Baudžiamoji byla Nr. 2K–252/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.6.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Z. (R. Z.) ir A. S. (A. S.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d. iki 2006 m. vasario 3 d.
Šiuo nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, o po to šią subendrintą bausmę visiškai sudėjus su bausme, paskirta Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. rugpjūčio 3 d. iki 2006 m. vasario 3 d., taip pat bausmės, atliktos pagal Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. nuosprendį, laikas nuo 2004 m. gruodžio 6 iki 7 d.
Iš nuteistųjų R. Z., A. S., D. L., R. S. ir A. G. solidariai priteista 1000 Lt žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. J.
Šioje byloje taip pat nuteisti D. L. (D. L.), R. S. (R. S.) ir A. G. (A. G.), tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi nuteistųjų R. Z. ir A. S. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
R. Z. ir A. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie ir R. S., A. G., D. L., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, padarė turto prievartavimą, t. y. neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, panaudodami fizinį smurtą, psichinę prievartą ir atimdami asmeniui laisvę. Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis:
2005 m. birželio 30 d., apie 11 val., Vilniuje, Savanorių–Laisvės pr. gatvių sankryžoje esančiame žiede, R. Z., D. L., R. S. ir A. G., panaudodami fizinį smurtą prieš D. J., smogė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, prievarta įsitempė jį į D. L. vairuojamą automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), surišo D. J. rankas bei uždėjo ant galvos kepurę, atimdami jam laisvę, ir nuvežė D. J. į tiksliai nenustatytą vietą Trakų rajone esančiame miške. Ten pririšo D. J. prie medžio ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodami jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip atėmę D. J. laisvę ir tuo pačiu metu panaudodami fizinį smurtą bei psichinę prievartą – grasindami jį nužudyti ir susidoroti su jo šeima, jie reikalavo savo naudai perduoti 5000 Lt. Po to R. Z., D. L., R. S., A. G. ir prie jų prisidėjęs A. S. tuo pačiu D. L. vairuojamu automobiliu nuvežė D. J. į Vilnių bei pakartojo jam reikalavimą per S. D. perduoti jiems 5000 Lt.
Tęsdami nusikalstamą veiką, R. Z. ir A. S. 2005 m. liepos 22 d., apie 14 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) fakulteto patalpose, grasindami prieš D. J. panaudoti fizinį smurtą ir siekdami užsitikrinti iš nukentėjusiojo reikalaujamų 5000 Lt gavimą, atėmė iš jo dokumentus, t. y. jo Lietuvos Respublikos piliečio pasą, šaukiamojo liudijimą, Lietuvos fizikos, chemijos, matematikos šalies čempionatų nugalėtojo diplomus ir (duomenys neskelbtini) universiteto pažymą dėl stojamųjų dokumentų padavimo, taip pat tris nuotraukas bei 90 Lt, pažadėję visa tai grąžinti D. J. jiems sumokėjus reikalaujamą pinigų sumą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, R. Z. ir A. G. 2005 m. liepos 27 d., apie 23.00 val., Vilniuje, Vokiečių g., prie klubo „Konekt“, panaudojo psichinę prievartą prieš D. J. žmoną R. M., grasindami ją pagrobti ir fiziškai susidoroti su jos vyru, bei pakartojo savo reikalavimą perduoti jiems pinigus.
Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, R. Z., A. S., D. L. ir A. G., 2005 m. liepos 28 d. ir rugpjūčio 1 d., apie 15 val., Vilniuje, pareikalavo iš D. J. perduoti jiems 5000 Lt per S. D., o 2005 m. rugpjūčio 1 d., apie 19.00 val., Vilniuje – perduoti pinigus per A. G. Dalį prievartaujamo turto nukentėjusysis D. J. perdavė: 2005 m. rugpjūčio 1 d., apie 22.00 val., Vilniuje, Savanorių pr., perdavė A. G. ir A. S. 560 Lt, o 2005 m. rugpjūčio 3 d., apie 11.00 val., Vilniuje, Architektų g., R. Z., A. S. ir D. L. – 440 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai byloje esančius įrodymus vertino netinkamai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įrodymais pripažino garso įrašus, nepaskyręs jų fonoskopinės ekspertizės ir neatsižvelgęs į tai, kad garso įrašų stenogramos padarytos nekvalifikuoto tokiam procesiniam veiksmui asmens. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir paskyrė garso įrašų fonoskopinę ekspertizę, tačiau jos tinkamai neįvertino. Ekspertai negalėjo pateikti kategoriško atsakymo į klausimą, ar garso įrašai nėra sumontuoti. Be to, teismas neatsižvelgė į kasatoriaus išsakytas abejones dėl garso įrašų kilmės ir nepateikė ekspertams su tuo susijusių klausimų, t. y. „ar garso įrašai yra originalai ar kopijos“. Taigi teismas neatsižvelgė į byloje iškilusias neaiškumus ir esančius prieštaravimus. Kasatoriaus nuomone, teismai taip pat neįvertino to, kad byloje yra akivaizdžių klastojimo faktų. Baudžiamojoje byloje yra tarnybinis pranešimas, kad vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas kasatoriaus susitikimas su nukentėjusiuoju (duomenys neskelbtini) universiteto patalpose, neišsaugotas. Tuo tarpu teisme policijos pareigūnai, kurie stebėjo šį susitikimą, iš viso neigė ką nors filmavę. Teismai į tai nesigilino ir pagrindė savo sprendimus prieštaringais policijos pareigūnų parodymais. Taip pat skunde nuteistasis R. Z. teigia, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį, nes pagrindė nuosprendį ir nutartį vien tik nukentėjusiojo parodymais, nors jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai buvo suinteresuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nukentėjusiojo 2005 m. liepos 18 d. protokolą–pareiškimą priėmė ne tos teritorijos, kurioje neva buvo įvykdyti nusikaltimai, pareigūnai, o (duomenys neskelbtini) vyriausiasis tyrėjas R. K., kuriam buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje dėl psichotropinių medžiagų gamybos ir platinimo, kur įtariamuoju buvo ir pats nukentėjusysis. Be to, nuteistasis teigia, kad teismai irgi buvo šališki, todėl pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtina tai, kad teismas niekaip neįvertino nukentėjusiojo parodymų dėl jo bendradarbiavimo su policijos pareigūnais. Apeliacinės instancijos teismas nesigilino į kasatoriaus nurodytus argumentus dėl bylos tyrimo ir nagrinėjimo neobjektyvumo. Šį teiginį patvirtina ta aplinkybė, kad teismas, nors ir pripažino, jog pareigūnų parodymai prieštaringi, tačiau neteikė tam jokios reikšmės. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, pagrįsdami savo sprendimus vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai BPK 1 straipsnį, 44 straipsnio 5 dalį bei 20 straipsnio 5 dalį. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes paneigė visi nuteistieji, taip pat objektyvūs bylos duomenys – eismo įvykio schema, kiti bylos dokumentai. Nuteistasis tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų jo dalyvavimą jam inkriminuotame nusikaltime. Be to, pagal BK 2 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė, neįrodžius asmens kaltės, negalima, o nagrinėjamoje byloje vien tik nukentėjusiojo parodymų konstatuoti kasatoriaus kaltę padarius nusikalstamą veiką tikrai nepakanka. Kasatoriaus nuomone, teismai šiuo atveju ne tik pažeidė nurodytas BPK nuostatas, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimus, draudžiančius apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Kasaciniame skunde ginčijamas ir teismų sprendimas pripažinti garso įrašus teisėtais įrodymais. Nuteistojo A. S. nuomone, garso įrašai neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtinto įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4 punkte nurodyto reikalavimo, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik įrodymais, ištirtais ir patikrintais teisiamajame posėdyje. Netgi paskirta garso įrašų fonoskopinė ekspertizė neišsprendė iškilusių abejonių dėl šių duomenų patikimumo, nes ekspertizės akto išvadose kiekviename punkte konstatuojama, kad garso įrašai neištisiniai ir turi trynimo, stabdymo požymių. Kasatorius tvirtina, kad apeliacinis teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad garso įrašai buvo padaryti vadovaujantis BPK, o ne atliekant operatyvinius veiksmus, neteisinga. Ją paneigia baudžiamoje byloje esančių protokolų pavadinimai.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad garso įrašai teisėtai pripažinti įrodymais byloje. Pokalbių įrašai buvo padaryti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir vadovaujantis BPK 154, 160 straipsnių nustatyta tvarka. Apeliacinio nagrinėjimo teisme metu buvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, o prie ekspertizės akto buvo pridėtos pokalbių suvestinės, kurias atliko kvalifikuoti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas dėl garso įrašų patikimumo pateikė išsamius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ėmėsi priemonių pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų policijos pareigūnų parodymų, juos dar kartą apklausdamas teisme, ir dėl jų parodymų vertinimo pateikė atitinkamas išvadas. Teismai tinkamai įvertino bylos duomenų visumą, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Prokuroro atsiliepime taip pat teigiama, kad abu kasatoriai neteisingai nurodo, jog pažeista BPK 301 straipsnio 2 dalis, nes nuosprendis nėra grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais. Tą patvirtina nuosprendžio ir apeliacinio teismo nutarties turinys. Nuteistojo A. S. skunde nurodyti motyvai dėl ikiteisminio tyrimo neobjektyvumo buvo patikrinti apeliacinės instancijos teismo ir pagrįstai atmesti. To paties kasatoriaus teiginiai dėl teismo šališkumo yra deklaratyvūs ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti.
Nuteistųjų R. Z. ir A. S. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų BPK nuostatų taikymo
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal šią normą būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita įrodymų vertinimo sąlyga yra reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai įrodymams keliami reikalavimai yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Įstatymo 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurios galima patikrinti kodekse numatytais proceso veiksmais.
Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti teismų išvadų, padarytų įvertinus byloje esančių duomenų visumą, teisingumu. Nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas įvertino liudytojų policijos pareigūnų J. Z., J. M. ir R. N. parodymus. Teismas neignoravo fakto, kad šių liudytojų parodymuose yra kai kurių prieštaravimų, tačiau, įvertinęs byloje surinktų, ištirtų ir patikrintų duomenų visumą, padarė tinkamai motyvuotas išvadas dėl tokių prieštaravimų atsiradimo ir nepaliko abejonių dėl policijos pareigūnų parodymų apie esmines įvykių aplinkybes patikimumo.
Skunduose taip pat be pagrindo ginčijamas garso įrašų pripažinimas tinkamais įrodymais, t. y. jų leistinumas (teisėtumas), ir atitinkamai su tuo susijęs jų vertinimas. Kasatorių argumentai dėl pokalbių įrašų įrodomosios reikšmės nepaneigia teismų išvadų dėl jų vertinimo visų bylos duomenų kontekste. Kasatoriaus A. S. teiginys, kad pokalbiai buvo įrašinėjami atliekant operatyvinius veiksmus, neatitinka tikrovės, nes šie tyrimo veiksmai buvo atliekami pagal BPK nuostatas pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tą patvirtina byloje esančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys dėl slapto sekimo ir kitų procesinių priemonių taikymo. Tai, kad protokolų, kurie surašyti atlikus slaptus tyrimo veiksmus pagal BPK, pavadinimuose nurodyta, jog techninės priemonės panaudotos atliekant operatyvinius veiksmus, laikytina rašymo klaida, kuri neturėjo jokios įtakos teismų sprendimų teisėtumui ir kaltinamųjų teisių užtikrinimui. Kaip jau minėta, byloje yra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys, kurių pagrindu buvo atliekami atitinkami veiksmai ir naudojamos techninės priemonės. Be to, ir pačiuose protokoluose nurodyta, kad pareigūnai, atlikdami procesinius veiksmus, vadovaujasi BPK normomis.
Taip pat atmestini kaip nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą, nustatančią, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Ši norma susijusi tik su nukentėjusiųjų ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumu. Tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje proceso dalyvių, kuriems būtų taikytas anonimiškumas, nebuvo. Kita vertus, tiek pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, tiek apeliacinio teismo nutartis nėra pagrįsti vien tik nukentėjusiojo D. J. parodymais. Tą patvirtina teismų sprendimų turinys ir tai savo kasaciniame skunde iš esmės pripažįsta pats nuteistasis R. Z. Skirtingai nei nurodo kasatoriai, teismų sprendimai nėra pagrįsti prielaidomis. Teismų išvados dėl nuteistųjų dalyvavimo jiems inkriminuotame nusikaltime ir kaltės (tiesioginės tyčios) pagrįstos konkrečiais įrodymais.
Kasatorius A. S. taip pat be pagrindo teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai buvo šališki. Nuteistasis jokių teisiškai pagrįstų faktų, kurie patvirtintų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių buvimą, nenurodo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. nesuabejojo ikiteisminio tyrimo pareigūnų objektyvumu ir nepasinaudojo įstatymo jam suteikta teise pareikšti nušalinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, taip pat šia teise jis nepasinaudojo ir teisme. Nuteistojo A. S. kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, būtent R. K., ir pirmosios instancijos teismo šališkumo, vertinant bylos duomenis, atkartoja apeliacinio skundo motyvus, kurie buvo patikrinti apeliacinės instancijos teismo ir motyvuotai paneigti. Kolegijai nėra pagrindo daryti priešingų nei apeliacinio teismo pateiktų išvadų šiuo klausimu. Teismų įrodymų vertinimas, kuris nepalankus kasatoriams, nereiškia teismo šališkumo.
Nenustačius teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, įtvirtintų BPK 369 straipsnyje, kasaciniai skundai netenkintini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų R. Z. ir A. S. kasacinius skundus.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Vytautas Piesliakas
Antanas Klimavičius
