A. M. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-334/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18599-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 31 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Petro Meidaus, Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant

prokurorui Gražvydui Kazlauskui,

nuteistojo A. M. gynėjai advokatei Eligijai Norkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat įpareigojant per bausmės laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo pradėjimo vykdyti nuosprendį dienos.

Remiantis BK 67 ir 72² straipsniais, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nustatyta, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti įvykdyta per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteista iš A. M. nukentėjusiajam S. G. 845 € turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (845 €) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Priteista iš A. M. Panevėžio teritorinei ligonių kasai 54,66 € žalos atlyginimo.

Priteista iš A. M. valstybės naudai visos nukentėjusiojo S. G. patirtos atstovavimo išlaidos - 696,55 €.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. nuteistas už tai, kad 2022 m. gegužės 21 d. apie 20 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo trečiojo aukšto koridoriuje, žodinio konflikto metu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu vieną kartą dūrė S. G. į kairės pusės klubą, padarydamas durtinę žaizdą kairiojo klubo srityje, ir tokiu būdu nukentėjusiajam S. G. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei nepriteisti civilinių ieškinių. Jei teismas vis tik manytų, kad jis pripažintas kaltu pagrįstai, prašo paskirtą laisvės apribojimo bausmę pakeisti į viešuosius darbus, sumažinti nukentėjusiajam priteistą žalą ir nustatyti ilgesnį jos sumokėjimo terminą. Taip pat prašo nepriteisti nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų ir panaikinti teismo paskirtą įpareigojimą būti savo gyvenamoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. Prideda dokumentus (pažyma iš UAB „(duomenys neskelbtini)“; darbo ieškančio asmens atmintinė).

2.1. Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kadangi tinkamai neištyrė ir neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, juos vertino šališkai, vadovavosi tik jo tariamą kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o jo nekaltumą patvirtinančių įrodymų neišdėstė, nepadarė jų analizės ir neįvertino jų reikšmės įrodymų visete. Pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių ir prieštaravimų, o jo kaltę grindė vien tik prielaidomis, todėl toks nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. Apeliantas pateiktame skunde dėsto įvykio aplinkybes, analizuoja nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus ir teigia, kad teismas netinkamai vertino šių asmenų parodymus, neatsižvelgė į jų parodymuose esančius neatitikimus bei prieštaravimus ir nepagrįstai jais vadovavosi, o jo parodymus vertino kaip gynybinę versiją. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad S. G. jis nesužalojo. Jis pripažįsta, kad nuėjo gražiuoju pasišnekėti su S. G., jie susistumdė, tačiau jis tik nukentėjusįjį atstūmė nuo savęs, tačiau jis nukentėjusiojo neperdūrė. Anot apelianto, tokias aplinkybes iš esmės patvirtina ir liudytoja V. Š., su kuria jis tuo metu kalbėjosi antrame aukšte. Tuo tarpu įvykis įvyko trečiame aukšte, kuriame tuo metu jo nebuvo, t. y. buvo tik S. G., A. P. ir V. S.. Apelianto teigimu, tai, kad ne jis dūrė S. G., patvirtina ir Body kamerų įrašai, kuriuose liudytoja V. Š. sako nukentėjusiajam,,kaip tau dūrė A., jei jis su manimi kalbėjo, kartu buvo A.“. Anot apelianto, labai svarbios aplinkybės yra ir tai, kad iškart po įvykio nukentėjusysis S. G. paklausė šalia jo buvusio V. S.,,ar ne tu mane padūrei?“, o kiek vėliau nukentėjusysis S. G. kalbėdamas su savo sūnumi nurodė, kad „kažkas mane padūrė“, kas rodo, jog ir pats nukentėjusysis S. G. nežinojo, kas jam dūrė, tačiau nepavykus apkaltinti V. S., visą kaltę suvertė jam.

2.3. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino ir nukentėjusiojo S. G. parodymų prieštaringumo ir nenuoseklumo. Anot apelianto, nukentėjusysis kiekvieną kartą (teikiant pareiškimą, paskui apklausų metu, parodymų patikrinimo vietoje bei teisme) įvykio aplinkybes aiškino vis skirtingai - tai nukentėjusįjį A. M. pasivijo laiptinėje, tai nukentėjusysis buvo pas draugą prie durų, tai laiptinės gale, tai A. M. norėjo durti į pilvą, bet pataikė į klubą. Tokie nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, todėl jais tikėti nėra pagrindo.

2.4. Apelianto teigimu, nei vienas iš liudytojų, nei pats S. G. nepaliudijo ir to, kad jis buvo atsinešęs ar turėjo kokius tai daiktus. Niekas nematė, kad jis ką nors būtų išsitraukęs, priešingai, kaip ir nurodė nukentėjusysis S. G., jis laikė rankas kišenėje. Todėl akivaizdu, kad jis sužaloti nukentėjusiojo negalėjo. Anot apelianto, S. G. galėjo sužaloti pats V. S., juo labiau, kad prieš tai jie abu vartojo alkoholį ir nežinia, kokie konfliktai tarp jų galėjo įvykti, ypač kai jiems buvo nustatytas didesnis nei 2 prom. girtumas.

2.5. Apelianto teigimu, nukentėjusysis S. G. jį apkalba dėl ankstesnių nesutarimų, taip pat ir dėl to, kad siekia iš to pasipelnyti. Nurodo, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. G. norėjo taikytis ir jo tėtis L. M. pervedė nukentėjusiajam 300 Eur kaip žalos atlyginimą, tačiau jis to neprašė. Jis negali taikytis, nes nepadarė šio nusikaltimo, o kitu atveju, jis turėtų pripažinti tai, ko nepadarė. Nors jis buvo teistas už smurtinius veiksmus ir už tai jam buvo taikytos medicininio poveikio priemonės, tačiau tai niekaip nesusiję su šiuo įvykiu ir nesudaro pagrindo spręsti apie jo asmenybę ar manyti, jog jis yra smurtautojas.

2.6. Dėl civilinio ieškinio, mano, kad neturtinė žala turėtų būti mažinama, o turtinė žala iš vis nepriteista, kadangi ji nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais (kvitais, čekiais). Prašo sumažinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, atsižvelgiant į tai, kad paskutinius 3 mėnesius jam nebuvo mokamas atlyginimas, neturėjo jokių pajamų ir buvo priverstas išeiti iš darbo. Šiuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Kadangi ne jis sužalojo nukentėjusįjį S. G., todėl jis nesutinka ir su Ligonių kasai priteista žala (54,66 Eur).

2.7. Dėl skirto įpareigojimo per bausmės laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, mano, kad jis yra perteklinis ir nesusijęs su nusikalstamos veikos laiku, todėl turėtų būti panaikintas.

2.8. Apeliantas taip pat nesutinka ir su nukentėjusiojo S. G. patirtų atstovavimo išlaidų - 696,55 € priteisimu. Mano, kad jis turėtų būti išteisintas, todėl šios išlaidos iš vis neturėtų būti iš jo priteisiamos, bet jei teismas nuspręstų kitaip, prašo atsižvelgti į tai, kad jo turtinė padėtis žymiai pablogėjusi, jis negauna atlyginimo, gauna tik neįgalumo pašalpą, todėl neturi galimybės sumokėti priteistas sumas. Be to, apeliantas mano, kad šios išlaidos yra neadekvačios, nes jis, net ir neturėdamas nemokamos teisinės pagalbos, kaip šiuo atveju turėjo nukentėjusysis, už teisines paslaugas sumokėjo žymiai mažesnę sumą, nei jam priteistos valstybės naudai.

3. Teismo posėdyje gynėja advokatė prašė nuteistojo A. M. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė jo skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas

4. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes išvada dėl jo kaltės padaryta remiantis abejotinais ir prieštaringais įrodymais. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės.

5. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą dėl A. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką bei teisingai ją kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo S. G. parodymai apie jam padarytus sužalojimus yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais grindė jo kaltę. Šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

8. Nagrinėjamu atveju, iš įvykyje dalyvavusių nuteistojo, nukentėjusiojo bei kitų liudytojų duotų paaiškinimų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat vaizdo ir garso įrašų, įvykio vietos bei kitų apžiūros protokolų, taip pat parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų neabejotinai nustatyta, jog įvykio dieną tarp A. M. ir S. G. įvyko konfliktas dėl menamos ar tikros skolos, todėl A. M. inicijavo susitikimą su S. G., o vėliau kartu su A. P. atvyko pas S. G. (tuo metu jis buvo pas liudytoją V. Š. bute), kad išsiaiškintų dėl šios skolos.

9. Nukentėjusysis S. G. teisme parodė, kad jam išėjus į koridorių pasikalbėti su A. M., įvyko žodinis konfliktas, A. M. jam pasakė – „pavogei pinigus“, buvo smūgis ranka į šoną, jis manė, kad jam A. M. iš kumščio trenkė. Kai priėjo, A. M. buvo susikišęs rankas į kišenes, greitai rankas išsitraukė ir po smūgio vėl rankas susikišo į kišenes. Dūrimo skausmo nepajuto, buvo skausmas kaip kumščiu į raumenis būtų sudavęs, jis iš karto nesuprato, kad A. jį perdūrė, kai A. jam trinktelėjo tik pasakė - „A., raminkis“. Netrukus, gal po 10 sekundžių, pajuto, kad kojos šyla, o pasilenkęs pamatė klaną kraujo, batai buvo pilni kraujo. Nukentėjusysis nurodė esantis įsitikinęs, kad jam dūrė A. M., nes A. P. stovėjo toliau kitame šone. Iš esmės tokias pačias jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir pareiškime-protokole bei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kad A. M. sudavė jam vieną stiprų smūgį į kairės pusės klubą. Iš pradžių pagalvojo, kad jam buvo suduotas smūgis rankos kumščiu, tačiau pajuto kaip koja bėga kažkoks skystis, kojai pasidarė šilta. Pasižiūrėjęs pamatė kraują ir suprato, kad yra perdurtas. Jis dar A. M. paklausė - kuo jį perdūrė, tačiau ką atsakė nesuprato. Kad jam smūgiavo A. M. yra visiškai įsitikinęs. Jam A. M. įdurti taikėsi į pilvo sritį, tačiau pataikė į kairį klubą (1 t., b. l. 1-4; 83-86). Analogiškas sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis parodė ir papildomos apklausos metu, kad A. M. stovėjo susikišęs rankas į striukės kišenes. Jis staiga ištraukė rankas ir sudavė jam smūgį į kairės kojos klubą. Jis stovėdamas pajautė, kad jam kairėje kojoje pasidarė šilta, pažiūrėjęs į žemę pamatė, kad iš jo kairės kojos bėga kraujas, ant žemės buvo didelė kraujo dėmė. Jis tuo metu patyrė šoką, jam skaudėjo, buvo išsigandęs. Jis yra įsitikinęs, kad smūgį sudavė A. M., nes jis stovėjo priešais jį ir matė, kaip jis išsitraukė rankas iš kišenių ir priėjęs prie jo sudavė vieną smūgį į kairį klubą. Su kuo sudavė nematė. Nematė, ką jis laikė rankoje. Jo tikrai niekas daugiau negalėjo sužaloti, tik A. M., nes jis vienintelis jam sudavė smūgį, A. P. stovėjo, jis nieko nedarė, prie jo nebuvo priėjęs (1 t., b. l. 87-90). Nukentėjusysis S. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 103-105). Taigi, esmines jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė vienodai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme.

10. Skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo parodymais negalima tikėti, nes jo parodymai dėl susitikimo su nuteistuoju vietos nebuvo nuoseklūs ir kito viso proceso metu. Nors nukentėjusysis S. G. iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nebuvo tikras dėl susitikimo su A. M. momento (vietos), t. y. A. M. jį pasivijo laiptinėje; su A. M. jis susitiko išėjęs iš draugo buto prie durų, susitiko laiptinės gale, tačiau šios aplinkybės nėra esminės ir nesudaro pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip iš esmės neteisingus ar išgalvotus, nes patį konfliktą su A. M. viso proceso metu nukentėjusysis S. G. apibūdino nuosekliai ir aiškiai, nė kiek nedvejodamas dėl smūgio sudavimo ir jį sudavusio asmens. Be to, asmuo, kurio atžvilgiu yra smurtaujama neabejotinai patiria stresą, todėl natūralu, kad stengiantis atpasakoti visas įvykio aplinkybes, kai kurios detalės gali pasimiršti arba jos gali būti atpasakojamos ne visiškai sklandžiai, ką nurodė ir pats nukentėjusysis S. G. paaiškindamas, kad dėl patirto sužalojimo ir streso įvykio metu, tiksliai nėra įsitikinęs, ar kai jis įėjo į (duomenys neskelbtini) namo trečią aukštą, jį pasivijo A. M., nes galėjo būti, kad dar buvo užėjęs į V. Š. butą ir jau iš jos buto išėjo susitikti su A. M.. Dėl skirtingai nurodyto susitikimo momento (vietos) nukentėjusiojo parodymai nevertinami kaip nenuoseklūs ar nepatikimi.

11. Be viso to, nukentėjusysis S. G. esmines įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad nuteistasis A. M.smurtavo jo atžvilgiu – iš striukės kišenės ištraukta ranka, kurioje laikė nenustatytą daiktą, staigiai sudavė vieną smūgį į kairį klubą ir jį sužalojo, nurodė ir iškart į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui L. G., kuris apklausiamas teismo posėdyje, tiek ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog S. G. patvirtino, kad jį sužalojo A. M. (1 t., b. l. 157-160). Policijos pareigūnės V. M. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad nuvykus nurodytu adresu, bute lovoje gulėjo S. G.. Jį apžiūrėjo medikai. Ant vyro klubo matėsi durtinė žaizda. S. G. nurodė, kad jam dūrė A. M. ir su juo kartu dar buvo A., pavardės nenurodė (1 t., b. l. 20). Šias aplinkybes patvirtina ir „Body“ kamerų įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip policijos pareigūnui paklausus vyro, kas jį padūrė, vyras nurodė, kad A. M.. Vyras (V. S.), buvęs šalia, patvirtina, kad M., nes jis savo akim matė, bet vėliau patikslina, kad kaip dūrė nematė, bet matė, kaip žmogus kruvinas ėjo. Vyras (S. G.), gulintis lovoje, sako, kad kartu buvo atėjęs A., tai pat sako, kad A. yra jo sūnėnas, ir jis nežino, kokiu daiktu dūrė. Moteriai (V. Š.) paklausus nukentėjusio asmens, kuris jam bedė, nukentėjęs vyriškis atsakė, kad A. M.. Nukentėjęs asmuo sako, kad jis galvojo, jog jam šėrė kumščiu, dėl to norėjo jam duot į kaktą (1 t., b. l. 46-53). Tai, kad S. G. buvo sužalotas patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad S. G. nustatyta durtinė žaizda kairiojo klubo srityje. Sužalojimas padarytas duriančių savybių turinčiu daiktu. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 80).

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent jis padarė sužalojimus nukentėjusiajam, tačiau tokie argumentai taip pat nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad liudytojas A. P., kuris kartu su A. M. atvyko pas nukentėjusįjį S. G., stovėjo atokiau nuo nukentėjusiojo, pastarajam nieko nedarė, prie jo priėjęs nebuvo ir į konfliktą tarp A. M. ir S. G. nesikišo, todėl vienareikšmiškai atmetama, kad S. G. galėjo sužaloti A. P.. Nukentėjusysis S. G. kategoriškai nurodė, kad smūgį į kairį klubą sudavė A. M.. Liudytoja apklausta V. Š. parodė, kad į laiptinę pasiaiškinti su A. M. ir A. P., S. G. išėjo vienas. Po 2-3 min ji ėjo į tualetą, o V. S. liko kambaryje. Tuo metu vyrai jau stumdėsi, viskas vyko prie tualeto, koridoriuje (ties laiptais). Jai išėjus iš tualeto, matė, kaip V. S. ėjo iš jos buto link vyrų. Tuo pat metu (tik išėjus iš tualeto) A. M. pasikvietė ją pasikalbėti ir ji kartu su A. M. šalia esančiais laiptais nulipo žemyn link antro aukšto. Liudytoju apklaustas V. S. taip pat nurodė, kad S. G. išėjus į laiptinę pasikalbėti su vyrais, jis su V. liko bute. Vyrai ten koridoriuje rėkavo. Netrukus V. Š. išėjo į tualetą. Už keleto minučių ir jis išėjo į tualetą, ėjo per koridorių. Priėjęs prie S. G. jis paklausė „iš kur čia tas kraujas“, o S. G. sako „padūrė“. Išanalizavus nukentėjusiojo S. G. parodymus, kad fizinį kontaktą (smūgį) jis turėjo tik su A. M., kad iš pradžių nesuprato, kad jam dūrė, o netrukus pajuto, kad šyla kojos, pasilenkęs pamatė kraujo klaną, paties nuteistojo A. M. parodymus, jog iš esmės jis neneigia paties fizinio kontakto, liudytojos V. Š. parodymus, kad jai einant į tualetą A. M. su S. G. stumdėsi, liudytojo V. S. parodymus, kad vos tik jam priėjus prie nukentėjusiojo jis iškart pamatė kraują ant grindų, ir juos sugretinus su įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotais duomenimis, daroma išvada, kad nukentėjusysis buvo sužalotas koridoriuje, prie 3 aukšto laiptinės durų, būtent ten, kur A. M. sudavė smūgį S. G., o tai leidžia tvirtinti, kad būtent A. M. sužalojo S. G.. Nors apeliantas tvirtina, kad S. G. galėjo būti sužalotas dar prieš jiems susitinkant, t. y. S. G. dar būnant bute, tačiau tokia versija yra paneigta bylos duomenimis, juo labiau, kad raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, ir jų tekėjimo žymės rodo, jog po sužalojimo S. G. nuėjo į V. Š. butą, o ne atvirkščiai. Atitinkamai atmetama ir nuteistojo versija, kad koridoriuje S. G. galėjo sužaloti V. S., kadangi tiek iš paties V. S., tiek iš liudytojos V. Š. parodymų matyti, kad V. S. į koridorių išėjo jau po konflikto, o priėjęs prie nukentėjusiojo pamatė kraują ant grindų. Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad A. M. buvo piktas dėl menamos ar tikros S. G. skolos jam ir pats inicijavo susitikimą su nukentėjusiuoju, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas, ko pasėkoje A. M. su S. G. susistumdė, joks kitas asmuo kaltinime nurodytu laiku ir vietoje neturėjo fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, daroma išvada, kad nukentėjusįjį sužalojo ne kas kitas, o būtent A. M..

13. Nors šiuo atveju nei nukentėjusysis, nei liudytojai (A. P., V. Š.) nematė, kad A. M. būtų atsinešęs kokius nors daiktus, taip pat nematė, kad jis būtų laikęs rankose kokį nors įrankį, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų ir nepatvirtina, kad nukentėjusysis išsigalvojo patį įvykį, juo labiau, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad S. G. stovėjo susikišęs rankas į striukės kišenes, po to priėjęs prie jo, staigiai ištraukė rankas, sudavė smūgį ir vėl susikišo rankas į kišenes. Akivaizdu, kad toks staigus A. M. poelgis, neleido nukentėjusiajam greitai sureaguoti ir pastebėti ką A. M. turėjo rankose, tačiau vien tai, kad nenustatytas įrankis, kuriuo sužalotas S. G., ir aplinkybė, kad S. G. sužalojimą pajuto praėjus gal 10 sekundžių (kaip pats nurodo) po smūgio, nepaneigia A. M. kaltės ir nešalina jo atsakomybės.

14. Atmetami ir nuteistojo skundo teiginiai, kad nukentėjusysis melagingai jį apkalba dėl ankstesnių nesutarimų ir tokiu būdu siekia pasipelnyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. G. būtų linkęs save žaloti ir dėl to apkaltinti A. M.. Be to, byloje nenustatyta, kad S. G. atėjo pas V. Š. būdamas susižalojęs ar susižalojo jau būdamas pas ją bute. Antai, konflikto metu tik A. M. turėjo fizinį kontaktą su S. G., todėl akivaizdu, kad joks kitas asmuo negalėjo sužaloti nukentėjusiojo.

15. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jis neperdūrė nukentėjusiojo S. G., nes tuo metu kalbėjosi su liudytoja V. Š. antrame aukšte. Visgi, tokia nuteistojo pozicija vertinama kaip jo gynybinė versija. Liudytoja apklausta V. Š. parodė, kad tuo metu kai ji ėjo į tualetą, A. M. ir S. G. koridoriuje, ties laiptais, stumdėsi, o jai išėjus iš tualeto, A. M. staiga pasikvietė ją pasikalbėti ir ji kartu su A. M. šalia esančiais laiptais nulipo žemyn link antro aukšto. Visa tai rodo, kad V. Š. išėjus iš tualeto, fizinis kontaktas (smūgis) tarp A. M. ir S. G. jau buvo įvykęs, o liudytojos V. Š. pasikvietimas pasikalbėti nulipant laiptais žemyn, vertinamas kaip tikslingas ir apgalvotas nuteistojo A. M. poelgis, siekiant nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir iškreipti įvykio faktus, tačiau tai nepaneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būtent A. M. konfliktavo su S. G. ir šio konflikto metu nenustatytu įrankiu vieną kartą dūrė S. G. į kairės pusės klubą.

16. Nuteistasis apeliaciniame skunde tviritna, kad nukentėjusysis S. G. iškart nežinojo, kas jam dūrė, todėl nepavykus apkaltinti V. S., visą kaltę nepagrįstai suvertė jam. Tačiau tokie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nors iš tiesų nukentėjusysis iškart po įvykio paklausė šalia stovinčio liudytojo V. S. „ar ne tu mane perdūrei“, tačiau tai tik parodo nukentėjusiojo trumpalaikį orientacijos sutrikimą pamačius kraują po kojomis, o ne jo abejones konflikto kaltininku, juo labiau, kad ir pats nukentėjusysis pripažino, kad ne iškarto suprato, jog A. jį perdūrė, nes nuo suduoto smūgio buvo skausmas kaip kumščiu į raumenis, o pamatęs kraują, patyrė šoką, buvo išsigandęs. Šiuo atveju atmestini ir nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusiojo pokalbis su sūnumi patvirtina, jog nukentėjusysis iš tiesų nežinojo kas jam dūrė, nes pokalbio su sūnumi metu, jis nurodė, kad „kažkas mane padūrė“. Pabrėžtina tai, kad nukentėjusiojo S. G. pokalbis su sūnumi įvyko jau po to, kai esmines įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui L. G., t. y. įvardino A. M., kaip asmenį sudavusį smūgį. Todėl vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis S. G. savo sūnui nenurodė ar nenorėjo nurodyti asmens, kuris jam padarė nustatytus sužalojimus, nėra esminė ir nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais.

17. Antai, vertinant nuteistojo parodymus, atkreiptinas dėmesys, kad jie ganėtinai prieštaringi. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu A. M. tvirtino, kad S. G. jis nieko nedarė, tai S. G. norėjo jam trenkti, bet nepataikė, nes jis atsitraukė, S. G. jis nemušė ir niekuo nedūrė. Tuo tarpu teisminio posėdžio metu jau tvirtino, kad S. G. net kelis kartus bandė jam smogti, tačiau pirmą kartą jis atsitraukė, o antrą kartą jis S. G. atstūmė. Taigi, nors nuteistasis A. M. kategoriškai neigia dūręs S. G., tačiau nuteistojo parodymai neabejotinai patvirtina aplinkybę, kad fizinis kontaktas tarp A. M. ir S. G. buvo, o tuo pačiu ir patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad būtent šio fizinio kontakto metu jam buvo smogta nenustatytu daiktu.

18. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo A. M.išteisinti nėra pagrindo.

19. Nustačius, kad A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas ieškinys dėl turtinės žalos, susidariusios už nukentėjusiajam S. G. suteiktą gydymą (54,66 €), atlyginimo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, priteistas pagrįstai.

20. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia nukentėjusiajam S. G. priteistos turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teigiant, kad priteista neturtinė žala yra per didelė, o turtinė žala iš vis neturėjo būti priteista, nes ji nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Visgi, apygardos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį ir pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai įvertino priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydį ir savo sprendimą tinkamai motyvavo.

21. Nukentėjusysis S. G. nuteistajam A. M. pateikė civilinį ieškinį 210 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiojo S. G.civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nuspręsta iš A. M. priteisti nukentėjusiojo S. G. naudai 700 Eur neturtinės, 145 Eur turtinės žalos bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (845 €) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

23. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės, visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.).

24. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo A. M.nusikalstamų veikų nukentėjusysis S. G.patyrė neturtinę žalą. Prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, suduotas smūgis nenustatytu daiktu į kairį klubą, dėl ko nukentėjusiajam padaryta apie 1 cm ilgio durtinė žaizda. Nukentėjusysis nurodė, kad patyrė fizinį skausmą tiek sužalojimo metu, tiek paskesnių medicininių procedūrų metu. Skausmas tęsėsi iki žaizda pilnai sugijo, patyrė baimės jausmą, nes galėjo būti sužalota gyvybiškai svarbi arterija. Tik dėl atsitiktinumo jam nebuvo padaryti pavojingi vidaus organų ar arterijų pažeidimai. Jis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, stresą, negalėjo eiti į darbą, taip pat patyrė ir kitus nepatogumus. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos dydis – 1000 Eur, kuris sumažintas 300 Eur, nes tokį žalos dydį jau buvo sumokėjęs nuteistojo tėtis L. M. – nėra nepamatuotai didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, priešingai nei teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, teismų praktiką, taip pat į sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir pagrįstai iš nuteistojo priteisė 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

26. Aptariamu atveju sutiktina ir su pirmosios instancijos išvada, kad nuteistojo A. M. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiam buvo padaryta turtinė žala. Kaip matyti, nukentėjusysis S. G. nurodė, kad jį sužalojant buvo perpjautos ir suteptos krauju naujos džinsinės kelnės, taip pat krauju buvo suteptas ir džemperis bei sportiniai bateliai, patyrė ir išlaidų kurui, nes jį sūnus po medicininės pagalbos suteikimo parvežė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Taigi, nukentėjusysis nurodė, kad dėl nusikalstamos veikos patyrė iš viso 210 Eur turtinės žalos (naujos džinsinės kelnės - 80 €; džemperis - 30 €, sportiniai bateliai - 70 € bei kuro išlaidos - 30 €). Teismas įvertinęs aprangos įsigijimo aplinkybes ir jų būklę, taip pat vidutinio galingumo dyzelinio lengvojo automobilio galimas kuro sąnaudas ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, priteisė nukentėjusiajam S. G. 145 Eur turtinės žalos atlyginimo. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu sutinka ir apygardos teismas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame, nors iš tiesų nukentėjusysis nepateikė aprangos įsigijimą bei jų vertę patvirtinančių dokumentų, tačiau pabrėžtina, kad pagal teismų praktiką turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas. Paprastai kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus. Teismų praktikoje daikto savininko nuomonė apie to daikto vertę pripažįstama reikšmingu įrodymu nustatant turto vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155/2013, 2K-147-511/2016). Šioje byloje teismas išsamiai motyvavo nustatytinos turtinės žalos dydį ir teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo spręsti, kad turtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas neteisingai. Dėl to, mažinti ar nepriteisti turtinės žalos, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

27. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo nustatyti ilgesnį priteisto civilinio ieškinio sumokėjimo terminą, atsižvelgiant į tai, kad paskutinius 3 mėnesius jam nebuvo mokamas atlyginimas, neturėjo jokių pajamų ir buvo priverstas išeiti iš darbo, šiuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Tačiau toks nuteistojo prašymas negali būti tenkinamas. Šiuo atveju pažymėtina, kad BPK neįtvirtina priteistos žalos atlyginimo išdėstymo galimybės baudžiamojoje byloje. Visi vykdymo klausimai, susiję su priteistos žalos atlyginimu, yra civilinio proceso teisės reguliavimo dalykas, todėl spręstini remiantis atitinkamomis Lietuvos Respublikos CPK nuostatomis.

28. Apeliaciniame skunde keliamas ir bausmės individualizavo klausimas, prašant pakeisti laisvės apribojimo bausmę į viešuosius darbus arba panaikinti teismo paskirtą įpareigojimą nustatytu laiku būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. M. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Kaip matyti, skirdamas A. M. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. M. padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką A. M. padarė būdamas recidyvistu. Teismas įvertino ir A. M. asmenybę – yra jauno amžiaus, teisiamas antrą kartą (1 t., b. l. 179-184), turi neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka už KET pažeidimą (2 t., b. l. 8-9), anksčiau yra dirbęs įvairiose įmonėse (1 t., b. l. 177), nuosprendžio priėmimo metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai (3 t., b. l. 59), turi sveikatos sutrikimą – priklauso psichikos ligų stebimų ligonių grupei, Dgn.: F70.0 ir F32.11 (2 t., b. l. 10). Taip pat atsižvelgė ir į kitas aplinkybes - nuteistasis ir nukentėjusysis yra giminaičiai (S. G. yra A. M. dėdė), ikiteisminio tyrimo metu A. M. ir nukentėjusysis bandė taikytis, nukentėjusysis nenurodė siekiantis griežtos bausmės, A. M. nėra pavojingas visuomenei, padaryta nusikalstama veika yra ne dėl polinkio į kriminalinį elgesį, o iš esmės dėl A. M. nesutarimų su dėde S. G., kurie gana seni. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. M. paskyrus sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima sankcijoje numatytam šios rūšies bausmės vidurkiui. Įvertinusi aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą paskirta bausmės rūšis, tiek ir jos dydis nėra aiškiai per griežta, yra adekvati padarytam nusikaltimui ir atitinka nuteistojo asmenybę, todėl jos keisti nėra pagrindo.

29. Skunde nuteistasis nurodo alternatyvų prašymą – panaikinti įpareigojimą per visą bausmės laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, nes mano, kad šis įpareigojimas yra perteklinis. Sutikti su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

30. Visų pirma pažymėtina, kad asmeniui taikomi apribojimai ir draudimai sudaro laisvės apribojimo bausmės, kurios esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema, nubaudimo elementus. Asmeniui taikomi draudimai ir apribojimai yra laikino pobūdžio: jie gali būti paskirti laikotarpiui nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, šiuo atveju nepatogumus nuteistajam sukeliančių skundžiamame nuosprendyje nustatytų teismo įpareigojimų ir draudimų netaikymas, iš esmės suformuotų nebaudžiamumo nuostatas, nes paliekant nuteistajam A. M.tik vieną iš paskirtų įpareigojimų – per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kai A. M. ir taip yra jauno ir darbingo amžiaus, turėdamas visas galimybes dirbti arba mokytis (nuosprendžio priėmimo metu A. M. dirbo, šiuo metu registruotas Užimtumo tarnyboje), iš esmės nejaustų jokio baudžiamojo įstatymo griežtumo ir atsakomybės naštos.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. paskirtas įpareigojimas būti savo namuose kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, – paskirtas pagrįstai, įvertinus A. M.asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat siekiant tinkamos jo elgesio korekcijos visu bausmės vykdymo laikotarpiu. Šis įpareigojimas, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka proporcingumo reikalavimus ir nėra perteklinis, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

32. Galiausiai apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiojo S. G. patirtų atstovavimo išlaidų - 696,55 € priteisimu. Nagrinėjamu atveju atstovas advokatas V. Kupcikevičius atstovavo nukentėjusįjį S. G., kuriam buvo teikiama valstybės garantuojama 100 proc. nemokama teisinė pagalba (2 t., b. l. 119-120). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažymoje „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ nurodyta, kad S. G. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 696,55 € ir ji priteistina valstybės naudai, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliantas ginčija atstovavimo išlaidų sumą, teigiant, kad ji yra neadekvati, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atstovo advokato atliktus veiksmus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat bylos sudėtingumą ir nagrinėjimo laiką, teismo posėdžių skaičių, neturi pagrindo konstatuoti, jog atstovavimo išlaidos yra neadekvačios ir neproporcingai didelės. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto teiginiai, kad jis pats už teisines paslaugas sumokėjo žymiai mažesnę sumą, nei jam priteistos atstovavimo išlaidos valstybės naudai. Šiuo atveju pažymėtina, kad nuteistojo A. M. susitarimas su gynėja advokate E. Norkiene dėl teisinių paslaugų teikimo yra jų susitarimo dalykas ir tai niekaip negali būti prilyginama antrinės teisinės pagalbos teikiamoms paslaugoms bei jų apmokėjimui, kuris, beje, yra apskaičiuojamas pagal patvirtintas metodikas. Aptariamoje pažymoje yra detaliai išdėstytos teiktos antrinės teisinės pagalbos susidariusios išlaidos, jos yra realios, pagrįstos ir teisėjų kolegijos vertinimu, adekvačios (3 t., b. l. 105-106, 107-108). Nors nuteistasis nurodo, kad jo finansinė padėtis pablogėjo – jis neteko darbo, registruotas Užimtumo tarnyboje, todėl prašo priteistas atstovavimo išlaidas sumažinti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šiuo metu A. M. neturi darbo neleidžia vertinti, jog jo finansinė padėtis žymiai pablogėjo. Kita vertus, kaip jau minėta anksčiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam priteistos nukentėjusiojo S. G. patirtos atstovavimo išlaidos nėra per didelės, todėl nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis, kuris yra jaunas ir darbingas, negalėtų jų atlyginti.

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdas Petras Meidus

Jolanta Raščiuvienė

Danutė Švitinienė