Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-300/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

92; 114.11; 121.19.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kurios teisių perėmėja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, ieškinį atsakovui R. G., tretieji asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kasacine tvarka nagrinėjami teisės klausimai dėl savavališkos statybos ir jos teisinių padarinių.

Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą priestatą. Ieškovo teigimu, atsakovas be nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto, neturėdamas išduoto leidimo statybai šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), senamiestyje, nekilnojamosios kultūros vertybe pripažintoje teritorijoje savavališkai vykdo statybos darbus. 2007 m. vasario 28 d. buvo atlikta apžiūra, surašytas apžiūros aktas, o 2007 m. kovo 8 d. surašytas savavališkos statybos aktas dėl pirmiau nurodyto pastato, taip pat sustabdyti savavališkos statybos darbai. Atsakovui 2007 m. kovo 14 d. surašytas administracinio teisės akto pažeidimo protokolas, 2007 m. kovo 21 d. nutarimu paskirta 1000 Lt administracinė bauda. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. balandžio 3 d. reikalavimu pareikalavo atsakovo likviduoti savavališkos statybos padarinius, tačiau atsakovas šio reikalavimo neįvykdė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nustatęs, kad atsakovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso 81/100 dalis pastato-parduotuvės ir kitų statinių (tvora, vartai), taip pat pastatas-sandėlis, esantys (duomenys neskelbtini), teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, jog jis įgijo ir visą teritoriją, kurioje yra nurodyti pastatai. Teismas taip pat nustatė, kad Ukmergės rajono statybų priežiūros inspekcija 2001 m. liepos 23 d. atsakovui suteikė leidimą rekonstruoti nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esantį namą; leidime nurodyta neteisinga data, kad jis galioja iki 2011 m. (skaičius pataisytas) liepos 3 d. 1999-2001 m. leidimų statybai registracijos knygos ištraukoje nurodyta, kad šio leidimo išdavimo data yra 2001 m. liepos 23 d., jis galioja iki 2002 m. liepos 3 d. 2001 m. liepos 23 d. leidime ir 1999-2001 m. leidimų statybai registracijos knygos ištraukoje nurodyta, kad leidimas išduotas pagal 1997 m. S. S. projektavimo studijos „Saulius“ parengtą projektą, tačiau atsakovas šio projekto nepateikė. Atkreipęs dėmesį į tai, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio archyve šio projekto nėra, nes projektai kitose institucijose saugomi, kol reikia, kad liudytojas S. S. nurodė, jog atsakovui nėra projektavęs ginčijamo statinio, jog 2001 m. liepos 23 d. leidimas atsakovui išduotas tik daliai pastato, teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas iš tikrųjų turėjo statyboms reikiamą projektą. Iš 2007 m. kovo 8 d. savavališkos statybos akto matyti, kad atsakovas savavališkai stato plytų mūro statinį nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje; savavališkos statybos faktą, teismo vertinimu, patvirtina nuotraukos ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2008 m. gruodžio 2 d. apžiūros aktas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą; patikslino sprendimo rezoliucinę dalį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir ją išdėstė taip: „Įpareigoti atsakovą savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos pasekmes: nugriauti savavališkai pastatytą ir susietą su esamu pastatu plytų mūro statinį, esantį (duomenys neskelbtini), ir nurodytą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. kovo 8 d. surašytame savavališkos statybos akte, sutvarkyti statybvietę“. Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kolegija pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 2 d. apžiūros akte nustatyta, jog toliau vykdomi savavališki pastato statybos darbai. 2001 m. liepos 23 d. leidimas atsakovui buvo išduotas namo rekonstrukcijai pagal 1997 m. S. S. projektavimo studijos „Saulius“ parengtą projektą. Leidime nurodyta galiojimo data iki 2011 m. liepos 3 d. yra taisyta, atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad datą ištaisė jis. Įvertinusi bylos duomenis, kolegija konstatavo, kad atsakovas turėjo leidimą rekonstruoti pastatą, ir tai buvo atlikta. 2003 m. vasario 19 d. pažymoje apie statinio statybą pagal suderintą projektą nurodyta, kad atsakovas rekonstruoja namą, pažymėtą 1E2/p, esantį (duomenys neskelbtini), neregistruotame žemės sklype be esminių nukrypimų nuo suderinto projekto. Su atsakovo argumentais, kad jis rekonstravo pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytą ūkinį pastatą, kolegija nesutiko, nes pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ir byloje surinktus įrodymus nurodytas ūkinis pastatas yra sunaikintas, nuosavybės teisė į šį pastatą atsakovui neįregistruota, todėl šis pastatas negalėjo būti rekonstruojamas, atsakovas vykdė naują statybą. Kolegijos vertinimu, antstolės 2010 m. balandžio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytos aplinkybės nepaneigia Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų, kad nurodytas pastatas yra sunaikintas. Tai, kad atsakovui pradedant statybą pastato nebuvo, matyti ir iš civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėjų R. G. ir N. G. nurodytos aplinkybės apie tai, kad, jiems tvarkant kiemo teritoriją, atsidengė senų pamatų dalis. 2001 m. lapkričio 15 d. pažymėjime nurodyta, kad pagal kadastro duomenis, užfiksuotus 2000 m. spalio 20 d., statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), neregistruotame žemės sklype, yra: 596,51 kv. m pastatas–parduotuvė, pažymėtas 1E2/p, bei šio pastato priklausinys kiti statiniai – kiemo statiniai (tvora, vartai). Šiame pažymėjime nenurodyta, kad buvo atlikti ūkinio pastato, pažymėto 2J1/p, kadastriniai matavimai, ūkinis pastatas, pažymėtas 2J1/p, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre; nustatyta, kad pastatas-sandėlis, pažymėtas indeksu 2J1/p, sunaikintas; tokie pat duomenys nurodyti ir vėlesniuose dokumentuose. Nurodžiusi, kad būtent atsakovas, o ne kiti asmenys, savavališkai stato statinį, kolegija sprendė, jog tik atsakovas įpareigotinas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Atkreipusi dėmesį į nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliosiančias CK 4.103 straipsnio ir nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusias Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovas be jokio teisėto pagrindo pradėjo statybas, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų gautas leidimas statyti ginčo statinį, sutvarkyti kiti statybos dokumentai, įskaitant dokumentus, susijusius su žemės sklypu, taip pat į tai, kad Kultūros paveldo departamentas nesutinka, jog atsakovas vykdytų tokią statybą (atsakovo statomo priestato matmenys 17 X 11 m, o senojo ūkinio pastato buvo 6,52 X 2 m), kolegija darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog reikalavimas nugriauti savavališkai pastatytą statinį yra nepagrįstas ir netenkintinas, o atsakovui turėtų būti sudaryta galimybė įteisinti savavališką statybą (CK 1.5 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, taip pažeisdami įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei teismų suformuotą praktiką. Toks įrodymų visumos vertinimo principo nepaisymas reiškia ne tik CPK 177, 178, 185 straipsnių pažeidimą, bet ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų nepaisymą. Dėl ginčo statinių statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal teisės aktus, galiojusius šių statinių statybos metu; tam turi būti tinkamai nustatyta, kada pastatyti nurodyti statiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009). Šioje byloje nebuvo nustatyta statinio pastatymo data, teismas nevertino ir negalėjo įvertinti atliktų statybos darbų pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Savavališkos statybos akto surašymo data negalėjo būti siejama su ginčo statinio pastatymo data, nes tuo metu jokie statybos darbai nebuvo atliekami.

2. Teismas pasisakė dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Iš bylos aplinkybių matyti, kad savavališkos statybos aktas ir reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo tiesiogiai susijęs su bendrųjų pastato konstrukcijų (išorinių sienų, stogo) padarytais pakeitimais ir jų taisymais (statinio nugriovimo atveju) (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.86 straipsnio 1 dalis). Teismai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas negalėjo tik vienam kasatoriui surašyti savavališkos statybos akto ir reikalavimą dėl savavališko statybos padarinių likvidavimo, tai lėmė, jog tokiais veiksmais buvo pažeistos kitų pastato bendrasavininkų teisės (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.85 straipsnio 1 dalis, 4.86 straipsnio 1 dalis). Kadangi savavališkos statybos aktas ir reikalavimas dėl savavališko statybos padarinių likvidavimo tiesiogiai susijęs su bendrųjų pastato konstrukcijų padarytais pakeitimais ir jų taisymais (statinio nugriovimo atveju), šie aktai turėjo būti surašyti ne tik vienam kasatoriui, bet ir visiems pastato bendrasavininkiams. Taigi teismai taip pat pažeidė ir Konstitucijos 29 straipsnį, nustatantį, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius nepateikė įstatymo nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto bei leidimo statyti savavališkos statybos akte nurodytą statinį. Ši teismo išvada prieštarauja paties teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms – kad leidimas kasatoriui buvo išduotas namo rekonstrukcijai pagal 1997 m. parengtą projektą; kad išduotas leidimas tvarkyti nekilnojamąją kultūros vertybę, statyti arba griauti statinį jos teritorijoje galiojo iki 2002 m. liepos 3 d. Šis leidimas buvo registruotas 1999-2001 m. leidimų statybai registracijos knygoje. Atsižvelgiant į tai, kad 2001 m. liepos 23 d. leidimas nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, darytina išvada, kad projektas iš tikrųjų buvo parengtas bei suderintas.

4. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtino aplinkybės, kad kasatorius sienų konstrukcijoms naudoja senas plytas. Anot kasatoriaus, protokolas turėtų būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, kuris su kitais byloje esančiais įrodymais paneigia 2007 m. vasario 28 d. apžiūros akte nustatytą savavališką naujo pastato statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „A. J. Šokoladas“ v. UAB „Dzūkija“, bylos Nr. 3K-3-578/2006). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir klaidingai įvertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

5. Išvadas apie bylos faktines aplinkybes teismas darė pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant įrodymų trūkumui. Teismo darytos išvados vertintinos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, pagrįstos ne faktiniais duomenimis, bet prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pagrindinę įrodinėjimo taisyklę, reikalaujančią visus įrodymus įvertinti visapusiškai, be teisinio pagrindo subjektyviems ieškovo paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, negu byloje esantiems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems kasatoriaus dėstomas aplinkybes. Teismai pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, CPK 185 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; kt.).

6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 28 straipsnio redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d. Atkreipęs dėmesį į Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nemotyvuodami ir nesvarstydami aplinkybių, ar nėra galimybių pertvarkyti statinį, nusprendė pašalinti savavališkos statybos padarinius, prieš tai neišsiaiškinus, ar yra nukrypimas nuo projekto, jei taip, ar nukrypimas esminis. Kasatoriaus teigimu, teismai neatskleidė bylos esmės, šis trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

7. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius statinio rekonstrukciją vykdė pagal 2001 m. liepos 23 d. leidimą, tačiau nebuvo nustatyta, ar pastato rekonstrukcija buvo atlikta pagal suderintą projektą, nes projektas nebuvo išsaugotas. Kasatorius pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog, turint leidimą bei suderintą projektą, pastato statyba ar rekonstrukcija nurodytoje teritorijoje buvo galima ir nedraudžiama. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad buvo nukrypta nuo projekto. Nesant projekto, bet esant statybos leidimui, teismas nepagrįstai konstatavo, kad statinys buvo statomas neturint suderinto statinio projekto bei statybos leidimo.

8. Kasatorius turėjo didelių išlaidų ginčo statiniui pastatyti, be to, prieš pradėdamas statyti, pagal suderintą projektą gavo leidimą bei suderinto projekto pagrindu atliko rekonstrukcijas. Kasatoriui nugriovus ginčo statinį, jis vėl galėtų toje pačioje vietoje statyti panašius ar analogiškus statinius. Toks reikalavimas yra neprotingas ir prieštarauja proporcingumo principui. Kasatorius dėl savavališkos statybos jau nubaustas 1000 Lt bauda. Kelia abejonių, ar savavališkos statybos padarinys – niekam netrukdančių statinių nugriovimas – nėra neproporcinga ir perteklinė sankcija formalių procedūros pažeidimų padariusiam statytojui. Pagal kasacinio teismo praktiką savavališkos statybos statinių nugriovimas nėra vienintelė ir neišvengiamai taikoma savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.).

9. Apeliacinės instancijos teismas patikslino sprendimo rezoliucinę dalį, tačiau šis patikslinimas taip pat nėra aiškus ir konkretus, nes iš rezoliucinės dalies neaišku, kokių matmenų yra ginčo pastatas, kokios konkrečios pastato dalys turėtų būti nugriaunamos; pagal 2001 m. liepos 23 d. statybos leidimą buvo rekonstruojama tik viena ginčo statinio siena. Nusprendus nugriauti visa ginčo pastatą, buvo nepagrįstai suvaržytos ir pažeistos ne tik kasatoriaus, bet ir kitų bendraturčių, asmenų, kurių statiniai susieti su ginčo statiniu, teisės bei jų teisėti interesai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Savavališkos statybos akte, administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje nurodyta, kad statyba vykdoma neturint nustatyta tvarka gauto statybos leidimo ir patvirtinto projekto, statoma ūkio būdu, naudojant senas plytas. Kasatorius sumokėjo skirtą administracinę baudą, protokolu suformuluoto kaltinimo neneigė, be to, bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo dėl statybų vykdymo tikslios datos. Antstolė faktines aplinkybes protokolu fiksavo tik 2010 m. balandžio 22 d., t. y. jau bylą iš esmės išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai atsisakė pridėti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Išduotas statybos leidimas galiojo iki 2002 m. liepos 3 d. ir teismui papildomai jo pripažinti negaliojančiu nereikėjo.

2. Kasatorius statybą vykdė valstybinėje žemėje be gauto sutikimo. Kasatoriaus teiginiai, kad į bylą buvo būtina įtraukti šalia esančio pastato, prie kurio pristatytas ginčo statinys, bendraturčius, yra nepagrįsti, nes statyba vykdoma valstybinės žemės nesuformuotame sklype, neturint sutikimo, o ne bendraturčiams priklausančioje nuosavybėje. Tai, kad neteisėtai statomo pastato sieną kasatorius pristatė prie pastato, kurį be jo valdo ir kiti asmenys, nesukuria jiems pareigos šalinti neteisėtų statybų padarinių. Kasatorius neteisingai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

3. Statybos įstatymo redakcija, galiojusi savavališkos statybos akto surašymo metu, nenumatė galimybės įteisinti savavališką statybą, o CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad toks statinys gali būti tik nugriaunamas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalimi (2010 m. spalio 1 d. redakcija), spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgė į savavališkos statybos sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertino administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Kasatoriaus argumentai, kad teismas turėjo spręsti galimybes pertvarkyti statinį, esant nukrypimų nuo projekto, yra nepagrįsti, nes jokio projekto nėra, taigi neįmanomas ir nukrypimo nuo projekto svarstymas.

4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.103 straipsnio normas, laikėsi ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principo. Savavališka statyba vykdyta nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje. Priestato statybai negauta Departamento sutikimo, be to, pastatytas priestatas yra gerokai didesnis negu toje vietoje buvęs statinys – ūkinis pastatas. Be to, kasatorius savo teises gina pats nesivadovaudamas sąžiningumo principu, pateikdamas melagingus duomenis ir suklastotą statybos leidimo kopiją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Savavališkos statybos akte aiškiai nurodyta, kad statytojas savavališkai stato plytų mūro statinį, taip pat detalizuota, kokie statybos darbai buvo atlikti savavališkos statybos fakto fiksavimo metu. Dėl to vykdomų statybų teisėtumas pagrįstai vertintas vadovaujantis savavališkos statybos akto surašymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais. Be to, kasatorius klausimo dėl statinio statybos momento nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių vienokias ar kitokias aplinkybes dėl ginčo santykiams taikytinų teisės aktų.

2. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo priestato statybai yra parengtas projektas ir išduotas statybos leidimas. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad tokiu dokumentu laikytinas 2001 m. liepos 23 d. leidimas. Apeliacinės instancijos teismui pateikti tvoros brėžiniai, teismo pagrįstai laikyti nesusiję su savavališkai pastatyto statinio teisėtumu, nes tai yra šalia ginčo statinio esančios tvoros projektas.

3. Nelaikytinas pagrįstu argumentas, kad gretimo pastato bendrasavininkų teisės ir pareigos vykdant teismo sprendimą būtų veikiamos šalinant savavališkos statybos padarinius. Būtent kasatoriui kyla pareiga šiuos darbus atlikti nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Kasatorius iki šiol neginčijo aplinkybės, kad tik jis laikytinas statytoju, be to, nepateikia jokių įrodymų, kad asmenys, prašomi įtraukti trečiaisiais šioje byloje, galėtų būti laikomi atlikę savavališkos statybos darbus.

4. Kasatorius nepateikė ir kasaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam apskritai egzistuoja galimybė įteisinti savavališkai pastatytą statinį tokį, koks šiuo metu jis faktiškai yra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus.

Dėl savavališkos statybos

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad atsakovas vykdė savavališką statybą, t. y. statė plytų mūro statinį (priestatą) šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), neturėdamas įstatymo nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto bei statybos leidimo. Ši aplinkybė nustatyta remiantis, be kita ko, 2007 m. vasario 28 d., 2007 m. gegužės 18 d., 2008 m. gruodžio 2 d. apžiūros aktais (T. 1, b. l. 9, 12, 59), 2007 m. kovo 8 d. savavališkos statybos aktu (T. 1, b. l. 5), 2007 m. kovo 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu (T. 1, b. l. 6), 2007 m. kovo 21 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje (T. 1, b. l. 7). Teismai taip pat nustatė, kad savavališki statybos darbai vykdyti (toliau vykdomi) surašant 2008 m. gruodžio 2 d. apžiūros aktą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad savavališkos statybos darbų atlikimo laikas nustatytas ne pagal savavališkos statybos akto surašymo datą, kaip tokią, o pagal pirmiau nurodytuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, patvirtinančius, jog tuo metu vis dar buvo vykdomi statybos darbai, kad darbai vykdyti neturint nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto, negavus statybos leidimo. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisiškai kvalifikuoti bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisėtai ir pagrįstai (laiko prasme) taikė atitinkamas Statybos įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatas. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neva nevertino ir negalėjo įvertinti atliktų statybos darbų pagal jų vykdymo metu galiojusius teisės aktus, taip pat esą nukrypo nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. spalio 31 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.) nustatyta, kad savavališka statinio statyba – tai statinio (jo dalies) statyba be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios), taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu; statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą (nesudėtingo statinio atveju – turint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytą privalomąjį dokumentą), tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, t. y. keičiama nustatyta statinio vieta sklype, sklypo, statinio ar jo dalių paskirtis, leistinas sklypo užstatymo tankis, leistinas statinio aukštis, nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriui buvo išduotas 2001 m. liepos 23 d. leidimas tvarkyti nekilnojamąją kultūros vertybę, statyti arba griauti statinį jos teritorijoje Nr. 103-1-33; šis leidimas buvo išduotas namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai pagal 1997 m. S. S. projektavimo studijos „Saulius“ parengtą projektą. Pažymėtina, kad teismas taip pat nustatė, jog aptariamas leidimas buvo išduotas rekonstruoti pagrindinį daiktą, t. y. pastatą (o ne priestatą), ir tai buvo atlikta. Be to, nustatyta (ši aplinkybė iš esmės neginčijama ir kasaciniame skunde), kad kasatoriui išduotas 2001 m. liepos 23 d. leidimas galiojo iki 2002 m. liepos 3 d. Taigi nustatytu statybos darbų vykdymo metu šis leidimas jau nebegaliojo. Kadangi pagal pirmiau nurodytą Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios, taip pat kvalifikuotinas kaip savavališka statinio statyba, tai jau vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas atmesti kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo išvados (kad kasatorius nepateikė statybos leidimo) prieštaringumo.

Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta statytojo (užsakovo) pareiga turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius nepateikė nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais keliamas klausimas dėl nukrypimo ar nenukrypimo nuo projekto ir ginčijama teismų išvada, jog statinys buvo statomas neturint projekto bei statybos leidimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama apie įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, taip pat nukrypimą nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos, nepatvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, netinkamai būtų vertinę įrodymus, pažeidę CPK 177, 178, 185 straipsnius, nukrypę nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad antstolės atliktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir jame nurodyti duomenys, kuriais remiamasi kasaciniame skunde, nepaneigia ir negali paneigti 2007 m. vasario 28 d., 2007 m. gegužės 18 d., 2008 m. gruodžio 2 d. apžiūros aktuose, 2007 m. kovo 8 d. savavališkos statybos akte, 2007 m. kovo 14 d. administracinio teisės pažeidimo protokole, 2007 m. kovo 21 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje nurodytų duomenų, kuriais remiantis nustatytas savavališkos statybos faktas. Dėl šio fakto bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė nuoseklias ir logiškas išvadas, kurių nėra pagrindo vertinti neva kaip spėjamojo pobūdžio ar pagrįstų prielaidomis. Pažymėtina ir tai, kad būtent kasatoriui tenka pareiga turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą projektą, taip pat nustatyta tvarka gauti statybos leidimą (Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai). Dėl to būtent kasatoriui ir tenka procesinė pareiga įrodyti šių Statybos įstatymo reikalavimų tinkamą įvykdymą (CPK 178 straipsnis). Kasatoriui to neįrodžius, bylą nagrinėję teismai savavališkos statybos faktą konstatavo pagrįstai, nepažeisdami kasaciniame skunde nurodomų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su kasatoriaus atliktais savavališkos statybos darbais, jų apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad kasatorius statybas pradėjo visiškai be jokio teisėto pagrindo, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų gautas leidimas ginčo statiniui statyti, sutvarkyti kiti statybos dokumentai; statomo priestato matmenys yra 17m X 11 m, o senojo ūkinio pastato 2J1/p matmenys buvo 6,52m X 2 m. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pastatas, prie kurio statytas ginčo priestatas, yra Ukmergės senamiesčio teritorijoje, kuri įtraukta į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą, ir kad Kultūros paveldo departamentas nesutinka, jog kasatorius vykdytų tokią statybą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas darė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškinio reikalavimas nugriauti kasatoriaus savavališkai pastatytą statinį būtų nepagrįstas ir netenkintinas, jog kasatoriui neva turėtų būti sudaryta galimybė įteisinti savavališką statybą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas reikalavimo nugriauti ginčo statinį proporcingumas, taip pat teigiama, kad neatskleista bylos esmė, kad apeliacinės instancijos teismas esą netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 28 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2010 m. spalio 1 d. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kasatorius neįrodinėjo kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl jo patirtų didelių išlaidų ginčo statiniui pastatyti, galimybių statinį pertvarkyti, nukrypimų nuo projekto pobūdžio ir (arba) masto (CPK 178 straipsnis), todėl šie kasacinio skundo argumentai, viena vertus, yra neleistini (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, pažymėtina, kad būtent kasatorius nepateikė nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto projekto (Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 178 straipsnis), todėl nagrinėjamoje byloje objektyviai nebuvo (ir vis dar nėra) galimybės spręsti kasaciniame skunde (nors ir naujai) keliamų klausimų dėl statinio pertvarkymo galimybių, taip pat išsiaiškinti, ar yra nukrypimų nuo projekto, ar jie esminiai ir pan.

Dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų

CK 4.103 straipsnyje ir Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta sankcija – įpareigojimas statinį nugriauti – taikytina statytojui.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo 28 straipsnio prasme statytojas yra kasatorius, o ne kiti bendraturčiai, tai skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai ir teisėtai būtent kasatorius įpareigotas savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ši apeliacinės instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai ir išsamiai motyvuota; aptariamos išvados teisingumui neturi įtakos kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kasatoriaus siejamos su bendrųjų pastato konstrukcijų padarytais pakeitimais, savavališkos statybos akto surašymu ir pan.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų.

Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė pagrįstus ir teisėtus procesinius sprendimus, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 52,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus R. G. (duomenys neskelbtini) 52,23 Lt (penkiasdešimt du litus 23 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys