Baudžiamoji byla Nr. 2K–207/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.3; 2.1.12.3
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) ir jo gynėjo advokato Grigorijaus Leonovo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendžio ir 2007 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda. Nukentėjusiajam A. J. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 20 d. nutartimi nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato G. Leonovo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad jis 2001 m. lapkričio 9 d., apie 22.00 val., vairuodamas automobilį „Lancia Dedra“ (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), važiavo Vilniuje, Kęstučio g. nuo Narbuto g. Liubarto g. link pirmąja eismo juosta arčiau linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus; artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios Kęstučio g. ties sankryža su Poškos g., buvo neatsargus, laiku nesustabdė savo vairuojamo automobilio, nepraleido į važiuojamąją kelio dalį įžengusio ir iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja einančio pėsčiojo, partrenkė A. J. J., kuriam eismo įvykio metu padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos smegenų sumušimo bei išsivysčiusio sunkaus šoko. Šiais savo veiksmais V. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 2.4, 4.4, 13.4, 14.2 punktų reikalavimus, galiojusius eismo įvykio metu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 883 redakcija, galiojusi iki 2003 m. balandžio 1 d.), ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 20 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam inkriminavo KET 14.1 punkto reikalavimų pažeidimą, nors V. S. nebuvo kaltinamas pažeidęs šiuos reikalavimus – taip buvo išplėstos kaltinimo ribos, pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, šio kaltinimo iš nuosprendžio nepašalino.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartį, konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, visiškai nepasisakė, analizuodamas matomumo zoną, apie nukentėjusiojo A. J. J. veiksmus prieš eismo įvykį (dėl KET 5.10 punkto pažeidimo ar nepažeidimo (nespėjusieji pereiti, turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad bus saugu.). Taigi, anot kasatorių, kasacinės instancijos teismo nurodymai liko neįvykdyti. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai realizuodamas rungimosi principą, turėjo imtis priemonių patikrinti nuteistojo paaiškinimus dėl eismo įvykio mechanizmo, pašalinti prieštaravimus, įvertinti, ar nukentėjusiojo KET pažeidimai nebuvo sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos. Vilniaus apygardos teismo priimtame sprendime turėjo būti analizuojami visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tirti duomenys; to nepadarydamas apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaroma išvada, kad apeliacinis skundas gali būti išnagrinėtas atliekant įrodymų tyrimą, tačiau priimant sprendimą į įrodymų tyrimo rezultatus niekaip nereaguojama, pažeidžiama ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylanti pareiga išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad sprendimas atlikti įrodymų tyrimą buvo klaidingas, savo anksčiau išreikštos pozicijos pakeisti negali. Autotechninės ekspertizės ekspertai tiek teisiamajame posėdyje, tiek savo išvadose konstatavo, kad spręsti apie automobilio vairuotojo techninę galimybę išvengti susidariusioje prieš eismo įvykį situacijoje pėsčiojo partrenkimo galima tik sąlyginai. 2004 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje į klausimą, kurioje važiuojamosios dalies vietoje kelio ilgio ir pločio atžvilgiu įvyko pėsčiojo partrenkimas, teigiama, kad šiam klausimui išspręsti pateiktoje tyrimui ikiteisminio tyrimo medžiagoje nepakanka duomenų. Ekspertai taip pat paaiškino, kad partrenkimo vieta nustatyta remiantis tuo, jog pirminis smūgis buvo suduotas priekiniu bamperiu. Jeigu pirminis smūgis būtų suduotas ne priekiniu bamperiu, o statramsčiu, tai turėtų įtakos partrenkimo vietos bei kritimo trajektorijos nustatymui.
Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis V. S., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodydamas, kad nukentėjusįjį kliudė dešiniuoju kėbulo kampu, suprato tai kaip kliudymą dešiniuoju statramsčiu; kadangi nuteistasis yra lenkas, baigė lenkišką mokyklą, niekas jo konkrečiau neklausė ir nedetalizavo, kaip jis supranta priekinį bamperį. Skunde nurodoma, kad dešinio kėbulo kampas – tai parodė V. S. – ir mašinos dešiniosios pusės priekis – tai nustatė teismas – yra ne tas pats. Teismas, savaip interpretavęs V. S. parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Anot kasatorių, tai, kad eismo įvykio mechanizmas buvo toks, kokį nurodo V. S., matyti ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų (automobilio dalių sugadinimo, aprašyto transporto priemonės apžiūros protokole – priekinio lango dešiniajame kampe ir priekiniame dešiniajame statramstyje). Taip pat niekaip nevertinti eksperto V. Kolomiec parodymai teisme, kad neatmetama galimybė, jog nubrozdinimas blauzdoje galėjo atsirasti ir atsitrenkus nukentėjusiajam į kelio kraštą – bordiūrą, nukentėjusysis galėjo nukristi ir verstis ar slysti, taip pat eksperto Gransko parodymai teisme, kad nepagrįstos išvados, jog stabdymo metu bamperis pasviro 32 cm žemyn. Ekspertizės (duomenys neskelbtini) akte taip pat konstatuojama, kad tai, jog pirminis smūgis teko į pėsčiojo dešinės blauzdos išorinę sritį automobilio priekinio bamperio dešine puse, o ne automobilio priekinio lango dešiniuoju statramsčiu, turi tiesioginę įtaką vertinant eismo įvykį. Teismas dėl šių įrodymų visai nepasisakė.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. S. prašė patraukti UAB (duomenys neskelbtini) ir ADB (duomenys neskelbtini) kaip civilinius atsakovus, nes nuo 2001 m. vasario 26 d. iki 2002 m. vasario 26 d. automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas V. S. prašymą tenkino iš dalies, kaip civilinį atsakovą į teismo procesą įtraukė tik UAB (duomenys neskelbtini), o prašymą dėl draudimo bendrovės įtraukimo į procesą kaip civilinio atsakovo atmetė. Nors UAB (duomenys neskelbtini) buvo įtraukta kaip civilinis atsakovas, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo kviečiama nė į vieną teismo posėdį ir informuojama apie teismo posėdžio datą bei vietą.
Kasatoriai nurodo, kad net ir esant tokiam eismo įvykio mechanizmui, koks aprašytas ekspertizių išvadose, techniniu požiūriu eismo įvykis kilo ne dėl vairuotojo V. S. veiksmų, bet dėl pėsčiojo A. J. J. veiksmų. Galima tik sąlyginai spręsti apie vairuotojo V. S. galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes neįmanoma nustatyti, koks buvo atstumas nuo vairuotojo V. S. vairuojamo automobilio „Lancia Dedra“ iki nukentėjusiojo, kai vairuotojas V. S. pamatė einantį pėsčiąjį A. J. J., ir kokiu atstumu šis buvo nuo kairiojo šaligatvio pagal buvusią prieš eismo įvykį automobilio „Lancia Dedra“ važiavimo kryptį Liubarto g. link, kai jį pastebėjo vairuotojas V. S. Kasatoriai teigia, kad, pėsčiajam nuėjus mažesnį nei 2,2 m atstumą, pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo nukentėjusiojo, o ne kaltinamojo veiksmai. Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis buvo neblaivus (1,37 prom. alk.). Jo parodymai, kad prieš jį perėja ėjo moteris su vaiku, niekuo nepagrįsti, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. J. J. parodė, kad atstumas nuo jo iki einančiųjų per perėją buvo apie 4 m, o apklaustas teisme – kad apie pora metrų; šios aplinkybės nepatvirtino ir apklausti teisme liudytojai. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat matyti, kad pereidamas kelią jis nežiūrėjo ir nestebėjo, ar nėra atvažiuojančių mašinų jam iš dešinės. Vadovaujantis KET 5.10 punktu, pėstieji, nesuspėję pereiti gatvę, turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad bus saugu. KET nėra sąvokos „Matomumo zona“. Kasatoriai teigia, kad iš vairuotojo pareigos (KET 4.4), jog, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti praleisti į jo važiavimo krypties važiuojamosios dalies pusę (keliuose su skiriamąja juosta – važiuojamąją dalį) įžengusį pėsčiąjį, darytina išvada, kad ekspertų vartojama sąvoka „vairuotojo matomumo zona“ turėtų būti suprantama kaip vairuotojo važiuojamoji dalis pločio atžvilgiu jo važiavimo kryptimi, o ne ir priešingos krypties važiuojamoji dalis, nes pėsčiajam įžengus į priešingos krypties pėsčiųjų perėją, atsižvelgiant į minėto punkto reikalavimus, vairuotojui neatsiranda pareiga sustoti. Kasatoriai daro išvadą, kad vairuotojas privalėjo sulėtinti greitį ir sustoti, kai pėsčiasis įžengė į vairuotojo važiavimo krypties važiuojamosios dalies pusę. Taigi V. S. ir matydamas einantį pėsčiąjį ne jo važiavimo krypties juostoje pagal eismo įvykio metu galiojusių KET 4.4 punkto reikalavimą neprivalėjo sulėtinti greičio ir stabdyti, kol pėsčiasis neįžengė į jo važiavimo krypties važiuojamąją dalį. Pėsčiasis iki eismo įvykio nuėjo mažiau negu 2,2 m, tai, vadovaujantis ekspertizės aktu, pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo nukentėjusiojo pėsčiojo veiksmai, prieštaravę tuo metu galiojusių KET 2.4, 5.10 punktuose nurodytiems reikalavimams, nes taip vairuotojas V. S. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, pėsčiajam atsidūrus V. S. matomumo zonoje, jis privalėjo sulėtinti greitį arba visiškai sustabdyti transporto priemonę, neatsižvelgiant į tai, kurioje eismo juostoje buvo pėsčiasis, prieštarauja galiojusių KET 4.4 punktui. Jeigu pagal įvykio metu galiojusių KET 4.4 punktą vairuotojas privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į jo važiavimo krypties važiuojamosios dalies pusę (keliuose su skiriamąja juosta – važiuojamąją dalį) įžengusį pėsčiąjį, tai pagal šiuo metu galiojantį KET 75 punktą vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, t. y. tik esant naujųjų KET 75 punkto reikalavimui, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį ar sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įžengusį pėsčiąjį, matomumo zona sietina su partrenkimo vieta.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad nuteistojo V. S. ir jo gynėjo advokato G. Leonovo kasacinis skundas atmestinas. Priešingai, nei teigia kasatoriai, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 20 d. nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinis skundas išnagrinėtas išsamiai, pasisakyta dėl visų esminių skundo argumentų: nustatyta ir nuteistojo veika, ir padariniai, ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Anot prokurorės, kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. S. važiavo didesniu nei leistinas 50 km/val. greičiu, t. y. 61,2 km/val. greičiu, ir taip pažeidė KET 14.1 punktą, kurio pažeidimu jis nebuvo kaltinamas. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija motyvuotai atmetė kaip nepagrįstą ekspertės O. Lukoševičienės išvadą dėl automobilio važiavimo greičio (61,2 km/val.) prieš pat nukentėjusiojo partrenkimą ir konstatavo, kad nukentėjusiojo A. J. J. partrenkimo metu automobilio ”Lancia Dedra” važiavimo greitis buvo ne mažesnis kaip 50 km/val. Taip pat teismas motyvuotai pasisakė ir dėl vairuotojo matomumo zonos, ir dėl partrenkimo mechanizmo. Prokurorė savo atsiliepime teigia, kad, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribas, nenagrinėtini skundo argumentai, kuriais kasatoriai ginčija nuteistojo kaltę nurodydami, kad, jų manymu, netinkamai buvo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir abiejų instancijų teismų padarytos nepagrįstos išvados dėl faktų; kasatoriai teikia savo buvusių įvykių traktuotę, analizuoja veikos faktines aplinkybes, ginčija įrodymų vertinimą. Tenkinti kasatorių skunde nurodytą prašymą nuteistąjį išteisinti kasacinės instancijos teismas taip pat neturi kompetencijos, nes tokios kasacinės nutarties nėra numatyta BPK 382 straipsnyje.
Nukentėjusysis A. J. J. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir padarinių. Nuteistasis V. S. tyčia pažeidė KET 13.4 punkto reikalavimus, nes neva nenorėjo aptaškyti šaligatviu einančių žmonių, nors tuo metu jokie žmonės šaligatviu nėjo. Nukentėjusysis nurodo, kad KET 1.322 punkte nurodyta, jog blogas kelio matomumas yra mažesnis nei 300 m, esant rūkui, lyjant, sningant ir pan. Byloje nustatyta, kad kelio matomumas – 70 m. Nukentėjusysis A. J. J. mano, kad KET nurodytas leistinas greitis yra esant idealioms kelio sąlygoms ir teigia, kad jei nuteistasis būtų pasirinkęs tinkamą greitį, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nukentėjusysis pažymi, kad jis po įvykio tapo pirmos grupės invalidu, jam reikia vaistų, pagerinto maitinimo, masažų, nuolatinės priežiūros.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir veikos kvalifikavimo teisingumo
Apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, privalo: 1) bylą nagrinėti bendra tvarka; 2) atsižvelgti į kasacinės instancijos teismo nurodymus, suformuluotus nutartyje, kuria byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas, 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi nustatė apeliacinės instancijos teismui šiuos įpareigojimus: išsiaiškinti V. S. buvusią matomumo zoną, taip pat nukentėjusiojo A. J. J. veiksmus, argumentuotai nustatant, ar jis padarė KET pažeidimą, numatytą 5.10 punkte. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti specialistai Lukoševičienė, Granskas ir Kolomiec; šių specialistų išvados buvo lyginamos kartu su jų parodymais teisme ir pateiktos išvados apie eismo įvykio mechanizmą, kurio nuoseklumu nėra pagrindo abejoti.
Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pasisakyta ir dėl vairuotojo matomumo, ir dėl nukentėjusiojo padėties eismo įvykio metu, išnagrinėti apeliantų argumentai dėl nukentėjusiojo, jų manymu, padarytų KET pažeidimų. Visos reikšmingos aplinkybės teisingam sprendimui priimti byloje nustatytos. Išvada, kad eismo įvykis kilo ir nukentėjusiajam padariniai atsirado dėl nuteistojo padarytų KET pažeidimų, pagrįsta BPK 20 ir kituose straipsniuose nustatyta tvarka surinktais ir vertintais įrodymais. Visi reikšmingi duomenys nagrinėjant bylą yra įvertinti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl eismo įvykio aplinkybių nustatymo nelaikytinos pagrindu kasaciniam skundui tenkinti, nes jokių reikšmingų nenustatytų faktinių aplinkybių byloje nėra, visi įrodymai apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išanalizuoti. Kai kurios byloje nustatinėtos aplinkybės, pavyzdžiui, automobilio bamperio pasvyrimas įvykio metu, nėra svarbios sprendžiant nagrinėjamą bylą, nes jos negali turėti jokios esminės įtakos byloje daromoms išvadoms. Jomis neįmanoma paneigti nei nuteistojo kaltės, nei priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorių teiginiais, kad eismo įvykis galėjo kilti dėl nukentėjusiojo veiksmų. Pažymėtina, kad KET (tiek galiojančios, tiek senesnių redakcijų) įpareigoja visus eismo dalyvius elgtis atsargiai, gerbti vienam kitą, nekelti pavojaus. Dažnai įvykus eismo įvykiui galima manyti, kad nepakankamai atsargiai elgėsi keli tame eismo įvykyje dalyvavę asmenis, tačiau sprendžiant atsakomybės klausimą turi būti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Nagrinėjamoje byloje ši priežastis nustatyta tinkamai. Net ir darant prielaidą, kad nukentėjusysis nebuvo pakankamai atidus, kad jo atidumas galėjo būti sumažėjęs dėl neblaivumo, negalėtų būti daroma išvada, jog nuteistasis nepadarė jokių KET pažeidimų, sukėlusių byloje nustatytus padarinius. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ėjo per perėją, eismo įvykis įvyko, kai nukentėjusysis buvo nuteistojo važiuojamosios dalies pusėje. Įvykio metu galiojusios KET redakcijos 5. 10 punktas negali būti traktuojamas kaip tam tikrose situacijose atleidžiantis vairuotoją nuo KET nustatytų pareigų pėstiesiems. Nurodytas KET punktas vairuotojo naudai galėjo būti traktuojamas sprendžiant administracinės atsakomybės klausimus dėl pareigos praleisti pėsčiuosius nevykdymo situacijoje, kai joks eismo įvykis neįvyksta, o vairuotojas tik nesustoja prieš pėsčiųjų perėją ir teigia, jog pėsčiasis nebuvo įžengęs į jo važiuojamąją dalį (važiuojamosios dalies pusę), tačiau, jei pėsčiasis yra sužalojamas, paprastai neįmanoma įrodyti, kad šis neturėjo teisės eiti per perėją ir negalėjo tikėtis, kad bus vairuotojo praleistas. Blogas matomumas, sumažėjusi matomumo zona ir panašios aplinkybės vairuotojo atsakomybės nepašalina, o įpareigoja vairuotoją prieš pėsčiųjų perėją maksimaliai sulėtinti greitį ar visiškai sustoti. KET nebuvo numatyta, kad vairuotojas turi praleisti pėsčiąjį tik tuo atveju, jei jis važiuojamąja dalimi yra nuėjęs tam tikrą atstumą, todėl kasacinio skundo argumentai apie tai, kad eismo įvykio kilimo priežastis gali keistis priklausomai nuo pėsčiojo pėsčiųjų perėja nueito atstumo, laikytini netinkamu KET aiškinimu. Ekspertų ir specialistų skaičiavimai dėl techninių galimybių laiku sustoti automobiliui judant tam tikru greičiu niekaip negali būti vertinami kasatorių naudai, nes vairuotojo pareiga yra visada prireikus sustoti prieš pėsčiųjų perėją, todėl prie perėjos turi būti artėjama ne maksimaliu leistinu toje vietoje (gatvėje), o saugiu greičiu. Jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti net jei joje ir visai nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas tuo nėra įsitikinęs. Vairuotojas atsakomybėn negalėtų būti traukiamas tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad pėsčiojo elgesys buvo itin netikėtas, visiškai neprognozuojamas, labai rizikingas ir pan. Nagrinėjamoje byloje toks nukentėjusiojo elgesys nenustatytas, todėl nuteistajam baudžiamoji atsakomybė taikyta pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje, kurioje nurodomos teismo įrodytomis pripažintos veikos aplinkybės, KET 14. 1 punktas neminimas (nuosprendžio aprašomosios dalies 1 pastraipa). Vadinasi, už tokį pažeidimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. nėra nuteistas. Apie KET 14. 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakoma duodant nuorodas į ekspertės O. Lukoševičienės pateiktą išvadą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad ši išvada nepagrįsta ir ja remtis sprendžiant bylą negalima. Vertinant procesą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kaip visumą, nėra jokio pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais ir daryti išvadą, kad proceso metu buvo išplėstos kaltinimo ribos – greičio viršijimas V. S. nėra inkriminuotas.
Dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje
Civilinis ieškinys nagrinėjamoje byloje paliktas nenagrinėtas, todėl jokios nuteistojo teisės, susijusios su civiliniu ieškiniu, neįtraukiant į procesą civiliniu atsakovu ar nekviečiant į teismo posėdžius kasaciniame skunde nurodomų juridinių asmenų, nėra pažeistos. Baudžiamojoje byloje priimti sprendimai ir atlikti proceso veiksmai neatima nuteistajam teisės kelti civilinio atsakovo tinkamumo klausimo civilinį ieškinį nagrinėjant civilinio proceso tvarka. Dėl civilinio ieškinio vykstant civiliniam procesui, bet koks paralelinis klausimų, susijusių su civiliniu ieškiniu, nagrinėjimas dar kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, negalimas. Tas pats civilinis ieškinys vienu metu negali būti sprendžiamas ir baudžiamojoje, ir civilinėje byloje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
V. S. (V. S.) ir jo gynėjo advokato Grigorijaus Leonovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
