Baudžiamoji byla Nr. 2K-33-1073/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01532-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3; 2.1.7.4.1; 2.8.9.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajam D. V. ir jo gynėjai advokatei Audrai Betai Rekštienei,
viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjos advokatės Audros Betos Rekštienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalies, kuria pakeista Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalis.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį areštu dešimčiai parų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimi, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams dešimčiai dienų, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. vasario 28 d. laikas.
D. V. pagal BK 261 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria D. V. pagal BK 261 straipsnį išteisintas, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. V. nuteistas pagal BK 261 straipsnį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmės subendrina su dalimi neatliktos bausmės, paskirtos Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose.
Kita nuosprendžio dalis nekeista ir nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos advokatės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistojo gynėjos advokatės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. V. nuteistas pagal BK 261 straipsnį už tai, kad iki 2018 m. sausio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, prie parduotuvės „S.“, (duomenys neskelbtini), už 12 Eur pardavė nepilnamečiui E. J., gim. (duomenys neskelbtini), folijos lankstinuką su 0,36 gramo narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), taip jis platino narkotines medžiagas nepilnamečiui.
2. Taip pat jis nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą iš dalies, skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. V. pagal BK 261 straipsnį išteisintas, naikinama, nes apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad D. V. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 261 straipsnyje, ir dėl to jam (D. V.) priimamas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad nors slapto sekimo metu neužfiksuota, jog D. V. perdavė E. J. narkotines medžiagas, tačiau šis slaptas sekimas buvo vykdomas po to, kai D. V. jau buvo pardavęs narkotinę medžiagą E. J., ir būtent šio sekimo metu D. V. buvo užfiksuotas kažką perduodantis kitam nenustatytam vyrui. Nagrinėjamoje byloje atliekant nuteistojo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, buvo užfiksuoti pokalbiai, iš šių pokalbių turinio, vertindamas jį su visuma įrodymų, teismas nusprendė, kad D. V. užsiima narkotinių medžiagų prekyba. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo ir E. J. susirašinėjimą socialiniame tinkle „Facebook“, konstatavo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo E. J. paaiškinimo kaip įrodymo leistinumu, nes šį paaiškinimą E. J. rašė ranka dalyvaujant tik jo motinai (nedalyvaujant vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovui ir psichologui). Teismas nurodė, kad tokiu būdu nebuvo vykdoma šio nepilnamečio apklausa, jam nebuvo suteiktas joks procesinis teisinis statusas; E. J. laisva valia paaiškinime tik išdėstė aplinkybes, kurias norėjo nurodyti ir nurodė; byloje nėra duomenų, jog šiam paaiškinimui būtų įtaką padarę policijos pareigūnai, ir joks spaudimas duoti atitinkamus parodymus nenustatytas; paaiškinime nurodytos aplinkybės atitinka kitus įrodymus ir duomenis, kurie buvo išsiaiškinti tik vėliau atliekant ikiteisminį tyrimą. Be to, paaiškinime nurodytų aplinkybių teisingumą kaip liudytojas apklaustas, dalyvaujant ir psichologei, E. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo tyrėjai, ir nors tokie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šie jo parodymai yra svarbūs kitiems byloje surinktiems įrodymams patikrinti ir yra reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad nepilnamečio parodymų (kad ne jis, o jo prašymu draugas jam nupirko narkotines medžiagas), duotų pirmosios instancijos teisme, nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai; iš šio nepilnamečio apklausos vaizdo įrašo nėra pagrindo teigti apie kažkokią jo baimę ir nenorą duoti parodymus; iš šio įrašo matyti ir tai, kad E. J. vizualiai atrodo pagal savo amžių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus tiek atskirai, tiek tarpusavyje, susiejęs juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikęs išskirtinės reikšmės, padarė išvadą, kad D. V. žinojo, jog E. J. yra nepilnametis, ir būtent jam platino narkotines medžiagas, t. y. kad D. V. veikoje yra visi būtini BK 261 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėja advokatė A. B. Rekštienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jos ginamasis nuteistas pagal BK 261 straipsnį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. V. pagal šį baudžiamąjį įstatymą buvo išteisintas. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jos ginamasis nuteistas pagal BK 261 straipsnį, neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netinkamai pritaikė tiek šį baudžiamąjį įstatymą, tiek ir BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą. Šis teismas neištyrė ir nevertino aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nuteistojo veikos kvalifikavimui, ir taip padarė esminius BPK pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
4.2. Aptardama BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, BK 261 straipsnio dispoziciją ir teismų praktiką dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo, kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinės galimybės jos ginamąjį pripažinti kaltu pagal minėtą BK 261 straipsnį, nes nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog D. V. narkotines medžiagas pardavė nepilnamečiui, t. y. nepakanka įrodymų šio nusikaltimo objektyviesiems požymiams pagrįsti. Kvalifikuojant veiką pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą, nusikalstamos veikos objektyvioji pusė turi būti aprašoma ir pagrindžiama taip, kad nekiltų abejonių dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo – šiuo atveju pardavimo būtent nepilnamečiui E. J.. Kasatorė pažymi, kad jos ginamasis savo kaltės dėl šio nusikaltimo nepripažino, aptaria E. J. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, ir teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šio nepilnamečio paaiškinimą (rašytą 2018 m. sausio 5 d.) kaip neturintį įrodomosios galios įrodymų leistinumo prasme. Kasatorė sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors iš nuteistojo ir šio nepilnamečio 2018 m. sausio 4 d. susirašinėjimo socialiniame tinkle „Facebook“ turinio matyti, jog D. V. gali būti susijęs su narkotikų platinimu, tačiau jo (D. V.) negalima apkaltinti narkotikų platinimu nepilnamečiui E. J.. Be to, slapto sekimo, vykdyto nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2019 m. sausio 4 d., metu nebuvo užfiksuota, kad D. V. perdavė E. J. narkotines medžiagas, ir jos ginamasis nebuvo kaltinamas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Todėl kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nepilnamečio parodymais, kuriais šis neigė pirkęs narkotines medžiagas iš nuteistojo, ir pripažino anksčiau minėtą paaiškinimą leistinu D. V. kaltės įrodymu, nors šis paaiškinimas gautas neteisėtu būdu, pažeidžiant nepilnamečio E. J. teises. Taip teismas padarė esminius BPK ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus, nes nepagrįstai konstatavo, kad jei D. V. susijęs su narkotinėmis medžiagomis (slapto sekimo metu fiksuoti pokalbių įrašai ir jo kompiuteryje esančios nuotraukos), tai tokias medžiagas D. V. pardavė būtent E. J..
4.3. Kasatorė nurodo ir tai, kad šis nepilnametis 2018 m. sausio 5 d. į policijos komisariatą rašyti savo paaiškinimo atvyko ne savo noru ir laisva valia, bet buvo sulaikytas savo gyvenamojoje vietoje, joje be atstovo pagal įstatymą dalyvavimo buvo apieškomas policijos pareigūnų, šie, radę jo kišenėje lankstinuką su narkotinėmis medžiagomis, pristatė jį į komisariatą kaip „kaltininką“, t. y. asmenį, įtariamą nusikaltimo padarymu (2018 m. sausio 8 d. tarnybinis pranešimas). Kasatorės nuomone, tai reiškia, kad policijoje vyko faktinė nepilnamečio asmens apklausa, pažeidžiant BPK nuostatas, nesuteikiant jokio statuso ir neišaiškinant jo teisių, t. y. jis buvo apklaustas kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo arba asmuo, turintis duomenų apie kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, tačiau šie veiksmai tinkamai pagal procesą nebuvo įforminti. Kasatorės teigimu, aplinkybių visuma (keturiolikmetis vaikas svetimoje ir jam nekomfortabilioje aplinkoje (policijos komisariate) prievarta praleido nuo 12 val. iki darbo dienos pabaigos; byloje nėra duomenų, kad per šį laiką jis buvo pavalgydintas; su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai (sulaikytas, apklausiamas, pristatytas į ligoninę, kur paimta tiriamojo medžiaga (šlapimas) narkotinėms medžiagoms nustatyti)) suponuoja išvadą apie išgąstį, stresinį ir traumuojantį situacijos pobūdį šiam nepilnamečiui. Todėl tokioje situacijoje taikytini Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime byloje Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08) pateikti išaiškinimai dėl neteisėto laisvės suvaržymo ir siekio išgauti informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas), šiame sprendime pareigūnų elgesys laikant atsivežtą asmenį (pareiškėją) kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti asmenį (pareiškėją) ir taip išgauti iš jo informaciją. Dėl to kasatorė teigia, kad nagrinėjamos bylos įvykių eiga, vykusi 2018 m. sausio 5 d. policijos komisariate su nepilnamečiu E. J., pagal minėtą EŽTT jurisprudenciją vertintina kaip pareigūnų siekis įbauginti šį nepilnametį ir taip išgauti iš jo informaciją, tai atitinka jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. BPK įtvirtinto teisinio statuso nesuteikimas į policiją prievarta pristatytam ir joje laikomam nepilnamečiui, jam neišaiškinus jo teisių, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, kaip tik reiškia jo teisių pažeidimą, bauginimą ir siekį išgauti informaciją. Nors pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punktą privatūs fizinių asmenų raštai, pareiškimai, prašymai ir kiti asmeninio pobūdžio rašiniai baudžiamosiose bylose pripažįstami įrodymais, įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar liudytojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK nustatyta, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus ar liudytojo parodymus gauti gali atlikdami tokių asmens apklausas BPK nustatyta tvarka, ir tokios apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus. Kasatorė daro prielaidą, kad net jei pareigūnai ir nelaikė E. J. įtariamuoju dėl nusikaltimo padarymo, tai vis tiek byloje yra padaryti pažeidimai, nes po nepilnamečio minėto paaiškinimo pareigūnai privalėjo tuoj pat atlikti su juo (E. J.) BPK nurodytus veiksmus ir fiksuoti jo paaiškinimus BPK nustatyta tvarka. Kasatorė nurodo datas, kada pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal minėtą E. J. paaiškinimą, kada šis nepilnametis buvo apklaustas kaip liudytojas ir pripažintas nukentėjusiuoju, ir teigia, kad per šį laikotarpį (nuo paaiškinimo iki apklausos) jam nebuvo išaiškintos jo teisės bei pareigos. Be to, pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymą (22 straipsnis) ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti tik pagal BPK (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Kitų įstatymų nuostatomis gali būti vadovaujamasi (pvz., ieškant informacijos šaltinių), tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi būti fiksuojama atliekant BPK nurodytus veiksmus. BPK 2 straipsnyje nustatyta pareiga (per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką) įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenustatytų priemonių. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl minėto paaiškinimo leistinumo bei teisėtumo yra akivaizdžiai neteisingi, teismas, vertindamas šį paaiškinimą kaip nuteistojo kaltės įrodymą, su kuriuo gretino visus kitus įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų pažeidimus.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teisme duotų E. J. parodymų (apie tai, kad ne jis, o jo prašymu draugas jam nupirko narkotines medžiagas) patikimumą, šių parodymų nesiejo tarpusavyje ir negretino su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei su byloje esančiu 2018 m. sausio 4 d. E. J. ir nuteistojo susirašinėjimu socialiniame tinkle „Facebook“. Nors šio susirašinėjimo turinys ir nepilnamečio parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina pirmosios instancijos teisme duotus jo (E. J.) parodymus, kad jis iš nuteistojo narkotinių medžiagų nepirko, o nuteistasis šiam nepilnamečiui narkotinių medžiagų nepardavė. Skundžiamame nuosprendyje teismas, nurodydamas, kad iš nuteistojo pokalbių telefonu turinio matyti, jog šis užsiima narkotinių medžiagų prekyba, nepagrįstai neatkreipė dėmesio, kad bylos duomenys patvirtina, jog ir nepilnametis E. J. taip pat užsiima narkotinių medžiagų prekyba (liudytojos A. J. parodymai, tarnybinis pranešimas dėl galimai narkotinių medžiagų) ir į susitikimą su nuteistuoju vyko su draugais. Tai, kad slapto sekimo metu neužfiksuota, jog nuteistasis perdavė E. J. ar kitiems asmenims narkotines medžiagas, reiškia, kad nėra pagrindo aplinkybes dėl šių abiejų asmenų derinamo susitikimo prie „S.“ (duomenys neskelbtini) vertinti tik kaip D. V. ketinimą parduoti narkotines medžiagas nepilnamečiui. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepagrįstai nepašalino prieštaravimų byloje, vadovavosi tik tais nepilnamečio E. J. parodymais, kurie atitiko neteisėtu būdu gautame paaiškinime nurodytas aplinkybes, ir tai nulėmė klaidingą vidinį teismo įsitikinimą bei neteisingas apeliacinio teismo išvadas dėl objektyviųjų D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 261 straipsnyje, sudėties požymių.
4.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė kasatorės ginamajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes jam paskirta bausmė už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 261 straipsnyje, padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam būtų pagrindas skirti švelnesnę negu įstatyme nustatytą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir taip netinkamai individualizavo bausmę bei nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-512/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-432/2014, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014, 2K-536/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016). Šis teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, jokių jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas ir kad, platindamas (parduodamas) narkotines medžiagas nepilnamečiui, D. V. padarė didelę žalą labai jaunam nukentėjusiajam. Tačiau kasatorė nesutinka su šiuo vertinamuoju kriterijumi, nes narkotinės medžiagos nepilnamečio nebuvo pavartotos, jis pats nurodė nukentėjusiuoju nesijaučiantis, byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys žalai atlyginti. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą mažinančias aplinkybes (į tai, kad nuteistasis narkotines medžiagas perdavė nepilnamečiui E. J. tik vieną kartą, į narkotinių medžiagų nedidelį kiekį ir paties nuteistojo labai jauną amžių). Tačiau, kasatorės nuomone, minėtos aplinkybės įvertintos nevisapusiškai, todėl skunde ji pažymi, kad nepilnamečio įgytos narkotinės medžiagos (kanapės) nėra priskiriamos prie itin pavojingų narkotikų, stipriai žalojančių sveikatą, nurodo savo ginamąjį apibūdinančias aplinkybes ir teigia, kad jam paskirta bausmė pasiekia iš esmės tik vieną BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą tikslą – nubaudimą, kuris nagrinėjamoje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas, nereikalingas ir prieštaraujantis teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015). Aptardama konstitucinės jurisprudencijos nuostatas dėl teisingumo ir proporcingumo principų taikymo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai) BK 1 straipsnio kontekste, kasatorė apibendrindama teigia, kad jos ginamajam pagal BK 261 straipsnį paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo reikalavimų ir bausmės tikslų, nustatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, neproporcinga atsižvelgiant į nustatytos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, pažeidžia teisingo nubaudimo principą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo D. V. gynėjos advokatės A. B. Rekštienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl
6. Kasaciniu skundu yra ginčijami iš esmės du aspektai – tai nuteisimas pagal BK 261 straipsnį ir netinkamas bausmės individualizavimas. Pažymėtina, kad nuteisimas yra grindžiamas ginčijant teismų padarytas išvadas ir byloje surinktus įrodymus.
7. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
8. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, D. V. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 261 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes padarė daug BPK pažeidimų, šių pažeidimų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą apie esminį BPK pažeidimą.
9. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-160-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Nors nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde tiesiogiai nenurodoma, tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad esminiai skunde nurodyti BPK pažeidimai iš esmės yra siejami būtent su esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais.
11. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju D. V. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo grindžiama iš esmės 2018 m. sausio 5 d. pareiškimu, kurio leistinumas kelia pagrįstų abejonių, o kiti įrodymai, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, sudarantys įrodymų visumą ir patvirtinantys nurodytame pareiškime pateiktus duomenis, yra daugiausia netiesioginiai. Pažymėtina, kad išvadų pagrindimas išvestiniais įrodymais nelemia įstatymo pažeidimo, jei yra išlaikomi teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo suformuotas įrodymų visetas kelia pagrįstų abejonių, nes, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo sprendime, nebuvo esmingai (kritiškai) įvertintos įrodymų gavimo ir rinkimo aplinkybės bei bendras nagrinėjamos situacijos kontekstas.
12. Taigi, susipažinus su bylos medžiaga, konstatuotini šie pažeidimai:
12.1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje, be jokios abejonės, svarbiausi yra paties nepilnamečio E. J. parodymai, kadangi būtent pas jį ir buvo rastos kanapės. Kaip minėta, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra informacija, nurodyta E. J. 2018 m. sausio 5 d. paaiškinime. Tačiau, priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, šis paaiškinimas neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų, nes E. J. paaiškinimą policijoje rašė savo ranka, dalyvaujant tik motinai ir nedalyvaujant kitiems būtiniems tokiu atveju dalyviams, t. y. nei vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovui, psichologui, nei advokatui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2018 m. sausio 8 d. tarnybiniame rašte yra aiškiai konstatuota, kad E. J. buvo sulaikytas, tačiau atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes kaltininkas neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Taigi, ikiteisminio tyrimo institucija pripažįsta, kad buvo sulaikymo faktas, tačiau jis niekaip nebuvo įformintas (kaip to reikalaujama pagal BPK 140 straipsnį). BPK 140 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad „apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą“, tokio protokolo byloje nėra. BPK nuostatos reikalauja ir atlikti apklausą per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau ji byloje padaryta tik po metų – 2019 m. kovo 6 d. suteikus E. J. nukentėjusiojo ir liudytojo statusą. Taigi šių pažeidimų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad toks paaiškinimas neturi įrodomosios galios įrodymų leistinumo prasme. Eliminavus iš bylos šiuos duomenis ir E. J. vėliau nurodžius visai kitas aplinkybes (kad narkotikus iš kažko nupirko jo pažįstamas, kurio duomenų jis neatskleidė), kiti byloje surinkti duomenys – kaip antai D. V. susirašinėjimas su E. J. 2018 m. sausio 4 d. kompiuteriu (iš kurio tik galima daryti prielaidą, kad jis galbūt susijęs su narkotinių medžiagų platinimu, nes E. J. nori įsigyti „cigariukų“), pareigūnų parodymai, paties perdavimo nepilnamečiui fakto nebuvimas, D. V. parodymo atpažinti E. J. neatlikimas BPK 192 straipsnyje ir (ar) kituose BPK XIV skyriaus trečiojo skirsnio straipsniuose nustatyta tvarka – neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl D. V. kaltės padarant jam inkriminuotą veiką, nurodytą BK 261 straipsnyje. Taigi, vadovaujantis in dubio pro reo (visos nepašalintos abejonės vertinamos kaltininko naudai) principu, pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui D. V. pagal BK 261 straipsnį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.
13. Kadangi kasacinio skundo argumentai dėl paskirtos per griežtos bausmės yra išimtinai susiję su D. V. nuteisimu pagal BK 261 straipsnį, palikus jam išteisinamąjį nuosprendį dėl šių argumentų nėra pasisakoma.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 19 d. nuosprendį.
Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis D. V. pripažintas kaltu pagal BK 261 straipsnį ir jam paskirta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė ir BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto, 64 straipsnio 1, 3 dalies pagrindu atliktas paskirtų bausmių subendrinimas.
Dėl šių nuosprendžio dalių palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendį.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Pranas Kuconis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
