Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-301/2011

(Teisminio proceso Nr. nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 60; 126.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Trans Group LT“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Trans Group LT“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Glikasta“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Lavisos agrogrupė“, uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, Čygo – Kalkio tikroji ūkinė bendrija alaus darykla „Rinkuškiai“, G. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami teisės klausimai dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl kitų su vežimu susijusių mokėjimų kompensavimą aiškinimo ir taikymo, regreso teisės pagal CMR konvencijos 37 straipsnį, priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

2001 m. birželio 1 d. buvo sudaryta ieškovo Valento Vaičiūno įmonės (vėliau – UAB „Valento Vaičiūno įmonė“; šiuo metu – UAB „Trans Group LT“) ir atsakovo (šiuo metu – bankrutuojančios) UAB „Glikasta“ transporto tiekimo sutartis Nr. 31, kurioje ieškovas (vežėjas) įsipareigojo teikti atsakovui (užsakovui) krovinių pervežimo paslaugas pagal pateiktus užsakymus. Nurodydamas, kad atsakovas neatsiskaitė už 2008 m. rugpjūčio 8 d.–2009 m. sausio 9 d. laikotarpiu pagal nurodytą sutartį suteiktas krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugas, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 91 168,42 Lt skolos, 11 518,11 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas 2009 m. gegužės 15 d. teismui pateiktame priešieškinyje iš esmės sutiko su ieškiniu, tačiau, nurodydamas, kad patyrė nuostolių dėl ieškovo netinkamo krovinio pervežimo paslaugų suteikimo, prašė priteisti iš ieškovo 105 000 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 2 d. buvo sudaryta atsakovo UAB „Glikasta“ ir trečiojo asmens UAB „Lavisos agrogrupė“ transporto paslaugų teikimo sutartis Nr. LAG 07/01/02-1, pagal kurią vežėjas (atsakovas) įsipareigojo nugabenti užsakovo (trečiojo asmens) jam perduotą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), taip pat atlikti veiksmus, susijusius su užsakovo krovinio vežimo organizavimu. Šios sutarties pagrindu trečiasis asmuo UAB „Lavisos agrogrupė“ pateikė atsakovui užsakymą atvežti iš Vengrijos į Lietuvą gliukozės–fruktozės sirupą H-8. Organizuodamas šį pervežimą, 2009 m. vasario 2 d. atsakovas pateikė ieškovui transporto užsakymą Nr. LJ /090130/03492 dėl 25 tonų nurodyto sirupo pervežimo maršrutu Vengrija–Lietuva. 2009 m. vasario 5 d. gliukozės–fruktozės sirupas H-8 ieškovui priklausančiu automobiliu buvo atgabentas krovinio gavėjui – trečiajam asmeniui TŪB alaus daryklai „Rinkuškiai”, tačiau, išpumpavus sirupą iš ieškovo autocisternos į gavėjo talpas, ant išpumpuoto sirupo paviršiaus buvo pastebėta baltų priemaišų. Pripažinęs ieškovo atgabentą sirupą netinkamos kokybės, trečiasis asmuo TŪB „Rinkuškiai”, atsisakė jį priimti. Dėl to UAB „Lavisos agrogrupė“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo dėl sirupo užteršimo patirtus nuostolius. Nurodytas ginčas baigtas teismo patvirtinta taikos sutartimi, kuria susitarta, kad atsakovas atlygins UAB „Lavisos agrogrupė“ 105 000 Lt nuostolių. Tai padaryta 2009 m. balandžio 20 d. aktu atlikus tarpusavio skolų užskaitymą.

