Baudžiamoji byla Nr. 2K-114/2014
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00806-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.4.2;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Iš B. B. solidariai su K. Č., B. K., A. K. priteista 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. R. ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. R..
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir K. Č., A. K. bei B. K., tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria nuteistosios B. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
B. B. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupe su K. Č., A. K., B. K., panaudojant psichinę prievartą, prievartavo didelės vertės turtą, būtent:
2011 m. lapkričio 8 d., nuo 11 val., veikdami bendrai ir iš anksto susitarę, B. B., K. Č., A. K., B. K. Kaune, netoli Vytėnų, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, automobilyje,,Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo nukentėjusioji D. R., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, atvirai savo ir kitų kartu veikiančių asmenų naudai vertė D. R. perduoti 40 000 Lt, t. y. K. Č. pareikalavus iš D. R. iki vakaro surasti 40 000 Lt, kurie būtų skirti A. ir B. K. tėvo tariamam išlaisvinimui,,iš kalėjimo“, o A. K. pagrasinus, kad jei iki vakaro šių pinigų nebus, gali atsitikti kažkas baisaus, D. R. nurodė, kad tokios pinigų sumos neturi, tuomet A. K. ir K. Č. nurodė, kad tuo tikslu reikia įkeisti D. R. vairuojamą automobilį,,Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau D. R. nurodė, kad automobilis priklauso ne jai; tęsdama bendrą nusikalstamą veiką, B. B. savo mobiliojo ryšio telefonu ieškojo asmenų, kuriems būtų galima įkeisti šį automobilį ir gauti reikalaujamą pinigų sumą; jos nurodymu važinėjant po įvairias Kauno vietas siekiant įkeisti automobilį ir nepavykus to padaryti, K. Č. su B. K. telefonu nuolat aptarinėjant nusikalstamos veikos eigą, derinant tarpusavio veiksmus, K. Č. telefonu davė nurodymą,,šiurpinti“ D. R., o A. K. dar kartą pagrasino nukentėjusiajai, kad dienai einant į pabaigą ir nesant pinigų ji turi,,susimąstyti apie savo gyvenimą“, dėl to įbauginta D. R. pati pasiūlė gauti 40 000 Lt banke iš jos vyro pervestų pinigų; A. K. dar kartą pagrasinus, kad,,jei kas nors bus prie banko, ji labai pasigailės“, jis kartu su D. R., B. B., B. K. tą pačią dieną, apie 16 val., nuvyko prie banko, Kaune, (duomenys neskelbtini), kuriame D. R. paėmė iš A. R. banko sąskaitos 40 000 Lt ir šiuos pinigus perdavė B. B.. Taip bendrais veiksmais B. B., A. K., B. K. ir K. Č. užvaldė didelės vertės turtą ir nukentėjusiajam A. R. padarė 40 000 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistoji B. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti arba pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, perkvalifikuojant B. B. nusikaltimą iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 294 straipsnio 2 dalį, bei paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorės nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, B. B. nepagristai pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių BPK pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, pažeidimų nepašalino, todėl buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta nutartis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad turto prievartavimo sudėtis apima du veiksmus – šis nusikaltimas gali būti laikomas baigtu tik kai yra atlikti abu objektyviąją pusę apibūdinantys veiksmai t. y. pareikštas reikalavimas perduoti turtą, turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos, atlikti ar susilaikyti nuo kitokio turtinio pobūdžio veiksmų ir bet kuria iš BK numatyta forma panaudota prievarta, dėl kurios nukentėjusysis vykdo kaltininko neteisėtą reikalavimą. Šiuo atveju, pasak kasatorės, akivaizdu, kad abu nusikalstamos veikos baigtumui būtini veiksmai nebuvo atlikti.
Skundžiamuose teismų sprendimuose nurodyta, kad B. B., kartu su bendrininkais panaudodama psichinę prievartą, prievartavo didelės vertės turtą. BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta psichinė prievarta, pasak kasatorės, yra grasinimas fiziniu smurtu, kuris bus panaudotas ateityje prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį, jeigu nebus atlikti kaltininko reikalaujami veiksmai. „Grasinimas fiziniu smurtu reiškia bauginimą tokiais veiksmais, kurie juos realizavus atimtų nukentėjusiajam ar kitam asmeniui gyvybę, padarytų žalos sveikatai, sukeltų fizinį skausmą ar kitas fizines kančias arba apribotų judėjimo laisvę (grasinimai nužudyti, sužaloti, sumušti, suluošinti, išžaginti, pagrobti ir pan.)“ (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras, 2009 m.). Kasatorė pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, praktika „grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Objektyvioji nusikaltimo pusė reiškiasi tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar pan.“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2006">2K-403/2006</a>). Kasaciniame skunde nurodoma, kad grasinimas turi atitikti du elementus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Objektyvusis elementas reiškia tai, kad grasinimas tikrovėje yra realus, tiesiogiai gresiantis, ir įmanoma, jog jis bus įgyvendintas. Subjektyvusis grasinimo elementas apibūdina tai, kaip į jį reaguoja nukentėjusysis, ar jis suvokia grasinimo pavojingumą ir realumą, tiki, kad jis bus įgyvendintas. Šiuo atveju, pasak kasatorės, nėra nė vieno iš minėtų elementų, todėl akivaizdu, kad grasinimas nebuvo išsakytas, o nusikalstama veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnį, nesant būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji D. R. pažinojo visus nuteistuosius, su jais leisdavo laiką, kviesdavosi į savo namus, su nuteistąja B. B. buvo artimos pažįstamos, draugės, nuolatos bendravo. Tai patvirtina ne tik nuteistieji, bet ir patys nukentėjusiaisiais pripažinti D. R. ir A. R.. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad su nuteistąja vyko susitikti savo noru, tai reiškia, kad iki susitikimo jokios psichinės prievartos nukentėjusioji D. R. nepatyrė, B. B. nevertė jos susitikti, bendrauti su ja ir kitais nuteistaisiais. Taip pat, pasak kasatorės, pagrįstai kyla abejonių ir dėl to, ar psichinė prievarta prieš nukentėjusiąją buvo naudota jai susitikus su nuteistaisiais. Nukentėjusioji savo noru paėmė ir pavežė vieną iš nuteistųjų, leido jiems būti jos automobilyje, važiavo, ten kur nuteistieji prašė, bendravo su jais, nebijojo susitikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad grasinimu laikomi veiksmai, kuriais nukentėjusiajai buvo nurodoma, jog gali atsilikti kažkas baisaus, ji labai pasigailės, turi susimąstyti apie tolesnį savo gyvenimą. Tačiau, kasatorės nuomone, akivaizdu, kad šie žodžiai nesudarė grasinimo fiziniu smurtu, jais nėra grasinama nužudyti, sumušti, sukelti fizinį skausmą, pagrobti ir pan. Taip pat iš šių žodžių nėra aišku, ar jie nukreipti tiesiogiai į nukentėjusiąją, jos šeimą, ar jais realiai yra išsakomi kokie nors grasinimai, siekiama bauginti. Kasatorės teigimu, tai, kad nukentėjusioji buvo bauginama, paneigia ir kitos bylos aplinkybės – ji savo noru vežiojo nuteistuosius, neprašė šių pasišalinti iš jos automobilio, nebandė kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, nors tokią galimybę turėjo. Taip pat pati nukentėjusioji parodė, kad nei kasatorę, nei kiti nuteistieji su savimi neturėjo jokių ginklų, įrankių ar priemonių, kuriuos panaudodami galėtų ją sužaloti, sukelti fizinį skausmą ar kuriuos demonstruodami galėtų sukelti baimę ir panašiai. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad viskas vyko dienos metu, Kauno mieste, kur daug pašalinių žmonių ir nukentėjusioji bet kuriuo metu galėjo kreiptis pagalbos, atkreipti aplinkinių žmonių dėmesį. Tokios nusikalstamos veikos padarymo sąlygos kelia pagrįstų abejonių dėl grasinimo realumo ir jo egzistavimo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš nukentėjusiosios veiksmų matyti, jog ji pati nusikalstamos veikos metu akivaizdžiai nemanė, kad jai yra grasinama, taigi nėra subjektyviojo elemento. Turėdama galimybę pranešti teisėsaugos institucijoms, nukentėjusioji to nepadarė, nors žinojo, kad visi galintys pakenkti jai ir jos šeimai asmenys nespės to padaryti, nes jie laukia nukentėjusiosios automobilyje ir neįtaria, kad ji gali kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nukentėjusioji, viena nuvykusi į banką „Swedbank“, neprašė pagalbos, nors banko patalpose buvo likusi tik su darbuotoja. Kasatorės nuomone, esant realiems grasinimams nukentėjusioji būtų pranešusi „Swedbank“ darbuotojams apie jos ar jos šeimos narių sveikatai ir gyvybei gresiantį pavojų bei prašiusi kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, skambinusi ar kitaip bandžiusi susisiekti su savo šeimos nariais, siekdama užtikrinti jų saugumą, ir pan. Nesuvokiamas ir nukentėjusiosios paaiškinimas, kad ji banke pagalbos nesikreipė, nors buvo galimybė, bet tai į galva neatėjo, viskas buvo iš baimės. Pati nukentėjusioji pripažįsta, kad buvo galimybė prašyti pagalbos, tačiau ji to nedarė. Be to, bankas, kuriame D. R. lankėsi ir iš kurio ėmė pinigus, yra pačiame Kauno miesto centre, šalia ikiteisminio tyrimo įstaigos – Kauno apygardos prokuratūros.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog nukentėjusioji nemanė, kad jai ar jos šeimai yra grasinama ar kad grasinimai gali būti realizuoti, patvirtina ir byloje apklaustų nesuinteresuotų liudytojų parodymai. Nors nukentėjusioji nurodo, kad jai buvo išsakyti grasinimai panaudoti fizinį smurtą, tačiau iš jos elgesio liudytojams, kurie 2011 m. lapkričio 8 d. matė D. R. ir su ja bendravo, taip neatrodė. Asmenys, kuriems buvo siekta įkeisti automobilį „Toyota Land Cruiser“, parodė, kad nukentėjusioji neatrodė įsitempusi ar išsigandusi, elgėsi normaliai: liudytojas V. V. nurodė, kad nukentėjusioji nebuvo išsigandusi ar sužalota, tokia neatrodė; liudytoja R. R. – nukentėjusioji į banką buvo užėjusi viena, galimybė prašyti pagalbos buvo, o nukentėjusioji jokia grėsme nesiskundė; liudytojas R. G. – atvykusių įkeisti automobilį asmenų veiksmuose nepastebėjo nieko neįprasto; liudytojas G. K. – atvykusių asmenų elgesys įtarimų jam nesukėlė; liudytojas G. G. – nukentėjusioji nesukėlė įtarimų, nebuvo pasimetusi. Pasak kasatorės, iš liudytojų parodymų ir nukentėjusiosios elgesio matyti, kad ji pati nevertino nuteistųjų veiksmų kaip grasinimų, nemanė, jog grėsmė egzistuoja, yra realus pavojus, nuo kurio reikia gintis, pranešant apie tai teisėsaugos institucijoms ar kitiems asmenims, galintiems suteikti pagalbos. Pasak kasatorės, abejones dėl to, kad grasinimai buvo išsakyti, jie buvo pavojingi, realūs ir buvo padaryta nusikalstama veika, patvirtina ir nukentėjusiosios delsimas kreiptis į teisėsaugos institucijas po nusikalstamos veikos padarymo. Apie tai teisėsaugos institucijoms buvo pranešta praėjus mėnesiui laiko po neva padarytos nusikalstamos veikos, t. y. 2011 m. gruodžio 5 d. Kasatorės teigimu, teismas pažeidė principą nullum crimen sine lege (nėra nusikalstamos veikos be įstatymo), jos veiksmus kvalifikavęs kaip turto prievartavimą, nesant grasinimo panaudoti fizinį smurtą ar kitokios įstatyme numatytos privertimo patenkinti kaltininko reikalavimus formos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismui nepritarus, jog nuteistosios B. B. veiksmuose nėra prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiąją, nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, kaip savavaldžiavimas, o ne pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, kaip turto prievartavimas. Abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galbūt tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi, išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai panašus. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, kaltininkas neturi jokio pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo atlikti tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus, o reikalavimas vykdyti susitarimą, turtines pretenzijas, atsiradusias bet kokiais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi, sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas ir kiti asmenys turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens jį perduoti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji turėjo teisę reikalauti iš nukentėjusiosios perduoti tam tikrą pinigų sumą. Tarp nukentėjusiosios D. R. ir nuteistosios B. B. buvo susiklostę tam tikri santykiai – nukentėjusioji buvo pažadėjusi apmokėti kasatorei suteiktas advokato paslaugas, byloje, kuri B. B. buvo iškelta dėl jos veiksmų, atliktų manant, kad ji gina nukentėjusiosios interesus, padėdama jai susigrąžinti prarastą turtą. Nuteistoji, veikdama nukentėjusiosios prašymu ir manydama, kad gina jos interesus, paėmė turtą, priklausantį kitam asmeniui. Vėliau, paaiškėjus, kad turtas nepriklauso nukentėjusiajai, B. B. buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Siekdama atsilyginti dėl susidariusios situacijos, nukentėjusioji D. R. pažadėjo pasamdyti kasatorei advokatą ir apmokėti už jo paslaugas. Taigi, pasak kasatorės, tarp jos ir nukentėjusiosios susiklostė teisiniai santykiai, kuriuose B. B. turėjo teisę reikalauti iš D. R. atlikti tam tikrus veiksmus, o nukentėjusioji – pareigą tokius veiksmus atlikti. Tačiau nukentėjusioji susitarimo ir savo pažado nevykdė, taigi kasatorė turėjo pagrįstą reikalavimą į atitinkamą pinigų, skirtų advokato pagalbai apmokėti, sumą. Kasaciniame skunde pažymima, kad susitarimai tarp fizinių asmenų gali būti sudaromi ir raštu, ir žodžiu. Nepriklausomai nuo to, kokia forma susitarimas sudarytas, jis turi būti vykdomas abiejų šalių gera valia. Šiuo atveju susitarimas buvo pasiektas ir sudarytas žodžiu. Kasatorė tikėjosi tokio žodžiu sudaryto susitarimo tinkamo vykdymo ir todėl turėjo pagrįstą reikalavimą nukentėjusiajai.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo, ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu, esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę, o turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Taigi, veika gali būti pripažįstama savavaldžiavimu net tais atvejais, kai kaltininkas klysta, manydamas, kad realizuoja savo ar kitų asmenų reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Pasak kasatorės, šiuo atveju ji tikėjo, kad nukentėjusioji yra skolinga, nevykdo žodinio susitarimo ir privalo vykdyti įsipareigojimą bei apmokėti už advokato paslaugas. Toks įsitikinimas buvo pagrįstas ir teisingas, nes tarp nukentėjusiosios ir kasatorės buvo susiklostę teisiniai santykiai, pasiektas susitarimas, kurio vykdymo kasatorė tikėjosi. Kasatorės teigimu, šis įsitikinimas bei tarp jos ir nukentėjusiosios sudarytas žodinis susitarimas leidžia teigti, kad šiuo atveju buvo padarytas ne turto prievartavimas, o savavaldžiavimas, todėl teismai netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas vertino tik nuteistąją kaltinančius įrodymus, neatsižvelgė į visus byloje esančius duomenis, atsisakė vertinti nukentėjusiosios asmenybę, jos būklę nusikaltimo darymo metu. Taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Teismas nevertino nukentėjusiosios asmenybės, nenagrinėjo, kokią reikšmę nusikalstamos veikos padarymui, jos parodymų tikrumui ir patikimumui galėjo turėti nukentėjusiosios priklausomumas nuo narkotinių medžiagų, nestabili būklė. Teismas nepasisakė, ar tokie nukentėjusiosios parodymai gali būti laikomi patikimais ir tikrais bei pripažįstami įrodymais, atitinkančiais įrodymų liečiamumo bei leistinumo reikalavimus, nors byloje ir buvo keliami tokie klausimai.
Kasatorės teigimu, teismas nevertino, ar visi bendrininkai veikė bendrai, ar visus pavienio asmens atliktus veiksmus apėmė visų bendrininkų tyčia. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Svarbu tai, kad bendras susitarimas apimtų visus nusikalstamos veikus požymius, atliktus veiksmus, pasiektas pasekmes, priešingu atveju galima kalbėti apie ekscesą vieno ar kelių bendrininkų veiksmuose. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistoji prisipažino paėmusi iš nukentėjusiosios pinigus, tačiau ji neišsakė jokių grasinimų, nesiekė naudoti prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu. Tai patvirtina ir pati nukentėjusioji, nurodydama, kad kasatorė beveik visą laiką tylėjo. Teismas nevertino to, ar kitų nuteistųjų veiksmuose nėra eksceso išsakant grasinimus nukentėjusiajai, ypač tuo metu, kai nukentėjusioji su vienu iš nuteistųjų buvo išlipusi iš automobilio, o šalia jų nebuvo kasatorės, kuri galėjo nežinoti apie tuo metu prieš nukentėjusiąją naudojamą psichinę prievartą. Teismas tik labai lakoniškai pasisakė, kad kasatorė veikė kartu su bendrininkų grupe ir realizavo dalį nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. išsakė reikalavimą perduoti atitinkamą pinigų sumą. Tačiau teismas nevertino, ar kasatorė buvo bendrai susitarusi su kitais asmenimis naudoti prieš nukentėjusiąją smurtą, jai grasinti ir neteisėtu būdu reikalauti perduoti pinigus.
Taip pat kasatorė teigia, kad teismas visiškai nevertino kiekvieno bendrininko indėlio darant nusikalstamą veiką ir taip pažeidė BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus bei paskyrė neproporcingą, neindividualizuotą bausmę. Teismas nevertino to, ar kasatorės indėlis į bendrą nusikalstamą veiką nėra antraeilis ar ji nėra tik nusikaltimo padėjėja. Toks paviršutiniškas bylos duomenų vertinimas, pasak kasatorės, negali būti pripažįstamas tinkamu ir atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nuosprendis, kuriuo ji nuteista, neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Teismo argumentai, jog nuteistoji B. B. naudojo prievartą prieš nukentėjusiąją, yra tik prielaida, nes byloje esančios faktinės aplinkybės, liudytojų parodymai, nukentėjusiosios elgesys, kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar nusikalstama veika buvo padaryta ir kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus atliko, objektyviosios pusės požymius realizavo B. B..
Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>). Kasatorės teigimu, šioje byloje teismas pažeidė baudžiamajame procese galiojantį in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai) principą. Padarydamas išvadą dėl nuteistosios kaltumo, teismas nurodė, kad bylose esančiais įrodymais kaltė yra įrodyta, netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Kasatorės teigimu, teismas tokia išvadą padarė neįvertinęs visų įrodymų, remdamasis tik prielaidomis, kad įrodymai yra patikimi ir teismas neturi pagrindo jais netikėti, tačiau nesiimdamas jokių veiksmų aiškioms abejonėms pašalinti, duomenims patikrinti. Taip pat teismas absoliučiai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios parodymai yra galbūt melagingi, o jiems įtaką galėjo daryti nukentėjusiosios priklausomumas nuo narkotinių medžiagų, nesiimdamas veiksmų nukentėjusiųjų parodymų tikrumui ir patikimumui patikrinti, paliko nepašalintų abejonių, nes nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai prieštaravo kitų liudytojų parodymams, byloje esančiai medžiagai. Kasatorės teigimu, teismo nuosprendis, pagrįstas abejotinais įrodymais, negali būti laikomas teisingu, atitinkančiu Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindiniu laisvai apsaugos konvencijos nuostatas bei vieną iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, kad visi neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė A. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog reikalavimas perduoti turtą buvo pareikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai motyvuotai pasisakė, kad įvykio metu nuteistieji, reikalaudami pinigų – 40 000 Lt, panaudojo prieš nukentėjusiąją D. R. psichinę prievartą, kuri pasireiškė bendrais nuteistųjų veiksmais, įsėdus į nukentėjusiosios vairuojamą automobilį, liepus jai važiuoti į atokią vietą ir ten pareikalavus pinigų bei pagrasinus, kad priešingu atveju jai gali atsitikti kažkas baisaus, kad ji turi susimąstyti apie tolesnį savo gyvenimą. Prokurorės teigimu, tai, kad nukentėjusioji pažinojo visus nuteistuosius, su kasatore nuolatos bendraudavo, nebijojo susitikti su nuteistaisiais ir pan., nepaneigia grasinimo realumo. Nukentėjusiosios ir nuteistųjų bendravimas iki nusikalstamos veikos padarymo grasinimo realumo nustatymui ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl teismai pagrįstai nustatė, jog grasinimai buvo realūs, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti įgyvendinti.
Atsiliepime nurodoma, kad grasinime nebūtinai turi būti paminėti žodžiai, kuriais būtų tiesiogiai pasakoma apie ketinamo panaudoti fizinio smurto pobūdį. Nuteistųjų pasakytas frazes, kad „gali atsitikti kažkas baisaus“, „ji labai pasigailės“, „ji turi susimąstyti apie tolimesnį savo gyvenimą“, vertinat visų faktinių aplinkybių kontekste, akivaizdu tai, jog grasinimo turinys atitiko prasmę, kurią jam suteikė nuteistieji. Prokurorės teigimu, remiantis bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusioji dėl nuteistųjų veiksmų buvo išsigandusi, jautė įtampą, baimę dėl savo ir savo šeimos saugumo, vengdama kokio nors konflikto, vykdė nuteistųjų nurodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog tos aplinkybės, kad D. R. buvo pasiryžusi įkeisti automobilį, kuris priklausė ne jai, o buvo bendrovės, kurioje dirbo jos vyras, nupirktas lizingo būdu, taip pat, kad savo iniciatyva dėl pinigų skambino į verslo susitikimą išvykusiam vyrui, vyko į banką ir iš ten paimtus pinigus perdavė nuteistiesiems, tik patvirtina, jog įvykio metu nuteistieji pasiekė savo tikslą įbauginti nukentėjusiąją ir taip palaužti jos valią, kad pastaroji įvykdytų jai pareikštas turtines pretenzijas.
Prokurorė nesutinka su kasatorės teiginiais, jog D. R. veiksmai parodė, kad ji nusikalstamos veikos metu akivaizdžiai nemanė, jog jai yra grasinama, nes nepranešė teisėsaugos institucijoms, neprašė AB „Swedbank“ darbuotojų pagalbos. Atsiliepime nurodoma, kad byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, jog A. K. nukentėjusiajai pagrasino, kad jei bus kas nors prie banko, ji labai pasigailės. Remiantis A. R. parodymais, po įvykio jis su žmona aptarinėjo klausimą dėl kreipimosi į policiją, tačiau, prieš kreipiantis, norėjo šį klausimą aptarti su teisininkais, taip pat įvertino nusikaltimą padariusių asmenų realią keršto galimybę jų šeimai, nes gyvena vienkiemyje, žmona dažnai namuose būna viena be jokios papildomos apsaugos, ir dėl šių priežasčių delsė rašyti pareiškimą į policiją. Pritartina apeliacinės instancijos teismui, jog A. R. paaiškinimai, kodėl iš karto nebuvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, nekelia jokių abejonių, yra visiškai logiški ir įtikinantys.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatorės argumentai, jog liudytojų parodymai patvirtino, kad nukentėjusioji nemanė, jog jai ar jos šeimai yra grasinama, yra nepagrįsti, juos paneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados. Teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu liudytoja R. R. patvirtino, jog pinigų į banką atsiimti atėjusi D. R. labai skubėjo, o jos balsas kiek drebėjo. Tuo tarpu visi kiti nuteistosios paminėti liudytojai įvykio dieną nukentėjusiąją D. R., kurios iki įvykio iš viso nepažinojo, matė labai trumpą laiką, jiems nebuvo žinomos įvykio aplinkybės, be to, liudytojas V. V. ir R. G. tiesiogiai su nukentėjusiąja nebendravo, o su liudytojais G. K. ir G. G. daugiausia bendravo B. B.. Taigi, pasak prokurorės, vien ta aplinkybė, kad minėti asmenys nepastebėjo D. R. susijaudinimo, nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog įvykio metu išsakytus grasinimus ji įvertino kaip realius ir dėl to buvo išsigandusi.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistoji B. B. nepagrįstai teigia, jog jos veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kaip turto prievartavimas, o pagal BK 294 straipsnį kaip savavaldžiavimas. Prokurorės teigimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, darytina išvada, kad jokių realiai egzistuojančių teisinių santykių tarp B. B. ir nukentėjusiosios D. R. nebuvo, bylos duomenys paneigia nuteistosios tariamą (įsivaizduojamą, realiai neegzistuojančią) teisę reikalauti pinigų savo ar kitų nuteistųjų naudai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad D. R. būtų skolinga 40 000 Lt B. B., t. y. nebuvo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi B. B. galėjo reikalauti iš nukentėjusiosios perduoti jai ir kitiems nuteistiesiems turtą. Atsižvelgiant į tai, jos veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas.
Prokurorė pažymi, kad veika gali būti pripažįstama kaip savavaldžiavimas net tais atvejais, kai kaltininkas klysta, manydamas, jog realizuoja savo ar kitų asmenų reikalavimo teisę, tačiau tokiu atveju itin svarbu įvertinti, ar kaltininkas klysta sąžiningai. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina tariamos teisės įgyvendinimo pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2008">2K-509/2008</a>, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistoji, reikalaudama pinigų, suvokė, jog realiai egzistuojančios teisės ji neturi, todėl, pasak prokurorės, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju sąžiningos klaidos galimybė yra paneigta.
Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatorės skunde išdėstytais teiginiais, jog teismai nevertino nukentėjusiosios asmenybės, priklausomumo nuo narkotinių medžiagų įtakos jos parodymų patikimumui, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai išdėstyti argumentai, pagrindžiantys nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog D. R. vartojo narkotines medžiagas, be to, pati nuteistoji netvirtino, kad nukentėjusioji įvykio dieną būtų vartojusi kokių nors psichiką veikiančių medžiagų ir apsvaigimas nuo jų būtų turėjęs įtakos jos galimybei tinkamai suvokti faktines įvykio aplinkybes bei duoti apie jas parodymus. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. R. parodymų patikimumu.
Atsiliepime teigiama, kad BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nuteistoji pati tiesiogiai grasinimų D. R. neišsakė, tai jos atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą nepašalina, nes B. B. veikė kartu su kitais nuteistaisiais, išsakiusiais nukentėjusiajai grasinimus panaudoti fizinį smurtą, be to, pati tiesiogiai realizavo kitus turto prievartavimo nusikaltimo objektyviosios pusės požymius, t. y. pateikė neteisėtą reikalavimą nukentėjusiajai D. R. perduoti 40 000 Lt. Pasak prokurorės, šiuo konkrečiu atveju į kiekvieno bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką buvo atsižvelgta, nes teismas aiškiai nurodė, kad kasatorė faktiškai buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorė.
Prokurorės teigimu, atmestinas kasatorės argumentas, jog teismų sprendimai grindžiami prielaidomis. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nukentėjusiosios D. R. parodymai, tiek ir kiti bylos įrodymai buvo įvertinti tinkamai. Nesutikimą su teismų padarytomis išvadomis kasatorė grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą ir nutartyje išsamiai pasisakė dėl visų apeliaciniame skunde pateiktų esminių argumentų. Tuo tarpu iš naujo vertinti bylos įrodymus, nustatyti faktines aplinkybes nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Prokurorės nuomone, naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus sprendimus nėra pagrindo.
Nuteistosios kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos aplinkybių ištyrimo, įrodymų vertinimo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar nagrinėjant bylą buvo laikomasi principinių nuostatų, numatytų BPK 7, 20, 242 straipsniuose, įtvirtinančių šalių lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus, ginčyti kitos proceso šalies pateiktus argumentus ir ar nebuvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo pareiga yra tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus. BPK 20 straipsnio reikalavimas kasacinės instancijos teismui yra nustatyti, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bylos proceso metu surinktus įrodymus įvertino laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismai išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios parodymus, kurie yra pagrindinis įrodymų šaltinis apie padarytą nusikaltimą. Nukentėjusiosios D. R. parodymų turinys buvo išnagrinėtas chronologiškai, palyginant ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme duotus parodymus. Teismai pagrįstai pasirėmė nukentėjusiosios parodymais, nes juos patvirtina jos vyro nukentėjusiojo A. R. parodymai. Apie D. R. pastangas įkeisti automobilį ir gauti paskolą patvirtina liudytojais apklausti bankų ir lombardo įmonių darbuotojai. Tai, kad D. R. atžvilgiu buvo naudojami įvairūs psichologinio poveikio būdai, patvirtina ir telekomunikaciniu ryšiu perduodamos informacijos kontrolės duomenys, iš kurių matyti, kaip buvo derinamas veiksmų planas dėl turto išreikalavimo ir psichologinio spaudimo priemonės D. R.. Šių bylos duomenų visuma iš esmės nuosekliai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl turto prievartavimo. Kasacinio skundo teiginiai, jog nukentėjusiosios D. R. parodymais negalima remtis, nes ji yra priklausoma nuo narkotikų, negali būti procesinis pagrindas abejoti jų teisingumu ir juos atmesti. Nuteistosios B. B. dalyvavimas nusikaltimo padaryme yra įrodytas ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir nuteistųjų B. K., A. K. parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos pokalbių ir susirašinėjimo trumposiomis SMS žinutėmis kontrolės duomenimis iš B. B. priklausančio mobiliojo ryšio telefono. Visi šie įrodymai teismų įvertinti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų išdėstant motyvuotas išvadas dėl B. B. gynybinės versijos ir teiginių. Tai, kad nukentėjusioji nusikaltimo darymo metu turėjo fizinę galimybę kreiptis pagalbos į kitus asmenis, negali būti aplinkybe, paneigiančia psichinės prievartos panaudojimą, nes psichinės prievartos panaudojimas kaip tik ir yra nukreiptas palaužti asmens valią gintis, priimti sąmoningus ir logiškus sprendimus.
Dėl B. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163/2012">2K-163/2012</a>).
Nuteistoji ginčija turto prievartavimo požymių buvimą, teigdama, jog nukentėjusiajai nebuvo grasinama nužudyti, sumušti, sukelti fizinį skausmą, pagrobti ir pan., o pinigai buvo reikalingi advokato pagalbai apmokėti baudžiamojoje byloje, dėl nusikaltimo, kuris buvo įvykdytas nukentėjusiosios prašymu, todėl pradėjus ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji buvo pažadėjusi finansinę paramą gaunant teisinę pagalbą.
Nuteistoji neteisingai aiškina turto prievartavimo požymius, nes grasinimas ar kitokia psichinė prievarta nukentėjusiajam gali pasireikšti ne tik tiesioginiais grasinimais panaudoti pavojingą smurtą prieš jį, šeimos narius ir artimuosius, sunaikinti turtą bei atlikti kitus BK 181 straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus. Grasinimo formos gali būti įvairios ir jis yra realus, kai daro poveikį nukentėjusiojo valiai. Kiekvienu atveju grasinimo realumas nustatomas atsižvelgiant į situacijos grėsmingumą, kuri įvertinama pagal nusikaltime dalyvaujančių asmenų skaičių, jų elgesį, nebūtinai tiesioginius grasinimus, bet ir dviprasmiškas užuominas, kaip buvo nustatyta ir šioje byloje: „jei iki vakaro šių pinigų nebus, gali atsitikti kažkas baisaus“, nesant pinigų nukentėjusioji „turi susimąstyti apie savo gyvenimą“,,,jei kas nors bus prie banko, ji labai pasigailės“. Būdami visą laiką kartu su nukentėjusiąja nuo 11 val. ryto iki 16 val., nuolat tardamiesi telefonu, išsakydami dviprasmiškas užuominas, nuteistieji palaikė įtampą ir baimę, siekdami kontroliuoti nukentėjusiosios elgesį, priimant sprendimus dėl turto perdavimo. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji pažinojo nuteistuosius ir ši aplinkybė anaiptol nešvelnino situacijos, nes ji turėjo žinių apie nuteistųjų kriminalinę patirtį. Visos šios aplinkybės darė stiprų psichologinį poveikį jos valiniams sprendimams ir tai, kaip pagrįstai pripažino teismai, privertė ją perduoti nurodytą pinigų sumą. Tai, kad nukentėjusioji nusikaltimo darymo metu turėjo fizinę galimybę kreiptis pagalbos į kitus asmenis, negali būti aplinkybe, paneigiančia psichinės prievartos panaudojimą, nes psichinės prievartos panaudojimas kaip tik ir yra nukreiptas palaužti asmens valią gintis, priimti sąmoningus ir logiškus sprendimus, taigi psichinės prievartos panaudojimas buvo efektyvus.
Kaip viena iš alternatyvų kasaciniame skunde yra nurodyta, jog gali būti įžvelgiami savavaldžiavimo nusikalstamos veikos požymiai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Taigi kasatorė lyg ir pripažįsta, jog buvo panaudota psichinė prievarta prieš nukentėjusiąją, nes BK 294 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje numatytos veikos yra atribojamos atsižvelgiant į tai, ar kaltininkas reikalavimą perduoti turtą reiškė vykdydamas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, ar neturėdamas tokios teisės. Byloje yra duomenų, jog nukentėjusioji tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susijusi su veika, dėl kurios kitoje byloje buvo įtariama B. B. ir teisiamas B. ir A. K. tėvas, tačiau nėra duomenų apie susitarimą tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios B. B. dėl teisinės pagalbos apmokėjimo. Nuteistieji B. ir A. K., apklausti teisme, nepatvirtino teiginio, jog pinigai buvo reikalingi jų tėvui suteiktai teisinei pagalbai apmokėti. Nuteistieji nurodė, jog pasidalijo iš nukentėjusiosios gautus 40 000 Lt, tik nurodo skirtingas proporcijas. Ši aplinkybė paneigia kasacinio skundo teiginį, jog nukentėjusioji D. R. buvo skolinga B. B.. Nuteistoji B. B. kasaciniame skunde nurodo, kad dėl kitoje baudžiamojoje byloje vykstančio proceso ji laikė atsakinga nukentėjusiąją, todėl reikalavo iš jos kompensacijos. Ši aplinkybė net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji D. R. būtų prisidėjusi prie nusikalstamos veikos padarymo, dėl kurios vyksta baudžiamasis procesas kitoje byloje, negali būti pagrindas reikalauti iš jos išlaidų atlyginimo ar kompensacijos, nes savavaldžiavimo veikos subjektyvieji požymiai numato tikros ar tariamos teisės vykdymą. Nuteistoji B. B., reikalaudama pinigų iš D. R., suprato, jog neturi nei tikros, nei tariamos teisės į 40 000 Lt sumą, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisė į atlyginimą ar kompensaciją, juolab kad pinigai buvo pasidalinti tarp nuteistųjų ir panaudoti savo reikmėms. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina tariamos teisės įgyvendinimo pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011).
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog B. B. nedalyvavo neteisėtuose veiksmuose prieš D. R., nes neišsakė grasinimų, nesiekė naudoti prievartos, todėl negali būti laikoma bendrininkavusia nusikaltimo padaryme. Teismai pagrįstai pripažino B. B. dalyvavus grupėje iš anksto susitarusių asmenų su K. Č., B. K., A. K. prievartaujant turtą iš D. R., nes nuteistoji organizavo susitikimą su nukentėjusiąja, atvyko su B. K. ir A. K., vėliau prisijungė ir K. Č. visą laiką nuo 11 val. iki 16 val. buvo kartu. Nuteistoji nurodė piniginį reikalavimą, pati skambino, tarėsi dėl automobilio įkeitimo, derino veiksmus su kitais nuteistaisiais. Teismai pagrįstai visas šias aplinkybes įvertino kaip grupės iš anksto susitarusių asmenų turto prievartavimą iš D. R. ir pripažino B. B. nusikaltimo bendravykdytoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios B. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
Alvydas Pikelis
