R. I. pagal BK 227 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-276-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39019-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1;

1.2.19.3.2.1; 1.2.29.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. (I.) kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3677 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, R. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutartis, kuria nuteistojo R. I. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. I. nuteistas už tai, kad susitarė duoti ir davė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą jo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus bei, veikdamas bendrai su juo, pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, t. y. R. I. 2015 m. birželio 8 d. 9.07 val. (duomenys neskelbtini) E. M. (dėl šios veikos nuteisto Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį) tarnybiniame kabinete (duomenys neskelbtini), šiam pareikalavus, susitarė duoti 200 Eur kyšį ir dalį šio kyšio – 100 Eur iš karto perdavė E. M. už tai, kad jis, vykdydamas savo tarnybines pareigas, atliktų 2014 m. vasario 2 d. mirusiam V. Ž. nuosavybės teise priklausiusio laivo (duomenys neskelbtini) pirminę techninę apžiūrą, šią transporto priemonę įregistruotų Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre R. I. vardu, po to perregistruotų naujo savininko S. G. vardu, žinodamas, kad R. I. nėra teisėtas laivo savininkas. Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant susitarimą, pokalbio, vykusio E. M. tarnybiniame kabinete 2015 m. liepos 10 d. nuo 14.14.46 val. iki 15.00.13 val., metu E. M. patarė R. I., kad V. Ž. priklausiusį laivą reikia užregistruoti R. I. vardu, o jį pardavus S. G., perregistruoti pastarojo vardu. R. I. pokalbio metu E. M. pateikė nenustatytoje vietoje ir laiku savo paties pagamintą netikrą dokumentą – tariamai tarp jo ir V. Ž. pasirašytą vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį be jos sudarymo datos, pagal kurią V. Ž. tariamai pardavė, o R. I. nupirko laivą (duomenys neskelbtini), ir V. Ž. vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusio iki 2013 m. liepos 3 d., kopiją. E. M. tyčia, žinodamas, kad V. Ž. mirė 2014 m. vasario 2 d., o jam R. I. pateikta pirkimo–pardavimo sutartis yra netikra, vykdydamas susitarimą su R. I. ir siekdamas įtvirtinti tikrovės neatitinkantį juridinį faktą, kad laivo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta V. Ž. dar esant gyvam, veikdamas bendrai su R. I., šiam paprašius, į jo pagamintą netikrą dokumentą – laivo pirkimo–pardavimo sutartį įrašė tikrovės neatitinkančią jos sudarymo datą – 2013 m. balandžio 14 d., turėjusią patvirtinti, kad V. Ž. laivą R. I. pardavė nurodytu metu, nors laivas V. Ž. vardu buvo įregistruotas 2013 m. gegužės 31 d., išduodant pramoginio laivo bilietą Nr. (duomenys neskelbtini), ir taip prisidėjo prie R. I. pagaminant netikrą dokumentą. Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant susitarimą, R. I. užpildė 2015 m. liepos 10 d. prašymą atlikti laivo (duomenys neskelbtini) pirminę techninę apžiūrą ir įregistruoti vidaus vandenų transporto priemonę ir į jį, kaip jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą, įrašė minėtą netikrą sutartį. E. M., toliau vykdydamas susitarimą su R. I., savo spaudu ir parašu šį dokumentą patvirtino. Nurodytų dokumentų pagrindu E. M. 2015 m. liepos 10 d. išdavė R. I. vidaus vandenų transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad laivas (duomenys neskelbtini) priklauso R. I.. Tokiu būdu R. I., veikdamas bendrai su E. M., pagamintą netikrą dokumentą – laivo pirkimo–pardavimo sutartį panaudojo. 2015 m. liepos 15 d. tarp R. I. ir S. G. buvo pasirašyta laivo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis. S. G. 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė E. M. prašymą atlikti laivo (duomenys neskelbtini) pirminę techninę apžiūrą ir jį įregistruoti. E. M., vykdydamas išankstinį susitarimą su R. I., atlikęs šio laivo pirminę techninę apžiūrą, jį įregistravo S. G. vardu, 2015 m. rugpjūčio 10 d. išduodamas jam vidaus vandenų transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. I. 2015 m. rugpjūčio 6 d. apie 08.23 val. E. M. tarnybiniame kabinete (duomenys neskelbtini), už nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimą davė, o E. M. priėmė likusią kyšio dalį – 100 Eur.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti. Netenkinus šio prašymo, kasatorius prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir skirti jam mažesnę baudą. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, nes nuteisė R. I. nenustatę jo veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių ir subjektyviosios pusės požymio – kaltės (tiesioginės tyčios). Teismų sprendimai dėl R. I. nuteisimo pagrįsti abejonėmis, prielaidomis ir spėjimais. Teismai nuteistojo kaltę grindė vaizdo ir garso įrašais, užfiksuotais E. M. tarnybiniame kabinete, pinigų perdavimo faktu, tačiau dėl jo kaltės turinio nepasisakė, o analizuodami nuteistojo ir E. M. susitikimus bei pokalbius padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Kasatorius, dėstydamas savą įvykių versiją, nurodo, kad jam nebuvo reikalingas joks neteisėtas E. M., kuris yra jo ilgametis draugas, veikimas ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo jį papirkti. Priešingai nei nurodyta skundžiamuose teismų sprendimuose, nebuvo nustatytas kyšio reikalavimas, susitarimas duoti kyšį, nėra duomenų, įrodančių, kad E. M. perduoti pinigai yra už kokių nors su jo pareigomis susijusių veiksmų atlikimą ar sprendimų priėmimą.

2.2. Teismai padarė išvadą, kad buvo pagamintas netikras dokumentas, nes į laivo pirkimo–pardavimo sutartį buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti jos sudarymo data. Tačiau datos įrašymas galiojančioje pirkimo–pardavimo sutartyje neturėjo jokios reikšmės nuosavybės teisės perleidimui. Jokio susitarimo tarp kasatoriaus ir E. M. dėl datos įrašymo į sutartį nebuvo ir tokį susitarimą patvirtinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad kasatorius suklastojo minėtą laivo pirkimo–pardavimo sutartį, taigi jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, neįrodytas. Šiuo atveju šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sandorį, turėjo tikslą perleisti daiktą, šalių elgesys po sutarties sudarymo patvirtina minėtus tikruosius šalių ketinimus, jokių reikalavimų dėl sutarties nuginčijimo pareikšta nebuvo, todėl nepagrįsta teismų išvada, kad R. I. nebuvo teisėtas laivo savininkas.

2.3. Bylą nagrinėję teismai, esant prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, kaltinimo įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę, abejonių nepašalino, netyrė bylos įrodymų jų sąsajumo ir patikimumo aspektais, o išvadą dėl R. I. kaltės padarė remdamiesi neišsamiai ištirtomis aplinkybėmis ir formuluotėmis, keliančiomis abejonių nuosprendžio teisingumu, taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus. Išvadą dėl E. M. papirkimo teismai padarė analizuodami ne visą pokalbių, susitikimų medžiagą, o tik atskirus pokalbio fragmentus, pasisakymus, taip iškraipė kasatoriaus ir E. M. susitikimo esmę. Teismai netyrė nuteistojo versijos, kad pinigus E. M. perdavė už daiktų perleidimą bei plukdymą laivu.

2.4. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, nes kasatoriui paskyrė per griežtą savo dydžiu bausmę. Skirdamas nuteistajam baudą pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo jos dydžio, o apeliacinės instancijos teismas dėl baudos skyrimo motyvų, baudos dydžio apskritai nepasisakė. Skiriant bausmę kasatoriui nebuvo įvertinta jo asmenybė, finansinė padėtis. Pasak kasatoriaus, neproporcingai didelės baudos jam paskyrimas prieštarauja teisingumo principui.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas R. I. kaltę grindė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, visus įrodymus palyginęs tarpusavyje, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams bei išvadoms dėl kasatoriaus kaltės pritarė. Byloje pripažinta, kad tarp R. I. ir V. Ž. pasirašyta vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra netikra, o kasatorius sutarties klastojimo fakto neginčija. Bylos įrodymai patvirtina, kad kyšis perduotas už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, nes pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Susitarimą duoti ir priimti kyšį patvirtina ne tik pinigų priėmimo faktas, bet ir vaizdo bei garso įrašuose užfiksuoti R. I. ir E. M. pokalbiai, kuriuos išsamiai ištyrė bylą nagrinėję teismai.

3.2. Kasatoriaus teiginiai, kad klaidingos datos įrašymas pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo pakankamai pavojingas ir nesukėlė jokių neigiamų padarinių, yra nepagrįsti, nes sutartis buvo sudaryta mirusio asmens vardu, taip neteisėtai įgyjant trečiajam asmeniui priklausantį turtą. R. I. ir E. M. išankstinį susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimo patvirtina veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolas.

3.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, savo išvadas pagrindė surinktais bylos duomenimis ir BPK 301, 305 straipsnių nuostatų nepažeidė. Teismai pasisakė dėl R. I. pateiktos įvykių versijos ir ją motyvuotai atmetė kaip nepagrįstą.

3.4. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir R. I. paskyrė bausmę, kuri pagal savo rūšį yra švelniausia iš sankcijose numatytų, o paskirtų baudų dydis yra ženkliai mažesnis už sankcijoje numatytą baudos vidurkį. Kasatoriui paskirtos bausmės – baudos dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. I. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų ir BK 227 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasatorius skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai įrodymus tyrė ir vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo sprendimus grindė spėjimais ir prielaidomis, nenustatė jo veiksmuose visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių ir tai lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą.

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

7. Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

8. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis – kaltinamojo, liudytojo S. G. parodymus, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, apžiūrų protokolus – kiekvieną atskirai ir kaip visų surinktų įrodymų visumą, ir, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė, kodėl atmeta kaltinamojo versijas, kad jokio kyšio nedavė, o pinigus E. M. davė atsiskaitydamas už anksčiau jam perduotus daiktus bei plukdymą laivu, ir išvadą dėl jo kaltės pagrindė ištirtų įrodymų visuma.

9. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko papildomo įrodymų tyrimo, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis R. I. ir jo gynėjas to neprašė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, jas patvirtinančių įrodymų patikimumo, liečiamumo ir pakankamumo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pasisakė dėl įrodymų pakankamumo byloje, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo kaltę pirmosios instancijos teismas grindė tik jį kaltinančiais įrodymais, išsamiai neįvertinęs bylos įrodymų visumos. Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant byloje surinktus duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nepadaryta.

10. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2011 m. birželio 21 d. redakcija).

11. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM5LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-439-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-439-788/2016">2K-439-788/2016</a>). Sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2014">2K-176/2014</a>, 2K-540/2013).

12. Nagrinėjamoje byloje R. I. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas nustačius, kad jis susitarė duoti ir davė 200 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) E. M. už pageidaujamą jo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – techninės apžiūros akto laivui (duomenys neskelbtini) išdavimą bei laivo perregistravimą R. I. vardu. Atitinkamai E. M. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad pareikalavo ir priėmė iš R. I. kyšį už jo pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.

13. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė tarp R. I. ir E. M. buvus susitarimą duoti pastarajam kyšį ir jo dalyko – 200 Eur E. M. perdavimo faktą už pageidaujamą neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, kuris nurodytas 12 punkte, ir padarė teisingą išvadą, kad R. I. tokiais veiksmais siekė įteisinti laivo nuosavybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti R. I. nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai.

14. Taigi, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes R. I. baudžiamasis įstatymas – BK 227 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Nuteistasis R. I. skunde nurodo, kad jam inkriminuota veika, t. y. tikrovės neatitinkančios dokumento datos įrašymas į galiojančią laivo pirkimo–pardavimo sutartį, nesukėlė jokių teisiškai reikšmingų pasekmių, todėl jis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

16. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šio nusikaltimo dalykas – dokumentas – tai kiekvienas bet kokia forma sudarytas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-16/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-16/2010">2K-16/2010</a>, 2K-19/2014, 2K-210/2014, 2K-328/2014). Dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas.

17. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad R. I. pagamino netikrą dokumentą – tariamai tarp jo ir V. Ž. pasirašytą laivo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį be jos sudarymo datos, į šią sutartį E. M. vėliau įrašė tikrovės neatitinkančią jos sudarymo datą – 2013 m. balandžio 14 d., ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo – įrašė į prašymą atlikti laivo pirminę techninę apžiūrą ir įregistruoti vidaus vandenų transporto priemonę. Šio prašymo pagrindu R. I. buvo išduotas vidaus vandenų transporto priemonės registracijos liudijimas, patvirtinantis, kad jis yra minėto laivo savininkas. Taigi formaliai R. I. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinių, teismai išsamiai išnagrinėjo BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo R. I. padarytą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kaip netikro dokumento pagaminimą ir žinomai netikro dokumento panaudojimą.

18. Tačiau pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai, veikos pavojingumas nėra didelis. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius teismas negalėtų vertinti, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendžiu individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413-895/2016">2K-413-895/2016</a>).

19. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi kaltininko kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi esminę reikšmę išvadai apie nusikaltimo mažareikšmiškumą. Sprendžiant klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės, labai svarbu nustatyti padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi nusikaltimo dalyko ypatumai bei padarytos žalos dydis. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, kiek reikšmingas teisinei apyvartai buvo žinomai netikras dokumentas, kurio panaudojimu kaltintas ir nuteistas R. I..

20. Byloje nustatyta, kad V. Ž., kuris 2014 m. vasario 2 d. mirė, nuosavybės teise priklausiusį laivą (duomenys neskelbtini), R. I. įsigijo iš V. Ž. sugyventinės sūnaus M. D.. Kaip matyti iš pastarojo 2016 m. lapkričio 16 d. rašytinio paaiškinimo, baigiantį supūti minėtą laivą jis su mama pardavė už 2500–2700 Eur po V. Ž. mirties, kai nei V. Ž. sūnus, nei broliai į mirusiojo turtą jokių pretenzijų nepareiškė (3 t., b. l. 34). Taigi, nors duomenų apie rašytinės laivo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties tarp R. I. ir M. D. pasirašymą byloje nėra, darytina išvada, kad faktiškai laivo pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas ir, kaip pagrįstai teigia kasatorius, šis sandoris neginčijamas. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad R. I. pagamino netikrą dokumentą (laivo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį) ir jį panaudojo tam, kad šis laivas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre būtų įregistruotas jo vardu. Tačiau dėl tokių R. I. veiksmų kitų asmenų teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, nuosavybės teisės į minėtą laivą niekam nebuvo suvaržytos, nes nuteistasis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu iš esmės buvo faktinis minėto laivo savininkas, o žala valdymo tvarkai, į kurią kėsinamasi BK 300 straipsnyje numatyta veika, šiuo atveju nėra reikšminga. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentų klastojimą inicijavo pats valstybės tarnautojas E. M.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes būtent jis tarnybiniame kabinete apsilankiusiam R. I. paaiškino, kad, siekiant perregistruoti laivą S. G. vardu, būtina laivo pirkimo–pardavimo sutartis tarp V. Ž. ir R. I., kartu davė patarimus, kaip reikia ją pildyti, ir pats E. M. sutartyje įrašė datą bei už šias paslaugas pareikalavo kyšio.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. I. padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas R. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu dėl veikos mažareikšmiškumo, o ši bylos dalis nutrauktina. Remiantis išdėstytais argumentais, žemesnės instancijos teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 382 straipsnio 6 dalis).

Dėl paskirtos bausmės

22. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, nes neatsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė jam neproporcingai didelę, teisingumo principui prieštaraujančią bausmę.

23. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Individualizuojant bausmę taip pat ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. I. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, įvertino visas bausmei skirti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir glaustai motyvavo, kodėl skiriama bauda. Teismas, be kita ko, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, nuteistojo asmenybę (charakterizuojamas teigiamai, dirba, gauna nuolatines pajamas), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė 150 MGL dydžio baudą, t. y. žymiai mažesnę nei šios bausmės vidurkis (500 MGL).

25. Pagal BPK 328 straipsnio 2 dalį, ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl R. I. paskirtos bausmės dydžio (teisingumo) atskirai nepasisakė, tačiau patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal nuteistojo skundą pripažino, kad jis dėl R. I. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Kasatoriaus skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, R. I. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirdami 150 MGL dydžio baudą, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nutartį:

panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria R. I. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL dydžio bauda;

R. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis dėl bausmių subendrinimo.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Ridikas

Vytautas Masiokas