Dėl dalies potvarkių panaikinimo, valdymo fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-187/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.2; 113.6.2.4; 122.2; 129.15 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei,,Aliferus“, V. K. dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Aliferus“ priešieškinį ieškovui dėl dalies potvarkių panaikinimo, valdymo fakto nustatymo; tretieji asmenys – A. B., savivaldybės įmonė,,Santakos butų ūkis“, valstybės įmonė Registrų centras, uždaroji akcinė bendrovė,,Prekybos namai Giro“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teismo įgaliojimus atlikti procesinius veiksmus bylos sustabdymo metu, vykdomųjų dokumentų išdavimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydamas iškeldinti atsakovus UAB,,Aliferus“ ir V. K. iš sandėlio patalpų, plane pažymėtų 12/2,46 kv. m ir 13/2,48 kv. m, esančių (duomenys neskelbtini), į kuriuos 1994 m. lapkričio 12 d. ir 1995 m. vasario 14 d. Kauno miesto savivaldybės potvarkiais Nr. 1550-v ir Nr. 204-v trečiajam asmeniui A. B. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant pastatus natūra.

Atsakovas UAB,,Aliferus“ pateikė teismui priešieškinį, prašydamas panaikinti Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 3 d. potvarkio Nr. 627-v 3 punkto dalį dėl patalpų, plane pažymėtų 7/21,00 kv. m ir 8/6,24 kv. m, grąžinimo trečiajam asmeniui A. B., Kauno miesto valdybos 1994 m. lapkričio 22 d. potvarkio 1550-v 1.6 punktą ir 1995 m. vasario 14 d. potvarkio 204-v 2 punkto 1 dalį; pripažinti jam patalpos, plane pažymėtos 12/2,46 kv. m, esančios (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise faktą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. nutartimi trečiajam asmeniui A. B. atnaujintas terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo pateikti.

Trečiasis asmuo A. B. 2005 m. gegužės 11 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriui prašymą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. sumokėti piniginę kompensaciją už 23,9 kv. m pirmiau nurodyto pastato (duomenys neskelbtini) dalį, nes jos neįmanoma grąžinti natūra.

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 2 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išspręstas trečiajam asmeniui A. B. nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo klausimas.

Ieškovas 2010 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą. Ieškovas nurodė, kad tol, kol teisme nebus išspręstas ginčas dėl potvarkių, kuriais trečiajam asmeniui A. B. atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumo, jis neturi galimybės administracine tvarka išnagrinėti A. B. prašymo dėl kompensacijos už ginčo patalpas sumokėjimo.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi atsisakė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą ir įpareigojo ieškovą nedelsiant išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo - piniginės kompensacijos A. B. išmokėjimo, klausimą.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. A-2286,,Dėl administracinės procedūros, pradėtos pagal A. B. skundą, sustabdymo“ pagal trečiojo asmens A. B. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo pradėta administracinė procedūra sustabdyta iki tol, kol teismas išspręs pareikšto ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumą.

Ieškovas, remdamasis nurodytu įsakymu, 2010 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.

Trečiasis asmuo A. B. 2010 m. liepos 7 d. pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutarčiai įvykdyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartimi trečiojo asmens A. B. prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad 2010 m. gegužės 4 d. nutartis nėra vykdomasis dokumentas CPK 587 straipsnio prasme, nes ja neišspręstas ginčas ar tam tikras klausimas iš esmės, o tik atmestas ieškovo prašymas ir nustatytas konkretus įpareigojimas, kurio ieškovui nevykdant, teismas gali jam skirti atitinkamas sankcijas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens A. B. atskirąjį skundą, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo nutartis, kuriai įvykdyti trečiasis asmuo prašo išduoti vykdomąjį raštą, priimta bylos nagrinėjimo sustabdymo laikotarpiu, todėl pagal CPK 336 ir 337 straipsniuose apibrėžtus apeliacinės instancijos teismo įgaliojimus ji nėra apeliacijos objektas. Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad, pasisakydama dėl atskirojo skundo dalyko - galimybės išduoti vykdomąjį dokumentą, turi įvertinti ir 2010 m. gegužės 4 d. nutartį, kurioje nustatytas įpareigojimas, kurį siekiama įvykdyti priverstine tvarka.

Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama CPK 163, 164 straipsnių normas, priėjo prie išvados, kad bylos sustabdymo metu teismas negali atlikti jokių procesinių veiksmų, kuriais priimtų sprendimus dėl dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, 2006 m. kovo 2 d. nutartimi sustabdęs bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas trečiajam asmeniui A. B. nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas ir 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi netenkinęs ieškovo prašymo dėl civilinės bylos atnaujinimo, nes neišnyko pagrindas, dėl kurio buvo sustabdyta byla, įpareigojo ieškovą nedelsiant atlikti veiksmus, kurie buvo bylos sustabdymo pagrindas. Teisėjų kolegijos teigimu, tai reiškia kad teismas, pažeidęs įstatymų leidėjo nuostatą dėl draudimo atlikti procesinius veiksmus bylos sustabdymo laikotarpiu, įpareigojo ieškovą atlikti veiksmus, kurie nėra ieškinio ar priešieškinio dalykas, ir kuriuos atlikti ieškovo neįpareigoja teismo procesinis sprendimas. Dėl to teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartį vertino kaip prieštaringą.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad ginčo patalpos Kauno miesto savivaldybės potvarkiais grąžintos trečiojo asmens A. B. nuosavybėn natūra. Teisėjų kolegijos nuomone, tai reiškia, kad valstybės įgaliota institucija atliko visus veiksmus, reikalingus nuosavybės teisėms atkurti. Šios institucijos veiksmai gali būti skundžiami teismui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis). Nuosavybės neliečiamumą saugo Konstitucijos 23 straipsnis. Teisėjų kolegija sprendė, kad įstatymų leidėjas nenustatė pagrindų, kuriais vadovaujantis valstybės įgaliota institucija galėtų pati panaikinti ar pakeisti savo sprendimus, priimtus nuosavybės teisių grąžinimo klausimais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą nagrinėti bylas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, kitais teisės aktais, todėl teismo nutartis, įpareigojanti valstybės instituciją atlikti įstatymo nenustatytus veiksmus, nepriklausomai nuo joje konstatuoto teigiamo ar neigiamo šių veiksmų atlikimo būdo, pagal CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti vertinama kaip CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas vykdomasis dokumentas.

Teisėjų kolegija sutiko su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimai sprendžiami specialiuosiuose teisės aktuose reglamentuota tvarka ir tik nustačius visas juose įtvirtintas sąlygas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti ne sankcijų už 2010 m. gegužės 4 d. nutarties nevykdymą skyrimo ieškovui klausimą, o apsvarstyti galbūt priimtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. A-2286,,Dėl administracinės procedūros, pradėtos pagal A. B. skundą, sustabdymo“, apie kurį teismas informuotas, teismo įpareigojimas jau yra įvykdytas ir, tuo remdamasis, spręsti sustabdytos bylos nagrinėjimo atnaujinimo klausimą. Atsižvelgdama į tai, kad 2010 m. gegužės 4 d. nelaikytina vykdomuoju dokumentu, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nutarties nepakeitė.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo A. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – išduoti vykdomąjį raštą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 4 d. nutarčiai įvykdyti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl neleistinumo vykdyti jokių procesinių veiksmų, sustabdžius bylą (CPK 166 straipsnis). Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 4 d. nutartimi išsprendė ieškovo prašymą atnaujinti civilinę bylą ir nustatė, kad nėra pagrindo ją atnaujinti, nes neįvykdytos teismo 2006 m. kovo 2 d. nutarties sąlygos, t. y. neišspręstas trečiojo asmens prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Dėl to, kasatorės nuomone, teismas teisėtai atmetė prašymą atnaujinti civilinę bylą ir dar kartą nurodė, kad ieškovas turi kuo greičiau pašalinti priežastis, dėl kurių ji sustabdyta. Teismas nepažeidė CPK 166 straipsnio. 2010 m. gegužės 4 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir privalo būti vykdoma.

2. Dėl vykdomojo rašto išdavimo. Nepagrįsta teismų išvada, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis nėra vykdomasis dokumentas. Kiekviena teismo nutartis turi būti vykdoma. Kasatorė neturi kitų galimybių apginti savo pažeistas teises. Kadangi teismo nutartis įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., įpareigoti perduoti vaiką) yra vykdomasis dokumentas CPK 587 straipsnio prasme ir tokia nutartimi išsprendžiamas klausimas iš esmės, tai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis savo paties priimta nutartimi ir nurodyta CPK norma, privalėjo išduoti vykdomąjį raštą – įpareigoti ieškovą nedelsiant išspręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ieškovei pakeitimo, t. y. piniginės kompensacijos sumokėjimo.

3. Dėl savivaldybės kompetencijos nuosavybės teisių atkūrimo būdui pakeisti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra nustatytų pagrindų, kuriais vadovaudamasi valstybės įgaliota institucija galėtų panaikinti ar pakeisti savo sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo, prieštarauja materialiosios teisės normoms (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 21 straipsnio 3 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1112 patvirtintos Pradėtų vykdyti sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kai pilietis pakeičia savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, panaikinimo ar pakeitimo tvarkos 7 punktas) ir suformuotai teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos; Administracinių teismų praktika 8 (2005 m. liepa-gruodis).

4. Dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškovas galbūt įvykdė teismo įpareigojimą (išsprendė kasatorės prašymą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą), priimtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. A-2286,,Dėl administracinės procedūros, pradėtos pagal A. B. skundą, sustabdymo“. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti ne sankcijų ieškovui už 2010 m. gegužės 4 d. nutarties nevykdymą paskyrimo klausimą, o svarstyti galbūt Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl administracinės procedūros sustabdymo teismo įpareigojimas jau yra įvykdytas, peržengė atskirojo skundo nagrinėjimo ribas, priėmė iš esmės blogesnį sprendimą kasatorei ir užvilkino bylos nagrinėjimą, taip pažeidė CPK 320 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas teisėtai atmetė ieškovo prašymą atnaujinti civilinę bylą ir nepažeidė CPK 166 straipsnio. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad bylos sustabdymo metu negalima atlikti jokių procesinių veiksmų, kuriais būtų sprendžiama dėl byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Kauno miesto apylinkės teismas, pažeisdamas šį draudimą, 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi įpareigojo ieškovą atlikti veiksmus, kurie nėra nei ieškinio, nei priešieškinio dalykas ir kuriuos atlikti ieškovo neįpareigoja teismo procesinis sprendimas. Ieškovas neturėjo galimybės apskųsti šios nutarties, nes teismas nurodė, kad ji neskundžiama. Ieškovo teigimu, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis buvo įvykdyta, kai Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2010 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. A-2286,,Dėl administracinės procedūros, pradėtos pagal A. B. skundą, sustabdymo“ ir apie tai informavo teismą, nurodydamas, kad turėtų būti sprendžiamas bylos nagrinėjimo atnaujinimo klausimas. Šiuo metu civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis nėra vykdomasis dokumentas CPK 597 straipsnio prasme. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi atmesdamas Kauno miesto savivaldybės prašymą atnaujinti civilinę bylą ir įpareigodamas ieškovą nedelsiant išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, išmokant kasatorei piniginę kompensaciją, klausimą civilinės bylos ginčo iš esmės neišsprendė, todėl negalėjo nustatyti ir nurodyto įpareigojimo. Be to, ieškovo nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje nenurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo klausimas kasatorei turi būti išsprendžiamas teigiamai, jis turi būti sprendžiamas specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

3. Kauno miesto savivaldybės potvarkiais kasatorei atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant turtą natūra. Tokie potvarkiai gali būti skundžiami teismui (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis), ieškovas neturi teisinio pagrindo panaikinti savo sprendimų atkurti nuosavybės teises.

4. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė atskirojo skundo ribų, nes, siekdamas pasisakyti dėl jo dalyko – galimybės išduoti vykdomąjį dokumentą įpareigojimui įvykdyti, privalėjo įvertinti 2010 m. gegužės 4 d. nutartį, kurioje toks įpareigojimas nustatytas; taip pat nepriėmė kasatorei blogesnio sprendimo ir neužvilkino bylos nagrinėjimo, nes civilinė byla iš esmės neišnagrinėta ir galutinis teismo procesinis sprendimas nepriimtas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB,,Aliferus“ prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi įpareigodamas ieškovą nedelsiant išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo kastorei klausimą, siekė užkirsti kelią bylai vilkinti, be to, nenustatė jokių naujų įpareigojimų, nes ieškovas pirmiau nurodytą pareigą turėjo nuo bylos sustabdymo pradžios.

2. Atsakovo teigimu, teismo sprendimams pripažinti, nutraukti, įpareigoti, pakeisti ar nustatyti teisinius santykius paprastai nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių, nes teisinį poveikį daro patys sprendimai. Pagal teismų praktikos nuostatas vykdomieji dokumentai – vykdomieji raštai, išduodami dėl teismo sprendimų priteisti, bet ne įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Garant“ v. VĮ,,Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, bylos Nr. 3K-3-368/2009). Dėl to, atsakovo nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad 2010 m. gegužės 4 d. nutarčiai įvykdyti negali būti išduodamas vykdomasis raštas, nes ja iš esmės neišsprendžiamas priteisimo ar kitoks ginčo klausimas, o tik nustatomas konkretus įpareigojimas, kuris, vadovaujantis teismo sprendimo privalomumo principu, turi būti vykdomas ir be vykdomojo rašto. Be to, atsakovo teigimu, teismo sprendime, įpareigojančiajame atlikti tam tikrus veiksmus, nenurodžius jo neįvykdymo padarinių, o įpareigotam asmeniui sprendimo neįvykdžius ir antstoliui tai konstatavus CPK nustatyta tvarka, sprendimą priėmęs teismas turi išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-146/2010).

3. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1112 patvirtintos Tvarkos nuostatomis gali būti panaikinami priimti ir pradėti vykdyti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kai pagal šiuos sprendimus piliečiams yra išmokėta piniginės kompensacijos už išlikusį nekilnojamąjį turtą dalis. Ginčo atveju kasatorei ieškovo potvarkiais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkurtos, grąžinant pastatus natūra, ir piniginė kompensacija neišmokėta, todėl kasatorė nepagrįstai teigia, kad ieškovas turėjo vadovautis pirmiau nurodyta Tvarka.

4. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė atskirojo skundo ribų, nes nepasisakė dėl naujų aplinkybių, neanalizavo pirmosios instancijos teismo nutarties dalių, kurios neskundžiamos, nevilkino proceso. Atsakovo nuomone, pasisakydamas, kad pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti ne sankcijų už 2010 m. gegužės 4 d. nutarties nevykdymą paskyrimo klausimą, o apsvarstyti, ar Kauno miesto savivaldybė priimtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nėra įvykdžiusi teismo įpareigojimo, išreiškė savo nuomonę, kuria byloje dalyvaujantys asmenys neįpareigojami atlikti tam tikrų veiksmų ir kuri nesukelia jokių teisinių padarinių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo nutarties vykdytinumo

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovui prašant atsakovus iškeldinti iš trečiajam asmeniui A. B. atkūrus nuosavybės teise natūra grąžintų pastatų, o atsakovui UAB,,Aliferus“ pareiškus priešieškinį, kuriuo ginčijamas patalpų grąžinimas A. B., Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 26 d. nutartimi, atsižvelgdamas į ieškovo prašymą sustabdyti bylą (nes A. B. neteismine tvarka kreipėsi į ieškovą su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo), CPK 164 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu sustabdė civilinę bylą iki bus išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas. Šio klausimo neteismine tvarka taip ir neišsprendus, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo prašymas dėl bylos atnaujinimo, o ieškovas įpareigotas nedelsiant išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą pinigine kompensacija A. B. Šios nutarties pagrindu ir yra pareikštas trečiojo asmens A. B. prašymas išduoti vykdomąjį raštą.

Pagal bendrąsias vykdymo proceso nuostatas teismo sprendimai ir nutartys, priimti civilinėse bylose, yra priskirtini prie vykdytinų dokumentų, kurie vykdomi pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra ne vykdytini dokumentai, bet nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas. Vienu iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nutarčių pagrindu (CPK 587 straipsnio 1 punktas). Teismų sprendimai ir nutartys gali būti vykdomi tik po to, kai jie įsiteisėja (CPK 588 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad kiekviena teismo nutartis turi būti vykdoma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad net teismo sprendimai, kuriais visada byla išsprendžiama iš esmės, ne visais atvejais yra vykdomi. Pagal priverstinio vykdymo būtinumą yra išskiriami: 1) teismo sprendimai, kuriuos reikia priverstinai vykdyti (vykdytini teismo sprendimai). Prie jų priskirtini, pvz., teismo sprendimai dėl priteisimo, kuriais atsakovas yra įpareigojamas atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų atlikimo; 2) teismo sprendimai, kurių nereikia priverstinai vykdyti. Prie jų priskiriami, pvz., sprendimai dėl pripažinimo, kuriais teismas patvirtina ar paneigia tam tikrus santykius ar faktus. Jie sukelia teisinius padarinius patys savaime, be jokios specialios priverstinio vykdymo procedūros. Tuo tarpu teismo nutartis yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo teismas išsprendžia klausimą, nesusijusį su bylos išsprendimu iš esmės, išskyrus CPK ar kitų įstatymų nustatytus atvejus, kada išsprendžiami ir kiti klausimai, tarp jų ir tokie, kuriais išsprendžiama byla (CPK 290 straipsnio 1 dalis), pvz., dėl globos ir rūpybos nustatymo (CPK 508 straipsnis), antstolio ar notarinių veiksmų (CPK 513 straipsnis), teismo leidimų išdavimo (CPK 582 straipsnio 6 dalis). Savo ruožtu ir nutartys pagal priverstinio vykdymo būtinumą gali būti skirstomos į: 1) teismo nutartis, kurias reikia priverstinai vykdyti. Pvz., nutartys, kuriomis baigiamas spręsti ginčas (patvirtinama šalių sudaryta taikos sutartis (CPK 293 straipsnio 5 punktas)); tam tikros nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip antai laikino materialinio išlaikymo priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas); nutartys taikyti procesines sankcijas – baudą (CPK 95 straipsnis, 121 straipsnio 3 dalis, 131 straipsnio 2 dalis, 149 straipsnis; kt.) ir 2) teismo nutartis, kurių priverstinai vykdyti nereikia. Pvz., organizacinės nutartys, užtikrinančios tinkamą bylos nagrinėjimą, kaip antai nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 straipsnis), nutartis dėl teismo pavedimo (CPK 174 straipsnis) ir kt.

Taigi kaip ne visi teismo sprendimai, taip ir ne visos teismo nutartys gali būti priverstinai vykdomos. Prie nutarčių, kurių nereikia priverstinai vykdyti, priskiriamos ir nutartys dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo. Civilinės bylos sustabdymu suprantamas laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui. Skiriami privalomasis ir fakultatyvusis civilinės bylos sustabdymo atvejai (CPK 163, 164 straipsniai), tačiau abiem atvejais turi būti objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą. Byla sustabdoma iki tol, kol išnyksta sustabdymo pagrindą sudariusios aplinkybės. Sustabdžius bylos nagrinėjimą, byloje neatliekami jokie procesiniai veiksmai, išskyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimą (CPK 166 straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju civilinė byla 2006 m. kovo 2 d. teismo nutartimi buvo sustabdyta teismui pritaikius fakultatyvųjį bylos sustabdymo pagrindą, įtvirtintą CPK 164 straipsnio 4 punkte. Tam pačiam teismui 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi atmetus prašymą dėl bylos atnaujinimo bei įpareigojus ieškovą trečiojo asmens A. B. interesais nedelsiant išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą pinigine kompensacija, t. y. įpareigojus ieškovą spręsti klausimus, kurie nėra nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų dalykas, buvo pažeisti CPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Konstatuotina, kad teismas nagrinėjamoje situacijoje veikė viršydamas jam suteiktus įgaliojimus (ultra vires), todėl teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje nustatyti įpareigojimai ieškovui yra niekiniai ir negali nutartyje nurodytam subjektui sukelti jokių teisinių padarinių (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 166 straipsnio 3 dalis). Savo ruožtu tai reiškia, kad ir kitas aptariamoje nutartyje paminėtas asmuo, kurio interesais buvo nustatytas įpareigojimas ieškovui, – kasatorė A. B., neturi teisinio pagrindo reikalauti tokio įpareigojimo priverstinio vykdymo.

Dėl kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų

Kasaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl savivaldybės kompetencijos pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis klausimas negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinis nagrinėjimas vyksta dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, kurie turi atsispindėti kasacine tvarka skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime ar nutartyje (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tuo tarpu keliami teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimai nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas, šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje net nėra pareikšto ieškinio. Dėl to aptariamu klausimu kasacinio teismo teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino ir nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 127,58 Lt (2011 m. balandžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens A. B. valstybei 127,58 Lt (vieną šimtą dvidešimt septynis litus 58 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Vincas Verseckas