Dėl vekselio bei vekselio perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-181/2011

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00397-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.2.7; 22.3.1; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. M., M. M. ir G. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M., M. M. ir G. M. ieškinį atsakovams G. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“ dėl vekselio bei vekselio perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. M., M. M. ir G. M. prašė pripažinti negaliojančiu jų 2007 m. gruodžio 14 d. atsakovui G. J. išduotą paprastąjį vekselį dėl 177 750 eurų (613 237,50 Lt) išmokėjimo; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo G. J. be pagrindo jam sumokėtus 10 000 Lt; pripažinti negaliojančiu atsakovo G. J. reikalavimo pagal ginčijamą vekselį perleidimą atsakovui UAB „Dituvos prekyba“; panaikinti Kauno rajono notarės R. S. 2009 m. kovo 18 d. vykdomąjį įrašą dėl 440 709,80 Lt išieškojimo; nutraukti antstolės A. A. vykdomas vykdomąsias bylas Nr. 0036/09/02044, Nr. 0036/09/02045, Nr. 0036/09/02046. Grįsdami savo reikalavimus, ieškovai nurodė, kad ginčo vekselį pasirašė be pagrindo, suklaidinti apgaulingų ir nesąžiningų atsakovo G. J. veiksmų (CK 1.91 straipsnis); pasirašydami vekselį nesuprato jo esmės, o atsakovas pasinaudojo ieškovo M. M. pasitikėjimu, jaunu amžiumi. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad atsakovas G. J. 2009 m. balandžio 6 d. vekselį tariamai indosavo ir perdavė išieškojimo teisę atsakovui UAB „Dituvos prekyba“, kurio vienintelė akcininkė yra atsakovo sutuoktinės motina. Ieškovų nuomone, šis vekselio perleidimas turi būti vertinamas kaip būdas apsunkinti ginčą; jį atlikdami atsakovai veikė nesąžiningai.

Byloje teismai nustatė, kad 2007 m. spalio 16 d. bendrovė „Lacon Beteiligung GmbH“ ir UAB „Bioenergija“, iki jos įregistravimo veikianti personalinėje sąjungoje su atsakovo G. J. atstovaujama UAB „Nidulus“, pasirašė investavimo sutartį dėl investicijos gavėjo UAB „Bioenergija“ finansavimo fondo „Lacon-Fonds BW56“ investicinėmis lėšomis. Pagal šią sutartį investicijos gavėjas UAB „Bioenergija“ privalėjo į „Lacon Beteiligung GmbH“ sąskaitą iki 2007 m. gruodžio 15 d. pervesti 355 500 eurų investicijos sutarties vykdymui, o kaip garantija už nuosavo kapitalo dalį investicijos gavėjui buvo numatyta teisė gauti nulinio kupono obligacijų. Tą pačią dieną prie šios sutarties buvo pasirašytos „Investicinių lėšų parūpinimo bendrosios sutarties sąlygos“ bei generalinės rangos sutartis, kurioje dar kartą nurodyta investicijos gavėjo UAB „Bioenergija“ pareiga iki 2007 m. gruodžio 15 d. pervesti į „Lacon Beteiligung GmbH“ sąskaitą 355 500 eurų. Ieškovai A. M., M. M. ir atsakovas G. J. 2007 m. spalio 22 d. steigimo sutartimi įsteigė UAB „Viduklės bioenergija“; G. J. įgijo 50 procentų, A. M. – 30 procentų, M. M. – 20 procentų bendrovės akcijų. Atsakovas G. J. ir UAB „Viduklės bioenergija“ (atstovaujama direktoriaus A. M.) 2007 m. gruodžio 14 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria atsakovas suteikė bendrovei 364 500 eurų beprocentę paskolą. Tą pačią dieną ieškovai M. M., A. M. ir G. M. pasirašė vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 1 d. sumokėti atsakovui G. J. 177 750 eurų. Taip pat buvo pasirašytas susitarimas prie 2007 m. gruodžio 14 d. paprastojo vekselio, kuriuo numatyta, kad vekselis bus laikomas negaliojančiu, jeigu G. J. pagal finansavimo sutartį, pasirašytą su „Lacon Beteiligung GmbH“, iki 2008 m. lapkričio 30 d. gaus 355 500 eurų arba išmokos patvirtinimą tokiai pačiai sumai. Susitarime įtvirtinta, kad investicinio projekto nutraukimo atveju, suskaičiavus patirtus nuostolius, vekselyje nurodyta suma bus keičiama, o nuostoliai dengiami atitinkamai: 50 procentų – atsakovo G. J., 50 procentų – ieškovų. Vekselis buvo protestuotas 2008 m. gruodžio 3 d., 2009 m. kovo 18 d. išduotas vykdomasis įrašas; 2009 m. balandžio 6 d. vekselis indosamentu perduotas UAB „Dituvos prekyba“. Atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ 2009 m. balandžio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius G. J. atlygintinai perleido UAB „Dituvos prekyba“ visą reikalavimo teisę pagal ginčo vekselį dėl 440 709,80 Lt išieškojimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovai nepaneigė atsakovo G. J. sąžiningumo įgyjant vekselį ir neįrodė jo tyčinių klaidinančių veiksmų. Teismas atmetė ieškovų teiginius, kad nebuvo teisinio pagrindo vekseliui išduoti, nurodydamas, jog ieškovų pasirašytas vekselis iš esmės buvo investicinio projekto verslo rizikos pasiskirstymas, t. y. projekto nesėkmės atveju ieškovai įsipareigojo padengti atsakovui pusę jo UAB „Viduklės bioenergija“ suteiktos paskolos. Ieškovai, teismo teigimu, kitaip neįrodė. Be to, šalių susitarimą pasidalyti finansinę riziką patvirtina ieškovų iniciatyva prie vekselio pasirašytas papildomas susitarimas, kuriuo susitarta investicinio projekto nesėkmės atveju pasidalyti patirtus nuostolius. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog vekselį pasirašė dėl atsakovo apgaulės. Šią išvadą teismas grindė nustatytomis aplinkybėmis, jog vekselį anglų kalba užpildė pats M. M. ir, saugodamas savo interesus, surašė papildomą susitarimą prie vekselio. Teismas nurodė, kad nors M. M. yra jauno amžiaus, tačiau turi pakankamai verslo patirties – jau mokydamasis mokykloje buvo perspektyvus moksleivis, dalyvavęs ekonomistų konkurse, kur su kitais moksleiviais jo įkurta bendrovė buvo pripažinta geriausia, be to, pats M. M. patvirtino, kad kartu su atsakovu plėtojo verslą UAB „Nidulus“, laisvai kalba angliškai, mokėsi JAV, dalyvavo UAB „A. A. ir partneriai“ vestose konsultacijose, savo iniciatyva vyko į įmonę „Lacon Beteiligung GmbH“ ir pasiėmė vekselį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas A. M. taip pat turėjo pakankamai verslo patirties: buvo UAB „Viduklės bioenergija“ direktorius, dirbo UAB „Legatina“ vadybininku, dalyvavo derybose su Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos bei Ukrainos partneriais plėtojant rapsų aliejaus gamybą, turi gyvenimiškos patirties, todėl sprendė, kad jam turėjo būti žinoma vekselio, kaip plačiai versle taikomo dokumento, esmė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai skolos pagal vekselį kurį laiką neginčijo, gera valia sumokėjo jos dalį – 10 000 Lt. Be to, ieškovai neįrodinėjo atsakovo G. J. apgaulės veiksmų ieškovų A. M. ir G. M. atžvilgiu, nes pastarieji vekselį pasirašė pasitikėdami sūnumi M. M.. Atsakovas negali būti atsakingas už tokį jų pasitikėjimą. Teismas nurodė, kad netinkamas ir neapdairus pačių ieškovų elgesys atliekant nesuprantamą teisinį veiksmą negali būti pagrindu abejoti vekselio teisėtumu. Nenustatęs pagrindų pripažinti vekselį negaliojančiu, teismas atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus. Be to, teismas pabrėžė, kad vekselio viešo patikimumo taisyklė santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti netaikoma tik tokiu atveju, jeigu skolininkas pagal vekselį paneigs vėlesniojo vekselio turėtojo sąžiningumo įgyjant vekselį prezumpciją, o nagrinėjamu atveju UAB „Dituvos prekyba“ sąžiningumo prezumpcija paneigta nebuvo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas laikė teisiškai nereikšmingu ieškovų argumentą, jog nebuvo teisinio pagrindo pasirašyti ginčo vekselį, nurodydamas, kad vekselis yra dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo, todėl skolininkas gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė ieškovų argumentus, kad 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartis patvirtina, jog atsakovas įsipareigojo užtikrinti verslo projekto finansavimą, o ieškovai – tik panaudoti savo žinias ir energiją verslui vykdyti. Kolegijos teigimu, UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkas G. J. suteikė bendrovei paskolą, už ieškovus sumokėjo jiems priklausančią investicijų dalį. Atitinkamai, siekiant įforminti skolą G. J., paskolos sutarties sudarymo dieną ieškovai išrašė vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti atsakovui G. J. 177 750 eurų, t. y. pusę sumos, kurią UAB „Viduklės bioenergija“ pervedė įmonei „Lacon“. Ieškovų nurodyta paskolos sutartis, teismo teigimu, turi būti vertinama kartu su kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais ir patvirtina, kad finansinę riziką prisiėmė ne tik UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkas G. J., bet ir kiti akcininkai A. M. bei M. M., akcininko A. M. sutuoktinė G. M.. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovai nepagrįstai keleto skirtingų sandorių užsienio kalba sudarymą laiko atsakovo apgaule. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė yra aplinkybių, kurios turėjo būti atskleistos kitai šaliai, nuslėpimas arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį dėl esminių aplinkybių, o nagrinėjamu atveju vekselį anglų kalba užpildė bei papildomą susitarimą prie vekselio surašė ieškovas M. M., kurio nurodymu vekselį pasirašė kiti ieškovai. Kolegijos teigimu, apgaulės nebuvimą patvirtina ir tai, jog ieškovai pripažino skolą pagal vekselį, sumokėjo jos dalį, vekselio neginčijo beveik dvejus metus nuo jo išrašymo, o ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik tada, kai buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius, kad jie nesuprato vekselio teisinės reikšmės, patvirtindama pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tiek A. M., tiek M. M. turėjo pakankamai verslo patirties, jog suvoktų tokio teisinio veiksmo reikšmę.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovų teiginius, kad atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, nurodydamas, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas vekselio išdavimo pagrindo negaliojimas, skolininkas pagal vekselį negali atsisakyti įvykdyti prievolę teisėtam vekselio turėtojui, kuriam vekselis buvo perleistas vėliau. Ieškovai ir atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ nėra tiesioginiai teisinio santykio, kurio pagrindu vekselis buvo išrašytas, kontrahentai, todėl ieškovai neturi teisės atsisakyti sumokėti UAB „Dituvos prekyba“ vekselyje nurodytą pinigų sumą, remdamiesi tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Skolininko pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį net ir tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra negaliojantis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė ieškovų teiginius, kad reikalavimo teisės perleidimas UAB „Dituvos prekyba“ buvo tik dėl akių, siekiant pasunkinti bylinėjimąsi. Teismas nurodė, kad vekselyje padarytu indosamentu sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis sukūrė šalims teises ir pareigas, naujasis kreditorius UAB „Dituvos prekyba“ įgijo reikalavimo teisę, o pradinis kreditorius G. J. už tai gavo iš UAB „Dituvos prekyba“ sutartyje nustatytą pinigų sumą. Tai, kad sandorio sudarymo metu UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė buvo atsakovo G. J. sutuoktinės motina, nepaneigia UAB „Dituvos prekyba“ sąžiningumo įgyjant vekselį prezumpcijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl vekselio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vekselį ir 2010 m. gruodžio 14 d. papildomą susitarimą prie vekselio vertino kaip neatsiejamus dokumentus, nes toks vertinimas prieštarauja vekselio kaip vertybinio popieriaus prigimčiai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Papildomas susitarimas prie vekselio, kuriame surašytos ir sąlygos dėl vekselio negaliojimo, iš esmės paneigia vekselio kaip vertybinio popieriaus funkciją, nes padaro jį sąlyginį.

2. Dėl ginčo vekselio neatitikties formos reikalavimams. Pagal teismų praktiką vekselio turėtojas įgyja neginčytiną reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą sumą. Nagrinėjamu atveju vekselis pasirašytas 177 750 eurų sumai, o 2009 m. kovo 18 d. išduotas vykdomasis įrašas dėl 440 709,80 Lt (127 638,40 eurų) išieškojimo. Vekselyje nėra jokių įrašų dėl skolos dalies sumokėjimo. Dėl to teismai privalėjo konstatuoti, kad prašymas padaryti vykdomąjį įrašą mažesnei sumai, negu nurodyta vekselyje, ir notaro veiksmai tokį įrašą darant, prieštarauja imperatyviosioms Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatoms. Be to, ĮPVĮ 77 straipsnyje nustatyti privalomieji vekselio rekvizitai. Pagal šio straipsnio 1 dalį vekselyje turi būti žodžiai,,paprastasis vekselis“ ta kalba, kuria jis išrašytas. Nagrinėjamu atveju notaras, darydamas vykdomąjį įrašą, rėmėsi dokumento vertimu iš anglų kalbos, tačiau UAB,,Adjutor“ vertimų biuro vertime į lietuvių kalbą nėra parašyta, jog verčiamas dokumentas yra paprastasis vekselis, o nurodyta, kad tai,,skolinis įsipareigojimas“. Taigi vekselis (vertimas į lietuvių kalbą) neatitiko vekseliui keliamų privalomųjų reikalavimų.

3. Dėl apgaulės buvimo. Ginčo vekselis buvo pasirašytas dėl apgaulės, todėl turi būti naikinamas CK 1.91 straipsnio pagrindu. CK 1.91 straipsnyje įtvirtinti apgaulės požymiai yra susiję su ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta sąlyga, pagal kurią vekseliu įsipareigoję asmenys vekselio turėtojui prieštaravimų gali pareikšti tik tokiu atveju, jei vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas veikė kasatorių (skolininkų) nenaudai. Teismai nepagrįstai sprendė, kad akcininkai pasidalijo finansinę verslo riziką, nes atsakovas G. J. suteikė bendrai įmonei UAB „Viduklės bioenergija“ beprocentę 355 500 eurų paskolą ir įgijo reikalavimo teisę visai šiai sumai; gavo nulinio kupono obligacijų, kurias pardavė; taip pat papildomai gavo 177 750 eurų reikalavimo teisę pagal vekselį, kurią perdavė atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ (vienintelė šios bendrovės akcininkė yra atsakovo žmonos motina). Ši finansinės apgaulės schema buvo labai naudinga atsakovui G. J., bet teismams atsakovo veiksmai nesukėlė įtarimų.

4. Dėl reikalavimo teisės pagal vekselį perleidimo (indosamento). Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad indosamentas buvo įrašytas po protesto dėl neapmokėjimo, o pagal ĮPVĮ 22 straipsnį indosamentas, įrašytas po protesto dėl neapmokėjimo arba pasibaigus protesto įforminimo terminui, laikomas tik teisių perleidimu. Taigi atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, nes įgijo ne indosamentu perleistą vekselį, o reikalavimo teisę pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Dėl to kasatoriai turi visas skolininko teises reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams atsikirtimus, kuriuos jie turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui (CK 6.107 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovai nurodo tokius argumentus:

1. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad papildomas susitarimas prie vekselio turi įtakos vekselio galiojimui. Šis susitarimas tik patvirtina teisinio pagrindo vekseliui išrašyti buvimą, tačiau pats vekselis yra vienašalis sandoris, kuriuo vekselio davėjas sukuria tam tikras teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims, todėl jo galiojimas negali būti siejamas su kito sandorio buvimu (nebuvimu) ar jo sąlygomis.

2. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nėra aišku, kodėl vykdomasis įrašas išduotas mažesnei sumai, nei nurodyta vekselyje suma, ir kad tai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Notaro vykdomasis įrašas, kuriame siūloma išieškoti iš ieškovų nesumokėtą vekselio sumos dalį, nepažeidžia jokių imperatyviųjų teisės normų. Atsakovo G. J. teigimu, kasatoriai pagal vekselį jam skolingi ne visą jame nurodytą sumą, o tik 127 000 eurų, todėl vykdomasis įrašas pagal vekselį ir buvo išduotas šiai sumai. Taip pat nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad vekselis neatitinka jam keliamų formalių reikalavimų, nes nėra žodžių,,paprastasis vekselis“. Anglų kalba surašytas vekselis visiškai atitinka tokiam dokumentui keliamus reikalavimus. Tai, kad jo vertime į lietuvių kalbą dokumento pavadinimas buvo išverstas pasirenkant žodynuose nurodytą vieną iš galimų reikšmių –,,skolinis įsipareigojimas“ – neleidžia daryti išvados, kad originalus dokumentas neatitinka vekselio turiniui keliamų reikalavimų, nes pagal ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalį žodžiai,,paprastasis vekselis“ turi būti ta kalba, kuria vekselis išrašytas.

3. Kasatoriai neįrodė teiginių, kad atsakovas G. J. tyčia veikė jų nenaudai, o pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apgaulės nebuvo. Kasatoriai pripažino skolą pagal vekselį, savo valia sumokėjo jos dalį. Vekselio išrašymo pagrindą patvirtina byloje pateikti dokumentai (susitarimas, paskolos sutartis ir kt.), o ieškovai neįrodė, kad tokio pagrindo nėra arba jis negalioja. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl kasatoriai nebegali ginčyti teismų nurodyto teisinio pagrindo vekseliui išrašyti (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasatoriai neginčija papildomo susitarimo prie vekselio. Be to, net ir tuo atveju, jei sandoris, kurio pagrindu išduotas vekselis, negalioja, tai negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį. Šiuo metu vekselio turėtojas yra UAB,,Dituvos prekyba“, kuriam pakanka pateikti dokumentą, atitinkantį vekselio formai ir turiniui keliamus reikalavimus.

4. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad UAB,,Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal vekselį ir jam galima reikšti visus atsikirtimus, kuriuos galima reikšti atsakovui G. J. Teismai sprendė, kad nėra įrodytas atsakovo UAB,,Dituvos prekyba“ nesąžiningumas įgyjant vekselį, todėl kasatoriai negali reikšti vekselio turėtojui UAB,,Dituvos prekyba“ jokių prieštaravimų pagal ĮPVĮ 19 straipsnį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovų (vekselio davėjų) ir atsakovų (vekselio turėtojų) ginčas dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, keliami klausimai dėl prieštaravimų pagal vekselį galimumo ir pobūdžio. Dėl šių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.

Dėl prieštaravimų pagal vekselį galimumo ir pobūdžio

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl ieškovų reikalavimų pripažinti ginčo vekselį negaliojančiu pagrįstumo, rėmėsi ne kartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl vekseliu įsipareigojusių asmenų teisės reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B., M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-311/2008; kt.). Pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008).

Kasatoriai kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl šių teisės normų aiškinimo, o, prašydami pripažinti ginčo vekselį negaliojančiu, remiasi iš esmės visais nurodytais galimais vekseliu įsipareigojusių asmenų teisės reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui pagrindais, t. y. teigia, kad: 1) vekselis neatitinka formalių reikalavimų; 2) vekselį jie pasirašė nesuvokdami jo teisinių pasekmių, dėl pirmojo vekselio turėtojo atsakovo G. J. apgaulės, nesant jokio teisinio pagrindo tokiam vekseliui išduoti (CK 1.91 straipsnis); 3) vekselį perėmęs atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ yra su pirmuoju vekselio turėtoju atsakovu G. J. susijusi bendrovė, todėl negali būti laikomas veikusiu sąžiningai įgyjant vekselį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako dėl teismų išvadų, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant kurį nors iš šių ginčo vekselio negaliojimą pagrindžiančių pagrindų, teisėtumo.

Dėl vekselio atitikties formaliems reikalavimams

Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris; juo sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Nuo vekselio išrašymo momento jis gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje – perleidžiamas kitiems asmenims, kurie, įgiję nuosavybės teises į jį, gali juo disponuoti savo nuožiūra (ĮPVĮ 13, 18 straipsniai). Tokį paprastą ir platų vekselio panaudojimą užtikrina jo viešas patikimumas, kurį lemia griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes. Pagal įstatymo nuostatas dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios. Tai reiškia, kad toks dokumentas nepripažįstamas vekseliu, nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Tokie griežti formos reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui, siekiant įsitikinti vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo rekvizitus. Kita vertus, skolininkas (mokėtojas) gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį remdamasis vien formaliais vekselio trūkumais.

Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai priėmė neteisėtus procesinius sprendimus, nes neatsižvelgė į tai, jog ginčo vekselis neatitinka formos reikalavimų, t. y. vekselio vertime, kuriuo vadovavosi notaras darydamas vykdomąjį įrašą, nėra žodžių,,paprastasis vekselis“, be to, vykdomasis įrašas padarytas mažesnei sumai, nei nurodyta vekselyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatorių argumentai neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu.

Pirma, įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008). Lingvistinis bei sisteminis šios teisės normos aiškinimas viso įstatymo kontekste leidžia spręsti, kad pats reikalavimas nėra siejamas su pagal vekselį mokėtinos sumos dydžiu. Tokią išvadą patvirtina ir kituose susijusiuose teisės aktuose įtvirtintos taisyklės. Pavyzdžiui, Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintų Vekselių ir čekių protestavimo taisyklių 42.5 ir 42.6 punktuose įtvirtinta, kad, notarui dėl neapmokėjimo užprotestavus vekselį, viešajame registre, be kitų duomenų, nurodoma vekselio suma ir neakceptuota ar nesumokėta vekselio suma. Pagal tuo pačiu nutarimu patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 3 ir 4.5 punktus vykdomieji įrašai daromi pagal vekselio turėtojo rašytinį prašymą, kuriame turi būti nurodoma ne tik vekselio suma, tačiau ir neakceptuota ar nesumokėta vekselio sumos dalis, prie kurio turi būti pridedamas pakvitavimas, jei sumokėta vekselio sumos dalis. Pagal šios tvarkos 9 punktą vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą ar nesumokėtą vekselio sumos dalį su palūkanomis. Nei ĮPVĮ, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato draudimo notarui padaryti vykdomąjį įrašą ne visai vekselyje nurodytai sumai, o jos daliai. Dėl to kasatorių nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju notaras vykdomąjį įrašą atliko ne dėl visos vekselyje nurodytos sumos, o dėl jos dalies, neduoda pagrindo spręsti, jog ginčo vekselis neatitinka įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų formos reikalavimų.

Antra, šiai bylai aktualius paprastojo vekselio rekvizitus reglamentuoja ĮPVĮ 77 straipsnio 1 punktas, kuriame nustatyta, kad paprastajame vekselyje turi būti žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši įstatymo nuostata tiesiogiai įvardija, jog šis reikalavimas taikomas pačiam tam tikra kalba išrašytam vekseliui, o ne jo vertimams į kitas kalbas. Nagrinėjamu atveju ginčo vekselis surašytas anglų kalba ir jame nurodyta, kad tai yra,,promissory note“. Tai, jog byloje esančiame vekselio vertime į lietuvių kalbą nurodytas jo pavadinimas,,skolinis įsipareigojimas“, neduoda pagrindo išvadai, kad anglų kalba išrašytas vekselis neatitinka reikalavimo nurodyti žodžius,,paprastasis vekselis“, nes terminas,,promissory note“ į lietuvių kalbą gali būti verčiamas keliomis reikšmėmis:,,skolinis įsipareigojimas“,,,paprastasis vekselis“ (žr., pvz., Piesarskas Bronislovas. Didysis anglų-lietuvių kalbų žodynas. Alma Littera, 2002. P. 711; Piesarskas Bronislovas. Dvitomis anglų-lietuvių kalbų žodynas. Alma Littera, 2004. T. 2, P. 180; Bitinaitė Vita. Mokomasis anglų ir lietuvių kalbų teisės terminų žodynas. Vilnius, 2002. P. 141; Bitinaitė Vita. Mokomasis anglų-lietuvių kalbų teisės terminų žodynas. Vilnius, 2008. P. 158). Dėl to atmestini kasatorių argumentai, kad ginčo vekselis neatitiko ĮPVĮ 77 straipsnio 1 punkte nustatyto reikalavimo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kasatorių teiginius dėl ginčo vekselio neatitikties formaliems įstatyme įtvirtintiems reikalavimams ir sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu remiantis kasatorių nurodytais vekselio formos trūkumais, todėl šie kasatoriaus argumentai neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu.

Dėl ĮPVĮ 19 straipsnio taikymo

ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, jis žino apie visus galimus šių santykių defektus (trūkumus), todėl vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“, AB Ūkio bankas, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarė A. K., bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008). Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Taigi nagrinėjamu atveju ne vekselio turėtojas, t. y. atsakovai, o būtent vekselio davėjai ieškovai, turėjo pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jų prievolę pagal ginčo vekselį.

Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, o vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Nagrinėjamoje byloje kasatoriai remiasi jų valios ydingumu išrašant vekselį bei atsakovo G. J. veikimu ieškovų nenaudai; nurodo, kad vekselis turi būti naikinamas CK 1.91 straipsnio, susijusio su ĮPVĮ 19 straipsnio turiniu, pagrindu. Grįsdami šiuos teiginius, kasatoriai teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas veikė kasatorių (skolininkų) nenaudai, o teismas nepagrįstai sprendė, jog akcininkai pasidalijo finansinę verslo riziką. Kasatorių nuomone, visų šalių sudarytų sandorių sistema buvo finansinė apgaulė, naudinga tik atsakovui G. J. Iš tokių kasacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės kasatoriai nesutinka su teismų nustatytų aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu. Dėl to atkreiptinas dėmesys į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei taikymo ypatumus.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Be to, vertinant įrodymus būtina atsižvelgti į kiekvienos bylos ypatumus. Tuo atveju, kai keliamas klausimas dėl apgaulės ar suklydimo sudarant sandorį, būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003). Byloje turi būti vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti. Svarbu analizuoti ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sandorio sudarymą, sudarant sandorį ir po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje E. M. įmonės „Klumpė“ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-349/2005; 2006 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Šapiro firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. T. P., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2007 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje J. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. T. v. UAB,,Serneta“, bylos Nr. 3K-3-458/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. H. L., bylos Nr. 3K-3-609/2008).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kasatorių skunde nurodytus argumentus dėl nepagrįsto susitarimo prie vekselio vertinimo. Minėta, kad teismai, aiškindamiesi, ar buvo vekselį išdavusių ieškovų valios trūkumų, turėjo tirti šalių elgesį, o viena iš tokioje situacijoje reikšmingų ir tirtinų aplinkybių – kiti šalių susitarimai. Iš teismų sprendimų matyti, kad susitarimą prie vekselio teismai vertino kaip vieną iš šalių elgesį apibūdinančių dokumentų, suteikiantį informacijos apie šalių tarpusavio santykius, verslo planus, leidžiantį manyti buvus pasidalytą verslo riziką, tačiau teismai nesuteikė jam tokios reikšmės, dėl kurios toks susitarimas būtų paneigęs vekselio, kaip vertybinio popieriaus, reikšmę.

Nagrinėjamoje byloje iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai kruopščiai nagrinėjo aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl ieškovų valios trūkumų pasirašant ginčo vekselį buvimo, t. y. tyrė tarp šalių susiklosčiusius teisinius bei verslo santykius, jų sudarytus sandorius, aiškinosi kasatorių valios pasirašyti ginčo vekselį formavimosi procesą, vertino abiejų šalių elgesį, šalių patirtį versle ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat teismai tyrė ĮVPĮ 19 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes, susijusias su teisinio pagrindo vekseliui išduoti buvimu. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai vertino tiek atsakovų, tiek kasatorių pateiktus įrodymus: 2007 m. spalio 22 d. UAB „Viduklės bioenergija“ steigimo sutartį, 2007 m. spalio 16 d. UAB „Bionergija“, UAB „Nidulus“ ir Lacon Beteiligung GmbH investavimo sutartį, „Investicinių lėšų parūpinimo bendrosios sutarties sąlygas, generalinės rangos sutartį, 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartį, susitarimą prie vekselio, šalių paaiškinimus ir kt. Teismai įvertino šalių elgesį, t. y. tai, kad šalys norėjo kartu plėtoti verslą, sudarė tam reikalingus sandorius, susitarė dėl verslo rizikos paskirstymo. Taip pat teismai atsižvelgė į kasatorių elgesį, t. y. į tai, jog ginčo vekselį anglų kalba užpildė pats M. M., pasirašęs ir papildomą susitarimą prie vekselio, jog kasatoriai vekselį ginčijo ne iš karto, sumokėjo dalį skolos pagal šį vekselį. Be to, teismai atsižvelgė į kasatorių verslo patirtį ir įvertino jų galimybes suvokti vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ypatumus. Įvertinę surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismai nagrinėjo ir atmetė kaip neįrodytus kasatorių teiginius dėl to, kad šalys buvo susitarusios, jog visą bendrą projektą finansuos tik atsakovas, kad nebuvo teisinio pagrindo vekseliui pasirašyti, kad vekselis pasirašytas skubant, neturint galimybės pasikonsultuoti dėl tokio dokumento reikšmės. Įvertinę teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismai atmetė ieškinio reikalavimus.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai, nesutikdami su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir tų pačių aplinkybių vertinimo. Kasatoriai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kitaip įvertintas šalių elgesys, nei tai padarė teismai. Taigi kasatoriai, nesutikdami su teismų išvadomis, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurias vertino teismai priimdami procesinius sprendimus, ir pateikia savo faktinės situacijos vertinimą, tačiau nekelia teisės aiškinimo ar taikymo problemų. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriams nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Dėl to teismai, vertindami šalių elgesį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad kasatoriai ginčo vekselį ginčijo ne iš karto, o tik pradėjus išieškojimo pagal jį procedūras. Be to, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Dėl to aplinkybė, kad vekselį išdavęs asmuo, jo aiškinimu, klydo dėl vekselio išrašymo teisinių padarinių, teismų praktikoje nėra laikomas ĮPVĮ 19 straipsnio normos dispozicijos reikalaujama aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007). Taigi teismai pagrįstai atmetė kasatorių argumentus, kad vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu, nes jį pasirašydami kasatoriai nesuvokė tokio dokumento teisinės reikšmės bei padarinių.

Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriai nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, kad teismai, vertindami įrodymus ir darydami išvadą, jog kasatoriai nepagrindė būtinybės nagrinėjamu atveju pripažinti vekselį negaliojančiu ĮVPĮ 19, CK 1.91 straipsnių pagrindu, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, spręsdami dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, nepažeidė materialiosios teisės normų, susijusių su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisiniu reglamentavimu, išvadą dėl ginčo vekselio nepripažinimo negaliojančiu padarė nustatę ir ištyrę šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingus bylos faktus, nepažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmasis ginčo vekselio turėtojas G. J. perleido šį vertybinį popierių atsakovui UAB,,Dituvos prekyba“. Dėl to teismai, spręsdami klausimą dėl ĮPVĮ 19 straipsnio taikymo, pirmiausia turėjo atsakyti į klausimą, ar UAB,,Dituvos prekyba“ laikytinas sąžiningu vekselio įgijėju šio straipsnio prasme. Tuo atveju, jei jo sąžiningumas įgyjant vekselį nebūtų paneigtas, klausimas dėl atsakovo G. J. santykio su kasatoriais ir kasatorių valios ydingumas pasirašant vekselį nebūtų teisiškai aktualūs klausimai, nes, minėta, įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais. Bylą nagrinėję teismai nagrinėjo atsakovo UAB,,Dituvos prekyba“ sąžiningumo klausimą ir sprendė, kad kasatoriai neįrodė jo nesąžiningumo ar veikimo prieš juos įgyjant vekselį. Tačiau, neatsižvelgdami į tai, teismai vis dėlto nagrinėjo kasatorių nurodytus argumentus dėl jų santykio su pirmuoju vekselio įgijėju G. J. Atsižvelgiant į vekselių, kaip vertybinių popierių, specifiką bei ypatumus, toks teismų nagrinėjimas turėtų būti laikomas pertekliniu, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus nepaneigtą atsakovų tarpusavio ryšį, visų kasatorių nurodytų argumentų išnagrinėjimas negali būti laikomas teismų procesinių sprendimų yda, leidžiančia abejoti jų teisėtumu (CK 1.2 straipsnis). Kasatoriai kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl teismų išvados UAB,,Dituvos prekyba“ sąžiningumo klausimu teisėtumo, todėl kasacinis teismas neturi pagrindo dėl to pasisakyti.

Dėl reikalavimo teisės pagal vekselį perleidimo

Minėta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo jokių juridinių faktų (įvykių ar veiksmų) teisėto vekselio turėtojo subjektinę turtinę teisę, t. y. reikalavimo teisę į jame nurodytą pinigų sumą. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Kita vertus, įstatyme nurodyti tam tikri vekselių apyvartos reikalavimai ir apribojimai, todėl, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, vekselis gali prarasti tam tikras savo kaip vertybinio popieriaus savybes. Vienas iš tokių atvejų yra ĮVPĮ 22 straipsnyje įtvirtinta situacija, kai vekselis perduodamas pasibaigus vekselio mokėjimo terminui. Pagal šią teisės normą indosamentas, įrašytas mokėjimo terminui pasibaigus, turi tokius pat padarinius kaip ir įrašytas prieš mokėjimo terminą, tačiau indosamentas, įrašytas po protesto dėl neapmokėjimo arba pasibaigus protesto įforminimo terminui, laikomas tik teisių perleidimu. Taigi tuo atveju, kai indosamentas išrašomas po protesto dėl neapmokėjimo arba pasibaigus protesto įforminimo terminui, jo turėtojas neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, kaip vertybinį popierių, o skolininkas jam gali reikšti prieštaravimus, kaip teisių perleidimo atveju, t. y. turi teisę reikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui (CK 6.107 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kasatoriai remiasi šiuo teisiniu reguliavimu, tačiau tokie argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti byloje susidariusios situacijos ir šis kasatorių nurodomas reglamentavimas nėra aktualus, nes, kaip matyti iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio, teismai iš esmės nesirėmė vekselio turėtojo besąlyginio reikalavimo teise pagal vekselį, o nagrinėjo šalių teisinių santykių turinį ir tyrė kasatorių argumentų dėl ĮVPĮ 19 straipsnio ar CK 1.91 straipsnio taikymo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti juos kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Priėmus procesinį sprendimą kasatorių nenaudai, iš jų priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kitai šaliai bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93 straipsnis). Iš atsakovų pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme (konsultacijas, atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą) atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ sumokėjo advokatui 2400 Lt (T. 2, b. l. 211, 212). Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, mažintina iki 1600 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš kasatorių priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 70,23 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“ (juridinio asmens kodas 301161671) iš ieškovų A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovų A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai 70,23 Lt (septyniasdešimt litų 23 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė