M. S. pagal BK 181 str., 294 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-257-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01850-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.1; 1.2.28.5.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. gynėjo advokato Sauliaus Majausko ir nuteistojo M. S. kasacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutarties.

Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu nuteisti:

M. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas taikyto suėmimo laikas nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. ir nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 23 d.

R. A. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šios bausmės dalis pridėta prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatytos, subendrinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartimi paskirtas bausmes, subendrintos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta iki 2017 m. gegužės 31 d. pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį.

Šiuo teismo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas ir A. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutartimi nuteistųjų M. S. ir R. A. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. S. ir R. A. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai su A. D., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, panaudodami psichinę prievartą, būtent: 2014 m. rudenį, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdami bendrai, turėdami tikslą iš R. M. įgyti pinigus – 10 000 Lt (2896,20 Eur) – už 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. R. M. komercijos įmonės (duomenys neskelbtini) neįvykdytus užsakymus ir paimtus rankpinigius, iš viso 4200 Lt (1216,40 Eur), tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 4 d., sporto klube „Tauras“, esančiame Lietuvininkų g. 18, Marijampolėje, A. D. suteikė M. S. ir R. A. informaciją apie R. M. ir perdavė 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. sutarčių ir pinigų priėmimo kvitų kopijas, R. M. mobiliojo ryšio telefono numerį, po to 2014 m. gruodžio 4 d. apie 14.30 val. automobilių aikštelėje prie UAB „Rimi“ parduotuvės, esančios Dariaus ir Girėno g. 3, Marijampolėje, M. S. ir R. A. tiesioginio pokalbio metu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, grasindami prieš nukentėjusįjį R. M. panaudoti fizinį smurtą – suluošinti, suspardyti, sulaužyti rankas, padaryti invalidu, sunaikinti ar sugadinti jo turtą – padegti R. M. automobilį, namus, panaudodami psichinę prievartą – baugindami, t. y. leisdami suprasti, jog domisi R. M., žino jo gyvenamąją vietą, M. S., R. A., A. D. ir kitų naudai vertė R. M. perduoti turtą – pinigus, iš viso 10 000 Lt (2896,20 Eur), už 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. R. M. komercijos įmonės (duomenys neskelbtini) neįvykdytus R. D. užsakymus ir paimtus rankpinigius, iš viso 4200 Lt (1216,40 Eur), taip baugindami R. M. dėl R. D. negrąžintos skolos, reikalavo 10 000 Lt (2896,20 Eur), t. y. reikalavo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. A. gynėjas advokatas Saulius Majauskas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutartį bei R. A. išteisinti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai suteikė kaltinančią įrodomąją vertę tokios vertės neturintiems bylos duomenims, nekritiškai vertino nukentėjusiojo nenuoseklius parodymus, nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, R. A. kaltę preziumavo, nesivadovavo nekaltumo prezumpcija, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesant byloje įrodymų apie įgyvendintą BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos formaliąją sudėtį, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį bei nutartį. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

2.2. Bylos duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo R. M. teiginių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami slapto sekimo veiksmai, užfiksuoti nukentėjusiojo R. M. susitikimai su A. D., tačiau jų metu nebuvo įvardyta R. M. ikiteisminio tyrimo metu minėta 40 000 Lt ar 10 000 Lt suma, nesitarta dėl jokio „pelno“ ar jo dalybų. A. D. perdavė nukentėjusiajam R. M. sutartį ir kvitus, pagrindžiančius skolos dydį. Be nukentėjusiojo teiginių, byloje nėra įrodomąją vertę turinčių duomenų, kurie patvirtintų, kokio dydžio turtinį reikalavimą R. D. naudai pareiškė R. A. ir M. S. ir ar prieš nukentėjusįjį buvo pavartota psichinė prievarta.

2.3. Teismai, vertindami byloje esančius duomenis: asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolą, bankrutuojančios R. M. komercijos įmonės (duomenys neskelbtini) priimtų ir neatliktų užsakymų lapą, R. M. pateiktą garso įrašą, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus ir suvestines, R. M. slapto sekimo garso ir vaizdo įrašus, kratos metu paimtų mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokolus ir tarpusavio bendravimo analizę, nepagrįstai suteikė jiems kaltinančią įrodomąją vertę, nors jie nepatvirtina nukentėjusiojo teiginių apie jam pareikštą reikalavimą R. D. sumokėti ne 4200 Lt, o 10 000 Lt, grasinimus ar psichinę prievartą. Apeliacinės instancijos teismas kaltinančią įrodomąją vertę suteikė aplinkybei, kad nuteistieji lankosi sporto salėje ir galimai jų išvaizda taip pat turėjo reikšmės nukentėjusiajam pajusti bauginimo realumą.

2.4. Kaltinančią įrodomąją vertę teismai priskyrė A. D. ikiteisminio tyrimo liudytojo apklausos protokolui, kuriame patvirtintas 10 000 Lt reikalavimo pareiškimo faktas. A. D. teisme parodė, kad pirmiau nurodytą jo apklausą atliko tyrėjas R. Š., o baigė tyrėja E. S.. Jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus. Apklausoje jis nurodė 4200 Lt sumą, kurią norėjo susigrąžinti. Apklausos protokolą perskaitė ir jame pasirašė jo motina liudytoja J. D.. Po apklausos tą pačią dieną tyrėjas R. Š. dar kartą jį išsikvietė. Jis nuvyko vienas ir buvo informuotas, kad pamiršo pasirašyti, ir jis neskaitęs pasirašė. Kurioje protokolo vietoje pasirašė ir kiek kartų – neatsimena. Tik susipažinęs su bylos medžiaga pastebėjo, kad protokole įrašyta aštuonių ar dešimties tūkstančių litų suma, tačiau taip apklausos metu nesakė. Visi asmenų parašai turi būti surenkami iš karto po apklausos, o ne po keleto valandų pasikvietus asmenį, juolab nepilnametį, pasirašyti dar kartą. Pati apklausos protokolo pasirašymo procedūra yra neteisėta.

2.5. Asmens prisipažinimas negali būti laikomas absoliučiu kaltės įrodymu, jeigu jo nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. A. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nesakė, kad R. A. ir M. S. nukentėjusiajam R. M. būtų išreiškę grasinimą, ši aplinkybė byloje yra nepagrįstai preziumuojama.

2.6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „iš liudytojos E. S. parodymų seka, kad ir nukentėjusiojo psichologinė būsena rodė, kad jis sako tiesą“. Tokia teismo motyvacija yra subjektyvi, neatitinka teismo kompetencijos ir rodo, kad bylos duomenys buvo vertinami neobjektyviai.

2.7. Teismai nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino nekritiškai. Negalima sutikti su tuo, kad nukentėjusysis buvo nešališkas ir neturėjo motyvacijos apkalbėti kitų asmenų. Nukentėjusysis yra skolingas R. D. už neatliktus darbus. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ši reikalavimo teisė yra pasibaigusi, nes pinigus nukentėjusysis paėmė jau po bankroto bylos iškėlimo, t. y. žinodamas, kad susitarimų įvykdyti negalės, ir neketindamas jų vykdyti. Toks nukentėjusiojo nesąžiningumas neatleidžia jo nuo civilinės atsakomybės prisidengiant bankroto procedūra, atitinka deliktinės atsakomybės sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), ir turi įstatyme įtvirtiną pagrindą pareikšti ieškinį. Teismai neįvertino, kad toks asmens veikimas (sutarčių sudarymas ir avanso paėmimas neketinant sutarties vykdyti, prisidengiant iki pinigų paėmimo įmonei iškelta bankroto byla) turi ir BK 182 straipsnyje numatytos veikos požymių.

2.8. R. M. keitė savo parodymus apie tai, kokia suma iš jo buvo reikalaujama. R. M. nurodė, kad konkrečios sumos nereikalavo, kad buvo tik kalbama, jog jis skolingas už darbus, kad tokių sumų nė vienas nereikalavo. Tik po papildomų klausimų nukentėjusysis vėl sugrįžo prie kaltinime nurodytų aplinkybių teigdamas apie jam neva pareikštą 10 000 Lt reikalavimą.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir objektyviai neįvertino visų duomenų, neskyrė pakankamo dėmesio nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimui, iš esmės perrašė 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendį šioje byloje, paskyrė identiškas bausmes, neatsižvelgė į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą ir į kaltinamųjų asmenybes, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė.

3.2. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo A. D. gynybinę versiją, kad jis, nežinant tėvams, norėdamas būti naudingas šeimai, tik prašė draugų M. S. ir R. A. patarimo, kaip susigrąžinti skolą, bei kaltinamųjų M. S. ir R. A. versiją, kad jie, susitikę su nukentėjusiuoju R. M., tik priminė apie skolą ir jokių grasinimų nenaudojo, įvertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės. Nors teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, tačiau ši išvada prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Būtent nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas ir nepatikimumas lėmė veikos kvalifikavimą ir 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio panaikinimą, o nukentėjusiojo akistata su kaltinamuoju R. A. buvo pagrindas pakeisti kvalifikavimą byloje. Parodymo atpažinti metu nukentėjusysis nurodė 40 000 Lt sumą, kurią neigė akistatoje, ir tai rodo nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. Pareiškimas policijai parašytas ne tą pačią dieną, kaip nurodo teismas, bet kitą. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo parodymai nepatikimi. Įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

3.3. Teismas nepasisakė dėl nusikaltimo baigtumo momento, kuris buvo pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą vienam iš kaltinamųjų dar ikiteisminio tyrimo metu. Nusikaltimas baigtas 2014 m. gruodžio 4 d. 14.30 val., todėl ypač aktualus įvykio metu padarytas garso įrašas, apie kurį nurodė nukentėjusysis, tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai tai nutylėjo. Teismas nepasisakė ir dėl to, kodėl kaltinamasis R. A. atsisakė duoti parodymus, – nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimų nukentėjusiajam dėl minėto garso įrašo, kurį nukentėjusysis perdavė policijai, tačiau byloje jo nėra.

3.4. Šioje byloje svarbus įrodinėtinas požymis – neturėjimas teisėto pagrindo. Teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93/2010">2K-93/2010</a>, 2K-203/2011). Teismai konstatavo, kad buvo reikalaujama perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį, tačiau, vertinant „užsakymo sutarčių“, aprašytų ir kaltinime, turinį, jose aiškiai išdėstyta, kad „Rangovas“, šiuo atveju nukentėjęs asmuo, sutartyje nustatytu terminu neatlikęs darbų, privalo mokėti už kiekvieną uždelstą dieną 0,2 procento delspinigius, todėl reikalavimo apimtis jokiu būdu nebus viršyta.

3.5. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas kaltinimo formuluotėms, kad reikalavimas neteisėtas, nes R. M. įmonė likviduota, apskritai nepasisakė dėl nusikaltimo subjektyviojo požymio ir rėmėsi prielaida, kad kaltinamieji žinojo įmonės likvidavimo aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji žinojo, jog R. M. įmonė likviduota, o M. S. dėl to net neapklaustas.

3.6. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamieji vertė nukentėjusįjį perduoti turtą panaudodami grasinimus. M. S., R. A., A. D. nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad nusikalstamos veikos nepadarė. Teismo prezumpciją, kad tai gynybinė versija, paneigia, o kartu kaltinamųjų parodymus objektyviai patvirtina net ir neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių taikymo metu gauti duomenys. Fiksuoti pokalbių įrašai patvirtina tik elementarų pozityvų bendravimą, nesant užuominų apie galimą prievartą. Visų pokalbių iniciatorius buvo nukentėjusysis, kuris neapklaustas, nes prasidėjus bylos nagrinėjimui išvyko į užsienį. Teismas pagarsino nukentėjusiojo parodymus. Nukentėjusysis teigė, kad vaikinų nebijojo, pokalbį įsirašė, tačiau šio pokalbio byloje nėra, nes tikriausiai jokie grasinimai realiai nebuvo išsakyti. Aplinkybę, kad realių grasinimų nebuvo, objektyviai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo seka: kaltinamieji nekviečiami į apklausas, o klausomasi pokalbių, organizuojami susitikimai su nukentėjusiuoju. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

3.7. Baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, ir ne bet kokia formali gyvenimiškos situacijos atitiktis bendrosioms baudžiamojo įstatymo nuostatoms daro veiką pavojingą ir nusikalstamą, todėl kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis). Šioje byloje nėra padaryta didelė žala ir nėra pareikšta civilinio ieškinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a> panašioje situacijoje baudžiamąją bylą nutraukė, konstatuodamas, kad nėra nusikaltimo požymių.

3.8. Pirmosios instancijos teismas, net ir vadovaudamasis prielaidomis ir vidiniu įsitikinimu sprendęs, kad M. S. yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę pažeidė bendruosius bausmių skyrimo principus ir skyrė per griežtą bausmę. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>). Taip užtikrinamas bausmės teisingumo principo įgyvendinimas, be to, kompensuojama dėl šio pažeidimo patirta žala (EŽTT byla Sorvisto prieš Suomiją). Nenustačius pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimas gali būti pagrindas švelninti bausmę sankcijos ribose, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-503/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-503/2010">2K-503/2010</a>, 2K-102/2011).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. A. gynėjo advokato Sauliaus Majausko ir nuteistojo M. S. kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų kaltę, taip pat aptarė nuteistųjų iškeltą gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Teismas pakankamai ištyrė ir patikrino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų patikimumą, jų gavimo ir užfiksavimo teisėtumą. Teismas nustatė, kad M. S., R. A. ir A. D. turto prievartavimą prieš nukentėjusįjį įvykdė panaudodami psichinę prievartą, t. y. reikalaudami iš nukentėjusiojo neva skolos, tačiau reikalaujama suma viršijo prievolės apimtį daugiau nei dvigubai. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai nuteistiesiems iš esmės buvo grindžiami nukentėjusiojo R. M. parodymais, kad 2014 m. gruodžio 4 d. M. S. ir R. A. susitiko su nukentėjusiuoju R. M. ir atvirai, parodydami jo buvusios įmonės dokumentus, reikalavo turtinės naudos, t. y. sumokėti 10 000 Lt, naudodami psichinę prievartą prieš R. M.. Pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma tai patvirtina. Nukentėjusiojo parodymai pagrįstai pripažinti kaip esantys patikimi ir nuoseklūs, be to, juos patvirtino ir liudytoja E. S., atlikusi nukentėjusiojo apklausą, kurios metu jis patvirtino tas pačias aplinkybes, kaip kad nurodė teismui, bei liudytojas R. Š., paaiškinęs, kad kratos metu A. D. sakė, jog yra draugai su M. S., ir kreipėsi į jį, kad „išmuštų skolą“. Be šių liudytojų, nukentėjusiojo paaiškinimus ir jo pareiškimo aplinkybes patvirtino tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai, asmenų sekimo rezultatai, kurie užfiksuoti ir išanalizuoti, jų leistinumas pagrįstas sankcionuota teismo nutartimi, R. M. atliekant atpažinimo veiksmus su nuteistaisiais. Jis atpažino M. S. ir R. A. kaip asmenis, kurie pareiškė turtinio pobūdžio pretenziją, baugindami ir naudodami psichinę prievartą. Tai patvirtina ir atliktos akistatos. Nors kasaciniuose skunduose teigiama, kad akistatų metu R. M. nurodė kitą sumą, teismas vertino įrodymus ir jų visumą, kuri nepaneigė, kad iš nukentėjusiojo buvo reikalauta 10 000 Lt suma.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, pakartotinai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas ir pagrįstai pripažino nuteistuosius kaltais pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Tai, kad kasatoriai ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas laikyti, kad padaryti esminiai BPK pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus apeliacinius skundus patikrino bylą, nutartyje išsamiai ir argumentuotai aptarė kiekvieną apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, pagrindė, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi savo sprendime.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. A. gynėjo advokato Sauliaus Majausko ir nuteistojo M. S. kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl nenagrinėtinų kasatorių skundų argumentų

5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

5.1. Kasatorių skunduose daug dėmesio skiriama bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Be to, kasatoriai skunduose net neteigia, kad į jų apeliacinių skundų esminius argumentus dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas neatsakė. Kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl kasatorių skundų argumentai, kuriais ginčijamos žemesnės instancijos teismų nustatytos bylos faktinės aplinkybės (kad nuteistieji M. S. ir R. A. įvykio metu nukentėjusiajam R. M. grasino fiziniu smurtu, turto sunaikinimu bei baugino ir reikalavo iš jo 10 000 Lt (2896,20 Eur)), nesutinkama su nukentėjusiojo R. M. parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 181 ir 294 straipsniuose numatytų nusikaltimų atribojimo

6. Kasatoriai skunduose teigia, kad teismas jų veiksmams netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė, kad pinigų buvo reikalaujama neteisėtai. Šie kasacinių skundų argumentai iš esmės pagrįsti.

7. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikaltimus sieja reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji šių nusikaltimų požymiai yra panašūs. Šiuos nusikaltimus skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra valdomas kito asmens, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę šios teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą. Esant prievartiniam reikalavimui patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, kai toks reikalavimas yra nelygiavertis prievolei, spręstina, ar veikoje nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties. Tuomet turto prievartavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutarties nurodymų.

8. BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

9. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

10. Pagal savavaldžiavimo dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

11. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>, 2K-127/2014, 2K-177/2014, 2K-351/2014).

12. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinę ar psichinę žalą. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl kaltininko veiksmų, bet, pavyzdžiui, tai, kad jis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan. Be to, turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. S. ir R. A. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrai su A. D., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, grasindami nukentėjusiajam fiziniu smurtu, turto sunaikinimu bei baugindami, būtent: 2014 m. gruodžio 4 d. sporto klube „Tauras“, esančiame Lietuvininkų g. 18, Marijampolėje, A. D. suteikė M. S. ir R. A. informaciją apie jo tėvui R. D. R. M. įmonės (duomenys neskelbtini) neįvykdytus užsakymus ir paimtus rankpinigius, iš viso 4200 Lt (1216,40 Eur), ir perdavė 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. sutarčių ir pinigų priėmimo kvitų kopijas, R. M. mobiliojo ryšio telefono numerį. Tą pačią dieną M. S. ir R. A. susitiko su R. M. ir, pastarajam grasindami fiziniu smurtu, turto sunaikinimu bei baugindami, M. S., R. A., A. D. ir kitų naudai vertė R. M. perduoti turtą – pinigus, iš viso 10 000 Lt (2896,20 Eur), už 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. R. M. komercijos įmonės (duomenys neskelbtini) neįvykdytus R. D. užsakymus ir paimtus rankpinigius, iš viso 4200 Lt (1216,40 Eur), taip baugindami R. M. dėl R. D. negrąžintos skolos, reikalavo 10 000 Lt (2896,20 Eur), t. y. reikalavo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį.

13.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų apeliacinius skundus, patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nuteistųjų veiksmų kvalifikavimą. Šio teismo esminis argumentas, jog nuteistieji prievartavo nukentėjusiojo turtą, yra tai, kad jie neturėjo teisėto pagrindo jo reikalauti, nes R. D. turtinis reikalavimas buvo išspręstas civilinės teisės priemonėmis.

14. Pagal pareikštus kaltinimus ir nuosprendžiu nustatytas bylos faktines aplinkybes nuteistieji nuteisti už tai, kad įvykio metu nukentėjusiajam R. M. grasino fiziniu smurtu, turto sunaikinimu, baugino ir reikalavo iš jo 10 000 Lt (2896,20 Eur) R. D. negrąžintos skolos, t. y. reikalavo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį. Nustatyta ir tai, kad R. D. sūnus Aivaras perdavė savo pažįstamiems M. S. ir R. A. informaciją apie R. M. įmonės ORIM neįvykdytus užsakymus ir paimtus iš jo tėvo rankpinigius, iš viso 4200 Lt (1216,40 Eur), ir perdavė 2006 m. gegužės 16 d. ir 2006 m. spalio 23 d. sutarčių ir pinigų priėmimo kvitų kopijas. M. S. ir R. A., susitikę su R. M., parodė jam minėtų dokumentų kopijas ir grasindami reikalavo, kad R. M. grąžintų R. D. 10 000 Lt (2896,20 Eur). Aplinkybę, kad R. M. M. S. ir R. A. rodė sutarčių ir pinigų priėmimo kvitų kopijas bei reikalavo grąžinti rankpinigius su delspinigiais, kurie buvo numatyti sutartyje, ne jiems, o tiesiai R. D., pirmosios instancijos teismo posėdyje (2015 m. rugsėjo 23 d.) patvirtino nukentėjusysis R. M. (3 t., b. l. 64–65). Sutartyje numatyta, kad R. M. įmonė, sutartyje nustatytu terminu (per du mėnesius) neatlikusi darbų, privalo mokėti už kiekvieną uždelstą dieną užsakovui – R. D. – 0,2 procento delspinigius nuo nepateiktų gaminių užsakymo sumos ir neatliktų darbų kainos (1 t., b. l. 147–148). Taigi šios faktinės aplinkybės teisiamojo posėdžio metu buvo nustatytos, tačiau žemesnės instancijos teismai jų apskritai teisiškai nevertino. Ar delspinigiai už laiku negrąžintus pinigus buvo nustatyti nuteistųjų iniciatyva kaip bauda už skolos negrąžinimą, ar tai buvo iš sutarties turinio išplaukiantys nukentėjusiojo sutartiniai įsipareigojimai, yra viena iš esminių aplinkybių, lemiančių nuteistųjų veiksmų kvalifikavimą kaip turto prievartavimą ar savavaldžiavimą, nes jie nuteisti už tai, kad iš R. M. reikalavo 10 000 Lt (2896,20 Eur) R. D. negrąžintos skolos, t. y. reikalavo perduoti turtą, kuris aiškiai viršija prievolės apimtį.

14.1. Taigi teismai pripažino, kad R. M. buvo skolingas R. D. 4200 Lt (1216,40 Eur) rankpinigių, tačiau nuteistieji, reikalaudami 10 000 Lt (2896,20 Eur), aiškiai viršijo prievolės apimtį. Minėta, kad nukentėjusysis R. M. teisme patvirtino, kad jam buvo parodyti dokumentai ir pareikalauta grąžinti R. D. 10 000 Lt (2896,20 Eur) negrąžintos skolos paaiškinant, kad tokia suma susidaro kartu su sutartyje numatytais delspinigiais. Sutartyje, kuri buvo sudaryta 2006 m., iš tiesų numatyti delspinigiai – 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną (reikalavimas pateiktas 2014 m. gruodžio 4 d., t. y. po 8 metų). Šios aplinkybės teismai apskritai nevertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad reikalautas turtas iš R. M. aiškiai viršijo prievolės apimtį. Teismų nurodytas argumentas, kad nuteistieji neturėjo teisėto pagrindo iš R. M. reikalauti pinigų, nes R. D. turtinis reikalavimas buvo išspręstas civilinės teisės priemonėmis – R. M. įmonės bankroto byloje (2009 m. vasario 25 d. teismo nutartimi ši įmonė pripažinta bankrutavusia, o 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu buvo likviduota), būtų reikšmingas tik tokiu atveju, jei nuteistiesiems apie šį faktą būtų buvę žinoma. Apie R. M. įmonės bankrotą galėjo žinoti R. D. (buvo įmonės kreditorių sąraše), tačiau kokie duomenys patvirtina, kad nuteistiesiems, prieš pareiškiant turtinį reikalavimą R. M., buvo žinoma apie R. M. įmonės bankrotą, teismai nenurodė, tik deklaratyviai konstatavo, jog R. D. turtinis reikalavimas buvo išspręstas R. M. įmonės bankroto byloje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad prielaidomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima, visos abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai. M. S. ir R. A. reikalavo iš R. M. grąžinti pinigus R. D. neįvykdytos sutarties pagrindu ir grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą, baugino, ir šiais veiksmais R. M. buvo padaryta didelė žala, nes jis prarado saugumo jausmą, buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija, nes jie apie R. M. buvo surinkę kai kuriuos duomenis ir tai nukentėjusiajam kėlė pagrįstą nerimą.

15. Remiantis išdėstytais argumentais, visų nuteistųjų veiksmai (nors A. D. ir neskundė teismų sprendimų kasacine tvarka, tačiau nuosprendžio teisėtumą jo atžvilgiu kasacinės instancijos teismą įpareigoja patikrinti BPK 376 straipsnio 2 dalis) iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotini į BK 294 straipsnio 2 dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, o teismų sprendimai keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis).

16. Perkvalifikavus nuteistųjų veiksmus į BK 294 straipsnio 2 dalį, jiems skirtinos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, nes šio įstatymo sankcija švelnesnė bei mažesnis pavojingumo laipsnis, be to, atsižvelgtina, kad tai buvo vienkartiniai, o ne tęstiniai nusikalstami veiksmai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutartį pakeisti:

M. S., R. A. ir A. D. nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu:

M. S. – vieneriems metams šešiems mėnesiams;

R. A. – vieneriems metams šešiems mėnesiams;

A. D. – penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, M. S. prie paskirtos bausmės pridėti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, R. A. prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatytos, subendrinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartimi paskirtas bausmes, subendrintos bausmės trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo pridėti dalį paskirtos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.

Kitas Marijampolės apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 16 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Pranas Kuconis

Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas