Baudžiamoji byla Nr. 2K–514/2014
Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00209-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija: (S)
1.2.14.5.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ši paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. J. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. sausio 8 d.
Priteista iš R. J. 40 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 18 d. nutartis, kuria nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Justino Stausko apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. J. nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – krovininį automobilį, veikdamas pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą, 2013 m. balandžio 4 d., apie 11.48 val., naudodamasis mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), paskambinęs UAB „A.“ vadybininkui A. A. ir melagingai prisistatęs A. S., turėdamas tikslą suklaidinti bendrovės atstovą dėl transporto priemonės panaudojimo tikslo, sąmoningai nurodęs išgalvotą objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją – tvirtindamas, jog krovininį automobilį nori išsinuomoti baldams pervežti iš Panevėžio per Kauną į Klaipėdą, taip pat sutikdamas apmokėti nuomos paslaugas, taip įgydamas A. A. pasitikėjimą bei suklaidinant paskatindamas pastarąjį perduoti jam bendrovės turtą – automobilį „VW Crafter“, 2013 m. balandžio 4 d., apie 20.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymui panaudodamas, t. y. pateikęs žinomai netikro dokumento – suklastoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančia R. J. nuotrauka, tariamai išduoto neegzistuojančio asmens A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, kopiją bei sumokėjęs UAB „A.“ vadybininkui T. A. už krovininio automobilio nuomą 1900 Lt, žinodamas, kad krovinio automobilio po nuomos sutarties pasibaigimo negrąžins, sudarė su nuomotoju UAB „A.“ fiktyvią automobilio nuomos iki 2013 m. balandžio 8 d. sutartį A. S. vardu, kurią pasirašė išgalvotu A. S. parašu; tokiais veiksmais apgaule neteisėtai ir neatlygintinai įgijo savo naudai didelės – 62 668,32 Lt – vertės svetimą UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – krovininį automobilį „VW Crafter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Kasaciniame skunde nuteistasis R. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant ir netinkamai taikant proceso ir materialiosios teisės normas, nekaltumo prezumpciją, jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą nesivadovavo BPK normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą, bei suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose, neišnagrinėjo bylos aplinkybių išsamiai, netinkamai ir neteisingai įvertino bylos įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), priimtas nuosprendis neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų jo turiniui, o kasatoriaus veiksmai neatitinka BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Be to, kasatoriui paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga.
Kasatorius nurodo, kad teismui gavus bylą su kaltinamuoju aktu pirmiausia kyla pareiga pagal BPK 232 straipsnio nuostatas bylos parengimo nagrinėti stadijoje priimti vieną iš nurodytame straipsnyje numatytų nutarčių. Šių BPK reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, nes teismui pateiktas kaltinamasis aktas akivaizdžiai neatitiko BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų (kaltinamajame akte turi būti nusikalstamos veikos aprašymas, nurodyta nusikalstamos veikos vieta, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės).
Kasatorius nurodo, kad kaltės dėl jam inkriminuotos veikos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje neprisipažino, nurodė visas automobilio „VW Crafter“ išsinuomojimo aplinkybes, tačiau jo parodymai nebuvo tinkamai įvertinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai, kad kasatoriaus parodymai yra visiškai nenuoseklūs, nelogiški, laikytini gynybine jo versija ir dėl to atmestini, nepagrįsti, nes teismas nepateikė jokių konkrečių ir patikimų jo parodymus paneigiančių duomenų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius būtų rengęsis ar ketinęs užvalyti išnuomotą automobilį, juolab kad jis žinojo automobilyje esant įrengtą „Globaline“ vietos nustatymo sistemą. Tokia informacija jam buvo suteikta dar sudarant nuomos sutartį, todėl būtų visiškai nelogiška siekti užvaldyti tokį turtą. Pažymima, kad nei kasatorius, nei kiti asmenys nesiėmė jokių veiksmų, siekdami sugadinti ar pašalinti nurodytą sistemą iš automobilio. Teismo nuosprendyje dėstomi teoriniai sukčiavimo požymiai, skiriantys jį nuo kitų teisės pažeidimų, tačiau šie samprotavimai nepaneigia kasatoriaus parodymų apie tyčios jo veiksmuose nebuvimą. Kasatoriaus manymu, pagal tokią teismo logiką nesvarbu, kokia nusikalstama veika jam būtų buvusi inkriminuota kaltinamuoju aktu, teismas būtų jį vis tiek nuteisęs, nes išsinuomodamas automobilį jis galėjo įvykdyti bet kokį nusikaltimą. Teismas nuteisė kasatorių už tai, ką nurodė prokuratūra kaltinime, neišanalizuodamas visų įrodymų, nors kasatorius teismui nurodė motyvus, kodėl jis nuomos įmonės darbuotojui prisistatė svetimu vardu, pateikė suklastotą asmens dokumentą, tačiau tai nepatvirtina buvus jo tyčią įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Aplinkybė, kad kasatorius išsinuomotą automobilį paliko Radviliškyje ir dėl vėliau nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (per išgertuves prarado automobilio dokumentus ir raktelius) nesirūpino jo likimu, nors buvo sumokėjęs didelę nuomos kainą, anot kasatoriaus, priešingai patvirtina jo nekaltumą dėl sukčiavimo. Kasatorius teigia, kad tokiais veiksmais nesiekė savo ar kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą. Teismas nenurodė, kokia nuosprendyje nurodytų kitų asmenų parodymų, kitų bylos duomenų dalis neginčijamai ir patikimai įrodo jo kaltę sukčiavus ir apgaule įgijus savo ar kitų asmenų naudai didelės vertės svetimą turtą. Įvertinus tai, kas nurodyta, pasak kasatoriaus, žemesnių instancijų teismai nevykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nuosprendis turi būti panaikintas, kaip neatitinkantis ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevykdė savo pareigos patikrinti neįsitesėjusio nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas ne remiantis įrodymais, o tik teismo vidiniu įsitikinimu, samprotavimais, nuomonėmis, prerogatyvomis.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo jį atmesti, nes esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų keičiami ar naikinami teismų sprendimai, byloje nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Prokuroras nurodo sukčiavimo sudėties esminius požymius ir bruožus, išsamiai juos apibūdina bei pažymi, kad kasatorius iš esmės ginčija apgaulės jo veiksmuose nustatymą, su tokiais argumentais iš esmės nesutinka. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo tyčią sukčiauti šiuo atveju parodo ir turto savininką klaidinančių aplinkybių sukūrimas, t. y. prisistatymas svetimu vardu, suklastoto dokumento pateikimas, nuorodos į tai, kad į Panevėžį jį atvežęs sūnus, sakymas, kad automobilis reikalingas baldams pervežti iš Kauno į Klaipėdą, ir nuteistojo veiksmai užvaldžius svetimą turtą, tolesnis jo elgesys. Visos šios aplinkybės rodo, kad nusikalstamas sumanymas, ketinimas panaudoti apgaulę užvaldant svetimą turtą susiformavo dar prieš sudarant sandorį. Abiejų instancijų teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jie tai padarė laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, kurios įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir todėl nurodo, kad teismai juos įvertino netinkamai, tačiau prokuroras nurodo, kad tai, jog teismo padarytos išvados šiuo klausimu neatitiko nuteistosios lūkesčių, nedaro tų teismo išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis.
Atsiliepime nurodoma, kad didelė dalis kasacinio skundo argumentų skiriama siekiant dar kartą įtikinti teismą, jog nagrinėjamu atveju buvo ne taip nustatytos ir įvertintos bylos faktinės aplinkybės, todėl, anot kasatoriaus, nėra nustatyta visų sukčiavimo požymių kasatoriaus veiksmuose. Šie argumentai, pasak prokuroro, buvo nurodyti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose ir išsamiai šių teismų išnagrinėti, pateikiant atitinkamas išvadas. Kasaciniame skunde, nurodant, kad nuteistajam nepagrįstai inkriminuota nusikalstama veika, taip pat ginčijamos vienokios ar kitokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kaip vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus (kurie iš liudytojų parodymų yra patikimi, o kurie ne; kad teismas nevertino tinkamai jo paties parodymų ir juos nepagrįstai paneigė), kartu nurodant BPK 305 straipsnio 1 dalies ir kitų procesinių normų reikalavimų menamus pažeidimus bei galimus nukrypimus nuo suformuotos teismų praktikos. Šie kasacinio skundo teiginiai, anot prokuroro, yra deklaratyvūs, be to, akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas, juolab kad minėtus kasacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, panašiais motyvais nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Kasacinio skundo argumentas dėl neva netinkamai surašyto kaltinamojo akto taip pat plačiau nesvarstytinas, juolab kad šio argumento nuteistasis nenurodė ir apeliaciniame skunde. Prokuroro teigimu, teismai tinkamai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę sukčiavus. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujai gautais teisminio nagrinėjimo metu, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju. Surinktų įrodymų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį, ginčijo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, patikimumą ir tikrumą, nurodė, kad teismas nevykdė savo pareigos visas bylos aplinkybes išnagrinėti išsamiai. Apeliacinis procesas yra vieninga baudžiamojo proceso dalis, todėl ir šioje proceso stadijoje teismas turi užtikrinti, kad būtų vykdoma BPK 1 straipsnyje nuostata ir baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis šiame epizode, apgaule įgijęs svetimą nukentėjusiajam priklausantį turtą, sąmoningai kūrė situaciją, kurioje nukentėjusiajam iš esmės būtų apsunkintos galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises. Pagal teismų praktiką sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra svetimas turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Šios aplinkybės patvirtina sukčiavimo baigtumo momentą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių, nenukrypo nuo teismų praktikos ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis įvykdė sukčiavimą.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat pripažintinas nepagrįstu. Panevėžio apygardos teismo nutarties šioje byloje turinys savo esme atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, o kasacinio skundo nuoroda į galimus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus apeliacinės instancijos teismo sprendime yra deklaratyvaus pobūdžio. Motyvai, kuriuos išdėstė apeliacinės instancijos teismas, savo sprendime atsakydamas į analogiškus apeliacinių skundų argumentus, yra suprantami, pagrįsti ir argumentuoti, todėl nekartotini. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės atsakė į skunduose keltus klausimus ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
Nuteistojo R. J. kasacinis skundas netenkintinas
Dėl R. J. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo
Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. nesutinka su teismų sprendimais ir teigia neplanavęs pasisavinti išsinuomoto automobilio, jį būtų grąžinęs, kad jo veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktą. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, jo ketinimų, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą, ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą. Taip suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kito asmens laikinam valdymui, naudojimui ar nuosavybei ir tikisi, kad turtą gavęs asmuo vykdys sutartinius ar kitus įsipareigojimus ar sugrąžins teisėtam turto savininkui ar valdytojui perduotą laikinam naudojimui turtą ar turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tačiau jei turtą gavęs asmuo neketina vykdyti savo įsipareigojimų, o dėl jo padarytos apgaulės, pažeistos teisės atkūrimas objektyviai tampa ar gali tapti problemiškas, kyla padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas.
Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir taip pat ir civilinių sutarčių, tarp jų ir nuomos sutarties, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrą valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2012). Perduodant turtą valdyti pagal civilinę nuomos sutartį, viena sutarties šalis – nuomotojas tikisi, kad nuomininkas, susimokėjęs už nuomą ir pasinaudojęs turtu, laiku grąžins turtą savininkui. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien neteisingų duomenų į nuomos sutartį įrašymo ar sutarties sąlygų nevykdymo. Baudžiamajai atsakomybei reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Jei nukentėjusiajam padaroma žala pagal nuomos sutartį, reikia nustatyti, kad kaltininkas visai neketino grąžinti pagal sutartį gauto turto. Be to, visa tai lydima veiksmų (apgaulės), kurie gali apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus (nuomos sutartį) įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai jo padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti visi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti objektyvūs sukčiavimo nusikaltimo požymiai. Kasatorius sudarė automobilio „VW Crafter“ civilinę nuomos sutartį ir pagal ją keturioms dienoms išsinuomojo iš A. A. automobilį „VW Crafter“. Buvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis ir įmokėta 1900 Lt, tačiau, sudarydamas nuomos sutartį, kasatorius pateikė nuomotojui suklastoto vairuotojo pažymėjimo kopiją, kur jo nuotrauka buvo įklijuota ant kito žmogaus jau negaliojančio vairuotojo pažymėjimo. Taigi kasatorius panaudojo apgaulę, kad prisidengdamas nuomos sutartimi užvaldytų svetimą turtą. A. A. nekilo įtarimo dėl apgaulės, pateikiant netikro vairuotojo pažymėjimo kopiją, tačiau jis buvo suklaidintas dėl kaltininko asmenybės. Kasatoriaus tikroji pavardė nesutapo su pavarde, įrašyta nuomos sutartyje. Ši apgaulė nagrinėjamu atveju laikytina esmine nukentėjusiojo apsisprendimui, nes nulėmė A. A. apsisprendimą perduoti automobilį R. J. naudojimui. Jei R. J. pasakytų tiesą, t. y. kad jis neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo, sandoris neįvyktų, nes vargu ar A. A. nuomotų automobilį asmeniui, neturinčiam vairuotojo teisių. Neturėdamas blogų ketinimų kasatorius turėjo galimybę neklaidinti nuomotojo dėl savo asmenybės, net neturint vairuotojo teisių pateikti savo pasą, bet jis to nepadarė. Be to, toks kasatoriaus kito žmogaus suklaidinimas dėl savo asmenybės iš esmės apsunkintų nuomotojo galimybes atkurti pažeistą nuosavybės teisę civilinio proceso tvarka, jei automobilio nepavyktų surasti. Tai yra esminis požymis, keičiantis padarytos veikos teisinį vertinimą, leidžiantis ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką.
Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją ir neteisėtai įgyja svetimą turtą, numato, kad turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos ir tokių padarinių nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau nuomos sutarties sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012).
Kasatorius teigia, kad neturėjo tyčios užvaldyti išnuomoto automobilio ir būtų jį grąžinęs savininkui. Iš tikro, kasatorius keturias dienas turėjo teisę teisėtai valdyti išnuomotą automobilį. Automobilio savininko veiksmai, t. y. automobilio paėmimas iš nuomininko nepraėjus keturioms paroms apsunkina jo veikos subjektyviųjų požymių nustatymą. Tačiau kasatoriaus tyčią pasisavinti išnuomotą turtą rodo visa bylos medžiaga ir kaip pirmosios, taip ir apeliacinės instancijos teismai pakankamai argumentuotai paneigė jo iškeltą versiją.
Pirmiausia, kasatoriaus motyvų nuoširdumą paneigia jo paties parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme. Kiekvieną kartą apklausiamas kasatorius vis keitė parodymus, savo veiksmų (automobilio nuomai) pateisinimui nurodydamas vis kitus motyvus, nupasakodamas vis kitas aplinkybes. Tai rodo, kad kasatorius nuomos sutarties sudarymo metu neturėjo teisėto savo veiksmų pateisinimo. Apeliacinės instancijos teismas detaliai nurodė šias aplinkybes. Antra, neturėdamas blogų ketinimų kasatorius turėjo galimybę neklaidinti nuomotojo dėl savo asmenybės ir, neturėdamas vairuotojo teisių, galėjo pateikti savo pasą, bet jis to nepadarė. Trečia, jis nurodo, kad kiti du jo pažįstamieji pasiūlė jam panaudoti suklastotą vairuotojo pažymėjimą ir jis sutiko, nors teigia, kad automobilio daugiau reikėjo ne jam, o jo pažįstamiems asmenims. Į netikrą vairuotojo pažymėjimą savo nuotrauką galėjo įklijuoti ir jie patys bei be R. J. pagalbos galėjo išsinuomoti automobilį, bet suklastotą pažymėjimą panaudojo būtent R. J.. Jo tariami draugai iš viso atsiribojo nuo R. J. ir teigė jo visai nepažinoję, pirmą kartą matę ir apie klastojimą nieko nežinantys. Taigi, jei būtų galima tikėti liudytojų R. D. ir A. Š. parodymais, jie ne tik kad nepaneigia, o tik patvirtina ketinimą pasisavinti išnuomotą turtą. Ketvirta, neįtikinamai skamba kasatoriaus parodymai apie automobilio palikimo aplinkybes ir nesirūpinimą juo. Kasatorius teigia, kad automobilį paliko, nes baigėsi degalai. Tačiau sunku patikėti, kad kasatorius turėjo net 1900 Lt išsinuomoti automobilį vos keturioms dienoms, o neužteko kelių dešimčių litų degalams. Kyla klausimas, kaip kasatorius tas keturias dienas ruošėsi eksploatuoti automobilį, už kurį taip brangiai sumokėjo, jei neturėjo pinigų degalams.
Kolegija sprendžia, kad kaip pirmosios, taip ir apeliacinės instancijos teismas savo sprendimuose labai detaliai pasisakė dėl šio bylos aspekto ir įtikinamai pagrindė tikrus kasatoriaus ketinimus ir tyčią sukčiauti. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, pasisakė dėl esminių nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato J. Stausko pateiktų apeliacinių skundų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą byloje pakartotinai apklausdamas nuteistąjį ir priimtoje nutartyje skyrė itin didelį dėmesį nuteistojo R. J. parodymų, kuriais jis neigė savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, analizei. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, itin detaliai palygino R. J. parodymus dėl kiekvieno, jo nuomone, jo kaltę sukčiavus paneigiančio aspekto (dėl vairuotojo pažymėjimo klastojimo aplinkybių, jo fotografavimo; dėl didelės nuomos kainos sumokėjimo ir aplinkybių, iš kur jis tokius pinigus – 1900 Lt – buvo gavęs; dėl automobilio vietos nustatymo sistemos įrengimo ir šios sistemos negadinimo; dėl jo ketinimų vežti išsinuomotu automobiliu rūbus ir juos perpardavinėjus užsidirbti; dėl tariamo jo sumušino, kurio metu jis neteko automobilio raktelių ir dokumentų, todėl vėliau juo nesidomėjo ir nesirūpino, dėl ketinimo grąžinti automobilį ir kt.) su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei liudytojų A. ir T. A., R. D., R. Š. parodymais ir pagrįstai bei motyvuotai įvertino nuteistojo parodymus, pripažinęs juos nenuosekliais ir visiškai nelogiškais, neatitinkančiais bylos faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išanalizavo visą R. J. sukčiavimo išsinuomojant transporto priemonę, pateikus suklastotus dokumentus, sumokėjus nuomos mokestį, mechanizmą, jo poelgių tikslus ir motyvus, taip pat pagrindė savo išvadas patikimais ir neabejotinais bylos įrodymais, o R. J. parodymus neigiant savo kaltę pagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta laikantis BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ja pagrįstai pripažinta, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl R. J. teisėtas ir pagrįstas, teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalį).
Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo kriterijų, įvertinęs visumą aplinkybių: R. J. padarytą nusikalstamą veiką, jos sunkumą, jo asmenybę ir asmenines savybes, ankstesnius teistumus ir baustumus, lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą (BK 59 ir 60 straipsniai), paskyrė R. J. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose numatytą bausmę, kuri, be to, yra mažesnė nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis, įvertinus, kad reali materialinė žala R. J. nusikaltimu nebuvo padaryta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
