas, kad, anot nukentėjusiojo, G. B. nepadarys teigiamos įtakos A. B., nes ji pati neigia A. B. kaltę ir net nurodė, kad pyksta ant nukentėjusiojo. Tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. B. neteista, nebausta administracine tvarka, ji dirbanti (šiuo metu augina vaiką iki 3 metų amžiaus), ją neigiamai charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Laiduotoja taip pat patvirtino, kad labai gaila dėl to įvykio, nes tai palietė ne vien jų šeimą, bet ir jos sesers šeimą. Be to, ji kalbėjosi su savo vyru apie šį įvykį ir A. B.labai gailisi dėl šio įvykio. Nurodė ir tai, kad ji su A. B. yra labai artimi, jie matosi kiekvieną dieną, dažnai kalbasi ir telefonu, A. B. ji yra autoritetas, jam svarbi jos nuomonė. A. B. nėra konfliktiškas, nėra buvę, kad A. B. su kuo nors sukonfliktuotų, alkoholiu nepiktnaudžiauja. Įvertinus G. B. asmenybę, jos paaiškinimus, jų tarpusavio santykius, darytina išvada, kad G. B. yra verta teismo pasitikėjimo ir tinkama laiduotoja, galinti realiai daryti teigiamą įtaką A. B.. Nors apeliantas akcentuoja laiduotojos G. B. reiškiamą pyktį nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau, teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai nėra susiję su aptariamu įvykiu ir vieno (A. B.) ir/ar kito (E. Š.) veiksmų vertinimu, kritiškumu. G. B. išreikštas apmaudas yra susijęs su nukentėjusiojo veiksmais, sekusiais po šio įvykio, t. y. nukentėjusiojo E. Š. skambučiu savo broliui, dėl ko pastarasis vėliau peršovė jos vyrą A. B.. Taigi, šios aplinkybės niekaip nepaneigia teismo išvados, jog G. B. iš tiesų yra verta teismo pasitikėjimo ir tinkama laiduotoja.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas BK 40 straipsnyje nurodytas sąlygas, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju A. B. galima taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl A. B. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių

34. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei nuoširdžiai gailėjosi. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

35. Teismų praktikoje nurodoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką.

36. Kaip jau aptarta šios nutarties 27-28 punktuose, byloje neabejotinai nustatytas A. B. visiškas kaltės prisipažinimas. Be to, kaip jau minėta, A. B. ne kartą išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų ir atsiprašė nukentėjusiojo. Sakydamas paskutinį žodį teisminio nagrinėjimo metu, kaip ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, A. B.dar kartą pakartojo, kad atsiprašo ir gailisi dėl to, kas įvyko. Abejoti jo nuoširdžiu gailesčiu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors nukentėjusysis E. Š. nurodo, kad A. B. iki teisiamojo posėdžio jo neatsiprašė, tačiau čia reikia pažymėti, kad iškart po įvykio, A. B. buvo peršautas (nukentėjusiojo E. Š. brolio) ir buvo paguldytas į ligoninę. Vėliau sekė reabilitacijos ir gydymas, todėl visiškai natūralu, kad fiziškai susitikti ir atsiprašyti nukentėjusiojo E. Š. A. B. negalėjo. Kita vertus, nors A. B. iš karto po įvykio nukentėjusiojo neatsiprašė, tačiau tolimesni jo veiksmai patvirtina jo nuoširdų gailėjimąsi, t. y. civilinių ieškovių Valstybinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo pareikštų civilinių ieškinių atlyginimas, nukentėjusiajam E. Š. padarytos žalos visiškas atlyginimas. Tokie A. B. veiksmai rodo, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

37. Nukentėjusysis E. Š. taip pat mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė A. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės –

38. BK 60 straipsnio

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. B.neneigė iki įvykio vartojęs alkoholį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepatvirtina, jog tokia A. B. būsena turėjo įtakos neteisėtų veiksmų prieš E. Š.atlikimui. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp E. Š. ir A. B. įvyko žodinis konfliktas dėl pasisavintų pinigų, po ko, E. Š. nesutikdamas su tuo, pradėjo elgtis agresyviai, neadekvačiai, mosikuoti rankomis (užfiksuota vaizdo įraše). Tuomet A. B. paskambino E. Š. žmonai, kad ši atvažiuotų jo pasiimti. A. B. taip pat davė E. Š. savo telefoną, kad šis pakalbėtų su savo sutuoktine, tačiau E. Š. atsisakė kalbėti su savo sutuoktine ir tyčia išmušė jo telefoną jam iš rankų, dėl ko jo telefonas nukrito ant žemės ir suskilo. Dėl tokių E. Š. veiksmų A. B. supyko ir sudavė smūgius. Taigi, visa tai rodo, kad pagrindinė nusikalstamos veikos priežastis, lėmusia A. B. veiksmus ir pasekmes, buvo ne neblaivumas, o neadekvatus ir konfliktiškas nukentėjusiojo E. Š. elgesys – A. B. telefono sugadinimas, ir būtent dėl to A. B. pavartojo fizinį smurtą E. Š. atžvilgiu. A. B. patvirtino, kad įvykio metu buvo išgėręs alkoholio, tačiau jo elgesiui tai neturėjo įtakos. Todėl pagrindo daryti išvadą, jog A. B.apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo apsisprendimui suduoti smūgius E. Š. ir pripažinti tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nėra jokio pagrindo.

40. Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė nukentėjusiojo apeliaciniame skunde keliamus klausimus tiek dėl A. B. veikos kvalifikavimo, tiek ir dėl A. B. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat ir dėl A. B. atsakomybę lengvinančių/sunkinančių aplinkybių nustatymo. Todėl nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

nukentėjusiojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas Gaputis

Danutė Švitinienė

Daina Vaidachavičienė