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2181-259/2010 atsakovui UAB „Glikasta“ iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 91 168,42 Lt skolos, 11 518,11 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė atsakovui iš ieškovo 105 000 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos (2009 m. gegužės 18-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pripažinęs ieškovo pateiktus dokumentus (atsakovo užsakymus; PVM sąskaitas-faktūras) patvirtinančiais, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d.–2009 m. sausio 9 d. laikotarpiu ieškovas suteikė atsakovui pagal jų 2001 m. birželio 1 d. sudarytą transporto tiekimo sutartį Nr. 31 krovinių perveržimo tarptautiniais maršrutais paslaugų, tačiau šis už jas sutartyje nustatytais įkainiais ir terminais neatsiskaitė, teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 91 168,42 Lt skolos yra įrodytas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Nustatęs, kad atsakovas nereiškė ieškovui jokių pretenzijų, susijusių su netinkamu krovinio pervežimo paslaugų suteikimu, ir nesiėmė priemonių kuo skubiau įvykdyti skolinius įsipareigojimus ieškovui, teismas taip pat pripažino pagrįstu bei tenkintinu ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 2001 m. birželio 1 d. transporto tiekimo sutarties 2.7 punkte nustatyto dydžio delspinigius (CK 6.71 straipsnis). Spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo nuostolius, teismas, remdamasis CMR konvencijos nuostatomis, pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai savo reikalavimą reiškia pervežimo įmonei (ieškovui), o ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (ieškovo vairuotojui trečiajam asmeniui G. P.). Teismas nurodė, kad vežėjo atsakomybė prasideda nuo to momento, kai jis priėmė krovinį vežti, ir pasibaigia krovinio perdavimo momentu. Teismo vertinimu, atsakovo teiginį dėl krovinio sugadinimo fakto patvirtina trečiojo asmens TŪB „Rinkuškiai“ 2009 m. vasario 5 d. raštas Nr. 61-59 „Dėl gliukozės-fruktozės sirupo H-8 kokybės“ ir 2009 m. vasario 5 d. mėginių paėmimo aktas Nr. 61-60, kurių duomenimis, ieškovo pristatytas sirupas buvo užterštas riebalinės kilmės teršalais, buvusiais autocisternos siurblio sujungimo antgalyje. Įvertinęs rašytinius bylos duomenis ir liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad sirupas buvo užterštas būtent per vežėjo siurblį ir jo antgalį. Teismo nuomone, šį faktą patvirtina ir ta aplinkybė, kad, prieš vykdydamas atsakovo užsakymą dėl sirupo pervežimo, ieškovas, CMR važtaraščių ir 2009 m. vasario 3 d. Valymo sertifikato duomenimis, transportavo organinės kilmės riebalus – alyvą. Pripažinęs, kad nurodytų išvadų nepaneigia ir ieškovo užsakymu Lars Krogius Baltic Ltd atliktos apgadinto gliukozės-fruktozės sirupo H-8 krovinio apžiūros ataskaitoje „LKB-023.09/LT“ nurodytos žalos atsiradimo priežastys bei tikimybinė jų kilmė, teismas konstatavo ieškovo vairuotojo G. Pempės neatsakingų veiksmų atlikimą, taigi ir ieškovo kaltę dėl atsakovo patirtų nuostolių atsiradimo. Dėl to teismas pripažino atsakovo priešieškinį pagrįstu ir tenkintinu CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies pagrindu, šiai išvadai pagrįsti nurodydamas, kad atsakomybė už krovinio praradimą ar jo sugadinimą nėra privalomai ribojama tiesioginiais nuostoliais, tačiau, be krovinio vertės kompensavimo, apima ir kitų su krovinio vežimu susijusių mokesčių bei išlaidų (ginčo atveju, kai krovinys iš esmės prarastas, – ir jo utilizavimo išlaidų) atlyginimą. Pažymėjęs, kad vežėjui negali būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios jo atleidimą nuo atsakomybės, jos ribojimą arba perkėlimą antrajai šaliai, jeigu nustatoma, jog žala buvo padaryta sąmoningai, tokiais veiksmais, kurie pagal įstatymus taikančio teismo valstybės įstatymus yra prilyginami tyčiniams (CMR konvencijos 29 straipsnis), teismas sprendė, kad šioje byloje ieškovui, kaip vežėjui, aptariamos nuostatos netaikytinos. Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas šiurkštus aplaidumas. Teismo vertinimu, būtent tokiais pripažintini ieškovo vairuotojo G. Pempės veiksmai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovas privalo kompensuoti atsakovui visą sugadinto krovinio vertę – 42 078,12 Lt, taip pat 14 994 Lt jo transportavimo, 22 089,37 Lt sirupo utilizavimo ir 1037 Lt krovinio laikymo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą pakeitė: sumažino atsakovui iš ieškovo priteistų nuostolių atlyginimo dydį iki 58 049,88 Lt; kitas teismo sprendimo dalis paliko nepakeistas. Spręsdama dėl vežėjo, atlyginusio žalą, regresinio reikalavimo kitiems vežėjams, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CMR konvencijos 36 straipsnį reikalavimo teisę turinčiam asmeniui nustatyta galimybė pasirinkti, kuriam iš vežėjų reikšti ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB „Trans Group LT“ ir atsakovas UAB „Gliaksta“ CMR konvencijos prasme yra vežėjai, o trečiasis asmuo UAB „Lavisos agrogrupė“ – siuntėjas, kuris turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo tiek pirmajam vežėjui – pervežimo paslaugą užsakiusiam atsakovui, tiek antrajam vežėjui– vežimą faktiškai vykdžiusiam ieškovui. UAB „Lavisos agrogrupė“ pareiškė reikalavimą pirmajam vežėjui (atsakovui). Civilinėje byloje Nr. L2-1574-259/2009 buvo priimtas Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. įsakymas išieškoti iš UAB „Glikasta“ 112 251,84 Lt dėl krovinio (sirupo) sugadinimo padarytų nuostolių. UAB „Glikasta“ prieštaravimų dėl teismo įsakymu priteistos žalos nebuvo pareikšta. Šalių ginčas buvo baigtas Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, pagal kurią atsakovas (pirmasis vežėjas) atlygino trečiajam asmeniui žalą – sumokėjo 105 000 Lt; tai padaryta 2009 m. balandžio 20 d. aktu atlikus tarpusavio skolų užskaitymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CMR konvencijos 37 straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę kitų vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų su vežimu susijusių išlaidų. Nustačiusi, kad ieškovas (faktiškai vykdęs vežimą) nebuvo įtrauktas ir nedalyvavo civilinėje byloje Nr. L2-1574-259/2009 pagal UAB „Lavisos agrogrupė“ ieškinį pirmajam vežėjui UAB „Glikasta“ (nevežusiam krovinio), kurioje spręsta, jog pirmasis vežėjas turi kompensuoti dėl krovinio (sirupo) sugadinimo atsiradusius nuostolius, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas šioje byloje turi teisę ginčyti vežėjo UAB „Glikasta“ atliktus mokėjimus, nes aplinkybės, nustatytos nurodytoje civilinėje byloje, neturi prejudicinės galios šioje byloje, kurioje nagrinėjamas pirmojo vežėjo antrajam vežėjui pareikštas regresinis ieškinys dėl žalos atlyginimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas, CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nustatęs, jog žalą sudaro sugadinto krovinio (sirupo) vertė – 42 078,17 Lt, krovinio transportavimo išlaidos – 14 994 Lt, krovinio utilizavimo išlaidos – 22 089,37 Lt ir krovinio laikymo išlaidos – 1037 Lt, iš viso – 80 198,48 Lt, rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, kad žalai atlyginti iš ieškovo priteisiama 105 000 Lt, t. y. 24 801,52 Lt daugiau nei nustatyta padarytų nuostolių suma. Spręsdama dėl atlygintinos žalos dydžio, teisėjų kolegija, remdamasi CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį nustatoma pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo metu, kur jis buvo priimtas vežti, nustatė, jog ginčo krovinio (sirupo) vertė, gamintojo, iš kurio sirupas buvo paimtas vežti, Invoice Nr. 40358106 duomenimis, yra 24 782,47 Lt. Kadangi CMR konvencijoje žalos atlyginimas ribojamas (atlyginamos tik su krovinio vežimu susijusios išlaidos), o baudų kompensavimas joje neįtvirtintas, tai teisėjų kolegija sprendė, kad 18 654,10 Lt bauda (UAB „Glikasta“ ir UAB „Lavisos agrogrupė“ 2007 m. sausio 2 d. transporto paslaugų teikimo sutarties 3.7 punktas) į atsakovui UAB „Glikasta“ atlygintinos žalos sumą neįskaičiuotina (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis, 41 straipsnio 1 dalis). Spręsdama dėl atsakovo į kompensuojamų išlaidų sumą įtrauktų sugadinto krovinio (sirupo) utilizavimo išlaidų, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad sugadintas sirupas utilizacijai į Latviją buvo išgabentas 2009 m. rugsėjo 4 d., už utilizavimą Latvijos įmonei SIA Vividex 5197,50 eurų sumokėta 2009 m. spalio 14 d. tarptautiniu pervedimu, padarė išvadą, jog 2009 m. balandžio 20 d. tarpusavio skolų užskaitymu pirmasis vežėjas UAB,,Glikasta“ negalėjo apmokėti UAB,,Lavisos agrogrupė“ utilizavimo išlaidų, nes tokių išlaidų tuo metu ji dar nebuvo patyrusi. Įvertinusi aplinkybę, kad už sugadinto sirupo utilizavimą trečiasis asmuo UAB „Lavisos agrogrupė“ realiai sumokėjo, t. y. patyrė pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį prie vežėjo kompensuotinos sumos priskirtinų išlaidų, teisėjų kolegija sprendė, jog ta aplinkybė, kad pirmasis vežėjas (atsakovas) utilizavimo išlaidas trečiajam asmeniui atlygino anksčiau, nei šis jų realiai patyrė, nereiškia, jog atsakovas utilizavimo išlaidų neatlygino, tačiau atlygintinų išlaidų dydis negali būti didesnis, nei UAB „Lavisos agrogrupė“ jų iš tikrųjų patyrė, t. y. 5197,50 euro (17 945,93 Lt). Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad sugadintą sirupą atsakovas UAB,,Glikasta“ paėmė iš TŪB,,Rinkuškiai“ ir 2009 m. vasario 6 d. atvežė UAB,,Lavisos agrogrupė“ buveinės adresu. Transportavimo paslaugos kainavo 327,25 Lt. Trečiasis asmuo UAB,,Lavisos agrogrupė“ atvežtą sugadintą sirupą aštuoniolika dienų laikė iš atsakovo UAB „Glikasta“ išsinuomotoje autocisternoje, iš viso – už 14 994 Lt nuomos mokestį, kurį kaip išlaidas, patirtas dėl vežimo, atsakovas atlygino trečiajam asmeniui. UAB,,Lavisos agrogrupė“ laikė sirupą išsinuomotoje autocisternoje iki tol, kol Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tyrimą ir 2009 m. vasario 24 d. rašte Nr. B6-(19)-293 pateikė informaciją, jog sirupą draudžiama naudoti maisto pramonėje ir gyvūnams šerti. Įvertinusi išvardytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad, siekiant sumažinti nuostolius, buvo galvojama apie galimybę panaudoti sirupą, ši priklausė nuo tyrimų rezultatų, todėl sirupas iki Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pranešimo buvo laikomas išsinuomotoje autocisternoje. Teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos, turėtos išvežant sugadintą sirupą iš TŪB,,Rinkuškiai“ (transporto išlaidos – 327,25 Lt, nuomos mokestis – 14 994 Lt), yra susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su netinkamu krovinio vežimu, todėl kompensuotinos (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis). Išlaidų, susijusių su sirupo sandėliavimu dar septynis mėnesius po to, kai tapo visiškai aišku, kad jį būtina sunaikinti, nevertinusi kaip susijusių tiesioginiu priežastiniu ryšiu su netinkamu krovinio vežimu, teisėjų kolegija nepripažino jų kompensuotinomis, nes, paaiškėjus, jog nėra galimybės panaudoti sirupą, trečiajam asmeniui UAB,,Lavisos agrogrupė“ nebuvo jokios būtinybės jį toliau saugoti, jis turėjo realių galimybių sunaikinti sirupą, tačiau delsė tai padaryti. Spręsdama dėl vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatavo, kad priežastis, dėl kurios sirupas buvo užterštas riebalinėmis priemaišomis, yra ta, jog vežėjo (ieškovo) autocisternos siurblys buvo užterštas riebaline mase, kuri, pumpuojant sirupą, dėl didelio spaudimo buvo išstumta iš siurblio ir taip pateko į gavėjo talpas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tas faktas, kad krovinio gavėjas dalyvavo iškraunant krovinį, vežėjui nepateikus patikimų duomenų, jog sirupas buvo užterštas dėl gavėjo veiksmų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkte nurodytų ypatingos rizikos aplinkybių, šalinančių vežėjo atsakomybę. Teisėjų kolegija, pripažinusi pirmosios instancijos teismą neteisingai nustačiusiu atsakovui priteistinų nuostolių dydį, skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl nuostolių atlyginimo pakeitė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 58 049,88 Lt nuostolių atlyginimo (24 782,70 Lt krovinio vertės; 17 945,93Lt krovinio utilizavimo išlaidų; 327,25 Lt transportavimo išlaidų ir 14 994 Lt autocisternos nuomos išlaidų). Nustačiusi, kad atsakovui UAB „Glikasta“ iškelta bankroto byla, teisėjų kolegija netenkino ieškovo prašymo atlikti ieškinio ir priešieškinio įskaitymą CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, nurodydama, jog bankrutuojančiai įmonei draudžiamas visų finansinių reikalavimų vykdymas, taip pat skolų tarpusavio įskaitymas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti: sumažinti atsakovui iš ieškovo priteistą nuostolių atlyginimo dydį iki 40 103,95 Lt; patvirtinti priešpriešinių ieškovo 102 686,53 Lt bei atsakovo 40 103,95 Lt reikalavimų įskaitymą ir priteisti ieškovui iš atsakovo 62 582,58 Lt nesumokėto užmokesčio už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo pareikšto regresinio reikalavimo dydžio ir tenkindamas šio dalį dėl sugadinto krovinio utilizavimo išlaidų priteisimo, netinkamai aiškino CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostatą „kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos“. CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies autentiškame tekste anglų kalba vartojamos sąvokos „the carriage charges“ („krovinio vežimo išlaidos“), „custom duties“ („muitinės rinkliavos (muitai ir mokesčiai)“) bei „other charges incurred“ („kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos“) aiškintinos taip, kad angliškas terminas „charges“ („išlaidos“) turėtų vienodą prasmę. Atsižvelgiant į tai bei turint omeny, kad „krovinio vežimo išlaidos“ kompensuotinos tik tuo atveju, kai jos yra realiai patirtos, CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata „kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos“ reiškia tik realiai patirtas išlaidas. Dėl to, kasatoriaus nuomone, pripažintina, kad pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį krovinio siuntėjas ar krovinio vežėjas įgyja teisę reikalauti kompensuoti kitas su krovinio vežimu susijusias išlaidas tik nuo to momento, kai jis realiai šių patyrė (kažkam sumokėjo). Bylos duomenimis, sugadintas krovinys utilizuoti buvo išgabentas 2009 m. rugsėjo 4 d., o krovinio siuntėjas (trečiasis asmuo UAB „Lavisos agrogrupė“) už utilizavimą sumokėjo 2009 m. spalio 14 d. pavedimu, taigi reikalavimo teisę dėl šių išlaidų atlyginimo į ginčo krovinio pervežime dalyvavusius kasatorių ir atsakovą įgijo taip pat ne anksčiau negu 2009 m. spalio 14 d. Tokiomis aplinkybėmis pirmasis vežėjas (atsakovas UAB „Glikasta“) negalėjo 2009 m. balandžio 20 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu atlyginti krovinio siuntėjui (trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“) sirupo utilizavimo išlaidų, nes šis tokių realiai dar nebuvo patyręs, kartu nebuvo įgijęs ir jų atlyginimo reikalavimo teisės į atsakovą UAB „Glikasta“. Krovinio siuntėjui UAB „Lavisos agrogrupė“ vėliau – 2009 m. spalio 14 d. – patyrus sugadinto krovinio utilizavimo išlaidų, nuo šio momento tik jis ir įgijo reikalavimo teisę dėl utilizavimo išlaidų atlyginimo. Dėl pirmiau aptarto CMR konvencijos normų netinkamo aiškinimo buvo pažeistos šios konvencijos 37 straipsnio nuostatos ir nepagrįstai pripažinta, kad pirmasis vežėjas (atsakovas) atlygino nuostolius pagal konvencijos reikalavimus, todėl įgijo regreso teisę kito vežime dalyvavusio vežėjo (kasatoriaus) atžvilgiu dėl kitų su vežimu susijusių (krovinio utilizavimo) išlaidų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina, atsakovui iš kasatoriaus priteistų nuostolių atlyginimo dydį sumažinant utilizavimo išlaidų suma (17 945,93 Lt).

2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus pagal ieškinį ir priešieškinį, pažeidė materialiosios bei proceso teisės normas – nepagrįstai taikė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ir be pagrindo netaikė CK 6.130, 6.131 straipsnių, CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Kasatoriaus teigimu, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte išvardyti draudimai taikomi po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Ekmecha“ v. UAB,,Juvasta“, bylos Nr. 3K-3-226/2008). Teismų praktikoje, aiškinant prievolės pasibaigimą dėl įskaitymo, taip pat pripažįstama, kad prievolė (visiškai ar iš dalies) pasibaigia nuo pareiškimo apie įskaitymą momento. Priešieškinio pareiškimas CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu vertintinas kaip procesinė įskaitymo, reglamentuojamo CK 6.130–6.140 straipsnių, įgyvendinimo forma. Atliekant įskaitymą teismo procese, kai pateikiamas priešieškinis, vienarūšės prievolės pasibaigimo momentu pripažintina ne teismo sprendimo priėmimo diena (nes teismas nėra subjektas, atliekantis įskaitymą), bet priešieškinio, kuriame suformuluotu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punktas), pateikimo diena, o atitinkamu teismo sprendimu tik konstatuojama, ar iš tikrųjų egzistuoja vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai, nustatomas jų dydis ir patvirtinamas arba nepatvirtinamas įskaitymas bei jo teisiniai padariniai. Kasatoriaus nuomone, aptarta teismų praktika bei sisteminis CK 6.130–6.140 straipsnių ir CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkto normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad priešieškinis, pateiktas siekiant įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, yra prievolės šalies vienašalis sandoris – pareiškimas apie įskaitymą, sukeliantis teisinius padarinius (vienarūšių priešpriešinių prievolių visišką arba dalinį pasibaigimą) nuo tokio pareiškimo momento, o nagrinėjančio bylą teismo sprendimu konstatuojamas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų egzistavimas, jų dydis ir nustatytų reikalavimų apimtimi retroaktyviai patvirtinamas abiejų šalių priešpriešinių prievolių visiškas arba dalinis pasibaigimas dėl įskaitymo. Nagrinėjamoje byloje atsakovo UAB „Glikasta“, kuriam bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi, priešieškinis CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (kartu pareiškimas apie įskaitymą) teismui pateiktas 2009 m. gegužės 15 d., taigi – iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Tokiomis aplinkybėmis, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidą ir konstatuoti vienarūšius priešpriešinius ginčo šalių reikalavimus, nustatyti jų dydį bei retroaktyviai patvirtinti ieškinio ir priešieškinio reikalavimų įskaitymo įvykimo faktą, o ne taikyti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, nes priešieškinio pateikimo (ir, be kita ko, pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje byloje priėmimo) metu atsakovas, priešieškiniu atlikęs įskaitymą, dar nebuvo bankrutavęs.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. 2009 m. vasario 24 d. paaiškėjo, kad ginčo sirupą draudžiama naudoti maisto pramonėje bei gyvūnams šerti ir kad dėl to trečiasis asmuo UAB „Lavisos agrogrupė“ turės utilizuoti sugadintą krovinį, taigi patirs su tuo susijusių išlaidų, o jis (atsakovas), remiantis jo ir trečiojo asmens 2007 m. sausio 2 d. transporto paslaugų tiekimo sutarties 3.7 punktu, privalės šias išlaidas atlyginti. Dėl to, atsakovo teigimu, jis iš anksto 2009 m. balandžio 20 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu atlygino trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“ sugadinto sirupo utilizavimo išlaidas ir taip, remiantis CMR konvencijos 37 straipsniu, įgijo regreso teisę antrojo vežėjo (kasatoriaus) atžvilgiu dėl trečiajam asmeniui atlygintų sugadinto krovinio utilizavimo išlaidų (17 945,03 Lt), kurios teismų praktikoje priskirtinos prie kitų su vežimu susijusių išlaidų. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama dėl netinkamo CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies, 37 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

2. Pagal kasacinio teismo formuojamą Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymas negalimas, nepriklausomai nuo to, reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo ar ją iškėlus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. LAB,,Argovegas”, bylos Nr. 3K-3-484/2004). Atsakovo nuomone, ginčo atveju nė vienas iš Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodytų draudžiamų atlikti veiksmų, taip pat įskaitymas iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo nebuvo atliktas. Tik priėmus pirmosios instancijos teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą tenkinti ieškinį ir priešieškinį, buvo konstatuota, kad egzistuoja vienarūšiai priešpriešiniai ginčo šalių reikalavimai ir nustatytas jų dydis. Būtent nuo šio momento tapo galimas šių reikalavimų įskaitymas. Neatlikus jo iki atsakovo bankroto bylos iškėlimo, ginčo šalių vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas nebegalimas (CK 6.134 straipsnio 6 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, netenkino prašymo įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, o kasacinio skundo argumentai dėl šios normos, taip pat CK 6.130, 6.131 straipsnių bei CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimų pripažintini nepagrįstais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus UAB „Trans Group LT“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo šias peržengti (CPK 353 straipsnis). Šioje byloje kasatorius kasaciniu skundu ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis atsakovui iš kasatoriaus kaip nuostoliai priteista 17 945,93 Lt krovinio utilizavimo išlaidų bei neįskaityti teismo patenkinti šalių priešpriešiniai reikalavimai. Teisėjų kolegija kasatoriaus įvardijamų materialiosios ir proceso teisės normų taikymo aspektu patikrina tik nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių teisėtumą.

Dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl kitų su vežimu susijusių mokėjimų kompensavimą aiškinimo ir taikymo bei atsakovo regreso teisės pagal CMR konvencijos 37 straipsnį į nuostolių, susijusių su krovinio utililizavimo išlaidų atlyginimu, atlyginimą

Teismai, aiškindami CMR konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31-33 straipsniuose, remtis autentiškais CMR konvencijos tekstais, kurie yra prancūzų ir anglų kalbomis, nes oficialiame CMR konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra lingvistinių netikslumų. CMR konvencijos autentiškuose tekstuose 23 straipsnio 4 dalis išdėstyta taip: Sont en outre remboursés le prix du transport, les droits de douane et les autres frais encourus? l'occasion du transport de la marchandise, en totalité en cas de perte totale, et au prorata en cas de perte partielle; d'autres dommages-intér?ts ne sont pas dus (pranc.); In adition, the carriage charges, Custom duties and other charges incurred in respect of carriage of goods shall be refunded in full in case of total loss and in proportion to the loss sustained in case of partial loss, but not future damages shall be payable (angl.). Oficialiame vertime į lietuvių kalbą CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis išdėstyta taip: be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Darytina išvada, kad nurodyta konvencijos norma į lietuvių kalbą išversta nevisiškai tiksliai, tiksliau būtų versti: papildomai turi būti kompensuojamas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavos, kiti su vežimu susiję mokėjimai visiškai, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami.

Pažymėtina, kad CMR konvencijoje nedetalizuota, kas laikytina „kitais su vežimu susijusiais mokėjimais”. Vertintina, kad tai gali būti, pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su sugadintų prekių grąžinimu, kai jų nepriima gavėjas; akcizas, kai jis sumokėtas dėl to, kad krovinys buvo pavogtas dar neišgabenus jo iš šalies (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų sprendimas byloje James Bucanan&Co. V Babco Forwarding and Shipping); sumokėtas PVM; sugadintų prekių ekspertizės, utilizavimo išlaidos ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų; jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „BTSK“ v. UAB „Transidra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-296/2008). Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, kaip tokią, ir ją tęsdama bei pildydama, teisėjų kolegija šios bylos kontekste konstatuoja, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata dėl pareigos kompensuoti kitus su vežimu susijusius mokėjimus aiškintina kaip nustatanti pareigą kompensuoti ne hipotetines, o realiai patirtas atitinkamas išlaidas, kurias su netinkamu pervežimo įvykdymu sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Kompensuodamas hipotetines išlaidas (kitus su vežimu susijusius mokėjimus) asmuo veikia savo nuožiūra ir, be kita ko, prisiima riziką, kad jo sumokėtos kompensacijos dydis bei siuntėjo ar gavėjo realiai patirtų atitinkamų išlaidų dydis gali nesutapti (būti per mažas arba per didelis), ir tai gali turėti reišmės jo pareigoms bei teisėms, tarp jų – regreso teisei į kitus vežime dalyvavusius vežėjus, kuri, kaip šioje byloje teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, savo mastu (tenkintino regresinio reikalavimo dydžiu) negali būti didesnė už siuntėjo ar gavėjo realiai patirtas atitinkamas išlaidas – kitus su vežimu susijusius mokėjimus. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu, laikantis šiame straipsnyje išdėstytų nuostatų. Šioje byloje kilusio ginčo kontekste ši konvencijos nuostata aiškintina taip, kad vežėjas, realiai atlyginęs siuntėjo ar gavėjo realiai patirtus kitus su vežimu susijusius mokėjimus (privalomai atliktas išlaidas), dėl jų turi regreso teisę į kitus vežime dalyvavusius vežėjus, laikantis nurodytame straipsnyje išdėstytų nuostatų.

Šioje byloje kasatorius neginčija sugadinto krovinio utilizavimo išlaidų, kaip tokių, priskyrimo pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį kompensuotiniems kitiems su krovinio vežimu susijusiems mokėjimams, taip pat neginčija savo civilinės atsakomybės, kaip tokios, dėl krovinio sugadinimo, tačiau teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas regresinio reikalavimo dalį dėl sugadinto krovinio utilizavimo išlaidų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį bei 37 straipsnį, nes pagal konvencijos 23 straipsnio 4 dalį krovinio siuntėjas ar krovinio vežėjas įgyja teisę reikalauti kompensuoti kitus su krovinio vežimu susijusius mokėjimus tik nuo to momento, kai jis realiai šių patyrė (kažkam sumokėjo), atitinkamai vežimą organizavusio (pirmojo) vežėjo (atsakovo) regreso teisė dėl jų atlyginimo (CMR konvencijos 37 straipsnis) atsirastų tik tuo atveju, jeigu šis būtų siuntėjui atlyginęs nurodytas realiai patirtas išlaidas, t.y. atlyginęs nuostolius pagal konvencijos reikalavimus. Tuo tarpu, kaip teigia kasatorius, sirupo utilizavimo išlaidos byloje esančiu 2009 m. balandžio 20 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu negalėjo būti atsakovo atlygintos siuntėjui (trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“), nes krovinio siuntėjas šių dar nebuvo patyręs (sugadintas krovinys utilizacijai buvo išgabentas 2009 m. rugsėjo 4 d., o UAB „Lavisos agrogrupė“ už utilizavimą 5197,50 euro (17 945,93 Lt) sumokėjo 2009 m. spalio 14 d. pavedimu), todėl negalėjo atsirasti ir atsakovo regreso teisė į kasatorių dėl utilizavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, remdamasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nustatyti faktai, kad krovinio siuntėjas – trečiasis asmuo UAB „Lavisos agrogrupė“ – yra realiai patyręs 5197,50 euro (17 945,93 Lt) išlaidų dėl sugadinto krovinio utilizavimo ir kad atsakovas yra realiai atlyginęs trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“ nurodytas išlaidas. Aplinkybė, kad išlaidų dėl sugadinto krovinio utilizavimo kompensaciją atsakovas tarpusavio skolų užskaitymu trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“ apmokėjo dar iki to momento, kada jos buvo realiai patirtos, neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas nėra realiai atlyginęs trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“ nurodytų išlaidų ir(arba), kad jos yra atlygintos ne pagal CMR konvencijos reikalavimus. Esant nustatytiems faktams, kad pagal CMR konvencijos reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „Lavisos agrogrupė“ turi būti kompensuotos realiai patirtos 5197,50 euro (17 945,93 Lt) išlaidos dėl sugadinto krovinio utilizavimo ir kad atsakovas yra jas realiai atlyginęs, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog atsakovas turi regreso teisę dėl sumokėtos kompensacijos nurodytų realių išlaidų dalyje į kasatorių, bei tenkindamas regresinio reikalavimo dalį dėl sugadinto krovinio utilizavimo išlaidų priteisimo, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai taikė CMR konvencijos normas ir jų nepažeidė.

Dėl kasatoriaus ir atsakovo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo

Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Iš įstatyme duotos prievolės pabaigos įskaitymu sąvokos matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti tam tikros sąlygos. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB,,Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Ekomanija“ v. UAB,,LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-179/2010; 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje BUAB “Žemaitijos statyba” v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 522/2010; kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, byla Nr. 3K-3-624/2006; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Palangos statyba“ v. UAB „Ardimas“, bylos Nr. 3K-3-360/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad: įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010); tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-408/2008); atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009); atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsiliepimo į ieškinį pateikimas, tiek priešieškinio pareiškimas yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, ir kurį iš jų pasirinkti, sprendžia atsakovas. CPK 143 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešieškinį, vienas iš kurių yra atvejis, kai priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Priešieškinyje atsakovas išdėsto savo reikalavimą ieškovui, reikalavimo faktinį pagrindą bei jo pagrindimą, taip pat gali nurodyti procesinio bei materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimus į ieškovo pareikštus reikalavimus. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai gali būti, pavyzdžiui, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jo prievolė, dėl kurios vykdymo ieškovas reiškia reikalavimus, yra pasibaigusi įskaitymu ir dėl to ieškovo reikalavimai turi būti atmetami. Civilinio proceso teisė įskaitymo instituto nereglamentuoja, jo sąlygas ir įgyvendinimą reguliuoja CK normos.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šis draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes, minėta, reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje LAB,,Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis UAB,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-591/2009; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje BUAB “Ju2” v. UAB “Lietuvos kino studija”, bylos Nr. 3K-3-238/2011; kt.).

Šioje byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas neginčijo savo prievolės kasatoriui, o reiškė kasatoriui savarankišką reikalavimą visos jo (atsakovo) nurodomos kasatoriaus turimos vykdyti prievolės mastu. Priešieškinyje nėra nurodytos aplinkybės apie atsakovo atliktą įskaitymą ir prievolės (jos dalies) pasibaigimą šiuo prievolių pasibaigimo teisiniu pagrindu. Bylos medžiaga patvirtina, kad kasatorius šios bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu ir neginčijo jokio atsakovo atlikto įskaitymo, o apskritai ginčijo savo prievolę atsakovui (iš dalies ją ginčija ir kasaciniu skundu). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą dėl atsakovo priešieškinio, kaip tokio, vertinimo kaip atsakovo vienašalio sandorio – pareiškimo apie įskaitymą. Konstatuotina ir tai, kad atsakovo priešieškinio pareiškimo metu nebuvo visų CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų sąlygų įskaitymui atlikti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas tuo metu dar neturėjo galiojančio, vykdytino bei apibrėžto reikalavimo kasatoriui. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje įskaitymas įvyko ir kartu prievolė buvo įvykdyta priešieškinio pareiškimo momentu. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą atsakovui įsiteisėjimo reikalavimų tarp šalių įskaitymas nebuvo atliktas. Tai neatlikus iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo, vėlesnis šalių priešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, yra negalimas (CK 6.134 straipsnio 6 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo kas išdėstyta, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje atmesdamas ieškovo prašymą įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus pagal ieškinį ir priešieškinį, pažeidė materialiosios bei proceso teisės normas – nepagrįstai taikė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ir be pagrindo netaikė CK 6.130, 6.131 straipsnių, CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas kasaciniame teisme turėjo 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (t. 3, b. l. 187, 188), be to, kasaciniame teisme patirta 95,83 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus atitinkamai atsakovui bei valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Trans Group LT“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo BUAB „Glikasta“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai ir 95,83 Lt (devyniasdešimt penkis litus 83 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys