Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

32.7; 44.2.4.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ad Locum“ ieškinį atsakovui V. A. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Ad Locum“ 2006 m. balandžio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą V. A. grąžinti jam garažą ir automobilį „Opel Omega“, visus jų raktus bei turimus dokumentus, priteisti iš atsakovo ieškovo patirtus 11 046 Lt nuostolių iki ieškinio pareiškimo ir 8992 Lt – po ieškinio pareiškimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už po ieškinio pareiškimo patirtus 8992 Lt nuostolius nuo turto grąžinimo dienos, t. y. 2006 m. spalio 18-osios, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas dirbo UAB,,Ad Locum“, todėl jam darbo funkcijoms atlikti buvo perduoti naudotis ieškovui priklausantys automobilis ir garažas. Atsakovą 2004 m. rugpjūčio 30 d. atleidus iš darbo UAB „Ad Locum“, jis automobilį ir garažą grąžino tik po bylos iškėlimo teisme. Ieškovas teigia, kad jis, negalėjęs naudotis bei disponuoti ginčo automobiliu ir garažu, patyrė nuostolių, kuriuos sudarė per visą neteisėto valdymo ir naudojimosi laikotarpį automobilio vertės praradimas ir atsakovo gauta nepagrįsta ekonominė nauda, naudojantis garažu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad reikalavimas atlyginti nuostolius CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti laikomas pagrįstu tik pripažinus, jog tokią galimą naudą atsakovas yra gavęs ir kad ji gauta dėl jo neteisėtų veiksmų. Teismas nenustatė aplinkybių, besąlygiškai patvirtinančių, kad atsakovas, kuris minėtos normos prasme laikytinas atsakingu asmeniu, gavo naudą. Priešingai, teismas iš byloje esančių įrodymų, šalių atstovų, liudytojos Z. I. paaiškinimų nustatė, kad atsakovas ieškovui priklausančiu turtu rūpinosi, jį saugojo, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius už garažą, elektrą, automobilio draudimą, rūpinosi jo technine priežiūra ir tai darė savo lėšomis. Byloje nepaneigtos aplinkybės, kad ginčo daiktais nebuvo naudotasi. Teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų, nes šis teisėtai pasinaudojo daikto sulaikymo teise ir apie tai buvo žinoma ieškovui. Nenustatęs atsakovo veiksmų neteisėtumo ir naudos gavimo fakto bei kitų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti ir taikyti, teismas konstatavo, kad ieškovas neįgijo teisės į nuostolių atlyginimą jo nurodomu pagrindu ir aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė realiai patirtų nuostolių buvimo fakto, taip pat, kad turėjo realių ketinimų naudotis ginčo turtu (jį išnuomoti ar parduoti, gaunant iš to pajamų), kad atsakovas savo neteisėta veika ar kokiu kitu būdu trukdė tai daryti, kas lėmė jo prašomų priteisti nuostolių atsiradimą. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo teiginių ir aplinkybių, kuriomis grindė ieškinį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimą pakeitė - panaikino jo dalį, kurioje atmestas ieškovo UAB „Ad Locum“ reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, ir dėl šios dalies ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 11 046 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už 11 046 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas 2004 m. spalio 18 d. rašte, atsakydamas į ieškovo raginimą grąžinti ginčo daiktus, nurodė, kad jis naudojasi šiais daiktais kaip akcininkas, tačiau juridinio asmens dalyvis juridiniam asmeniui priklausančiu turtu gali disponuoti tik prievolinių santykių pagrindu. Po to, kai atsakovas buvo atleistas iš darbo pas ieškovą, tokių santykių nebuvo, todėl, nesant sutartinio turto naudojimo pagrindo, atsakovo veiksmai, negrąžinant automobilio ir garažo, atsisakant juos grąžinti ir tolimesnis turto valdymas po jo atleidimo iš darbo buvo akivaizdžiai neteisėti. Atsakovas savo rašte patvirtino, kad naudojasi tiek automobiliu, tiek garažu, šį faktą patvirtina ir liudytojos parodymai. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių – atsakovui atsisakius grąžinti turtą, apeliantas neturėjo galimybės kontroliuoti faktinio turto naudojimo, todėl priešingas aplinkybes (kad nesinaudojo) konkrečiu atveju privalėjo įrodyti atsakovas, tačiau jis to nepadarė. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog daikto sulaikymo teisei įgyvendinti nereikia raštu informuoti savininką apie tokią teisę. Pagal įstatymą daikto sulaikymas yra teisė, o ne pareiga, todėl daikto valdytojui ar kreditoriui neinformavus daikto savininko apie sulaikymo teisės įgyvendinimą, savininkas neturi realios galimybės žinoti, ar šia teise buvo pasinaudota. Vadinasi, kreditorius (daikto valdytojas) turi pareigą informuoti daikto savininką apie daikto sulaikymą tam, kad tarp šalių susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai. Kolegija nurodė, kad daikto sulaikymas yra vienašalis sandoris ir jam taikytinos sandorių sudarymą reglamentuojančios teisės normos. Ginčo daiktų sulaikymo sandoris turėjo būti sudarytas raštu, nes šio sandorio suma didesnė kaip 5000 Lt. Rašytinės formos nesilaikymas atima teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio faktą. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių sandorio (ginčo daiktų sulaikymo) faktą, atsakovas nepateikė. Kolegija laikė, kad nebuvo ir kitų sąlygų daikto sulaikymo teisei įgyvendinti, t. y. atsakovas nebuvo teisėtas ginčo daiktų valdytojas, ir kad daiktų savininkas (ieškovas) turėjo neįvykdytų prievolių atsakovui (daiktų valdytojui). Nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos (2004 m. rugpjūčio 30 d.) jis jau nebebuvo teisėtas ginčo turto valdytojas. Visi atsakovo reikalavimai, susiję su darbo santykiais, buvo galutinai įvykdyti 2005 m. vasarą, o atsakovas ginčo turtą sutiko grąžinti tik 2006 m. spalio mėnesį. Vėlesnės ieškovo skolos atsakovui, kurias sudarė bylinėjimosi išlaidos, buvo nedidelės ir trumpalaikės. Kolegija nurodė, kad per tą laiką, kai atsakovas negrąžino ieškovui automobilio, automobilio rinkos vertė sumažėjo dėl natūralaus automobilio senėjimo, t. y. ieškovas patyrė 8766 Lt turto vertės sumažėjimą, kuris nesietinas su kokia nors atsakovo gauta nauda ar faktiniu automobilio naudojimu. Pripažinus atsakovo veiksmus, negrąžinant automobilio, neteisėtais, ši suma priteistina kaip nuostoliai. Atsižvelgdama į garažų nuomos rinkos kainas, kolegija laikė, kad iki ginčo garažo grąžinimo ieškovui jis patyrė 2280 Lt nuostolių, nes negavo šios sumos pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo, negrąžinant garažo, veiksmų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimas, bei palikti galioti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, kvalifikuodamas daikto sulaikymą kaip vienašalį sandorį, iš esmės netinkamai taikė CK 1.63 straipsnio, nustatančio vienašalio sandorio sampratą, ir CK 4.229 straipsnio, apibrėžiančio daikto sulaikymo turinį, nuostatas. Daikto sulaikymo teisė negali būti laikoma vienašaliu sandoriu, nes ji egzistuoja per se esant tam tikroms aplinkybėms: 1) daiktą teisėtai valdant kitam asmeniui nei jo savininkui; 2) daikto valdytojui turint reikalavimo teisę daikto savininkui. Šiai teisei atsirasti nereikia atlikti tam tikrų veiksmų, o pasibaigti ji gali daikto savininkui, o ne valdytojui atlikus veiksmus, kurie panaikina valdytojo reikalavimo teisę.

2. Kadangi pasinaudojimas daikto sulaikymo teise nelaikytinas vienašaliu sandoriu, tai teismas padarė neteisingą išvadą, kad daikto sulaikymo sandoris turėjo būti sudarytas raštu, remdamasis tuo, jog jo suma didesnė kaip 5000 Lt, o apie šios teisės egzistavimą ir pasinaudojimo ja faktą galima įrodinėti tik rašytiniais įrodymais. Įstatyme nenustatyta pareigos kreditoriui raštu informuoti daikto savininką apie pasinaudojimą daikto sulaikymo teise.

3. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas atsisakymo vertinti įrodymą motyvų, nevertino 2006 m. spalio 11 d. automobilio priėmimo-perdavimo akto, kuriame pažymėta, kad, pagal spidometro duomenis, ginčo automobiliu nebuvo važinėta. Teismas taip pat neįvertino to, kad atsakovas neturi teisinio išsilavinimo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsakovo 2004 m. spalio 18 d. raštas turėtų būti laikomas tinkamu informavimu apie pasinaudojimą daikto sulaikymo teise.

4. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, pažeisdamas rungimosi principą ir CPK 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą. Pagal šio straipsnio nuostatas ieškovas privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, šios bylos atveju – savo nurodomą aplinkybę, kad atsakovas naudojosi jo turtu.

5. Kadangi atsakovo atleidimo iš darbo dieną ieškovas buvo jam skolingas 14 985 Lt darbo užmokesčio ir 300 000 Lt sumą pagal ieškovo 2003 m. balandžio 10 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, tai apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neegzistavo sąlygos daikto sulaikymo teisei įgyvendinti.

6. Apeliacinės instancijos teismas automobilio nuvertėjimą dėl natūralaus senėjimo nepagrįstai laikė per se pakankamu kriterijumi žalai ir jos dydžiui nustatyti, netyrė priežastinio ryšio tarp nuostolių atsiradimo ir atsakovo veiksmų, taip pažeisdamas CK 6.247 ir 6.249 straipsnių nuostatas ir Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotą praktiką dėl civilinės atsakomybės sąlygų (2002 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-1200/2002; 2002 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-1234/2002; 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. D. H., bylos Nr. 3K-3-33/2003; 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Sauliaus ir Linos Žukų leidinio “Baltos lankos” redakcija, bylos Nr. 3K-3-695/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006) ir kasacinio teismo suformuluotą nuostatą, kad daiktų nuvertėjimas savaime nėra pakankamas kriterijus žalai ir jos dydžiui nustatyti (2002 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. ir kt. v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1597/2002). Be to, teismas išėjo už apeliacijos ribų, nes ieškovas patirtus nuostolius grindė negalėjimu naudoti daikto ir atsakovo naudos gavimu, o teismas 2280 Lt priteisė kaip negautas pajamas. Teismas netyrė, ar ieškovas buvo numatęs gauti 2880 Lt pajamų iš anksto, ar būtų buvę pagrįsta tikėtis jas gauti nesant tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų, neatsižvelgė į tai, kad automobilio vertei nustatyti buvo lyginamos skirtingos automobilių modifikacijos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Ad Locum“ prašo kasacinį skundą atmesti ir iš kasatoriaus priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kadangi daikto sulaikymo santykiai atsiranda ne savaime esant tam tikroms aplinkybėms, bet tai yra daikto valdytojo teisė, jis, siekdamas pasinaudoti šia teise, turi atlikti tam tikrus valinius veiksmus civilinėms teisėms ir pareigoms modifikuoti. Daikto sulaikymas, kaip jo valdytojo valinis veiksmas, yra vienašalis sandoris, modifikuojantis šalių teises ir pareigas, t. y. visiškai atitinkantis CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio sąvoką.

2. Asmuo, įgyvendindamas savo teises, privalo veikti sąžiningai, laikytis teisingumo ir protingumo principų. Nepranešdamas apie pasinaudojimą daikto sulaikymo teise, atsakovas užkirto galimybę CK 4.233-4.235 straipsniuose įtvirtintų daikto savininko teisių įgyvendinimui.

3. Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kasatorius kelia fakto klausimą, o ne ginčija įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymą.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad civilinei atsakomybei atsirasti pakanka fakto, kad neteisėti veiksmai pakankamu laipsniu lėmė žalos atsiradimą, t. y. pakanka netiesioginio priežastinio ryšio. Šioje byloje priežastinis ryšys konstatuotas - ieškovo nuostolius lėmė jo negalėjimas naudotis turtu, kurį neteisėtai valdė kasatorius.

5. Kadangi ieškovas nevaldė ginčo turto dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų, tai kasatorius ir privalo padengti turto rinkos vertės pokytį. Kadangi nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, o kasatoriaus iš neteisėtų veiksmų gauta nauda visada patenka į ieškovo negautų pajamų sąvoką, tai kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas išėjo už apeliacijos ribų. Atsakovas nenurodo, kokią įtaką (teigiamą ar neigiamą), nustatant ginčo turto vertę, turėjo jo nurodytas automobilio „Opel Omega“ modifikacijos skirtumas. Ieškovas neprašė paskirti automobilio vertės nustatymo ekspertizės, nes, atsakovui neginčijant nustatytos automobilio vertės, tai buvo netikslinga.

k o n s t a t u o j a:

VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį kasaciniais pagrindais nurodomi teisės normų, reglamentuojančių daikto sulaikymo teisę ir nuostolių atlyginimą dėl daikto neteisėto sulaikymo, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

CK 6.69 straipsnis įtvirtina daikto sulaikymo teisę, tokį kreditoriaus teisių gynybos būdą, kuriuo jis turi teisę naudotis tol, kol skolininkas įvykdo savo prievolę kreditoriui. CK 6.69 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato daiktinę teisę reglamentuojančios teisės normos (CK 4.229–4.235 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad sulaikymo teisė gali būti vertinama kaip daiktinis teisinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Daikto sulaikymo teisė yra laikino pobūdžio teisė, t. y. kreditorius turi teisę sulaikyti daiktą tik tol, kol skolininkas patenkina kreditoriaus reikalavimą arba pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba kreditorius praranda valdymo teisę į daiktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis CK 4.229 straipsnio 1 dalimi daikto sulaikymo teisė atsiranda tais atvejais, kai kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką ir valdo skolininko daiktą. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles (CK 4.229 straipsnio 3 dalis). CK 4.229 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad daikto sulaikymo teisę turi kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas. Sulaikymo teisės objektu gali būti visi daiktinės teisės objektai, neišimti iš apyvartos, įskaitant ir nekilnojamuosius daiktus, vertybinius popierius, pinigus ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą neatskiriama nuo skolininko prievolės kreditoriui, nes daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui ir tik jei yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Svarbiausia aplinkybė yra reikalavimo teisės vykdytinumas bei skolininko prievolės nevykdymas arba netinkamas įvykdymas.

CK 4.229 straipsnyje, apibrėžiančiame daikto sulaikymo sąvoką, nedetalizuojama, kokie reikalavimai gali būti užtikrinami šiuo būdu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įstatyme nenustačius apribojimų ir nuorodų į reikalavimo teisės ryšį su sulaikytu daiktu, daikto sulaikymo teise taip pat gali pasinaudoti teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, neturintis su daiktu susijusių reikalavimo teisių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, be normų, nustatytų CK Ketvirtosios knygos XIII skyriuje „Daikto sulaikymas“, CK yra ir specialių straipsnių dėl civilinių teisinių santykių dalyvių teisės sulaikyti pas juos esančius skolininko daiktus (pvz., CK 6.758, 6.786, 6.813, 6.865 straipsniai ir kt.). Įstatyme įtvirtintas atvejis, kai daikto sulaikymas perauga į įkeitimą (pvz., CK 6.786 straipsnio 3 dalis). Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise ne tik CK 4.229 straipsnyje nurodytais atvejais, bet ir kitais CK nustatytais atvejais.

Daikto sulaikymo teisė laikoma teisėta savigynos priemone, todėl sulaikant daiktą turi būti taikomas ir CK 1.139 straipsnis. Siekdamas apginti savo teises asmuo negali imtis tokių teisių gynimo būdų ir priemonių, kurių pagal įstatymą neleidžiama naudoti savigynai. Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto sulaikymas neturi pažeisti asmens, prieš kurį naudojama savigyna, teisių labiau, negu šis padarytu teisės pažeidimu pažeidė savigyną naudojančio asmens teises. Pagal CK 1.139 straipsnį savigyna galima tik CK numatytais atvejais, ėmusis savigynos įstatymo nenumatytais atvejais, taip pat peržengus savigynos leistinas ribas, padaryta žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Žala taip pat turi būti atlyginama, jeigu savigyna buvo nesąžininga ar neprotinga (pvz., CK 6.58 straipsnio 7 dalis) arba teisė galėjo būti įgyvendinta kitais būdais, kreipiantis į teismą ir pan.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama CK numatytais atvejais; savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

Teismų nustatyta, kad, atleidžiant kasatorių (atsakovą) iš darbo UAB „Ad Locum“, įmonė su kasatoriumi (atsakovu) iki galo neatsiskaitė, todėl kasatorius (atsakovas), siekdamas užtikrinti savo reikalavimą, pasinaudojo daiktų (automobilio ir garažo) sulaikymo teise. Šie daiktai kasatoriui (atsakovui) buvo perduoti daiktų savininko (įmonės) dėl darbo įmonėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas (kasatorius) buvo teisėtas nurodytų daiktų valdytojas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), valdęs juos pagal įmonės vadovo įsakymą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikant aptartą teisę nurodytiems santykiams, atsakovas (kasatorius) turėjo teisę taikyti daiktų sulaikymą, kol ieškovas (daiktų savininkas) neišmokėjo jam kompensacijų dėl darbo santykių nutraukimo (CK 4.229 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad daikto savininkas su atsakovu (kasatoriumi) atsiskaitė 2005 m. vasarą, o daiktai savininkui buvo grąžinti 2006 m. spalio mėnesį. Daiktų savininkas nuostolių atsiradimo pagrindu laikė turto vertės sumažėjimą, nurodydamas, kad per tą laiką, kai daiktas (automobilis) buvo neteisėtai sulaikytas, automobilio rinkos vertė sumažėjo dėl natūralaus automobilio senėjimo; daikto savininkas patyrė turto vertės sumažėjimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis); neteisėtai naudodamasis garažu, atsakovas (kasatorius) nepagrįstai gavo ekonominės naudos, išvengdamas nuomos kaštų, kurie pripažintini ieškovo patirtais nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Šiais argumentais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių fakto konstatavimo. Teisėjų kolegija pritaria šiai apeliacinės instancijos teismo nuostatai ir negali sutikti su kasatoriaus argumentais, kad nekonstatuota civilinės atsakomybės pagrindų (CK 6.249 straipsnio 1, 2 dalys). Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas; dėl neteisėto elgesio asmeniui atsiranda žala; žala yra skolininko neteisėtų veiksmų rezultatas (CK 6.246-6.249 straipsniai). Minėta, kad atsakovas (kasatorius) daiktų sulaikymo teise galėjo naudotis tik tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), vėliau turėjo pareigą sulaikytus daiktus grąžinti (CK 4.235 straipsnio 2 dalis, 6.253 straipsnio 8 dalis), bet jos nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.232 straipsnio 2 dalyje draudžiama disponuoti sulaikytu turtu, numatant, kad kreditorius negali jo išnuomoti, įkeisti, kitaip varžyti ar naudoti pagal tikslinę paskirtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad daikto sulaikymo teisės turinį sudaro tik valdymo ir riboto naudojimo teisė ir nesuteikia teisės kreditoriui disponuoti ir laisvai naudotis sulaikytu daiktu. Pagal CK 4.231 straipsnį kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius iš daikto duodamos naudos. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas (kasatorius) neturėjo teisės naudotis sulaikytais daiktais; tokie veiksmai pripažintini neteisėtais (CK 4.232 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuostolių konstatavimo, pasisakė dėl naudojimosi garažu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), šis faktas nustatytas nepažeidžiant CPK 178, 185 straipsnių nuostatų. Dėl automobilio neteisėto sulaikymo, minėta, nuostoliais savininkas laikė turto vertės sumažėjimą dėl natūralaus automobilio senėjimo. Dėl to faktinė aplinkybė ar buvo naudojamasi automobiliu, nustatant patirtus nuostolius neturi reikšmės.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad turėjo teisę sulaikyti daiktus, nes daiktų savininkas (ieškovas) buvo skolingas ne tik darbo užmokesčio atitinkamą sumą, bet 300 000 Lt pagal neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šios daiktų savininko (ieškovo) skolos buvimo nepasisakyta teismų sprendimuose, dėl to nebuvo pasisakyta apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, todėl šis klausimas negali būti keliamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad šalys sprendžia dėl 300 000 Lt įsiskolinimo viena kitai, skolos įskaitymo ir pan. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus nelaiko pagrįstais, sprendžiant dėl daikto sulaikymo teisės teisėtumo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. ir kt. v. J. D. B., bylos Nr. 3K-3-1200/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Sauliaus ir Linos Žukų leidinio „Baltos lankos“ redakcija, bylos Nr. 3K-3-695/2003; 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. ir kt. v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1597/2002 ir kt.) sprendžiant dėl žalos atsiradimo pagrindų. Kasacinio teismo išaiškinimai privalomi teismams tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurią išnagrinėjęs kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Kasatoriaus nurodytose nutartyse buvo spręstos kitos teisės taikymo problemos kitokiems faktams teisiškai kvalifikuoti. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius kasaciniame skunde nurodė nemažai kasacinio teismo nutarčių, tačiau neatliko šiose nutartyse pateikto teisės taikymo analizės pagal nagrinėjamoje byloje konstatuotus faktus ir šiems faktams teisiškai kvalifikuoti taikytinos teisės aiškinimą, kas leistų spręsti, ar nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, jei būtų nustatyta, kad faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad daiktų sulaikymo teisės prigimtis (vienašalis sandoris; teisės ir pareigos kyla iš įstatymo; ir pan.) daiktų sulaikymo teisėtumo vertinimui, nuostolių ir jų dydžio konstatavimui nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, dėl to šiuo kasacinio skundo argumentu plačiau nepasisako. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kreditorius (daikto valdytojas) turi informuoti daikto savininką apie daikto sulaikymą, kad susiformuotų daikto sulaikymo teisiniai santykiai ir kiekviena šių santykių šalis žinotų savo teises ir pareigas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, daiktų savininkui buvo suprantama, kad kasatorius pasinaudojo daiktų sulaikymo teise.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į daiktų savininko finansinius įsipareigojimus atsakovui (kasatoriui), daiktų sulaikymo teisė tam tikram įstatymo apibrėžtam laikui (kol bus patenkintas reikalavimas) pripažintinas teisėtu, o vėlesnis daiktų sulaikymas neteisėtu, tai sudaro pagrindą atlyginti daikto savininko patirtus nuostolius (CK 4.229 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas (kasatorius) dėl nevisiško atsiskaitymo su juo neturėjo teisinio pagrindo naudotis daikto sulaikymo teise. Tokia išvada neatitinka aptartų įstatymo nuostatų ir konstatuotų faktinių aplinkybių (CK 4.229 straipsnio 1 dalis, 4.235 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis keičiama, priteistas nuostolių atlyginimas mažinamas, skaičiuojant jį už laikotarpį, kai daiktų sulaikymo teise kasatorius naudojosi neteisėtai (2005 m. rugsėjo-2006 m. spalio mėn.). Dėl netinkamo materialinės teisės normos taikymo ginčo santykiams apeliacinės instancijos teismo nutartis keičiama, priteisti nuostoliai mažinami iki 5523 Lt (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasacinis teismas, pakeisdamas apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Įrodymų, patvirtinančių šalių bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, byloje nepateikta. Mažinant ieškovui iš atsakovo priteistą nuostolių atlyginimą iki 5523 Lt, proporcingai iki 631,38 Lt mažinama apeliacinės instancijos teismo iš atsakovo ieškovui priteista bylinėjimosi išlaidų suma (apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovui priteista 662,76 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma mažinama perpus) ir iki 100 Lt – iš ieškovo atsakovui priteista suma (atsakovui priteista 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti suma taip pat mažinama perpus). Abiejoms bylos šalims priteistinas sumas įskaičius, iš atsakovo ieškovui priteistina 531,38 Lt bylinėjimosi išlaidų [(662,76+600) : 2 – 200 : 2 = 531,38 Lt].

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nutarties dalį, kuria priteistas nuostolių atlyginimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Ad Locum“ (į. k. 120725480) : 5523 Lt (penkis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt tris litus) nuostolių atlyginimo; penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 5523 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2006 m. balandžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 531,38 Lt (penkis šimtus trisdešimt vieną litą 38 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Algis Norkūnas