S. K. pagal BK 140 str., 187 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-116/2014

Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00814-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4.;

2.1.7. (S)

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį trims mėnesiams laisvės atėmimo, 187 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, 187 straipsnio 3 dalį – trisdešimčiai parų arešto, 145 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams trims mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir S. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu iš S. K. priteista V. C. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2437,73 Lt – turtinei žalai atlyginti ir 500 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; N. G. – 6079,71 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria nuteistojo S. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

S. K. nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2010 m. gruodžio 3 d., apie 10 val., automobilyje „Opel Monterey“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vartodamas necenzūrinius žodžius V. C. atžvilgiu, priekaištavo, kodėl ji nebendrauja su juo, grasindamas reikalavo atnaujinti santykius, nes kitaip bus blogai, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti ir bandant išlipti iš automobilio, sugriebė už rankų, jas suspausdamas ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame rieše – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. 2011 m. sausio 29 d., apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D. N. priklausančios sodybos, esančios Trakų r., (duomenys neskelbtini), kieme, siekdamas įbauginti V. C., priėjo prie 15 000 Lt vertės automobilio „VW Lupo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio N. G., tyčia apipylė jį benzinu ir padegė; taip visuotinai pavojingu būdu sugadino N. G. priklausantį 7500 Lt vertės turtą.

Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. 2011 m. birželio 20 d., apie 12.30 val., Trakų r., kelio ruože tarp Senųjų Trakų ir Šventininkų k., važiuodamas automobiliu „Opel Monterey“ (valst. Nr, (duomenys neskelbtini) priklausančiu H. V., paskui V. C. vairuojamą ir faktiškai jai priklausantį automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą D. N. vardu, tyčia jį aplenkė, išvažiavo priešais, užblokavo kelią, todėl V. C. nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį, dėl to nulūžo 100 Lt vertės automobilio priekinio buferio apatinis spoileris, 70 Lt vertės variklio dugno apsauga, suskilo 150 Lt vertės variklio tarpinės; taip tyčia sugadino V. C. nedidelės 320 Lt vertės turtą.

Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad sistemingai terorizavo bei baugino žmogų naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t. y. 2010 m. lapkričio 6 d., apie 11 val., savo namuose, esančiuose Trakų r., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su žmona V. C. metu grasino, jog ją nušaus, t. y. baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichologinę prievartą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2010 m. gruodžio 3 d., apie 10 val., automobilyje „Opel Monterey“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame H. V. (H. V.), stovėjusiame prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vartodamas necenzūrinius žodžius V. C. atžvilgiu priekaištavo, kodėl ji nebendrauja su juo, grasindamas reikalavo atnaujinti santykius, nes kitaip bus blogai, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti ir bandant išlipti iš automobilio, sugriebė už rankų, jas suspausdamas ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame rieše, taip naudodamas fizinę prievartą baugino nukentėjusiąją. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. K. 2011 m. sausio 29 d., apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, V. C. motinai D. N. priklausančios sodybos, esančios Trakų r., (duomenys neskelbtini), kieme, girdint V. C., siekdamas ją įbauginti, grasino pas ją į svečius atvykusiam M. G. (M. G.), sakydamas, kad duoda jam penkias minutes išvykti iš sodybos, kitaip padegs automobilį „VW Lupo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo šis atvyko. V. C. ir M. G. nuėjus į namo vidų, S. K. telefonu paskambino nukentėjusiajai ir iš jos sužinojęs, kad M. G. neišvyko, vartodamas jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, grasindamas, kad tuoj ji ir jos draugas pamatys,,fejerverką“, priėjo prie kieme stovėjusio automobilio „VW Lupo“, priklausančio N. G., tyčia apipylė automobilį benzinu ir padegė; taip terorizavo V. C.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. K. 2011 m. birželio 20 d., apie 12.30 val., Trakų raj., kelio ruože tarp Senųjų Trakų ir Šventininkų k., važiuodamas automobiliu „Opel Monterey“, priklausančiu H. V., paskui V. C. vairuojamą ir faktiškai jai priklausantį automobilį „VW Passat“, tyčia jį aplenkė, išvažiavo priešais, užblokavo kelią, dėl to V. C. nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį. Po to, jis 2011 m. birželio 21 d., 01.11 val. į nukentėjusiosios mobilųjį telefoną atsiuntė grasinamojo turinio SMS žinutę: „ Pamiršk, nes kaip šiandien pajuokausime, tik dar greičiau bei įdomiau būsime“. Tokiu būdu S. K. sistemingai baugino V. C., naudodamas prieš ją fizinę ir psichinę prievartą bei ją terorizavo, grasindamas padegti bei padegdamas automobilį „VW Lupo“, priklausantį N. G..

Kasaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas advokatas Eugenijus Markevičius prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir baudžiamąją bylą S. K. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus.

Teismai, kvalifikuodami R. K. veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veika neatitinka nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išvardytų nuteistojo atliktų veiksmų matyti, kad dalis jų niekaip nesusiję su BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtimi. Teismas visiškai neanalizavo šio nusikaltimo sudėties požymių ir nepagrindė nuteistojo padarytų veiksmų atitikties šiems požymiams. Teismų išvados, kad nuteistasis padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir tai atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, padarytos neatlikus išsamios bei visapusiškos įrodymų analizės.

Teismas nustatė bei nuosprendyje nurodė vienkartinį bauginimo atvejį, tačiau nenustatė bauginimo sistemiškumo požymio. Kasatoriaus manymu, net pripažinus aplinkybę, kad buvo nukentėjusiosios nurodytas bauginimas nužudyti, šis veiksmas apskritai neatitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nuskalstamos veikos objektyviojo požymio – sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą. Iš apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies galima manyti, kad sistemiškumą teismas sieja ne su nustatyta aplinkybe, kad nuteistasis neva grasino nušauti nukentėjusiąją, o su kitomis nuteistajam inkriminuotomis veikomis, kurias inkorporuoja į BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtį kaip objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Kitomis nuteistajam inkriminuotomis veikomis konstatuojamas visai kitas BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas objektyvusis požymis – terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitą pavojingą gyvybei ar turtui veiką. Dėl šios priežasties apskritai neaišku, kokį objektyvųjį BK 145 straipsnio 2 dalies požymį teismas įrodinėjo ir dėl kokios veikos padarymo nuteistasis pripažintas kaltu, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą.

Be to, pirmiau aptartas objektyvusis veikos požymis byloje įrodinėjamas tik pačios nukentėjusiosios subjektyviais, nepatikimais parodymais ir prielaidomis, nepatikrinus jų patikimumo bei pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalį. Nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, o nuteistasis viso proceso metu nuosekliai tvirtino priešingai, tačiau jo parodymai buvo nemotyvuotai atmesti, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Teismo argumentai, kad nuteistasis yra medžiotojas, turėjo ginklą, todėl toks grasinimas iš tiesų galėjo būti ir buvo realus, yra nelogiški ir vertintini tik kaip prielaida. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad buvo aptiktos bei užfiksuotos šūvio žymės ir kad nuteistasis kėsinosi į savo gyvybę.

Kasatorius nurodo, kad taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuteistajam inkriminuotos BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu pripažįstant ir tai, kad jis, neva padarydamas BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nukentėjusiąją baugino panaudodamas fizinę prievartą. Advokatas atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokio objektyviojo požymio BK 145 straipsnio 2 dalyje nenumatyta. Taip pat nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais teismas įvardijo tai, kad nuteistasis, padarydamas prieš nukentėjusiąją BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, taip ją sistemingai terorizavo. Tačiau pagal BK 145 straipsnio 2 dalį terorizavimui sistemiškumo požymis netaikomas. Byloje teismas (nors ir nepagrįstai) nustatė, kad buvo grasinama padegti M. G. automobilį, todėl neaišku, kodėl automobilio padegimas pripažintas nukentėjusiosios terorizavimo objektyviuoju požymiu, nes šiuo atveju nuteistojo veiksmai buvo nukreipti prieš kitą asmenį. Kita vertus, jokių grasinimų nenustatyta. Teismui konstatavus, kad nuteistasis padegė automobilį (BK 187 straipsnio 2 dalis), sukėlė avarinę situaciją, kurios metu nukentėjusioji apgadino savo automobilį (BK 187 straipsnio 3 dalis), šios nusikalstamos veikos yra atskiros ir baigtos, todėl negali būti traktuojamos kaip objektyvieji BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos požymiai. Šių veikų sutapties ar apėmimo klausimo teismai nesprendė, nors veikų kvalifikavimas bylos nagrinėjimo metu buvo ginčijamas. Kasatorius taip pat pažymi, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra pavojingesnis už BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką, jo sankcija griežtesnė, todėl šiuo atveju netinkamai išspręstas teisės normų konkurencijos klausimas.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į S. K. gynėjo apeliacinį skundą, nutarties motyvuojamojoje dalyje pateikia nuteistojo nukentėjusiajai siųstų trumpųjų žinučių santraukas ir teigia, kad jų turinys rodo, jog nuteistasis grasino nukentėjusiajai. Nepaisant to, kad šių žinučių turinys neduoda pagrindo vienareikšmiškai spręsti apie kokius nors grasinimus ar jų realumą, pažymima, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas, nustatomojoje dalyje kaip objektyvus veiksmas (veika) nėra nurodyta, kad nuteistasis baugino ar terorizavo nukentėjusiąją rašydamas jai SMS žinutes. Taip apeliacinės instancijos teismas iš esmės peržengė tiek kaltinimo, tiek apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), ir dėl to liko neaišku, už kokius veiksmus nuteistasis pripažintas kaltu. Be to, nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio turinio matyti, kad nuteistasis gavo analogiško turinio trumpąsias tekstines žinutes su grasinimais. Apeliacinės instancijos teismas šį dokumentą pridėjo prie bylos, tačiau jo nevertino, dėl jo nepasisakė, taip pažeisdamas 332 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apkaltinamasis nuosprendis yra nenuoseklus, pagal nustatytas aplinkybes neaišku, kokie objektyvieji BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai byloje nustatyti, o kokie – ne. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, nors veikų kvalifikavimas apeliaciniame skunde buvo ginčijamas. Dėl to laikytina, kad šis teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

S. K. gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nuteistąjį pripažinus kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, šios veikos trys iš keturių objektyviųjų požymių nuosprendyje nurodytos pirmiau minėtos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytos prieš nukentėjusiąją padarytos nusikalstamos veikos, dar kartą perrašant jų nustatomąją dalį. Susiklosčius tokiai situacijai, nuteistasis už tuos pačius veiksmus yra pripažintas kaltu du kartus, tiek atskirai, tiek nurodant tas pačias veikas BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtyje, be to, už tas pačias veikas jam du kartus paskirtos bausmės, taip pažeidžiant draudimo bausti du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką principą (non bis in idem).

Pripažindami nuteistąjį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, teismai iš esmės pažeidė BPK 3,4 ir 5 dalių nuostatas. Teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtino tik pačios nukentėjusiosios parodymai, kitų teismų sprendimuose nurodytų liudytojų parodymai šių aplinkybių nepatvirtina, nes jie tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, jo nematė, todėl jų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 punkte įtvirtinto įrodymų sąsajumo (liečiamumo) principo. Be to, liudytojų parodymai yra išimtinai išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, kurie yra nepatikimi ir vertintini kritiškai dėl įtemptų tarpusavio santykių su nuteistuoju, susijusių su skyrybomis bei turto dalybomis. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, iš esmės nevertino įvykius detalizuojančių nuteistojo parodymų.

Nuteistasis, suimdamas nukentėjusiajai už rankos (įvykio, už kurį buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, metu), veikė neturėdamas tyčios sutrikdyti sveikatą, o neatsargiai gindamasis, reaguodamas į jos veiksmus. Visi liudytojai apie neva nukentėjusiosios patirtų sužalojimų aplinkybes apklausti paviršutiniškai, jų parodymai, kurie yra subjektyvūs ir negali būti patikimi dėl asmeninių ryšių su nukentėjusiąja, liko nepatikrinti; to pirmosios instancijos teismas nevertino, apeliacinės instancijos teismas dėl liudytojų parodymų patikimumo pasisakė deklaratyviai. Teismo medicinos specialisto išvada taip pat nepatvirtino, kad sužalojimus padarė būtent S. K..

Teismai nepasisakė dėl byloje esančio rašytinio įrodymo – nukentėjusiosios pareiškimo policijai apie šį įvykį, kuriame nėra jokios užuominos apie panaudotą smurtą; tokios aplinkybės nenurodytos ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmetė deklaratyviai, nepateikė išsamaus įrodymų vertinimo, be to, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad nuteistasis neva ir po šio įvykio rašė grasinamojo turinio žinutes (kurios, beje, neleidžia spręsti, kad jos tokios) nukentėjusiajai, tačiau neaišku, kaip tai įrodo jo kaltumą padarius šią nusikalstamą veiką. Abiejų instancijų teismai selektyviai rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, nepateikė jų visumos analizės, nesugretino tarpusavyje, nuteistąjį pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarydami esminių BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, nes iš esmės netinkamai išsiaiškino ir įrodymais nepagrindė subjektyviųjų ir objektyviųjų nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, netinkamai nustatė kaltės formą bei objektyviuosius veikos požymius. Tai turėjo reikšmės tam, kad byloje netinkamai pritaikyta BK 140 straipsnio 1 dalis, atitinkamai priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Taip pat nepagrįstai S. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiosios parodymais, kurių niekas nepatvirtino. Ji buvo suinteresuota duoti tendencingus, buvusį sutuoktinį kaltinančius parodymus, nes pati pasišalino iš įvykio vietos, taip pažeisdama Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Be to, įvykio aplinkybes ji nurodė tik praėjus trims dienoms po įvykio, tą pačią dieną neinformavo policijos pareigūnų apie avariją, niekam nepranešė. Administracinės atsakomybės taikymo klausimas buvo keliamas ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą neatsakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Dėl nukentėjusiosios pasišalinimo iš įvykio vietos liko objektyviai neužfiksuotos įvykio aplinkybės, kartu neliko galimybių nustatyti tikslios įvykio vietos, tikrosios patirtos žalos. Apie veikos padarymo būdą teismas sprendė tik pagal nukentėjusiosios parodymus, nors neaišku, kokie jo veiksmai pripažinti kelio užblokavimu. Nukentėjusiosios parodymų teismas nepatikrino jokiomis BPK nustatytomis priemonėmis, ir liko neaišku, kokiu būdu teismas nustatė jai padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Negali būti pripažintas byloje įrodymu policijos tyrėjos 2012 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas, išvestiniai liudytojų parodymai ir su eismo įvykiu nesusijusi teismo minima SMS žinutė. Teismai tinkamai neįvertino nuteistojo parodymų, to, kad jis nemoka taisyklingai lietuviškai rašyti, ir kad tarp proceso šalių nuolat vyko panašaus pobūdžio susirašinėjimai. Abiejų instancijų teismai, nesilaikydami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, dėl šių aplinkybių nepasisakė ir nenurodė, kodėl jas atmeta, nors jos itin reikšmingos teismo vidiniam įsitikinimui, vertinant pačios nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Teismų sprendimai dviprasmiški, vienu atveju veiką kvalifikuojant pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, eismo įvykio sukėlimą vertinant kaip veiksmą, atliktą turint tyčią nukentėjusiąją terorizuoti, o kitu –pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kaip veiksmą, turint tyčią sugadinti nukentėjusiosios turtą. Iš apeliacinio teismo nutarties turinio neaišku, kokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis remdamasis teismas sprendė apie subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Visas abejones ir nepašalintus prieštaravimus teismai vertino nuteistojo nenaudai, todėl pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas faktines aplinkybes dėl S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios, liudytojų M. M. G., A. P., D. N., A. R., V. N., G. J. parodymais. Tačiau teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, visiškai neįvertino šių asmenų parodymų prieštaravimų, jų neištyrė ir nepašalino, nesugretino tarpusavyje, neatsižvelgė į tai, kad visi liudytojai su nukentėjusiąja susiję artimais giminystės ryšiais ir yra linkę ją palaikyti bei bando priderinti savo parodymus prie nukentėjusiosios parodymų. Be to, teismai be pagrindo atmetė nesuinteresuotų liudytojų E. K. ir B. M. parodymus, kurie iš esmės patvirtino nuteistojo parodymus, kartu paneigė ir pirmiau nurodytų kaltinimo liudytojų parodymų dalį apie nuteistojo dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje. Nuteistojo kaltė taip pat buvo grindžiama 2011 m. sausio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolu ir aktu dėl kilusio gaisro. Protokole aprašoma įvykio vieta, tačiau nėra jokių duomenų apie atstumus, kurių pagrindu galima būtų nustatyti kiemo dydį, automobilio vietą pastatų atžvilgiu; taip pat nurodoma, kad pridedamas gaisro vietos planas–schema, tačiau byloje tokio dokumento nėra. Akto dėl kilusio gaisro forma 2011 m. sausio 29 d. negaliojo, o šiuos dokumentus pildęs liudytojas G. J. pripažino, kad jo veiksmai nebuvo visiškai teisėtai pagrįsti, o tai reiškia, kad tokie įrodymai nėra gauti įstatymo nustatyta tvarka, todėl BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti pripažinti leistinais ir vertintinais byloje. Šių abejonių keliančių (nepatikimų) dokumentų pagrindu buvo duotos specialistų išvados dėl kilusio gaisro. Negali būti laikomi nuteistojo kaltės įrodymais ir policijos tyrėjos tarnybiniai pranešimai, kuriuose ji nurodo, kad jeigu 2011 m. sausio 29 d. buvo du E. K. ir B. M. tarpusavio telefoniniai pokalbiai, todėl tikėtina, kad šios liudytojos nebuvo kartu gaisro metu. Ikiteisminio tyrimo metu neatlikti jokie veiksmai siekiant pašalinti šiuos prieštaravimus ir nustatyti tikslias aplinkybes. Prielaidos ir abejonės, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo, turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai, tačiau teismai to nepadarė, taip pažeisdami BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Atsiliepimu į nuteistojo S. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, grasindamas nukentėjusiajai, siųsdamas grasinamojo turinio SMS žinutes bei padarydamas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nuteistasis sistemingai baugino ir terorizavo nukentėjusiąją V. C., ir jai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti realiai įvykdyti. S. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas pagrįstai neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes jie patvirtinti kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo tyčia pagrįstai laikytina netiesiogine, nes nuteistasis suvokė, kad būdamas fiziškai stipresnis ir jėga laikydamas nukentėjusiąją už rankos bei neleisdamas išlipti iš automobilio, gali tokia veika sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir nors to nenorėjo, tačiau savo veiksmais leido atsirasti nusikalstamos veikos padariniams. Nuteistojo nusikalstamos veikos pagal BK 187 straipsnio 2 ir 3 dalis kvalifikuotos taip pat teisingai. Prokurorė pažymi, kad nors nukentėjusioji iš karto po S. K. sukelto eismo įvykio nesikreipė į policijos pareigūnus, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, jog jos teiginiai yra tik subjektyvūs samprotavimai, o nuteistojo veiksmai – administracinės atsakomybės objektas. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika šiuo atveju buvo padaryta esant netiesioginei tyčiai, nes nuteistasis, važiuodamas nukentėjusiajai iš paskos, ją aplenkdamas ir blokuodamas kelią, numatė, kad gali atsirasti neigiami padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.

Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad nuteistasis už tuos pačius veiksmus pripažintas kaltu du kartus. S. K. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį. Buvusios žmonos V. C. terorizavimas pasireiškė tiek nusikalstamomis veikomis, dėl kurių nuteistajam buvo pateikti atskiri kaltinimai, tiek ir kitais veiksmais, kurie jam buvo inkriminuoti jo veiką kvalifikuojant pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, t. y. žodiniai grasinimai nušauti, reikalavimai atnaujinti santykius, nes kitaip nukentėjusiajai bus blogai, grasinimai sunaikinti turtą, grasinamojo pobūdžio SMS žinučių siuntimas ir t. t. Apkaltinamajame nuosprendyje pasisakyta dėl visų S. K. inkriminuotų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje – dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo gynėjo apeliacinio skundo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų.

Atsiliepimu į nuteistojo S. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą nukentėjusioji N. G. prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji nurodo, kad dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję su bylos aplinkybių nustatymu, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Nuteistojo argumentai tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo, tiek dėl kitų nuteistojo ginčijamų teismo nustatytų esminių aplinkybių atmesti, remiantis ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą išanalizuotais įrodymais, kurių įvertinimą pripažinti neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nėra pagrindo.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose bylos nagrinėjimo metu rungimosi principas nebuvo pažeistas, nuteistojo S. K. teisės, nustatytos BPK 22 straipsnyje, suvaržytos nebuvo, visi jo ir gynėjo prašymai buvo apsvarstyti bei patenkinti. Nuteistajam S. K. tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio nuostatų. Kasatoriaus teiginiai, kad nukentėjusiajai nebuvo pagrindo manyti, jog nuteistojo grasinimai gali būti įvykdyti, ir, kad teismai neanalizavo BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, yra nepagrįsti. Teismai įvertino nuteistojo nuolatinius grasinamus veiksmus, kuriais jis siekė įbauginti buvusią sutuoktinę. Būtent nuteistasis siekė palaikyti konfliktinę situaciją tarp buvusių sutuoktinių ir turėjo tikslą jai atkeršyti. Taip pat kasatorius atliko konkrečius veiksmus, turėdamas tikslą sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą, sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, todėl atskira arba papildoma veikos kvalifikacija pagal BK 187 ir 140 straipsnius, nukentėjusiosios manymu, reikalinga bei teisinga.

Nuteistojo S. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad apie tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-84/2013).

Iš gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame keliamų klausimų susiję būtent su teismų padarytų netinkamu įrodymų vertinimu bei faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir pakartoja apeliacinio skundo argumentus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, kartu pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Nors kasaciniame skunde nurodant atskirų BPK normų pažeidimus dar kartą prieštaraujama teismų padarytoms išvadoms dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 ir 3 dalyse, tačiau paremiantys šiuos prieštaravimus argumentai vis tik siejami su gynėjo pasiūlymais iš kasacinės instancijos teismui naujo susipažinti su atskirų asmenų parodymais, vertinti atskirus bylos duomenis patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias aplinkybes, nagrinėti kitus klausimus, susijusius su nuosprendžio ir nutarties pagrįstumo tikrinimu. Tokio turinio prieštaravimai teismų sprendimams nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl paliktini nenagrinėti. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitikimi) bylos aplinkybėms ir priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 145 straipsnio 2 dalyje kriminalizuotas kito žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingas kito žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą.

BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Šios veikos kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos alternatyviomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-627/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-627/2012">2K-627/2012</a>), todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo ar sistemingo bauginimo veiką. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad abi šios veikos yra nustatytos ir pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus išdėstytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nuteistajam inkriminuoti veiksmai neatitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų objektyviųjų požymių. Nagrinėjamoje byloje įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės išdėstytos aiškiai, nustatyta, kokiais veiksmais S. K. sistemingai baugino nukentėjusiąją V. C., naudodamas prieš ją fizinę ir psichinę prievartą, bei kokiais grasinimo sunaikinti turtą ir automobilio padegimo veiksmais ją terorizavo.

Teismai padarė išvadą, kad dėl S. K. atliktų veiksmų nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas bijoti, jog grasinimai gali būti įvykdyti: nuteistasis terorizavo ir baugino nukentėjusiąją išsakydamas jai grasinimus nušauti, panaudoti fizinį smurtą, grasino ne tik jai, bet ir jos draugui M. G., kad padegs automobilį, kuriuo šis asmuo pas nukentėjusiąją buvo atvykęs, persekiojo V. C., savo automobiliu, užblokavo jai kelią, dėl ko ji nesuvaldė savo vairuojamo automobilio ir įvažiavo į griovį, apgadino šį automobilį. Nuteistasis taip pat įgyvendino savo grasinimus, padarydamas V. C. nežymų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiosios motinos sodybos kieme apipildamas benzinu bei padegdamas M. G. vairuojamą automobilį „VW Lupo“.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nuteistajam BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nėra įtvirtintas sistemingas kito asmens bauginimas naudojant fizinę prievartą. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas bauginimo panaudojant psichinę prievartą sistemiškumo požymis, nes šį požymį teismas sieja su vienkartiniu bauginimu nukentėjusiąją nušauti ir BK 140, 187 straipsniuose numatytomis, nuteistajam inkriminuotomis veikomis, kurios įtrauktos į BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtį kaip objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai.

Atsakydama į šiuos argumentus kolegija pažymi, kad sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, tačiau ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui.

Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės jausmą nukentėjusiajam. Bauginamasis poveikis gali būti išreikštas ir neteisėtu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, turto sugadinimu ar sunaikinimu ir pan.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas S. K. naudotas fizinis smurtas, tyčinis nedidelės vertės svetimo turto sugadinimas padaryti siekiant įbauginti nukentėjusiąją pagrįstai įvertinti ne tik kaip atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, bet ir kaip psichinės prievartos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išraiška. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui svarbu, kad teismai nustatė jog besitęsiantys bauginimo veiksmai kaltininko padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, jog ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai, paklustų S. K. valiai, atnaujintų su juo nutrauktus šeiminius santykius. Nuteistasis sistemingai baugindamas V. C. veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad pavojingai psichiškai veikia nukentėjusiąją, kelia jai baimę, siekė šią būseną palaikyti ir norėjo taip elgtis.

Byloje nustatyti S. K. padaryto sistemingo bauginimo ir terorizavimo veiksmai, pasireiškę turto sunaikinimu, poveikiu nukentėjusiosios sveikatai, pagrįstai kvalifikuoti kaip sutaptis su nusikaltimais, numatytais BK 140 ir 187 straipsniuose. BK 145 straipsnio 2 dalyje esančios veikos, pasireiškiančios nevienkartiniais nurodyto turinio grasinimais ar sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą, neapima nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto fizinio skausmo sukėlimo, nei BK 187 straipsnyje numatyto turto sunaikinimo ar sugadinimo.

Skirdami subendrintą bausmę teismai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, taigi padarė išvadą, kad S. K. veiksmai kvalifikuotini kaip ideali keturių nusikalstamų veikų sutaptis. Byloje nustatyta situacija, jog nuteistasis nuo 2010 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. birželio 21 d terorizuodamas ir sistemingai baugindamas V. C. padarė kitas nusikalstamas veikas, numatytas skirtingose baudžiamojo įstatymo normose, ir jų BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos neapima. Taigi S. K. padarytos veikos apkaltinamajame nuosprendyje teisingai įvertintos kaip nusikalstamų veikų daugetas ir kvalifikuotos pagal BK 145 straipsnį ir kitus BK specialiosios dalies straipsnius.

Būtent toks nusikalstamų veikų teisinis įvertinimas atitinka veikų kvalifikavimo patirtį ir kitose kasacinės instancijos teismo nagrinėtose pagal faktines aplinkybes panašiose baudžiamosiose bylose pvz. Nr. 2K-499/2010, 2K-683/2012).

Dėl BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir kvalifikuojant veikas BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 ir 3 dalis

Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pripažinti, kad teismuose nagrinėjant S. K. bylą šios taisyklės, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, kaip teigia nuteistojo gynėjas, buvo iš esmės pažeisti, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 2010 m. gruodžio 3 d. nukentėjusiajai bandant išlipti iš automobilio, S. K. sugriebė jai už rankų, jas suspaudė, padarė jai poodinę kraujosruvą dešiniajame rieše, ir taip tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, padarytos įvertinus tiek nuteistojo parodymus, tiek nukentėjusiosios V. C. parodymus. Šie duomenys analizuoti patikimumo aspektu, palyginti tarpusavyje bei su kita bylos medžiaga Abiejų teismų sprendimuose nurodyta, kokiais bylos įrodymais teismas rėmėsi ir kodėl. Tai, kad nuosprendyje ir nutartyje atskirai neįvertintas nukentėjusiosios 2012 m. gruodžio 3 d. pareiškimo policijai turinys, nėra esminis kasaciniame skunde nurodomų BPK nuostatų pažeidimas, juolab kad prašymų pakartotinai tirti šį dokumentą apeliacinės instancijos teismo metu nebuvo pareikšta.

Patikrinusi skundžiamus teismo nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos aplinkybės, leidžiančios nustatyti S. K. inkriminuotą svetimo turto sugadinimą, jam padegant N. G. priklausantį automobilį „VW Lupo,“ išnagrinėtos. Teismų sprendimai nustatant S. K. kaltumą pagrįsti BPK tvarka patikrintais ir įvertintais įrodymais. Teismai išdėstė aiškius motyvus, kokiais įrodymais remdamiesi nustatė, kad būtent nuteistasis, siekdamas įbauginti V. C., grasino pas ją automobiliu „VW Lupo“ į svečius atvykusiam jos draugui, liudytojui M. G., įspėjo jį ir nukentėjusiąją apie būsimą padegimą, tuoj po to apipylė šį automobilį benzinu ir padegė.

Teismai paaiškino, kaip tiesioginiai ir netiesioginiai kaltinantys S. K. bylos įrodymai siejasi tarpusavyje, kodėl jais grindžia nuteistojo kaltumą, ir išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus (liudytojų L. ir S. K., E. K. ir B. M. parodymus). Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti konkretūs teisiniai argumentai dėl 2011 m. sausio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, policijos tyrėjos tarnybinių pranešimų turinio, dėl jų atitikties BPK normoms, todėl kasacinio skundo prieštaravimai dėl šių duomenų vertinimo negali būti bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Nustatydami bylos aplinkybes dėl tyčinio V. C. automobilio „VW Passat“ sugadinimo ir nuteistojo veiksmus kvalifikuodami pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, teismai S. K. nekaltumo prezumpcijos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu nepažeidė. Teismai taip pat nepažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies, 302 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje 2011 m. birželio 20 d S. K. padaryto baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nurodyta, kodėl nustatydami S. K. kaltumą teismai rėmėsi nukentėjusiosios V. C. parodymais, kitais šiuos parodymus patvirtinančiais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, papildydamas nuosprendžio motyvus, nurodė, kodėl nuteistojo veiksmai padaryti tyčia, kaip kaltinime nurodytos S. K. žinutės turinys patvirtina tokius nuteistojo veiksmus.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, išdėstė išvadas dėl jų pakankamumo ir patikimumo.

Kolegija nenustato jokių prielaidų, leidžiančių manyti, kad šis teismas atidžiai nepatikrino apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, nes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kasatoriaus skundžiamoje nutartyje atsakydama į apeliacinio skundo argumentus įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kuriose paaiškino, kurie apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-115/2009, 2K-279/2010). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje (8-16 p.) lapuose pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šis teismas neišnagrinėjo gynėjo apeliacinio skundo ir nepateikė dėl jo motyvuotų išvadų.

Kasacinio skundo nuoroda, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos apeliacinio proceso metu pridėto prie bylos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, neteisinga, nes iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas gynėjo prašymą atmetė, priėmė nutartį gynėjo pateikto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo prie bylos nepridėti (t. 4, b. l. 68).

Baudžiamojo proceso įstatymas, nustatydamas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus bei juos apibrėždamas, taip pat įpareigodamas kasacinės instancijos teismą nuosprendžius ar nutartis naikinti arba keisti vadovaujantis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPK 383 straipsnis), kasacinės instancijos teismui draudžia keisti arba naikinti apskųstus nuosprendžius ar nutartis kokiais nors kitais pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. K. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas