Baudžiamoji byla Nr. 2K-522/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-69-1-00161-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.12;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, bausmė paskirta šiuo nuosprendžiu dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė R. R. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, būtas laikinajame sulaikyme nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 12 d.
Nukentėjusiosios A. Š. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. R. jai priteista 130 (šimtas trisdešimt) Lt turtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 10 d., apie 16.40 val., A. Š. bute, esančiame Kretingoje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia ranka užsuko A. Š. dešinę ranką jai už nugaros ir iš jos megztinio kišenės pagrobė 130 Lt grynųjų pinigų, o iš rankų pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, kurio vertė 70 Lt. Taip R. R., panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagrobė svetimą – nukentėjusiajai priklausantį turtą, padarydamas jai 200 Lt dydžio turtinę žalą, t. y. apiplėšė A. Š..
Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti teisingą, BPK reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalių, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, todėl buvo priimtas neteisingas, neatitinkantis tikrovės ir faktinių įrodymų nuosprendis. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios A. Š. parodymais, kuri įvykio dieną išgėrinėjo. Būdama stipriai apgirtusi, A. Š. sunkiai galėjo suvokti, kas vyksta, – tai patvirtina jos parodymai, kad ji nematė, o tiksliau, neatsimena, kada R. R. paėmė iš jos telefoną. Parodymai, kuriuose naudojami žodžiai „neatsimenu“, „negaliu pasakyti“, rodo, kad nukentėjusioji buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir negalėjo duoti nuoseklių parodymų. Kasatoriaus teigimu, aplinkybę, kad nukentėjusioji sunkiai orientavosi aplinkoje, patvirtina ir tas faktas, kad, atvažiavus policijos pareigūnams, ji neatidarė durų, o gal jos nebuvo namuose. Pasak kasatoriaus, jei jis būtų prieš nukentėjusiąją panaudojęs smurtą, vargu ar ji pati būtų ėjusi jo ieškoti. O tai, pasak R. R., tik patvirtina jo versiją, kad jie abu su nukentėjusiąja buvo išėję nusipirkti alkoholinių gėrimų. Kasatorius nurodo, kad jo parodymai, priešingai nei nukentėjusiosios, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs ir konkretūs, nes alkoholis jo nebuvo taip stipriai paveikęs, kad negalėtų suvokti, ką daro, ir jis viską atsimena.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistajam nebuvo paskirtas gynėjas, o tai pažeidžia ne tik Baudžiamojo proceso kodekso, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti iš esmės keičiami ar naikinami abiejų instancijų teismų sprendimai, šioje byloje nepadaryta. Faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuteistojo kaltė įvykdžius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, protokolu–pareiškimu, apžiūros protokolu, daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, policijos pranešimų registro išrašu, asmens blaivumo testu, akistatos protokolu, kita rašytine bylos medžiaga), kuriuos teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus (nors ir konstatavo, kad skunde nesuformuluotas konkretus reikalavimas), todėl, prokuroro teigimu, negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos vienokios ar kitokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kurias iš jų laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos ir įvertintos netinkamai, yra deklaratyvūs, be to, toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu R. R. gynėjo nepageidavo, jam buvo parinkta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įtariamasis buvo laisvėje. Iš Kretingos rajono apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, kad prasidėjus teismo posėdžiui R. R. buvo išaiškintos jo teisės pagal BK 22 straipsnį, taip pat ir teisė turėti gynėją. R. R. šia teise nepasinaudojo. Iš Klaipėdos apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos tvarka, teismo posėdyje R. R. interesams atstovavo gynėjas A. Kvaščevičius, pats R. R. neišreiškė pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje. Taigi, prokuroro nuomone, R. R. teisės į gynybą pažeistos nebuvo.
Atsiliepime nurodoma, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nėra, įstatymas taikytas tinkamai, teismo nuosprendžiu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalių bei BPK 10 straipsnio taikymo
R. R. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas galimybę nukentėjusiajai A. Š. priešintis, pagrobė jos svetimą turtą, taip padarydamas jai 200 Lt dydžio turtinę žalą.
Nuteistasis R. R., nesutikdamas su teismų išvadomis dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nurodo, kad teismai neįvertino visų R. R. panaudotą fizinę prievartą apiplėšiant A. Š. patvirtinančių aplinkybių: A. Š. įvykio dieną pati buvo stipriai apgirtusi ir tiksliai neatsimena, kas ir kada paėmė iš jos telefoną; dėl apsvaigimo nukentėjusioji sunkiai orientavosi aplinkoje, atvykus policijos pareigūnams ji neatidarė durų, o gal jos visai nebuvo namuose; A. Š. dėl apsvaigimo negalėjo duoti nuoseklių parodymų, o R. R. atvirkščiai – davė nuoseklius parodymus.
Dėl tokių kasacinio skundo argumentų visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7–85/2011, 2K-7–81/2013, 2K-7–107/2013, 2K-150/2014 ir kt.).
Asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti įrodinėjama tik laikantis įstatyme numatytų taisyklių. Valstybės pareiga yra įrodinėti duomenimis, kurie atitinka leistinumo reikalavimą. Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingam teismo baigiamojo akto priėmimui svarbu ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–P-89/2014).
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Jo kaltė įrodyta, remiantis nukentėjusiosios A. Š. parodymais dėl jos apiplėšimo, kurie viso proceso metu buvo logiški, nuoseklūs ir neprieštaringi. Pati nukentėjusioji skambino į policiją ir pranešė, kad iš jos yra pagrobti pinigai, nurodė, jog tai padarė jai pažįstamas asmuo R. R. (T. 1, b. l. 14). Taip pat R. R. kaltę patvirtina liudytojų M. S., A. T. parodymai, apžiūros bei akistatos protokolai, policijos pranešimų registro išrašas bei kita rašytinė bylos medžiaga.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Minėto BPK straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad teismas negali ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies: savo procesiniame sprendime jis turi nurodyti, kuriais įrodymais grindžia savo sprendimą, o kuriuos atmeta. Iš apeliacinės instancijos teismo turinio aiškiai matyti, kokie bylos duomenys ir jais nustatytos aplinkybės lėmė šio teismo išvadas dėl R. R. pripažinimo kaltu, padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Darydamas šias išvadas teismas nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo yra teisingos.
Taigi, darytina išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, kasacine tvarka skundžiamo Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar esminių BPK pažeidimų, dėl kurių šį nuosprendį reikėtų naikinti.
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad tiriant ir nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeisti BPK 10 straipsnio reikalavimai, todėl baudžiamoji byla išnagrinėta netinkamai. Teisė į gynybą yra suprantama kaip visuma teisių, kuriomis naudodamasis įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) siekia paneigti jam iškilusį įtarimą (kaltinimą) arba sušvelninti savo atsakomybę. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje teisė į gynybą aiškinama kaip vienas iš sąžiningo proceso garantų, sudarantis prielaidas teisingai nubausti kiekvieną, kuris padarė nusikalstamą veiką, ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestionuojama, ji soponuoja tai, kad kaltininkui įstatymu turi būti užtikrinta pakankamai procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo bei galimybė jomis pasinaudoti. Teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos nagrinėjimo sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Teisę į gynybą įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Pagrindinės procesinės priemonės, sudarančios teisės į gynybą turinį, reglamentuotos baudžiamojo proceso įstatyme. Baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Taip BPK 10 straipsnio 2 dalis įpareigoja teisėsaugos institucijas, tarp jų ir teismą, užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Viena iš priemonių, kurias naudodamas įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ar kaltinimo, yra naudojimasis gynėjo paslaugomis. Tokią teisę minėtiems proceso dalyviams garantuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek ir baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 21, 22 straipsniai). Šioje baudžiamojoje byloje kasatorius teigia, kad jam nebuvo paskirtas advokatas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuo įtariamojo R. R. sulaikymo iki ikiteisminio tyrimo pabaigos jam buvo išaiškintos teisės turėti gynėją, tačiau jis pareiškė, kad viso ikiteisminio tyrimo metu gynėjas jam nereikalingas (T. 1, b. l. 33, 38, 43, 45, 103). Pažymėtina ir tai, jog R. R. buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ir įtariamasis buvo laisvėje (T.1, b. l. 49). Nagrinėjant baudžiamąją bylą Kretingos rajono apylinkės teisme, kaltinamajam R. R. buvo išaiškintos kaltinamojo teisės (BPK 22 straipsnis), tačiau teise turėti gynėją jis nepasinaudojo (T. 1, b. l. 126). Tik nagrinėjant baudžiamąją bylą Klaipėdos apygardos teisme, nuteistajam R. R. atstovavo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius (T. 1, b. l. 150). Pats nuteistasis R. R. teismo posėdyje nedalyvavo (T. 1, b. l. 151).
Taigi darytina išvada, jog R. R. teisė į teisinę pagalbą buvo užtikrinta jau nuo pirmosios įtariamojo apklausos, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, kartu nebuvo pažeistos ir jo teisės į gynybą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami ar keičiami abiejų instancijų teismų sprendimai, byloje nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai:
Vytautas Piesliakas
Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas
