A. U. pagal BK 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2A-P-8-222/2020

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00713-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.15.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus, Arvydo Daugėlos, Olego Fedosiuko, Sigitos Jokimaitės, Audronės Kartanienės, Prano Kuconio, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Artūro Ridiko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintojo A. U. gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio prašymą atnaujintą A. U. baudžiamąją bylą, kurioje:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu A. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Iš A. U. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 22,76 Eur, A. Ž. 196,23 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi prokuroro ir nukentėjusiojo A. Ž. kasaciniai skundai atmesti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2019 m. spalio 15 d. sprendime byloje Žemaitis prieš Lietuvą konstatavo materialųjį ir procesinį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimus, t. y. kad pareiškėjas patyrė Konvencijos 3 straipsnio draudžiamą elgesį dėl policijos pareigūnų jėgos panaudojimo ir kad pareiškėjo skundo dėl policijos netinkamo elgesio tyrimas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio keliamų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 459 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalies 2 punktu, generalinio prokuroro Evaldo Pašilio prašymas priimtas, A. U. baudžiamoji byla atnaujinta ir perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai (toliau – ir plenarinė sesija).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjos pranešėjos pranešimą apie bylos esmę, teismų sprendimų ir prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą turinį, prokuroro, prašiusio prašymą tenkinti, bei išteisintojo gynėjo, prašiusio prokuroro prašymą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. U. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl kaltinimo tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) patrulis, 2014 m. liepos 1 d., tarnybos metu, apie 01.30 val., gavęs pranešimą apie galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą ir tarnybiniu automobiliu atvykęs į eismo įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, Vilniuje, netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), pamatė einantį A. Ž. ir jam liepė sustoti; šiam pradėjus bėgti, jį pasivijo ir nesipriešinančiam tyčia, suvokdamas, kad prieš jį kaip policininką A. Ž. neatlieka jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų, nesant jokio pagrindo, panaudojo prieš jį fizinės prievartos veiksmus ir fizinį smurtą: užlaužė kairę ranką, spaudė jį link žemės, po to A. Ž. atsigulus, dešinę ranką pakišant po pilvu, jis daugiau nei du kartus smogė kumščiu jam į kairės pusės žandikaulį ir į kairę ausį, tris penkis kartus – į dešinįjį šoną ties kepenų sritimi ir per šonkaulius, po to ne mažiau kaip du kartus kumščiu smogė į galvos sritį ir ne mažiau nei du kartus – į dešinįjį šoną; taip šiais veiksmais nukentėjusiajam A. Ž. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva ausies kaušelyje, odos nubrozdinimu skruoste su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į akies apatinį voką, poodine ir odinėmis kraujosruvomis kairėje požandikaulinėje srityje, odos nubrozdinimu dešiniame dilbyje, dešinio riešo sąnario srityje bei kairėje plaštakoje, poodine ir odinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje. A. Ž. paprašius surasti nukritusius akinius, tyčia užmindamas sulaužė akinius,,RayBan“, 196,23 Eur vertės; A. U. taip viršijo savo kaip statutinio valstybės tarnautojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, pažeidė šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytus reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves. Tokiais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, sumenkino policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei ir didelę fizinę bei moralinę žalą A. Ž. teisėms, įtvirtintoms Konstitucijos 21 straipsnyje, draudžiančiame žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.

2. A. U. išteisinimas grindžiamas tuo, kad jis kaip policijos pareigūnas turėjo teisę vykdyti asmens sulaikymą, nes gavęs informaciją apie iš eismo įvykio vietos pasitraukiusius keturis asmenis, kurie galimai būdami neblaivūs padarė teisės pažeidimą, kartu su kitais policijos pareigūnais, atvykusiais į įvykio vietą, ėmėsi priemonių jiems surasti, A. U., pastebėjęs A. Ž., nurodė šiam sustoti, tačiau A. Ž. bėgo, todėl A. U. atliko sulaikymo veiksmus, būtinus susidariusioje situacijoje, – pasivijęs A. Ž., nepaklususį reikalavimui sustoti, parvertė jį ant žemės ir kartu su kitu policijos pareigūnu uždėjo antrankius. Šiuos prievartos veiksmus apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai laikė proporcingais, atliktais neviršijant įgaliojimų ir atitinkančiais policijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, teismai konstatavo, kad nėra neginčijamų ir patikimų įrodymų, kad A. Ž. patirti sužalojimai atsirado jį mušant, o ne sulaikant ir dedant antrankius. Šios išvados apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje, kurį pripažino teisingu ir kasacinės instancijos teismas, paremtos bylos įrodymų vertinimu, iš jų – ir teismo medicinos specialistų išvadomis apie nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų kilmę ir pobūdį. Kasacinės instancijos teismas, nenustatęs įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų ir spręsdamas pagal įrodytomis byloje pripažintas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad A. U. nepadarė baudžiamajame įstatyme uždraustos nusikalstamos veikos.

II. Prašymo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

3. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras E. Pašilis prašo panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 3 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prašyme nurodo:

4. EŽTT sprendimu konstatavus Konvencijos pažeidimą, tačiau nacionaliniam teismui priėmus ne apkaltinamąjį, o išteisinamąjį nuosprendį, net jei ir kyla pagrįstų abejonių dėl asmens išteisinimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus baudžiamąją bylą, tokios baudžiamosios bylos atnaujinimas nėra galimas. BPK 456 straipsnis pagal savo turinį yra orientuotas vien į nuteistojo teisių gynimą, užkertant kelią savo teises efektyviai apginti nukentėjusiajam. Nors tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis turi vienodas galimybes kreiptis į EŽTT, BPK iš esmės nustato pagrindą atnaujinti baudžiamąją bylą EŽTT patenkinus tik nuteistojo skundą. Jeigu EŽTT patenkina nukentėjusiojo skundą ir pripažįsta, kad nacionaliniai teismai nepagrįstai išteisino kaltininką, įgyvendinti tokį sprendimą atnaujinant baudžiamąją bylą praktiškai nėra jokių galimybių. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog Seimo ratifikuotos sutartys įgyja įstatymo galią (1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad minėta nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu tarptautinėmis sutartimis. Priešingai, Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

6. Lietuvos Respublikoje galioja 1995 m. balandžio 27 d. įstatymas „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, kuriuo Seimas, remdamasis Konstitucijos 138 straipsniu, ratifikavo su išlygomis ir pareiškimais 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus (1 straipsnis). Taigi šiuo įstatymu Lietuvos Respublika pripažino ir EŽTT jurisdikcijos privalomumą visose bylose, susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu ir taikymu.

7. Konvencijos 3 straipsnis, kurio pažeidimą EŽTT konstatavo byloje Žemaitis prieš Lietuvą, nustato, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas. Procesinis šio straipsnio aspektas pagal EŽTT suformuotą praktiką reiškia, kad tokių veikų tyrimas turi būti efektyvus ir nepriklausomas. Efektyvus tyrimas yra toks, kuris padeda nustatyti ir nubausti atsakingus asmenis, tačiau tai susiję ne su konkrečiu tyrimo rezultatu, o su priemonėmis, kurių imtasi. Išsamus tyrimas yra tuomet, kai institucijos deda visas pastangas siekdamos nustatyti, kas įvyko, ir nepasikliauja skubotomis bei nepagrįstomis išvadomis užbaigdamos tyrimą (EŽTT sprendimas byloje Mocanu ir kiti prieš Rumuniją, peticijos Nr. 10865/09, 45886/07, 32431/08). Konvencijos 1 straipsnis nustato, kad susitariančiosios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (į jį patenka ir Konvencijos 3 straipsnis). Šios nuostatos reiškia, kad Konvencija suteikia vienodą teisę į efektyvų ir išsamų jos 3 straipsnyje nurodytų veiksmų tyrimą kiekvienam asmeniui, nedarydama išlygų jokiais pagrindais.

8. Pagal Konvencijos 46 straipsnį, reglamentuojantį EŽTT sprendimų privalomumą ir vykdymą, susitariančiosios šalys įsipareigoja vykdyti galutinį šio teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Taigi Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi laikytis Konvencijos nuostatų, taip pat ir vykdyti EŽTT sprendimus kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra. Todėl nors BPK 456 straipsnis tiesiogiai neįtvirtina galimybės atnaujinti baudžiamosios bylos, kurioje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai sudaro pagrindą svarstyti tokios baudžiamosios bylos atnaujinimo galimybes, siekiant įvykdyti EŽTT sprendimą, kuriuo konstatuoti toliau aptariami Lietuvos Respublikos įvykdyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai.

9. EŽTT sprendime byloje Žemaitis prieš Lietuvą konstatuojant Konvencijos 3 straipsnio materialųjį pažeidimą nurodyta, kad bet kokio fizinio smurto, kuris nebuvo griežtai būtinas dėl paties asmens elgesio, panaudojimas prieš asmenį, kurio laisvė yra apribojama ar kuris susiduria su teisėsaugos pareigūnais, žemina asmens orumą ir yra iš esmės nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teise. Tačiau tiek Vilniaus apygardos (apeliacinės instancijos) teismas, išteisindamas A. U., tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažindamas išteisinamąjį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, net ir esant objektyviems duomenims, kad prieš A. Ž. jo sulaikymo metu buvo panaudotas perteklinis fizinis smurtas, nevertino jo kaip nusikalstamo. Apeliacinės instancijos teismas išimtinai vadovavosi in dubio pro reo principu, visus ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu kilusius neaiškumus ir prieštaravimus aiškino kaltininko naudai ir konstatavo, kad nukentėjusysis A. Ž. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, dėl to prieš jį (pažeidėją) buvo panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės, taip galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; A. U. tokiais fizinio smurto veiksmais Policijos veiklos įstatymo bei galiojusių Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokiai apeliacinės instancijos teismo pozicijai visiškai pritarė. Priešinga buvo pirmosios instancijos teismo pozicija. Šis teismas nustatė, kad A. Ž. aktyviais veiksmais policijos pareigūnui nesipriešino ir kad jam bandant išsiaiškinti, už ką yra sulaikomas, A. U. prieš jį panaudojo fizinę prievartą nesant Policijos veiklos įstatyme įtvirtintų sąlygų ir pagrindų, nes joks pavojus iš nukentėjusiojo negrėsė. Be to, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad A. U. atliko įstatymo uždraustus veiksmus – mušė gulintį nukentėjusįjį, todėl viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Kasaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo išteisinamojo nuosprendžio prokuratūra pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ir nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo įrodymus, patvirtinančius neteisėtai policijos pareigūno panaudoto fizinio smurto aplinkybes, nes nevertino specialisto išvados Nr. G949/15 (01), ekspertės J. G.-D. paaiškinimų (kad sužalojimai ausies kaušelio srityje būdingi smūgio sudavimui, ne spaudimui) ir padarė nepagrįstą išvadą, jog visi A. Ž. nustatyti sužalojimai atsirado dėl pargriovimo, prispaudimo ir laikymo keliais bei antrankių uždėjimo siekiant jį sutramdyti, o A. U. turėjo teisę prieš nukentėjusįjį panaudoti prievartą ir jo veiksmuose nėra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių, tačiau, prokuroro manymu, tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

10. EŽTT taip pat esminiu įrodymu laikė teismo medicinos ekspertų išvadas, kurios nebuvo užginčytos teismo proceso metu ir kuriose nurodyta, kad sužalojimai pareiškėjui A. Ž. buvo padaryti mažiausiai 22 trauminiais poveikiais. EŽTT nuomone, šiuo atveju nebūtina konstatuoti, ar pareiškėjas priešinosi sulaikomas; net jei ir priešinosi, policijos pareigūnas turėjo jį parversti ant žemės, prispausti ir uždėti antrankius, taip padarydamas rankų, krūtinės ir kairio skruosto sužalojimus, tačiau tai nepaaiškina dar vieno sužalojimo – poodinės kraujosruvos ant pareiškėjo kairės ausies kaušelio. Remiantis medicinos eksperto išvada toks sužalojimas yra būdingas smūgio sudavimui (pvz., kumščiu), o ne stipriai spaudžiant ranka ar pirštais. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas viso proceso metu teigė, kad jam gulint ant žemės policijos pareigūnas smogė į veidą, teismo proceso metu nė vienas policijos pareigūnas nebuvo klausiamas apie šį konkretų sužalojimą, nebuvo pateikta jokių alternatyvių paaiškinimų. Nors apeliacinės instancijos teismas teigė, kad kraujosruvos kairės ausies kaušelyje atsiradimo priežastis galėjo būti sudužę pareiškėjo akiniai, tačiau ši hipotezė nebuvo pagrįsta įrodymais, įskaitant medicinos ekspertų išvadas. Nesant įtikinamų paaiškinimų, iš kur atsirado pareiškėjo kairės ausies sužalojimas, EŽTT konstatavo, kad pareiškėjui buvo suduota per veidą pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. po to, kai jis jau buvo policijos pareigūno parverstas ant žemės. Kita vertus, net ir vienas smūgis į veidą būtų galėjęs sukelti savavališko elgesio, neteisybės ir bejėgiškumo jausmus, pažeminti jo orumą ir tai prilygo nežmoniškam ir žeminančiam elgesiui (Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas). EŽTT pabrėžė, kad byloje neištirtas pareiškėjo kairės ausies sužalojimas ir atitinkamai neįvertintas panaudotos jėgos, sukėlusios šį sužalojimą, būtinumas bei proporcingumas; be to, pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų dėl sulūžusių pareiškėjo akinių – nenuvyko į sulaikymo vietą jų ieškoti ir neperspėjo pareiškėjo, kad neimtų akinių iš įvykio vietos, kol pareigūnai jų neapžiūrėjo, o tai užkirto kelią objektyviai ištirti pareiškėjo skundą dėl sulaužytų akinių ir lėmė skundų atmetimą teismuose.

11. EŽTT sprendimu byloje Žemaitis prieš Lietuvą konstatavo ir Konvencijos 3 straipsnio procesinį pažeidimą. EŽTT teigimu, šioje byloje pagrindinė nacionalinių institucijų užduotis buvo išsiaiškinti pareiškėjo sulaikymo aplinkybes, t. y. ar pareiškėjas priešinosi sulaikomas ir kokių veiksmų ėmėsi policijos pareigūnai, tačiau nė vienas policijos pareigūnas, dalyvavęs tos nakties įvykiuose, savo tarnybiniuose pranešimuose detaliai šių aplinkybių neaprašė. Savo tarnybiniame pranešime A. U. aprašė trijų asmenų sulaikymą – I. J., A. S. ir neįvardyto jauno vyro. Niekur nebuvo paaiškinta, kodėl A. U. nurodė dviejų asmenų tapatybes, o trečiojo – ne, nors iš kitų pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, kad identifikuoti buvo visi trys asmenys. EŽTT pateiktoje medžiagoje matyti, kad tas neįvardytas asmuo ir buvo A. Ž.. Tai įrodo pirmiausia tai, kad remiantis šiuo tarnybiniu pranešimu A. Ž. buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas manė, kad tas neįvardytas asmuo yra Š. M.. Nors prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, ir teigė, kad A. U. niekada nesakė, kad tas trečiasis, jo tarnybiniame pranešime neįvardytas, asmuo yra Š. M., kasacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir palaikė apeliacinės instancijos teismo poziciją bei sprendimą. Nė viename iš bylos nagrinėjimo etapų A. U. nebuvo paprašyta paaiškinti, kurio asmens sulaikymą jis aprašė savo tarnybiniame pranešime. EŽTT atkreipė dėmesį ir į tai, kad A. U., kuris pripažino sulaikęs pareiškėją, spyręs jam į kojas, pargriovęs jį, prispaudęs rankas prie žemės ir ištraukęs rankas iš po jo, savo tarnybiniame pranešime nepaminėjo nė vienos iš šių aplinkybių. EŽTT nuomone, tai ne tik nepateisinama iš principo, bet dėl šios aplinkybės tyrėjai negalėjo tiksliai nustatyti sulaikymo aplinkybių. EŽTT pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. U. tvirtino, jog, kaip buvo įprasta, visus tarnybinius pranešimus surašė jis (jaunesnysis pareigūnas), o kiti pareigūnai juos tik pasirašė. EŽTT vertinimu, tai, kad visi tarnybiniai pranešimai buvo surašyti vieno pareigūno, smarkiai pakenkė jų patikimumui, atsižvelgiant, kad tas pareigūnas buvo apkaltintas netinkamu elgesiu su pareiškėju. Tačiau šis klausimas nebuvo nagrinėtas nė viename nacionaliniame teisme. Taip pat teismai nesuabejojo ir pareigūnų (priešingai nei pareiškėjo) parodymų patikimumu, nepaisydami to, kad prokuratūra tokias abejones akcentavo ir pagrindė akivaizdžiais duomenimis (prokuratūra pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir liudytojo M. B. (policijos pareigūno, mačiusio A. Ž. sulaikymą) parodymų, taip pat A. U. parodymuose ir tarnybiniuose pranešimuose esančių prieštaravimų). Prokuroro prašyme detaliai analizuojamas minėtų įrodymų turinys, įvykio aplinkybės, užfiksuotos skirtinguose šaltiniuose, taip pat tai, kad apeliacinės instancijos teismas kritiškai nevertino policijos pareigūnų parodymų bei neatsižvelgė į bylos duomenų prieštaringumą ir tai, kad tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai šių prokuroro proceso metu akcentuotų aplinkybių nevertino kaip reikšmingų ir įrodančių A. U. kaltę viršijant savo kaip policijos pareigūno įgaliojimus, tuo tarpu nukentėjusiojo A. Ž. parodymai išanalizuoti itin kruopščiai ir būtent jie įvertinti kaip A. U. kaltę paneigiantys įrodymai.

12. EŽTT atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl Vilniaus apygardos teismo įžeidžiančių bei neetiškų teiginių apie jo asmenybę, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės palaikė Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir atmetė šiuos pareiškėjo skundo argumentus. EŽTT pabrėžė, kad nacionaliniai teismai turėjo spręsti, ar policijos pareigūnas prieš pareiškėją panaudojo perteklinę prievartą, o ne nagrinėti kaltinimus pareiškėjui. Todėl EŽTT laikė nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo paremtas prielaida, kad pareiškėjas padavė skundą prieš pareigūną iš piktos valios, pats siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

13. Visa tai, kas išdėstyta, leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu surinktus įrodymus ir tai lėmė klaidingas išvadas apie tirto įvykio aplinkybes, išteisintojo veiksmus ir kaltę. Todėl, siekiant ištaisyti apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo trūkumus, būtina šią baudžiamąją bylą atnaujinti ir perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro E. Pašilio prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo atmestinas.

Dėl BPK 456 straipsnio 1 punkto, Konvencijos 41, 46 straipsnių taikymo

15. Nagrinėjamoje atnaujintoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu A. U. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnyba viršijant policijos pareigūno įgaliojimus. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šį nuosprendį kasacine tvarka pagal prokuroro ir nukentėjusiojo A. Ž. skundus išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi kasacinius skundus atmetė ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį. Po kasacinės nutarties priėmimo nukentėjusysis A. Ž. su peticija kreipėsi į EŽTT, šis Teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendime konstatavo materialųjį ir procesinį Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus. EŽTT nustatė, kad pareiškėjas (nukentėjusysis A. Ž.) patyrė Konvencijos 3 straipsnio draudžiamą elgesį dėl policijos pareigūnų jėgos panaudojimo ir kad jo skundo dėl policijos netinkamo elgesio tyrimas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio keliamų procesinių reikalavimų. Generalinio prokuroro E. Pašilio prašymu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 459 straipsnio 1 dalimi, šis prašymas pripažintas priimtinu ir A. U. byla atnaujinta. Prašymu generalinis prokuroras, remdamasis minėtu EŽTT sprendimu dėl nustatytų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų, taip pat Konvencijos 46 straipsniu, įpareigojančiu šalis vykdyti EŽTT sprendimą, prašo panaikinti pirmiau nurodytus apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų priimtus sprendimus (atitinkamai nuosprendį ir nutartį) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prašyme nurodoma, kad nors BPK 456 straipsnyje formaliai nenustatytas pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą, kai asmuo išteisinamas, o EŽTT patenkina nukentėjusio asmens skundą (peticiją), tačiau, vadovaujantis tokiu reglamentavimu (BPK 456 straipsnio 1 punktas), susidarius situacijai, kai nacionaliniai (Lietuvos Respublikos) teismai nepagrįstai išteisina kaltininką, įgyvendinti EŽTT sprendimą, nustačiusį nukentėjusiojo teisių pažeidimą, neatnaujinus bylos neįmanoma ir tai pažeidžia Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, kurių privalomas laikymasis įtvirtintas ir Konstitucijos 138 straipsnyje.

16. Baudžiamojo proceso įstatyme – BPK XXXV skyriuje (456–461 straipsniuose) – yra nustatytas baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų arba Konstitucinio Teismo nutarimo. Pagal BPK 456 straipsnio 1 punktą Lietuvos Respublikos teismų išnagrinėtos baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar jo papildomus protokolus, arba Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sprendimas nuteisti asmenį yra priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ar jos papildomus protokolus, jeigu pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo ir besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. Taigi baudžiamosios bylos atnaujinimo BPK 456 straipsnio 1 punkto pagrindu paskirtis – užtikrinti galimybę pašalinti Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ar Konvencijos pažeidimų padarinius, išlikusius atitinkamai po Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto ar EŽTT sprendimų priėmimo. Baudžiamosios bylos atnaujinimu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai, priimti pažeidžiant atitinkamai Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ar Konvenciją, o vienas iš sprendimų, galimų priimti atnaujinus baudžiamąją bylą, – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 461 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

17. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos atnaujinimas BPK 456 straipsnio 1 punkte nustatytais pagrindais (nagrinėjamu atveju – dėl reikšmingo EŽTT sprendimo) iš esmės yra išimtinė baudžiamojo proceso stadija, kurioje gali būti tikrinamas įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas. Toks procesas galimas tik esant šioms sąlygoms: 1) yra priimtas EŽTT sprendimas, kuriuo konstatuotas Konvencijos ar jos papildomų reikalavimų pažeidimas; 2) pažeidimai pagal pobūdį ir sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo; 3) besitęsiantys pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą baudžiamoji byla gali būti atnaujinama ne dėl bet kokių Konvencijos ar jos papildomų protokolų pažeidimų, o tik dėl tokių, kurie susiję su teismo sprendimo nuteisti asmenį priėmimu, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo, ir tik tol, kol toks teismo sprendimas lemia besitęsiančius negatyvius teisinius padarinius, ir tik tuo atveju, kai nėra kitų būdų šiems pažeidimams ištaisyti kaip tik atnaujinant bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamame BPK 456 straipsnyje nurodoma tik apie vieną proceso subjektą – nuteistąjį, dėl kurio atnaujinimas BPK XXXV skyriaus normose nustatyta tvarka yra galimas; tuo atveju, jei byloje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, baudžiamojo proceso įstatymas bylos atnaujinimo dėl EŽTT sprendimo (ar Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimo) nenustato. Taigi pagal BPK 456 straipsnio 1 punkte nustatytas sąlygas EŽTT sprendimas, kuriuo konstatuotas Konvencijos pažeidimas, pats savaime nėra absoliutus (savarankiškas) bylos atnaujinimo ir priimtų teismų sprendimų panaikinimo pagrindas.

18. Plenarinė sesija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus ir vadovaujantis BPK 456 straipsnio 1 punktu, nėra procesinio teisinio pagrindo tenkinti generalinio prokuroro prašymą – atnaujinti išteisintojo A. U. baudžiamąją bylą ir panaikinti ginčijamus apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimus.

19. Tačiau susidariusi teisinė situacija nereiškia, kad netenkinant generalinio prokuroro prašymo taip apskritai ignoruojamas EŽTT sprendimo privalomumas Lietuvos valstybei. Teisinės galimybės atnaujinti baudžiamąjį procesą nebuvimas konkrečiu atveju nebūtinai yra kliūtis tinkamai įgyvendinti EŽTT sprendimą ir pasiekti nukentėjusio asmens teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimą.

20. Neginčytina, kad Konvencijoje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimas ir EŽTT sprendimų vykdymas Lietuvos Respublikoje yra privalomi.

21. Lietuvos Respublikoje galioja 1995 m. balandžio 27 d. priimtas įstatymas „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, kuriuo Seimas, remdamasis Konstitucijos 138 straipsniu, ratifikavo su išlygomis ir pareiškimais 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus (1 straipsnis). Taip Lietuvos Respublika pripažino ir EŽTT jurisdikcijos privalomumą visose bylose, susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu ir taikymu.

22. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 46 straipsnį susitariančiosios šalys, t. y. ir Lietuvos Respublika, įsipareigoja vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. Tai reiškia, kad bet kokį EŽTT sprendimą, kuriuo nustatytas Konvencijos pažeidimas, šalis (valstybė) privalo įgyvendinti – nutraukti pažeidimą, pašalinti jo padarinius taip, kad būtų kiek įmanoma atkurta iki pažeidimo buvusi situacija (restitutio in integrum) (pvz., 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Cestaro prieš Italiją, peticijos Nr. 6884/11, 239 punktas su tolesnėmis nuorodomis). Pažymėtina, kad EŽTT sprendimų įgyvendinimas yra iš esmės svarbus pareiškėjo teisių apsaugai, be to, tiek šio Teismo autoritetas, tiek visos sistemos patikimumas daug priklauso nuo vykdymo proceso veiksmingumo (Didžiosios kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas procese pagal Konvencijos 46 straipsnio 4 dalį byloje Ilgar Mammadov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 15172/13, 215 punktas). Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisingo atlyginimo nuostata: jeigu Teismas (EŽTT) nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu susitariančiosios šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.

23. Proceso (baudžiamosios bylos) atnaujinimas – ne vienintelė, o viena iš galimų EŽTT sprendimo įvykdymo priemonių. EŽTT praktikoje baudžiamojo proceso atnaujinimas dažniausiai pripažįstamas tinkama pažeidimo nutraukimo ir jo padarinių ištaisymo forma tuo atveju, kai asmuo buvo nuteistas po proceso, kuriame pažeisti Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (kaltinamo asmens teisių ir garantijų į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, tinkamos gynybos užtikrinimo ir kt.) reikalavimai (pvz., Didžiosios kolegijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Moreira Ferreira prieš Portugaliją (Nr. 2), peticijos Nr. 19867/12, 48–49, 52 punktai). Valstybės atsakovės pareiga pagal Konvenciją – deramai atsižvelgti į konkretų EŽTT sprendimą, tačiau valstybė atsakovė išsaugo pasirinkimo laisvę sprendimo vykdymo priemonių pasirinkimo aspektu (laikydamasi Teismo sprendime išdėstytų išvadų ir gynybos teisių) (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Moreira Ferreira prieš Portugaliją (Nr. 2), 50 punktas).

24. EŽTT sprendimas dėl Konvencijos 3 straipsnio, kuriame nurodyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas, materialiojo ar (ir) procesinio pažeidimų nustatymo ipso facto (savaime) nereiškia valstybės (jos institucijų) pareigos panaikinti baudžiamajame procese priimtus teismų sprendimus ir priimti naujus. Antai bylose dėl valstybės pareigūnų žiauraus, asmens orumą žeminančio elgesio ir tokio elgesio neveiksmingo tyrimo baudžiamosios bylos atnaujinimas kaip EŽTT sprendimo vykdymo priemonė pagal Konvencijos 46 straipsnį dažniausiai nenurodoma, o pagal Konvencijos 41 straipsnį neretai apsiribojama žalos atlyginimo priteisimu, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant apie taikytinas priemones atsižvelgiama į aplinkybes, susijusias su nustatytais pažeidimais bei galimybėmis tuos pažeidimus tinkamai ištaisyti (su atitinkamais pakeitimais, Didžiosios kolegijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Jeronovičs prieš Latviją, peticijos Nr. 44898/10; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Abu Zubaydah prieš Lietuvą, peticijos Nr. 46454/11; 2019 m. kovo 12 d. nutarimas byloje Karaca prieš Turkiją, peticijos Nr. 5809/13).

25. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės atsakomybė pagal Konvenciją skiriasi nuo asmens baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimo EŽTT nustačius Konvencijos pažeidimą. EŽTT nevertina asmens kaltumo ar nekaltumo, nesprendžia asmens baudžiamosios atsakomybės klausimo (pvz., 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Ribitsch prieš Austriją, peticijos Nr. 18896/91, 34 punktas; 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Filipovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 24867/04, 66 punktas; 2013 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Mosendz prieš Ukrainą, peticijos Nr. 52013/08, 95 punktas; 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Lykova prieš Rusiją, peticijos Nr. 68736/11, 119 punktas). EŽTT yra nurodęs, kad proceso atnaujinimo aspektu yra reikšmingų skirtumų tarp civilinio ir baudžiamojo procesų; asmenų, kaltinamų nusikalstamų veikų padarymu, teisės reikalauja didesnės apsaugos negu civilinio proceso šalių. Taigi principai ir standartai, taikytini baudžiamajam procesui, turi būti itin aiškūs ir tikslūs (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Moreira Ferreira prieš Portugaliją (Nr. 2), 66–67 punktai). Baudžiamajame procese tik rimtas procesinių taisyklių pažeidimas gali būti pagrindas atnaujinti procesą kaltinamojo nenaudai, kai jis buvo išteisintas ar nuteistas už lengvesnę nusikalstamą veiką, nei nustatyta įstatyme (Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, 133 punktas).

26. EŽTT jurisprudencija leidžia teigti, kad įrodymų vertinimas konkrečioje galutiniu teismo sprendimu užbaigtoje baudžiamojoje byloje sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą yra nacionalinių teismų diskrecija. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos įrodinėjimo taisyklės suponuoja tai, kad asmens kaltumas padarius baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką turi būti grindžiamas patikimais ir pakankamais įrodymais, o abejonės, kurių BPK nustatytais būdais negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai, t. y. vadovaujantis in dubio pro reo principu. Be kita ko, šiuo principu vadovavosi apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai, kurių priimtus sprendimus dėl A. U. išteisinimo prokuroras prašo panaikinti. Pažymėtina, kad in dubio pro reo principas įtvirtintas ir EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. EŽTT sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, reikalaujamo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, be kita ko, reikalauja, kad teisėjai, vykdydami savo pareigas, neturėtų išankstinės nuostatos, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios yra kaltinamas; įrodinėjimo našta tenka kaltinimui (prokurorui), ir bet kokios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta perkeliama nuo kaltinimo gynybai (pvz., 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, 15 punktas; 2016 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Poletan ir Azirovik prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, peticijos Nr. 26711/07, 63–64 punktai).

27. Kaltinamo asmens teisių apsauga įtvirtinta ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte: asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Tai yra aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. BK 2 straipsnio 6 dalyje taip pat nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Taigi Lietuvos teisėje galioja non bis in idem principas (draudimas bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą), kuris taip pat įtvirtintas ir Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir kuris reiškia teisinio tikrumo įgyvendinimą baudžiamosiose bylose. Dėl to sprendimą atnaujinti ir tęsti baudžiamąjį procesą, užbaigtą galutiniu teismo sprendimu, riboja teisės normomis nustatytos griežtos sąlygos. Kartu pažymėtina, kad šis teisinis principas nėra absoliutus, jo taikymas neturi prieštarauti kitiems baudžiamojo proceso teisėje įtvirtintiems teisingam procesui keliamiems reikalavimas, iš jų – atitinkantiems Konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Be kita ko, byla gali būti atnaujina ir nukentėjusio asmens interesais (jo naudai). Antai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (BPK XXXIII skyriaus 443–450 straipsniai). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos atnaujinimą inicijavo generalinis prokuroras, pateikęs prašymą po to, kai nukentėjusiajam A. Ž. kreipusis į EŽTT buvo nustatytas šio teisių pažeidimas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Taigi susidariusioje situacijoje naujas baudžiamasis procesas (BPK 456 straipsnio 1 punkto pagrindu) bylą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teisme reikštų iš esmės pakartotinį A. U. baudžiamąjį persekiojimą, o atsižvelgiant į generalinio prokuroro prašyme išdėstytus argumentus apie išteisinimo nepagrįstumą, joks kitoks teismo sprendimas, ištaisantis (pakeičiantis) nukentėjusiuoju pripažinto A. Ž. padėtį, kuris nepablogintų išteisintojo A. U. teisinės padėties, iš esmės neįmanomas. Dėl to šiuo atveju kaltinamo asmens teisimas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas, gali sukelti problemų dėl jo teisės nebūti persekiojamam ar baudžiamam antrą kartą ir Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme (2019 m. kovo 12 d. nutarimas byloje Karaca prieš Turkiją, peticijos Nr. 5809/13).

28. Nagrinėjamu atveju kalbant apie baudžiamojo proceso atnaujinimą tyrimo veiksmingumo aspektu pažymėtina, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog gali būti situacijų, kai de jure (teisiškai) ar de facto (faktiškai) neįmanoma atnaujinti įvykių, dėl kurių paduotos peticijos, baudžiamojo tyrimo. Tokios situacijos gali kilti, pavyzdžiui, bylose, kuriose tariami kaltininkai buvo išteisinti ir negali būti teisiami už tą patį nusikaltimą, ar kai baudžiamasis procesas negalimas pasibaigus nacionaliniame įstatyme nustatytam baudžiamojo persekiojimo senaties terminui. Be de jure galimybės nebuvimo pavyzdžių, EŽTT atsižvelgia ir į tai, kad tuo atveju, jeigu nuo įvykio praėjo daug laiko, įrodymai gali išnykti, būti sunaikinti ar tapti nerandami, taigi gali nebūti praktiškai įmanoma atnaujinti ir veiksmingai vykdyti tyrimą. Tad tai, ar valstybė atsakovė turi pareigą atnaujinti baudžiamąjį procesą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių (ad hoc), įskaitant pažeidimo pobūdį ir sunkumą; tariamo kaltininko tapatybę; tai, ar kiti procese nedalyvavę asmenys gali būti susiję (su atitinkamu galimu nusikaltimu); dėl kokios priežasties buvo nutrauktas baudžiamasis procesas; kokių trūkumų buvo procese iki sprendimo jį užbaigti; ar tariamas kaltininkas prisidėjo prie trūkumų, nulėmusių baudžiamojo proceso užbaigimą (2019 m. kovo 12 d. nutarimas byloje Karaca prieš Turkiją, peticijos Nr. 5809/13; 2019 m. kovo 12 d. nutarimas byloje Tasdemir ir kt. prieš Turkiją, peticijos Nr. 52538/09).

29. Taigi bylos atnaujinimas nėra savitikslis procesas, o EŽTT sprendimas dėl Konvencijos 3 straipsnio materialiojo ir (ar) procesinio pažeidimo, kaip minėta, nėra absoliutus, besąlygiškas pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą ir panaikinti joje priimtus teismų sprendimus bei priimti naujus, kuriais, pavyzdžiui, pirmiau išteisintas asmuo būtų nuteistas (kaip minėta, generalinio prokuroro prašymo turinys išdėstant argumentus, susijusius su esą nepagrįstu A. U. išteisinimu, suponuoja būtent tokio nuosprendžio priėmimo poreikį). Tai, ar procesą, šiuo atveju – baudžiamąją bylą, reikia ir būtina atnaujinti, priklauso nuo konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybių visumos, kartu atsižvelgiant tiek į išteisintojo, tiek į nukentėjusiojo teisių užtikrinimą, jų teisėtų lūkesčių pusiausvyrą. Esminiai kriterijai sprendžiant šį klausimą – ar EŽTT nustatytų pažeidimų padariniai tebeegzistuoja ir negali būti pašalinti kitaip, kaip atnaujinus procesą ir panaikinus byloje priimtus teismų sprendimus.

30. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnui A. U. baudžiamoji atsakomybė netaikyta, jis išteisintas už tarnybos įgaliojimų viršijimą dėl elgesio su sulaikomu A. Ž.. EŽTT nustatė, kad nukentėjusysis A. Ž. patyrė Konvencijos 3 straipsnio draudžiamą elgesį dėl policijos pareigūno jėgos panaudojimo ir kad jo skundo dėl policijos netinkamo elgesio tyrimas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio keliamų procesinių reikalavimų. Motyvuodamas savo sprendimą dėl Konvencijos 3 straipsnio materialiojo pažeidimo EŽTT pažymėjo, kad bet kokio fizinio smurto, kuris nebuvo griežtai būtinas dėl paties asmens elgesio, panaudojimas prieš asmenį, kurio laisvė yra apribojama ar kuris susiduria su teisėsaugos pareigūnais, žemina asmens orumą ir yra iš esmės nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teise. EŽTT, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo įtikinamai paaiškintas vienas iš nukentėjusiajam A. Ž. padarytų sužalojimų (kraujosruva ant kairės ausies), padarė išvadą, jog net ir sukėlęs palyginti nedidelį pareiškėjo kūno sužalojimą policijos pareigūno smūgis į veidą po to, kai šis jau buvo pargriautas ant žemės, sumenkino pareiškėjo orumą ir prilygo nežmoniškam ir žeminančiam elgesiui.

31. EŽTT sprendimo dalyje dėl Konvencijos 3 straipsnio procesinio pažeidimo išaiškinta, kad tyrimas dėl galimai neteisėtų policijos pareigūno veiksmų prieš nukentėjusįjį A. Ž. nacionalinio proceso metu buvo neveiksmingas. EŽTT priminė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį procesinė pareiga taikoma ne rezultatui, o priemonėms, jei tyrimas turi trūkumų ir dėl jų negalima nustatyti bylos aplinkybių ar atsakingo asmens, toks tyrimas gali neatitikti efektyvumo standarto. Iš esmės remdamasis tuo, kad byloje nebuvo tikslaus ir patikimo nukentėjusiojo A. Ž. sulaikymo aplinkybių aprašymo, o visų pareigūnų tarnybinius pranešimus apie sulaikymo aplinkybes surašė pats A. U., nenustatyta kraujosruvos ant A. Ž. kairės ausies kilmė ir neįvertintas prievartos, dėl kurios atsirado šis sužalojimas, būtinumas ir proporcingumas, nesurinkta informacija dėl A. Ž. skundo, kad pareigūnas tyčia sulaužė jo akinius, EŽTT padarė išvadą, kad A. Ž. pareiškimo dėl netinkamo policijos pareigūnų elgesio tyrimas neatitiko pagal Konvencijos 3 straipsnį reikalaujamo veiksmingumo standarto ir taip buvo padarytas procesinis šios Konvencijos nuostatos pažeidimas.

32. Pirmiau nurodytos faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažinto A. Ž. teisių pažeidimas, kurį nustatė EŽTT, nebesitęsia (jis nėra laikomas laisvės atėmimo vietoje, neribojama jo veiksmų laisvė ir pan.), nekilo ir neatitaisomų sunkių padarinių (nepataisomo sveikatos sutrikimo ir pan.). Šios aplinkybės nesumenkina nukentėjusio asmens teisių pažeidimo fakto, tačiau yra svarbios sprendžiant dėl restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) priemonių, galinčių tinkamai ir pakankamai ištaisyti pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad naujo tyrimo veiksmingumas nuo įvykio praėjus pakankamai daug laiko (šios bylos nagrinėjimo momentu – daugiau kaip šešeriems metams) nebūtų perspektyvus, nes ištaisyti tyrimo trūkumų – atkurti sulaužytų akinių paėmimo bei ištyrimo, patikslinti policijos pareigūnų surašytų tarnybinių pranešimų apie A. Ž. sulaikymo aplinkybes – realiai neįmanoma. Dėl to policijos pareigūnų elgesio tyrimo, kuris neatitiko Konvencijos 3 straipsnyje reikalaujamo veiksmingumo, atnaujinimas nesudarytų rimtų prielaidų rezultatyviai paveikti baudžiamąjį procesą. EŽTT sprendimo išvados dėl materialiojo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo – policijos pareigūno veiksmų, sukėlusių nors palyginti ir nedidelį A. Ž. kūno sužalojimą, tačiau sumenkinusių jo orumą ir prilygstančių nežmoniškam ir žeminančiam elgesiui, – patvirtina policijos pareigūno veiksmų priešingumą Konvencijos ginamoms vertybėms, tačiau savaime nepaneigia pareigūno A. U. išteisinimo byloje, kurioje teismai išsprendė baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą pagal baudžiamojo proceso taisykles, teisėtumo.

33. Reikšminga ir tai, kad EŽTT, kaip nurodyta sprendime, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į nustatytus Konvencijos 3 straipsnio materialųjį ir procesinį pažeidimus ir vadovaudamasis teisingumo pagrindais (Konvencijos 41 straipsnis), priteisė A. Ž. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurį įpareigojo Lietuvos valstybę sumokėti per tris mėnesius. Bylos atnaujinimo procese nepateikta jokių duomenų, kad ši kompensacija nepakankama, o generalinio prokuroro prašyme nėra įvardytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios bylos atnaujinimo poreikį, nenurodyta argumentų, leidžiančių teigti, kad tik apeliacinės instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio bei kasacinės instancijos teismo nutarties, kuria šis nuosprendis paliktas galioti, panaikinimas ir naujų (kitokių) sprendimų dėl A. U. priėmimas būtų tikslinga ir teisinga priemonė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo padariniams pašalinti. Pats A. Ž. šiame bylos nagrinėjimo etape neišreiškė jokios pozicijos, kokie yra jo lūkesčiai dėl žalos, atsiradusios pažeidus jo teises, atlyginimo po to, kai jam EŽTT sprendimu buvo priteista piniginė kompensacija, nors apie atnaujintos bylos nagrinėjimą jis buvo informuotas 2020 m. birželio 4 d. teismo pranešimu, taigi tokią galimybę turėjo.

34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, plenarinė sesija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti generalinio prokuroro prašymą ir atnaujinti baudžiamąją bylą bei panaikinti A. U. išteisinantį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir paskesnę kasacinės instancijos teismo nutartį, kuria šis nuosprendis paliktas galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 461 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir paskesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 3 d. nutartį.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičiaus

Arvydas Daugėla

Olegas Fedosiukas

Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė

Pranas Kuconis

Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Artūras Ridikas

Dalia Bajerčiūtė