Baudžiamoji byla Nr. 2K-241/2008 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.8.;1.2.18.5.;1.2.29.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,
gynėjai advokatei Jolitai Vilutytei,
išteisintajam A. L.,
išteisintosios UAB „Ikfa ir Ko“ atstovui Romui Lukošiūnui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo skundą dėl apeliacinės nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje, kurioje:
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu A. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 300 straipsnio 1 dalyje (2000-09-29 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam iškelta baudžiamoji byla nutraukta. A. L. laiduotoju paskirta E. A., nustatant vienerių metų laidavimo terminą. Dėl kaltinimų padarius dvi veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir vieną veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, A. L. išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
UAB „Ikfa ir Ko“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), dėl kaltinimų padarius dvi veikas, numatytas BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, vieną veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (2000-09-29 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei vieną veiką, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, išteisinta nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi, iš dalies tenkinant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis papildytas aplinkybėmis, kad A. L. bendrininkų grupe su V. R. pagamino netikrą dokumentą, pasirašydamas V. R. pateiktą 2003 m. birželio 30 d. UAB „Jorsitus“ tariamai atliktų darbų aktą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo A. L., jo gynėjos bei išteisintosios UAB „Ikfa ir Ko“ atstovo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą už tai, kad 2003 m. birželio–liepos mėnesiais, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su V. R., kuriam 2006 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 7 dalimi, kai įtariamasis BK 391 straipsnyje nurodytomis sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas, pasirašė V. R. pateiktą UAB „Jorsitus“ atliktų darbų aktą Nr. 2003 m. birželio 30 d., kad UAB „Jorsitus“ tariamai suteikė UAB „Ikfa ir Ko“ 9733,37 Lt vertės transporto paslaugas, iš jų 1484,75 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau–PVM), ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo pateikdamas UAB „Ikfa ir Ko“ finansininkei.
A. L. ir jo atstovaujamas juridinis asmuo UAB „Ikfa ir Ko“ išteisinti dėl kaltinimų tuo, kad A. L., veikdamas bendrininkų grupe su S. K. suburto ir vadovaujamo susivienijimo nariais S. K., V. R., E. L. bei kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, būdamas UAB „Ikfa ir Ko“ direktoriumi ir siekdamas sumažinti jo vadovaujamos bendrovės į valstybės biudžetą mokėtiną PVM bei pelno mokestį, pasirašęs iš V. R. gautą darbų atlikimo aktą Nr. 2003-06-30 bei suklastotą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. LEA 6799039 dėl iš UAB „Jorsitus“ tariamai pirktų 9733,37 Lt (iš jų 1484,75 Lt PVM) vertės transporto paslaugų, šiuos žinomai suklastotus dokumentus perdavęs UAB „Ikfa ir Ko“ finansininkei bei nurodęs juos įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, apgaule UAB „Ikfa ir Ko“ naudai įgijo turtinę teisę į 1484,75 Lt valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą, o taip pat apgaule UAB „Ikfa ir Ko“ naudai įgijo turtinę teisę į 1237,29 Lt valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę sumokėti šią pelno mokesčio sumą į valstybės biudžetą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes dėl suklastotų dokumentų apie neįvykusias ūkines operacijas įtraukimo į buhalterinę apskaitą nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB „Ikfa ir Ko“ 2003 m. veiklos, komercinės finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros; UAB „Ikfa ir Ko“ taip pat dar buvo kaltinama netikro dokumento pagaminimu ir panaudojimu.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kadangi nagrinėjant bylą padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę teismams ją išsamiai ir nešališkai išnagrinėti ir priimti teisingus sprendimus, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Pagal BK 182 straipsnio l dalį baudžiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, o BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad A. L., būdamas UAB „Ikfa ir Ko“ direktoriumi, susitarė su V. R., tuo metu UAB „Vilniaus stogai“ direktoriumi, kad šis UAB „Ikfa ir Ko“ patalpose Vilniuje, Savanorių pr. (duomenys neskelbtini) atliks 9733,37 Lt vertės remontą. V. R. suorganizavo šiuos remonto darbus ir UAB „Ikfa ir Ko“ direktoriui A. L. pateikė atliktų darbų aktą bei PVM sąskaitą faktūrą, kad UAB „Jorsitus“ suteikė UAB „Ikfa ir Ko“ 9733,37 Lt vertės pervežimo paslaugų. A. L. šiuos dokumentus priėmė, suorganizavo, kad pagal juos UAB „Ikfa ir Ko“ lėšomis būtų atsiskaityta su UAB „Jorsitus“, šiuos dokumentus įtraukė į UAB „Ikfa ir Ko“ buhalterinę apskaitą, UAB „Jorsitus“ vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta 1484,75 Lt PVM suma UAB „Ikfa ir Ko“ 2003 m. birželio mėn. PVM deklaracijoje sumažino mokėtiną PVM sumą 1484,75 Lt, kuriuos atskaitė kaip pirkimo PVM, ir šią deklaraciją pateikė mokesčių inspekcijai, be to, UAB „Jorsitus" vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą 9733,37 Lt sumą įtraukė į UAB „Ikfa ir Ko“ sąnaudas, pelno deklaracijoje nurodė 1237,29 Lt mažesnį 2003 m. įmonės pelno mokestį ir šią deklaraciją pateikė Mokesčių inspekcijai.
Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertino kaip neatitinkančias BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nurodydamas vienintelį motyvą, kad A. L., jam inkriminuojamu laiku pasirašydamas ant teisės į PVM atskaitą suteikiančio dokumento, turiniu neatitinkančio tikrosios ūkinės operacijos, bendrovės vardu įgijo teisę į valstybės lėšas kaip PVM atskaitą bei pelno mokesčio sumažinimą ir tai nevertintina kaip turtinės prievolės panaikinimas apgaule. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, UAB „Ikfa ir Ko“ turėjo teisę į PVM atskaitą bei į pelno mokesčio sumažinimą, nes turėjo išlaidų už atliktus patalpų remonto darbus. Faktas, jog UAB „Ikfa ir Ko" turėtas išlaidas patvirtino dokumentai, kuriuose nurodytos už kitas paslaugas turėtos išlaidos, sprendžiant A. L. kaltumo dėl sukčiavimo klausimą, būtų reikšmingos tik tada, jei tos išlaidos skirtųsi savo dydžiu arba nebūtų realiai patirtos.
Nesutikdamas su šiuo motyvu, kasatorius teigia, kad siekiant nustatyti A. L. veiksmų teisėtumą būtina analizuoti teisės aktus, reglamentuojančius PVM ir pelno mokesčio mokėjimą. 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnyje nurodyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas. Vadovaujantis šia PVM įstatymo nuostata, PVM gali būti apmokestinamos tik realiai įvykusios prekių tiekimo ar paslaugų teikimo už atlygį ūkinės operacijos, kurias atlieka apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą -faktūrą arba kitą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui arba avansui įforminti ir turimas apskaitos dokumentas privalo turėti visus šio teisės akto reikalaujamus rekvizitus. Aiškinant šias įstatymo nuostatas tikslinga remtis ir administracinių teismų praktika bylose dėl PVM. Administracinių teismų praktika, susijusi su teisės į PVM atskaitą realizavimu, suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 UAB „Tauja“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Šioje nutartyje Vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija konstatavo, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Kasatorius daro išvadą, jog nebuvo PVM objekto, ir UAB „Ikfa ir Ko“ neturėjo teisės į PVM atskaitą, kadangi minėtus remonto darbus atliko ne įmonė PVM mokėtoja, o nelegaliai dirbantys fiziniai asmenys ir UAB „Ikfa ir Ko“ direktoriui A. L. pateikta suklastota melagingo ūkinės operacijos turinio PVM sąskaita faktūra.
2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 11 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, privalančiais turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, administracinių teismų praktikoje nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Vien buhalterinės apskaitos dokumento turėjimas nesuteikia teisės sumažinti apmokestinamąjį pelną. Kasatorius daro išvadą, jog UAB „Ikfa ir Ko“ neturėjo teisės į PVM atskaitą ir įmonės sąnaudų padidinimą, nes įmonės 2003 metų buhalterinės apskaitos registruose iš viso apskaityta 8248,62 Lt vertės paslaugų pagal tikros ūkinės operacijos turinį neatitinkantį ir todėl juridinės galios neturintį apskaitos dokumentą - UAB „Jorsitus“ vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą LEA Nr. 6799039.
Toliau skunde pažymima, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas ją turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Teismų praktika formuojama taip, kad apeliacinės instancijos teismai, siekdami užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ar keičiami, turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Kasatoriaus manymu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodytų BPK reikalavimų ir teismų praktikos nepaisė, ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų pagal esminius apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, jog A. L. veiksmuose nebuvo tokių būtinųjų sukčiavimo sudėties požymių kaip apgaulė ir tiesioginė tyčia. Nepaneigti apeliacinio skundo argumentai, kad A. L. naudojo apgaulę ir darė tai tiesiogine tyčia, nes su V. R. dėl patalpų remonto tarėsi kaip du fiziniai asmenys ir nesudarė oficialių sutarčių. Darbus atliko nelegaliai dirbę darbininkai. Nebuvo pasirašomi dokumentai, pagrindžiantys paslaugų apimtis ir kainą. A. L. nemėgino įsitikinti UAB „Jorsitus“ veiklos realumu. V. R. pateiktuose dokumentuose nurodytas melagingas ūkinės operacijos turinys ir kt.
Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, jog teismas negali remtis specialistės parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, apie negalimumą iš dalies nustatyti UAB „Ikfa ir Ko“ veiklos, apie tai, kad specialistė konkrečiai nenurodė, kokius norminius aktus kaltinamasis A. L. pažeidė. Nutartyje neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus, kad 2006 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/20 nurodyti UAB „Ikfa ir Ko“ teisės aktų pažeidimai, o specialistas paaiškino, jog dėl minėtų įstatymų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „Ikfa ir Ko“ 2003-2004 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl, vadovaujantis BPK 89 straipsnio 5 dalies ir 90 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas privalėjo remtis specialisto ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, jog A. L. veikė ne UAB „Ikfa ir Ko“ interesais, kaip tai numatyta BK 20 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to už jo nusikalstamas veikas negali atsakyti juridinis asmuo UAB „Ikfa ir Ko“.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus, kad visi A. L. veiksmai, kvalifikuoti kaip dvi veikos pagal BK 182 straipsnio l dalį, viena veika pagal BK 300 straipsnio l dalį ir viena veika pagal BK 222 straipsnio l dalį, buvo vykdomi siekiant sumažinti UAB „Ikfa ir Ko“ išlaidas remonto darbams bei į biudžetą mokėtinus mokesčius.
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, o teismų praktikoje formuojama nuostata, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami bylos įrodymus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, kad galima nustatyti UAB „Ikfa ir Ko“ 2003-2004 metų veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, aptartų įrodymų vertinimo reikalavimų nepaisė. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose, apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Todėl, kasatoriaus manymu, teismas, nagrinėjantis bylą dėl BK 222 straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos, turėtų vadovautis specialisto išvada. Teismas gali abejoti specialisto išvados pagrįstumu, išsamumu ar specialisto kvalifikacija, tačiau tokiais atvejais jis turėtų skirti papildomą, pakartotinį, kompleksinį įmonės ūkinės–finansinės veiklos tyrimą ar ekonominę ekspertizę, o ne pats vertinti įmonės ūkinę–finansinę veiklą ir daryti išvadas dėl BK 222 straipsnio l dalyje numatytų padarinių. Kasatoriaus manymu, šioje byloje teismai, spręsdami klausimą dėl BK 222 straipsnio l dalyje nurodytų padarinių, be pagrindo rėmėsi liudytojo G. Č. parodymais, kadangi šioje byloje jis neturėjo procesinės specialisto padėties, jo duoti parodymai nelaikytini specialisto išvada, be to, apklausos pirmosios instancijos teisme metu G. Č. parodė, kad vertindamas UAB „Ikfa ir Ko“ ūkinę finansinę veiklą UAB „Jorsitus“ vardu išrašytus dokumentus vertino kaip tikrus, o tai laikytina neišvengiama jo daromų išvadų klaidingumo priežastimi.
Baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo pagal BK 40 straipsnio l dalies nuostatas teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra teismo pasitikėjimo verto asmens prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą ir atleisdamas A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės, o apeliacinės instancijos teismas, palaikydamas tokį sprendimą, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš BK 40 straipsnio 3 dalies turinio darytina išvada, kad asmens atidavimas pagal laidavimą yra viena iš kaltininko auklėjimo priemonių ir laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų teismai nepaisė ir perdavė jį pagal laidavimą sutuoktinės seseriai, kuri akivaizdžiai dėl giminystės ryšių, darbo ir gyvenamosios vietos užsienyje neturi jokių galimybių A. L. daryti teigiamą poveikį.
Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 307 straipsnio 4 dalies nuostatas išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ar nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. BPK 329 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad pirmosios instancijos teismui padarius BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį BPK pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas išteisinti ir išteisinimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė BPK 303 straipsnio 5 dalyje nenumatytą išteisinimo pagrindą, kad A. L. išteisina dėl kaltinimų padarius dvi veikas, numatytas BK 182 straipsnio l dalyje, ir dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio l dalį nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas šio BPK pažeidimo neištaisė, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepanaikino ir naujo nuosprendžio nepriėmė.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasatorius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį ginčija nurodydamas, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai padarė ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, ir esminių BPK pažeidimų.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu kasaciniame skunde keliami klausimai dėl BK 182 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties traktuotės ir nuo jos priklausančio faktų vertinimo bei asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 straipsnį.
Kasatorius pabrėžia teisės aktų, reglamentuojančių PVM ir pelno mokesčio mokėjimo reglamentavimą, ir jų taikymo administracinių teisės pažeidimų bylose praktikos reikšmę vertinant A. L. veiksmus jų teisėtumo požiūriu. Neneigiant tokios analizės reikšmingumo konkrečiose sukčiavimo baudžiamosiose bylose, vis dėlto pasakytina, kad ji nėra svarbi baudžiamosios teisės atitinkamos normos išsiaiškinimui, nes BK 182 straipsnio, nustatančio atsakomybę už sukčiavimą, dispozicija nėra blanketinė. Vadinasi, šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamų veikų sudėtys nėra tokios, kurių turinys atskleidžiamas tam tikrus sukčiavimo požymius išgaunant iš kitų teisės norminių aktų bei jų taikymo praktikos. Todėl šiuo konkrečiu atveju skundo argumentai, kuriais aiškinamas PVM ir pelno mokesčio mokėjimo reglamentavimas ir jo pažeidimai, iškelia ne teisinę, bet faktinę kvalifikavimo prielaidą BK 182 straipsnio taikymo procese ir tuo pačiu išeina iš teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų, kurias apibrėžia BPK 376 straipsnio 1 dalis.
Faktų klausimais bylą nagrinėję teismai yra pasisakę. Nuosprendyje, plačiai aptarus bylos specifikai reikšmingiausius sukčiavimo sudėties požymius, konstatuota, kad A. L. veiksmuose nebuvo tokio būtino šios sudėties požymio kaip apgaulė. Ši išvada nuosprendyje detaliai argumentuota, atsižvelgiant į tai, kad A. L. nesuvokė savo veiksmų platesnio konteksto: jam nebuvo žinoma apie nusikalstamą susivienijimą, V. R., UAB „Jorsitus“ tikrąjį vaidmenį ir priežastis, dėl kurių darbų akte įrašytos būtent transporto paslaugos ir kt. Vertinant faktus atkreiptas dėmesys ir į tai, kad A. L. UAB „Ikfa ir Ko“ vadovavo tik iki 2003 m. liepos 14 d., todėl paskesniems šioje bendrovėje dirbusių asmenų veiksmams įtakos neturėjo. Paneigus fizinio asmens atsakomybę pagal BK 182 straipsnį, atitinkamas sprendimas priimtas ir dėl UAB „Ikfa ir Ko“. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundo argumentus, šiuo klausimu taip pat pasisakė. Įvertinti A. L., V. R., J. G. parodymai, 2003-06-30 paslaugų suteikimo aktas, 2003-06-30 PVM sąskaita-faktūra, 2003-06-02 sutartis tarp UAB „Jorsitus“ ir UAB „Ikfa ir Ko“, 2003-07-24 mokėjimo pavedimas Nr. 38. Šių įrodymų visuma, bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nuomone, neduoda pagrindo pripažinti, kad padarytas sukčiavimas. Nepaisant netikslaus įrašo dokumente, UAB „Ikfa ir Ko“ vis dėlto realiai atliko ūkinę operaciją, turėjo atitinkamas išlaidas ir dėl to teisę į tam tikro dydžio PVM atskaitą bei pelno mokesčio sumažinimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atitinkamų piniginių sumų santykis yra toks, dėl kurio bendrovė nėra įgijusi teisės į jai nepriklausančias biudžeto lėšas. Tai, kad atitinkama teisė pagrįsta dokumentu, kuriame išlaidos nurodytos teisingai, o jomis apmokėta realiai atlikta ūkinė operacija – neteisingai, apeliacinėje nutartyje įvertinta kaip veika, atitinkanti kito nusikaltimo sudėties požymius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai tuos faktus, kuriuos nustatė, BK 182 straipsnio taikymo požiūriu įvertino tinkamai.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai išsiaiškino ir neteisingai pritaikė BK 40 straipsnį, nes neįvertino, kad šiuo konkrečiu atveju laiduotojas nėra toks asmuo, kuris gali daryti A. L. teigiamą poveikį. Nuosprendyje teismas šiuo klausimu yra pasisakęs ir padaręs argumentais pagrįstą išvadą, kad BK 40 straipsnis gali būti taikomas. Toks sprendimas buvo ginčijamas apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, konstatavęs, jog nėra duomenų, paneigiančių laiduotojos E. A. ryšius su A. L., ir išdėstė motyvus, kuriais remiantis laiduotoja E. A. pripažinta atitinkančia reikalavimus, apibrėžtus BK 40 straipsnio 3 dalyje. Šis BK straipsnis suteikia teismui tam tikras diskrecinio pobūdžio sprendimų galimybes. Jomis ir nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje pasinaudota tinkamai, išdėstant sprendimo motyvus, taigi nepažeidus nei BK 40 straipsnio, nei kitų įstatymų reikalavimų.
Dėl BPK nuostatų taikymo
Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu kasatorius apeliacinės instancijos teismo nutartį ginčija nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje baudžiamojoje byloje taikant BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimtį ir teismo sprendimo rezoliucinės dalies formulavimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai šioje baudžiamojoje byloje nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, ypač spręsdami klausimus dėl BK 222 straipsnio taikymo. Priimant sprendimus reikėjo vadovautis specialisto išvada, o kilus dėl jos abejonių skirti papildomą įmonės ūkinės veiklos tyrimą ar ekspertizę, teismui pačiam nesiimant vertinti įmonės ūkinės-finansinės veiklos. Identiški argumentai buvo plačiai išdėstyti apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismui gerai žinomi. Šio teismo posėdyje proceso dalyviai, taip pat ir apeliantas, pasiūlymų atlikti įrodymų tyrimą nepateikė ir teisėjų kolegija nutarė jo neatlikti. Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrįstų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Šiuo konkrečiu atveju tokie motyvai yra ir nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje. Atitinkamos BPK nuostatos, priešingai negu teigia kasatorius, nepažeistos.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo taip, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis ir 332 straipsnio 3 dalis, nes nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nepagrįstas vertinimas. Sprendžiant iš apeliacinio skundo turinio, pagrindiniai argumentai buvo orientuojami į tai, kad A. L. ir UAB „Ikfa ir Ko“ pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu liko nepagrįstai nenuteisti pagal BK 182, 222 ir 300 straipsnius. Apeliantas prašė šiuos asmenis pripažinti kaltais padarius nusikaltimus, numatytus minėtuose BK straipsniuose, ir paskirti už juos atitinkamų dydžių baudas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartyje išdėstyti sprendimo motyvai rodo, kad šis teismas skundžiamą nuosprendį patikrino visais esminiais apelianto iškeltais faktų ir teisės taikymo aspektais. Nuosprendžio išvadoms dėl A. L. ir UAB „Ikfa ir Ko“ išteisinimo dėl dviejų nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnyje, ir vieno nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnyje, o minėtos UAB – dar ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, pritarta tokį sprendimą pagrindus atitinkamais motyvais. Dėmesingą teismo požiūrį į apelianto išsakytą nuosprendžio kritiką rodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su nuosprendyje išdėstytomis tam tikromis išvadomis ir konstatavo, jog A. L. pagamino netikrą dokumentą bendrininkaudamas su V. R. Šiuo pagrindu, iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, padaryti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimai. Pasisakyta ir dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo A. L. Todėl darytina išvada, jog apeliacinis skundas išnagrinėtas tinkama apimtimi ir kasatoriaus nurodytų BPK straipsnių pažeidimo šiuo konkrečiu atveju nėra.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas BPK 303 straipsnio 5 dalyje nenumatytas A. L. išteisinimo pagrindas, o apeliacinės instancijos teismas šio BPK pažeidimo neištaisė. Apeliaciniame skunde šis argumentas nebuvo pateiktas. Reikia pripažinti, kad nuosprendžio rezoliucinės dalies tekste nėra visiškai tiksliai pakartojama formuluotė, nustatyta BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte, tačiau šiuo atveju tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, taip pat atitinkamose nuosprendžio rezoliucinės dalies pastraipose visur yra nuoroda į BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Tai leidžia daryti išvadą, kad teisės požiūriu išteisinimo pagrindas nurodytas pakankamai aiškiai ir kokių nors sunkumų vykdyti nuosprendį nėra.
Darytina bendra išvada, jog kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Gintaras Goda
Egidijus Bieliūnas
