A. L. pagal BK 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-134/2014

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00704-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda.

Iš nuteistojo A. L. nukentėjusiajai D. R. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, o civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta. Be to, atmesti nukentėjusiųjų R. S. ir V. R. civiliniai ieškiniai.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

A. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o konkrečiai, jis 2009 m. gruodžio 25 d., apie 22.50 val., viešoje vietoje – Šiaulių r., Šakynos mstl., Šiaulių g. 24 esančiuose Šakynos kultūros namuose, šokių salėje, vykstant šokiams, girdint ir matant ten buvusiam jaunimui, sugriebė D. R. už plaukų ir prisitraukė prie savęs, išraudamas kuokštą plaukų, taip sukeldamas fizinį skausmą D. R. bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 30 d. nutartį ir jį išteisinti.

Nuteistais nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog jis panaudojo smurtą prieš D. R., padaryta iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Iš bylos medžiagos matyti, kad joje yra dvi viena kitai prieštaraujančios teismo medicinos specialisto išvados, dėl to, ar nukentėjusioji patyrė kokius nors sužalojimus ar fizinį smurtą. Apklausiami teisme liudytojai A. G., A. K., D. L., R. M., H. K., M. G., J. R., A. U. nepatvirtino, kad jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją. Byloje nėra ir jokių kitų duomenų apie tai, kad nukentėjusioji patyrė kokius nors kūno sužalojimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas negalėjo jam priimti apkaltinamojo nuosprendžio, tačiau, pažeisdamas įstatymo reikalavimus dėl įrodymų vertinimo, tokį sprendimą priėmė. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nutartyje neišdėstė įrodymų vertinimo argumentų ir motyvų, kuriais vadovaudamasis paneigė kai kurias bylos aplinkybes, asmenų teiginius ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktus, 331 straipsnį.

Nuteistasis taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį, nes byloje nenustatyta, kad jis atliko vandališkus veiksmus, grasino, tyčiojosi, padarė nukentėjusiajai D. R. kokius nors kūno sužalojimus (teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1816/09 (04). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra grindžiama kraštutinės priemonės (ultima ratio) principu, kuris reiškia, kad baudžiamųjų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai neišvengiama, t. y. neįmanoma kitomis teisinėmis ar socialinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius principus, būtų pagrįsta jam taikyti baudžiamojo poveikio priemones, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nevertindami administracinės atsakomybės jam taikymo galimybės, baudžiamąjį įstatymą aiškino ir taikė netinkamai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad byloje nėra įrodyta, jog jis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. R., kad dėl šios aplinkybes byloje yra dvi prieštaringos teismo medicinos specialisto išvados. Specialisto išvadoje Nr. G 1816/09 (04) nurodyta, kad D. R. kūne jokių išorinių sužalojimų žymių nėra, tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. KG 30-1816/(09) (04) teigiama, kad D. R. kairiajame momenyje esantis odos plotas be plaukų kaip sužalojimas nekvalifikuotinas. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos specialistas H. D. paaiškino, kad odos plotas be plaukų negali būti vertinamas kaip kūno sužalojimas. Išvadą apie tai, kad A. L. smurtavo prieš nukentėjusiąją tempdamas ją už plaukų, patvirtina ne tik nukentėjusiosios pusės liudytojai G. D., L. N., G. K., nukentėjusysis R. S., bet iš dalies ir pats kasatorius bei išteisintosios V. L. ir S. G. Nei kasatorius, nei išteisintosios neneigia, kad A. L. priėjęs prie nukentėjusiosios „pabaksnojo“ jai į plaukus, o išteisintoji V. L. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad A. L. priėjęs prie D. R. timptelėjo jai už plaukų, kad ši atsisuktų. Pats kasatorius pirmosios instancijos teisme nesugebėjo paaiškinti, kodėl po jo tariamo pabaksnojimo nukentėjusiajai į plaukus aplinkiniai ėmė ją gelbėti, buvo nutraukti šokiai. Dėl to aplinkybė, kad A. L. tempė nukentėjusiąją už plaukų, yra patikimai nustatyta, pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

Prokuroro manymu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė BK 284 straipsnio 1 dalį. Byloje surinktais įrodymais patikimai paneigtas faktas, kad A. L. smurto prieš nukentėjusiąją D. R. nenaudojo, todėl teigti, kad A. L. veiksmai tempiant nukentėjusiąją už plaukų ir po to sekęs šokių nutraukimas nesutrikdė viešosios tvarkos, nėra pagrindo. Nagrinėję bylą teismai pagrįstai konstatavo, kad A. L. viešąją tvarką pažeidė įžūliu elgesiu. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Dėl anksčiau minėtų A. L. neteisėtų veiksmų šokių salėje kilo sąmyšis, šokių vakaras buvo nutrauktas, A. L. veiksmus matė tuo metu šokių salėje buvę asmenys, kai kurie iš jų buvo šokiruoti tokių A. L. veiksmų, į šokių salę buvo iškviestas D. R. tėvas. Dėl to teismai pagrįstai nusprendė, kad A. L. veiksmai sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką. Kasatoriaus bandymas sieti viešosios tvarkos pažeidimo veiksmus išimtinai su sveikatos sutrikdymo padarymu prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, pagal kurią bet koks fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, net ir nesukėlęs sveikatos sutrikdymo, laikomas įžūliais veiksmais. Dėl to darytina išvada, kad A. L. veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Prokuroras taip pat pažymi, kad A. L. paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nepadaryta.

Nuteistojo A. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, padarydami išvadą, kad jis smurtavo prieš nukentėjusiąją D. R., iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalis įvirtina pagrindines įrodymų vertinimo taisykles. Joje nustatyta, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl to vien tai, kad įrodymus teismas vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, daromą išvadą, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją D. R. šokių salėje šokių metu, pagrindė ne tik nukentėjusiosios ir jos pusės liudytojų bei nukentėjusiojo R. S. parodymais, tačiau ir išteisintosios V. L. parodymais apie tai, kad A. L. timptelėjo nukentėjusiąją D. R. už plaukų, iš dalies paties nuteistojo parodymais, kad jis negalėjo paaiškinti, kodėl po jo tariamo prisilietimo prie nukentėjusios plaukų kiti įvykio vietoje buvę žmonės ėmėsi ginti nukentėjusiąją, kvietė jos tėvą. Pažymėtina ir tai, kad teismų išvadą dėl panaudoto fizinio smurto patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvados, teismo medicinos specialisto paaiškinimai teisme, iš kurių matyti, kad plaukų odos išplėšimas nelaikomas kūno sužalojimu pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles ir tik todėl specialisto išvadoje Nr. G 1816/09 (04) yra nurodyta, kad D. R. kūne jokių išorinių sužalojimų žymių nėra. Nuteistojo gynybos versija, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, yra įtikinamai paneigta anksčiau aptartų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, pagal nustatytas aplinkybes A. L. yra pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl įrodymų vertinimo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, o apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nutartį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktų, 331 straipsnio reikalavimus.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad jo veika neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos sudėties, nėra labai pavojinga ir turėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Įstatymas nereikalauja, kad atsirastų abi nurodytos pasekmės, pakanka vienos iš jų.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-135/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-135/2011">2K-135/2011</a>, 2K-563/2009 ir kt.). Be to, BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja, kad tokiais neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam būtinai būtų sutrikdyta sveikata. Atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra numatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje, tačiau šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. Antai Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas) dispozija neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus, tuo tarpu BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus), numato padarinius – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. L. kultūros namų šokių salėje, matant ir girdint kitiems asmenims, sugriebė nukentėjusiąją D. R. už plaukų ir prisitraukė ją prie savęs, ištraukdamas kuokštą plaukų, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir sutrikdydamas šokius (po šio nuteistojo incidento šokių vakaras buvo nutrauktas), t. y. viešoje vietoje naudojo fizinį smurtą. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia – nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir šių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismo nustatyti nuteistojo veiksmai visiškai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją, todėl jo nusikalstama veika pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pagal šį straipsnį kvalifikuota tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. L. kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Albinas Sirvydis

Rimantas Baumilas