Civilinė byla Nr. e3K-3-280-611/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17483-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1, 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vekselio, nerealizuoto Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, galią ir jo ginčijimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo pradžių) 2014 m. gruodžio 12 d. paprastąjį vekselį. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. gautu atsakovės (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 14 d. pranešimu jai buvo pranešta apie jos pareigą įvykdyti atsakovei prievolę pagal vekselį. Būdama įsitikinusi, kad nėra skolinga atsakovei, su kuria jos nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, ieškovė ėmė domėtis vekselio kilme. Atsakovės teisininkas 2017 m. rugsėjo 20 d. elektroniniu laišku paaiškino ieškovei, kad ji, kaip vekselio davėja, yra skolinga atsakovei pagal 2014 m. gruodžio 12 d. paprastąjį vekselį. 2017 m. rugsėjo 27 d. ieškovei gavus vekselio kopiją, jai tapo žinoma, kad ji tariamai 2014 m. gruodžio 12 d. paprastuoju vekseliu besąlygiškai įsipareigojo iki 2017 m. liepos 12 d. (duomenys neskelbtini) sumokėti 19 983,78 Eur (69 000 Lt) dydžio sumą bei 15 proc. dydžio metines palūkanas už visą laikotarpį nuo vekselio išrašymo dienos iki visiško vekselio apmokėjimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 17 d. išdavė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-5941-807/2018, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininkės (duomenys neskelbtini) kreditorei (duomenys neskelbtini) 19 983,78 Eur skolos, 7736,19 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo dienos, tačiau, gavęs skolininkės prieštaravimus, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi panaikino teismo įsakymą, o kreditorė nepasinaudojo savo teise pareikšti ieškinį. Ieškovė nurodė esanti įsitikinusi, kad ji paprastojo vekselio, kaip besąlyginio įsipareigojimo kreditorei dėl 19 983,78 Eur sumos sumokėjimo, niekada nepasirašė, niekada neturėjo tokio tikslo, jos su atsakove nesiejo jokie teisiniai santykiai. Kadangi tokio vekselio buvimas apyvartoje ieškovei sukelia piniginio pobūdžio prievoles atsakovei, šis vekselis turėtų būti pripažintas negaliojančiu ab initio. Ieškovė nurodė, kad atsakovė, pasinaudodama jos senyvu amžiumi, prastu regėjimu ir sveikata, tikėtinai galėjo apgauti ieškovę 2017 m. gegužės 17 d. Vilniaus miesto 28-ajame notarų biure, kai buvo pasirašomas ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo vekselis buvo pasirašytas dėl apgaulės 2017 m. gegužės 17 d. notarų biure sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, nusprendė, kad byloje nėra pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu.
5. Kadangi ieškovė vekselį taip pat prašė pripažinti negaliojančiu kaip neatitinkantį jos vidinės valios išraiškos, t. y. sudarytą nesant teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas vertino, ar egzistuoja koks nors vekselio išdavimo teisinis pagrindas. Teismas pripažino, jog ieškovė 2014 metais neturėjo poreikio skolintis lėšų iš trečiųjų asmenų, kadangi ji gavo pensiją, turėjo nekilnojamojo turto, kurį galėjo nuomoti ir galimai gauti papildomų pajamų, todėl tikėtina, kad jos ir atsakovės nesiejo paskolos teisiniai santykiai. Kadangi atsakovė teigė, kad vekselio atsiradimo priežastis yra kiti su trečiaisiais asmenimis susiję laidavimo santykiai, teismas padarė išvadą, kad ieškovės pareiga šioje byloje buvo įrodyti, jog jos ir atsakovės nesiejo ne tik paskolos, bet ir kiti teisiniai santykiai, kurių pagrindu galėjo būti išduotas vekselis.
6. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad ieškovė 2014 m. gruodžio 12 d. lankėsi gydymo įstaigoje, neeliminuoja to, jog 2014 m. gruodžio 12 d. ji galėjo sudaryti sandorį tiek namuose, tiek kitoje vietoje. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovės apskaita buvo vedama neatsakingai ir ne visi atsakovės turimi dokumentai, sudaryti tuo metu, kai atsakovei vadovavo (duomenys neskelbtini), buvo įtraukiami į apskaitą laikantis teisės aktų reikalavimų, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti pagrįstais ieškovės argumentus, jog vekselis buvo sudarytas ne tuo laikotarpiu, kuris nurodytas vekselyje.
7. Aplinkybė, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu, teigdama, kad nesinaudoja kompiuteriu, nenurodė asmenų, kurie galimai jos pavedimu ir jos vardu sudarė dokumentus, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė pagrindą spręsti, jog ieškovė nesiekė bylos nagrinėjimo metu atskleisti visų reikšmingų bylai aplinkybių, įvardyti asmenų, kurie galimai yra suinteresuoti šios bylos baigtimi.
8. Atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog ji negali paaiškinti vekselio atsiradimo aplinkybių, nes 2016 metų spalio mėnesį pasikeitė atsakovės akcininkas ir vadovas, o buvę įmonės darbuotojai nurodė, kad ginčo vekselio atsiradimo pagrindu gali būti laidavimo teisiniai santykiai. Tačiau ieškovė nenurodė teismui jokių aplinkybių, kurios leistų įvertinti šių argumentų pagrįstumą. Ieškovei nepareiškus prašymo byloje kaip liudytojų apklausti asmenų, 2014 metais dirbusių atsakovės įmonėje, vien tik liudytojos (duomenys neskelbtini), kuri yra ieškovės duktė, parodymai, jog nei jos, nei ieškovės nesiejo jokie santykiai su atsakovės darbuotojais, negali būti laikomi pakankamais įsitikinti, jog nebuvo kitų pagrindų sudaryti vekselį. Byloje esantys įrodymai sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė savo dukterį ir kitus artimus asmenis galėjo remti finansiškai, teikti jiems kitokią pagalbą. Todėl ieškovė, turėdama pareigą įrodyti bet kokio teisinio santykio, galinčio sudaryti pagrindą išduoti vekselį, nebuvimą, nedėjo visų pastangų tam, kad būtų išsiaiškintos reikšmingos bylai aplinkybės.
9. Kadangi ieškovė teismo posėdyje neneigė, jog vekselyje esantys įrašai ir parašas atitinka jos rašyseną ir parašą, ir nereiškė prašymo dėl ekspertizių byloje skyrimo, tai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad vekselį pasirašė ne ieškovė ar kad vekselis buvo surašytas ir pasirašytas ne tuo laikotarpiu, kuris yra jame nurodytas.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiu (duomenys neskelbtini) pasirašytą 2014 m. gruodžio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį.
11. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo vekselis buvo pasirašytas dėl apgaulės 2017 m. gegužės 17 d. notarų biure sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo vekselio pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį.
12. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamą dokumentą (vekselio originalą) pasirašė ieškovė, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė skirti rašysenos ekspertizę ir iš esmės neginčijo, kad ginčo vekselyje ranka padaryti įrašai atitinka jos rašyseną, parašas atitinka jos parašą.
13. Ieškovė savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad jokių teisinių santykių su atsakove niekada neturėjo, t. y. neegzistavo jokio teisinio pagrindo išduoti ginčijamą vekselį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad tarp šalių neegzistavo jokia teisinė prievolė, sudariusi vekselio išdavimo teisinį pagrindą.
14. Teismas pabrėžė, kad atsakovė yra verslo subjektas ir pirmoji ieškovės išduoto vekselio turėtoja. Remiantis kasacinio teismo praktika, vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio, remdamasis jiems žinomais santykiais.
15. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad byloje buvo nustatytas vienintelis galimas ryšys tarp ieškovės ir atsakovės – ieškovės duktė (duomenys neskelbtini) yra dirbusi atsakovės įmonėje 2014–2017 metais. Apklausta kaip liudytoja (duomenys neskelbtini) parodė, kad nei jos, nei ieškovės nesiejo jokie santykiai su atsakovės darbuotojais.
16. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį atsakovė, kaip griežtosios atsakomybės juridinis asmuo, privalėjo įtraukti į apskaitą visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Nagrinėjamu atveju pati atsakovė nurodė, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje jokių teisinių santykių, susijusių su galima pačios ieškovės ar jos dukters (duomenys neskelbtini) prievole bendrovei kokiu nors teisiniu pagrindu (atsiskaitymas už suteiktas paslaugas, paskola, žalos atlyginimo santykiai, kt.), nėra užfiksuota. Vekselis buvo surastas 2016 m. lapkričio mėnesį, jis nebuvo aptiktas tarp buhalterinių dokumentų, perduotų pasikeitus bendrovės akcininkui 2016 m. spalio mėnesį. Atsakovė pati padarė prielaidą, kad bendrovė galėjo pasirinkti vekselio formą, norėdama išvengti mokesčių. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suteikė pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė, kaip verslo subjektas, elgėsi neapdairiai, nesąžiningai ir turi prisiimti dalį atsakomybės už kilusias pasekmes.
17. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė turėjo įrodyti bet kokio teisinio santykio, galinčio sudaryti pagrindą išduoti vekselį, nebuvimą, tačiau to neįrodė. Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, patvirtinančių kokius nors teisinius santykius, įvykius, teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėjo būti išduotas vekselis. Tas faktas, kad ieškovės duktė dirbo pas atsakovę ar kad ieškovė 2017–2018 m. ir galimai dar iki vekselio išdavimo finansiškai rėmė dukterį bei kitus neįvardytus giminaičius (pirmosios instancijos teismas netiesiogiai leido suprasti, jog ieškovė galėjo laiduoti už dukters (ar kito neįvardyto asmens) prievolę), nesudaro pagrindo prielaidai, jog tarp ieškovės dukters ir atsakovės egzistavo teisiniai santykiai, už kuriuos ieškovė laidavo ar kitaip prisiėmė atsakomybę.
18. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad ieškovė nedėjo visų pastangų tam, kad būtų išaiškintos reikšmingos bylai aplinkybės, įvardyti visi asmenys, kurie galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė taip pat neatskleidė visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių: atsakovė pripažino, kad ūkinė operacija (skola), kurios pagrindu galimai buvo išduotas vekselis, kaip ir pats vekselis, nebuvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą, toks kelias buvo pasirinktas tam, kad būtų galima išvengti mokesčių naštos ir supaprastinti skolos išieškojimą.
19. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė tiesioginių (asmeninių) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykių nebuvimo, buvo atmesta kaip nepagrįsta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Atsakovė (duomenys neskelbtini) kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalies nuostatą. Ieškovė ieškinio dalyku nurodė reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, o ieškinio pagrindu – CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą, apgaulė, pasak ieškovės, įvyko 2017 m. gegužės 17 d., kai notarė, tvirtindama pirkimo–pardavimo sutartį, padavė jai kartu su pasirašomais dokumentais pasirašyti ir vekselį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės nurodytą vekselio negaliojimo pagrindą, ieškinį tenkino dėl to, kad ieškovė neturėjo tikslo pasirašyti vekselį, nes jos materialinė padėtis buvo gera, taip pat akcentavo, kad vekselis 2015 m. nebuvo įtrauktas į apskaitą kaip skola, dėl to tai yra pagrindas vekselį pripažinti negaliojančiu. Tokiu būdu atsakovei buvo užkirsta galimybė gintis ir pasisakyti dėl konkrečių aplinkybių, kurios nebuvo ieškinio dalykas ir pagrindas.
20.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos paskirstymą (CPK 178 straipsnis), ir nukrypo nuo šiuo klausimo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neturėjo pareigos įrodyti tiesioginių (asmeninių) santykių tarp skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo nebuvimą, tačiau atsakovei teko pareiga įrodyti šių santykių buvimą. Tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio (vekselio), būtent skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nors pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa apimtimi ir vekselio davėjas gali reikšti jam prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, tokią vekselio davėjo galimybę apsunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-916/2018).
20.3. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad vekselis pripažintinas negaliojančiu dėl to, kad ieškovė neturėjo poreikio skolintis, susiaurino vekselio išdavimo pagrindų aiškinimą iki paprasto skolinio santykio ir visiškai paneigė laidavimo vekseliu galimybę. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vekselio apmokėjimo, kai sudarytas vekselis atitinka visu ĮPVĮ nurodytus rekvizitus, vekselio turinio tikrumas nenuginčytas. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad vekselio gavėjas (atsakovė) nepasinaudojo vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo reikalavimo teisės vekselio davėjui.
20.4. Apeliacinės instancijos teismas, išeidamas už ieškinio ribų, išvadą dėl vekselio negaliojimo padarė remdamasis tuo, kad ieškovė, turėdama pakankamai turto ir santaupų, neturėjo tikslo pasirašinėti vekselių ir laiduoti už kitą asmenį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškinį pagal ieškovės reikalavimą vekselį pripažinti negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo pagrindu nekvestionavo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis), kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai, nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule yra laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį.
21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
21.1. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo yra nepagrįsti. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama 2014 m. gruodžio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį pripažinti negaliojančiu ne kaip savo teisinės galios netekusį vertybinį popierių (dėl to, kad jis per vekselyje nurodytą mokėjimo terminą nebuvo pateiktas apmokėti vekselio davėjui ar pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo), bet kaip skolos dokumentą. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo vekselis buvo sudarytas nesant teisinio pagrindo, kadangi ieškovė jokių santykių su atsakove niekada neturėjo. Ieškovė teigė nežinanti, kokiomis aplinkybėmis atsirado jos parašas vekselyje, ir kaip vieną iš galimybių nurodė jo pasirašymą apgaulės būdu notarų biure. Taigi byloje buvo kilęs ginčas, ar ginčijamas vekselis buvo išduotas esant teisiniam pagrindui ir ar jis yra galiojantis.
21.2. Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra išimtinai tik bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir ieškovo nurodyti įstatymai ar faktinių aplinkybių vertinimas teismui nėra privalomi. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas.
21.3. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo apsiriboti ieškinyje nurodytu sandorio negaliojimo pagrindo pagal CK 1.91 straipsnį nustatymu. Spręsdamas ginčą, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisiškai kvalifikuoti ginčo santykį, atsižvelgdamas į ieškinio faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo 12 punkte tinkamai identifikavo, kad ieškinys buvo pareikštas tiek dėl vekselio atitikties formaliems reikalavimams, tiek dėl tiesioginių (asmeninių) santykių pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykių nebuvimo. Sprendimo 19 punkte apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ieškovas savo ieškinį iš esmės grindė tuo, kad jokių teisinių santykių su atsakove niekada neturėjo, t. y. neegzistavo jokio teisinio pagrindo išduoti ginčijamą vekselį. Todėl pritardamas, kad nėra pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės pagal CK 1.91 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tarp šalių neegzistuoja jokios teisinės prievolės, sudariusios vekselio išdavimo teisinį pagrindą, ir pagrįstai šį dokumentą pripažino negaliojančiu.
21.4. Atsakovė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas vekselį pripažino negaliojančiu, remdamasis vien tik išvada, kad ieškovės turtinė padėtis buvo gera ir ji neturėjo poreikio pasirašinėti jokių vekselių ar laiduoti už kitą asmenį, iškraipo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas vertino ne ieškovės turtinę padėtį, bet tai, ar pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių pakanka išvadoms dėl teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimo padaryti. Skundžiamo sprendimo 23 punkte konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ieškovės duktė nuo 2014 m. negauna pajamų, o 2017–2018 metais ieškovė rėmė dukterį ir vaikaitę bei galėjo jas remti ir teikti kitokią pagalbą ankstesniais metais, negali būti laikomos pakankamomis įsitikinti, jog nebuvo jokių kitų pagrindų sudaryti vekselį.
21.5. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo. Kadangi atsakovės turimas vekselis nebuvo įgyvendintas ĮPVĮ tvarka, todėl neteko ir savo, kaip vienašalio sandorio, abstraktumo savybės.
21.6. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, yra nepagrįsti, kadangi pagal bendrąjį įrodinėjimo civiliniame procese principą šalis neprivalo įrodinėti to, ko nebuvo. Kitoks įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų neįgyvendinamas, kadangi objektyviai neįmanoma paneigti visų įmanomų prievolių, dėl kurių buvo išrašytas vekselis.
21.7. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Tačiau tokia kasacinio teismo praktika apima tuos atvejus, kai dėl prievolės įvykdymo į teismą kreipiasi vekselio turėtojas. Tokiu atveju jis turi nurodyti ir pagrįsti konkrečių teisinių santykių egzistavimą, o vekselio davėjas turi įrodyti, kad tokių santykių atsiradimo pagrindo nėra arba jis negalioja. Nagrinėjamoje byloje ieškovė (vekselio davėja) įrodinėjo nesant jokių teisinių santykių, o atsakovė (vekselio turėtoja) net nenurodė, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis. Todėl atsakovei neįvardijus teisinių santykių, kurių pagrindu buvo išduotas vekselis, ieškovė net neturėjo galimybės paneigti teisinių santykių egzistavimo.
21.8. Net ir pati atsakovė, atsikirtinėdama į ieškovės argumentus, nurodė nežinanti, kokiu pagrindu atsirado ginčijamas vekselis, nors būtent atsakovė yra pirminė ir vienintelė vekselio turėtoja. Priešingai, pati atsakovė pripažino pažeidimus įmonės buhalteriniuose ir teisiniuose dokumentuose, galimą mokestinių prievolių vengimą, tačiau net neneigė, kad vekselis patvirtina ne realią, o fiktyvią prievolę, į kurią ieškovė, būdama senyvo amžiaus, galimai buvo įtraukta pati to nesuvokdama. Atsakovė neįrodinėjo jokių tarp šalių susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių, išskyrus bendro pobūdžio spėjimą, kad vekseliu buvo įtvirtinta ieškovės laidavimo prievolė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vekselio galios, nerealizavus jo per įstatymo nustatytą terminą, ir jo ginčijimo
22. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, CK 1.105 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.97 straipsnio 1 dalį vertybinis popierius yra savarankiškas civilinių teisių objektas. Vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje (CK 1.101 straipsnio 3 dalis).
23. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima ir kita vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).
24. ĮPVĮ reglamentuoti vekselio apmokėjimo terminai ir vekselio pateikimo apmokėti terminai. ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai: 1) pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; 2) įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo; 3) pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“.
25. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vekselio turėtojas gali davėjui pareikšti reikalavimus sumokėti, jei pasibaigus mokėjimo terminui nebuvo sumokėta (ĮPVĮ 45 straipsnio 1 punktas). Vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“ (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios normos, vadovaujantis ĮPVĮ 79 straipsniu, taikomos ir paprastiesiems vekseliams.
26. Aiškindamas ir taikydamas šią įstatymo normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselio turėtojo teisė „pareikšti reikalavimus“ reiškia kreipimąsi į notarą dėl reikalavimo apmokėti vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 72 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnis). Įstatyme nustatytų terminų pateikti vekselį apmokėti laikymasis yra būtina sąlyga vekselio turėtojui įgyti teisę reikalauti vekselį apmokėti ne ginčo tvarka. Kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Jeigu notarui pateikiamame prašyme išieškoti pinigus iš skolininko nenurodytos aplinkybės dėl ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų įvykdymo (Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 4.7 punktas), notaras tokio prašymo nepriima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2013">3K-3-258/2013</a>; 2017 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjktNjk1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269-695/2017">3K-3-269-695/2017</a> 20 punktą).
27. Aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 28 punktas).
28. Vekselio turėtojui praleidus ĮPVĮ 72 straipsnyje nustatytus reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminus, atsiranda teisiniai padariniai, analogiški vekselio pateikimo apmokėti terminų (ĮPVĮ 55 straipsnis) praleidimui: vekselis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-7-100-469/2019 30 punktą).
29. Kasacinio teismo išplėstinė kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, apibendrindama ir suvienodindama kasacinio teismo praktiką, pateikė išaiškinimą, jog tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio, vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 32 punktą).
30. Todėl, vekselio turėtojui teisme pareiškus reikalavimą, grindžiamą vekseliu, kuris yra netekęs vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statuso dėl to, kad buvo praleisti įstatyme nustatyti jo pateikimo apmokėti terminai ar reikalavimų pagal jį pateikimo terminai, ginčas sprendžiamas pagal konkretiems prievoliniams santykiams taikytinas teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019). Kitaip sakant, kai vekselis nėra realizuojamas ĮPVĮ nustatytais terminais ir tvarka, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą.
31. Pažymėtina, kad vekselis gali būti kilęs iš bet kokių prievolinių teisinių santykių (paskolos, mokėjimo už paslaugas ar daiktą ir kt.). Jeigu vekselis buvo išduotas paskolos teisiniams santykiams patvirtinti, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 37 punktas).
32. Kaip matyti iš nutarties 27–29 punktų, vekselis, nerealizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir praradęs savo, kaip vertybinio popieriaus, statusą, ginčo šalis siejančių prievolinių teisinių santykių įrodinėjimo procese vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas, kuriame esantys duomenys gali patvirtinti ar paneigti prievolės buvimą. Teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų bendrų įrodymų įvertinimo taisyklių ir įvertinęs vekselį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, gali pripažinti vekselyje nurodytus duomenis įrodytais arba, priešingai, neįrodytais. Pažymėtina, kad vekselis, kaip rašytinis įrodymas, paprastai negali būti ginčijamas ieškiniu pareiškiant savarankišką reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu, t. y. negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalyku atskiroje byloje, nebent vekselis būtų ginčijamas kaip konkrečią prievolę sukuriantis sandoris, remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, kai pareikštas reikalavimas dėl ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto ir vertybinio popieriaus statusą praradusio vekselio, kaip rašytinio įrodymo, pripažinimo negaliojančiu, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, kadangi toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, o jeigu civilinė byla jau iškelta, ją nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.
33. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi faktines aplinkybes, jog atsakovė jokių pinigų jai neskolino, vekselyje nurodytos 69 000 Lt sumos jokia forma ji negavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad ieškovės teiginys, jog tarp šalių neegzistavo kokia nors teisinė prievolė, sudariusi pagrindą išduoti vekselį, yra įrodytas, todėl ieškinį tenkino ir 2014 m. gruodžio 12 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį pripažino negaliojančiu.
34. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčijo vekselį, kaip rašytinį įrodymą, nesiedama jo su jokiu teisiniu išdavimo pagrindu, t. y. neigė bet kokios prievolės tarp ginčo šalių egzistavimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog, kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotas ir vertybinio popieriaus teisinį statusą praradęs vekselis negali būti ginčijamas teisme kaip rašytinis įrodymas, pareiškiant savarankišką reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu, sprendžia, kad toks ginčas nenagrinėtinas teisme. Tuo atveju, jei atsakovė, kaip vekselio turėtoja, remdamasi vekseliu, kaip rašytiniu įrodymu, pareikštų reikalavimus vekselio davėjai dėl skolos priteisimo, būtent vekselio turėtojai (kreditorei) tokiu atveju tektų pareiga įrodyti, kad šalis sieja prievolinis teisinis santykis, pagal kurį buvo išduotas vekselis, ir kurio pagrindu ieškovė turi pareigą sumokėti atsakovei vekselyje nurodytą sumą.
35. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad civilinė byla pagal ieškovės pareikštą reikalavimą dėl ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto ir vertybinio popieriaus teisinį statusą praradusio vekselio, kaip rašytinio įrodymo, pripažinimo negaliojančiu negalėjo būti pradėta, o pradėta – turi būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Nustačius, kad civilinės bylos nagrinėjimo procesas pagal pareikšta ieškinį negalimas, dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisakoma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir nutraukus bylą, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo klausimas. Be to, proceso įstatymo nustatyta tvarka paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme.
37. Bylos duomenys patvirtina atsakovė sumokėjo 450 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą, o ieškovės sumokėjo 40 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir 450 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Nutraukus bylą, šalims grąžinamas byloje sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
38. CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
39. Bylinėjimosi išlaidos šios bylos procese susidarė, ieškovei be pagrindo pareiškus ieškinį. Pirmosios instancijos teisme susidarė 11,75 Eur bylinėjimosi išlaidos. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš ieškovės. Kadangi kasaciniame teisme patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią 5 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jų atlyginimas į valstybės biudžetą iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu nutraukti.
Priteisti valstybei iš ieškovės (duomenys neskelbtini) 11,75 Eur (vienuolika Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Grąžinti ieškovei (duomenys neskelbtini) 490 (keturių šimtų devyniasdešimties) Eur žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį ir apeliacinį skundą.
Grąžinti atsakovei (duomenys neskelbtini) 450 (keturių šimtų penkiasdešimties) Eur žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas Andžej Maciejevski
Sigita Rudėnaitė
