Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolinius santykius dėl atlygintinų paslaugų - paviršinių nuotekų tvarkymo - ir atsiskaitymo už šias paslaugas, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-238-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08247-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.2; 2.6.20.1; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo; tretieji asmenys Šilutės rajono savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolinius santykius dėl atlygintinų paslaugų – paviršinių nuotekų tvarkymo – ir atsiskaitymo už šias paslaugas, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 6221,35 Eur skolos, 98,62 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad ji Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje ir jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje. Kadangi nuo atsakovei turto patikėjimo teise valdomų Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninių kelių (Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatvių) paviršinis vanduo patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojos turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, ieškovė 2017 m. spalio 25 d. raštu pateikė atsakovei pasirašyti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, taip pat nurodė, kad jeigu atsakovė nepasirašys sutarties, bet nuotekas leis į ieškovės paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, ieškovė laikys, kad paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis sudaryta.

4. Ieškovės teigimu, atsakovė atsisakė sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį. Kadangi paviršinės nuotekos nuo valstybinės reikšmės kelių buvo leidžiamos į ieškovės eksploatuojamas ir prižiūrimas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, ieškovė laiko, kad paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis yra sudaryta nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. Anot ieškovės, kadangi kritulių ir kitoks vanduo atsakovės yra išleidžiamas į ieškovės valdomas nuotekų tvarkymo sistemas, tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė, kaip turto patikėtinė, atitinka teisės aktuose apibrėžtą abonento sąvoką, todėl privalo tinkamai ir laiku atsiskaityti su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas. Ieškovė nurodė, kad atsakovė neapmokėjo ieškovės 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2017 m. gruodžio 29 d., 2018 m. sausio 31 d. pateiktų sąskaitų faktūrų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T1-42 paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, jai pavesta vykdyti paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje. Atsakovė turto patikėjimo teise valdo Šilutės m. ir Žemaičių Naumiesčio m. regioninius kelius – Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatves ir Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. 2013 m. vasario 20 d. savivaldybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo–priėmimo aktu Nr. R6-(8.1.12)-47 ieškovei perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti, disponuoti minėtose gatvėse esantys lietaus nuotekų tinklai paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimui atlikti. 2017 m. vasario 24 d. tarp ieškovės ir trečiojo asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos sudaryta paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis Nr. 191-3 dėl paviršinių nuotekų (įskaitant lietaus nuotekas), patenkančių nuo Šilutės miesto, Žemaičių Naumiesčio mst. ir Rusnės mst. gatvių ir šaligatvių (jų bendras plotas 22,50 ha) į ieškovei priklausančią ar kitaip valdomą ar naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, tvarkymo. Ieškovė dėl paviršinių nuotekų tvarkymo šiam trečiajam asmeniui išrašo sąskaitas, o šis jas apmoka. Ieškovė siūlė atsakovei sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, tačiau atsakovė atsisakė.

7. Teismas nurodė, kad vandens paskirstymo ir tiekimo paslaugos bei nuotekų tvarkymo paslaugos priskirtinos bendro ekonominio intereso paslaugoms (viešosioms paslaugoms) (Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 17 straipsnio 1 punkto e papunktis), kurioms taikomi tam tikri viešųjų paslaugų įpareigojimai, nustatomi paslaugos tiekėjui, norint užtikrinti, kad būtų siekiama tam tikrų visuomenės intereso tikslų. Netinkamai valomos nuotekos gali labai pakenkti vandens kokybei, todėl visuomenės interesas – apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio. Atsižvelgiant į tai, geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo srityje imperatyviosiomis teisės normomis nustatyti tam tikri reikalavimai dėl sutarties dalyko, šalių teisių ir pareigų, atsakomybės taikymo. Šių imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 1 dalis).

8. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad viešoji nuotekų tvarkymo sutartis – tai nuotekų tvarkymo sutartis, kurią viešasis nuotekų tvarkytojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo sudaryti su visais asmenimis dėl nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. GVTNTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis CK, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymu, šiuo įstatymu ir Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėmis sąlygomis, kurios buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 (nauja redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 22 d.). Šiomis imperatyviosiomis teisės normomis reglamentuojama ir geriamojo vandens, ir nuotekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka, atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka, šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą.

9. GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad abonentas – fizinis arba juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, perkantys geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudarę geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungę nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantys paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas.

10. Paviršinės nuotekos yra ant urbanizuotos teritorijos paviršiaus (išskyrus žaliuosius plotus, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenas) patenkantis kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai) vanduo, kurį teritorijos valdytojas (abonentas), naudodamas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, surenka ir pašalina į aplinką arba išleidžia į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas (perduoda paviršinių nuotekų tvarkytojui) (GVTNTĮ 3 straipsnio 25 dalis). Paviršinių nuotekų tvarkytojas – savivaldybės kontroliuojama įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka įgijusi teisę ir pareigą tvarkyti paviršines nuotekas savivaldybės teritorijoje (GVTNTĮ 3 straipsnio 28 dalis). Paviršinių nuotekų atidavimo riba – paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo nekilnojamojo turto riba (sklypo riba) ir prasideda paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir kurioje abonento paviršinės nuotekos atiduodamos paviršinių nuotekų tvarkytojui ir pastarajam tenka atsakomybė už jų tvarkymą (GVTNTĮ 3 straipsnio 26 dalis).

11. Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja atsakovė (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

12. 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (nauja redakcija nuo 2017 m. kovo 28 d.) 3 punkte nustatyta, kad miestų, išskyrus Alytuje, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje, gyvenamosiose vietovėse ir kaimo gyvenamosiose vietovėse gatvių, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsa, važiuojamąją dalį (kur nėra šaligatvių – kelkraščius ir kelio griovius), pėsčiųjų ir (ar) dviračių takus, tiltus, viadukus ir estakadas, technines eismo reguliavimo priemones prižiūri ir jų vertę apskaito, žiemą nuo važiuojamosios dalies sniegą valo ir, jeigu slidu, ją barsto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės (Aprašo 3.2.1 punktas), o visus kitus elementus (šaligatvius, želdinius, apsauginius atitvarus, autobusų, važiuojančių vietinio (miesto ir priemiesčio) reguliaraus susisiekimo maršrutais, stoteles ir apsisukimo aikšteles, lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius, taip pat ir gatvių apšvietimo tinklus) prižiūri ir jų vertę apskaito savivaldybės, kurios užtikrina saugaus eismo sąlygas, poveikį aplinkai mažinančių priemonių (triukšmą, oro, vandens, dirvožemio užtaršą ir kitą neigiamą poveikį mažinančių priemonių) įgyvendinimą, taip pat atlieka šiame papunktyje nurodytų statinių taisymo ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas (Aprašo 3.2.2 punktas).

13. Iš nurodyto teisinio reguliavimo teismas nusprendė, kad savivaldybės, be kita ko, yra atsakingos už lietaus kanalizacijos infrastruktūros priežiūrą ir tais atvejais, kai savivaldybės teritorijoje miestuose (išskyrus Aprašo 3.1 punkte išvardintus) ar kitose gyvenamosiose vietovėse gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies priežiūrą vykdo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškinyje nurodytos gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, o paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos, naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (t. y. ieškovės) turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

14. Teismas nurodė, kad nuotekų tvarkymo srityje yra taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, jog nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos (GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalis). Pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, t. y. šiuo atveju asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės (originaliame sprendimo tekste pavartotą sąvoką „atsakovo“ kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina kaip rašymo apsirikimą) valdomas inžinerines sistemas.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovė yra abonentė GVTNTĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į ieškovės (originaliame sprendimo tekste pavartotą sąvoką „atsakovės“ kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina kaip rašymo apsirikimą) valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas. Vien tai, kad Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme (toliau – ir KPPPFĮ) nėra atskirai aptarti klausimai, susiję su paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymo apmokėjimu, savaime nepaneigia atsakovės pareigos atlyginti už tokių paslaugų teikimą, jai prižiūrint valstybinės reikšmės kelius ir gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Iš trečiojo asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, atsiliepime formuluojamos pozicijos matyti, kad atsakovė, kuriai patikėjimo teise buvo perduoti valstybinės reikšmės keliai, turi pakankamus įgalinimus dalyvauti teisiniuose santykiuose dėl mokėjimo už paviršinių nuotekų nuo valstybinės reikšmės kelių (atitinkamais atvejais – ir nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis) tvarkymą. Ūkinė veikla nebūtinai susijusi su pelno gavimu, t. y. sąvoka „ūkinė veikla“ negali būti besąlygiškai prilyginama sąvokai „ūkinė komercinė veikla “ ar „komercinė veikla“. Teismo vertinimu, atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nurodytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra.

16. Teismas pažymėjo, jog GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar naudojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Šiuo atveju sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekiai nustatomi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse nustatyta tvarka ir pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nurodyta tvarka ir pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą.

17. Pažymėjęs, kad atsakovei ne vieną kartą buvo siūloma pasirašyti paslaugų teikimo sutartį, tačiau ji įvairiais pretekstais atsisako ją sudaryti, teismas konstatavo, jog tarp šalių susiklosčiusius santykius įstatymo pagrindu turi reglamentuoti sutartis pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas (CK 6.161 straipsnio 5 dalis). Atsakovei atsisakius pasirašyti paviršinių nuotekų sutartį, ji laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas.

18. Teismas nurodė, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Šilutės hidrometeorologijos stoties pažymos apie hidrometeorologines sąlygas patvirtina, jog 2017 m. rugsėjo mėn. Šilutėje iškrito 167,50 mm kritulių, 2017 m. spalio mėn. – 255,20 mm kritulių, 2017 m. lapkričio mėn. – 121,10 mm kritulių, 2017 m. gruodžio mėn. – 93,50 mm kritulių, 2018 m. sausio mėn. – 79,20 mm kritulių. Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2016 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. T1-422 nustatytos UAB „Šilutės vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bei atsiskaitomųjų prietaisų priežiūros ir vartotojų aptarnavimo paslaugos bazinės kainos. Ieškovė neginčijo už 2017 m. spalio – 2018 m. sausio mėnesių laikotarpį išrašytose sąskaitose nurodytų sumų dydžio ar apskaičiavimo metodikos. Konstatavus, kad atsakovė yra abonentas, turintis pareigą mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 6221,35 Eur skolos už paviršinių nuotekų tvarkymą (CK 6.717 straipsnis, GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis). CK 6.256 straipsnio bei Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 71 punkto pagrindu iš atsakovės priteistina 98,62 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo kiekvienos nesumokėtos sumos dalies už 2017 m. gruodžio 1 d. – 2018 m. kovo 12 d. laikotarpį. Taip pat teismas priteisė 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).

19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

20. Kolegija konstatavo, kad GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies, nustatančios abonento sąvoką, prasme atsakovė nepatenka į šią sąvoką, nes neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti ir todėl nėra sudariusi nei geriamojo vandens tiekimo, nei nuotekų tvarkymo viešosios sutarties. Todėl ieškovė klaidingai nurodo atsakovę atsakinga už paviršinių nuotekų išleidimą, nes už tai yra atsakinga savivaldybė, kuri prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, o ne atsakovė, kuri vykdo tik kelių priežiūrą. Taigi abonentas šio įstatymo prasme yra Šilutės rajono savivaldybės administracija.

21. Kolegija pripažino nepagrįstu ieškovės teiginį, kad paviršinės nuotekos į paviršinių nuotekų surinkimo sistemą patenka nuo kelio dangos ir tai yra priežastis sudaryti sutartį dėl paslaugos teikimo. Taikydama GVTNTĮ 3 straipsnio 26 dalį, reglamentuojančią paviršinių nuotekų atidavimo ribos sąvoką, kolegija nurodė, kad, ją taikant, nustatyta riba, kur susiduria abonentui (šiuo atveju – savivaldybės administracijai) nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo nekilnojamojo turto (nuotekų išleidimo komunikacijų) riba ir paviršinių nuotekų tvarkytojui (ieškovei) nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Kolegija nustatė, kad paviršinės nuotekos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą pasiekia tik „perėjusios“ savivaldybės prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas.

22. Kolegija konstatavo, kad atsakovė neatitinka abonento sąvokos GVTNTĮ prasme, neturi mokestinės prievolės ieškovei už paviršinio vandens surinkimo paslaugų teikimą, nes paviršinis vanduo nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų, naudojamų ir jais disponuojamų valstybinės reikšmės kelių nepatenka į paviršinių nuotekų tvarkytojui (ieškovei) nuosavybės teise priklausantį ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

23. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkto nuostatos, nes tai yra specialus aktas, reglamentuojantis ginčo santykį. Aprašas nustato Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir darbų organizavimą keliuose ir jų apsaugos zonose. Aprašo 3 punkte nurodyta, kaip yra prižiūrimi gyvenamųjų vietovių keliai ir gatvės. Kolegija, atsižvelgdama į Aprašo 3.2, 3.2.1, 3.2.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad savivaldybės yra atsakingos už lietaus kanalizaciją ir atlieka jos taisymo bei priežiūros darbų užsakovo funkcijas. Kolegijos nuomone, tai suponuoja išvadą, kad savivaldybės yra atsakingos ir už šiais įrenginiais surenkamą ir perduodamą perdirbti paviršinį vandenį. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, savivaldybė, o ne atsakovė, prižiūri objektus, šiuo atveju – paviršinio vandens (lietaus kanalizacijos) surinkimo inžinerinius tinklus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į atsakovės valdomas inžinerines sistemas.

24. Kolegija konstatavo, kad paviršinės nuotekos į nuotekų tvarkymo sistemą patenka ne per kelio dangą, kurią prižiūri atsakovė, o per lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą, vadovaujantis Aprašo 3.2.2 punktu, atsako savivaldybės, kurios taip pat yra atsakingos už poveikį aplinkai mažinančių priemonių (vandens ir dirvožemio) įgyvendinimą. Nuotekų šalinimo įrenginiai yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su ieškove.

25. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo nuostatas, susijusias su Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo (toliau – ir Programa) lėšų panaudojimu. KPPPFĮ 9 straipsnyje reglamentuojamas Programos lėšų naudojimas valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų. Programos lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos ir kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams bei lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti (KPPPFĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vietinės reikšmės keliai priklauso savivaldybėms. Valstybinės reikšmės keliams tokio finansavimo nėra nustatyta. Kolegija padarė išvadą, kad KPPPFĮ nenustato Programos lėšų naudoti ieškovės nurodytoms paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugoms apmokėti.

26. Kolegija konstatavo, kad atsakovė neprivalo sudaryti su ieškove paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties ir jos atžvilgiu negali būti taikoma GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

27. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

27.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą abonento sąvoką ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nepatenka į šią sąvoką, nes ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, o vykdo tik kelių priežiūrą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad GVTNTĮ prasme abonentas yra Šilutės rajono savivaldybės administracija, nes esą savivaldybė prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nurodytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra. Faktą, jog kelių priežiūra yra ūkinė veikla, patvirtina Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK 2 red.), patvirtintas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226. Atsakovės vykdoma kelių priežiūra pagal esmę atitinka klasifikatoriuje nustatytą gatvių, kelių, tiltų, tunelių eksploatavimo veiklą (52,21.40 klasė).

27.2. Atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove už suteiktas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas pirmiausia kyla ir iš jos kaip turto patikėtinės pareigų, susijusių su valdomo turto (valstybinės reikšmės kelių ir jiems priskirtos žemės) tvarkymu ir priežiūra. Atsakovės pareiga prižiūrėti ginčo kelius konkretizuota Kelių įstatyme bei kitose teisės normose. Kelių įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų ar Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinės reikšmės keliams priskirta žemė priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise; ją patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

27.3. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 (2016 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 3-19(1.5 E) redakcija), 9 punkte nustatyti šie pagrindiniai atsakovės veiklos tikslai: 9.1. įgyvendinti valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros valstybės politiką; 9.2. įgyvendinti saugaus eismo valstybinės reikšmės keliuose valstybės politiką; 9.3. organizuoti valstybinės reikšmės kelių atkūrimą, priežiūrą ir plėtrą. Kelių direkcija, siekdama įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus, atlieka Nuostatų 10 punkte išvardytas funkcijas, įskaitant tai, kad ji planuoja, organizuoja ir vykdo prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų konkursus ir sudaro viešųjų pirkimų sutartis (10.26 punktas). Nuostatų 20.7 punkte nurodyta, kad Kelių direkcijos direktorius priima ir pasirašo įsakymus, kontroliuoja jų įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Kelių direkcijos direktoriaus 2014 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-151 patvirtintas Kelių priežiūros vadovas, I dalis, „Automobilių kelių priežiūros normatyvai KPV PN-14“. Šiame Kelių priežiūros vadove yra nuostatų dėl vandens nutekėjimo: 2 lentelės 1.1.1.3 rodiklis – „Susikaupęs gruntas“, 1.1.1.4 rodiklis – „Vandens nuleidimo sistemos būklė“, 1.1.1.6 rodiklis – „Priežiūra žiemą“. Tai rodo, kad vandens nutekėjimo nuo kelio (kelio elementų) užtikrinimas yra privaloma atsakovės vykdomos kelių priežiūros dalis ir tam užtikrinti turi būti atliekami atitinkami darbai ir sudaromos sutartys.

27.4. Atsakovė, kaip turto (valstybinės reikšmės kelių ir jiems priskirtos žemės) patikėtinė, turi visas teises ir pareigas, susijusias su šio valstybei išimtinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, įskaitant ir pareigą atsakyti tretiesiems asmenims (įskaitant ieškovę) pagal prievoles, susijusias su šio turto naudojimu (CK 4.106 straipsnis, 4.109–4.110 straipsniai, 6.2 straipsnis, GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalis). Atsakovė, turto patikėjimo teise valdanti ginčo gatves bei joms priskirtą žemę, laikytina abonente GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, analogiškai kaip ir kiti valstybės ir savivaldybės turto patikėtiniai, pavyzdžiui, švietimo, teisėsaugos ir kitos biudžetinės įstaigos, nuo savo valdomų žemės sklypų išleidžiantys paviršines nuotekas į paviršinių nuotekų tvarkytojų valdomas paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūras.

27.5. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 ir 185 straipsnius, klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, jog savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Šią apeliacinės instancijos teismo išvadą paneigia 2013 m. vasario 20 d. Savivaldybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo–priėmimo aktas Nr. R6-(8.1.12)-47, kuriuo Šilutės rajono savivaldybės administracija, vykdydama 2013 m. vasario 20 d. sutartį Nr. R5-(8.1.11.)-72, perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visus ginčo gatvėse esančius savivaldybei nuosavybės teise priklausančius lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti. Taigi ginčo gatvėse nėra savivaldybės valdomų ir naudojamų lietaus nuotekų tinklų (visi jai nuosavybės teise priklausantys lietaus nuotekų tinklai perduoti ieškovei turto patikėjimo teise).

27.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 18, 25, 26, 31 dalyse pateiktas sąvokas „nuotekos“, „paviršinės nuotekos“, „paviršinių nuotekų atidavimo riba“ ir „urbanizuotos teritorijos paviršiaus valdytojas“, taip pat Kelių priežiūros tvarkos aprašo nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad paviršines nuotekas išleidžia Šilutės rajono savivaldybės administracija, kuriai nuosavybės teise priklauso lietaus nuotekų tinklai ir įrenginiai, o ne atsakovė, kaip valstybinės reikšmės kelių ir jiems priskirtos žemės valdytoja. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 3 punkte nurodyta, kad šio reglamento nuostatos taikomos visiems asmenims, valdantiems (naudojantiems) teritorijas, ant kurių susidaro arba gali susidaryti paviršinės nuotekos, rengiantiems tokių teritorijų planavimo dokumentus, statybos (statinių) projektus, projektuojantiems paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems paviršines nuotekas į aplinką arba kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, reguliuojančioms ir kontroliuojančioms paviršinių nuotekų tvarkymą. Priešingai negu nusprendė apeliacinės instancijos teismas, pagal GVTNTĮ buvimas paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties šalimi – abonentu – siejamas ne su lietaus nuotekų išleidimo komunikacijų valdymu, bet su urbanizuotos teritorijos, ant kurios susidaro paviršinės nuotekos, turėjimu nuosavybės teise arba valdymu ir (arba) naudojimu kitais teisiniais pagrindais. Taigi paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties šalis – abonentas – yra asmuo, valdantis (naudojantis) teritorijas (kelius (gatves) ar pan.), ant kurių susidaro arba gali susidaryti paviršinės nuotekos.

27.7. Paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas ne nuo savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ar kitaip jos valdomo ir (arba) naudojamo nekilnojamojo turto (nuotekų išleidimo komunikacijų), kaip klaidingai nustatė apeliacinės instancijos teismas. Paviršinės nuotekos susidaro ant valstybinės reikšmės kelių važiuojamosios kelio dalies dangos, nuo kurios jos yra išleidžiamos į ieškovės valdomą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Taigi, nepaisant to, kad paviršinėms nuotekoms išleisti naudojami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys paviršinių nuotekų tinklai, kuriuos turto patikėjimo teise valdo ieškovė, paviršines nuotekas nuo paminėtos kelio dangos išleidžia ne savivaldybė, bet atsakovė.

27.8. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų. Šioje dalyje nurodytas nebaigtinis Programos finansavimo lėšų naudojimo sąrašas, kuriame, be kita ko, yra įtvirtina, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos valstybinės reikšmės kelių priežiūrai (Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kitoms kelių srities reikmėms finansuoti (Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 23 punktas). Taigi, priešingai negu nusprendė apeliacinės instancijos teismas, Programos lėšos teisėtai gali būti naudojamos atsiskaityti už paviršinių nuotekų tvarkymą nuo valstybinės reikšmės kelių (ginčo gatvių), nes šios paslaugos neabejotinai susijusios su kelių priežiūra.

27.9. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų – kasacinis teismas byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl mokesčio už aplinkos taršą ir lietaus nuotekų nuleidimą į kito asmens valdomus tinklus, yra nurodęs, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a>).

28. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija prisideda prie ieškovės kasacinio skundo.

29. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Atsiliepime išdėstyti esminiai argumentai:

29.1. Atsakovei nekyla pareiga mokėti ieškovei už paviršinio vandens nuotekų, susidarančių Šilutės ir Žemaičių Naumiesčio gatvėse, esančiose valstybinės reikšmės kelių tąsomis, tvarkymo paslaugų teikimą. Paviršiniai vandenys į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius patenka ne per kelio dangą, už kurios priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir darbų organizavimą keliuose ir jų apsaugos zonose atsakinga atsakovė, o per lietaus kanalizaciją ar kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą atsakinga savivaldybė. Kadangi nuotekų šalinimo įrenginiai yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, atsakovė neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su ieškove ir mokėti mokesčio už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas. Atsakovė neatitinka GVTNTĮ pateiktos abonento sąvokos kriterijų, nes neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti ir todėl nėra sudariusi nei geriamojo vandens tiekimo, nei nuotekų tvarkymo viešosios sutarties. Už paviršinių nuotekų tvarkymą atsakinga savivaldybė, kuri yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, o ne atsakovė, kuri vykdo tik kelių priežiūrą. Abonentas yra Šilutės rajono savivaldybės administracija. Ant atsakovės patikėjimo teise valdomų ir prižiūrimų valstybinės reikšmės kelių susikaupęs kritulių vanduo patenka ne į ieškovės valdomas nuotekų tvarkymo sistemas, o į savivaldybės prižiūrimas ir valdomas nuotekų surinkimo ir išleidimo komunikacijas. Atsakovė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme nėra abonentas, todėl neturi pagrindo sudaryti su ieškove sutartį ir pareigos mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas.

29.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės patikėjimo teise valdomas kelias ribojasi ne su ieškovės valdoma nuotekų tvarkymo infrastruktūra, o su savivaldybės valdoma surinkimo įranga, bet ieškinį tenkino iš esmės vadovaudamasis aplinkosaugos srityje galiojančiu principu „teršėjas moka“. Atsakovės nuomone, esant įstatyme įtvirtintam imperatyvaus pobūdžio teisiniam reguliavimui – aiškiai išskirtoms sąlygoms, koks asmuo laikomas abonentu, kas privalo mokėti už nuotekų tvarkymą, kas yra nuotekų atidavimo riba, vien izoliuotas nurodyto teisės principo taikymas yra aiškiai nepakankamas konstatuojant atitinkamos atsakovės prievolės egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neatitinka abonento sąvokos GVTNTĮ prasme, todėl neturi ir mokestinės prievolės už paviršinio vandens surinkimo paslaugų teikimą, nes paviršinis vanduo nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų, naudojamų ir jais disponuojamų valstybinės reikšmės kelių nepatenka į paviršinių nuotekų tvarkytojui (ieškovei) nuosavybės teise priklausantį ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

29.3. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3 punkto teisinis reglamentavimas patvirtina, kad savivaldybės yra atsakingos už lietaus kanalizaciją ir atlieka jų taisymo ir priežiūros darbų užsakovo funkcijas, tai kartu patvirtina išvadą, kad savivaldybės yra atsakingos ir už šiais įrenginiais surenkamą ir perduodamą perdirbti paviršinį vandenį. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, savivaldybė, o ne atsakovė, prižiūri objektus, šiuo atveju – paviršinio vandens (lietaus kanalizacijos) surinkimo inžinerinius tinklus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas. Savivaldybė pagal šią Aprašo nuostatą prižiūri ir apskaito lietaus kanalizaciją, užtikrina poveikį aplinkai mažinančių priemonių (dirvožemio taršą) įgyvendinimą. Taigi, nepaisant kelio valdymo formos lietaus nuotekų surinkimo ir valymo atsakomybė priklauso savivaldybei. Kadangi nuotekų šalinimo įrenginiai yra valdomi ir prižiūrimi savivaldybės, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties su ieškove. Atsakovės valdomuose keliuose susidaro kritulių nuotekos, jos neturi jokio ryšio nei su atsakovei priskirtomis funkcijomis, nei su jos vykdoma veikla. Tokiu būdu ieškovės suformuota pozicija, grindžiama principu „teršėjas moka“, nepatvirtina atsakovės pareigos sudaryti su ieškove sutartį dėl nuotekų tvarkymo ir atitinkamai mokėti už šias paslaugas.

29.4. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad Programos lėšos naudojamos kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti. Taigi Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas nenustato Programos lėšų naudoti ieškovės nurodytoms paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugoms apmokėti. Tai nors netiesiogiai, tačiau pakankamai patvirtina, kad atsakovė neturi prievolės mokėti ieškovei už nuo miestų ir miestelių teritorijose esančių valstybinės reikšmės kelių surinktų nuotekų tvarkymą.

29.5. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nėra tinkama atsakovė byloje, nes jai keliai perduoti patikėjimo teise valdyti, o savininkas pagal Kelių įstatymo 10 straipsnio 2 dalį yra Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, ji neįtraukta į bylą kaip atsakovė. Pagal CPK 51 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė, įstatymų nustatytais atvejais – kita institucija. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos turi teisę atstovauti valstybei teismuose tik bylose dėl nuostolių, atsiradusių laukiniams gyvūnams susidūrus su transporto priemonėmis, atlyginimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 4.3 papunktis). Daugiau atsakovė jokių įgaliojimų atstovauti valstybei teismuose nėra gavusi.

29.6. Atsakovė neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, klaidingai nustatęs faktines aplinkybes, esą savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neteikia pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik ieškovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

29.7. Atsakovė neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmetusi ieškinį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a>. Nurodytoje nutartyje išaiškinta, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga. Atsakovė nei teigė, nei tvirtino, kad nuotekų šalinimas yra nemokama paslauga, tokios išvados nepadarė apeliacinės instancijos teismas. Atsakovė teigė, kad ji nėra atsakinga už nuotekų surinkimą ir tvarkymą ir atitinkamai neturi pareigos mokėti už paslaugas, kurios yra už jos atsakomybės ribų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

30. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą abonento sąvoką ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nepatenka į šią sąvoką, nes ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, o vykdo tik kelių priežiūrą. Ieškovės teigimu, atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, tokią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nustatytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra. Anot ieškovės, faktą, kad kelių priežiūra yra ūkinė veikla, patvirtina Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK 2 red.), patvirtintas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. DĮ-226, atsakovės vykdoma kelių priežiūra pagal esmę atitinka klasifikatoriuje nustatytą gatvių, kelių, tiltų, tunelių eksploatavimo veiklą (52,21.40 klasė).

31. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su paviršinių nuotekų tvarkymu, įstatymo lygmeniu reglamentuoja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje pateikta sąvokos „abonentas“ apibrėžtis, pagal kurią abonentas – fizinis arba juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, perkantys geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudarę geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungę nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantys paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas.

32. Šio įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje pateikta sąvokos „nuotekos“ apibrėžtis, pagal kurią nuotekos – buityje, ūkio ar gamybinėje veikloje naudotas vanduo, taip pat kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai, išskyrus vandenį iš žaliųjų plotų, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenų) vanduo, kurį asmuo teisės aktų nustatyta tvarka išleidžia į aplinką tam skirtais inžineriniais įrenginiais ar kitaip arba atiduoda tvarkyti. Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje pateikta sąvokos „paviršinės nuotekos“ apibrėžtis, pagal kurią paviršinės nuotekos – ant urbanizuotos teritorijos paviršiaus (išskyrus žaliuosius plotus, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenas) patenkantis kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai) vanduo, kurį teritorijos valdytojas (abonentas), naudodamas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, surenka ir pašalina į aplinką arba išleidžia į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas (perduoda paviršinių nuotekų tvarkytojui).

33. Taigi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas reglamentuoja asmenų teisinius santykius, atsirandančius tvarkant bet kokių rūšių nuotekas, tačiau paviršinės nuotekos yra išskiriamos iš kitų nuotekų rūšių ir nuo jų atskiriamos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintame Nuotekų tvarkymo reglamente (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) pateiktos šių nuotekų rūšių sąvokos: buitinių (5.3 punktas), gamybinių (5.5 punktas) ir komunalinių (5.8 punktas), taip pat įtvirtinta, kad šis reglamentas netaikomas atskirai renkamoms ir tvarkomoms paviršinėms nuotekoms, jeigu kitais teisės aktais nenustatyta kitaip (3 punktas). Reikalavimus paviršinių nuotekų surinkimui, išleidimui ir pan. reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtintas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 8 d., 1 punktas). Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad buitinės, komunalinės, gamybinės nuotekos yra atskiriamos nuo paviršinių nuotekų ir šioms nuotekoms tvarkyti nustatyti skirtingi reikalavimai.

34. Pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą abonentas, be kita ko, yra juridinis asmuo, perkantis nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudaręs nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungęs nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas nuotekų išleidimo komunikacijas ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantis paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas. Būtina sąlyga atitikti abonento sąvoką šios teisės normos prasme, be kita ko, yra tai, kad nuotekų (paviršinių nuotekų) tvarkymo paslaugomis asmuo naudojasi verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti.

35. Naudojimosi paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugomis faktas gali būti konstatuojamas tiek tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius yra prijungęs prie paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tiek ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nustatytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra.

37. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepatenka į GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką, nes ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, o vykdo tik kelių priežiūrą.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nepaneigus pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, dėl kurių atsakovės veikla pripažinta ūkine veikla, o atsakovė pripažinta atitinkančia GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką. Atsižvelgus į GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad atsakovė neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, vertintinas kaip neteikiantis pagrindo pripažinti, kad atsakovė neatitinka GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos abonento sąvokos. Analogiškai vertintinas ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad atsakovė vykdo tik kelių priežiūrą. Pažymėtina, kad, pagal Kelių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą kelio priežiūros apibrėžtį, kelio priežiūra – nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir nustatytą kelio ir jo statinių naudojimo laiką.

39. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje pateiktą abonento sąvoką ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė nepatenka į šią sąvoką, nes ji neperka geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų nei verslo reikmėms, nei ūkinei veiklai vykdyti, o vykdo tik kelių priežiūrą.

Dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

40. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas neįtvirtina Programos finansavimo lėšų naudoti ieškovės nurodytoms paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugoms apmokėti, netinkamai taikė šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį. Ieškovės teigimu, KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato nebaigtinį Programos finansavimo lėšų naudojimo sąrašą, kuriame, be kita ko, yra įtvirtinta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos kitoms kelių srities reikmėms finansuoti.

41. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad KPPPFĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Programos finansavimo lėšos, be kita ko, naudojamos automobilių keliams prižiūrėti, kitoms kelių srities reikmėms finansuoti. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d.) 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra, be kita ko, naudojamos keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti (1 punktas), kitoms kelių srities reikmėms finansuoti (23 punktas), o 2 dalyje nustatyta, jog Programos finansavimo lėšos naudojamos vietinės reikšmės kelių (gatvių) tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra, be kita ko, kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti (5 punktas).

42. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog vien tai, kad KPPPFĮ nėra atskirai aptarti klausimai, susiję su paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymo apmokėjimu, savaime nepaneigia atsakovės pareigos atlyginti už tokių paslaugų teikimą, jai prižiūrint valstybinės reikšmės kelius ir gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos.

43. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad KPPPFĮ nenustato Programos lėšų naudoti ieškovės nurodytoms paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugoms apmokėti, šią išvadą argumentuodamas tuo, jog: KPPPFĮ 9 straipsnyje reglamentuojamas Programos lėšų naudojimas valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų; Programos lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos ir kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams bei lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti (KPPPFĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas); vietinės reikšmės keliai priklauso savivaldybėms; valstybinės reikšmės keliams tokio finansavimo nėra nustatyta.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės skolą už 2017 m. spalio – 2018 m. sausio mėnesių laikotarpį, taigi, vadovaujantis teisės aktų galiojimu laiko atžvilgiu, šioje byloje nagrinėjamam ginčui už 2017 m. spalio–gruodžio mėnesių laikotarpį išspręsti taikytina KPPPFĮ redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d., o už vėlesnį laikotarpį – šio įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d.

45. Apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys teikia pagrindą padaryti išvadą, kad šis teismas byloje nagrinėjamam ginčui už 2017 m. spalio–gruodžio mėnesių laikotarpį išspręsti nepagrįstai taikė KPPPFĮ redakciją, galiojusią nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d., ir nepagrįstai netaikė šio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

46. Aiškindama nurodytų redakcijų KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija konstatuoja, kad jose abiejose pateiktas nebaigtinis, neišsamus Programos finansavimo lėšų naudojimo valstybinės reikšmės keliams atvejų sąrašas. Nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalis bendrai reglamentavo Programos finansavimo lėšų naudojimo tiek valstybinės reikšmės, tiek ir vietinės reikšmės keliams atvejus. Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnyje Programos finansavimo lėšų naudojimas valstybinės reikšmės keliams ir vietinės reikšmės keliams reglamentuojamas atskirai bei specifiškai, Programos finansavimo lėšų naudojimas valstybinės reikšmės keliams reglamentuojamas šio straipsnio 1 dalyje, o vietinės reikšmės keliams – šio straipsnio 2 dalyje. Jose abiejose nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos ir sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, taip pat nenurodyta, jog jos negali būti naudojamos tokiam tikslui. Išvada, ar Programos finansavimo lėšos (ne)gali būti naudojamos sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugas, darytina aiškinant teisės normas, tuo tarpu vien tai, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. galiojusios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią Programos finansavimo lėšos vietinės reikšmės keliams naudojamos kelio juostoje esantiems paviršiaus vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neteikia pakankamo pagrindo šios redakcijos KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad pagal ją Programos finansavimo lėšos negali būti naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugoms apmokėti.

47. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog KPPPFĮ nenustato Programos lėšų naudoti ieškovės nurodytoms paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugoms apmokėti, netinkamai taikė šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų ir jų vertinimo

48. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 178 ir 185 straipsnius, klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, jog savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Ieškovės teigimu, tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą paneigia 2013 m. vasario 20 d. Savivaldybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo–priėmimo aktas Nr. R6-(8.1.12)-47, kuriuo Šilutės rajono savivaldybės administracija, vykdydama 2013 m. vasario 20 d. sutartį Nr. R5-(8.1.11.)-72, perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visus ginčo gatvėse esančius savivaldybei nuosavybės teise priklausančius lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti. Ieškovė nurodo, kad ginčo gatvėse nėra savivaldybės valdomų ir naudojamų lietaus nuotekų tinklų (visi jai nuosavybės teise priklausantys lietaus nuotekų tinklai perduoti ieškovei turto patikėjimo teise).

49. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. CPK 186 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.

50. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87-969/2017">3K-3-87-969/2017</a>, 47 punktas). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016 22 punktą). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktOTE2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-916/2017">3K-3-229-916/2017</a> 23 punktą). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, tik kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYtMjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186-248/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186-248/2019">3K-3-186-248/2019</a>, 28 punktas).

51. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje.

52. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. vasario 20 d. Savivaldybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo–priėmimo aktu Nr. R6-(8.1.12)-47 ieškovei perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti, disponuoti Šilutės m. Aukštumalės, Klaipėdos, Lietuvininkų, Pramonės, Tilžės, Žalgirio gatvių bei Žemaičių Naumiesčio m. Klaipėdos bei Dariaus ir Girėno gatvėse esantys lietaus nuotekų tinklai paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimui atlikti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad ieškinyje nurodytos gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, o paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (t. y. ieškovės) turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

53. Atsakovė apeliaciniame skunde, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3 punkto nuostatomis, nurodė, kad savivaldybė, o ne atsakovė prižiūri objektus – paviršinio vandens (lietaus kanalizacijos) surinkimo inžinerinius tinklus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės (originaliame skundo tekste pavartotą sąvoką „atsakovo“ kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina kaip rašymo apsirikimą) valdomas inžinerines sistemas.

54. Apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime konstatavo esant nustatytą faktinę aplinkybę, kad savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad jo turinys suponuoja galimybę teigti, jog teismas aplinkybę, kad savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nustatė remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu bei faktu, kad šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualios gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsa. Tuo tarpu dėl aplinkybės, kad savivaldybė yra prijungusi savo valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nustatymo apskųstame sprendime nėra nurodyti įrodymai ir argumentai, kuriais grindžiama teismo išvada dėl tokios aplinkybės buvimo nustatymo. Taigi, pastaroji apeliacinės instancijos teismo išvada yra nemotyvuota. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šių aplinkybių nustatymo padarytos šiam teismui sprendime neatlikus ir nepateikus jokios analizės ir vertinimo dėl byloje kaip įrodymo esančio 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo akto, kuriame nurodyta, kad Šilutės rajono savivaldybė perdavė, o ieškovė priėmė patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, be kita ko, šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualiose gatvėse esančius lietaus nuotekų tinklus paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimui vykdyti. Darytina išvada, kad nurodytas perdavimo–priėmimo aktas apeliacinės instancijos teismo liko neištirtas ir neįvertintas, o jame yra informacijos apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismui aplinkybes, kad savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nustačius neišanalizavus ir neįvertinus nurodyto perdavimo–priėmimo akto, spręstina, jog pastarosios apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybė yra nustatytos ne tik neįvertinus kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, bet ir įrodymų viseto, taigi neatlikus tinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nustatė pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus.

56. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo aktu Šilutės rajono savivaldybės administracija, vykdydama 2013 m. vasario 20 d. sutartį Nr. R5-(8.1.11.)-72, perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visus ginčo gatvėse esančius savivaldybei nuosavybės teise priklausančius lietaus nuotekų tinklus ir įrenginius paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti, taigi ginčo gatvėse nėra savivaldybės valdomų ir naudojamų lietaus nuotekų tinklų (visi jai nuosavybės teise priklausantys lietaus nuotekų tinklai perduoti ieškovei turto patikėjimo teise). Dėl to ieškovė skundu kasacinio teismo prašo vadovautis pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, kad 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo aktu ieškovei perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti, disponuoti byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualiose gatvėse esantys lietaus nuotekų tinklai paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimui atlikti.

57. Teisėjų kolegija pastaruosius kasacinio skundo argumentus vertina kaip esamoje procesinėje situacijoje stokojančius pagrįstumo ir reikalingus papildomos analizės. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į nurodyto 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo akto turinį ir jo informatyvumą. Visų pirma, tame akte nėra expressis verbis nurodyta, kad juo ieškovei yra perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visi byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualiose gatvėse esantys savivaldybei nuosavybės teise priklausantys lietaus nuotekų tinklai ir įrenginiai paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti. Antra, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, šis teismas 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo akto sprendime detaliau neanalizavo ir nevertino, apsiribojo tik nuoroda į šį aktą ir jo pacitavimu, konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad ieškinyje nurodytos gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos, o paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (t. y. ieškovės) turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Trečia, klausimas, ar 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo aktu ieškovei yra perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti visi byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualiose gatvėse esantys savivaldybei nuosavybės teise priklausantys lietaus nuotekų tinklai ir įrenginiai paviršinių nuotekų tvarkymui vykdyti, yra fakto klausimas, kurio išsprendimas priskirtinas ne kasacinio teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), ir kuris išsprendžiamas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus byloje surinktus įrodymus.

58. Ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nustatė pažeisdamas CPK 178 straipsnį, šį teiginį skunde taip pat grindžia 2013 m. vasario 20 d. perdavimo–priėmimo aktu, tačiau nepateikia teisinių argumentų, patvirtinančių, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nurodytą aplinkybę, netinkamai taikė CPK 178 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Dėl to teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl teismo precedento (ne)tinkamo taikymo apeliacinės instancijos teisme

59. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų – kasacinis teismas byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl mokesčio už aplinkos taršą ir lietaus nuotekų nuleidimą į kito asmens valdomus tinklus, yra nurodęs, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a>).

60. Vertinant nurodytą kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

61. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjItNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362-701/2017">3K-3-362-701/2017</a>, 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a> buvo, be kita ko, sprendžiama dėl juridinio asmens, kuris, kaip nustatyta toje byloje, nuosavybės teise valdė degalinę ir naudojosi kito juridinio asmens valdomais Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklais (buvo prie jų prisijungęs), pareigos atlyginti už nuotekų surinkimo paslaugą. Pirmoji iš nurodytų bendrovių savo atsisakymą atlyginti už nuotekų surinkimo paslaugą, be kitų argumentų, motyvavo ir tuo, jog pagal galiojančius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus lietaus nuotekų eksploatavimas finansuojamas ne iš vartotojų, o iš savivaldybių biudžeto. Kasacinis teismas tokį argumentą įvertino kaip nepagrįstą ir pritarė bylą nagrinėjusių teismų padarytai išvadai, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga.

63. Nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei nurodytoje byloje, sprendžiama dėl atsakovės, kuri turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja valstybinės reikšmės kelius, išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybei, pareigos mokėti ieškovei už paviršinio vandens nuotekų, susidarančių gatvėse, esančiose valstybinės reikšmės kelių tąsomis, tvarkymo paslaugų teikimą. Šioje byloje atsakovė laikėsi pozicijos, kad jai nekyla pareiga mokėti ieškovei už paviršinio vandens nuotekų, susidarančių nurodytose gatvėse, tvarkymo paslaugų teikimą, nes: paviršiniai vandenys į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius patenka ne per kelio dangą, už kurios priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir darbų organizavimą keliuose ir jų apsaugos zonose atsakinga atsakovė, o per lietaus kanalizaciją ar kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą atsakinga savivaldybė; už paviršinių nuotekų tvarkymą atsakinga savivaldybė, kuri yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, o ne atsakovė, kuri vykdo tik kelių priežiūrą; ant atsakovės patikėjimo teise valdomų ir prižiūrimų valstybinės reikšmės kelių susikaupęs kritulių vanduo patenka ne į ieškovės valdomas nuotekų tvarkymo sistemas, o į savivaldybės prižiūrimas ir valdomas nuotekų surinkimo bei išleidimo komunikacijas. Byloje nekilo ginčas dėl to, ar nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, yra mokama ar nemokama paslauga. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje ieškinį atmetė ne dėl to, kad paviršinio vandens nuotekų tvarkymo paslaugas pripažino neatlygintinomis (nemokamomis), o dėl to, jog padarė išvadą, kad atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei už paviršinio vandens surinkimo paslaugų teikimą, nes nustatė aplinkybes, jog: savivaldybė yra prijungusi savo prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas prie ieškovės valdomos nuotekų tvarkymo infrastruktūros; paviršinis vanduo nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų, naudojamų ir jais disponuojamų valstybinės reikšmės kelių nepatenka į ieškovės valdomą ir naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą; paviršinės nuotekos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą pasiekia tik „perėjusios“ savivaldybės prižiūrimas ir valdomas nuotekų išleidimo komunikacijas. Tokios aplinkybės nurodytoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a> nebuvo nustatytos, kasacinis teismas joje nesprendė, kam, tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, tenka pareiga mokėti ieškovei už paviršinio vandens nuotekų, susidarančių gatvėse, esančiose valstybinės reikšmės kelių tąsomis, tvarkymo paslaugų teikimą, kas yra aktualu būtent nagrinėjamos bylos atveju.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a>, kurioje buvo priimta kasacinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis, faktinės aplinkybės nei tapačios nagrinėjamoje byloje esančioms aplinkybėms, nei labai panašios į jas, todėl ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjktMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229-219/2016">3K-3-229-219/2016</a> pateiktų išaiškinimų, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

65. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį, KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė CPK 185 straipsnį. Nustatytas netinkamas materialiosios ir proceso teisės taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

66. Kadangi byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ją nagrinėjant iš naujo būtina analizuoti ir vertinti įrodymus bei nustatyti faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Perdavus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas