Baudžiamoji byla Nr. 2K-524/2014 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00585-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7;
2.6.4.
1.1.9.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejiems metams naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Kardomoji priemonė – dokumento paėmimas – palikta nepakeista, ji panaikinta pradėjus vykdyti skirtą baudžiamojo poveikio priemonę.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo saugumo taisyklių (toliau –ir KET) 9, 14 ir 133 punktus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Jis 2012 m. gegužės 9 d., apie 20.02 val., Vilniuje, Eišiškių plente, ties 36–uoju pastatu, būdamas neblaivus (kraujyje rasta 1,55 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį MB C180 (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, automobilio nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą – taip sukėlė kartu važiavusios keleivės V. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, sugadino jos transporto priemonę bei stulpą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartį ir priimti nutartį pagal BK 38² straipsnio atitinkamą dalį.
Kasaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas nepasisakė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė A. M. prašymą dėl kardomosios priemonės panaikinimo. Skundas liko neišnagrinėtas, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 24 d. priimtame procesiniame sprendime nepasisakė dėl kardomosios priemonės – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo laikotarpio įskaitymo į paskirtą bausmę, nes pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams. 2013 m. gegužės 21 d. kasatorius padavė skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarties. Į šį skundą Vilniaus apygardos teismo neatsakyta. Kasatorius teigia nuo 2012 m. birželio 11 d. negalintis vairuoti transporto priemonių, nes jam atimta teisė vairuoti, taigi nuo 2012 m. birželio 11 d. jis yra faktiškai baudžiamas už 2012 m. gegužės 9 d. eismo įvykį. Priežastis paskirti 2012 m. birželio 11 d. kardomąją priemonę – dokumentų (vairuotojo teisių) paėmimą buvo 2012 m. gegužės 9 d. kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas ir įvykęs eismo įvykis. Vietoj jam paskirtų, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, dvejų metų, jis teigia nesinaudojantis specialia teise vairuoti transporto priemones ketverius metus, nes kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – tęsėsi nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2014 m. kovo 24 d, kol įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis. Nuteistasis A. M. mano esantis baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis).
Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų. Buvo pateiktas prašymas išreikalauti duomenis apie R. P. teistumą ir baustumą, jo buvimą 2012 m. vasaros pabaigoje Lazdynų ligoninėje. Vilniaus apygardos teismas išreikalavo tik duomenis apie R. P. teistumą ir vykdomą ikiteisminį tyrimą, o duomenų apie jo buvimą Lazdynų ligoninėje 2012 m. vasaros pabaigoje neišreikalavo. Priimtoje nutartyje teismas išsamiai atskleidžia R. P. duotų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą, tačiau, anot kasatoriaus, išreikalavus medžiagą apie R. P. buvimą Lazdynų ligoninėje 2012 m. vasaros pabaigoje, taptų aišku, dėl ko jo parodymai yra prieštaringi. Tuo metu R. P. buvo stipriai sumuštas, gulėjo Lazdynų ligoninėje, vėliau gydėsi Šventojoje. Išanalizavus gautus medicininius dokumentus apie jo sveikatą, galima būtų patvirtinti argumentą, kodėl R. P. neprisimena 2012 m. gegužės 9 d. įvykių. Be to, 2012 m. gegužės 9 d. R. P. buvo lygtinai teistas. Nauja baudžiamoji byla jam būtų grėsusi realiu laisvės atėmimu. Tai patvirtina, kodėl A. M. bandė prisiimti kito asmens atsakomybę. Taip pat kasatorius teigia prašęs atlikti eksperimentą. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Eksperimento rezultatai, pasak nuteistojo A. M., būtų patvirtinę tai kad nė vienas liudytojas nematė, kas konkrečiai vairavo automobilį. Taip pat, kasatoriaus nuomone, tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl neva melagingų parodymų davimo buvo atliekamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo Vilniaus apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme metu, yra psichologinis spaudimas nukentėjusiajai V. M. ir R. P. Nukentėjusioji V. M. nuo pirmų parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu iki proceso pabaigos teigė, kad tikrasis eismo įvykio kaltininkas yra kitas asmuo – R. P. Taip pat kasatorius įžvelgia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 28 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Be to, neaišku, kodėl buvo atsisakyta jo parodymus tikrinti poligrafo būdu – tai būtų padėję Vilniaus apygardos teismui tiksliau suformuoti vidinį įsitikinimą, nes savo nutartyje Vilniaus apygardos teismas pažymi, kad priimdamas nutartį remiasi įrodymu visuma, vidiniu įsitikinimu. Taip pat nuteistasis A. M. nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada dėl to, kad liudytojų L. J., D. M., V. T. ir L. L. parodymų paskelbimas 2013 m. balandžio 4 d., nors jie patys apklausti tik 2013 m. gegužės 14 d. posėdžio metu, nėra esminis BPK pažeidimas. Taip pat atpažinimas iš nuotraukų nebuvo tinkamas byloje, tam nebuvo teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo atmestas prašymas kviesti į posėdį neatvykusius liudytojus. Viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo Vilniaus apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme metu, anot nuteistojo A. M., buvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai (BPK 1 straipsnis, 6 straipsnio 2, 3 dalys, 7, 10 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis, 22 straipsnio 2 dalis, 28 straipsnio 2 ir 3 dalys, 33 straipsnis, 44 straipsnio 5, 6, 7, 8, 10 dalys, 95 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis, 97 straipsnis. Visi prieštaravimai buvo vertinami ne kasatoriaus naudai.
Atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus nurodyti padaryti pažeidimai nėra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
A. M. apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį jau priėmus Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. M. skundą 2013 m. spalio 22 d. posėdyje Vilniaus apygardos teismas dėl minėto A. M. skundo nurodė, kad sprendimas bus priimamas apeliacinės instancijos teisme, nes nuosprendžiu buvo nuspręsta atimti teisę vairuoti transporto priemonę, todėl pasisakymas dėl kardomosios priemonės anksčiau bus kišimasis į teismo nuosprendį. 2014 m. kovo 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas A. M. skundą atmetė, palikdamas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo A. M. buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę dvejiems metams. Nors teismai neįskaitė kardomosios priemonės – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo į baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemonę teismo paskirtą terminą, tačiau šį pažeidimą ištaisė Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs A. M. skundą. Todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad jis už tą pačią veiką baudžiamas du kartus.
Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir argumentuotai atmetė apelianto prašymus, nereiškia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą esantiems prieštaravimams pašalinti, pasisakė ir dėl skunde nurodomo pažeidimo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kai kurių liudytojų parodymai buvo paskelbti anksčiau nei jie buvo apklausti teismo posėdyje. Teismas šį pažeidimą pripažino neturėjusiu įtakos priimto nuosprendžio teisingumui, nes paskelbiant šių liudytojų parodymus jie teismo posėdyje nedalyvavo, o vėliau davė nuoseklius, neprieštaraujančius ankstesniems, parodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei teigiama skunde, nesivadovavo prieštaravimais byloje, tinkamai įvertino įrodymų visumą ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nukentėjusioji V. M. atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą prašo jį tenkinti.
Atsiliepime nurodoma, kad A. M. nėra tiesioginis 2012 m. gegužės 9 d. įvykusio eismo įvykio kaltininkas. Tikrasis kaltininkas yra R. P., kuris vairavo automobilį. V. M. teigia pati mačiusi, kas vairavo automobilį. Leidęs sėsti už vairo išgėrusiam draugui A. M. yra tik iš dalies atsakingas už įvykusio eismo įvykio padarinius.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų
A. M. vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejiems metams naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia teismui šią baudžiamojo poveikio priemonę skirti kartu su bausme. Uždraudimas vairuoti transporto priemonę paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis apeliaciniame skunde nekėlė klausimų dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – paskyrimo teisėtumo, šios poveikio priemonės trukmės, atskirų laikotarpių įskaitymo į teismo paskirtą uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones laiką. Šie klausimai proceso metu nuteistojo buvo prašomi išspręsti atskirais prašymais ir skundais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuosprendžio vykdymo procese Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 361–364 straipsniais, įskaitė į A. M. apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – laiką viso baudžiamojo proceso metu jam taikytos kardomosios priemonės – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo – laikotarpį nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2014 m. kovo 24 d. Taigi kasaciniame skunde keliami klausimai dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumo, jos trukmės, jos pradžios ir pabaigos nustatymo nesudaro kasacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyko.
Dėl skunde nurodomų BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus
BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad teismo ištirti ir įvertinti įrodymai iš naujo nėra vertinami. Bylos tikrinimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad kasacinio proceso metu yra tik tikrinama, ar teisingai aiškintos ir taikytos BK nuostatos ir ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Tokių teisės taikymo klaidų ir BPK pažeidimų Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartyje, darant išvadas dėl to, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, nepadaryta.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje teismai kruopščiai išnagrinėjo ir remdamiesi nustatytomis bylos aplinkybėmis motyvuotai atmetė kasatoriaus versiją, kad eismo įvykį pažeidęs KET sukėlė ne vairavęs automobilį A. M., o liudytojas R. P. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyta, kokiais bylos duomenimis remiantis paneigta ši versija. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir nutartyje, remdamasis bylos duomenų analizės rezultatais, išsamiai nurodė, kodėl nuteistojo A. M., nukentėjusiosios V. M., liudytojo R. P. parodymais apie automobilio MB C180 (duomenys neskelbtini) vairavimo aplinkybes nesiremia, kokia bylos medžiaga šių asmenų nurodomas aplinkybes paneigia.
Teisė reikšti prašymus ir paduoti skundus yra svarbi baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė, sudaranti sąlygas jam proceso metu užimti aktyvią poziciją, t. y. būti visateisiu proceso subjektu. Ši nuteistojo teisė apeliacinės instancijos teisme nebuvo suvaržyta. Bylą nagrinėjant šiame teisme tiek A. M., tiek jo gynėja reiškė įvairius prašymus, kurie buvo teisėjų kolegijos apsvarstyti ir dėl šių prašymų BPK 324 straipsnio 2 dalies tvarka buvo priimtos protokolinės nutartys.
Tam, kad būtų nustatytos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja įrodymus rinkti panaudojant visus įstatyme numatytus įrodymų šaltinius. Įrodinėjimas baigiamas, kai reikšmingi bylai faktai ar aplinkybės nekelia abejonių. Baudžiamasis procesas turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai reikšmingos aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–114/2008). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismui atsisakius atlikti BPK 197 straipsnyje numatytą eksperimentą, išreikalauti atskirus dokumentus apie R. P. sveikatos būklę, patikrinti A. M. poligrafu, jokie kasaciniame skunde nurodomi BPK pažeidimai nebuvo padaryti.
Iš to, kas išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų šią nutartį naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas
