Baudžiamoji byla Nr. 2K-234-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00015-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.2.3; 2.1.16.2.18.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat paskirta 941,50 Eur (25 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo V. A. gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
V. A. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka valstybės tarnautojams, savo ir kitų asmenų naudai tiesiogiai reikalavo, pažadėjo ir susitarė priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus:
2015 m. vasario mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, kavinėje „Fortas“, esančioje Vilniuje, Algirdo g. 17, vykusio susitikimo metu iš O. M. tiesiogiai savo ir kitų asmenų naudai reikalavo 70 000 Eur kyšio, žadėdamas, kad pasinaudodamas savo pažintimis bei turima tikėtina ir tariama įtaka valstybės tarnautojams paveiks Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktorių V. V., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, t. y. Lietuvos bankas, atlikdamas kredito unijos (duomenys neskelbtini) priežiūrą bei nustatęs jos veiklos pažeidimus, neatšauks pastarosios licencijos ir nesustabdys veiklos.
Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2015 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, susitiko su O. M. picerijoje „Pizza Jazz“, esančioje Vilniuje, Savanorių pr. 16, nurodė, kad kredito unija (duomenys neskelbtini) po Lietuvos banko patikrinimo nebus uždaryta, o tik bus pritaikyti apribojimai, tačiau jis gali tarpininkauti sutvarkant visas iškilusias problemas, susijusias su Lietuvos banko patikrinimo metu nustatytais pažeidimais.
Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2015 m. gruodžio 8 d. susitikimo su O. M. metu automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, Savanorių pr. 16, taip pat bendraudamas SMS žinutėmis tiesiogiai reikalavo iš O. M. savo ir kitų asmenų naudai 15 000 Eur kyšio, žadėdamas pinigus perduoti Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktoriui V. V. už tai, kad kredito unijai (duomenys neskelbtini) po Lietuvos banko patikrinimo nebūtų atšaukta licencija.
Tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, 2016 m. sausio 7 d. UAB „Lukoil Baltija“ degalinėje, esančioje Vilniuje, Ozo g. 12, 2016 m. sausio 25 d. automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, Pamėnkalnio g. 7/8, ir 2016 m. sausio 27 d. automobilių stovėjimo, esančioje Vilniuje, P. Lukšio g. 32, vykusių susitikimų metu tiesiogiai reikalavo iš O. M. savo ir kitų asmenų naudai duoti 50 000 Eur vertės kyšį, žadėdamas paveikti Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktorių, kad šis neteisėtai veikdamas vykdant savo įgaliojimus, panaikintų Lietuvos banko kredito unijai (duomenys neskelbtini) paskirtas sankcijas.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
Abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio nuostatas dėl išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo ir tinkamo įstatymo pritaikymo nusikalstamą veiką nepadariusiems asmenims, taip pat BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes įvertino ne visus sprendimui priimti reikšmingus duomenis, gautus įstatymo nustatyta tvarka, o tuos, kuriais grindė savo sprendimus, įvertino neobjektyviai, BPK 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes neišsamiai išnagrinėję baudžiamąją bylą pasisakė tik dėl dalies faktinių aplinkybių, o esminių aplinkybių, rodančių kaltinamojo veiksmų teisėtumą ir nenusikalstamą pobūdį, visiškai nevertino ir nieko nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės.
Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir teismų praktikoje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių bei baudžiamojo proceso principų (in dubio pro reo), t. y. tinkamai įvertino ne visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, surinktus faktinius duomenis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nepagrįstai ir nemotyvuotai padarė išvadas, kad liudytojo O. M. parodymai savo esme yra vienodi ir nuoseklūs, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių O. M. būtų šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti kasatorių, duoti apie jį melagingus paaiškinimus ir kad nėra pagrindo netikėti jo parodymais, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Tokios išvados padarytos prieš tai atsisakius tenkinti nuteistojo prašymą pridėti prie bylos duomenis apie liudytojo O. M. patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas liudytojo O. M. parodymus patikimais, neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1144-934/2017, nagrinėtoje panašiu metu, konstatavo, kad O. M. parodymai, jog jis kavinėje matė susitikusius V. V., V. A. ir A. L., prieštaringi bei paneigti kitų liudytojų (V. A. ir A. L.) parodymais, todėl tokių O. M. parodymų pagrindu teismas negali daryti patikimų išvadų.
Dėl liudytojo O. M. parodymų nepatikimumo laikytina, kad jis atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dalyvavo ne savo noru, o buvo įkalbėtas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų. Kita vertus, O. M. aktyvūs veiksmai renkant duomenis apie V. A. reikalaujamą 50 000 Eur dydžio kyšį vertintini kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvio pasyvumo pažeidimas, kuris šalina teisėtą pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę V. A.. Be to, kasatorius iš esmės yra nuteistas remiantis vieninteliu įrodymu – liudytojo O. M. parodymais, kurių pagrindu yra sukonstruota visa byla, o visos teismų padarytos išvados apie byloje tiriamas aplinkybes yra suformuluotos ir pagrįstos remiantis prieštaringa, netikslia bei nepatikrinta informacija, gauta vien tik iš šio liudytojo parodymų, sąmoningai nutylint ir ignoruojant kitų proceso dalyvių parodymuose nurodomas aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nes visiškai nepasisakė dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 15 000 Eur suma yra pirmoji kyšio dalis – avansas, kurio V. A. reikalavo iš kredito unijos pokalbio su O. M. metu. Taigi byla apeliacinio proceso metu nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Tokie pažeidimai pripažįstami esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-467/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-467/2013">2K-467/2013</a>, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015).
Kaip tik tie duomenys (V. A. ir O. M. bei D. K. susirašinėjimai apie UAB „R.“ įsipareigojimus), kurių netyrė ir apie kuriuos nepasisakė apeliacinės instancijos teismas, paneigia teismo išvadas dėl V. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neįvertino bylos įrodymų visumos prekybos poveikiu kaip nusikalstamos veikos požymių kontekste, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, pirmenybę teikdamas V. A. kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmindamas tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertindamas šių įrodymų kitų juos neatitinkančių bylos duomenų kontekste, – taigi teismas nevertino teisinančių ir kaltinančių įrodymų kaip visumos ir taip pažeidė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nepašalinęs visų abejonių, todėl tokia nutartis neatitinka BPK 20 ir 320 straipsniuose nustatytų reikalavimų ir pripažintina esminiu BPK pažeidimu.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Išsamiai susipažinus su kasacinio skundo turiniu matyti, jog kasatorius, teigdamas, kad jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, neįrodyta, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą. Tuo tarpu nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga galima teigti, jog kasatoriaus teiginiai, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti teismo posėdyje, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Tiriant surinktus įrodymus buvo laikomasi rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo yra pagrįstos ir teisingos. Tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo atmestas nuteistojo V. A. prašymas pridėti prie bylos duomenis apie liudytojo O. M. patikimumą, savaime negali būti laikomas BPK pažeidimu, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas šioje baudžiamojoje byloje yra motyvuotas, o padarytos išvados yra pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde pateikiama sava liudytojo O. M. parodymų bei kitų įrodymų vertinimo interpretacija, akcentuojant tai, kad minėtas liudytojas davė nenuoseklius parodymus, todėl parodymai yra nepatikimi. Tačiau iš teismų atlikto ne vien tik liudytojo O. M., bet ir liudytojų A. S., A. L., K. F. ir V. V. parodymų vertinimo, jų palyginimo su paties nuteistojo V. A. parodymais, rašytine bylos medžiaga padarytos motyvuotos bei pagrįstos išvados dėl jų patikimumo, todėl negalima teigti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje pripažinti įrodymais bylos duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, palyginti su kita bylos medžiaga. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje turi nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Šio aspekto nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tokios teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma tiek prokuroro, tiek ir V. A. gynėjo apeliaciniuose skunduose ir priešingai nei teigia nuteistasis V. A., į esminius apeliantų argumentus priimtoje nutartyje yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Pagal BK 226 straipsnio 4 dalį baudžiamąja tvarka atsako toks asmuo, kuris, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti minėto dydžio kyšį, arba priėmė didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430-746/2015">2K-430-746/2015</a>, 2K-120-489/2016). Šioje byloje teismai nustatė, kad V. A., pasinaudodamas savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka valstybės tarnautojams, savo ir kitų asmenų naudai tiesiogiai reikalavo, pažadėjo ir susitarė priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautojus, kad šie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. 2015 m. vasario mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, kavinėje „Fortas“, esančioje Vilniuje, Algirdo g. 17, vykusio susitikimo metu iš O. M. tiesiogiai savo ir kitų asmenų naudai reikalavo 70 000 Eur kyšio, žadėdamas, jog pasinaudodamas savo pažintimis bei turima tikėtina ir tariama įtaka valstybės tarnautojams paveiks Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktorių V. V., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, kai Lietuvos bankas, atlikdamas kredito unijos (duomenys neskelbtini) priežiūrą bei nustatęs jos veiklos pažeidimus, neatšauks pastarosios licencijos ir nesustabdys veiklos. Toliau tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2015 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, susitiko su O. M. picerijoje „Pizza Jazz“, esančioje Vilniuje, Savanorių pr. 16, nurodė, kad kredito unija (duomenys neskelbtini) po Lietuvos banko patikrinimo nebus uždaryta, o tik bus pritaikyti apribojimai, tačiau jis gali tarpininkauti sutvarkant visas iškilusias problemas, susijusias su Lietuvos banko patikrinimo metu nustatytais pažeidimais. Toliau tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2015 m. gruodžio 8 d. susitikimo su O. M. metu automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, Savanorių pr. 16, taip pat bendraudamas SMS žinutėmis laikotarpiu tarp 2015 m. spalio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 14 d. tiesiogiai reikalavo iš O. M. savo ir kitų asmenų naudai 15 000 Eur kyšio, žadėdamas pinigus perduoti Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktoriui V. V. už tai, kad kredito unijai (duomenys neskelbtini) po Lietuvos banko patikrinimo nebūtų atšaukta licencija. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, 2016 m. sausio 7 d. UAB „Lukoil Baltija“ degalinėje, esančioje Vilniuje, Ozo g. 12, 2016 m. sausio 25 d. automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, Pamėnkalnio g. 7/8, 2016 m. sausio 27 d. automobilių aikštelėje, esančioje Vilniuje, P. Lukšio g. 32, vykusių susitikimų metu tiesiogiai reikalavo iš O. M. savo ir kitų asmenų naudai duoti 50 000 Eur vertės kyšį, žadėdamas paveikti Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktorių, kad šis, neteisėtai veikdamas vykdant savo įgaliojimus, panaikintų Lietuvos banko kredito unijai (duomenys neskelbtini) paskirtas sankcijas.
Įvertinus byloje esančią medžiagą ir teismų sprendimuose aptartas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad V. A. veikoje nenustatyti visi BK 226 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad V. A. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Darydamas tokią išvadą teismas aptarė ne tik liudytojo O. M., bet ir liudytojų A. S., A. L., K. F. bei V. V. parodymus, A. S. pateiktuose kompaktiniuose diskuose užfiksuotus 2015 m. gruodžio 8 d. bei 2015 m. gruodžio 15 d. O. M. ir V. A. susitikimo metu padarytus garso įrašų apžiūros protokolus, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolus bei kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, juos palygino ir argumentuotai nurodė, kodėl ir kuria dalimi šių parodymų rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl V. A. kaltumo, motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Ir, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai V. A. kaltę, įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė remdamiesi ne tik liudytojo O. M., bet ir jau anksčiau minėtų liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus paremtas ne tik minėtų liudytojų parodymų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų aptarimu, bet ir paties nuteistojo V. A. parodymų, jo gynybinės versijos bei kitų bylos duomenų įvertinimu.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 226 straipsnio taikymo ir kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu
Kasaciniame skunde nuteistasis V. A. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nes, jo nuomone, buvo vertinami išimtinai liudytojo O. M. parodymai, o jį teisinantys ir kartu liudytojo O. M. parodymų nepatikimumą patvirtinantys įrodymai nevertinti, neigia reikalavęs iš O. M. kyšio paaiškindamas, kad pinigai buvo skirti O. M. įsiskolinimui UAB „F.“ dirbusiai D. B. už UAB „R.“ 2014–2015 metais suteiktas finansines konsultacijas padengti. Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, kasatoriaus įsitikinimu, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 226 straipsnio 4 dalis) ir padaryta esminių BPK 1, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nuosprendžio surašymą, bylų apeliacinį nagrinėjimą, pažeidimų. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Priešingai nei teigia kasatorius, šie BPK reikalavimai nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, nuosprendyje visus įrodymus išdėstė, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą. Teismo išvada, kad V. A. padarė BK 226 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, grindžiama ne vien liudytojo O. M. parodymais, bet ir kredito unijos (duomenys neskelbtini) administracijos pavaduotojos A. S. parodymais, jos pateiktais V. A. ir O. M. pokalbių įrašais, kitų liudytojų – Lietuvos banko darbuotojų – parodymais, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo, slapto sekimo, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis (O. M. telefone užfiksuotomis SMS žinutėmis), t. y. byloje esančių įrodymų visuma.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Nuteistojo V. A. pateikta versija apie iš O. M. reikalaujamų pinigų paskirtį ir neva tikrąją susirašinėjimo su juo reikšmę skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuota ir įvertinta kartu su visais byloje esančiais įrodymais bei motyvuotai atmesta kaip prieštaraujanti jų visumai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo išanalizuota byloje surinktų įrodymų visuma, įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms.
Pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) atsako tas, kas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė didesnės negu 250 MGL kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430-746/2015">2K-430-746/2015</a>, 2K-120-489/2016, 2K-113-696/2018).
Kaip jau buvo minėta, skundžiamuose teismų sprendimuose argumentuotai paneigta nuteistojo V. A. keliama versija, kad jis norėjo susigrąžinti skolą iš O. M., ir kartu išsamiai atskleisti jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 4 dalyje, požymiai. Būtent teismai nustatė, kad nuteistasis suvokė, jog jis, pasinaudodamas savo pažintimis, kita tikėtina ir tariama įtaka valstybės tarnautojams, reikalavo, pažadėjo ir susitarė priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, pažadėjęs paveikti Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktorių V. V., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus: kai Lietuvos bankas, atlikdamas kredito unijos (duomenys neskelbtini) priežiūrą bei nustatęs jos veiklos pažeidimus, neatšauks pastarosios licencijos ir nesustabdys veiklos, ar panaikins šiai kredito unijai paskirtas sankcijas. Teismai, priešingai nei teigia kasatorius, remdamiesi byloje surinktais ir išsamiai išanalizuotais įrodymais, konstatavo, kad V. A. iš O. M. pinigų reikalavo kaip kyšio Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) direktoriui V. V. už palankius (nors ir neteisėtus) Lietuvos banko sprendimus kredito unijai (duomenys neskelbtini), taip pat atlygio sau bei kitam asmeniui, turinčiam ryšių su V. V.. Pagal tokias teismų nustatytas bylos aplinkybes, V. A. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 4 dalį.
Dėl kasatoriaus teiginių, susijusių su BPK 159 straipsnio 1 dalies pažeidimu
Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl BPK 159 straipsnio 1 dalies pažeidimo liudytojui O. M. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Kasatorius teigia, kad jis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, tačiau konkrečių teisinių argumentų šiuo klausimu nenurodo. Kasaciniame skunde iš esmės dėstomi subjektyvaus pobūdžio pasvarstymai apie tai, kad O. M. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dalyvavo ne savo noru, o buvo įkalbėtas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų ir kad O. M. aktyvūs veiksmai renkant duomenis apie V. A. reikalaujamą 50 000 Eur dydžio kyšį vertintini kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvio pasyvumo pažeidimas. Tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.
BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Kartu pažymėtina, kad situacijos, kai į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma ar iš jo reikalaujama, ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę informaciją, arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, teismų praktikoje pripažįstamos pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-307/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-307/2014">2K-307/2014</a>, 2K-241-693/2015, 2K-162-303/2017). Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje šiuo klausimu yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ5LTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-149-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-149-511/2017">2K-149-511/2017</a>).
Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2015 m. gruodžio 22 d. pagal kredito unijos (duomenys neskelbtini) administracijos vadovo pavaduotojos A. S. pareiškimą dėl V. A. daromo spaudimo ir reikalaujamų pinigų už palankius Lietuvos banko sprendimus minėtai kredito unijai. Prie pareiškimo buvo pridėti du kompaktiniai diskai, jie buvo apžiūrėti BPK nustatyta tvarka. Kompaktiniuose diskuose esančio V. A. ir O. M. pokalbių garso įrašo turinys užfiksuotas (ir išverstas) apžiūros protokole. Būtent ši informacija buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir jos tinkamo įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal kredito unijos (duomenys neskelbtini) administracijos vadovo pavaduotojos A. S. pareiškimą dėl V. A. galimai daromos nusikalstamos veikos ir kad prie pareiškimo jau buvo pridėti V. A. ir O. M. pokalbių ir susirašinėjimų įrašai, o nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimas buvo sankcionuotas įvertinus šiuos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad V. A. nusikalstamus veiksmus atliko savanoriškai, be valstybės pareigūnų įsikišimo ir nebuvo skatinamas ar kurstomas iš liudytojo O. M. reikalauti kyšio. Taigi sutiktina su teismo išvada, kad nuteistasis nebuvo provokuojamas ir (ar) spaudžiamas daryti sunkų nusikaltimą, o panaudojant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo prisijungta prie V. A. daromų nusikalstamų veiksmų.
Tai, kad V. A. nebuvo provokuojamas O. M. veiksmais, patvirtina ir byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotų pokalbių įrašų turinys. Jau atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus susitikimų metu V. A. pats nurodė, kad už sankcijų kredito unijai panaikinimą V. V. reikia sumokėti 50 000 Eur, kad yra būtinas avansas, kokią sumą pasiliks sau už tarpininkavimą, kokią sumą siūlo pasiimti pačiam O. M., kokios pasekmės laukia nesumokėjus pinigų. Toks pokalbių turinys rodo būtent V. A. reikalavimą ir spaudimą duoti kyšį, o ne O. M. siūlymą ar provokavimą padaryti nusikaltimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kad nepasisakė dėl dalies esminių skundo argumentų.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-10-976/2016).
Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo V. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo grindžiant nuteistojo kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo bei taikytos procesinės prievartos priemonės (nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų) teisėtumo yra atsakyta. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip kad prašo kasatorius, abiejų instancijų teismų sprendimus ir nuteistajam V. A. nutraukti bylą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Eligijus Gladutis
Armanas Abramavičius
