Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-186/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.17; 113.3 (S)

2011 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimo ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. L. ieškinį antstoliui S. D. dėl nuostolių atlyginimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja antstolis A. B., uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija,,PZU Lietuva“, V. L., S. L. (M.), Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo antstolio S. D. 12 701 Lt, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. balandžio 28 d. pagal antstolio A. B. surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą nusipirko automobilį, priklausiusį UAB,,Senasis rojus“, visą sumą sumokėjo 2005 m. balandžio 29 d., tačiau antstolis transporto priemonės neperdavė, UAB,,Senasis rojus“ jos taip pat neperdavė. Ieškovas teigė, kad antstolis turėjo sustabdyti varžytynes ir imtis priemonių susigrąžinti automobilį, bet to nepadarė, todėl turi atsakyti dėl nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino negaliojančiu 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą; priteisė iš ieškovo atsakovui 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, į valstybės biudžetą – 217,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad:

2004 m. lapkričio 2 d. antstolis S. D. turto arešto aktu areštavo UAB „Senasis rojus“ transporto priemonę „VW New Beetle“ (duomenys neskelbtini);

turto arešto aktas išsiųstas registruotu paštu, UAB „Senasis rojus“ vienintelei akcininkei S. L. įteiktas 2004 m. lapkričio 5 d.;

2004 m. lapkričio 2 d. patvarkymu dėl autotransporto priemonės pristatymo antstolis S. D. UAB „Senasis rojus“ pareikalavo iki 2004 m. lapkričio 12 d. perduoti automobilį;

2004 m. lapkričio 23 d. patvarkymu 2004 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtos UAB „Senasis rojus“ priklausančio turto – transporto priemonės „VW New Beetle“ (duomenys neskelbtini) – pirmosios varžytynės;

2004 m. lapkričio 11 d. raštu UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. antstolį S. D. informavo, kad automobilis strategiškai reikalingas ūkinei veiklai, tai vienintelė transporto priemonė, kuria disponuoja įmonė, todėl dėl gamybinio būtinumo šios transporto priemonės pristatyti negali; garantavo šios priemonės saugojimą ir, prireikus ar atsiradus pirkėjui, jos pristatymą;

2004 m. gruodžio 22 d. prašymu UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. prašė automobilį parduoti jo nurodytam pirkėjui Z. P;

2004 m. gruodžio 22 d. antstolis S. D. surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo skolininko UAB „Senasis rojus“ pasiūlytam pirkėjui Z. P. pardavė automobilį;

2004 m. gruodžio 31 d. antstolis S. D. surašė patvarkymą apie neįvykusias varžytynes, varžytynės paskelbtos neįvykusiomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 717 straipsnio 3 dalies pagrindu;

2005 m. sausio 18 d. patvarkymu 2005 m. vasario 24 d. paskelbtos UAB „Senasis rojus“ priklausančio turto – transporto priemonės – pirmosios pakartotinės varžytynės;

2005 m. vasario 3 d. patvarkymu dėl automobilio pristatymo antstolis S. D. UAB „Senasis rojus“ paprašė iki 2005 m. vasario 24 d. pristatyti transporto priemonę;

2005 m. kovo 21 d. patvarkymu 2005 m. balandžio 28 d. paskelbtos UAB „Senasis rojus“ priklausančio turto – transporto priemonės – antrosios varžytynės;

2005 m. balandžio 19 d. antstolis S. D. surašė patvarkymą dėl skolininkui priklausančio turto sulaikymo, kuriuo prašė sulaikyti automobilį;

2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu, kurį 2005 m. gegužės 27 d. patvirtino Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja, antstolį S. D. pavaduojantis antstolis A. B. iš varžytynių pardavė UAB,,Senasis rojus“ priklausančią transporto priemonę,,VW New Beetle“ (duomenys neskelbtini) pirkėjui G. L. (ieškovui);

ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00651-05 metu V. L. 2005 m. spalio 21 d. pateikė: 2004 m. spalio 25 d. akcininkės sprendimą, kuriuo S. L., vienintelė UAB „Senasis rojus“ akcininkė, nusprendė parduoti automobilį „VW New Beetle“ (duomenys neskelbtini); 2004 m. spalio 29 d. sutartį, kuria UAB „Senasis rojus“, atstovaujama direktoriaus V. L., už 6000 Lt pardavė S. L. automobilį; 2004 m. lapkričio 10 d. PVM sąskaitą–faktūrą, kuria UAB „Senasis rojus“ iš S. L. gavo 6000 Lt; 2004 m. lapkričio 10 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. perdavė, o S. L. priėmė automobilį;

UAB „NORD/LB draudimas“ antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisu laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2005 m. liepos 11 d. buvo apdrausta antstolio S. D. civilinė atsakomybė už žalą tretiesiems asmenims dėl padarytų neteisėtų antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo veiksmų atliekant antstolio funkcijas;

2005 m. balandžio 11 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 8P-18 antstolis A. B. paskirtas pavaduoti antstolį S. D. jo kasmetinių atostogų laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 25 d. iki 2005 m. gegužės 9 d. įskaitytinai.

Teismas konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai – CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktui – jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis); pažymėjo, kad antstolis nebuvo išreikalavęs iš skolininko parduodamo turto, neišsiaiškino, kad automobilis jau buvo parduotas. Teismas nurodė, kad pagal antstolio reikalavimą nė karto nepristačius parduodamo automobilio, antstolis vis dėlto toliau vykdė varžytynes, todėl tokioje situacijoje normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokio sandorio nebūtų sudaręs. Teismas konstatavo, kad tokio sandorio negaliojimo padarinys yra restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), bet šiuo atveju restitucija negalima, nes UAB,,Senasis rojus“ yra likviduota, o automobilio buvimo vieta nežinoma. Be to, už varžytynių metu parduotą turtą gautos lėšos jau yra paskirstytos kreditoriams. Teismas konstatavo, kad taikytinas kitas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas – nuostolių atlyginimas, išieškant nuostolius civilinės atsakomybės pagrindu (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.245 straipsnis).

Teismas padarė išvadą, kad teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas yra tai, jog teismas, patvirtinęs varžytynių aktą, nepatikrinęs antstolio veiksmų visais aspektais ir nenustatęs antstolio padaryto CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, t. y. neįvykdęs CPK 725 straipsnio 4 dalyje nustatytos teismo pareigos, netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę, todėl neištaisė antstolio padarytos klaidos ir neapsaugojo ieškovo interesų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju kyla ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atsakingos pagal CK 6.272 straipsnį už teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, deliktinė civilinė atsakomybė. Teismas nurodė, kad iš varžytynių turtas neteisėtai parduotas dėl kelių asmenų veiksmų – antstolio ir teismo; kad šioje byloje yra skolininkų daugetas; kad žala ieškovui atsirado dėl antstolio ir teismo bendrų veiksmų, kurie abu neatskiriamai susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimo faktu, todėl šiuo atveju kilo solidarioji civilinė atsakomybė; kadangi šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą tik vienam iš atsakingų solidariųjų skolininkų – antstoliui, tai teismas negali spręsti žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės klausimo.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalį už žalą, padarytą pavadavimo metu, šio įstatymo nustatyta tvarka atsako pavaduojantysis antstolis; kad žala ieškovui atsirado dėl pavaduojančiojo antstolio A. B. ir teismo bendrų veiksmų, tačiau ieškovas šių asmenų dalyvauti procese atsakovais neįtraukė, jie byloje yra tretieji asmenys, ieškovo atstovas neprašė jų įtraukti atsakovais. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti, todėl jis negali būti patenkinamas; kad nagrinėjamu atveju žalą turėtų atlyginti solidarieji skolininkai. Teismas pažymėjo, kad antstolių civilinė atsakomybė yra draudžiama antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką, ir tai turėtų padaryti ne ginčo tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pripažino pagrįstais apelianto atsakovo antstolio S. D. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, pripažinęs turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, nes ieškinys pareikštas dėl žalos atlyginimo, o ne dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Teisėjų kolegija sutiko su Teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, pripažinęs turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, ir nustatęs teismo, patvirtinusio turto pardavimo iš varžytynių aktą, atsakomybę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, atsakovu nurodė antstolį S. D., ieškinio pagrindu – antstolio S. D. kaltus veiksmus ir dėl šių veiksmų jam atsiradusius nuostolius; kad tokiu pagrindu nurodytam atsakovui pareikštą ieškinį teismas ir privalėjo išnagrinėti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Teismas, nustatęs atsakovo antstolio S. D. padarytus pažeidimus, kurie tiesiogiai lėmė automobilio pardavimą iš varžytynių, žalos atsiradimą sieja tik su varžytynių akto patvirtinimu. Būtent antstolio S. D. veiksmai ir neveikimas turėjo tiesioginę įtaką antstolio A. B. ir turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinusio teismo veiksmams. 2004 m. lapkričio 2 d. antstolio S. D. surašytame turto arešto akte nėra skolininko atstovo parašų, žymos dėl atsisakymo pasirašyti ar priimti aktą, žymos dėl akto išsiuntimo registruotu laišku, taip buvo pažeisti CPK 677, 678, 679 straipsnių, Sprendimų vykdymo instrukcijos 26, 27 punktų reikalavimai. Antstolis, gavęs 2004 m. lapkričio 11 d. UAB,,Senasis rojus“ direktoriaus raštą, kad negali pristatyti automobilio ir garantuoja jo saugojimą, nesurašė patvarkymo dėl areštuoto turto saugojimo; gavęs 2004 m. gruodžio 22 d. prašymą parduoti automobilį pasiūlytam pirkėjui, nesiėmė jokių veiksmų areštuotam turtui apsaugoti. Tačiau atsakovui nekilo įtarimo dėl areštuoto turto buvimo, nors CPK 683 straipsnyje nustatyta, kad prireikus antstolis bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui, turtą saugoti gali ir antstolis. Antstolis nepasinaudojo CPK 585 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybe asmeniui, kuris nevykdo jo reikalavimų, skirti baudą arba kreiptis į policiją pagalbos. Antstolis tik 2005 m. balandžio 19 d. priėmė patvarkymą dėl skolininkui priklausančio turto sulaikymo, CPK 703 straipsnyje nustatyta tvarka varžytynių neatšaukė. Antstolis S. D., nieko nepranešęs jį pavaduojančiam antstoliui A. B., neatšaukė varžytynių, varžytynės tęsėsi, todėl buvo sudarytas turto pardavimo iš varžytynių aktas.

Taigi egzistuoja ir įrodyti visi pagrindai ir sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Teismai netaikė CK 1.138 straipsnio 6 punkto, nors privalėjo taikyti, nes nustatė visus pagrindus ir sąlygas atsakovo antstolio S. D. civilinei atsakomybei atsirasti. Teismai, nustatę ir kitų asmenų kaltę, turėjo taikyti CK 6.279 straipsnio nuostatas ir išaiškinti atsakovui regreso teisę pagal CK 6.280 straipsnį.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Šioje byloje teismas turėjo būti aktyvus, privalėjo išaiškinti ieškovui teisę įtraukti į bylą atsakovais kitus asmenis, tačiau to nepadarė, todėl neįvykdė visų CPK 42, 159 straipsniuose nustatytų pareigų.

Be to, nors teismas ir nustatė, kad antstolio S. D. veiksmai ir neveikimas buvo neteisėti, nenurodė, dėl kokių priežasčių atmestas ieškovo reikalavimas atlyginti žalą būtent iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nustatytų aplinkybių, nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo, nenurodė argumentų ir motyvų, kuriais atmetė ieškovo apeliacinio skundo dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, neteisėtai iš ieškovo atsakovui priteisė 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas teismui nebuvo pateikęs jokio procesinio dokumento, o atsakovo atstovas teismo posėdžiuose atstovavo ne daugiau kaip 4 valandas. Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio atstovavimo valanda teisme maksimaliai vertinama 0,15 MGL, t. y. 120 Lt.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Teisingumo ministerija prašo palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, pareiškė dėl jų nuomonę.

2. Teisingumo ministerija neatsako už antstolių veiksmų neteisėtumą, neturi pareigos atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą, neturi teisės vertinti antstolio atliktų procesinių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.

Tik ieškovas turi teisę sumažinti ar padidinti savo reikalavimus, pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, atsisakyti savo reikalavimų (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškovas atsakovu nurodė antstolį S. D., ieškinio faktiniu pagrindu – antstolio S. D. kaltus veiksmus ir dėl šių veiksmų jam atsiradusius nuostolius. Tokiu pagrindu atsakovui pareikštą ieškinį teismas ir privalėjo išnagrinėti. Ieškovas atsisakė CPK 45 straipsnio nustatyta tvarka atsakovu patraukti antstolį A. B. ir teismą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti trečiųjų asmenų deliktinės atsakomybės klausimo.

3. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo antstolis A. B. prašo klausimą išspręsti iš esmės. Atsiliepime teigiama, kad pavaduojančiojo antstolio A. B. civilinės deliktinės atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas, nes pavaduojantysis antstolis tik užbaigė varžytynių procedūrą, kurią pradėjo antstolis S. D. Automobilis buvo areštuotas 2004 m. lapkričio 2 d., o 2004 m. spalio 29 d. UAB,,Senasis rojus“ ir S. L. sudaryta sutartis įsigaliojo tik 2004 m. lapkričio 10 d. po perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Automobilis iš antrųjų varžytynių buvo parduotas nepažeidžiant nustatyto teisinio reglamentavimo. Šioje vykdomojoje byloje pavaduojantysis antstolis lėšų neskirstė, jo elgesys tiesiogiai neturėjo įtakos tam, kad pirkėjas po turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo negavo automobilio ir prarado įmokėtus pinigus. Tarp pavaduojančiojo antstolio elgesio ir padarytos žalos nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio, todėl teismai neteisingai nustatė antstolio A. B. kaltę, netinkamai nurodė atsakovą. Teismui nustačius turtinę žalą, ji privalo būti atlyginta asmens, kalto dėl areštuoto ir iš varžytynių parduoto turto nepateikimo – areštuoto automobilio saugotojo UAB,,Senasis rojus“ direktoriaus V. L.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB DK,,PZU Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Ieškinio dalyko nustatymas, t. y. tinkamas ieškinio reikalavimo suformulavimas, yra ieškovo, ne teismo pareiga. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad teismai neįvykdė CPK 42, 159 straipsniuose nustatytų pareigų.

2. Ieškovo nurodyti kaip dėl antstolio neveikimo patirti nuostoliai 12 701 Lt nėra tiesiogiai susiję su antstolio S. D. veiksmais. Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už žalą, padarytą pavadavimo metu, atsako pavaduojantysis antstolis. Darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp antstolio S. D. neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Be to, trečiojo asmens nuomone, nėra dar vienos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas sandorius pripažinus negaliojančiais. Šioje civilinėje byloje turto pardavimo iš varžytynių aktas nėra pripažintas negaliojančiu. Ieškovas nepateikė tokio reikalavimo.

Pažymėtina ir tai, kad antstolis S. D. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad automobilis jo arešto metu ar vėliau buvo perleistas tretiesiems asmenims, nes nebuvo pakeisti viešojo registro duomenys, be to, areštuodamas automobilį, antstolis matė, kad juo važinėja L. šeimos nariai. Trečiasis asmuo mano, kad teismas galėtų taikyti CK 6.253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutą.

3. Ieškovo reikalavimas atlyginti nuotolius nėra draudžiamasis įvykis pagal su antstoliu S. D. sudarytą antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintas Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Civilinėje byloje nenustatyta antstolio S. D. civilinės atsakomybės, reikalavimo atlyginti žalą apdraustajam antstoliui S. D. draudimo sutarties galiojimo metu (nuo 2004 m. liepos 12 d. iki 2005 m. liepos 11 d.) nebuvo pareikšta, termino reikalavimams pareikšti pabaiga suėjo 2006 m. liepos 11 d. Ieškovas reikalavimą pareiškė 2008 m. rugsėjo 5 d. Taigi trečiajam asmeniui nekyla pareigos mokėti draudimo išmoką.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius, įgyvendindamas CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos teisę, padavė pagal atitinkamą struktūrą surašytą kasacinį skundą, t. y. pirmiausia pasisako dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, po to dėl proceso teisės normų pažeidimo. Tačiau teisėjų kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinio skundo, nėra suvaržyta kasacinio skundo struktūros, todėl, peržiūrėdama bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, sprendžia pirmiausia pasisakyti dėl atitinkamų, toliau nutartyje aptariamų proceso teisės normų, po to dėl byloje aktualių civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Dėl teismo vaidmens sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą

Civilinio proceso tikslai apibrėžti CPK 2 straipsnyje. Teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, taip pat turi atitinkamas teises ir pareigas, nukreiptas civilinio proceso tikslų įgyvendinimo link. Taikant civilinio proceso nuostatas, teismo priedermė – dalyvauti, suprantama nepažeidžiant konstitucinio teismo nešališkumo principo, sprendžiant tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo priedermė atsiranda jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, pagal kurias teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Tokios nuostatos dėl CPK 228, 230 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse (2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos madų kūrėjų asociacija v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-94/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-612/2005; 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-23/2007; 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-100/2007; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-154/2007; 2008 liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Č., J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008). Ši priedermė išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje.

Pagal CPK 45 straipsnio, reglamentuojančio netinkamos šalies pakeitimą tinkama, 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006).

Pažymėtina, kad tiek CPK 45 straipsnio 1 dalyje kaip viena iš šių teisės normų taikymo sąlygų nurodyta tai, kad teismas atitinkamų veiksmų turi teisę imtis tada, kai nagrinėdamas bylą nustato, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti. Ši sąlyga grindžiama civilinio proceso tikslais, koncentruotumo, ekonomiškumo principais, teismo pareiga rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ja iš dalies ribojamas proceso šalių dispozityviškumas. Dėl to teismas, byloje nenustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, neturi teisės disponuoti aptariamose teisės normose įtvirtintomis teisėmis dėl atsakovo pakeitimo arba antrojo atsakovo įtraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. viešoji įstaiga,,Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009).

Pirmosios instancijos teismas neturi apsiriboti vien gramatiniu CPK 45 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimu, o vadovaudamasis CPK 7 straipsnyje įtvirtintais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, CPK 45 straipsniu, 230 straipsnio 1 dalimi, 243 straipsniu, privalo išaiškinti šalims teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Kai teismas to nepadaro, sprendžiama, jog padarytas esminis teisės normų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-100/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. daugiabučio namo savininkų bendrija,,Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nordic investicija“ v. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-120/2009).

Taigi pateikta pirmiau nurodytų kasacine tvarka išnagrinėtų bylų apžvalga patvirtina, kad abstraktus CPK 42 straipsnyje įtvirtintų šalių teisių ir pareigų išaiškinimas yra nepakankamas teismui nustatytos priedermės įgyvendinimas, kada bylą nagrinėjančiam teismui akivaizdu, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. y. tam asmeniui negali atsirasti pareigos atsakyti pagal ieškovo pareikštą reikalavimą. Kada bylą nagrinėjančiam teismui yra akivaizdu, teismas neturi, apsiribojęs tik abstrakčiu šalių procesinių teisių išaiškinimu, neišsiaiškinęs tikrosios ieškovo valios dėl šalies procesinės padėties nustatymo, tęsti bylos nagrinėjimą pagal reikalavimą, pareikštą netinkamam atsakovui. Tokiu atveju vykdomas beprasmis procesas – gaišinamas teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų laikas, eikvojamos lėšos, pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai), svarbiausia – nepasiekiami CPK 2 straipsnyje įtvirtinti proceso tikslai. Minėta, teismas turi išaiškinti ieškovo teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius, ir tiktai ieškovui atsisakius įgyvendinti netinkamos šalies pakeitimo teisę, nagrinėja bylą pagal pareikštus reikalavimus. Aptartų nuostatų aktualumas ir atitinkamai teismo priedermė organizuojant bylos procesą dar labiau išryškėja, kada yra pareiškiamas reikalavimas, kildinamas iš antstolio – viešosios teisės subjekto – atliktų veiksmų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S., Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aibės mažmena“ v. antstolis D. S., bylos Nr. 3K-3-341/2007).

Nagrinėjamoje byloje iš teismo procesinių dokumentų (CPK 116 straipsnis) matyti, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą buvo akivaizdu, jog ieškinys, pareikštas atsakovui S. D., nebus tenkinamas. Tai, kad pirmosios instancijos teismui bylos proceso teisme eigoje nuosekliai formavosi nuostata dėl ieškovo reikalavimo atsakovui S. D. nepagrįstumo, akivaizdu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, kurioje išsamiai išanalizuotas antstolio A. B. ir teismo solidariosios atsakomybės pagrindas ir nekonstatuota atsakovo antstolio S. D. civilinės atsakomybės pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo eigoje tirdamas surinktus įrodymus ir formuodamas savo nuostatą dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo įvardijant atsakomybės pagal ieškovo reikalavimą subjektus, nesivadovavo pirmiau paminėta kasacinio teismo praktika, kad teismas turi išaiškinti ieškovo teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesines pasekmes ir tiktai ieškovui atsisakius įgyvendinti netinkamos šalies pakeitimo teisę, išnagrinėti bylą pagal pareikštus reikalavimus. Kaip matyti iš teismo posėdžių protokolų, pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai supažindino šalis su CPK 42 straipsnyje įtvirtintomis jų teisėmis ir pareigomis, o tikroji ieškovo valia dėl tinkamų atsakovų nustatymo nebuvo išaiškinta.

Minėtos nuostatos, kuriomis vadovaudamasi teisėjų kolegija priima procesinį sprendimą, nesukuria prieštaravimo su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytose kasacinio teismo nutartyse padarytomis išvadomis. Nors apeliacinės instancijos teismas teisingai atskleidžia civilinio proceso principų turinį bendrąja prasme, tačiau atitinkami, nutartyje minėti principai, atsižvelgiant į bylą nagrinėjančio teismo priedermę ir civilinės atsakomybės subjekto statusą (viešosios teisės subjektas), šioje byloje nebuvo tinkamai taikomi, nes nebuvo užtikrintas bylos teisingas išnagrinėjimas (CPK 159 straipsnis).

Aptartų teisinių argumentų pagrindu konstatuojama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį užtikrinant, jog byla būtų teisingai, pagal bylų proceso taisykles išnagrinėta. Nustatyti proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų tinkamai išspręsti proceso teisės klausimai, kuriais reglamentuojama dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties nustatymas (CPK 346 straipsnis 2, 3 dalys).

Tinkamai išsprendęs byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį, teismas turi nustatyti kokios rūšies atsakomybė atsiranda atsakingiems už žalą asmenims, jeigu nustatoma, kad žalos padarė keli asmenys. Nors pagal bendrąją CK įtvirtintą taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė, CK 6.6 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Ši norma pakartojama ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir CK 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005), taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė. Pagal šiuos kriterijus kvalifikuojant bylos teisinius santykius pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ir tai, kad vykdant išieškojimą iš UAB „Senasis rojus“ vykdymo veiksmus pradedant 2004 m. lapkričio 2 d. turto arešto surašymu atliko antstolis S. D., jis organizavo turto – automobilio – pardavimą varžytynėse. Taip pat svarbu nustatyti ir įvertinti jo veiksmų (neveikimo) padarinius dėl ieškovui atsiradusio nuostolio, turint omenyje tai, kad jis, neužtikrinęs galimybės po varžytynių fiziškai perduoti transporto priemonę įgijėjui (automobilis buvo paliktas skolininkui valdyti ir naudoti, o vėliau prarastas), organizavo varžytynes, paskelbė antrąsias 2005 balandžio 28 d. varžytynes, kurias pravedė pavaduojantysis antstolis A. B., t. y. pardavė transporto priemonę, kurios fizinis perdavimas įgijėjui nebuvo užtikrintas. Taigi antstolis A. B. atliko tik baigiamąjį veiksmą išieškojimo iš skolininko turto procese, o tas veiksmas buvo antstolio S. D. pradėtų ir atliktų vykdymo proceso veiksmų formali pabaiga.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Kasacinis teismas turėjo 119,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. balandžio 19 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės. Kasacinis teismas taip pat negali priteisti šaliai jos turėtų išlaidų šiame teisme. Dėl jų priteisimo turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė