Baudžiamoji byla Nr. 2K-96/2014
Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00072-2008-4
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.24.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistajam E. B.,
gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,
civilinio ieškovo atstovams Sergejui Tretjakovui ir Edmundui Sakalauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūrai pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu E. B. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 270 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 877 074,34 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, civilinio ieškovo atstovų ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. B. nuteistas pagal BK 270 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. birželio 2 d., nenustatytu laiku, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas:
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu“, 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, jog „atliekos turi būti tvarkomos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai“, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, jog „atliekos turi būti saugomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai“, 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „atliekų saugojimo priemonės, įrenginiai ir vietos, atsižvelgiant į juose saugomų atliekų savybes, turi atitikti teisės aktų nustatytus aplinkos apsaugos, priešgaisrinės apsaugos, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus“;
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 4 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „šiomis taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, kuriems pagal šiose taisyklėse nustatytą tvarką būtina gauti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą“, 7.2 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „leidimus šalinti ar naudoti atliekas privalo gauti šios veiklos vykdytojai“, 2 priedo 8 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „veiklos vykdytojai, eksploatuojantys stacionarius ūkinės veiklos objektus, kurie nepriskiriami prie šių taisyklių 1 priede nurodytų įrenginių, turi turėti leidimą, kai šalinamos ar naudojamos (išskyrus tas įmones, kurios perdirba tik savo gamybos metu susidariusias nepavojingas atliekas) atliekos“;
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 722 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 2 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „draudžiama atliekas naudoti ir šalinti šiose taisyklėse nenurodytais būdais“, pasitelkęs F. D. (F. D.), kuris vykdydamas E. B. žodinį nurodymą vikšriniu traktoriumi „DT-75“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nustūmė ir užkasė (užvertė žemės gruntu) nenustatytų asmenų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas, iki 2008 m. gegužės 26 d. neteisėtai atgabentas ir A. B. bei M. S. (M. S.) žemės sklypuose išpiltas atliekas (žemės sklype, esančiame Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išpilta 54,5 m³ augalinės kilmės – medžių kelmų atliekų ir 452,47 m³ statybinių atliekų; žemės sklype, esančiame Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išpilta 20 m³ statybinių atliekų ir 5 m³ buitinių atliekų) į A. B. žemės sklype iškastas duobes ir į M. S. žemės sklype neteisėtai iškastą 50 m ilgio, 40 m pločio ir 4 m gylio iškasą, dėl kurios neteisėto iškasimo ir Žemės gelmių naudojimo taisyklių pažeidimo M. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 53 straipsnio 1 dalį 750 Lt bauda, taip dėl užteršto žemės paviršiaus ir jo gilesnių sluoksnių minėtuose sklypuose, sunaikinto aplinkos natūralaus grunto (jo struktūros), sumaišant jį su šiomis atliekomis, kilusios grėsmės gruntinių vandenų užteršimui ir padarytos žalos aplinkai galėjo atsirasti sunkių padarinių aplinkai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. B. buvo išteisintas pagal BK 270 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nuteistasis E. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė BK 270 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Jam nepagrįstai inkriminuoti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimai. Asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik esant aiškiai apibrėžtam atsakomybės pagrindui, t. y. asmuo negali būti kaltinamas pažeidęs teisės aktus, kurie jam nėra taikomi. Įpareigojimai tvarkyti atliekas Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytu būdu yra taikomi atliekų turėtojui. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis turėtų būti laikomas atliekų turėtoju, nes pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame buvo atliekos, nuosavybės teise priklauso jo sūnui A. B. (T. 1, b. l. 26–27) ir pagal žodinį įgaliojimą jis veikė sūnaus vardu. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, atliekų turėtoju yra laikomas asmuo, kuris yra atliekų gamintojas, arba asmuo, kuris turi atliekų. Šio įstatymo 4 straipsnis būtent atliekų turėtojui arba įmonei, kuri užsiima atliekų tvarkymu, nustato pareigą tvarkyti atliekas įstatyme nustatyta tvarka. Kasatorius pažymi, jog nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad jis būtų pagaminęs kaltinime nurodytas atliekas ar jas turėjęs. Pagal bylos duomenis, byla dėl asmenų, kurie galbūt yra atliekų turėtojai, išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jam turėtų būti taikomos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės, nes jis veikė kaip neteisėtas atliekų tvarkytojas, neturėdamas tokiems veiksmams atlikti būtino leidimo (neteisėtai jas pašalino). Šių taisyklių 4 punkte nustatyta, kad veiklos vykdytojai turi pareigą gauti leidimą; 5.21, 7.2 punktuose, 2 priedo 8 punkte taip pat kalbama tik apie ūkinės veiklos vykdytojus. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis niekada nevykdė tokios ūkinės veiklos, tokių duomenų nenustatyta ir byloje, dėl to šios taisyklės jam negali būti taikomos.
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių 2 punktą, kuriame įtvirtintas draudimas atliekas naudoti ir šalinti šiose taisyklėse nenurodytais būdais. Taisyklių 39 punkte nustatyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo turėti atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą, kurio forma pateikta taisyklių 13 priede. Šios nuostatos, nors tiesiogiai ir nenurodyta, yra taikomos tik įmonėms; tai patvirtina ir kitos taisyklių nuostatos (pvz., II skyriuje numatyta atliekas tvarkančių įmonių registracijos tvarka, III skyriuje – įmonės privalomo pirminės atliekų apskaitos žurnalo pildymo tvarka, IV skyriuje – įmonių pirminės atliekų apskaitos ataskaitos rengimo tvarka, V skyriuje – įmonių atliekų apskaitos ataskaitos rengimo tvarka, VII skyriuje – atliekų surinkimo, saugojimo rūšiavimo tvarka įmonėse ir organizacijose, VIII skyriuje – atliekų gamintojo pavojingų atliekų identifikavimo ir deklaravimo tvarka ir kt.). Taigi jis nepagrįstai nuteistas už teisės aktų, kurie jam negalėjo būti taikomi, pažeidimus.
Kasatorius pažymi, jog nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo neteisėta veika pasireiškė tuo, jog pažeisdamas pirmiau išvardytų įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimus pasamdė F. D., kuris vikšriniu traktoriumi nustūmė bei užkasė A. B. ir M. S. žemės sklypuose išpiltas atliekas į A. B. žemės sklype iškastas duobes ir į M. S. žemės sklype neteisėtai iškastą iškasą. Ši išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams, patvirtinusiems, kad žemės iškasos buvo iškastos kitų asmenų ir kad atliekos buvo ne užkastos, tačiau nustumtos, t. y. atliekos nebuvo sumaišytos su gruntu, dėl to jo veiksmai negali būti vertinami kaip pavojingi.
Kasatorius tvirtina, apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo M. S. parodymų, kad šis savo žemės sklype buvo neteisėtai iškasęs žvyro karjerą ir už tai 2008 m. birželio 5 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR.-8.1-114 pagal ATPK 53 straipsnio 1 dalį nubaustas 750 Lt bauda (T. 2, b. l. 152). Be to, M. S. tame žvyro karjere pradėjo pilti atliekas, už tai gaudavo pinigus, dėl to kasatorius ne kartą kreipėsi į prokuratūrą (2008 m. vasario 25 d. raštas Vilniaus rajono vyriausiajai prokurorei T. P. (T. l, b. 1. 4), vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus J. S. paaiškinimas ir 2008 m. balandžio 3 d. patikrinimo aktas Nr. 89 (T. l, b. l. 5–8, 11–12).
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis neneigė, jog A. B. žemės sklype esančias atliekas nustūmė į M. S. sklypą šio sutikimu, paprašęs tai padaryti F. D. (tai patvirtino M. S., H. S., V. S.), tačiau nesutinka su teismo išvada, jog atliekos buvo užkastos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino filmuotą medžiagą, kurioje matyti, jog atliekos yra tik nustumtos. Iš byloje pateiktų įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad minėtuose sklypuose nėra užkastų duobių, atliekos mėtosi paviršiuje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus vertino priešingai, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad jo (E. B.) veiksmai susiję su aplinkos tarša. Be to, apeliacinio teismo nuosprendžio argumentus paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-486-142/10, kuriame konstatuota, jog: „neginčijamai nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokio objektyvaus patvirtinimo, kad tokiu būdu tvarkant atliekas jos buvo užkasamos ir A. B. sklype esančioje duobėje. Šioje medžiagoje šiuo klausimu yra tik aplinkos apsaugos pareigūnų S. Tretjakovo ir M. B. prielaidos. Faktiniai duomenys rodo, kad visas A. B. sklype 2008-05-26 rastas atliekų kiekis buvo nustumtas į M. S. sklype esantį žvyro karjerą“. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems jų visai neteikė reikšmės, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai konstatavo vertinamuosius BK 270 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius – didelės žalos bei sunkių padarinių aplinkai kilimo grėsmę. Teismas didelės žalos grėsmę nustatė remdamasis tik Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 2009 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. VR-8.6-365 ir Aplinkos apsaugos agentūros 2010 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. (2.5)-A4-2886, kuriuose nurodyta, kad užkasus atliekas kaltinime minimuose sklypuose aplinka yra užteršta atliekomis, o pašalinus atliekas į gilesnius žemės sluoksnius (iškastas duobes) yra užteršta natūrali gamtinė aplinka. Byloje nesurinkta jokių kitų duomenų, kuriais remiantis būtų nustatyti galimi sunkūs padariniai aplinkai. Nebuvo atliktas žemės sklypų paviršiaus, jo gilesnių sluoksnių ir grunto tyrimas, todėl neaišku, kuo remiantis nustatyta, kad paviršius ir gilesni sluoksniai buvo ar galėjo būti užteršti, kad gruntas buvo ar galėjo būti sugadintas, kuo reiškėsi grėsmė užteršti gruntinius vandenis. Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros atstovas S. Tretjakovas ir liudytojas M. B. nurodė, kad jie neatliko atliekų tyrimo, jų nerūšiavo, neėmė ir netyrė mėginių. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas baudžiamąją atsakomybę, neįrodė, kad galėjo būti padaryti kiti sunkūs padariniai aplinkai bei kad šie galimi padariniai galėtų turėti priežastinį ryšį su E. B. veiksmais. Kasatorius pažymi, kad šiuo metu yra atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl kitų nenustatytų asmenų, kurie neteisėtai atgabeno atliekas į kaltinime nurodytus sklypus, tačiau visa žala gamtai (aplinkai) yra siejama su neva jo (E. B.) nusikalstamais veiksmais – atliekų pašalinimo būdu. Be to, Aplinkos apsaugos agentūros 2010 m. rugpjūčio 27 d rašte Nr. (2.5)-A4-2886, kuriuo teismas rėmėsi, nurodyta, kad nėra galimybės atriboti, kokio dydžio žala buvo padaryta aplinkai savarankiškai įrengiant sąvartyną (disponuojant atliekomis ant žemės paviršiaus) nuo atliekų užkasimo. Taigi nepagrįstai nustatyti BK 270 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, neturint pakankamai įrodymų nustatyta itin didelės žalos atsiradimo grėsmė.
Kasatorius pažymi, kad pagal BK 270 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tada, kai dėl aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo atsiranda pavojus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai. Jeigu tokios grėsmės neatsiranda, tai asmeniui už teisės aktuose nustatytų aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus gali kilti administracinė atsakomybė pagal ATPK 513 straipsnį. Vadovaujantis ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį, sprendžiamas baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-531/2001, 2K-505/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (pvz., 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Lauko prieš Slovakiją, 2002 m. liepos 23 d. sprendimas Janosevic prieš Švediją) nurodė kriterijus, pagal kuriuos teisės pažeidimas kvalifikuojamas kaip baudžiamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) prasme: 1) teisės pažeidimą apibrėžiantis tekstas valstybės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei; 2) teisės pažeidimo pobūdis; 3) bausmės, kuri grėsė asmeniui, pobūdis ir griežtumo laipsnis. Administracinei atsakomybei atsirasti pakanka atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimo fakto ir nereikalaujama padarinių. Kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė reikia ne tik teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo, bet turi būti nustatyta žala (kilo žalos atsiradimo grėsmė) gyvūnijai, augmenijai ar atsirado kitų padarinių aplinkai (grėsmės kilti sunkiems padariniams), arba atsirado atitinkami padariniai (materiali veikos sudėtis). Kasatoriaus manymu, šioje byloje nenustatyta jokių objektyviai pagrįstų duomenų, patvirtinančių išvadą, kad šiukšlių nustūmimas galėjo sukelti sunkių padarinių grėsmę aplinkai. Todėl net ir darant prielaidą, kad kasatoriaus atlikti veiksmai (šiukšlių nustūmimas) pažeidė aplinkos apsaugos reikalavimus, teismas juos įvertino netinkamai ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog padarytas ne ATPK numatytas teisės pažeidimas, o nusikalstama veika, numatyta BK 270 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas baudžiamąją atsakomybę, neanalizavo, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertino kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Be to, apeliacinės instancijos teismas nors ir išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su BK 270 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnis).
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 270 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 270 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė šios nusikalstamos veikos požymių visumos. Kasatorius teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog: jis nepagamino kaltinime nurodytų atliekų, jų neturėjo, t. y. jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas; atliekos buvo ne užkastos, tačiau nustumtos, t. y. nebuvo sumaišytos su gruntu, dėl to jo veiksmai negali būti vertinami kaip pavojingi; neįrodyta, kad atsirado didelės žalos bei sunkių padarinių aplinkai kilimo grėsmė ir kad tarp E. B. veiksmų ir šių galimų padarinių yra priežastinis ryšys.
Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-529/2013).
Teismo nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrįstumas reiškia, kad jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.
Pagal BK 270 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai. Atitinkami atvejai, kai nusikalstama veika sukėlė ne tik pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai arba žalos gamtai atsiradimo galimybę, bet konkrečius pavojingus padarinius, ji kvalifikuojama pagal BK 270 straipsnio 2 dalį. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 270 straipsnį klausimą svarbu nustatyti ne tik žalos dydį, bet ir tai, ar žala galima (BK 270 straipsnio 1 dalis), ar atsiradę padariniai realūs (BK 270 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156/2009).
Objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – veika pasireiškia teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimu. Dėl to BK 270 straipsnio nuostatų supratimui ir tinkamam bei veiksmingam taikymui yra svarbūs ir teisės aktai, įtvirtinantys pagrindines sąvokas aplinkos apsaugos srityje. Pažymėtina ir tai, kad BK 270 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė. Esant blanketinei dispozicijai nusikalstamų veikų sąrašui ir požymiams nustatyti neišvengiamai tenka remtis kitu įstatymu ar teisės aktu, kuris bendra forma paprastai įtvirtinamas straipsnio dispozicijoje. BK 270 straipsnyje nurodytos aplinkos apsaugos taisyklės apima labai daug aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo atvejų ir būdų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, nustatančiuose aplinkos apsaugos taisykles ir draudimus, kuriais ir reikėtų remtis siekiant nustatyti nusikalstamos veikos požymius.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (atliekų turėtojas yra atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų) E. B. yra atliekų turėtojas, nes žemės sklypas (kadastrinis Nr. 4184/0100:571), kuriame buvo atliekos, nuosavybės teise priklauso jo sūnui A. B., o E. B. viso proceso metu kategoriškai teigė, kad jis veikė A. B. vardu pagal jo žodinį įgaliojimą, derindamas su juo visus klausimus. Negalima sutikti su tokia šio teismo išvada, nes E. B. negali būti laikomas atliekų turėtoju vien dėl to, kad šis žemės sklypas priklauso ne jam, jis pats jokių atliekų neturėjo, negamino ir sklype nesupylė. E. B. tik organizavo atliekų nustūmimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad byla dėl asmenų, kurie galbūt yra atliekų turėtojai, išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą. Pats apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. B. inkriminuotas tik neteisėtas atliekų pašalinimo būdas. Be to, E. B. viso proceso metu teigė, kad M. S. savo žemės sklype buvo neteisėtai iškasęs karjerą, dėl to jis ne kartą kreipėsi į prokuratūrą (E. B. 2008 m. vasario 25 d. raštas Vilniaus rajono vyriausiajai prokurorei, 2008 m. balandžio 3 d. vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus J. S. paaiškinimas ir patikrinimo aktas Nr. 89). M. S., apklaustas teisme kaip liudytojas, pripažino, kad už pinigus leisdavo pašaliniams asmenims pilti šiukšles į iškastą karjerą. Pažymėtina ir tai, kad M. S. buvo nubaustas bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 53 straipsnio 1 dalyje, padarymą (žemės gelmių, jų išteklių apsaugos ir naudojimo reikalavimų pažeidimas). Dėl to visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas E. B. atitinka subjektą, t. y. atliekų turėtoją.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad E. B. pagrįstai inkriminuoti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 4, 7.2 punktų, 2 priedo 8 punkto, Atliekų tvarkymo taisyklių 2 punkto reikalavimų pažeidimai, nes jis, nustumdamas atliekas į duobes bei iškasą ir užkasdamas (užversdamas žemės gruntu), veikė kaip neteisėtas atliekų tvarkytojas, nes, neturėdamas tokiems veiksmams atlikti būtino leidimo, neteisėtai jas pašalino. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 5.21 punkte nurodyta, kad veiklos vykdytojas – asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso arba kuris naudoja, valdo įrenginį nuomos, panaudos, patikėjimo teise arba eksploatuoja kitu teisiniu pagrindu ir atsako už įrenginio eksploatavimo ir techninio funkcionalumo kontrolę ir kuris privalo gauti leidimą vykdyti ūkinę veiklą ir (arba) eksploatuoti įrenginį; 7.2 punkte, 2 priedo 8 punkte taip pat kalbama tik apie ūkinės veiklos vykdytojus. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų nenustatyta, kad E. B. būtų vykdęs kokią nors ūkinę veiklą. Dėl to visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos, konstatavo, kad nenustatyta, jog pagal šiuos norminius aktus E. B. atitinka subjektą, t. y. tam tikros veiklos vykdytoją.
Pritartina kasatoriui, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog E. B. neteisėta veika pasireiškė tuo, kad, pažeisdamas nurodytų įstatymo ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus, pasamdė F. D., kuris, vykdydamas jo žodinį nurodymą, vikšriniu traktoriumi nustūmė ir užkasė A. B. bei M. S. žemės sklypuose išpiltas atliekas į A. B. žemės sklype iškastas duobes ir M. S. žemės sklype neteisėtą iškasą. E. B. pripažino, kad F. D. paprašė nustumti jo sūnaus A. B. žemės sklype esančias atliekas. Liudytojas F. D. taip pat nuosekliai tvirtino, kad E. B. prašymu nustūmė atliekas iš vieno sklypo į gretimo žemės sklypo, priklausančio M., duobę (T. 1, b. l. 92–93, 94–95), o teisme paaiškino, kad į žemę nieko neužkasinėjo. Kad atliekos buvo tik nustumtos, patvirtino ir liudytojai V. S., M. S. ir H. S.. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. 1-486-142/10) konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokio objektyvaus patvirtinimo, jog taip tvarkant atliekas jos buvo užkasamos A. B. sklype esančioje duobėje (T. 3, b. l. 112). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepasitvirtino, jog E. B. užkasė atliekas, nes jos buvo tik nustumtos.
Kadangi BK 270 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, baudžiamajai atsakomybei kilti būtina sąlyga – šiame straipsnyje numatytų padarinių atsiradimas. Pagal BK 270 straipsnio 1 dalį padariniai gali pasireikšti: 1) pavojaus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai sukėlimu; 2) didelės žalos gyvūnijai, augmenijai padarymo ar kitų sunkių padarinių aplinkai atsiradimo grėsme. Pažymėtina, kad BK 270 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra kiek neįprasta, nes padariniais šiuo atveju laikoma ne nusikalstamos veikos nulemta žala, o būtent tokios žalos grėsmė, kuri BK 270 straipsnio 1 dalies prasme yra laikoma padariniu, kurį reikia įrodinėti. Jeigu tokios grėsmės neatsiranda, tai asmeniui už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus gali kilti administracinė atsakomybė. Svarbu ir tai, kad kiekvienas aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimas iš esmės gali sukelti pavojų (tačiau realiai nesukelia) tam tikroms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.
BK 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių, t. y. kartu ir aplinkos teršimo pažeidimo sudėtis, apibūdinama pavojaus ir didelės žalos ar kitų sunkių padarinių grėsmės požymiais. Atsižvelgiant į tai, kad Baudžiamajame kodekse nėra šių sąvokų paaiškinimo, didelės žalos ar kitų sunkių padarinių grėsmės kuriam nors iš aplinkos komponentų (gyvūnijai, augalijai) ar tiesiog aplinkai kriterijus, remiantis baudžiamosios teisės doktrina, yra vertinimo atsižvelgiant į visas konkrečiu atveju susidariusias aplinkybes dalykas. Kiekvienu atveju padariniai ar jų grėsmė yra vertinami individualiai, o tai gali lemti skirtingą interpretavimą, nes sunku nustatyti ir pamatuoti konkretų pavojų ar riziką dėl žalos atsiradimo aplinkai.
Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad vertinamojo nusikalstamos veikos sudėties požymio turinys įvertinamas ad hoc (konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą). Tai reiškia, kad tokio požymio turinys atskleidžiamas, vertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą su vertinamuoju požymiu, visų pirma turi išaiškinti tokio požymio turinį, po to įvertinti jį konkrečių faktinių bylos aplinkybių kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-376/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-376/2006">2K-376/2006</a>). Tokiu atveju teismas turi įvertinti, kokiai gyvūnijos ar augmenijos rūšiai ir daliai atsirado grėsmė, gresiančios žalos aplinkai pobūdį, mastą ir pavojingumą, nukentėjusiojo gamtos ištekliaus atkūrimo galimybes, žalos dydžio piniginę išraišką ir kitas aplinkybes. Galėjęs kilti pavojus aplinkai turi būti fiksuotas baudžiamojoje byloje.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 270 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad dėl nusikalstamos aplinkos teršimo veikos atsiradusi pavojaus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai arba didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar kitų sunkių padarinių aplinkai grėsmė buvo reali, t. y. buvo konkretus ar aiškus pavojus kaip reali grėsmė aplinkai arba pakankama tikimybė, kad artimoje ateityje bus padaryta žala aplinkai.
Kasatorius pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad jokio specialaus tyrimo dėl atliekų, nustumtų į nuosprendyje nurodytas vietas, poveikio aplinkai nebuvo atlikta. Tai pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros atstovas S. Tretjakovas ir liudytojas M. B., nurodę, kad jie nedarė atliekų tyrimo, jų nerūšiavo, neėmė mėginių ir jų netyrė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. Tretjakovas parodė, kad buitinės atliekos gulėjo ant nelegalaus karjero šlaito, todėl nebuvo galimybės jų tiksliai išmatuoti, todėl nustatė jį vizualiai. Be to, pirmosios instancijos teisme S. Tretjakovas patvirtino, kad kai šiukšlės guli ant žemės žalos aplinkai nėra.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad: dėl neteisėto atliekų pašalinimo būdo ir labai didelio atliekų kiekio bei rūšies galėjo atsirasti sunkių padarinių aplinkai, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų, jog jų atsirado; byloje neatliktas žemės sklypų paviršiaus ir gilesnių jo sluoksnių grunto tyrimas, todėl neaišku, ar šis iš tikrųjų buvo užterštas; nustatyta, kad kilo grėsmė gruntinių vandenų užteršimui, tačiau byloje nėra duomenų, jog jie buvo užteršti. Neaišku, kaip pasireiškė grėsmė gruntinių vandenų užteršimui, ar gruntas buvo sugadintas, ar jis sugadintas nepataisomai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad negalima daryti neginčijamos išvados, jog aplinkai padaryta didelė žala bei pasirinktas teisingas žalos dydžio apskaičiavimo būdas (aplinkai padaryta žala buvo apskaičiuota tris kartus, kiekvieną kartą nurodant skirtingus jos dydžius, juos nuolat didinant).
Žalos grėsmė aplinkai, jos pobūdis ir dydis gali būti nustatyti tik remiantis kvalifikuoto specialisto išvadomis. Kilusią grėsmę aplinkai nepakanka vien tik preziumuoti, o būtina ją įrodyti. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu to nebuvo padaryta. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 2008 m. birželio 3 d. patikrinimo akte Nr. 137 nurodyta, kad dviejuose sklypuose užkastos atliekos (sustumtos į duobes), o tai patvirtina šalia M. S. gyvenamojo namo stovintis vikšrinis traktorius bei 2008 m gegužės 26 d. patikrinimo aktas Nr. 124 (T. 1. b. l. 20). Tačiau šie duomenys nepatvirtina atliekų užkasimo A. B. sklype fakto. Nebuvo imami žemės, grunto mėginiai iš A. B. sklype buvusios duobės, nors jos buvimo vieta konstatuota 2008 m. gegužės 26 d. patikrinimo aktu. Taigi duobės vieta buvo žinoma, kas leido patikrinti, ar joje nėra užkastų atliekų. Tačiau to nebuvo padaryta.
Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl užteršto žemės paviršiaus ir jo gilesnių sluoksnių žemės sklypuose (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), sunaikinto natūralaus grunto (jo struktūros), sumaišant jį su atliekomis, kilusios grėsmės gruntinių vandenų užteršimui ir padarytos žalos aplinkai galėjo atsirasti sunkių padarinių aplinkai dėl E. B. neteisėtų tyčinių veiksmų, ir kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 270 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas apibrėžia, kas laikoma pavojingomis atliekomis. Pavojingosios atliekos – atliekos, kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingomis savybėmis, nurodytomis šio įstatymo 4 priede (2 straipsnio 53 punktas), o nepavojingos atliekos – visokios atliekos, nepriskiriamos pavojingoms atliekoms (2 straipsnio 48 punktas). Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vedėjo pavaduotojas S. Tretjakovas 2008 m. gegužės 26 d. patikrinimo akte Nr. 124 nustatė, kad žemės sklypuose yra supiltos atliekos, kurios yra augalinės kilmės, statybinės ir buitinės atliekos (T. 1, b. l. 10). Nustatant atliekų rūšis jos nebuvo vertinamos kaip pavojingos ar nepavojingos, o tiesiog buvo konstatuota, kad natūralus gruntas buvo sumaišytas su atliekomis ir tai yra užteršimas, nes buvo sunaikinta grunto struktūra. Grėsmė gruntinių vandenų užteršimui buvo konstatuojama viso baudžiamojo proceso metu.
Neabejotina, kad atliekų tvarkymas yra svarbi Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politikos dalis. Atliekų tvarkymo politikos ir teisinio reglamentavimo Europos Sąjungoje pagrindas yra Europos Sąjungos sutartis (28–30 ir 174–176 straipsniai) ir Bendrijos atliekų tvarkymo strategija. Europos Sąjungoje atliekų tvarkymas grindžiamas septyniais pagrindiniais principais (gamtos išteklių suverenitetas ir pareiga nedaryti žalos aplinkai; prevencinių veiksmų principas; bendradarbiavimo principas; darnaus vystymosi principas; atsargumo principas; bendros–diferencijuotos atsakomybės principas ir „teršėjas moka“ principas). „Teršėjas moka“ yra vienas svarbiausių principų. Atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti jų turėtojai arba gamintojai. Pagal principą „teršėjas moka“ subjektas, padarantis žalą aplinkai arba sukeliantis neišvengiamą (realią) tokios žalos grėsmę, iš esmės turėtų atlyginti būtinų žalos prevencijos arba ištaisymo (atlyginimo) priemonių išlaidas. Svarbi yra ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę, kuri taip pat nereikalauja tokio plataus kriminalizavimo ir baudimo vien tik už pavojaus aplinkai atsiradimo galimybę. Manytina, kad tik pavojaus sukėlimo prielaidos akivaizdžiai nepakanka, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Žalą aplinkai galima vertinti kaip ypatingą žalos rūšį, nes jos negalima besąlygiškai priskirti nei prie turtinės, nei prie neturtinės žalos. Šios rūšies žala turi ir turtinės, ir neturtinės žalos požymių. Todėl tenka spręsti klausimus, susijusius su tuo, kaip nustatyti aplinkos objektą, kuriam padaroma žala, taip pat poveikio laipsnį ir veikas, kurios kelia grėsmę aplinkai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad atskiriant civilinę atsakomybę už žalą aplinkai nuo civilinės atsakomybės už realią žalos grėsmę darytina išvada, jog pirmoji atsakomybė sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir dėl to jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, o antroji – su prevencijos priemonių taikymo išlaidų atlyginimu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7–465/2008).
Kiekvienu materialinės atsakomybės už žalą aplinkai taikymo atveju yra taikomas visiško žalos atlyginimo principas, kuris reiškia, kad asmuo, padaręs žalą aplinkai, turi visiškai atlyginti nuostolius, t. y. grąžinti aplinką į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu žala nebūtų padaryta. Visiško žalos atlyginimo materialinės atsakomybės už žalą aplinkai atveju siekiama kompensuoti aplinkai padarytą žalą. Dėl tarptautinių atsakomybės už žalą aplinkai režimų taip pat pažymėtina, kad daugiausia dėmesio skiriama ekonominių nuostolių, atsiradusių taikant prevencines ar aplinkos būklės atkūrimo priemones, atlyginimui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra išaiškinęs, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-324/2013).
Vienas atsakomybių atribojimo kriterijų įtvirtintas ATPK 9 straipsnio 2 dalyje. Jame teigiama, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikalstamos veikos sudėties bei baudžiamosios atsakomybės klausimai, ir tik po to, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris daro veiką nusikalstamą, svarstomi administracinės atsakomybės klausimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2001). Darytina išvada, kad ATPK 9 straipsnio 2 dalies formalus suvokimas, t. y. aiškinimas taip, kad be veikos pavojingumo vertinimo visais atvejais turėtų būti taikomas BK (taip iš esmės eliminuojant galimybę taikyti ATPK), neatitiktų ATPK 9 straipsnio 2 dalyje suformuluotos nuostatos prasmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7–76/2012). Kiekvienu atveju teismas, vertindamas kiekvienos atsakomybės prigimtį konkrečioje byloje, turėtų nuspręsti, ar turėtų būti taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į ekologinio aplinkos teršimo pažeidimo esmę, jo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, aplinkos teršėjui gali būti taikomos administracinės arba baudžiamosios, kartu ir materialinės (civilinės) atsakomybės priemonės.
Pažymėtina, kad administracinė atsakomybė yra pagrindinė atsakomybės rūšis, taikoma už aplinkos apsaugos, kartu ir aplinkos teršimo pažeidimus. BK 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pavojaus daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai arba didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar kitų sunkių padarinių grėsmės požymis įstatymo leidėjo panaudotas tam, kad baudžiamoji atsakomybė už šias veikas būtų atribota nuo administracinės atsakomybės už panašius administracinius teisės pažeidimus, pvz., numatytus ATPK 513 (atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų nevykdymas), 53 (žemės gelmių, jų išteklių apsaugos ir naudojimo reikalavimų pažeidimas) straipsniuose.
Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Pažeidimo intensyvumo mastas – pagrindinis takoskyros tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už aplinkos apsaugos pažeidimus elementas. Šiuo atveju potencialios žalos grėsmės aplinkai nustatymas ir tokios žalos grėsmės dydis yra lemiamas kriterijus sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už aplinkos teisės pažeidimus atribojimo klausimus. Tokiais atvejais žalos grėsmės aplinkai pagrindimas tampa labai svarbus.
Teismas privalo išsamiai motyvuoti, kodėl kaltininkui taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7–201/2008). Apeliacinės instancijos teismas apskritai nemotyvavo, kodėl E. B. už aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimą taikė baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai E. B. nuteisė pagal BK 270 straipsnio 1 dalį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nagrinėjamoje byloje naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
