R. Š. pagal BK 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-243-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00898-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.14.1.1; 2.1.7.4.1; 2.4.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

išteisintojo R. Š. gynėjui advokatui Ugniui Čižiūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (1883 Eur) bauda.

Iš R. Š. priteista nukentėjusiajam V. A. 6971,16 Eur turtinės žalos atlyginimo, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį: R. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo V. A. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. be nukentėjusiojo V. A. žinios UAB „E (duomenys pakeisti)“ pardavė Alytaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, taip jas pagrobė ir padarė V. A. 6971,16 Eur turtinės žalos.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato U. Čižiūno apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes R. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokį sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai neįrodo, jog R. Š. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje; liudytojų K. S., A. Z., R. A. parodymai yra prieštaringi ir tarpusavyje nesutampa; liudytojo O. P. parodymai nėra patikimi, kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, nėra; be to, liudytojų A. Z., R. A. ir O. P. parodymų patikimumą mažina ir tai, kad jiems ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo įteikti pranešimai apie įtarimą dėl V. A. turto vagystės, tačiau dėl jų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių jų kaltumą; kad nėra objektyvios galimybės nustatyti tikrųjų V. A. turto vagystės aplinkybių, kokius konkrečius veiksmus padarė asmenys, dalyvavę UAB „E“ įsigyjant Alytaus rajone esančias medienos kirtimo atliekas, ir ar R. Š. turėjo tyčią neteisėtai pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį turtą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras V. Guliavičius prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. Š. išteisinimo padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą: apklausti R. Š., į kitą teismo posėdį šaukti liudytojus O. P., A. Z. ir R. A., po to spręsti klausimą dėl nukentėjusiojo apklausos būtinumo. Teisėjų kolegija, kitame teismo posėdyje apklaususi liudytoją A. Z., nemotyvuotai nutarė nebešaukti į apklausą kitų liudytojų, neapklausė R. Š. ir paskelbė įrodymų tyrimą baigtu. Toks prieštaringas įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme lėmė pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą ir naujo išteisinamojo nuosprendžio priėmimą esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3.2. Šios baudžiamojo proceso įstatymo straipsnio nuostatos esminis pažeidimas yra susijęs ir su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, neanalizavo jų visumos, įrodomąja prasme svaresniais pripažino R. Š. parodymus ir akcentavo tik abejones dėl kitų įrodymų. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai suabejota liudytojų K. S., A. Z., R. A. ir O. P. parodymų patikimumu. Kasaciniame skunde analizuojami šių liudytojų parodymai, nukentėjusiojo V. A. parodymai, nurodomi kiti bylos įrodymai (įeinančių ir išeinančių mobiliojo ryšio telefonų skambučių, gaunamų ir siunčiamų SMS žinučių duomenys) ir teigiama, kad visi šie įrodymai leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai įvertino liudytojų parodymuose nurodytas esmines aplinkybes, pabrėžė neesminius jų parodymų prieštaravimus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad liudytojų parodymai yra nepatikimi. Be to, ta aplinkybė, kad A. Z., R. A. ir O. P. ikiteisminiame tyrime buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius V. A. priklausančio turto vagystę, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas dėl jų buvo nutrauktas, savaime negali lemti jų parodymų neobjektyvumo, nes toks prokuroro sprendimas yra galiojantis, o minėti asmenys, duodami parodymus kaip liudytojai, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

3.3. Nors R. Š. savo kaltę neigė nurodydamas, kad parduodant medienos atliekas buvo tik tarpininkas, o pardavėjas buvo liudytojas O. P., kuriam ir buvo atiduoti pinigai, gauti už medienos atliekų pardavimą, tačiau bylos faktinės aplinkybės nustatomos ne vien tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai ir tai, kad R. Š., kaip pats teigė, turi didelę patirtį miško kirtimo ir pardavimo versle, leidžia konstatuoti, kad nėra jokių objektyvių aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad išteisintasis, veikdamas tiesiogine tyčia, pagrobė nukentėjusiajam priklausančias medienos atliekas.

3.4. Atkreipiamas dėmesys, kad įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui, kuriuo R. Š. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, liko neaišku, kas padarė byloje tirtą vagystę, nors teisėjų kolegija nepaneigė paties nusikalstamos veikos padarymo fakto, o visi asmenys, vienaip ar kitaip dalyvavę organizuojant medienos atliekų susmulkinimą, išvežimą ir pardavimą, buvo nustatyti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. Guliavičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų taikymo

5. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius tokį prašymą grindžia BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. dėl padarytų esminių šio kodekso pažeidimų. Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad esminiai BPK pažeidimai siejami su apeliacinės instancijos teismo, panaikinusio pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmusio naują išteisinamąjį nuosprendį, atliktu įrodymų (paties išteisintojo, liudytojų parodymų ir kitų bylos duomenų) vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ir nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis vertintinas tuo aspektu, ar šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes.

6. BPK 326 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį šio kodekso 329 straipsnio numatytais pagrindais. Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad nuosprendis turi būti surašomas laikantis pagrindinių reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

7. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, naujame išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl byloje nagrinėtos nusikalstamos veikos nepagrįstos visapusišku bylos įrodymų vertinimu, keliančios pagrįstų abejonių jų teisingumu, be to, nėra pagrįstos nuosekliais ir tarpusavyje logiškai susijusiais argumentais, paneigiančiais pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

9. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. nuteistas už tai, kad jis bylai reikšmingu laiku be nukentėjusiojo V. A. žinios UAB „E“ pardavė nukentėjusiajam priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, taip jas pagrobė ir padarė jam 6971,16 Eur turtinės žalos.

11. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą (apklausė liudytoją A. Z.), jo metu esminių papildomų aplinkybių nenustatė, tačiau surinktus įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas – padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad liudytojų K. S., A. Z., R. A. ir O. P. parodymai yra prieštaringi ir (ar) nepatikimi, o kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad R. Š. padarė V. A. turto vagystę, byloje nėra.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>, 2K-7-511/2017).

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad medienos atliekos buvo parduotos R. Š. iniciatyva, rėmėsi liudytojo R. A. parodymais, kad jis tarpininkavo R. Š. parduodant medienos atliekas, liudytojo A. Z. parodymais, kad R. A. bendravo su kitu asmeniu telefonu sprendžiant medienos atliekų pardavimo klausimą, liudytojo O. P. parodymais, kuriais jis paneigė, kad gavo pinigus iš R. Š. už parduotas medienos atliekas. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio 12–14 lapuose cituojami išteisintojo R. Š., liudytojų K. S., A. Z., R. A. ir O. P. parodymai, to paties nuosprendžio 14–15 lapuose analizuojami liudytojų parodymų tarpusavio neatitikimai dėl medienos atliekų krūvų buvimo vietų ir jų skaičiaus, kas, jų teigimu, buvo medienos atliekų savininkas, tačiau neargumentuota, kokie yra esminiai liudytojų K. S., A. Z., R. A. ir O. P. parodymų prieštaravimai, kuriuos nustatė apeliacinės instancijos teismas ir kurie sudaro pagrindą nesivadovauti liudytojų parodymais. Išteisinamajame nuosprendyje padarytos abstrakčios išvados, kad O. P. parodymai apie V. A. turto pasisavinimo aplinkybes prieštarauja R. Š. parodymams, o K. S., A. Z., R. A., dalyvavusių UAB „E“ įsigyjant medienos kirtimo atliekas, parodymai prieštaringi.

14. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo liudytojų A. Z., R. A. ir O. P. parodymų nepatikimumą dėl to, kad šiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu buvo įteikti pranešimai apie įtarimą dėl nukentėjusiojo V. A. turto vagystės, tačiau vėliau jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nustatant bylai reikšmingas aplinkybes remtis asmenų, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamieji, tačiau jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, parodymais. Teismas, vertindamas tokių asmenų parodymus, turi vadovautis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir tinkamai motyvuoti, kodėl nesiremia jų parodymais, o ne vien atsižvelgti į asmenų turėtą procesinį statusą ikiteisminio tyrimo metu.

15. BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. Š. kaltumo, be liudytojų parodymų, vadovavosi ir nukentėjusiojo V. A. parodymais dėl išteisintojo motyvo padaryti vagystę (pretenzijų turėjimas dėl sugadintos medienos), įeinančių ir išeinančių A. Z., R. A., R. Š. ir O. P. mobiliojo ryšio telefonų skambučių išklotinėmis, kuriomis spręstas jų tarpusavio bendravimo intensyvumo klausimas, taip pat R. Š. siųsta SMS žinute O. P., pasak kurio, vykstant ikiteisminiam tyrimui, R. Š. prašė O. P. nurodyti, kad jis gavo pinigus iš R. A.. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepateikė nei nukentėjusiojo parodymų, nei kitų bylos įrodymų atmetimo motyvų. Be to, pirmosios instancijos teismas išanalizavo išteisintojo R. Š. parodymus, kad jis prašė R. A. padėti surasti biokuro pirkėją; sakė R. A., kad biokurą parduoda O. P.; gautus pinigus iš R. A. už medienos atliekų pardavimą perdavė O. P.; nežinojo, kad medienos atliekos priklauso V. A., ir neturėjo tyčios pagrobti svetimą turtą. Teismas palygino šiuos R. Š. parodymus su kitais bylos įrodymais ir pateikė argumentus, kodėl, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, nesivadovauja R. Š. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nepateikė motyvų, kuriais paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl minėtų R. Š. parodymų vertinimo, jų neatitikties kitiems byloje surinktiems įrodymams.

16. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį išteisinamasis nuosprendis priimamas dviem atvejais: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmuoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, apskritai nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Antruoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, kai nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis. Toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti).

17. Abejonių apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumu kelia ir R. Š. išteisinimas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes pats apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. A. buvo padaryta turtinė žala, nukentėjusiajam priklausančios medienos atliekos buvo susmulkintos ir išvežtos iš jų buvimo vietos be jo sutikimo. Be to, šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad išteisinamajame nuosprendyje nenuosekliai nurodyta, kokiu pagrindu R. Š. išteisinamas. Nuosprendžio motyvuojamosios dalies pradžioje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog R. Š. padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (nuosprendžio 12 lapas), nors BPK 303 straipsnio 5 dalis apskritai nereglamentuoja tokio išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad dėl V. A. turto buvo padaryta nusikalstama veika, ir įvertinęs R. Š. nuteisimą pagal pareikštą kaltinimą įrodymų pakankamumo aspektu, skundžiamame nuosprendyje nusprendė išteisinti R. Š. kitu pagrindu, t. y. kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimus pripažįsta esminiais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė