Dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Civilinė byla Nr. 3K-3-298/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.3; 30.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 4 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui P. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui J. T., dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Byloje kilo ginčas dėl fizinio asmens teisės įsigyti nuosavybėn žemę pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, kai jos patvirtinimo metu asmuo, pagal tuo metu galiojusias Pilietybės įstatymo nuostatas turėjęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo Rusijos Federacijos pilietis, o Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo jau po teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo.

Ieškovė M. K. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė atidalyti jai ir atsakovui priklausančias gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis pagal jos pateiktą planą. Atsakovas P. K. priešieškiniu prašė atidalyti jam ir ieškovei priklausančias namo dalis pagal jo pasiūlymą.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 24 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria šalys atsisakė savo reikalavimų, susitarė dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nurodydamos kiekvienai iš jų tenkančias gyvenamojo namo dalis, be to, atsakovas P. K. kaip kompensaciją perleido ieškovei nuosavybėn 1 ha žemės iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio 10,4400 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Atsakovas 2006 m. rugpjūčio 28 d. padavė prašymą atnaujinti civilinės bylos procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindu, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2006 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi patenkino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą ir atnaujino procesą civilinėje byloje. Teismas nustatė, kad abu pareiškėjai kaip proceso atnaujinimo pagrindą nurodė aiškią teisės normos taikymo klaidą, t. y. tai, kad teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi Rusijos Federacijos pilietei M. K. suteikta nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemės sklypą, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalį bei Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 3 punktą, 17 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas P. K. praleido prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą, todėl procesą atnaujino tik pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 2 d. sprendimu Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartį panaikino, ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 8 d. nutartimi Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 4 d. nutartimi prašymą panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartį atmetė.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašyme atnaujinti procesą akcentuojamą aplinkybę, kad ieškovė, nuosavybės teise įgydama žemės ūkio paskirties žemę, buvo Rusijos Federacijos pilietė ir nuolat gyveno Rusijos Federacijoje, teismas padarė išvadą, kad prokuroro prašyme nurodytos aplinkybės Pilietybės įstatymo 1 straipsnio prasme neturėjo įtakos ieškovės teisei būti Lietuvos piliete, nes iki 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos piliečiais buvo pripažįstami asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos (Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1053 redakcija). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 2006 m. kovo 24 d. galiojusio Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkte (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija). Teismas padarė išvadą, kad pagal tuo metu susiformavusią teismų praktiką pakako nustatyti šioje teisės normoje nurodytas aplinkybes, kad asmenį galima būtų laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-831/2003; kt.). Tik po Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo, kuriuo buvo pripažinta, kad toks pilietybės santykių reguliavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir nuo 2008 m. liepos 22 d. įsigaliojo nauja Pilietybės įstatymo redakcija, kurios 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas buvo pakeistas, nustatant, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys nėra kitos valstybės piliečiai. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ieškovė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus vedėjo 2008 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (15/3-4)8P-377 nebuvo pripažinta Lietuvos Respubliko piliete tik dėl vienintelės priežasties – ji buvo Rusijos Federacijos pilietė. Iš Utenos apskrities VPK Zarasų rajono policijos komisariato Migracijos poskyrio viršininko 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 89-58-1-SP2-47 teismas padarė išvadą, kad ieškovė atitiko 2006 m. kovo 24 d. galiojusio Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto reikalavimus, nes jos motina M. K. (J.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Būtent šiuo pagrindu ieškovė buvo pripažinta Lietuvos Respublikos piliete ir 2009 m. balandžio 10 d. jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos pilietės pasas. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybė ieškovei Lietuvos Respublikos pilietybę pripažino 1995 m. spalio 20 d., t. y. įsigaliojus 1995 m. spalio 3 d. Pilietybės įstatymui. Taigi ieškovė 1996 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio prasme nebuvo užsienio subjektas, ir jai neturėjo būti taikomos šio įstatymo nuostatos, draudžiančios Lietuvoje nuosavybės teise įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Teismas sprendė, kad 2006 m. kovo 24 d. sudaryta taikos sutartimi šalys ginčą išsprendė joms priimtiniausiu būdu. Vėliau tarp jų atsiradusių nesutarimų, susijusių su žemės naudojimu, kilo tik dėl tarpusavio nesusikalbėjimo, nes atsakovas sužinojo, kad jie su seserimi tapo vieno žemės sklypo bendraturčiais ir kad vienas be kito negali atlikti jokių veiksmų, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. priimtą nutartį, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo P. K. atskirąjį skundą, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais bei išvadomis ir papildomai nurodė, kad aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais; aplinkybės, varžiusios ieškovės teisę įgyti nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemę, yra išnykusios, dalis žemės sklypo padovanota trečiajam asmeniui J. T. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgęs į tai, kad taikos sutartis nesukėlė žalingų padarinių, teismas padarė išvadą, kad tenkinti atskirąjį skundą nėra teisinio pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas P. K. prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalį, Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2, 3, 4 ir 6 straipsnius. 2006 m. kovo 24 d. taikos sutarties sudarymo metu ieškovė buvo Rusijos Federacijos pilietė ir nuolatinė gyventoja. Teismai nepagrįstai sprendė, kad, remiantis Pilietybės įstatymo 1 straipsniu, ieškovė 2006 m. kovo 24 d. turėjo teisę įsigyti žemės Lietuvoje. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo, t. y. aukštesnės galios nei Pilietybės įstatymas teisės akto, 2 straipsnio 2 dalį užsieniečiai yra trijų kategorijų: užsienio valstybių piliečiai, užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai (net jei jie būtų Lietuvos piliečiai) ir Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Ieškovė, taikos sutarties sudarymo metu būdama Rusijos pilietė ir nuolatinė gyventoja, atitiko net du pirmiau nurodytus kriterijus, tačiau teismai nepagrįstai jų netaikė. Tai, kad ieškovė 2008 metais tapo Lietuvos gyventoja, o 2009 metais – piliete, šiai bylai neturi teisinės reikšmės, nes ginčas vyksta dėl 2006 m. kovo 24 d. taikos sutarties. Ši taikos sutartis, pagal kurią ieškovė įsigijo žemės Lietuvoje, prieštaravo pirmiau nurodytoms Konstitucijos ir konstitucinio įstatymo normoms.

2. Teismai, pripažindami teisėta 2006 m. kovo 24 d. teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo, rėmėsi Konstitucijai prieštaraujančia nuostata – Pilietybės įstatymo 1 straipsniu, galiojusiu 2006 m. kovo 24 d. ir leidusiu ieškovei, jeigu ji nebūtų repatrijavusi į Rusiją, turėti dvi pilietybes – Rusijos ir Lietuvos. Skundžiamų teismų nutarčių priėmimo metu jau buvo priimtas ir galiojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Pilietybės įstatymo 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 2 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau teismai jo nepaisė ir nustatė, kad ieškovė, neatsisakiusi Rusijos pilietybės ir gyvendama Rusijoje, 2006 metais automatiškai tapo Lietuvos piliete. Taikydami Pilietybės įstatymo nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu nuo 2006 m. lapkričio 16 d. buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, teismai pažeidė Konstitucijos 107 straipsnį, pagal kurį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir 110 straipsnį, kuriame yra nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismai nepagrįstai rėmėsi administracinių teismų praktika, nes joje nenagrinėtas žemės perleidimo Rusijos piliečiui klausimas, be to, bylos nagrinėjimo metu šioje byloje taikytos Pilietybės įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo jau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taigi nebebuvo pagrindo vadovautis šių nuostatų taikymo praktika.

3. Teismai padarė esminį proceso pažeidimą – į bylą neįtraukė viešąjį interesą gynusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, kurio prašymu buvo atnaujintas bylos procesas.

4. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti neteisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, laikydamas, kad tai bus teisinga ir sąžininga, nes nėra šalių ginčo, o atsakovas sutiko, jog žemė būtų perleista ieškovei taikos sutartimi. Tokia teismo išvada nepagrįsta, pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Žemės įsigijimo neteisėtu būdu negalima laikyti teisingumu. Be to, šalių ginčas vyksta nuo 2006 metų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė M. K. prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Byloje procesas atnaujintas ginant viešąjį interesą, kuris apsiribojo teismo sprendimo teisėtumo aspektu. Kadangi šiuo metu, ieškovei įgyvendinus teisę į Lietuvos pilietybę, yra išnykusios priežastys, galėjusios lemti teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, neteisėtumą, teismai pagrįstai atmetė prašymą panaikinti teismo nutartį.

2. Pagal 2006 m. kovo 24 d. teismo nutarties priėmimo metu galiojusios redakcijos Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo pripažįstami asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos). Pagal tuometę teismų praktiką pakako nustatyti šioje teisės normoje nurodytas aplinkybes, kad asmenį būtų galima laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-831/2003; kt.). Tik po Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, kuriuo buvo pripažinta, kad toks pilietybės santykių reguliavimas neatitinka Konstitucijos, teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir nuo 2008 m. liepos 22 d. įsigaliojo nauja Pilietybės įstatymo redakcija. Taigi ieškovė pagal taikos sutarties patvirtinimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo nuostatas nebuvo laikoma užsienio subjektu Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies prasme. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, įstatymo negaliojimas ir jo padariniai veikia tik į ateitį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, nustatančių žemės nuosavybės teisės subjektus, aiškinimo ir taikymo

Byloje nustatyta, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nutarties, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, pagal kurią ieškovė įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, priėmimo ir įsiteisėjimo metu ieškovė buvo Rusijos Federacijos pilietė ir nuolatinė gyventoja, jos motina M. K. (J.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija, galiojusi 2006 m. kovo 24 d., t. y. teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, priėmimo metu) 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo). To paties įstatymo 7 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdų yra teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas; pagal 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse; pagal 26 straipsnio 13 dalį pirmiau nurodyti asmenys prašymus įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę paduoda vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai, migracijos tarnybai arba Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms užsienyje.

Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad pagal Pilietybės įstatymą (1991 m. gruodžio 5 d. įstatymas Nr. I-2072, kurio nuostatos, aktualios nagrinėjamai civilinei bylai, nepakito ir priėmus naujos redakcijos 2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymą Nr. IX-1078) asmenys, kuriems buvo išsaugota teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, tapti Lietuvos Respublikos piliečiais galėjo dviem būdais – įgyvendindami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę arba atkurdami Lietuvos Respublikos pilietybę. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį. Taigi, remiantis Konstitucinio Teismo doktrina ir sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytas Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) normas, darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims pagal įstatymą buvo suteikta ir išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tiems iš jų, kurie buvo nuolatiniai užsienio valstybės gyventojai, Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti reikėjo šią teisę įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė atitiko Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, t. y. ji turėjo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad šią savo teisę įstatymų nustatyta tvarka ieškovė būtų įgyvendinusi iki 2006 m. kovo 24 d. teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, priėmimo, priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ieškovė įgyvendino tik 2009 metais. Taigi konstatuotina, kad tuo metu, kai teismo nutartimi buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, pagal kurią ieškovė įgijo nuosavybės teisę į žemę Lietuvoje, ieškovė nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, ji turėjo Rusijos Federacijos pilietybę ir buvo nuolatinė tos šalies gyventoja.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Konstitucinis įstatymas) 2 straipsnio 1 ir 2 dalis užsienio subjektai – užsieniečiai – yra užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, ieškovė pripažintina užsienio subjektu (užsieniečiu), todėl sprendžiant jos nuosavybės teisių į žemę Lietuvoje klausimą taikytinos pirmiau nurodyto Konstitucinio įstatymo normos. Šiame įstatyme nustatyti užsienio subjektai, kuriems jame įtvirtinta tvarka ir sąlygomis Lietuvoje gali būti leidžiama nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus (įstatymo 1 straipsnis). Konstitucinio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teise įsigyti žemę gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Šie užsienio subjektai išvardyti Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje, tačiau Rusijos Federacijos piliečiai į nurodytų subjektų sąrašą nepatenka. Pagal Konstitucinio įstatymo 6 straipsnį įstatymo 4 straipsnyje nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus. Taigi ieškovė, taikos sutarties patvirtinimo metu būdama Rusijos Federacijos pilietė, pagal Konstitucinį įstatymą neturėjo teisės įsigyti nuosavybėn žemės Lietuvoje. Konstitucinio įstatymo 6 straipsnio norma, kurioje įtvirtintas draudimas įsigyti žemę nuosavybėn, yra imperatyvioji. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad kai įstatymo nuostata suformuluota imperatyviai, teismas, netgi remdamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, negali priimti kitokio sprendimo, t. y. prieštaraujančio imperatyviajai teisės normai.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje konstatavus, kad šalių taikos sutarties, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į žemę, patvirtinimo metu ieškovė buvo užsienio valstybės pilietė, neatitinkanti Konstitucinio įstatymo 4 straipsnyje nurodytų kriterijų, ir pagal šį įstatymą neturėjo teisės įsigyti žemės nuosavybėn Lietuvoje, darytina išvada, jog pirmiau nurodyta taikos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl negalėjo būti patvirtinta teismo nutartimi. Dėl to Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartis, kuria ši taikos sutartis patvirtinta ir byla nutraukta, naikintina kaip neteisėta, t. y. kaip priimta pažeidžiant Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3, 4 ir 6 straipsnius.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovė 2009 metais įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nagrinėjamai bylai neturi teisinės reikšmės, nes sprendžiant teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, teisėtumo klausimą vertintinos aplinkybės, buvusios šios nutarties priėmimo metu. Vėlesnis pilietybės įgijimas šiuo atveju nevertintinas kaip teisiškai reikšminga aplinkybė, nes imperatyviosios Konstitucinio įstatymo nuostatos pažeidimas negali būti įteisintas atgaline tvarka. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje taip pat nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo nutarimu dėl atitinkamų Pilietybės įstatymo normų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai, nes, konstatavus, kad ieškovė ginčijamos taikos sutarties patvirtinimo metu neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės ir neatitiko Konstitucinio įstatymo nustatytų kriterijų užsieniečiams nuosavybės teisei į žemę įgyti, šių Pilietybės įstatymo nuostatų (tuo aspektu, kuriuo Konstitucinis Teismas nustatė neatitiktį Konstitucijai) aiškinimas ir taikymas nagrinėjamai bylai tampa neaktualus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad taikos sutarties, kuria šalys susitarė taikiai užbaigti bylą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, visos nuostatos yra tarpusavyje susijusios, t. y. šalys būtent tokiomis sąlygomis susitarė išspręsti tarpusavio ginčą ir bent vienai iš šių sąlygų neegzistuojant būtų paneigta šalių susitarimo esmė, sprendžia, jog, konstatavus vienos iš taikos sutarties sąlygų – dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo ieškovei – neteisėtumą, kitos sutarties sąlygos negali būti paliekamos galioti (CK 1.96 straipsnis), todėl naikintina visa Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš esmės. Dėl to nagrinėjamoje byloje naikintinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti.

Bylą perduoti Zarasų rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Zigmas Levickis