Baudžiamoji byla Nr. 2K-475/2014
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00097-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,
išteisintajai D. S.,
gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,
nukentėjusiajai I. D.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno ir nukentėjusiosios I. D. atstovo advokato Mindaugo Kukaičio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, D. S. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita pirmosios instancijos nuosprendžio dalis dėl D. S. palikta galioti nepakeista.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžiu D. S. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 70 MGL (9100 Lt), 300 straipsnio 1 dalį – 45 MGL (5850 Lt), 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) baudomis, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, D. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1dalį paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta 70 MGL (9100 Lt) bauda.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir S. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžiu D. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tai, kad piktnaudžiavo tarnyba – panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą ir apgaule padėjo gauti kreditą.
D. S., dirbdama AB „SEB bankas“ Marijampolės skyriaus centrinėje būstinėje vyresniąja klientų aptarnavimo specialiste, būdama raštu supažindinta su pareiginiais nuostatais, piktnaudžiaudama tarnyba, 2008 m. birželio 17 d. AB „SEB bankas“ Marijampolės skyriaus centrinės būstinės patalpose, kaip banko įgaliota atstovė ir valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, banko klientui S. D. padėjo apgaule gauti 25 000 Lt dydžio banko vartojimo kreditą. Ji, tyčia pažeisdama AB „SEB banko“ Vartojimo kreditų teikimo proceso aprašymo 20.4 punkto reikalavimus, nedalyvaujant S. D. sutuoktinei I. D. ir nepateikus notaro patvirtinto jos sutikimo, panaudodama S. D. pateiktus žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, patvirtintus žinomai suklastotais I. D. parašais, esančiais jo 2008 m. birželio 17 d. paraiškoje kreditui gauti bei 2008 m. birželio 19 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 2050818050511-12 specialiosios dalies 7 punkte dėl kredito gavėjo sutuoktinio patvirtinimo, šiuos dokumentus apiformino S. D. vardu vartojimo kreditui gauti, taip padėdama jam apgaule gauti 25 000 Lt kreditą ir padarydama I. D. didelę – 25 000 Lt – turtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs tuo metu nuteistosios D. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, D. S. veiksmuose nėra tyčios, nes, įvertinus bylos aplinkybių visumą, matyti, kad ji neturėjo tikslo ir motyvo nei klastoti dokumentų, nei panaudoti tikrą suklastotą dokumentą, siekdama dokumentuose įtvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją bei taip padėdama S. D. gauti vartojimo kreditą ir pakenkti bankui ar I. D.. Pasak apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, byloje neįrodyta ir tai, kad D. S. buvo pažįstama su S. D., kad jie abu būtų bendrininkavę neteisėtai šiam gaunant vartojimo kreditą ir kad D. S. būtų norėjusi taip padėti S. D. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji I. D. būtų patyrusi didelę – 25 000 Lt – turtinę žalą, ir neįrodyta, kad D. S. suprato, jog priima iš S. D. suklastotus dokumentus, ir taip panaudojo savo tarnybinę padėtį priešingais tarnybai interesais, kad dėl jos veiksmų būtų atsiradusi didelė turtinė žala nukentėjusiajai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria D. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, ir ją dėl kaltinimų pagal šiuos BK straipsnius išteisino.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Rimas Bradūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir dėl D. S. palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apkaltinamąją dalį.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nevertino byloje esančių įrodymų visumos ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog D. S. būtų bendrininkavusi panaudojant suklastotus dokumentus neteisėtai suteikiant S. D. vartojimo kreditą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 207 straipsnio 1 dalis). Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad D. S. veiksmai negalėjo turėti įtakos kredito komisijos sprendimui, ir neįvertino, kad suklastotų dokumentų panaudojimas, pateikiant juos sprendimą galinčiam priimti asmeniui, turi lemiamą reikšmę.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi AB „SEB bankas“ pripažinimu, jog nebuvo pažeistos kredito išdavimo sąlygos, ir padarė klaidingą išvadą, kad bankas žalos nepatyrė, taip pat, kad I. D. nurodyta jai padaryta 25 000 Lt turtinė žala nevertintina kaip didelė. Kasatoriaus teigimu, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad negalima teigti, jog D. S. veiksmai nebuvo pavojingi ir nepadarė žalos. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas vertino tik dalį objektyvių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, o kitų įrodymų nevertino ir nuosprendyje jų atmetimo neargumentavo.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, konstatavo, kad byloje įrodyta, jog D. S., dirbdama AB „SEB bankas“ Marijampolės skyriaus centrinėje būstinėje vyresniąja klientų aptarnavimo specialiste, tyčia pažeidė AB „SEB banko“ Vartojimo kreditų teikimo proceso aprašymo, galiojusio nuo 2008 m. kovo 19 d., 20.4 punkto reikalavimus ir nedalyvaujant S. D. sutuoktinei I. D. bei nepateikus notaro patvirtinto jos sutikimo, panaudodama S. D. pateiktus žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus, patvirtintus žinomai suklastotais I. D. parašais, esančiais jo 2008 m. birželio 17 d. paraiškoje kreditui gauti bei 2008 m. birželio 19 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 2050818050511-12 specialiosios dalies 7 punkte dėl kredito gavėjo sutuoktinio patvirtinimo, šiuos dokumentus apiformino S. D. vardu vartojimo kreditui gauti, taip padėdama jam apgaule gauti 25 000 Lt kreditą ir padarydama I. D. didelę – 25 000 Lt – turtinę žalą. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis nuosekliais nukentėjusiosios I. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nes juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai ir jie visi kartu sudaro vieningą bei nuoseklią loginę grandinę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, šių pirmosios instancijos teismo argumentų nevertino, nepasisakė dėl jų pagrįstumo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
Kasatorius skunde taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog D. S. veiksmais nepadaryta žala, neteisingai įvertino jos pobūdį.
Kasatoriaus teigimu, bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji I. D. apie S. D. vartojamąjį kreditą nieko nežinojo, banke su juo kartu nebuvo, sutikimo nedavė, nepateikinėjo jokių savo dokumentų ir jokių dokumentų nepasirašinėjo. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji kartu su S. D. banke nebuvo, patvirtina paties S. D. parodymai, kad jis banke buvo vienas, specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad I. D. parašai suklastoti, taip pat ištuokos civilinės bylos kopija. Tai, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, kad nukentėjusiajai nedalyvaujant sudarant vartojimo kredito sutartį ir joje nepasirašant, kaip kad to imperatyviai reikalavo banko norminiai aktai, pateikiant dokumentus bankui su jos suklastotais parašais, buvo panaudotas suklastotas dokumentas ir apgaule gautas vartojimo kreditas, o S. D. nustojus grąžinti vartojimo kreditą pagal grafiką, ir apgaule išvengta prievolės, nes ji buvo perkelta nukentėjusiajai I. D., taip padarant jai 25 000 Lt turtinę žalą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, jog D. S. pažeidė savo pareigines funkcijas reglamentuojančius aktus, nes nedalyvaujant nukentėjusiajai panaudojo žinomai suklastotus dokumentus, dėl kurių buvo suklaidintas sprendimą priimantis asmuo ir S. D. išduotas vartojimo kreditas. Kasatoriaus nuomone, šių aplinkybių visuma akivaizdžiai parodo, kad D. S. veika padarė esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, buvo pažeistos fizinių ir juridinių asmenų teisės, sukeliant jiems reikšmingas teisines pasekmes ir padarė žalą reikšmingoms visuomeninėms vertybėms. Kartu kasatorius pažymi, kad tai, jog bankas pats asmeniškai nenustatė pažeidimų ir nepareiškė reikalavimų dėl padarytos žalos, nešalina baudžiamosios atsakomybės asmeniui, kuris padarė pažeidimą.
Kasaciniu skundu nukentėjusiosios I. D. atstovas advokatas Mindaugas Kukaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir dėl D. S. palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai pritaikė BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 207 straipsnio 1 dalį.
Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad D. S. veiksmuose tyčia dėl suklastoto dokumento panaudojimo nebuvo įrodyta, šią savo išvadą pats paneigė toliau nuosprendyje teigdamas, kad „D. S. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad S. D. į banką abu kartus, t. y. rašant prašymą paskolai, sutikimus kreiptis į įstaigas dėl duomenų gavimo apie įsiskolinimus ir gaunamas pajamas bei pasirašant paskolos sutartį, ateidavo kartu su sutuoktine, kad ant bankui pateiktų dokumentų pasirašė ir S. D., ir I. D.“. Kasatoriaus nuomone, būtent tai leidžia pripažinti D. S. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o ne ją išteisinti pagal šį BK straipsnį. Kasatoriaus teigimu, D. S. pagal jos atliekamas pareigas buvo būtina surinkti visus reikiamus dokumentus paskolai gauti, patikrinti asmens tapatybės dokumentus ir įsitikinti, kad dokumentą pasirašo reikiamas asmuo. Anot kasatoriaus, iš minėto apeliacinės instancijos teismo teiginio matyti, kad D. S. tvirtina tai, jog ji neva tiesiogiai identifikavo I. D. buvimą banke kartu su S. D. ir asmeninį jos pasirašymą dokumentuose. Vadinasi, kasatoriaus tvirtinimu, D. S. patvirtino, kad žinojo, kas buvo kartu su S. D., kas jai matant pasirašė dokumentuose, ir kad tai buvo I. D., tačiau tokį jos gynybos teiginį paneigė byloje atlikta rašysenos ekspertizė, kuri įrodė, kad I. D. dokumentų banke nepasirašė. Taigi, akivaizdu, kad D. S. tvirtinimas, jog banke buvo ir jai matant dokumentuose pasirašė I. D., yra melagingas ir patvirtinantis jos nusikalstamus veiksmus. D. S. teigdama, kad identifikavo I. D., kai taip realiai nebuvo, negalėjo nežinoti, kad dokumentai yra suklastoti (pasirašyti ne to asmens), ir tai žinodama ji sąmoningai – tam, kad būtų išduota paskola – tuos dokumentus panaudojo kaip tikrus.
Kasatorius teigia, kad ir apeliacinės instancijos teismo išvada, jog „byloje nėra paneigta, kad S. D. galėjo banke apsilankyti ir su kita moterimi, prisistačiusia I. D., nes, nors D. S. teigė I. D. anksčiau mačiusi banke prieš kelis metus, tačiau tai nebuvo asmeninė pažintis, todėl D. S. galėjo suklysti ir neatpažinti kitos moters, atvykusios su S. D. į banką, tariamos sutuoktinės“, patvirtina D. S. veiksmų neteisėtumą. Anot kasatoriaus, matyti, kad D. S. pati pripažino identifikavusi ne kažkokią moterį, atėjusią pasirašyti banko dokumentų, o būtent I. D.. D. S. parodė, kad nukentėjusiąją I. D. ji gerai atsimena, nes dar prieš ateinant S. D. imti kredito, ji įsidėmėjo ją dėl kitų reikalų, todėl, kai ši atėjo su S. D., iškart ją prisiminė. Vadinasi, pasak kasatoriaus, jeigu ji nebūtų žinojusi, kaip atrodo nukentėjusioji, tai būtų negalėjusi jos atpažinti, o jeigu tvirtina, kad atpažino ją, nors iš tikrųjų nukentėjusiosios nebuvo banke kartu su S. D., tai akivaizdu, kad D. S. veikė nusikalstamai. Taigi D. S. žinojo bei privalėjo žinoti, kad I. D. nepasirašyti dokumentai yra suklastoti ir, tai žinodama, juos panaudojo kaip tinkamus vartojimo kreditui gauti, todėl, kasatoriaus nuomone, faktas, ar, siekdamas palankaus banko sprendimo, S. D. galėjo pasitelkti (ar pasitelkė) kitą asmenį, kuris pasirašė už jo sutuoktinę, nėra svarbus vertinant D. S. veiksmus.
Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog „D. S., žinodama apie savo vietos stebėjimą vaizdo kameromis, nebūtų rizikavusi priimti suklastotus asmens dokumentus“, yra tik prielaida. Kasatoriaus nuomone, nesunku padaryti ir priešingą prielaidą, kuri yra daugiau tikėtina nei nurodytoji: jeigu D. S. būtų nepadariusi nusikalstamos veikos ir tai būtų užfiksuota vaizdo įraše, tai tiek bankas, tiek ji pati tokį įrašą būtų būtinai pateikę teismui, tačiau to nepadarė.
Kasatorius skunde, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. S. nepažeidė jai privalomų banko norminių aktų reikalavimų, teigia, jog rašysenos ekspertizė įrodė, kad I. D. parašai yra suklastoti, todėl D. S., tvirtindama, kad dokumentai buvo pasirašyti jai matant ir juos pasirašė I. D., pati įrodė, jog ji privalėjo suvokti, kad dokumentai yra pasirašyti ne to asmens, kad jie yra suklastoti ir jų negalima pateikti komitetui kaip tinkamų. Taigi, kasatoriaus nuomone, D. S. piktnaudžiavo tarnyba, panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą ir apgaule padėjo S. D. gauti vartojimo paskolą.
Kasatorius skunde nesutinka ir su apeliacinio teismo išvada, kad D. S. neturėjo tikslo ir motyvo klastoti dokumentų bei panaudoti kaip tikrą suklastotą dokumentą, siekdama dokumentuose įtvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai S. D. buvo suteikta vartojimo paskola, visoje Lietuvoje buvo masiškai suteikiamos paskolos tiek butui įsigyti, tiek jam remontuoti, tiek vartojamosios paskolos, o bankų darbuotojai tarpusavyje net konkuravo ir primygtinai siūlydavo klientams paskolas, kad būtų paskatinti ir įvertinti. Pasak kasatoriaus, byloje įrodyta, kad pati D. S. S. D. pasiūlė paskolos prašyme nurodyti ne automobilio įsigijimo paskirtį, t. y. ji sąmoningai siekė, kad S. D. būtų suteikta paskola.
Kasatoriaus teigimu, S. D. ir D. S. turėjo skirtingus motyvus panaudoti suklastotą dokumentą, tačiau abiejų tikslas buvo tas pats – kad bankas išduotų kreditą. Be suklastoto I. D. parašo ir sutikimo, kredito komitetas paskolos negalėjo išduoti, todėl S. D. ir D. S. bendrininkavimas padarant kreditinį sukčiavimą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 207 straipsnio 1 dalis) yra įrodytas.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sutartis pasirašoma jau po to, kai paskola yra suteikta ir jau nedaro įtakos banko sprendimui, todėl D. S. negalėjo daryti įtakos dėl S. D. palankaus sprendimo priėmimo, nurodo, kad teismas šią išvadą padarė neįsigilinęs į realią paskolų suteikimo praktiką. Pasak kasatoriaus, komitetas svarsto paskolos suteikimo klausimą tik po to, kai banko darbuotojas (šiuo atveju – D. S.) surenka ir pateikia komitetui visus reikiamus dokumentus, tarp jų ir sutuoktinio sutikimus, kai paskolos prašo vienas iš sutuoktinių. Jei D. S. nebūtų pateikusi komitetui suklastoto I. D., kaip sutuoktinės, sutikimo, komitetas nebūtų galėjęs suteikti paskolos. Kasatoriaus tvirtinimu, komitetas priėmė sprendimą suteikti S. D. paskolą, nes jam buvo pateikti D. S. surinkti abiejų sutuoktinių pajamas įrodantys ir asmens dokumentai, taip pat jų valia – jei komitetas nebūtų turėjęs I. D. sutikimo, jos sutuoktiniui S. D. paskola nebūtų buvusi suteikta ir paskolos sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Kasatoriaus nuomone, visa tai įrodo, kad nuo D. S. veiksmų priklausė komiteto sprendimas ir paskolos suteikimas. Taigi D. S., anot kasatoriaus, piktnaudžiavo savo įgalinimais ir pateikė komitetui neteisingus duomenis. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pats žinomai suklastoto dokumento panaudojimas kaip tikro yra piktnaudžiavimo veikos realizavimas, kurį inkriminuojant pasekmės neprivalomos.
Kasatorius skunde nesutinka ir su apeliacinio teismo išvada dėl turtinės žalos nebuvimo. Pasak kasatoriaus, nukentėjusioji dėl D. S. ir S. D. nusikalstamų veikų tapo 25 000 Lt dydžio paskolos bendraskole. Bankas net buvo padavęs į teismą I. D. dėl negrąžintos paskolos likučio, o vėliau ieškinį atsiėmė, tačiau paskolos sutartis, kurioje yra suklastotas nukentėjusiosios sutikimas, iki šiol nėra panaikinta ar pripažinta negaliojančia. Būtent 25 000 Lt bendros skolos neteisėtas atsiradimas suklastojant sutikimą bei jį panaudojant paskolai gauti ir sudaro 25 000 Lt dydžio žalą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad I. D., prieš savo valią ir be savo sutikimo tapusi banko skolininke, patyrė ir moralinį pažeminimą.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. Bradūno ir nukentėjusiosios I. D. atstovo advokato M. Kukaičio kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo kasaciniai skundai iš esmės yra paduoti dėl, kasatorių nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant išteisintosios D. S. bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodytas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatoriai, grįsdami savo teiginius dėl šių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teigia, kad: apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad D. S. būtų bendrininkavusi panaudojant suklastotus dokumentus neteisėtai suteikiant S. D. vartojimo kreditą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 207 straipsnio 1 dalis); apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad D. S. veiksmai negalėjo turėti įtakos kredito komisijos sprendimui, ir neįvertino, kad suklastotų dokumentų panaudojimas, pateikiant juos sprendimą galinčiam priimti asmeniui, turi lemiamą reikšmę; apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad bankas žalos nepatyrė; bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji I. D. apie S. D. vartojamąjį kreditą nieko nežinojo, banke su juo kartu nebuvo, sutikimo nedavė, nepateikinėjo jokių savo dokumentų ir ant jokių dokumentų nepasirašinėjo; nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji kartu su S. D. nebuvo banke, patvirtina paties S. D. parodymai, kad jis banke buvo vienas, specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad I. D. parašai suklastoti, taip pat ištuokos civilinės bylos kopija; apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad D. S. veiksmuose tyčia dėl suklastoto dokumento panaudojimo nebuvo įrodyta, šią savo išvadą pats paneigė toliau nuosprendyje teigdamas, jog „D. S. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad S. D. į banką abu kartus, t. y. rašant prašymą paskolai, sutikimus kreiptis į įstaigas dėl duomenų gavimo apie įsiskolinimus ir gaunamas pajamas bei pasirašant paskolos sutartį, ateidavo kartu su sutuoktine, kad ant bankui pateiktų dokumentų pasirašė ir S. D., ir I. D.“; D. S. tvirtinimas, kad banke buvo ir jai matant dokumentuose pasirašė I. D., yra melagingas ir patvirtinantis jos nusikalstamus veiksmus; apeliacinės instancijos teismo išvada, jog „byloje nėra paneigta, kad S. D. galėjo banke apsilankyti ir su kita moterimi, prisistačiusia I. D., nes, nors D. S. teigė I. D. anksčiau mačiusi banke prieš kelis metus, tačiau tai nebuvo asmeninė pažintis, todėl D. S. galėjo suklysti ir neatpažinti kitos moters, atvykusios su S. D. į banką, tariamos sutuoktinės“, patvirtina D. S. veiksmų neteisėtumą; apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „D. S., žinodama apie savo vietos stebėjimą vaizdo kameromis, nebūtų rizikavusi priimti suklastotus asmens dokumentus“, yra tik prielaida; rašysenos ekspertizė įrodė, kad I. D. parašai yra suklastoti, todėl D. S., tvirtindama, kad dokumentai buvo pasirašyti jai matant ir juos pasirašė I. D., pati įrodė, jog ji privalėjo suvokti, kad dokumentai yra pasirašyti ne to asmens, kad jie yra suklastoti ir jų negalima pateikti komitetui kaip tinkamų; byloje įrodyta, kad pati D. S. S. D. pasiūlė paskolos prašyme nurodyti ne automobilio įsigijimo paskirtį, t. y. ji sąmoningai siekė, kad S. D. būtų suteikta paskola; S. D. ir D. S. bendrininkavimas padarant kreditinį sukčiavimą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 207 straipsnio 1 dalis) yra įrodytas ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Be to, prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, o nukentėjusiosios atstovas teigia, kad I. D., prieš savo valią ir be savo sutikimo tapusi banko skolininke, patyrė ir moralinį pažeminimą. Pažymėtina, kad šie kasatorių teiginiai yra deklaratyvūs, nes iš esmės neargumentuoti. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai (prašymai), laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to minėti kasatorių skundų teiginiai paliekami nenagrinėti.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Esminis kasatorių skundų argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, jų nuomone, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos ir todėl nepagrįstai išteisino D. S.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Įrodymai – tai įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad išteisinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas įrodymų nepakankamumu, abejonėmis, įstatymo nuostatomis, patvirtinančiomis, kad kaltinamojo veiksmai neturi nusikalstamo pobūdžio.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pašalinti kilusias abejones bei prieštaravimus tarp D. S. ir S. D. parodymų, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistuosius D. S., S. D., nukentėjusiąją I. D., įpareigojo prokurorą užklausti AB „SEB banko“ Marijampolės skyrių dėl iki 2008 m. birželio 17 d. pateiktų bei turėtų I. D. dokumentų ir esant teigiamam atsakymui atlikti šių dokumentų originalų poėmį, balsu perskaitė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2011 m. gruodžio 19 d. išvados Nr. 11-1644 (11) 5–18 išvadas, 2008 m. birželio 17 d. paraiškos antro lapo antrą pastraipą, 2013 m. rugpjūčio 30 d. poėmio protokolą, 2005 m. spalio 7 d. prašymą išduoti mokomąją (-ąsias) kortelę (-es), 2008 m. spalio 17 d. prašymą išduoti mokomąją kortelę ar pakeisti kredito limito sąlygas, „VE/Maxima/Senukai“ (VSDC) kortelės sąskaitos 2005 m. spalio 10 d. sutartį Nr. 410032074, „Visa Electron“ (VSDC) kortelės sąskaitos 2006 m. birželio 16 d sutartį Nr. 716469849, „Visa Classic“ (debeto) kortelės sąskaitos 2008 m. spalio 17 d. sutartį Nr. 000061645, 2006 m. birželio 23 d. prašymą nutraukti pensijų kaupimo sutartį, I. D. asmens tapatybės kortelės ir paso duomenis, terminuoto kaupiamojo indėlio 2009 m. birželio 22 d. sutartis, 2009 m. liepos 28 d. fizinio asmens prašymo nutraukti kortelės sąskaitos sutartį, „Visa Electron“ (VSDC) kortelės sąskaitos 2005 m. vasario 15 d. sutartį Nr. 410139307. Iš apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad jame byloje esantys įrodymai, turintys esminės reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertinti tiek atskirai, tiek lyginant juos tarpusavyje, pateiktas bylos faktinių aplinkybių įvertinimas ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis, kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindžiantys įrodymai.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai nurodė, kad byloje nepaneigta prielaida, kad D. S. dokumentai buvo pateikti su I. D. suklastotu parašu, kuris tik specialisto išvada buvo įvertintas kaip suklastotas, taip pat tai, kad, siekdamas palankaus banko sprendimo dėl vartojimo kredito, S. D. galėjo pasitelkti kitą asmenį, kuris banko dokumentuose pasirašė už jo sutuoktinę, ir kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog D. S., priimdama dokumentus, būtų žinojusi, kad S. D. sutuoktinės I. D. parašas yra suklastotas. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad D. S. veiksmuose nebuvo tyčios, nes ji neturėjo tikslo ir motyvo nei klastoti dokumentų, nei panaudoti tikrą suklastotą dokumentą, siekdama dokumentuose įtvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip padėti S. D. gauti paskolą bei pakenkti bankui ar I. D.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog „abu kaltinamieji pažinojo vienas kitą, kad būtų bendrininkavę neteisėtai suteikiant kreditą, kad D. S. būtų norėjusi taip padėti S. D. <...>, jog D. S. kaip nors buvo susijusi su S. D. ir buvo suinteresuota jam padėti gauti kreditą be jo sutuoktinės I. D. sutikimo. Nebuvo nustatytas ir jų tarpusavio susitarimo faktas, kuris leistų teigti, kad D. S. pažadėjo S. D. gauti kreditą, nurodė, kokius veiksmus reiktų atlikti, ar atliko tuos veiksmus, kad nereikėtų apie kreditą informuoti sutuoktinės I. D. Byloje nebuvo nustatyta, jog ji suklastojo ar padėjo S. D. suklastoti I. D. parašą paraiškoje kreditui gauti ir kredito sutartyje“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad AB „SEB bankas“, pripažindamas, kad kredito išdavimo sąlygos nebuvo pažeistos, konstatavo, kad D. S. jai nustatytų pareiginių instrukcijų nepažeidė, bankas dėl jos veikos žalos nepatyrė, įstaigos įvaizdis ir reputacija nebuvo sugadinti; bankas nemanė, kad šis įvykis buvo nusikalstamas, nes dėl jo nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir neprašė pripažinti jo nukentėjusiuoju, o nukentėjusioji I. D. civilinio ieškinio, iš kurio būtų galima spręsti ar jai išties padaryta kokia žala, byloje nepareiškė, bylą nagrinėjant teisme nenurodė, kokia konkreti žala jai padaryta, nes S. D. iki 2009 m. liepos 20 d. kredito įmokas mokėjo laiku ir bankui jau buvo grąžinęs dalį paskolos – nesumokėta kredito dalis sudarė 20 839,08 Lt iš 25 000 Lt, finansinių nuostolių nukentėjusioji nepatyrė, nes negrąžintas kreditas iš jos nebuvo išieškotas, o dėl neturtinės žalos net nėra kaltinimo. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo ir tai, jog „byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų patyrusi didelę turtinę – 25 000 Lt – žalą“. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013).
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Rimo Bradūno ir nukentėjusiosios I. D. atstovo advokato Mindaugo Kukaičio kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
Jonas Prapiestis
