V. G. pagal BK 281 str. 2 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-141/2014

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00466-2007-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.2;

2.3.6.4.5.1;

2.4.7;

2.3.2.2.12 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, ir atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Priteista iš UAB DK „PZU Lietuva“ 1000 Lt nukentėjusiajam N. K. turtinei žalai atlyginti, subsidiariai iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir V. G. 10 000 Lt nukentėjusiajam A. P. neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš V. G. 1426,63 Lt valstybei proceso išlaidų, iš jų 1143,57 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendis pakeistas: V. G. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sutrumpinta iki vienerių metų ir jos vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Priteista iš UAB DK „PZU Lietuva“ nukentėjusiajam A. P. 3450 Lt, o iš nuteistojo V. G. – 1550 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinta Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalis, kuria priteista iš UAB DK „PZU Lietuva“ N. K. 1000 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo N. K. civilinis ieškinys atmestas.

Nuspręsta išieškoti iš V. G. proceso išlaidų: 170,86 Lt valstybei specialisto V. Mitunevičiaus kelionei į apeliacinės instancijos teismą apmokėti ir 80 Lt už nukentėjusiajam A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 3 d., apie 16.00 val., Kelmės rajone, Kukečių seniūnijoje, Burbaičių kaime, vietinės reikšmės kelyje vairuodamas automobilį „Opel Frontera“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 53, 68, 164, 172 punktų reikalavimus, t. y., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, atsižvelgdamas į kelio sąlygas, vietovės reljefą nepasirinko priimtino važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, dėl to įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu A. S. vairuojamu motociklu MK-75; eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta motociklo vairuotojo A. S. ir keleivio A. P. sveikata (A. S. lūžo dešinės plaštakos pirmas delnakaulis, A. P. padaryta plėštinė dešinio kelio žaizda su sąnario kapsulės, šeivikaulio šoninių raiščių plyšimu ir dešinio šlaunikaulio išorinio gumburo atplyšimu, krūtinės ląstos sumušimas, dešinės pusės VIII šonkaulio lūžis, dešinio plaučio plyšimas su kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštinė žaizda kairio peties srityje, odos nubrozdinimai abiejose krūtinės ląstos pusėse).

Kasaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje, nepadaręs, mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė padarytus KET pažeidimus, priežastinį ryšį su padariniais bei kaltę, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nors išnagrinėjo bylą iš naujo bei nustatė ir kitos transporto priemonės vairuotojo kaltę, (KET pažeidimus, buvusius pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti), tačiau padarė tokias pačias išvadas dėl V. G. kaltės. Be to, nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose buvo padaryta ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų, sukliudžiusių teismams priimti teisingus sprendimus, nes teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o bylos įrodymai įvertinti neobjektyviai, suteikiant kai kuriems išskirtinumą. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas atlikti įrodymų tyrimą ir inicijuodamas veiksmus naujiems įrodymams rinkti, gautus įrodymus privalėjo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, palygindamas juos su kitais bylos duomenimis, pašalindamas ir aptardamas prieštaravimus, tačiau to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad faktinės aplinkybės, nurodytos kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visiškai skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos, šios pirmosios instancijos klaidos neištaisė, taip suvaržydamas įstatymų garantuotą kasatoriaus teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir pagal tai pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl eismo įvykio yra kaltas kasatorius, motociklų vairuotojai V. V. ir A. S. KET nepažeidė ir jų veiksmai visiškai nelėmė eismo įvykio, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog KET pažeidė tiek jis (kasatorius), tiek V. V.. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojų A. A., M. L., I. K. parodymais, ekspertizės akto Nr. TTS59(12) išvadomis, nustatė, kad motociklo vairuotojas V. V., artėdamas kelio vingio link, buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir sudarė kliūtį automobilio „Opel Frontera“ judėjimui ir kad toks pažeidimas techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, o automobilio „Opel Frontera“ vairuotojo V. G. veiksmai – sukimas į kairę ir išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Kasatorius mano, kad, padarius tokias išvadas, turėjo būti sprendžiama dėl kaltinimo pakeitimo teisme, kaip tai numatyta BPK 255 ir 256 straipsniuose, iš kaltinimo pašalinant jam inkriminuotus KET 164 ir 172 punktų pažeidimus ir nustatant, ar jis pažeidė KET 173 punkto reikalavimą atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šių svarbių iš esmės kaltinimą keičiančių aplinkybių nustatymas, bet jų nevertinimas patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į V. G. apeliacinio skundo argumentus ir padarė nepagrįstas išvadas, jog skundžiamame nuosprendyje suformuluotas kaltinimas yra aiškus, suprantamas, jame nurodytos eismo įvykio kilimą lėmusios faktinės aplinkybės, nes iš tikrųjų apie kliūtį kelyje eismo įvykio metu suformuluotame kaltinime neužsiminta.

