L. C. pagal BK 24 str. 4 d., 233 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-259-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00576-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4.2; 1.2.20.3.3. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintajam L. C.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu:

T. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 3 dalį, nes nenustatyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

L. C. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šios bausmės dalis pridėta prie Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – treji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas taikyto sulaikymo laikas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nuteistas E. S. ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį D. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro V. N. apeliacinis skundas atmestas. Nuteistojo L. C. apeliacinis skundas patenkintas. Panaikinta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžio dalis, kuria L. C. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, ir L. C. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. P. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo kitus asmenis paveikti nukentėjusiąją ir liudytojus, būtent: laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje nurodė E. S. ir D. M. nuvykti ir susitikti su nukentėjusiąja J. K., liudytojais E. K. ir K. B. bei padaryti jiems poveikį, taip organizavo ir siekė per E. S. ir D. M. paveikti nukentėjusiąją J. K. bei liudytojus E. K. ir K. B., kad šie baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01MDMtNDgyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-503-482/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-503-482/2016">1-503-482/2016</a>, kurioje kaltinamas T. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimo teisme metu duotų melagingus parodymus apie jiems žinomas šios bylos aplinkybes, po to E. S., vykdydamas T. P. nurodymus, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. spalio 5 d. telefonu kelis kartus susisiekęs su liudytoju K. B. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. susitikęs su juo prie parduotuvės „Triobiškiai“, esančios Išdagėlių g. 17, Marijampolės mieste, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 5 d. telefonu susisiekęs su J. K. ir 2016 m. rugsėjo 19–22 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, susitikęs su ja prie prekybos centro „Maxima“, esančio Sporto g. 16, Marijampolėje, 2016 m. spalio 18 d. telefonu susisiekęs su E. K. bei kelis kartus kartu su D. M. susitikę su J. K., E. K. ir K. B., E. S. panaudojo psichologinį smurtą – grasino fiziniu smurtu, t. y. mieste pagauti, sumušti ar kitaip susidoroti, bei E. S. ir D. M., prašydami padėti teisiamam jų draugui T. P., žadėdami už melagingus parodymus atsiskaityti pinigais, alumi, saldainiais, nurodė J. K., E. K. ir K. B. pakeisti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams duotus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-40613-16 ir Marijampolės rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01MDMtNDgyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-503-482/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-503-482/2016">1-503-482/2016</a> ir šioje byloje teisme parodyti, jog neįsidėmėjo asmens, kuris 2016 m. rugpjūčio 27 d. sudavė smūgį J. K., taip siekė paveikti nukentėjusiąją ir liudytojus, kad šie teisme duotų melagingus parodymus.