Pasak kasatoriaus, byloje neginčijamai nustatyta, kad kasatorius suktelėjo vairą į kairę ir stabdė automobilį, siekdamas išvengti sunkių padarinių, tai patvirtina automobilio stabdymo žymės kelyje (stabdymo kelias 11,45 m). Tai, kad buvo kilusi didžiulė grėsmė eismo saugumui, matyti ir iš teisme apklaustų liudytojų A. A. ir M. L. parodymų, pagal kuriuos nuo V. V. vairuojamo motociklo jie nušoko į griovį, esantį kelio kairėje pusėje, kuris jiems buvo arčiau negu griovys dešinėje.

Kasatorius nurodo viso bylos tyrimo metu neneigęs vairavęs transporto priemonę neblaivus ir pripažino pažeidęs KET 68 punkto reikalavimus, tačiau nesutinka, kad šis pažeidimas lėmė eismo įvykį ir BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius. Taikant BK 281 straipsnio 2, 4 ir 6 dalis, be transporto priemonę vairuojančio asmens apsvaigimo, turi būti nustatomi ir kiti KET pažeidimai, sukėlę nusikalstamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga, išvadų 11.2 punktas), nes apsvaigimo faktas kaip toks, nors ir būdamas šiurkštus KET pažeidimas, savaime negali sukelti BK 281 straipsnyje numatytų padarinių. Tačiau abiejų instancijų teismai visiškai nesigilino ir nesiekė nustatyti reikšmingo fakto, kada ir kurioje konkrečioje vietoje iškilo grėsmė eismo saugumui ir ar kasatoriaus pasirinktas veiksmas, vairo suktelėjimas į priešingos krypties kelio pusę, kuri tuo metu buvo laisva, ir staigus stabdymas buvo priimtini šioje konkrečioje situacijoje. Taip teismai padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad dėl girtumo jis nesugebėjo atsižvelgti į kelio sąlygas, laikytis dešinės, pasirinkti saugaus greičio ir tinkamo manevro, dėl to susidūrė su A. S. vairuojamu motociklu. Taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad jis pažeidė KET 172 punkto reikalavimus, nes, kaip teigiama nuosprendyje, jo automobilio greitis prieš pat susidūrimą su A. S. motociklu buvo 50 km/h. Tokia teismo išvada prieštarauja ekspertizės aktui Nr. 11Š-102(09), kurio 4 punkte konstatuota, kad šioje eismo situacijoje automobilio „Opel Frontera“ važiavimo greitis prieš pat stabdymą (o ne susidūrimą, kaip teigia teismas) buvo apie 50 km/h. Kasatorius pažymi, kad remiantis šiuo klaidingu teiginiu buvo padaryta ir kita tikrovės neatitinkanti išvada, jog išvažiuojant iš už posūkio automobilio greitis buvo didesnis negu 50 km/h. Nustatydamas šią aplinkybę teismas tik formaliai rėmėsi liudytojų nukentėjusiųjų draugų, kartu važiavusių motociklais, subjektyviais parodymais, pagal kuriuos automobilio greitis buvo didelis, ir visiškai neaptarė specialisto V. Mitunevičiaus išvados, kurioje nustatyta, kad, prasilenkiant su V. V. vairuojamu motociklu, kasatoriaus automobilio greitis buvo ne didesnis kaip 41 km/h. Kasatoriaus manymu, liudytojų ir nukentėjusiųjų, kuriuos sieja draugystė, parodymai yra subjektyvūs, o V. V. ir A. S. parodymai apskritai rodo akivaizdų siekį išvengti objektyvaus aplinkybių ištyrimo ir atsakomybės. Byloje nustatyta, kad V. V. ir A. S. motociklai nebuvo stabdomi, nes jų stabdžiai buvo techniškai netvarkingi (teisiamojo posėdžio metu tai pripažino V. V.), dėl to ir nenustatytas jų važiavimo greitis. Be to, V. V. įvykio metu negalėjo vairuoti motociklo, nes neturėjo vairuotojo pažymėjimo, po eismo įvykio jo motociklas buvo nuvarytas iš įvykio vietos ir paslėptas, grįžusiam į įvykio vietą V. V. nebuvo patikrintas girtumas. Kasatorius taip pat nesutinka važiavimo metu neįvertinęs kelio sąlygų ir vietovės reljefo. Jis važiavo dešiniuoju kelio kelkraščiu, leistinu greičiu, apie kokias nors ypatingas tuo metu buvusias sąlygas duomenų byloje nėra, buvo apie 16.00 val., nelijo ir nesnigo, eismas neintensyvus, jo automobilis buvo techniškai tvarkingas, draustas privalomuoju draudimu, turėjo galiojančią techninę apžiūrą. Kasatorius per beveik trisdešimties metų vairavimo laikotarpį nebuvo baustas už KET pažeidimus; sugebėjimas išvengti susidūrimo su priešais atvažiuojančiu V. V. motociklu, kuriame buvo dar du žmonės, esant nedideliam atstumui, patvirtina, kad jo pasirinktas važiavimo greitis buvo saugus, reakcija savalaikė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, rėmėsi išskirtinai tik liudytojų ir nukentėjusiųjų subjektyviais parodymais, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias teismo išvados turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, šio teismo išvados dėl KET 172 punkto reikalavimų pažeidimo, kurios padarytos iškraipant ekspertizės akto Nr. 11Š-102(09) 4 punkto esmę, turi būti pripažintos nepagrįstomis ir šis KET punktas iš kaltinimo turi būti pašalintas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Pagal teismų praktiką, nenustačius aplinkybių, rodančių, kad kaltininko pasirinktas važiavimo greitis konkrečiu atveju buvo nesaugus, šis KET pažeidimas jam neinkriminuojamas, nes nebuvo priežastis eismo įvykiui kilti.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, įvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą ir stabdydamas automobilį, jis padarė KET 53 punkto pažeidimą. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad šio reikalavimo nevykdė ne jis, o V. V.. Iš liudytojų I. K., A. A., M. L. parodymų akivaizdu, kad būtent V. V. veiksmai sukėlė pavojų eismo saugumui, nes jis vairavo motociklą prieš posūkį priešinga kelio puse, o kasatorius, siekdamas išvengti padarinių – akivaizdaus susidūrimo, pasirinko manevrą į kairę ir stabdymą. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad kasatorius, išvengęs eismo įvykio su V. V. vairuojamu motociklu, turėjo, bet nesiėmė priemonių išvengti susidūrimo su A. S. vairuojamu motociklu; nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo tiriama, ar šioje situacijoje jis turėjo tokią techninę galimybę. Priešingai, specialistas V. Mitunevičius padarė išvadą, kad A. S. veiksmai – nestabdymas (arba neefektyvus stabdymas), pastebėjus pavojų saugiam eismui (artėjantį automobilį „Opel Frontera“) – buvo susiję priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio padariniais. Teismo posėdyje V. V. parodė, jog A. S. važiavo atsilikęs nuo jo maždaug 100 m atstumu, jo greitis buvo didesnis – 60 km/h. A. S. teisme tvirtino pastebėjęs kasatoriaus automobilį, išvažiuojantį į jo eismo kryptį, likus maždaug 50 m. Remdamasis šiais parodymais V. Mitunevičius nurodė, kad jeigu A. S. matė kliūtį kelyje būdamas 50 m atstumu, tai jis galėjo sustabdyti motociklą du kartus. Taigi tai įrodo, kad kasatoriaus pasirinktas manevras – vairo suktelėjimas ir stabdymas – į tuo metu laisvą kairę kelio pusę techniniu požiūriu buvo priimtinas.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, jog jis privalėjo laikytis arčiau dešiniojo krašto (KET 164 punktas), rėmėsi V. V., nukentėjusiojo A. S., liudytojų M. L., A. A., I. K. parodymais ir ekspertizės aktu Nr. 11Š-59(12), kuriame ekspertas E. G. neatsižvelgė į tai, kad V. V. vairuojamas motociklas sudarė kliūtį kasatoriaus vairuojamam automobiliui, važiavusiam dešine kelio puse. Teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo. Specialistas V. Mitunevičius išvadoje nurodė, kad iš eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotų automobilio „Opel Frontera“ stabdymo pėdsakų matyti, jog šie su kelio važiuojamosios dalies kraštu sudaro 12 laipsnių kampą ir tai objektyviai patvirtina automobilį „Opel Frontera“ prieš eismo įvykį važiavus tam skirta kelio važiuojamosios dalies puse, todėl motociklo vairuotojo V. V. parodymai, kad kasatoriaus automobilis važiavo priešpriešine eismo juosta, techniniu požiūriu neįtikėtini. Teismo posėdžio metu ekspertas E. G. nurodė, kad automobilis „Opel Frontera“ stabdymo režimu smailiu kampu judėjo iš dešinės į kairę, kelio ašinės linijos atžvilgiu; pėdsakai išsidėstę smailiu kampu iš dešinės į kairę. Tai patvirtina kasatoriaus nurodytas aplinkybes, kad, važiuodamas automobiliu savo puse ir išvažiuodamas iš už posūkio, jis pamatė priešais atvažiuojantį motociklą su keleiviais; atstumas buvo mažas, todėl, vengdamas susidūrimo, pasuko vairą į kairę, tuo metu laisvą kelio pusę, ir stabdė automobilį. Tai, kad V. V. vairuojamo motociklo keleiviai M. L. su A. A., vos tik pastebėję kasatoriaus automobilį, nušoko nuo motociklo į kairės pusės griovį, neginčijamai patvirtina V. Mitunevičiaus išvadas ir kasatoriaus parodymus, kad jis važiavo dešine kelio puse, o ne kelio viduriu, kaip bandė teigti V. V. ar N. K. Tai, kad V. G. prieš eismo įvykį važiavo savo eismo puse, patvirtino liudytojai A. A. ir I. K. Be to, pastaroji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė svarbią aplinkybę, kad V. V. motociklu lenkė N. K. vairuojamą motociklą, išvažiavo į kairę kelio pusę ir nuvažiavo tiesiai, o jie (I. K. su seserimi ir N. K.) pasuko į dešinėje buvusį keliuką. Nuo šio keliuko iki posūkio antstolio aplinkybių konstatavimo protokole nustatytas 22 m atstumas, todėl nesunku paskaičiuoti, kad, išvažiavęs iš už posūkio, kasatorius pamatė V. V. motociklą 5-10 m atstumu, tai rodo, jog V. V. jau buvo pravažiavęs keliuką į dešinę, į kurį buvo nusukęs N. K., ir net nesiruošė į jį sukti. Šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos, tačiau abiejų instancijų teismų neteisingai įvertintos. Važiuoti arčiau dešinės kelio pusės, kaip išvadoje nurodo ekspertas E. G., kasatorius negalėjo, nes būtų neišvengiamai kaktomuša susidūręs su V. V. vairuojamu motociklu ir tada padariniai būtų buvę kur kas sunkesni. Kadangi kairė kelio pusė tuo metu buvo laisva, jis suktelėjo vairą į kairę ir stabdė, natūraliai pasižiūrėdamas, ar nekliudė motociklo. Toks manevras šioje situacijoje specialisto V. Mitunevičiaus vertinimu buvo priimtinas, nes net laiku sureaguodamas ir efektyviai stabdydamas kasatorius neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su taip atvažiuojančiu motociklu. Šias išvadas specialistas V. Mitunevičius patvirtino ir teisme, tačiau ekspertas E. G. nevertino manevro tikslingumo, teigdamas, kad nėra duomenų, jog V. V. vairuojamas motociklas sudarė kasatoriaus automobiliui kliūtį, nes nėra fiksuotas V. V. motociklas, nėra stabdymo žymių ir pan. Taigi apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, kad kasatorius pažeidė KET 164 punkto reikalavimą, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes vadovavosi išskirtinai tik E. G. išvadomis bei jo paaiškinimais teisme ir nemotyvavo, kodėl nesiremia specialisto V. Mitunevičiaus išvada. Kilus abejonių, ar iki eismo įvykio nuteistasis važiavo dešine kelio puse, buvo galima atlikti eksperimentą ir nustatyti, ar iš tos vietos (kelio vidurio), kur nurodė V. V., galima nušokti nuo važiuojančio motociklo į kairį kelio griovį, tačiau to nebuvo padaryta.

Taip pat nuteistasis mano, kad abejotinais įrodymais buvo grindžiamos teismo išvados dėl priežastinio ryšio tarp jo veikos ir padarinių buvimo. Kadangi 2009 m. lapkričio 6 d. autotechninės ekspertizės akte pateiktos išvados buvo sąlyginės, nebuvo pasisakyta dėl kasatoriaus manevro tikslingumo, nebuvo įvertinti motociklininkų padaryti pažeidimai, pirmosios instancijos teisme buvo prašoma paskirti papildomą ar pakartotinę teismo ekspertizę eismo įvykio mechanizmui nustatyti, įvertinant teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes, tačiau prašymas buvo atmestas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl eismo įvykio mechanizmo, eismo dalyvių veiksmų, manevro tikslingumo pateikė išvadą specialistas V. Mitunevičius. Apeliacinės instancijos teismas šią specialisto išvadą priėmė kaip įrodymą ir teismo posėdyje apklausė abu specialistus, teikusius išvadas šioje byloje. Specialistų išvadose esantiems prieštaravimams pašalinti nuteistasis prašė teismo skirti papildomą (pakartotiną) ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Vilniaus skyriaus ekspertams kartu su Gedimino technikos universiteto autotransporto katedros specialistu, tačiau prašymas nemotyvuotai buvo atmestas, pažeidžiant Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 6.3 punktą, buvo pavesta atlikti eismo įvykio ekspertizę tam pačiam ekspertui E. G.. Kasatoriaus manymu, ekspertas R. Grigelis turėjo nusišalinti nuo ekspertizės (tyrimo), nes vieną išvadą jis jau buvo pateikęs, be to, pasisakydamas dėl V. Mitunevičiaus išvadų, jis privalėjo laikytis ekspertų profesinės etikos reikalavimų (Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų 14.5, 14.6 punktai).

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių (kuri grindžiama tik papildoma eksperto E. G. išvada ir formaliai nurodomais liudytojų parodymais) prieštarauja teismų praktikai. Tais atvejais, kai nustatoma, kad dviejų ar daugiau transporto priemones vairuojančių asmenų padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, jie visi atsako pagal BK 281 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19/2007). Teismas nevertino liudytojo A. V. parodymų dėl A. S. motociklo stabdžių nebuvimo (negalėjimo stabdyti), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl priežastinio ryšio. Be to, teismui pripažinus, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo V. V. veiksmai, nelogiška teigti, jog jie niekaip nesusiję su eismo įvykio padariniais – kasatorius nebūtų išvažiavęs į priešingos krypties kelio pusę, jeigu nebūtų kilusi grėsmė eismo saugumui jo važiavimo juostoje V. V. sudarius kliūtį, ir tada nebūtų buvę eismo įvykio. Kasatorius, darydamas manevrą į kairę, siekė išvengti eismo įvykio ir labai skaudžių padarinių. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2005 nurodyta, kad būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straispnyje numatytų padarinių. Kasatorius pažymi, kad BPK nuostatos draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalinus abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012), nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Remdamasis išdėstytais argumentais, kasatorius prašo nesant įrodymų pagal BK 281 straipsnio 2 dalį jį išteisinti ir bylą nutraukti, o nustačius procesinių pažeidimų, perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, kad būtų paskirta pakartotinė ekspertizė ir atliktas eksperimentas kilusioms abejonėms pašalinti.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, BPK pažeidimų nepadarė. Apeliacines instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma, savo sprendime išsamiai aptarė visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir pateikė argumentus, kodėl ir kuriais bylos duomenimis remiasi darydamas savo išvadas. Tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje nurodytos visos faktinės aplinkybės, atitinkančios BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. apžvalga dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą) platus veikos aprašymas laikomas apkaltinamojo nuosprendžio trūkumu, be to, jame neturi buti formuluočių, liudijančių apie toje byloje neteisiamų asmenų kaltę, todėl prokurorė mano, kad V. G. skundžiamame nuosprendyje suformuluotas kaltinimas yra aiškus ir suprantamas, jame nurodytos faktines aplinkybes, dėl ko įvyko eismo įvykis.

Apeliacines instancijos teismas paneigė nuteistojo teiginius bei juos patvirtinančius specialisto V. Mitunevičiaus paaiškinimus, remdamasis nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, eksperto E. G. paaiškinimais, ekspertizių aktų išvadomis bei kita bylos medžiaga. Nukentėjusieji A. S., N. K., A. P., liudytojai I. ir L. K., V. V., M. L., A. A. parodė, kad, važiuodami motociklais, pamatė, kaip iš už posūkio kelio viduriu apie 70-80 km/h greičiu atvažiuoja džipas. Liudytojas A. A. bei nukentėjusysis A. S. nurodė, kad džipas ties posūkiu išvažiavo,,plačiai“. Teisme ekspertas E. G. ne tik patvirtino savo pateiktas išvadas, bet ir paaiškino, kad automobilio vairuotojas, išvažiuodamas iš už posūkio, jau buvo kelio viduryje, kairysis automobilio priekinis kampas jau buvo įvažiavęs į priešingą eismo juostą ir tai sudarė grėsmę eismo saugumui, be to, V. G. pradėjo stabdyti automobilį jau būdamas priešingoje kelio pusėje. V. G., išvažiuodamas iš už posūkio, kuriame matomumas, kaip nustatyta faktinių aplinkybių konstatavimo metu, yra prastas, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, taip pažeisdamas KET 164 punkto reikalavimus. Be to, ekspertizės akto Nr. 11Š-102(09) išvadų 4 punkte nurodyta, jog V. G. automobilio greitis prieš susidūrimą su A. S. vairuojamu motociklu buvo 50 km/h. Įvertinus tai, kad prieš susidūrimą V. G. automobilį stabdė, daroma išvada, jog išvažiuojant iš už posūkio automobilio greitis buvo didesnis nei 50 km/h. Tai atitinka liudytojų parodymus, kad automobilio greitis buvo didelis. Nors V. G. neviršijo tame kelyje (siaurame 4,6 m pločio žvyrkelyje) leistino greičio, tačiau esant ribotam matomumui (staigus posūkis, kurį užstoja krūmai, darganotas oras), nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko tinkamo greičio, kad, pamatęs priešais atvažiuojančią transporto priemonę, galėtų sulėtinti greitį arba visiškai sustabdyti (KET 172 punktas). Taip pat pagrįstai nuteistajam inkriminuotas ir KET 53 punkto pažeidimas, nes V. G., išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą ir stabdydamas automobilį, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, taigi nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad jeigu V. G. būtų buvęs atsargus ir, artėdamas prie kelio vingio, būtų važiavęs arčiau dešiniojo kelio krašto bei pasirinkęs važiavimo greitį atsižvelgdamas į važiavimo ir meteorologines sąlygas, būtų pastebėjęs kelio viduriu važiuojantį V. V. vairuojamą motociklą ir eismo įvykis, kurio metu nukentėjo A. S. ir jo vairuojamu motociklu važiavęs A. P., nebūtų kilęs; liudytojo V. V. veiksmai, nors ir neatitiko KET reikalavimų, patys savaime nebūtų sukėlę eismo įvykio, kurio metu nukentėjo A. S. ir A. P., jeigu ir V. G. nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, nes būtent nuteistasis iš už posūkio važiavo kelio viduriu, staigiai stabdė automobilį, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, neįsitikinęs, kad priešpriešinėje eismo juostoje nieko nėra (žiūrėjo pro šoninį veidrodėlį į prasilenkusį V. V. motociklą ir nežiūrėjo į priekį), susidūrė su atvažiuojančiu A. S. vairuojamu motociklu.

Pasisakydama dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Apeliacines instancijos teismo priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.

Atsiliepimu nukentėjusysis A. P. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad visi nuteistojo teiginiai nepagrįsti, deklaratyvūs. Abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visus įrodymus, nuosprendyje juos išdėstė ir |įvertino, savo išvadas pagrindė įrodymų visuma. Teismų sprendimai yra teisėti ir pagristi, V. G. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, nes būdamas neblaivus, pažeisdamas KET reikalavimus, sužalojo A. P.; eismo įvykio padariniai jaučiami iki šiol. Nukentėjusiojo manymu, V. G. paskirta bausmė yra teisinga.

Nuteistojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimų

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, surašydamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1, 2 dalių ir 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami aukšti reikalavimai – nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tiksliai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti įrodymai, neginčytinai patvirtinantys kaltinamojo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą ir visų nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veikoje. Be to, nuosprendis turi būti teisingas. Nuosprendžio dalys (įžanginė, aprašomoji, rezoliucinė) turi būti suderintos, jame negali būti prieštaravimų, neatitikimų byloje surinktiems bei patikrintiems įrodymams, teismo išvados turi būti aiškios ir suprantamos. Tačiau šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė.

Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas KET 172 punkto pažeidimas, rėmėsi ekspertizės akto Nr. 11Š-102(09) išvadų 4 punktu, klaidingai nurodydamas, kad jame nurodyta, jog V. G. vairuojamo automobilio greitis prieš pat susidūrimą su A. S. motociklu buvo 50 km/h, kai iš tikrųjų šiame punkte aiškiai konstatuota, kad toks automobilio „Opel Frontera“ važiavimo greitis buvo prieš pat stabdymą. Taip pat teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl būtinosios eismo įvykio kilimo sąlygos nustatymo. Nors iš pradžių nuosprendyje konstatuojama, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo liudytojo V. V. veiksmai, o V. G. veiksmai – sukimas į kairę, išvažiavimas į priešpriešinę kelio pusę ir susidūrimas su A. S. vairuojamu motociklu – techniniu požiūriu buvo tik nepriimtini ir susiję priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu, toliau pateikia argumentus, iš kurių galima spręsti, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo ne V. V., o V. G. padaryti KET pažeidimai, nes, pasak teismo, jeigu jis (V. G.) būtų buvęs atsargus ir, artėdamas prie kelio vingio, būtų važiavęs arčiau dešiniojo kelio krašto bei pasirinkęs važiavimo greitį atsižvelgdamas į važiavimo ir meteorologines sąlygas (žvyro kelias siauras (4,6 m pločio), šlapias, staigus posūkis, matomumui trukdė krūmai), būtų pastebėjęs kelio viduriu važiuojantį V. V. vairuojamą motociklą ir eismo įvykis, kurio metu nukentėjo A. S. ir jo keleivis A. P., nebūtų kilęs.

Prieštaringa apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suformuluoto kaltinimo. Teismas, tame pačiame nuosprendyje konstatavęs ne tik V. G., bet ir liudytojo V. V. kaltę, nes jis sudarė kliūtį V. G. vairuojamam automobiliui ir tai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, kartu nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suformuluotas kaltinimas yra aiškus, suprantamas, nes jame nurodytos eismo įvykį lėmusios faktinės aplinkybės, kurios atitinka BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio negalima spręsti, kokios iš tikrųjų bylos aplinkybės nustatytos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosprendžio surašymą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 1 dalį). Šis pažeidimas esminis, nes suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo V. G. teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pažymėtina, kad baigiamajame procesiniame dokumente neturi likti jame iškeltų, bet taip ir neišspręstų klausimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dėl eismo įvykio kaltas ne tik V. G., bet ir V. V.. Tačiau teismas nenustatė tikslaus eismo įvykio mechanizmo, taip pat vienareikšmiai nepasisakė, vis dėlto kieno padaryti KET pažeidimai buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga, konkrečiai neįvardijo, kokius, apeliacinės instancijos teismo nuomone, KET pažeidimų padarė V. V.. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, laikytina, kad kaltinamasis aktas nagrinėjamoje byloje neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių.

Pabrėžtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-95/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-95/2012">2K-P-95/2012</a>, 2K-7-398/2013).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Alvydas Pikelis

Rimantas Baumilas