2. L. C. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad terorizavo K. B. grasindamas padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, būtent: 2016 m. lapkričio 22 d. apie 10.30 val. Marijampolės rajono apylinkės teismo, esančio Kauno g. 8, Marijampolėje, koridoriuje savo turimu mobiliojo ryšio telefonu „Samsung Galaxy S6“ fotografavo nukentėjusįjį K. B., po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 11 val. teismo posėdžio salėje iš karto po K. B. duotų liudytojo parodymų teisėjui (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-40613-16, baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01MDMtNDgyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-503-482/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-503-482/2016">1-503-482/2016</a>, kurioje kaltinamas T. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jog 2016 m. rugpjūčio 27 d. vartojo smurtą viešoje vietoje prieš J. K.) išsakė K. B. žodžius: „Išeisi į lauką, tavęs jau ten lauks maniškiai, chebra, tau bus…“, taip panaudodamas psichinę prievartą terorizavo nukentėjusįjį K. B. grasindamas fiziniu susidorojimu, t. y. padaryti jo gyvybei ir sveikatai pavojingą veiką.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu patenkino nuteistojo L. C. apeliacinį skundą ir panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžio dalį, kuria L. C. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, ir L. C. išteisino pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai L. C. pripažino kaltu, padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. C. frazė nukentėjusiajam K. B.: „Išeisi į lauką, tavęs jau ten lauks maniškiai, chebra, tau bus...“, suponuoja manymą, kad kažkas gali įvykti labai konkrečiu apibrėžtu laiku ir apibrėžtoje vietoje, t. y. netrukus, po posėdžio, kažkur lauke, netoliese nuo teismo pastato. Šia fraze išsakomas vienkartinis, momentinis grasinimas dėl to, kad kažkas gali įvykti ne kada nors ateityje, neapibrėžtu laiku, o netrukus, tuoj pat. Todėl jau vien dėl šių aplinkybių minėta frazė kaip tokia negali būti vertinama kaip galinti sukelti ilgalaikį, nuolatinį baimės, įtampos ar netikrumo jausmą ir juo labiau nerodo kaltininko tikslo kelti nukentėjusiajam nuolatinę baimę ar įtampą. Nei fotografavimas, nei išsakyta frazė, tiek vertinant šiuos veiksmus atskirai, tiek ir kartu, nesuponuoja nuolatinio baimės, nesaugumo, įtampos, netikrumo jausmo ir nerodo tikslo kelti nukentėjusiajam nuolatinę baimę, t. y. vien šių aplinkybių tokiam veikimui vertinti kaip asmens terorizavimui nepakanka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, L. C. pripažindamas kaltu, įrodymus ir išsakytą frazę, jos poveikį nukentėjusiajam nepagrįstai vertino atsižvelgdamas išimtinai vien į nukentėjusiojo poziciją ir į neteisėtus prieš nukentėjusįjį iki tol padarytus veiksmus bei to sukeltas pasekmes. Kolegija pažymėjo, jog nukentėjusysis atėjo į salę jau bijodamas ir nesijautė saugus, jį lydėjo pareigūnas. Posėdžio metu nukentėjusysis davė parodymus, dėl kurių jam buvo prieš tai daromas poveikis, kad jis tokių parodymų neduotų, todėl akivaizdu, jog, prieš tai patyrus neteisėtą poveikį ir po to davus nepalankius parodymus, nukentėjusiojo baimė dar labiau išaugo ir ji buvo nulemta ne L. C. veiksmų, o iki tol susiklosčiusios situacijos, nukentėjusysis jautėsi įbaugintas dar iki L. C. veiksmų. Nors L. C. pažinojo T. P., tačiau duomenų, kad L. C. būtų prisidėjęs prie poveikio K. B. kaip liudytojui kitoje byloje darymo, nėra. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog L. C. žinojo, kad K. B. buvo daromas poveikis, kad jis yra įbaugintas, todėl nėra pagrindo teigti, jog L. C. turėjo tyčią ir savo veiksmais dar labiau siekė tą baimę padidinti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Eglė Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro V. N. apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. C. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti L. C. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Kitas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis palikti nepakeistas. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą T. P.. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir padarė nepagrįstas išvadas, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio nustatytus reikalavimus, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs visas faktines aplinkybes ir tai, kad asmenys veikė atsargiai, kad T. P. turėjo motyvą dėl BK 233 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį T. P. vien dėl to, kad nebuvo tiesioginių įrodymų, nors byloje yra pakankamai T. P. kaltę patvirtinančių netiesioginių įrodymų, kurie buvo išdėstyti prokuroro apeliaciniame skunde. Įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimą, dėl kurio jis kaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1 dalies nuostatas neišnagrinėjęs ir nuosprendyje nepasisakęs dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl „atsilyginimų“ už melagingų parodymų davimą, kuriuos siūlydavo nuteistasis E. S..

4.2. T. P. kaltu neprisipažino, tačiau kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Nuteistieji E. S., D. M., išteisintasis T. P. keitė parodymus, o E. S. ir D. M. stengėsi nuslėpti ne tik išteisintojo T. P. vaidmenį padarant nusikaltimą, bet ir ryšius su juo. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neįvertino.

4.3. Šiuo atveju svarbūs fakultatyviniai subjektyvieji veikos požymiai (motyvas, tikslas), kurie nors ir nėra privalomi, bet turi esminę reikšmę šio nusikaltimo kvalifikavimui. E. S. nedalyvavo nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, kurioje T. P. buvo kaltinamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau jis žinojo, kuo tiksliai kaltinamas T. P., kokius parodymus ikiteisminio tyrimo byloje dėl viešosios tvarkos pažeidimo davė J. K., E. K., K. B., žinojo, ką reikia pameluoti teismui, kad baudžiamosios atsakomybės išvengtų T. P.. Byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, atskleidžiančių T. P. įvykdyto nusikaltimo sudėtį bei kaltės turinį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išreiškė abejones dėl byloje esančių įrodymų įrodomosios galios.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik visapusiškai patikrinti T. P. versiją dėl bylos aplinkybių, bet ir įvertinti visus kitus bylos duomenis, sugretindamas juos tarpusavyje, neteikdamas prioriteto vieniems prieš kitus, ir vertinti duomenų viseto įrodomąją reikšmę, iš jo konteksto neišskirdamas atskirų faktų ar teiginių. Apeliacinės instancijos teismas, neištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, pats esmingai pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktus, 331 straipsnio 1 ir 2 dalis), padarydamas bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad T. P. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai išteisintas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.

4.5. Teismai padarė esminius BPK pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą L. C.. Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai L. C. pripažino kaltu, padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į visą bylos medžiagą, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, o kai kurių išvis nevertino, tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01MDMtNDgyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-503-482/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-503-482/2016">1-503-482/2016</a> Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. posėdžio protokolą (1 t., b. l. 59–65), iš kurio matyti, kad prokuroras prašė pridėti prie nagrinėjamos bylos (kurioje T. P. kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį) pranešimą apie įtarimą T. P., nurodydamas, kad tai tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla, nes yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-2-00576-16, kad asmenims galimai buvo daromas poveikis. Šio teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas E. S. parodė, kad jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad nukentėjusiajai J. K. ir liudytojams E. K., K. B. darė poveikį, kad pakeistų parodymus. Taip pat prokuroras prašė pridėti 2016 m. spalio 20 d. nutartį ir slapto sekimo protokolą.

4.6. Bylos duomenimis neginčijamai patvirtinta aplinkybė, kad L. C. žinojo apie nukentėjusiajam K. B. darytą poveikį, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė faktiniams bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog L. C. žinojo, kad K. B. buvo daromas poveikis, kad jis yra įbaugintas, todėl nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis turėjo tyčią ir savo veiksmais dar labiau siekė tą baimę padidinti. Būtent ši faktiniams bylos duomenims prieštaraujanti išvada lėmė apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kad L. C. nepadarė BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

4.7. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-12/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-12/2011">2K-12/2011</a>, 2K-26/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-410-693/2015).

4.8. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad nei fotografavimas, nei išsakyta frazė, tiek vertinant atskirai, tiek ir kartu, nesuponuoja nuolatinio baimės, nesaugumo, įtampos, netikrumo jausmo ir nerodo tikslo kelti nukentėjusiajam nuolatinę baimę. Iš bylos duomenų matyti, kad K. B. jautė baimę, nesaugumą, tai įrodo aplinkybė, kad jis kitą dieną kreipėsi į policijos pareigūnus prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi matyti, kad K. B. jautė nerimą, kad bet kada, bet kur ir bet kas (juk jo nuotrauką L. C. galėjo persiųsti kitiems asmenims) jį gali užpulti. Pažymėtina, kad K. B. anksčiau buvo patyręs galvos traumą ir turėjo rimtą pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos. L. C. elgesys neabejotinai atskleidžia itin cinišką jo požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas ir į įstatymus – teisme demonstratyviai, matant K. B., šį fotografuojant bei išsakant grasinimą teismo salėje, šalia sėdint policijos pareigūnui (liudytojui M. Š.). Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-12/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-12/2011">2K-12/2011</a>, 2K-26/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-410-693/2015). Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kaltinamojo veiksmų asmens, kuris duoda parodymus teismo posėdžio metu prieš jo draugą, nurodo, kad šiam jau buvo daromas poveikis dėl parodymų keitimo, atžvilgiu apimtis ir įžūlumas yra pakankamas pagrindas manyti, jog reiškiami grasinimai yra realūs ir gali būti įgyvendinti, buvo pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl kaltės nebuvimo L. C. veikoje. Tai lėmė teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstą panaikinimą, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktai, 331 straipsnio 2 dalis). Šis pažeidimas savo ruožtu lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, t. y. BK 145 straipsnio 2 dalies nepagrįstą nepritaikymą L. C..

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 233 straipsnio 3 dalies taikymo ir BPK pažeidimų

6. Kasatorės teiginiai, kad teismai vertindami įrodymus dėl T. P. padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

8. Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

9. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl T. P. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 3 dalį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaltinamieji T. P., E. S., D. M., nukentėjusysis K. B., liudytojai J. K., E. K., D. Z., ištirti bylos dokumentai (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros protokolai, asmens kratos protokolai, slapto sekimo protokolai, duomenys apie buvusius telekomunikacinius įvykius ir jų pagrindu surašyti tarnybiniai pranešimai, baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS01MDMtNDgyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-503-482/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-503-482/2016">1-503-482/2016</a> duomenys) ir kiti duomenys, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remdamasis išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, šis teismas padarė motyvuotas išvadas, pagrindžiančias, jog neįrodyta, kad T. P. dalyvavo padarant BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatomis, išteisinamajame nuosprendyje išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kurie buvo pagrindas kaltinamąjį T. P. išteisinti, bei motyvus, kuriais remdamasis teismas atmetė kaltinimo įrodymus, taip pat teismo išvadas dėl T. P. išteisinimo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl T. P. pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti patikimas (o ne tikėtinas) išvadas, kad T. P. būtų organizavęs (davęs nurodymus) E. S. ir D. M. daryti poveikį nukentėjusiajai J. K. ir liudytojams E. K. ir K. B., kad šie kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje T. P. kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimo teisme metu duotų melagingus parodymus apie jiems žinomas šios bylos aplinkybes. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų pripažinti, jog T. P. dalyvavo padarant BK 233 straipsnyje numatytą veiką. Byloje nei asmenų parodymais, nei techninėmis priemonėmis, nei kitais įrodymų šaltiniais neužfiksuota jokių T. P., E. S. ir D. M. tiesioginių ar per tarpininkus kontaktų, susitikimų ar pokalbių, kuriuose būtų minima byla, dėl kurios buvo daromas poveikis, kuriuose būtų minimi asmenys, kuriems buvo daromas poveikis, tiesiogiai ar netiesiogiai užsimenama apie kokius nors būdus ar priemones, bandymus su tais asmenimis susitikti, juos paveikti, apie kokį nors atlygį jiems. Išnaudojus visas galimas procesines priemones, byloje jokiais patikimais duomenimis nenustatyta, kad T. P. būtų susitikęs, bendravęs telefonu ar elektroniniu paštu su E. S. ar D. M. ir davęs jiems nurodymus dėl poveikio darymo nukentėjusiajai J. K. ir liudytojams E. K. ir K. B.. Atsižvelgtina į tai, kad E. S. ir T. P. parodymai dėl tarpusavio bendravimo nebuvo nuoseklūs, kad E. S. žinojo apie T. P. bylos, kurioje buvo daromas poveikis, aplinkybes, žinojo, kokius parodymus davė nukentėjusioji ir liudytojai ir kokie parodymai yra reikalingi, kad E. S. priklausė tam pačiam futbolo klubui kaip ir T. P., buvo tarpusavio draugų sąrašuose „Facebook“ socialiniame tinkle, kad E. S. nukentėjusiajai ir liudytojams prisistatė veikiantis nuo draugo, kaip jie suprato, nuo T. P., tačiau to nepakanka nustatyti aplinkybei, kad būtent T. P. davė nurodymus daryti poveikį nukentėjusiajai J. K. ir liudytojams E. K. ir K. B.. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minėti duomenys leidžia daryti tik prielaidas, kad T. P. galėjo duoti nurodymus, nes jis buvo suinteresuotas nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų pakeitimu, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės, tačiau vien to, kad T. P. turėjo motyvą dėl BK 233 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nepakanka jo dalyvavimui ir kaltei padarant šią veiką konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nuosprendyje dėl esminių apeliacinio skundo argumentų (dėl įrodymų vertinimo, dėl E. S., D. M. ir T. P. parodymų nenuoseklumo, dėl E. S. veikimo išimtinai T. P. interesais, dėl T. P. viršenybės E. S. atžvilgiu, dėl E. S. ir D. M. vartotų daugiskaitinių žodžių darant poveikį ir kt.) pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 5 dalyje, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

11. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Iš teismų nuosprendžių turinio, kuriuo T. P. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisintas, matyti, kad ištirti bylos įrodymai, turintys esminę reikšmę išaiškinant bei konstatuojant faktines bylos aplinkybes, įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, kad padarytos išsamiai motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo.

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus dėl T. P. inkriminuoto kaltinimo, esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą jį išteisindami.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. C. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad teismo koridoriuje savo mobiliojo ryšio telefonu nufotografavo nukentėjusįjį K. B. ir po to teismo posėdžio salėje iš karto po K. B. duotų liudytojo parodymų pasakė K. B. žodžius: „Išeisi į lauką, tavęs jau ten lauks maniškiai, chebra, tau bus…“, taip panaudodamas psichinę prievartą terorizavo nukentėjusįjį K. B. grasindamas fiziniu susidorojimu, t. y. padaryti jo gyvybei bei sveikatai pavojingą veiką.

14. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 145 straipsnio nuostatas, panaikino šio teismo nuosprendžio dalį, kuria L. C. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, ir jį dėl šio kaltinimo išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

15. Kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jį išteisindamas, nepagrįsti, todėl atmestini.

16. Baudžiamoji atsakomybė už grasinimus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą yra nustatyta BK 145 straipsnyje, pagal jo 2 dalį atsako tas, kas: 1) terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Minėto straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytos veikos – terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką – suformuluotos kaip alternatyvios veikos, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Šioje baudžiamojoje byloje yra aktualus žmogaus terorizavimas grasinant padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, todėl tik ši veika bus analizuojama.

17. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Tiek grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, tiek žmogaus terorizavimas yra tyčiniai nusikaltimai, padaromi tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 145 straipsnio 2 dalis ginamų vertybių sąrašą praplečia, įtraukdama grėsmę ir asmens turtui, tačiau remiantis pateikta formuluote ir įvardytais bauginimo būdais (susprogdinti, padegti) galima numatyti pavojų ne tik turtui, bet ir asmens gyvybei ar sveikatai. Nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – žmogaus terorizavimu, taikant vieną iš alternatyvių objektyviųjų požymių – būdą (grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokias pavojingas gyvybei, sveikatai ar turtui veikas), kurį kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar pan. Svarbu įvertinti, ar nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos, tam, kad būtų išvengta nepagrįstų BK 145 straipsnio pritaikymo atvejų. Taigi, vertinant grasinimo realumą, būtina nustatyti šias sąlygas: kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas; konkrečioje nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų; kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimus panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Esminis BK 145 straipsnio 1 dalies skirtumas nuo 2 dalies yra tai, kad grasinimai trunka ilgesnį laiko tarpą, dėl to nukentėjusysis patiria nuolatinės baimės, netikrumo būseną, nes kyla realus pavojus jo gyvybei, sveikatai ar turtui. Paprastai terorizavimui būdingas sistemiškumas, kurį baudžiamosios teisės teorija aiškina kaip tris ar daugiau kartų, tačiau praktikoje galimi terorizavimo atvejai ir esant vienam, tačiau išreikštam aktyviais ir ilgesnį laiką trunkančiais veiksmais kartui. Taigi žmogaus terorizavimas pasireiškia tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar priverstų atlikti tam tikrus kaltininko interesus tenkinančius veiksmus, ir trunka tam tikrą ilgesnį laiko tarpą, kas įrodo terorizavimo arba sistemiškumo požymį. Sprendžiant, ar yra BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtis, visais atvejais būtina nustatyti, kaip konkretų grasinimą suprato ir priėmė nukentėjusysis, be to, įvertinti išsakytų grasinimų pobūdį, intensyvumą ir realumą.

18. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo L. C. apeliacinį skundą išnagrinėjęs šią bylos dalį, iš naujo įvertinęs įrodymus, išsamiai išanalizavęs bylai reikšmingas aplinkybes ir nustatęs, kad L. C. atliko jam inkriminuotus veiksmus, t. y. prieš teismo posėdį nufotografavo K. B. ir po jo parodymų teisme išsakė kaltinime nurodytą frazę, konstatavo, kad aptarti L. C. veiksmai pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvertinti kaip žmogaus terorizavimas. Pritartina apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad asmens fotografavimas ir po jo liudijimo išsakyta frazė, tiek vertinant šiuos veiksmus atskirai, tiek ir kartu, nesukelia nuolatinio baimės, nesaugumo, įtampos jausmo ir nerodo tikslo kelti nukentėjusiajam K. B. nuolatinę baimę, nes jam buvo pagrasinta, kad išėjus į lauką su juo bus suvestos sąskaitos, nekreipiant dėmesio, kad K. B. lydėjo pareigūnas. Teismas tokių veiksmų nelaikė realiais.

19. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. C. kaltu, jo veiksmų poveikį nukentėjusiajam nepagrįstai vertino atsižvelgdamas išimtinai vien į nukentėjusiojo poziciją ir į neteisėtus prieš nukentėjusįjį iki tol kitų asmenų padarytus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis K. B. jautėsi įbaugintas kitų asmenų veiksmų, nes į posėdį atvyko lydimas pareigūno ir davė parodymus, dėl kurių jam buvo prieš tai daromas poveikis, kad jis tokių parodymų neduotų, todėl akivaizdu, jog K. B. baimė buvo nulemta ne L. C. (kurio jis nepažinojo ir iš jo anksčiau nebuvo patyręs smurto ar grasinimų), o kitų asmenų veiksmų. Byloje nenustatyta, kad L. C. žinojo, jog K. B. buvo daromas poveikis, kad jis jau buvo baugintas, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė L. C. tyčios savo veiksmais dar labiau padidinti K. B. baimę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. C. veikoje nustatė žmogaus terorizavimo sudėties objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius ir nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

20. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi, pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-553-942/2015).

21. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors susiklosčiusioje situacijoje L. C. veiksmai (fotografavimas) ir žodžiai pagal savo išraiškos formą ir skamba bauginančiai, verčia nerimauti ir sukelia neigiamas emocijas, tačiau neatitinka žmogaus terorizavimo sudėties požymių.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad neretai teismo posėdžių metu proceso dalyviai išsako vieni kitiems itin nemalonius ir grėsmingus žodžius, bet tai nereiškia, jog šie grėsmingi ketinimai bus įvykdyti ir jų reikia bijoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. C. minėtus grasinimus išsakė girdint teismo proceso dalyviui liudytojui M. Š.. Bylą nagrinėję teismai nenustatė jokių kitų aplinkybių, rodančių, kad L. C. išsakytas grasinimas buvo realus ir buvo pagrindas jo bijoti. Šios aplinkybės rodo, kad L. C. poelgis negali būti vertinamas kaip tyčinis siekimas įbauginti K. B., priversti jį manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

23. Kasaciniame skunde grasinimo faktas ir realumas taip pat grindžiami tuo, kad K. B. kreipėsi į policiją, nes jautė baimę, nesaugumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos apeliacinės instancijos teismo išvadoms paneigti. Vien tai, kad K. B. išsigando L. C. veiksmų ir iš karto po posėdžio apie grasinimą pranešė pareigūnams, o kitą dieną kreipėsi į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl minėto įvykio, savaime nereiškia, kad L. C. iš tikrųjų grasino padaryti K. B. gyvybei ar sveikatai pavojingą veiką. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdžiai nepakako tokiai išvadai.

24. Taigi, pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog nagrinėjamo įvykio metu L. C. išsakytas grasinimas galėjo būti realiai įgyvendintas, o teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad jo išsakyti žodžiai bei atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip žmogaus terorizavimas BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog L. C. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių, atitinka teismų praktiką.

25. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl L. C. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį teisėtumą, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus ir padaręs kitokias išvadas, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis apeliacine tvarka panaikinta dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis L. C. (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisykle, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir kaip visumą.

26. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos teismo išvados dėl L. C. išteisinimo, taip pat išteisinimo pagrindai (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Savo forma ir turiniu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. C. atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas L. C. apeliacinį skundą ir apeliantą išteisindamas, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

27. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalių dėl L. C. turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, todėl pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir L. C. išteisino.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

dar nėra pakankama menų apie turto įgijimo teisėtumą nepateikimas iš kaltinamojo pusės, negali būti pagrindas šiam teisės principui taikyti. Tokiu atveju išvadas dėl kaltinimų apie BK 189¹ straipsnio dispozicijoje nurodyto turto turėjimą ar neturėjimą teismas turi daryti iš byloje surinktų ir i